Nutarimas skelbtas:  Žin., 2005, Nr. 66-2370

Neoficialus nutarimo tekstas

Lietuvos Respublikos Vyriausybė

NUTARIMAS

 

DĖL lietuvos regioninės politikos iki 2013 metų strategijos

 

2005 m. gegužės 23 d. Nr. 575

Vilnius

 

 

Įgyvendindama Valstybės ilgalaikės raidos strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. IX-1187 (Žin., 2002, Nr. 113-5029), III skyriaus 7 skirsnio „Regionų plėtra“ nuostatas ir siekdama tolygesnės regioninės socialinės ekonominės plėtros, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

1. Patvirtinti Lietuvos regioninės politikos iki 2013 metų strategiją (pridedama).

 

2. Pavesti:

2.1. Vidaus reikalų ministerijai:

2.1.1. koordinuoti Lietuvos regioninės politikos iki 2013 metų strategijos įgyvendinimą;

2.1.2. sukurti Lietuvos regioninės politikos iki 2013 metų strategijos įgyvendinimo stebėsenos sistemą ir iki 2006 m. sausio 1 d. patvirtinti jos aprašą;

[Punkto redakcija iki 2010-07-01]

2.2. Alytaus apskrities viršininko administracijai, Marijampolės apskrities viršininko administracijai, Tauragės apskrities viršininko administracijai, Telšių apskrities viršininko administracijai ir Utenos apskrities viršininko administracijai – atsižvelgiant į Lietuvos regioninės politikos iki 2013 metų strategiją, nustatytąja tvarka parengti regionų plėtros planų projektus ir suderinus su Vidaus reikalų ministerija iki 2005 m. gruodžio 1 d. pateikti juos atitinkamų regionų plėtros taryboms.

[Punkto redakcija nuo 2010-07-01]

2.2. (neteko galios).

Punkto pakeitimai:

Nr. 625, 2010-05-26, Žin., 2010, Nr. 62-3062 (2010-05-29)

 

 

 

Ministras Pirmininkas                                                                      Algirdas Brazauskas

 

 

Vidaus reikalų ministras                                                                  Gintaras Furmanavičius

__________________

 

Patvirtinta

Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2005 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 575

 

 

 

lietuvos regioninės politikos iki 2013 metų strategija

 

 

 

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

 

1. Lietuvos regioninės politikos iki 2013 metų strategija (toliau vadinama – ši Strategija) siekiama sudaryti išankstines sąlygas vykdyti kryptingą nacionalinę regioninę politiką Lietuvoje.

2. Ši Strategija parengta vadovaujantis:

2.1. Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatymu (Žin., 2000, Nr. 66-1987; 2002, Nr. 123-5558);

2.2. Lietuvos Respublikos teritorijos bendruoju planu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. IX-1154 (Žin., 2002, Nr. 110-4852);

2.3. Valstybės ilgalaikės raidos strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. IX-1187 (Žin., 2002, Nr. 113-5029);

2.4. Nacionaline darnaus vystymosi strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1160 (Žin., 2003, Nr. 89-4029);

2.5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004–2008 metų programa, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. X-43 (Žin., 2004, Nr. 181-6703).

3. Rengiant šią Strategiją, taip pat atsižvelgta į 2004 metų vasario mėnesį parengtą Europos Komisijos trečiąją ataskaitą apie socialinę ir ekonominę sanglaudą.

 

[Punkto redakcija iki 2010-07-01]

4. Pagal Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatymą pagrindiniai teritoriniai dariniai, kuriuose įgyvendinama nacionalinė regioninė politika, yra regionai – apskritys. Regioninės politikos įgyvendinimo funkcijos priskirtos valstybinio administravimo institucijoms – Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir apskričių viršininkams; tam tikruose procesuose dalyvauja ir regionų plėtros tarybos. Institucija, atsakinga už nacionalinės regioninės politikos koordinavimą, paskirta Vidaus reikalų ministerija.

Pagal Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatymą regioninę politiką galima įgyvendinti sprendžiant tam tikras problemas probleminėse (tikslinėse) teritorijose, kurios nustatomos atsižvelgiant į šių problemų pasireiškimo mastą.

[Punkto redakcija nuo 2010-07-01]

4. Pagal Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatymą nacionalinė regioninė politika įgyvendinama valstybės teritorijos administraciniuose vienetuose – apskrityse ir savivaldybėse. Regioninės plėtros planavimas atliekamas apskrityse. Nacionalinės regioninės politikos įgyvendinimo funkcijos priskirtos valstybinio administravimo institucijoms – Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Vidaus reikalų ministerijai; tam tikruose procesuose dalyvauja ir regionų plėtros tarybos. Institucija, atsakinga už nacionalinės regioninės politikos koordinavimą, paskirta Vidaus reikalų ministerija.

ministerija.

Pagal Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatymą regioninę politiką galima įgyvendinti sprendžiant tam tikras problemas probleminėse (tikslinėse) teritorijose, kurios nustatomos atsižvelgiant į šių problemų pasireiškimo mastą.

Punkto pakeitimai:

Nr. 625, 2010-05-26, Žin., 2010, Nr. 62-3062 (2010-05-29)

 

5. Valstybės ilgalaikėje raidos strategijoje numatyta iki 2015 metų Lietuvoje sukurti gerovės valstybę, kurioje būtų žemas nedarbo lygis, didelė darbo kaina, tvirtos socialinės garantijos, minimalus skurstančių šeimų skaičius ir aukštas socialinės sanglaudos lygis.

Todėl rengiant šią Strategiją vadovautasi nuostata, kad Lietuva, įgyvendindama Valstybės ilgalaikės raidos strategiją ir kurdama gerovės valstybę, sieks ne tik spartaus ekonomikos augimo, bet ir ilgalaikio nacionalinės regioninės politikos tikslo – užtikrinti gerą gyvenimo kokybę visos šalies teritorijos gyventojams, pasiekti aukštesnį teritorinės socialinės sanglaudos lygį.

Rengiant šią Strategiją, taip pat vadovautasi nuostata, kad Lietuva, atsižvelgdama į Lisabonos ir Europos Sąjungos (toliau vadinama – ES) užimtumo strategijų tikslus, sieks aukšto (visiško) užimtumo lygio, geros darbo kokybės ir didelio darbo našumo.

6. Sparčiai plėtojantis Lietuvos ekonomikai ir iki 9 procentų per metus didėjant bendrajam vidaus produktui (toliau vadinama – BVP), socialiniai ir ekonominiai skirtumai tarp Lietuvos regionų ir jų viduje nemažėja. Todėl šioje Strategijoje vadovaujamasi nuostata, kad plėtros laikotarpio iki 2013 metų nacionalinės regioninės politikos pagrindinė problema – dideli ir nemažėjantys socialiniai bei ekonominiai skirtumai tarp regionų ir jų viduje, o pagrindinė jų priežastis – nepakankamai tolygi teritorinė ekonominė plėtra.

BVP didėjimas ir dėl to didėjančios nacionalinio biudžeto pajamos, ES struktūrinių fondų teikiamos finansinės galimybės sudaro sąlygas kryptingai panaudoti šiuos papildomus finansinius išteklius ir kitas plėtros priemones teritorinės ekonominės plėtros dermei, kartu ir teritorinei socialinei sanglaudai tarp Lietuvos regionų bei juose didinti.

7. Pagrindžiant teritorinę ekonominę plėtrą, vadovautasi išdėstymo, centro – periferijos, augimo centrų (polių) teorijų grupe, apibūdinančia pagrindinius veiksnius, lemiančius teritorinės nepusiausvyros susidarymą. Šia teorijų grupe vadovaujantis įgyvendinama valstybės regioninė politika, orientuota į tolygesnę šalies augimo centrų plėtrą, sumažina neigiamus, opius tam tikru laikotarpiu pagrindinių teritorinę socialinę sanglaudą apibūdinančių komponentų – gyventojų pajamų ir nedarbo (arba užimtumo) lygio – teritorinius netolygumus šalyje.

8. Rengiant šią Strategiją, taip pat analizuota Airijos ir kitų ES valstybių narių (Nyderlandų, Didžiosios Britanijos, Estijos ir kitų) patirtis regioninės plėtros srityje. Airijoje nacionalinei regioninei politikai įgyvendinti buvo pasirinktas ekonomikos augimo centrų plėtros modelis: plėtros skatinimo priemonės buvo skirtos ne tik tokiems centrams kaip sostinė Dublinas ir uostamiestis Korkas, bet ir kitiems žemesnio lygmens augimo centrams. Įgyvendinant šią politiką, pastebėta, kad plėtros efektyvumą ir teritorinę socialinę sanglaudą taip pat mažina aplink augimo centrus esančių teritorijų silpna integracija į juos. Todėl šiuo metu Airijoje regioninė politika įgyvendinama šiek tiek kitaip: plėtros skatinimo priemonės skiriamos ne tik augimo centrų plėtrai, bet ir augimo centrų bei jų aplinkinių teritorijų integracijai.

9. Rengiant šią Strategiją, atsižvelgta ir į Europos Komisijos trečios ataskaitos apie socialinę ir ekonominę sanglaudą siūlymuose pateiktą tuometinėms valstybėms kandidatėms vieną iš uždavinių, susijusių su plėtra: vengti per didelio investicijų sutelkimo esamuose augimo centruose, kuriuose artimiausioje ateityje poveikis ekonominei veiklai gali būti didžiausias, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje gali kenkti subalansuotai plėtrai.

10. Šioje Strategijoje, išskiriant plėtotinus regioninius centrus, vadovautasi Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane išskirtais regioniniais centrais (jų ilgalaikėje perspektyvoje buvo numatyta 12). Atsižvelgiant į ribotas finansines galimybes, būtinybę koncentruoti finansinius išteklius ir siekiant didžiausio efekto, šioje Strategijoje siūloma iki 2013 metų plėtoti tuos žemo gyvenimo lygio teritorijų apsuptus regioninius centrus, kurie, turėdami ekonominį potencialą ir infrastruktūrą, gali atlikti regioninių augimo centrų funkcijas ir jų plėtra gali užtikrinti didesnę teritorinę socialinę sanglaudą regione, o kartu ir Lietuvoje.

11. Šia Strategija siekiama suderinti Lietuvos regioninės politikos ir ES regioninės politikos mechanizmų funkcionavimą. ES regioninė politika programuojama 7 metų laikotarpiui. Dabartinis programavimo laikotarpis tęsiasi iki 2006 metų įskaitytinai, o kitas apima 2007–2013 metus. Siekiant užtikrinti ES ir Lietuvos regioninės politikos programavimo laikotarpių dermę, ši Strategija parengta laikotarpiui iki 2013 metų.

12. Šioje Strategijoje naudoti Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos oficialiai skelbiami statistikos duomenys, taip pat Žemės ūkio ministerijos pateikti preliminarūs duomenys apie numatomas ES tiesiogines išmokas žemės ūkio subjektams.

13. Šioje Strategijoje, remiantis esamos būklės įvertinimu, taip pat stiprybių, silpnybių, grėsmių ir galimybių strategine analize (II skyrius), suformuluotas Lietuvos regioninės politikos strateginis tikslas iki 2013 metų, šios politikos prioritetinė kryptis, nustatyti uždaviniai ir jų įgyvendinimo priemonės (III skyrius). Toliau aptarti šios Strategijos įgyvendinimo klausimai (IV skyrius).

 

II. TERITORINĖS SOCIALINĖS SANGLAUDOS BŪKLĖS ĮVERTINIMAS IR REGIONINĖS PLĖTROS STRATEGINĖ ANALIZĖ

 

I. REGIONINIAI GYVENTOJŲ PAJAMŲ IR NEDARBO LYGIO NETOLYGUMAI

 

14. Teritorinė socialinė sanglauda (arba nesanglauda) matuojama vertinant pagrindinių jos komponentų – gyventojų pajamų ir nedarbo (arba užimtumo) lygio teritorinius netolygumus šalyje. Todėl šioje Strategijoje teritorinė socialinė sanglauda vertinama pagal samdomojo darbo pajamas vienam namų ūkio nariui per metus (toliau vadinama – SDP) ir vidutinį metinį nedarbo lygį.

Teritorinė socialinė sanglauda vertinama lyginant visų 10 apskričių ir savivaldybių, kuriose yra apskričių centrai, duomenis.

15. SDP – statistiškai gana patikimas regioninių netolygumų vertinimo rodiklis. SDP sudaro apie 60 procentų visų namų ūkio pajamų. Kaip rodo statistikos duomenys (šios Strategijos 1 priedas), 2003 metais net 7 iš 10 apskričių SDP buvo mažesnės už šalies vidurkį (3038 litai). Šalies vidurkį viršijo tik Vilniaus apskritis (3982 litai), Klaipėdos apskritis (3506 litai) ir Kauno apskritis (3158 litai). Tauragės apskrities SDP (mažiausios šalyje) nesiekė nė pusės Vilniaus apskrities SDP (didžiausių šalyje) ir buvo 1,5 karto mažesnės už šalies vidurkį. Pusėje apskričių (Alytaus, Marijampolės, Panevėžio, Tauragės ir Utenos) SDP buvo beveik 25 procentais arba daugiau mažesnės už šalies vidurkį (remtasi ES taikoma 75 procentų vidurkio riba).

Kito gyventojų pajamų rodiklio – vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio – dinamika pagal apskritis 1997–2003 metais rodo gana didelės teritorinės diferenciacijos stabilumą ir netolygumų tarp Lietuvos regionų didėjimą (šios Strategijos 2 priedas).

16. Kita svarbi gyventojų pajamų dalis, 2003 metais sudariusi apie 28 procentus visų gyventojų pajamų ir skirta gyventojų pajamų teritorinei diferenciacijai išlyginti, yra socialinės išmokos. Socialinės išmokos gyventojams apima didesnę pajamų dalį, palyginti su socialinės paramos išmokomis. Čia, be socialinės paramos išmokų, įtraukiamos ir nedarbo draudimo, ligos ir motinystės socialinio draudimo, visų rūšių pensijų išmokos.

Apskričių pasiskirstymo pagal gyventojų pajamas (įskaitant socialines išmokas), teritorinė diferenciacija 2003 metais išliko didelė. Dėl socialinių išmokų teritorinio pasiskirstymo poveikio ji nedaug sumažėjo, t.y. 2003 metais skirtumas tarp mažiausių ir didžiausių gyventojų pajamų vienam namų ūkio nariui sumažėjo nuo 2 iki 1,7 karto (šios Strategijos 3 priedas). Pagal mažiausias gyventojų pajamas apskritys išlieka bemaž tos pačios – Alytaus, Marijampolės, Šiaulių, Tauragės ir Telšių.

17. Lietuvos narystė ES ir numatomos tiesioginės išmokos žemės ūkio subjektams suteikia galimybes mažinti gyventojų pajamų teritorinę diferenciaciją. Mažiausiai pajamų gaunama kaimo vietovėse, todėl ES tiesioginės išmokos žemės ūkio subjektams turėtų šiek tiek padidinti pajamas; kita vertus, prognozuojamas nedarbo padidėjimas dėl ūkių stambinimo, kurį sąlygoja tiesioginės išmokos. Prognozuojamų tiesioginių ES išmokų žemės ūkio subjektams teritorinis pasiskirstymas rodo, kad jos tik šiek tiek (nuo 1,7 iki 1,6 karto) galėtų sušvelninti gyventojų pajamų teritorinę diferenciaciją (šios Strategijos 4 priedas).

Apskričių pasiskirstymas pagal gyventojų pajamas (šios Strategijos 5 priedas) išlieka panašus kaip ir gyventojų darbo pajamų bei socialinių išmokų vienam gyventojui pasiskirstymas – įskaitant tiesiogines išmokas žemės ūkio subjektams, mažiausiai pajamų gauna Tauragės, Marijampolės, Alytaus, Šiaulių ir Telšių apskričių gyventojai.

18. Vienas iš reikšmingiausių teritorinės socialinės sanglaudos vertinimo komponentų yra ir vidutinis metinis nedarbo lygis (toliau vadinama – VMNL), kuris nustatomas pagal Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikiamus duomenis ir yra lygus užsiregistravusių bedarbių iš darbingo amžiaus gyventojų daliai.

VMNL Lietuvoje 2003 metais sudarė 10,3 procento. VMNL teritorinė diferenciacija Lietuvoje 2003 metais buvo gana didelė. Žemesnis nei vidutinis šalyje VMNL buvo Vilniaus (7,6 procento), Kauno (8,5 procento), Klaipėdos (9,8 procento) apskrityse ir penkiuose didžiųjų apskričių (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio) centruose (šios Strategijos 5 priedas). Aukščiausiu VMNL pasižyminčios Telšių apskrities rodiklis buvo 1,4 karto didesnis už šalies vidurkį. Telšių, Alytaus, Marijampolės, Panevėžio ir Tauragės apskrityse nedarbo lygis 1,25 karto ir daugiau viršijo šalies vidurkį ir nenusileido SDP teritorinei diferenciacijai.

Nedarbo lygio dinamika 1997–2003 metais (šios Strategijos 6 priedas) rodo gana didelės teritorinės diferenciacijos stabilumą ir sanglaudos požymių nebuvimą. Tikėtina, kad numatomos žemės ūkio koncentracijos tendencijos Lietuvoje dar padidins atsiliekančių apskričių, turinčių daugiausia užimtųjų žemės ūkyje, atotrūkį nuo VMNL šalies vidurkio.

19. Šios Strategijos 5 priede išdėstytos Lietuvos apskritys, vertinant pagal jų ir jų centrų gyventojų pajamas bei nedarbo rodiklius kartu, gali būti skirstomos į dvi grupes:

19.1. gana didelių gyventojų pajamų ir žemo nedarbo lygio apskritys. Šiai grupei priskirtinos Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Utenos, Šiaulių ir Panevėžio apskritys. Daugelio šių apskričių (išskyrus Utenos apskritį) būklę lemia neblogai išplėtoti jų centrai (kurie kartu yra Lietuvos ekonomikos konkurencingumo pagrindas), taip pat stipri jų ir aplinkinių teritorijų integracija;

19.2. mažų gyventojų pajamų ir aukšto nedarbo lygio apskritys. Šiai grupei priskirtinos Alytaus, Telšių, Marijampolės ir Tauragės apskritys. Šių apskričių būklę lemia nepakankamas jų centrų ekonominis potencialas ir silpna integracija į aplinkines teritorijas.

20. Šios Strategijos 19.2 punkte nurodytų regionų atsilikimo pagal gyventojų pajamų ir nedarbo rodiklius stabilumą patvirtina šių regionų teritorinis palyginimas su Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane išskirtais probleminiais arealais, kurių daugelis susitelkę Alytaus, Marijampolės, Tauragės, Telšių ir Utenos apskrityse.

21. Kai kuriose savivaldybėse, priskirtose mažų gyventojų pajamų ir aukšto nedarbo lygio apskritims, taip pat kai kuriose gana didelių gyventojų pajamų ir žemo nedarbo lygio apskritims priskirtose savivaldybėse (Ignalinos rajono savivaldybėje, Akmenės rajono savivaldybėje ir kitose) pastebimas itin aukštas ilgalaikio nedarbo lygis; ten labai stokojama socialinės paramos, didėja gyventojų skurdo rizika ir socialinė atskirtis.

22. Lietuvoje regionai (apskritys) pasižymi nedidėjančia teritorine socialine sanglauda. Todėl iki 2013 metų pagrindinė regioninės politikos kryptis – didinti teritorinę socialinę sanglaudą tarp regionų nedidinant teritorinės socialinės ir ekonominės diferenciacijos regionuose.

 

II. NEPAKANKAMOS TERITORINĖS SOCIALINĖS SANGLAUDOS PRIEŽASTYS, REGIONINĖS PLĖTROS STIPRYBIŲ, SILPNYBIŲ, GALIMYBIŲ IR GRĖSMIŲ ANALIZĖ

 

23. Stabiliai atsiliekančių apskričių egzistavimą pagal nedarbą, gyventojų pajamų dydį ir nepakankamą teritorinę socialinę sanglaudą Lietuvoje lemia šios pagrindinės priežastys:

23.1. Lietuvoje, kaip ir kitose augančios ekonomikos šalyse, socialinių ir ekonominių vertybių skalėje pagrindiniais tikslais pripažįstami spartus nacionalinės ekonomikos augimas ir konkurencingumo didėjimas. Šiuos tikslus įgyvendinančioje nacionalinėje ūkio plėtros politikoje viešųjų investicijų paskirstymu iš esmės siekiama didžiausio šalies ekonomikos augimo artimiausiu laikotarpiu, kuris sparčiausiai būtų įgyvendinamas stiprinant konkurencingiausius, labiausiai išsivysčiusius šalies miestus. Valstybės investicijos ir rinkos jėgos tarsi skatina didinti šalies teritorinės ekonominės plėtros nesubalansuotumą ir iš jo kylančius gyvenimo lygio netolygumus, formuoti labiau išsivysčiusias ir labiau atsilikusias apskritis.

23.2. Labiau išsivysčiusių apskričių centruose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje) ir ypač sostinėje Vilniuje telkiama nauja veikla, paslaugos, kartu didinamas atotrūkis tarp apskričių pagal juose sukuriamo BVP lyginamąjį svorį. Šią tendenciją stiprina lygiagretus tiesioginių užsienio investicijų (kurias pritraukia kvalifikuota darbo jėga, paslaugų infrastruktūra, inovacijų diegimas, kiti šių labiau išsivysčiusių apskričių centrų aglomeracijos ekonomijos veiksniai) kaupimasis.

Didėjant užimtumui ir kylant gyvenimo lygiui šiose teritorijose, pradeda ryškėti kai kurios neigiamos jų augimo tendencijos: didėja nekilnojamojo turto kainos, vyksta atitinkami pokyčiai kitose rinkose, o tai daro įtaką šalies infliacijai bei BVP didėjimui ilgalaikėje perspektyvoje.

23.3. Atsiliekančių apskričių pagal teritorinę socialinę sanglaudą (toliau vadinama – atsiliekančios apskritys) palyginti prastą būklę lemiančios priežastys:

23.3.1. Regioniniai centrai, kurių ekonomikos potencialas yra nepakankamas, nesudaro reikiamų sąlygų įsidarbinti ir galimybių didinti pajamas tiek, kad pakeistų aplinkinių (išsidėsčiusių 50–70 kilometrų spinduliu aplink centrus) gyvenamųjų vietovių situaciją. Regioninių centrų ekonomikos augimas išlieka silpnas – per 1997–2003 metų laikotarpį BVP atsiliekančiose apskrityse sumažėjo nuo 20,6 iki 18,5 procento.

Bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui (toliau vadinama – BVP/gyv.) yra vienas iš pagrindinių rodiklių, taikomų šalies ar regiono socialinio ir ekonominio išsivystymo lygiui kompleksiškai apibūdinti. BVP/gyv. rodiklis yra ir ES regionų išsivystymo lygio vertinimo kriterijus, nuo kurio priklauso regionams teikiamos struktūrinės paramos dydis ir intensyvumas.

2003 metais BVP/gyv. Lietuvoje sukurta už 16264 litus. Perkamosios galios standartais BVP/gyv. 2003 metais sudarė 9800, arba 46 procentus ES vidurkio. Per 2003 metus BVP Lietuvoje padidėjo 9,7 procento. Tai buvo bene sparčiausias BVP didėjimas ne tik ES, bet ir visame pasaulyje.

2003 metais BVP/gyv. Lietuvos vidurkis buvo 16,3 tūkst. litų. Didžiausias BVP/gyv. buvo Vilniaus apskrityje (23,4 tūkst. litų), o mažiausias – Tauragės apskrityje (8,7 tūkst. litų) (šios Strategijos 7 priedas). Vilniaus apskrities rodiklis buvo net 2,7 karto didesnis už Tauragės apskrities. Palyginti su Lietuvos vidurkiu, 2003 metais BVP/gyv. šiek tiek padidėjo 6 apskrityse, kitose apskrityse jis sumažėjo. Tik dviejose (Vilniaus ir Klaipėdos) apskrityse BVP/gyv. buvo didesnis už Lietuvos vidurkį, tačiau net 4 kartus daugiau apskričių 1997–2003 metų laikotarpiu turėjo mažesnį rodiklį (7 iš jų – kur kas mažesnį) už Lietuvos vidurkį, ir šis skirtumas didėja, taip pat pastebimi vis didesni nuokrypiai nuo vidurkio. Antai 2003 metais BVP/gyv. Vilniaus apskrityje buvo netgi 43,9 procento didesnis už Lietuvos vidurkį, o Tauragės apskrityje sudarė tik 53,5 procento Lietuvos vidurkio. Tuo tarpu 1997 metais Vilniaus apskrityje BVP/gyv. buvo tik 19,7 procento didesnis už Lietuvos vidurkį, o Tauragės apskrityje sudarė 59 procentus Lietuvos vidurkio. Šis skirtumas per 1997–2003 metų laikotarpį padidėjo 4,2 karto. Tai rodo didėjančią šio rodiklio diferenciaciją tarp atskirų regionų.

Prognozuojama, kad Lietuvos BVP sparčiai didės ir artimiausioje ateityje. Dėl prognozuojamo gyventojų skaičiaus mažėjimo BVP/gyv. Lietuvoje turėtų didėti dar sparčiau. Tačiau šio rodiklio skirtumai tarp tam tikrų regionų turi tendenciją didėti.

23.3.2. Tokią būklę lėmė investicijų į žmogiškuosius išteklius, inovacijas ir technologinę pažangą, verslo paramos infrastruktūrą stoka ankstesniais metais, silpni kooperaciniai ryšiai tiek tarp stambaus, smulkaus ir vidutinio verslo įmonių, tiek tarp pastarųjų ir mokslo bei kitų institucijų, taip pat kiti veiksniai. Atsiliekančių apskričių centrai yra ne tokie patrauklūs užsienio investicijoms kaip labiau išsivysčiusių apskričių centrai, tačiau per 1997–2003 metų laikotarpį tiesioginių užsienio investicijų labiau išsivysčiusiose apskrityse sumažėjo nuo 93,6 iki 90,4 procento.

2003 metų pabaigoje tiesioginės užsienio investicijos vienam gyventojui (toliau vadinama – TUI/gyv.) Lietuvoje sudarė vidutiniškai 3976 litus (šios Strategijos 8 priedas). Tradiciškai didžiausią Lietuvos tiesioginių užsienio investicijų dalį pritraukia Vilniaus apskritis – tiek absoliučiu dydžiu, tiek skaičiuojant TUI/gyv. Antai 2003 metų pabaigoje TUI/gyv. Vilniaus apskrityje siekė 9581 litą ir buvo daugiau kaip dvigubai didesnės nei vidutiniškai Lietuvoje. Palyginti su 2002 metų pabaiga, šis skirtumas, iki tol didėjęs, sumažėjo. Mažiausios TUI/gyv. 2003 metų pabaigoje buvo Tauragės apskrityje (170 litų) – 23,4 karto mažiau nei vidutiniškai Lietuvoje ir net 56,4 karto mažiau nei Vilniaus apskrityje.

Klaipėdos apskrityje TUI/gyv. 1997–2003 metų laikotarpiu buvo artimos Lietuvos vidurkiui, Vilniaus apskrityje – kur kas didesnės, kitose 8 apskrityse (80 procentų visų regionų) – mažesnės už Lietuvos vidurkį. Minėtuoju laikotarpiu mažiausios TUI/gyv. buvo Tauragės, Marijampolės ir Šiaulių apskrityse (2003 metų pabaigoje TUI/gyv. šiose apskrityse sudarė mažiau kaip 15 procentų Lietuvos vidurkio). Tai rodo menką šių apskričių patrauklumą užsienio investuotojams.

Analizuojant 1997–2003 metų laikotarpio TUI/gyv., galima teigti, kad 2003 metų pabaigoje skirtumai tarp apskričių pagal šį rodiklį padidėjo 3,8 karto.

23.3.3. Nepakankamai išvystyti regioninių centrų transporto ryšiai ir infrastruktūra nesudaro sąlygų aplinkinių gyvenviečių gyventojams tinkamai naudotis apskričių centrų darbo vietomis, jų teikiamomis paslaugomis ir infrastruktūra.

24. Atskirai kiekvienos iš atsiliekančių apskričių centrų, kurie yra ir Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane išskirti regioniniai centrai, augimą ir užimtumo lygio kilimą lemia šie jų konkurencingumą ir investicinį patrauklumą ribojantys veiksniai:

24.1. Alytaus miesto savivaldybei, kurioje yra Alytaus apskrities centras:

24.1.1. mažas darbo našumas, inovacijų ir technologijų plėtra;

24.1.2. žemas kooperacijos lygis pramonėje ir prekyboje;

24.1.3. aukštos kvalifikacijos  siaurų sričių specialistų stoka;

24.1.4. kvalifikuotos darbo jėgos migracija iš savivaldybės;

24.1.5. nepakankama infrastruktūros plėtra dėl finansinių išteklių stokos;

24.1.6. žemas gyventojų verslumo lygis;

24.1.7. nepakankamos galimybės investuotojams greitai ir palankiomis sąlygomis įsigyti žemės;

24.1.8. silpnai išplėtota aptarnavimo infrastruktūra.

24.2. Marijampolės savivaldybei, kurioje yra Marijampolės apskrities centras:

24.2.1. daugelis įmonių – žemų ir vidutinių technologijų produkcijos gamintojos;

24.2.2. nepakankamai išplėtotos paslaugos verslui ir gyventojams;

24.2.3. žemas gyventojų verslumo lygis;

24.2.4. smulkiame ir vidutiniame versle dominuoja mažą pridėtinę vertę kuriančios paslaugos ir prekyba;

24.2.5. nėra poreikius atitinkančių kvalifikacijos kėlimo ir specialistų rengimo centrų;

24.2.6. nėra inovacijų plėtros paramos infrastruktūros, nepakankamai bendradarbiauja verslo ir mokslo įstaigos;

24.2.7. nepakankamai bendradarbiauja smulkaus ir vidutinio verslo įmonės;

24.2.8. verslo plėtrai nepakankamai panaudojamos informacinės ir kitos šiuolaikinės technologijos;

24.2.9. nesukurtos sąlygos plėtoti verslo paslaugas;

24.2.10. nėra verslo renginių (konferencijų, mugių) organizavimo infrastruktūros;

24.2.11. pasenęs miesto ir priemiesčio autobusų parkas;

24.2.12. pasenęs Marijampolės miesto bendrasis planas stabdo šiuolaikišką miesto plėtrą.

24.3. Tauragės rajono savivaldybei, kurioje yra Tauragės apskrities centras:

24.3.1. kapitalo investicijų stoka;

24.3.2. pasenusios įmonių technologijos;

24.3.3. žemas informacinių technologijų išvystymo ir vartojimo lygis;

24.3.4. bendro ir sektorinio, suderinto vietinio ir regioninio planavimo stoka;

24.3.5. žemas gyventojų verslumo lygis;

24.3.6. silpnai išplėtotas paslaugų verslas;

24.3.7. savivaldybėje 37 procentai bedarbių neturi kvalifikacijos;

24.3.8. ne visų profesinio rengimo sistemoje parengtų specialistų kvalifikacija atitinka šiuolaikinės darbo rinkos reikalavimus;

24.3.9. nedidelės aukštojo mokslo studijų programų pasirinkimo galimybės;

24.3.10. esamas profesinio mokymo programų tinklas neracionalus, jis neatitinka darbo rinkos poreikių, stokojama paslaugų srities darbuotojų.

24.4. Telšių rajono savivaldybei, kurioje yra Telšių apskrities centras:

24.4.1. nepakankamas įmonių konkurencingumas;

24.4.2. silpnai bendradarbiauja profesinio rengimo ir verslo sektoriai;

24.4.3. nėra poreikius atitinkančios kvalifikacijos kėlimo sistemos;

24.4.4. silpnai kooperuojasi verslo įmonės ir institucijos;

24.4.5. geležinkelių linijos kapitališkai renovuotinos;

24.4.6. bloga savivaldybės vietinių kelių būklė, stokojama lėšų keliams taisyti;

24.4.7. Telšių mieste stokojama automobilių stovėjimo aikštelių;

24.4.8. nėra bendros nuotekų sistemos Telšių mieste;

24.4.9. daugelis bedarbių nepasirengę darbo rinkai;

24.4.10. žemas paslaugų verslui lygis;

24.4.11. verslas sutelktas Telšių mieste arba arčiau miesto;

24.4.12. savivaldybėje neremiamas ir neskatinamas pramogų verslas;

24.4.13. mažai investuojama į turizmo infrastruktūras;

24.4.14. neišplėtota pakelių infrastruktūra (dviračių ir pėsčiųjų takai);

24.4.15. silpna savivaldybės informacinė infrastruktūra.

24.5. Utenos rajono savivaldybei, kurioje yra Utenos apskrities centras:

24.5.1. daugelyje įmonių taikomos senos technologijos, todėl didelės darbo sąnaudos, mažas darbo našumas;

24.5.2. žemas mažųjų įmonių gaminamos produkcijos konkurencingumo lygis;

24.5.3. žemas kooperacijos tarp smulkaus ir vidutinio verslo įmonių lygis, nėra susiformavusios stambaus verslo įmonių tiekimo grandinės;

24.5.4. smulkaus ir vidutinio verslo įmonių vadovai stokoja rinkodaros, vadybos, finansų valdymo žinių;

24.5.5. mažai esama inovacinių smulkaus ir vidutinio verslo įmonių;

24.5.6. neišplėtotas paslaugų sektorius, savivaldybėje silpnas paslaugų „verslas – verslui“ tinklas;

24.5.7. įmonės stokoja aukštos ir vidutinės kvalifikacijos specialistų ir darbininkų (kvalifikuoti specialistai ir jaunimas migruoja į kitus miestus ir užsienį, neorganizuotas jų rengimas vietoje);

24.5.8. neveikia geležinkelio stotis;

24.5.9. nepakankamai teikiama paslaugų verslui;

24.5.10. nesutvarkyta industrinio parko techninė ir teisinė dokumentacija, nepakankamai moderni jo infrastruktūra;

24.5.11. žemas gyventojų verslumo lygis.

25. Atliekant stiprybių, silpnybių, grėsmių ir galimybių analizę regioninės plėtros požiūriu, išanalizuotos stiprybės ir silpnybės, nurodytos galimybės ir grėsmės.

26. Stiprybės:

26.1. Tolygus didžiųjų ir mažesnių miestų išsidėstymas sudaro palankias prielaidas tolygesnei ekonominei socialinei plėtrai šalyje.

26.2. Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas, apibrėžiantis nacionalinės teritorijos panaudojimo viziją ilgalaikėje perspektyvoje, sudaro palankias prielaidas laikytis jo reikalavimų rengiant ir įgyvendinant ilgalaikės ir vidutinės trukmės įvairių valstybės viešosios politikos sričių (taip pat regioninės politikos) strategijas, programas ir jų įgyvendinimo priemones.

26.3. Tam tikrų ūkio šakų (sektorių) plėtros strategijos ir jų plėtros programos iš dalies įvertina regioninius netolygumus šalyje.

27. Silpnybės:

27.1. Augant šalies ekonomikai, didėja pagrindinių teritorinės socialinės sanglaudos lygį apibūdinančių komponentų – gyventojų pajamų ir nedarbo (užimtumo) – teritoriniai netolygumai šalyje, mažėja socialinė sanglauda (didėja skirtumai tarp regionų pagal socialinę sanglaudą apibūdinančius rodiklius).

27.2. Formuojasi stabiliai atsiliekančios apskritys su didėjančia gyventojų skurdo rizika.

27.3. Atsiliekančių apskričių pagal gyventojų pajamas ir nedarbą plėtrą stabdo:

27.3.1. silpnas regioninių centrų ekonomikos augimas, nepakankama ekonominė jų plėtra;

27.3.2. nepakankamai išplėtoti regioninių centrų transporto ryšiai ir infrastruktūra su aplinkinėmis gyvenamosiomis vietovėmis nesudaro sąlygų pastarųjų gyventojams tinkamai naudotis regioninių centrų darbo vietomis, paslaugomis, infrastruktūra ir verslo plėtra.

27.4. Atsiliekančių apskričių  regioninių centrų ekonominei plėtrai trukdo:

27.4.1. modernių ir konkurencingų pramonės ir verslo įmonių, diegiančių inovacijas ir naujas technologijas, trūkumas;

27.4.2. pramoninių zonų arba teritorijų „plynojo lauko“ investicijoms su modernia inžinerine infrastruktūra stoka;

27.4.3. žemas kooperacijos lygis tiek tarp stambaus, smulkaus ir vidutinio verslo įmonių, tiek tarp jų ir tyrimų bei technologijų centrų, aukštųjų mokyklų ir kitų mokslo institucijų;

27.4.4. aukštos kvalifikacijos ir išsilavinusios darbo jėgos stoka, neatitiktis darbo jėgos poreikiams;

27.4.5. universitetinio ir neuniversitetinio (kolegijų) aukštojo mokslo galimybių panaudojimo ir kryptingo profesinio orientavimo trūkumas;

27.4.6. nepakankamai išplėtota regioninių centrų inžinerinė, transporto infrastruktūra ir viešasis transportas.

27.5. Nepakankamai koordinuojamos įvairios valstybės viešosios politikos sritys, skirtos teritoriniams gyvenimo lygio netolygumams sumažinti šalyje.

27.6. Nepakankamai aiškiai suformuluoti regioninės politikos metodologiniai pagrindai.

28. Galimybės:

28.1. Racionaliai ir tikslingai panaudotos ES struktūrinių fondų lėšos leistų teigiamai paveikti ne tik šalies sektorinę plėtrą, bet ir sumažinti teritorinius gyvenimo lygio netolygumus, pagerinti teritorinę socialinę sanglaudą šalyje.

28.2. Sparčiau augtų šalies ekonomika, atsirastų galimybių skirti papildomų finansinių išteklių šalies socialinei ekonominei plėtrai, kad mažėtų teritoriniai gyvenimo lygio netolygumai šalyje.

29. Grėsmės:

29.1. Gali išryškėti nepakankami gebėjimai pasinaudoti ES struktūrinių fondų parama, daugiausia investicijų gali būti skiriama labiausiai išsivysčiusių apskričių centrams ekonomiškai plėtoti.

29.2. Ekonominė plėtra ir investicijų sankaupa labiausiai išsivysčiusių apskričių centruose gali stiprinti infliacinį spaudimą šalyje, silpninti BVP didėjimo galimybes ilgalaikėje perspektyvoje.

29.3. Dėl menko atsiliekančių apskričių įmonių ir institucijų finansinio potencialo ir gebėjimų rengti projektus ES struktūrinių fondų paramai gauti stokos gali būti nepakankamai pasinaudota ES struktūrinių fondų parama.

29.4. Gali išryškėti menkos savivaldybių investicinės galimybės ir nepakankamas jų finansinis savarankiškumas.

29.5. Neigiamos demografinės tendencijos (gyventojų skaičiaus mažėjimas, jų senėjimas) kai kurių atsiliekančių apskričių savivaldybėse gali pabloginti šių apskričių demografinę būklę ir natūralaus gyventojų prieaugio tendencijas šalyje.

29.6. Žemės ūkio sutelkties tendencijos gali pakelti nedarbo lygį atsiliekančiose apskrityse ir didinti jų atsilikimą nuo labiau išsivysčiusių, nors ES tiesioginės išmokos žemės ūkio subjektams ir sušvelnins jų atsilikimą pagal pajamų lygį.

29.7. Nepakankamai sprendžiamos atsiliekančių apskričių plėtros problemos gali padidinti politinę įtampą šalyje.

 

III. LIETUVOS REGIONINĖS POLITIKOS  STRATEGINIS TIKSLAS, PRIORITETINĖ KRYPTIS, UŽDAVINIAI IR JŲ ĮGYVENDINIMO PRIEMONĖS

 

30. Lietuvos regioninės politikos strateginis tikslas, prioritetinė kryptis, uždaviniai ir jų įgyvendinimo priemonės plėtros laikotarpiu iki 2013 metų nustatyti įvertinus regioninės politikos ilgalaikį tikslą, objektyviai susiklosčiusias sąlygas šalyje ir atliktą strateginę analizę.

31. Lietuvos regioninės politikos ilgalaikis tikslas – užtikrinti aukštą gyvenimo kokybę visos šalies teritorijos gyventojams.

32. Lietuvos regioninės politikos strateginis tikslas plėtros laikotarpiu iki 2013 metų – padidinti teritorinę socialinę sanglaudą, t.y. pasiekti, kad nė vienoje Lietuvos apskrityje:

32.1. vidutinis gyvenimo standartas, apskaičiuotas pagal samdomojo darbo pajamas vienam namų ūkio nariui per metus, nebūtų žemesnis nei 75 procentai samdomojo darbo pajamų vienam namų ūkio nariui per metus šalyje;

32.2. nedarbo lygis nebūtų daugiau kaip 35 procentais aukštesnis už vidutinį šalies nedarbo lygį.

33. Lietuvos regioninės politikos prioritetinė kryptis yra tolygi Lietuvos teritorinė ekonominė plėtra, t.y. kryptingas ir koordinuotas ilgalaikės ekonominės plėtros skatinimas ir konkurencingumo didinimas žemo gyvenimo lygio teritorijų apsuptuose regioniniuose centruose, kurie, turėdami ekonominį potencialą ir infrastruktūrą, gali atlikti regioninių augimo centrų funkcijas ir jų plėtra gali užtikrinti didesnę teritorinę socialinę sanglaudą regione, o kartu ir Lietuvoje.

34. Šios Strategijos 32 punkte nustatyto Lietuvos regioninės politikos strateginio tikslo iki 2013 metų ir 33 punkte nustatytos Lietuvos regioninės politikos prioritetinės krypties įgyvendinimo uždaviniai yra šie:

34.1. Didinti regioninių centrų pramonės ir verslo įmonių konkurencingumą diegiant naujoves ir naujas technologijas. Uždavinio įgyvendinimo priemonės yra šios:

34.1.1. skatinti pramonės, verslo ir mokslo ryšius;

34.1.2. steigti inovacinius ir technologinius parkus.

34.2. Sudaryti palankias sąlygas verslo plėtrai, įmonių kooperacijai ir klasterizacijai regioniniuose centruose. Uždavinio įgyvendinimo priemonės yra šios:

34.2.1. kurti ir plėtoti pramonines zonas ir parkus su modernia infrastruktūra;

34.2.2. plėtoti inžinerinę infrastruktūrą;

34.2.3. plėtoti transporto infrastruktūrą;

34.2.4. skatinti įmonių kooperaciją, ugdyti stambaus, smulkaus ir vidutinio verslo įmonių bendradarbiavimą;

34.2.5. sudaryti sąlygas įmonių klasterizacijai.

34.3. Plėtoti paslaugų verslui regioniniuose centruose teikimą. Uždavinio įgyvendinimo priemonės yra šios:

34.3.1. steigti inovacijų skatinimo centrus ar jų padalinius regioniniuose centruose;

34.3.2. plėtoti verslo inkubatorių paslaugas;

34.3.3. plėtoti konsultacines paslaugas verslui;

34.3.4. plėtoti finansinę paramą smulkaus verslo plėtrai.

34.4. Skatinti žmogiškųjų išteklių plėtrą. Uždavinio įgyvendinimo priemonės yra šios:

34.4.1.  modernizuoti profesinio mokymo įstaigas, tobulinti profesinį rengimą;

34.4.2. skatinti universitetinio ir neuniversitetinio aukštojo mokslo (kolegijų) įstaigų mokslo programų orientavimą į regioninių centrų aukštos kvalifikacijos specialistų poreikį;

34.4.3. kelti darbuotojų kvalifikaciją, ugdyti jų administracinius gebėjimus.

34.5. Didinti regioninių centrų ir aplinkinių teritorijų integraciją. Uždavinio įgyvendinimo priemonės yra šios:

34.5.1. sudaryti sąlygas regioninių centrų įmonių ekonominių ryšių plėtotei su greta regioninių centrų esančiomis smulkaus ir vidutinio verslo įmonėmis;

34.5.2. sudaryti sąlygas darbo jėgos judėjimui į regioninius centrus;

34.5.3. mažinti vidinius teritorinius socialinius ekonominius netolygumus regione – vystyti socialinės plėtros teritorijas.

34.6. Tobulinti administracines procedūras ir didinti viešojo administravimo institucijų darbuotojų administracinius gebėjimus. Uždavinio įgyvendinimo priemonės yra šios:

34.6.1. įvesti paprastesnes žemės sklypų suteikimo investuotojams procedūras;

34.6.2. sudaryti prielaidas sparčiau priimti administracinius sprendimus, siekiant pritraukti daugiau investicijų;

34.6.3. didinti administracinius gebėjimus regioninės plėtros planavimo, įgyvendinimo, plėtros programų ir projektų rengimo srityse.

35. Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane, pagrindžiančiame šalies gyvenamųjų vietovių atraminės sistemos – urbanistinio karkaso – erdvinės struktūros plėtros viziją ilgalaikėje perspektyvoje, regioniniams centrams priskiriami apskričių centrai ir kiti didesni miestai – savivaldybių administraciniai centrai; rekomenduojama, kad jie atliktų naujų regioninių centrų funkcijas. Nurodytajame plane siūloma papildomai formuoti ir plėtoti šiuos potencialius regioninius centrus: Biržus, Mažeikius, Raseinius, Rokiškį, Švenčionis–Švenčionėlius ir Ukmergę. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano pasiūlymus dėl regioninių centrų formavimo vizijos ilgalaikės perspektyvos ir įvertinus jų dabartinį potencialą bei įtaką atsilikusių 5 apskričių gyvenimo lygiui, siūloma šios Strategijos 34 punkte nurodytus Lietuvos regioninės politikos prioritetinės krypties įgyvendinimo uždavinius ir uždavinių įgyvendinimo priemones realizuoti skatinant plėtrą laikotarpiu iki 2013 metų 5 regioniniams centrams – Alytui, Marijampolei, Tauragei, Telšiams ir Utenai. Atsižvelgiant į vykdomų plėtros skatinimo priemonių efektyvumą ir galimybes, po 2007 metų siūlytina svarstyti šių uždavinių ir priemonių įgyvendinimo tikslingumą 2 papildomuose regioniniuose centruose – Mažeikiuose ir Visagine, vėliau – ir kituose regioniniuose centruose.

36. Šios Strategijos 35 punkte nustatyti tiksliniai plėtotini regioniniai centrai parinkti atsižvelgiant į tai, kad:

36.1. Alytus, Marijampolė, Tauragė ir Telšiai yra Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane numatyti regioniniai centrai, atliekantys administracines funkcijas ir esantys pagal socialinę būklę labiausiai atsilikusiose apskrityse;

36.2. Utena yra greta Lietuvos Respublikos Ignalinos atominės elektrinės regiono esantis regioninis centras, kurio ekonominis potencialas itin prisidės prie būsimųjų šio regiono ekonominių ir socialinių problemų sprendimo;

36.3. Mažeikiai ir Visaginas yra ekonominį potencialą turintys centrai, esantys greta siūlomų plėtoti regioninių centrų (atitinkamai Telšių ir Utenos), jų pridėtinis potencialas (sudarant ekonomikos augimo ašis kartu su regioniniais centrais) sukuria spartesnio šių regionų ekonominio augimo prielaidas.

 

IV. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

 

37. Kad ši Strategija būtų įgyvendinama nuosekliai ir laiku būtų reaguojama tiek į teigiamus, tiek į neigiamus pokyčius, institucija, atsakinga už nacionalinės regioninės politikos koordinavimą, sukurs šios Strategijos įgyvendinimo stebėsenos sistemą (toliau vadinama – stebėsenos sistema) ir užtikrins deramą jos funkcionavimą.

38. Šios Strategijos įgyvendinimo stebėsena bus vykdoma pagal tam tikrus kriterijus, susijusius su joje numatytais tikslais bei uždaviniais ir leidžiančius vertinti pasiektą teritorinės socialinės sanglaudos pažangą. Nustatomi šie vertinimo kriterijai:

38.1. SDP atitinkamoje apskrityje ir šalies vidurkio santykis (procentais);

38.2. VMNL atitinkamoje apskrityje ir šalies vidurkio santykis (procentais).

39. Stebėsenos sistema pagal šios Strategijos 38 punkte nurodytus kriterijus ir kitus rodiklius užtikrins šalies regionų (apskričių) esamos būklės analizę, tendencijų, numatomų pokyčių ir įgyvendinamų priemonių efektyvumo vertinimą.

40. Siekiant tinkamai pasirengti būtiniems pokyčiams šalies regionalizavimo srityje, valstybės institucijos, atsakingos už atitinkamų valstybės viešosios politikos sričių formavimą ir įgyvendinimą, turėtų finansuoti gyvenimo kokybės ir ekonominių teritorinių netolygumų, šalies regionalizavimo ir regionų plėtros, fiskalinės decentralizacijos ir kitų regioninių problemų tikslinius mokslinius tyrimus.

41. Institucija, atsakinga už nacionalinės regioninės politikos koordinavimą, kartu su kitomis ministerijomis turėtų užtikrinti, kad rengiami strateginiai dokumentai ir plėtros programos būtų suderinti su šios Strategijos nuostatomis.

 

 

 

––––––––––––––––

 


 

Lietuvos regioninės politikos
iki 2013 metų strategijos
1 priedas

 

 

 

GYVENTOJŲ PAJAMOS IR UŽIMTUMAS 2003 METAIS

 

 

 

 

Samdomojo darbo pajamos vienam namų ūkio nariui per metus, litais*

Samdomojo darbo pajamos vienam namų ūkio nariui per metus, palyginti su šalies vidurkiu, procentais

Vidutinis metinis nedarbo lygis, procentais**

Vidutinis metinis nedarbo lygis, palyginti su šalies vidurkiu, procentais

Vidutiniškai Lietuvoje

3038

100

10,3

100

Alytaus apskritis

2428

79,9

13,9

135

Alytaus miesto savivaldybė

3282

108

9,9

96,1

Kauno apskritis

3158

104

8,5

82,5

Kauno miesto savivaldybė

3892

128,1

7,8

75,7

Klaipėdos apskritis

3506

115,4

9,8

95,1

Klaipėdos miesto savivaldybė

4033

132,8

8,8

85,4

Marijampolės apskritis

2082

68,5

13,5

131,1

Marijampolės savivaldybė

2595

85,4

11,4

110,7

Panevėžio apskritis

2406

79,2

13,3

129,1

Panevėžio miesto savivaldybė

3633

119,6

12

116,5

Šiaulių apskritis

2434

80,1

11,8

114,6

Šiaulių miesto savivaldybė

3162

104,1

8,4

81,6

Tauragės apskritis

1964

64,7

14

135,9

Tauragės rajono savivaldybė

1832

60,3

14,1

136,9

Telšių apskritis

2489

81,9

14,4

139,8

Telšių rajono savivaldybė

1825

60,1

10,4

101

Utenos apskritis

2394

78,8

10,4

101

Utenos rajono savivaldybė

3014

99,2

11,9

115,5

Vilniaus apskritis

3982

131,1

7,6

73,8

Vilniaus miesto savivaldybė

6124

201,6

5,5

53,4

 

___________________

*Pagal apskritis – Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenys; pagal savivaldybes – ekspertinis vertinimas.

**Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys.

 

 

 

___________________

 


 

Lietuvos regioninės politikos
iki 2013 metų strategijos
2 priedas

 

 

 

Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis

 

 

 

(litais)

 

Metai

1997

1998

1999

2000

2001

2002

2003

Vidutiniškai Lietuvoje

778

930

987

971

982

1014

1073

Alytaus apskritis

698

842

887

849

862

884

912

Alytaus miesto savivaldybė

783

925

976

898

925

952

964

Kauno apskritis

736

864

914

885

909

944

992

Kauno miesto savivaldybė

765

894

944

915

946

986

1033

Klaipėdos apskritis

799

948

993

976

966

989

1060

Klaipėdos miesto savivaldybė

889

1042

1070

1069

1059

1087

1161

Marijampolės apskritis

622

753

770

786

780

819

847

Marijampolės savivaldybė

759

857

847

840

813

852

887

Panevėžio apskritis

719

850

879

887

879

908

940

Panevėžio miesto savivaldybė

808

947

998

992

975

1004

1026

Šiaulių apskritis

674

805

811

800

801

817

871

Šiaulių miesto savivaldybė

743

880

880

864

858

869

934

Tauragės apskritis

603

720

793

766

754

766

807

Tauragės rajono savivaldybė

617

735

792

782

755

764

803

Telšių apskritis

781

935

1007

982

940

984

1059

Telšių rajono savivaldybė

667

808

870

826

764

808

874

Utenos apskritis

831

981

1031

1011

1037

1066

1111

Utenos rajono savivaldybė

706

847

927

931

963

1003

1014

Vilniaus apskritis

880

1063

1138

1118

1145

1178

1249

Vilniaus miesto savivaldybė

933

1121

1195

1175

1205

1237

1310

 

___________________

Šaltinis – Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

 

 

 

___________________

 


 

Lietuvos regioninės politikos
iki 2013 metų strategijos
3 priedas

 

 

 

GYVENTOJŲ PAJAMOS 2003 METAIS (ĮSKAITANT SOCIALINES IŠMOKAS)

 

 

 

 

Samdomojo darbo pajamos vienam namų ūkio nariui per metus, litais

Socialinės išmokos vienam namų ūkio nariui per metus, litais

Samdomojo darbo pajamos ir socialinės išmokos vienam namų ūkio nariui per metus, litais

Samdomojo darbo pajamos ir socialinės išmokos vienam namų ūkio nariui per metus, palyginti su šalies vidurkiu, procentais

Vidutiniškai Lietuvoje

3038

1286

4324

100

Vilniaus apskritis

3982

1344

5326

123,2

Vilniaus miesto savivaldybė

6124

1292

7416

171,5

Klaipėdos apskritis

3506

1158

4664

107,9

Klaipėdos miesto savivaldybė

4033

1294

5327

123,2

Kauno apskritis

3158

1270

4428

102,4

Kauno miesto savivaldybė

3892

1403

5295

122,4

Panevėžio apskritis

2406

1495

3901

90,2

Panevėžio miesto savivaldybė

3633

1340

4973

115

Utenos apskritis

2394

1417

3811

88,1

Utenos rajono savivaldybė

3014

1401

4415

102,1

Alytaus apskritis

2428

1408

3836

88,7

Alytaus miesto savivaldybė

3282

977

4259

98,5

Telšių apskritis

2489

1139

3628

83,9

Telšių rajono savivaldybė

1825

1290

3115

72

Šiaulių apskritis

2434

1165

3599

83,2

Šiaulių miesto savivaldybė

3162

1191

4353

100,7

Marijampolės apskritis

2082

1258

3340

77,2

Marijampolės savivaldybė

2595

1216

3811

88,1

Tauragės apskritis

1964

1150

3114

72

Tauragės rajono savivaldybė

1832

1103

2935

67,9

 

___________________

Pagal apskritis – Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenys; pagal savivaldybes – ekspertinis vertinimas.

 

 

 

___________________

 


 

Lietuvos regioninės politikos
iki 2013 metų strategijos
4 priedas

 

 

 

Gyventojų pajamos (įskaitant socialines ir prognozuojamas tiesiogines ES išmokas žemės ūkio subjektams)

 

 

 

 

Samdomojo darbo pajamos vienam namų ūkio nariui per metus 2003 metais, litais*

Socialinės išmokos vienam namų ūkio nariui per metus 2003 metais, litais*

Prognozuojamos tiesioginės ES išmokos žemės ūkio subjektams, tenkančios vienam gyventojui 2004 metais, litais**

Samdomojo darbo pajamos, socialinės išmokos ir prognozuojamos tiesioginės ES išmokos, tenkančios vienam namų ūkio nariui, litais

Samdomojo darbo pajamos, socialinės išmokos ir prognozuojamos tiesioginės ES išmokos, tenkančios vienam namų ūkio nariui, palyginti su šalies vidurkiu, procentais

Vidutiniškai Lietuvoje

3038

1286

236

4561

100

Vilniaus apskritis

3982

1344

111

5437

119,2

Vilniaus miesto savivaldybė

6124

1292

0

7416

162,6

Klaipėdos apskritis

3506

1158

150

4814

105,6

Klaipėdos miesto savivaldybė

4033

1294

0

5327

116,8

Kauno apskritis

3158

1270

153

4581

100,4

Kauno miesto savivaldybė

3892

1403

0

5295

116,1

Panevėžio apskritis

2406

1495

383

4284

93,9

Panevėžio miesto savivaldybė

3633

1340

0

4973

109

Utenos apskritis

2394

1417

473

4284

93,9

Utenos rajono savivaldybė

3014

1401

245

4660

102,2

Alytaus apskritis

2428

1408

242

4078

89,4

Alytaus miesto savivaldybė

3282

977

0

4259

93,4

Telšių apskritis

2489

1139

349

3977

87,2

Telšių rajono savivaldybė

1825

1290

317

3432

75,2

Šiaulių apskritis

2434

1165

333

3932

86,2

Šiaulių miesto savivaldybė

3162

1191

0

4353

95,4

Marijampolės apskritis

2082

1258

452

3792

83,1

Marijampolės savivaldybė

2595

1216

192

4003

87,8

Tauragės apskritis

1964

1150

372

3486

76,4

Tauragės rajono savivaldybė

1832

1103

263

3198

70,1

___________________

 

 

 

 

 

*Pagal apskritis – Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenys; pagal savivaldybes – ekspertinis vertinimas.

**Žemės ūkio ministerijos duomenys.

 

 

 

___________________

 


 

Lietuvos regioninės politikos
iki 2013 metų strategijos
5 priedas

 

 

 

Apskričių pasiskirstymas pagal gyventojų pajamas ir nedarbo lygį 2003 metais

 

 

 

 

Samdomojo darbo pajamos vienam namų ūkio nariui per metus, litais*

Samdomojo darbo pajamos vienam namų ūkio nariui per metus, palyginti su šalies vidurkiu, procentais

Vidutinis metinis nedarbo lygis, procentais**

Vidutinis metinis nedarbo lygis, palyginti su šalies vidurkiu, procentais

Vidutiniškai Lietuvoje

3038

100

10,3

100

Vilniaus apskritis

3982

131,1

7,6

73,8

Vilniaus miesto savivaldybė

6124

201,6

5,5

53,4

Kauno apskritis

3158

104

8,5

82,5

Kauno miesto savivaldybė

3892

128,1

7,8

75,7

Klaipėdos apskritis

3506

115,4

9,8

95,1

Klaipėdos miesto savivaldybė

4033

132,8

8,8

85,4

Utenos apskritis

2394

78,8

10,4

101

Utenos rajono savivaldybė

3014

99,2

11,9

115,5

Šiaulių apskritis

2434

80,1

11,8

114,6

Šiaulių miesto savivaldybė

3162

104,1

8,4

81,6

Panevėžio apskritis

2406

79,2

13,3

129,1

Panevėžio miesto savivaldybė

3633

119,6

12

116,5

Alytaus apskritis

2428

79,9

13,9

135

Alytaus miesto savivaldybė

3282

108

9,9

96,1

Telšių apskritis

2489

81,9

14,4

139,8

Telšių rajono savivaldybė

1825

60,1

10,4

101

Marijampolės apskritis

2082

68,5

13,5

131,1

Marijampolės savivaldybė

2595

85,4

11,4

110,7

Tauragės apskritis

1964

64,7

14

135,9

Tauragės rajono savivaldybė

1832

60,3

14,1

136,9

___________________

 

 

 

 

*Pagal apskritis – Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenys; pagal savivaldybes – ekspertinis vertinimas.

**Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys.

 

 

 

___________________

 


 

Lietuvos regioninės politikos
iki 2013 metų strategijos
6 priedas

 

 

 

Vidutinis metinis nedarbo lygis 1997–2003 metais

 

 

 

(procentais)

 

Metai

1997

1998

1999

2000

2001

2002

2003

Vidutiniškai Lietuvoje

5,9

6,4

8,4

11,5

12,5

11,3

10,3

Alytaus apskritis

7,2

8,6

9,8

13,7

15,8

14,2

13,9

Alytaus miesto savivaldybė

6,1

6,2

7,6

11,8

11,9

10

9,9

Kauno apskritis

4,2

4,6

6,4

9,2

9,7

8,8

8,5

Kauno miesto savivaldybė

3,7

3,8

5,8

8,5

8,5

7,9

7,8

Klaipėdos apskritis

4,9

5,1

7,1

10

11

10

9,8

Klaipėdos miesto savivaldybė

4,1

4,1

5,9

8,8

9,2

8,2

8,8

Marijampolės apskritis

5,9

8

11,2

15

16,9

14,8

13,5

Marijampolės savivaldybė

6,2

7,1

11,6

16,1

16,6

14,3

11,4

Panevėžio apskritis

6,1

7,6

10,5

14,6

16,4

15,5

13,3

Panevėžio miesto savivaldybė

7,3

8,5

11,8

15,5

14,8

13,7

12

Šiaulių apskritis

6,8

9

12,5

16,3

16,5

14,2

11,8

Šiaulių miesto savivaldybė

6,4

8,8

13,2

16,1

13,7

10,9

8,4

Tauragės apskritis

8,3

8,8

10,9

15,1

16,2

14,6

14

Tauragės rajono savivaldybė

10,3

9,7

12

16,6

16,2

14,3

14,1

Telšių apskritis

5

6,4

9,1

13

15,7

15,9

14,4

Telšių rajono savivaldybė

5,2

6,1

8,5

11,1

11,8

11,3

10,4

Utenos apskritis

6,7

7

8,2

10,7

12

11

10,4

Utenos rajono savivaldybė

5,9

6,6

9,1

12,4

14,4

12,6

11,9

Vilniaus apskritis

6,5

5,7

6,8

9,2

10

8,7

7,6

Vilniaus miesto savivaldybė

6

4,8

5,8

8

7,2

6,1

5,5

 

___________________

Šaltinis – Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

 

 

 

___________________

 


 

Lietuvos regioninės politikos
iki 2013 metų strategijos
7 priedas

 

 

 

Bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui 1997–2003 metais

 

 

 

 

 

Metai

1997

1998

1999

2000

2001

2002

2003

1997

1998

1999

2000

2001

2002

2003

tūkst. litų

palyginti su Lietuvos vidurkiu, procentais

Vidutiniškai Lietuvoje

11

12,5

12,3

13

13,9

14,9

16,3

100

100

100

100

100

100

100

Alytaus apskritis

9,3

10,3

10,5

10,6

11,1

11,5

11,8

84,5

82,3

85

81,8

80,1

77,2

72,7

Kauno apskritis

11,1

12,4

12,1

12,5

13,6

14

15,6

100,3

98,9

98

95,9

97,9

94,2

95,7

Klaipėdos apskritis

12

13,5

13,4

14,7

15,3

16,1

17,4

109,4

107,8

108,8

112,7

110,2

108,5

107,1

Marijampolės apskritis

8,8

9,7

8,5

9,5

9,4

9,9

11,1

80,1

77,9

69,3

73

67,5

66,5

68,2

Panevėžio apskritis

11

11,9

10,9

11,8

12,4

12,9

13,5

99,7

95

88,6

90,4

89

86,6

83,2

Šiaulių apskritis

9,7

10

9,8

10,1

10,3

11

12,2

88,4

79,7

79,5

77,4

74,2

74

74,8

Tauragės apskritis

6,6

7

7,4

8

8,4

8,6

8,7

59,5

56,1

60,1

61,4

60,5

57,8

53,5

Telšių apskritis

9,4

10,7

10,6

11,1

12

12,4

13,9

85,4

85,5

85,9

85,5

86,7

83,6

85,3

Utenos apskritis

10,2

11,3

11,4

11

11,6

12,3

13,7

92,7

90,2

92,4

84,5

83,3

82,7

83,9

Vilniaus apskritis

13,2

16,1

16,2

17,4

19

21,3

23,4

119,7

129

131,8

133,5

136,5

143,3

143,9

 

___________________

Šaltinis – Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

 

 

 

___________________


 

Lietuvos regioninės politikos
iki 2013 metų strategijos
8 priedas

 

 

 

tiesioginės užsienio investicijos vienam gyventojui 1997–2003 metais

 

 

 

 

Metai

1997

1998

1999

2000

2001

2002

2003

1997

1998

1999

2000

2001

2002

2003

tiesioginės užsienio investicijos vienam gyventojui metų pabaigoje, litais

palyginti su Lietuvos vidurkiu, procentais

Vidutiniškai Lietuvoje

1168

1838

2350

2678

3068

3808

3976

100

100

100

100

100

100

100

Alytaus apskritis

564

898

1118

1162

784

758

1026

48,3

48,9

47,6

43,4

25,6

19,9

25,8

Kauno apskritis

869

1110

1471

1725

1874

2260

2675

74,4

60,4

62,6

64,4

61,1

59,3

67,3

Klaipėdos apskritis

1801

2182

2675

2966

3363

3547

4038

154,2

118,7

113,8

110,8

109,6

93,1

101,6

Marijampolės apskritis

92

109

110

142

325

392

419

7,9

5,9

4,7

5,3

10,6

10,3

10,5

Panevėžio apskritis

736

1094

1264

1271

1515

1545

2299

63

59,5

53,8

47,5

49,4

40,6

57,8

Šiaulių apskritis

299

391

385

419

449

488

514

25,6

21,3

16,4

15,6

14,6

12,8

12,9

Tauragės apskritis

92

130

184

160

146

109

170

7,9

7,1

7,8

6

4,8

2,9

4,3

Telšių apskritis

659

635

920

478

95

3102

4311

56,4

34,5

39,1

17,8

3,1

81,5

108,4

Utenos apskritis

35

478

505

586

1109

1831

1390

3

26

21,5

21,9

36,1

48,1

35

Vilniaus apskritis

2573

4604

5990

7032

8232

10010

9581

220,3

250,5

254,9

262,6

268,3

262,9

241

 

___________________

Šaltinis – Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

 

 

 

___________________


 

 

Pakeitimai:

 

1.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Nutarimas

Nr. 625, 2010-05-26, Žin., 2010, Nr. 62-3062 (2010-05-29)

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2005 M. GEGUŽĖS 23 D. NUTARIMO NR. 575 "DĖL LIETUVOS REGIONINĖS POLITIKOS IKI 2013 METŲ STRATEGIJOS" PAKEITIMO

Nutarimas įsigalioja nuo 2010-07-01.

 

*** Pabaiga ***

 

 

Redagavo Aušra Bodin (2010-05-31)

                  aubodi@lrs.lt