@D1=19910521;D2=19941215;D3=19950427;

Redaguota: 1995 04 27

Pakeitimai:

1. Lietuvos Respublikos 1992 04 16,

įstatymas Nr. 1-2501,

Žin., 1992, Nr.13-350;

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINIO SOCIALINIO

DRAUDIMO ĮSTATYMO 25 STRAIPSNIO PAKEITIMO

2. Lietuvos Respublikos 1994 05 12

įstatymas Nr. 1-455,

Žin., 1994, Nr.39-702;

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINIO SOCIALINIO

DRAUDIMO ĮSTATYMO PAPILDYMO

3.Lietuvos Respublikos 1994 11 03

įstatymas Nr.1-623

Žin., 1994 Nr.88-1666

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINIO SOCIALINIO

DRAUDIMO ĮSTATYMO PAKEITIMO

4.Lietuvos Respublikos 1994 11 29,

įstatymas Nr.1-676,

Žin., 1994 Nr.96-1874

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINIO SOCIALINIO

DRAUDIMO ĮSTATYMO PAKEITIMO IR PAPILDYMO

5.Lietuvos Respublikos 1995 04 27,

įstatymas Nr.1-869,

Žin., 1995, Nr.36-889

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINIO SOCIALINIO

DRAUDIMO ĮSTATYMO PAKEITIMO

LIETUVOS RESPUBLIKOS

VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO

Į S T A T Y M A S

I SKYRIUS.

BENDRIEJI NUOSTATAI

1 straipsnis. Valstybinis socialinis draudimas

Valstybinis socialinis draudimas - valstybės nustatytų

socialinių ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiesiems

Respublikos gyventojams, taip pat įstatymo numatytais atvejais

apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų,

jei jie negali dėl įstatymo numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo

ir kitokių pajamų arba dėl įstatymo numatytų svarbių priežasčių

turi papildomų išlaidų. Įgyvendinant valstybinį socialinį draudimą,

dalyvauja draudėjų ir draudžiamųjų interesus ginančios organizacijos.

2 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo

reguliavimas

Valstybinį socialinį draudimą reguliuoja šis ir kiti

Lietuvos Respublikos socialinio aprūpinimo įstatymai, taip pat

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas, Lietuvos

Respublikos Vyriausybės tvirtinami Valstybinių socialinio

draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, Valstybinio

socialinio draudimo pašalpų nuostatai, Valstybinio socialinio

draudimo įstaigų nuostatai, taip pat Valstybinio socialinio

draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės,

Savanoriškojo valstybinių socialinio pensijų draudimo taisyklės.

Pakeitimai:

Lietuvos Respublikos 1994 11 29,

įstatymas Nr.1-676,

Žin., 1994 Nr.96-1874

3 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo rūšys

Lietuvos Respublikoje nustatomos tokios valstybinio

socialinio draudimo rūšys:

1) pensijų draudimas, kai draudžiama pensijoms, numatytoms

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme;

2) ligos ir motinystės draudimas, kai draudžiama ligos ir

motinystės (tėvystės) pašalpoms, numatytoms šio įstatymo 6-17

straipsniuose, taip pat laidojimo pašalpoms, numatytoms šio

įstatymo 20-22 straipsniuose;

3) sveikatos draudimas, kai draudžiama gydymo ir

profilaktikos išlaidų kompensacijoms, numatytoms šio įstatymo 23-

26 straipsniuose;

4) draudimas nuo nedarbo, kai draudžiama bedarbio pašalpoms

pagal Gyventojų užimtumo įstatymą. Iš šio draudimo lėšų taip pat

kompensuojama už kitas nedarbo priemones, numatytas Gyventojų

užimtumo įstatyme;

5) draudimas nuo nelaimingų atsitikimų gamyboje, kai

draudžiama pašalpoms suluošinimo darbe ir profesinių susirgimų

atvejais ir kitoms išmokoms, numatytoms Draudimo nuo nelaimingų

atsitikimų darbe įstatyme.

Pakeitimai:

Lietuvos Respublikos 1994 11 29,

įstatymas Nr.1-676,

Žin., 1994 Nr.96-1874

4 straipsnis. Asmenys, draudžiami valstybiniu socialiniu

draudimu

Asmenų, draudžiamų kiekvienos rūšies draudimu, kategorijas

nustato atitinkami įstatymai, reguliuojantys tos rūšies draudimo

tvarką.

Šio įstatymo nustatyta tvarka privalomai draudžiami:

1) asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis, taip pat

dirbantys narystės pagrindais renkamose institucijose, ūkinėse

bendrijose, žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse

organizacijose ir gaunantys atlyginimą už darbą;

2) individualių (personalinių) įmonių savininkai ir jiems

Vyriausybės nustatyta tvarka prilyginti savarankiškai dirbantys

asmenys;

3) ūkininkai ir dirbantys ūkyje pilnamečiai jų šeimų

nariai.

Pakeitimai:

Lietuvos Respublikos 1994 11 29,

įstatymas Nr.1-676,

Žin., 1994 Nr.96-1874

5 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo stažas

Valstybinio socialinio draudimo stažas - tai laikas, kai

asmuo pats mokėjo ar už tą asmenį buvo mokamos valstybinio

socialinio draudimo įmokos, taip pat kiti laikotarpiai, kuriuos

valstybinio socialinio draudimo stažui prilygina galiojantys

įstatymai.

II SKYRIUS.

VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO PAŠALPOS

1. Ligos pašalpa

6 straipsnis. Ligos pašalpos skyrimo atvejai

Ligos pašalpa skiriama:

1) atsiradus nedarbingumui dėl ligos ar traumos;

2) susirgus šeimos nariui, kurį būtina slaugyti;

3) epideminių situacijų atvejais;

4) esant proteziniame-ortopediniame stacionare;

5) laikinai perkėlus į kitą darbą dėl susirgimo profesine

liga, tuberkulioze arba dėl užkrečiamų ligų sukėlėjų nešiojimo.

Ligos pašalpa kaip nedarbingumo dėl ligos atveju (1

punktas) taip pat skiriama iškilus būtinybei gydytis

tuberkuliozės arba kitoje sanatorijoje, į kurią siunčiama baigti

gydymą po sunkaus susirgimo, įrašyto į Sveikatos apsaugos ir

Socialinės apsaugos ministerijų tvirtinamą sąrašą (24 straipsnio

trečioji dalis).

Pakeitimai:

Lietuvos Respublikos 1994 11 29,

įstatymas Nr.1-676,

Žin., 1994 Nr.96-1874

7 straipsnis. Teisė į ligos pašalpą

Teisę į ligos pašalpą turi apdraustieji, išvardinti šio

įstatymo 4 straipsnio 1 punkte, jei jie dėl šio įstatymo 6

straipsnyje numatytų priežasčių yra palaisvinami nuo darbo

ar tarnybinių pareigų ir dėl to praranda savo darbo pajamas.

Šią teisę jie įgyja nuo pirmosios darbo (draudimo) dienos.

Pašalpa bendrąja tvarka mokoma, jei teisė ją gauti atsirado

darbo laikotarpiu (įskaitant bandomąjį laiką ir atleidimo iš

darbo dieną), taip pat trijų kalendorinių dienų po savanoriško

išėjimo iš darbo arba atleidimo su teise gauti išeitinę pašalpą

laikotarpiu.

Asmenys, kurie buvo draudžiami pagal šio įstatymo 4

straipsnio 1 punktą ir neteko darbo, turi teisę į laikinojo

nedarbingumo pašalpą dėl ligos arba traumos (6 straipsnio 1

punktas), jei jie prarado darbingumą laikotarpiu, kuriuo pagal

įstatymus mokama išeitinė pašalpa, visas uždarbis arba jo dalis

ir yra nedarbingi šiam laikotarpiui pasibaigus.

Pagrindas skirti ligos pašalpą yra nustatyta tvarka išduotas

nedarbingumo pažymėjimas.

Pakeitimai:

Lietuvos Respublikos 1994 11 29,

įstatymas Nr.1-676,

Žin., 1994 Nr.96-1874

8 straipsnis. Ligos pašalpos mokėjimo trukmė

Apdraustiesiems, netekusiems darbingumo dėl ligos arba

traumos (6 straipsnio 1 punktas) šio įstatymo 7 straipsnyje

nurodytais laikotarpiais, ligos pašalpa mokama nuo pirmosios

darbingumo netekimo dienos (neskaitant dienų, už kurias buvo

gauta išeitinė pašalpa arba uždarbis) iki darbingumo atstatymo

arba iki invalidumo pripažinimo.

Už pirmąsias tris kalendorines nedarbingumo dienas ligos

pašalpą moka darbdavys iš savo lėšų. Ši pašalpa negali būti

mažesnė kaip 50 procentų jos gavėjo vidutinio trijų paskutinių

mėnesių uždarbio. Nuo ketvirtosios kalendorinės nedarbingumo

dienos pašalpa mokama iš valstybinio socialinio draudimo fondo ir

yra šio įstatymo 10 straipsnyje nustatyto dydžio.

Laikiniems ir sezoniniams darbuotojams, netekusiems

darbingumo sutarties galiojimo laikotarpiu, pašalpa dėl bendrojo

susirgimo mokama ne ilgiau kaip trisdešimt kalendorinių dienų po

darbo sutarties galiojimo pabaigos.

Susižalojus darbe, susirgus profesine liga arba

tuberkulioze, asmenims, dirbantiems pagal laikinojo ar sezoninio

darbo sutartį, pašalpa mokama šio straipsnio pirmojoje dalyje

nustatyta tvarka.

Dirbantiems invalidams ligos pašalpų mokėjimo trukmė

nustatoma Valstybinio socialinio draudimo pašalpų nuostatuose.

Pakeitimai:

Lietuvos Respublikos 1994 11 29,

įstatymas Nr.1-676,

Žin., 1994 Nr.96-1874

9 straipsnis. Ligos pašalpa atostogų metu

Atsiradus laikinajam nedarbingumui dėl ligos ar traumos

kasmetinių apmokamų atostogų metu, pašalpa mokama už visas

sirgtas darbo dienas, patvirtintas nedarbingumo pažymėjimu.

Atsiradus laikinajam nedarbingumui neapmokamų atostogų metu,

pašalpa mokama nuo tos dienos, kurią darbuotojas turėjo pradėti

dirbti.

Pakeitimai:

Lietuvos Respublikos 1994 11 29,

įstatymas Nr.1-676,

Žin., 1994 Nr.96-1874

10 straipsnis. Ligos pašalpos dydis

Ligos pašalpa mokama 80 procentų kompensuojamojo uždarbio

dydžio.

Jei laikinasis nedarbingumas trunka ilgiau kaip trisdešimt

kalendorinių dienų, nuo trisdešimt pirmosios mokama 100 procentų

kompensuojamojo uždarbio dydžio ligos pašalpa.

Susižalojus darbe ar susirgus profesine liga, ligos

pašalpa mokama 100 procentų kompensuojamojo uždarbio dydžio.

ligos pašalpa, skiriama pagal 6 straipsnio 1-4 punktus, negali

būti mažesnė už Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytą

darbo užmokesčio minimumą, apskaičiuotą proporcingai

dirbtam laikui arba atliktam darbui.

Pakeitimai:

Lietuvos Respublikos 1994 11 29,

įstatymas Nr.1-676,

Žin., 1994 Nr.96-1874

11 straipsnis. Kompensuojamasis uždarbis pašalpai

skaičiuoti

Kompensuojamasis uždarbis ligos ir motinystės (tėvystės)

pašalpoms yra skaičiuojamas pagal visose darbo vietose gaunamas

pajamas, nuo kurių skaičiuojamos privalomojo valstybinio

socialinio draudimo įmokos. Kompensuojamasis uždarbis

apskaičiuojamas pagal Valstybinio socialinio draudimo pašalpų

nuostatus.

Pakeitimai:

Lietuvos Respublikos 1994 11 29,

įstatymas Nr.1-676,

Žin., 1994 Nr.96-1874

12 straipsnis. Sąlygos, kurioms esant, pašalpa nemokama

Ligos pašalpa nemokama:

1) asmenims, laikinai nedarbingiems dėl traumų, gautų darant

nusikaltimus;

2) asmenims, sužalojusiems savo arba savo globotinių

sveikatą, kad išvengtų darbo ar kitokių pareigų arba

apsimetusiems sergančiais (simuliantams);

3) asmenims, kurių laikinojo nedarbingumo tiesioginė priežastis-

alkoholio, narkotinių arba toksinių medžiagų vartojimas.

Tuo atveju, kai savanoriškai gydomasi stacionare nuo

alkoholizmo, narkomanijos ar toksikomanijos, ligos

pašalpa mokama ne ilgiau kaip keturiolika

kalendorinių dienų per kalendorinius metus.

Asmenims, pažeidžiantiems gydytojo nustatytą gydymo ir

slaugos režimą, be svarbių priežasčių neatvykstantiems pas

gydytoją arba į įstatymo nustatytą darbingumo patikrinimą,

pašalpa Valstybinio socialinio draudimo pašalpų nuostatų numatyta

tvarka gali būti neskiriama arba jos mokėjimas nutraukiamas.

Pakeitimai:

Lietuvos Respublikos 1994 11 29,

įstatymas Nr.1-676,

Žin., 1994 Nr.96-1874

13 straipsnis. Ligos pašalpa šeimos nariui slaugyti

Pašalpa sergančiajam šeimos nariui slaugyti mokama, jeigu

gydytojo nurodymu būtina ligonį slaugyti.

Slaugant šeimos narį, pašalpa mokama ne ilgiau kaip

septynias kalendorines dienas.

Slaugant sergantį iki keturiolikos metų amžiaus vaiką,

pašalpa mokama ne ilgiau kaip keturiolika kalendorinių dienų.

Slaugant stacionare sergantį iki septynerių metų vaiką,

taip pat vaiką iki keturiolikos metų, sergantį onkohematologine

liga, po sudėtingos operacijos, traumos ar nudegimo, pašalpa

mokama visą slaugymo laiką, bet ne ilgiau kaip šimtą dvidešimt

dvi dienas.

Pakeitimai:

Lietuvos Respublikos 1994 11 29,

įstatymas Nr.1-676,

Žin., 1994 Nr.96-1874

14 straipsnis. Ligos pašalpa epideminių situacijų atveju

Įvedus nustatyta tvarka karantino režimą ypač pavojingų

infekcijų židiniuose, pašalpa mokama nušalintiems nuo darbo

asmenims.

Valstybiniams gydytojams higienistams laikinai nušalinus

apdraustąjį kaip užkrečiamų ligų sukėlėją nešiotoją ir negalint

jo perkelti į kitą darbą, ligonio pašalpa jam mokama visą

nušalinimo nuo darbo laiką ir apskaičiuojama pagal

kompensuojamąjį uždarbį tik toje darbovietėje, kurioje jis

nušalintas nuo darbo.

Valstybiniams gydytojams higienistams įvedus vaikų įstaigose

infekcijų plitimą ribojantį režimą ir dėl to atsiradus būtinybei

prižiūrėti vaiką, pašalpa mokama kaip šeimos nario slaugos atveju

pagal šio įstatymo 13 straipsnio antrąją dalį.

Pakeitimai:

Lietuvos Respublikos 1994 11 29,

įstatymas Nr.1-676,

Žin., 1994 Nr.96-1874

15 straipsnis. Pašalpa, esant proteziniame-ortopediniame

stacionare

Paguldžius apdraustąjį į protezinį-ortopedinį stacionarą,

pašalpa mokama už visą jame būtą laiką, taip pat vykimo į

stacionarą ir atgal laiką.

16 straipsnis. Pašalpa laikinai perkėlus į kitą darbą

Jeigu apdraustasis dėl profesinės ligos, tuberkuliozės, taip

pat dėl to, kad jis yra užkrečiamų ligų sukėlėjų nešiotojas (6

straipsnio 5 punktas), laikinai negali dirbti savo darbo, bet,

nepažeisdamas paskirto gydymo, gali dirbti kitą darbą ir dėl to

pagal medicininę išvadą perkeliamas į kitą darbą, jam pašalpa

mokama už visą perkėlimo laiką, bet ne ilgiau kaip du mėnesius ir

tokio dydžio, kad gaunamas uždarbis ir pašalpa neviršytų

vidutinio uždarbio iki perkėlimo.

2.Motinystės (tėvystės) pašalpa

17 straipsnis. Motinystės (tėvystės) pašalpa

Motinystės (tėvystės) pašalpa iš valstybinio socialinio

draudimo lėšų skiriama vienam iš tėvų (globėjų), apdraustam pagal

šio įstatymo 4 straipsnio 1 punktą.

Moterims, pagimdžiusioms suėjus dvidešimt aštuonioms nėštumo

savaitėms ir vėliau, apmokama už septyniasdešimt kalendorinių

dienų iki gimdymo ir už penkiasdešimt šešias kalendorines dienas

po gimdymo (komplikuoto gimdymo atveju ir kai gimė daugiau negu

vienas vaikas - už septyniasdešimt kalendorinių dienų). Moterims,

pagimdžiusioms suėjus dvidešimt dviems nėštumo savaitėms,

apmokama už dvidešimt aštuonias kalendorines dienas po gimdymo

(jei kūdikis gyvena, apmokama už penkiasdešimt šešias dienas po

gimdymo). Už šioje dalyje nurodytus laikotarpius mokama 100

procentų kompensuojamojo uždarbio.

Pasibaigus šio straipsnio antrojoje dalyje nurodytiems

laikotarpiams, vienam iš tėvų (vieninteliam esamam iš tėvų ar

globėjui), kuris pagal Atostogų įstatymą yra išleistas vaiko

priežiūros atostogų, mokama 60 procentų kompensuojamojo uždarbio

dydžio pašalpa, bet ne mažesnė kaip nustatytas minimalus darbo

užmokestis, iki vaikui sukanka vieneri metai.

Jei asmuo, gaunantis šiame straipsnyje nurodytą motinystės

(tėvystės) pašalpą, atleidžiamas iš darbo dėl įmonės, įstaigos,

organizacijos likvidavimo, pašalpa mokama, jei tuo metu nemokama

išeitinė pašalpa.

Pakeitimai:

Lietuvos Respublikos 1994 11 03

įstatymas Nr.1-623

Žin., 1994 Nr.88-1666

3. Pašalpa vaiko priežiūrai

18 straipsnis. Neteko galios.

Pakeitimai:

Lietuvos Respublikos 1994 11 03

įstatymas Nr.1-623

Žin., 1994 Nr.88-1666

19 straipsnis. Neteko galios.

Pakeitimai:

Lietuvos Respublikos 1994 11 03

įstatymas Nr.1-623

Žin., 1994 Nr.88-1666

4. Laidojimo pašalpa

20 straipsnis. Teisė į laidojimo pašalpą

Laidojimo pašalpa mokama, mirus pačiam apdraustajam (4

straipsnis) arba jo išlaikomajam šeimos nariui.

Mirus apdraustajam, laidojimo pašalpa mokama mirusiojo

šeimos nariams arba tiems asmenims, kurie jį laidojo. Mirus

apdraustojo šeimos nariui, pašalpa mokama pačiam apdraustajam.

Laidojimo pašalpa nemokama, kai laidojama valstybės

(savivaldybės) lėšomis.

21 straipsnis. Laidojimo pašalpos dydis

Laidojimo pašalpa mokama trijų minimalių gyvenimo lygių

dydžio.

22 straipsnis. Pašalpos išmokėjimas, mirus asmeniui,

turėjusiam teisę ją gauti

Laikinojo nedarbingumo, nėštumo ir gimdymo pašalpos,

negautos iki gavėjo mirties dienos, išmokamos kartu su juo

gyvenusiems šeimos nariams, taip pat nedarbingiems asmenims,

kurie buvo mirusiojo išlaikomi.

Pašalpa vaiko iki trejų metų priežiūrai, negauta dėl gavėjo

mirties, išmokama likusiam tėvui arba asmeniui, faktiškai

auginančiam vaiką.

Negauta pašalpa į paveldimą turtą neįtraukiama.

III SKYRIUS.

GYDYMO IR PROFILAKTIKOS IŠMOKOS

23 straipsnis. Išlaidų vaistams ir medicinos pagalbos

priemonėms kompensavimas

Iš valstybinio socialinio draudimo fondo kompensuojamos

išlaidos ambulatorinio gydymo metu naudojamiems būtiniesiems

vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms pagal Sveikatos

apsaugos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų patvirtintą

sąrašą. Vaistų išlaidos kompensuojamos pagal bazines kainas,

kurios apskaičiuojamos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Visa bazinė vaistų kaina ir visa medicinos pagalbos

priemonių kaina kompensuojama:

1) apdraustųjų, išvardintų šio įstatymo 4 straipsnio 1

punkte, apdraustųjų, netekusių darbo ir gaunančių išeitinę arba

bedarbio pašalpas, taip pat asmenų, gaunančių arba turinčių teisę

gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją, vaikams iki trejų

metų;

2) I grupės invalidams, gaunantiems arba turintiems teisę

gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją;

3) šio įstatymo 4 straipsnyje išvardintiems apdraustiems

asmenims, netekusiems darbo ir gaunantiems išeitinę arba bedarbio

pašalpas, taip pat asmenims, gaunantiems arba turintiems teisę

gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją, ir jų išlaikomiems

nedarbingiems šeimos nariams, susirgusiems ligomis, įrašytomis į

Sveikatos apsaugos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų

patvirtintą sąrašą.

80 procentų bazinės vaistų kainos ir 80 procentų medicinos

pagalbos priemonių kainos kompensuojama:

1) šio įstatymo 4 straipsnio 1 punkte išvardintų

apdraustųjų, netekusių darbo ir gaunančių išeitinę arba bedarbio

pašalpas, taip pat asmenų, gaunančių arba turinčių teisę gauti

valstybinę socialinio draudimo pensiją, vaikams nuo trejų iki

septynerių metų;

2) gaunantiems arba turintiems teisę gauti valstybinę

socialinio draudimo pensiją II grupės ir nedirbantiems III grupės

invalidams bei kitiems nedirbantiems pensininkams.

Pakeitimai:

Lietuvos Respublikos 1994 11 29,

įstatymas Nr.1-676,

Žin., 1994 Nr.96-1874

24 straipsnis. Kelialapiai į sanatorines įstaigas

Išlaidos kelialapiams į sanatorines įstaigas kompensuojamos,

remiantis Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtintomis

standartinėmis sanatorinio gydymo dienos kainomis.

Valstybinio socialinio draudimo lėšomis apdraustiesiems,

išvardintiems 4 straipsnyje, apmokama visa standartinė jų

sergančių vaikų iki septynerių metų amžiaus ir vaikų invalidų iki

šešiolikos metų amžiaus sanatorinio gydymo dienų kaina, jei

vaikas vyksta gydytis pagal atskirą kelialapį, arba 90 procentų

standartinės kainos, jei vaikas vyksta gydytis pagal bendrą

kelialapį kartu su apdraustuoju. Visa standartinė sanatorinio

gydymo kaina apmokama taip pat I grupės invalidams, kuriems

paskirta valstybinio socialinio draudimo pensija.

Valstybinio socialinio draudimo lėšomis apmokama visa

standartinė sanatorinio gydymo kaina šiems siunčiamiems baigti

gydymą po sunkaus susirgimo, įrašyto į Sveikatos apsaugos ir

Socialinės apsaugos ministerijų patvirtintą sąrašą, asmenims:

1) apdraustiesiems, išvardintiems 4 straipsnio 1 punkte;

2) asmenims, kurie buvo draudžiami pagal šio įstatymo 4

straipsnio 1 punktą ir neteko darbo, jei sanatorinis gydymas

paskirtas išeitinės pašalpos arba laikinojo nedarbingumo

pašalpos, paskirtos darbo laikotarpiu, gavimo metu;

3) pensininkams, gaunantiems valstybinio socialinio draudimo

pensijas;

4) šio straipsnio 1-3 punktuose išvardintų asmenų

išlaikomiems šeimos nariams.

Kitais atvejais apdraustiesiems, išvardintiems 4 straipsnio

1 punkte, ir jų vaikams nuo septynerių iki šešiolikos metų iš

valstybinio socialinio draudimo lėšų apmokama 50 procentų

kiekvienos sanatorinio gydymo dienos standartinės kainos, o

pensininkams, gaunantiems valstybines socialinio draudimo

pensijas, - 80 procentų standartinės kainos.

Pakeitimai:

Lietuvos Respublikos 1994 11 29,

įstatymas Nr.1-676,

Žin., 1994 Nr.96-1874

25 straipsnis. Kompensacija donorams

Apdraustajam donorui, davusiam 450 mililitrų kraujo arba 600

mililitrų plazmos, iš valstybinio socialinio draudimo fondo

mokama kompensacija, lygi trijų dienų vidutiniam darbo

užmokesčiui Lietuvos Respublikoje. Apdraustajam donorui, davusiam

mažiau kaip 450 mililitrų kraujo arba mažiau kaip 600 mililitrų

plazmos, iš valstybinio socialinio draudimo fondo mokama

kompensacija, lygi dviejų dienų vidutiniam darbo užmokesčiui

Lietuvos Respublikoje.

Vienos dienos vidutinis darbo užmokestis Lietuvos

Respublikoje apskaičiuojamas pagal užpraeito mėnesio prieš

duodant kraują ar plazmą vidutinį darbo užmokestį, paskelbtą

Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės,

dalijant jį iš užpraeito mėnesio prieš duodant kraują ar plazmą

darbo dienų skaičiaus. Užpraeito mėnesio prieš duodant kraują ar

plazmą darbo dienų skaičius nustatomas pagal penkių darbo dienų

savaitę.

Pakeitimai:

1.Lietuvos Respublikos 1992.04.16.;

įstatymas Nr.1-2501

Žin., 1992, Nr.13-350;

2.Lietuvos Respublikos 1995 04 27,

įstatymas Nr.1-869,

Žin., 1995, Nr.36-889

26 straipsnis. Išlaidų transportui kompensavimas

Šio įstatymo 4 straipsnyje išvardintiems apdraustiesiems,

gaunantiems arba turintiems teisę gauti valstybinę socialinio

draudimo pensiją, jeigu jiems invalidumą nustatančių komisijų

sprendimu pripažinta teisė įsigyti specialiuosius lengvuosius

automobilius, kas mėnesį išmokama 25 procentų mėnesinio

minimalaus gyvenimo lygio dydžio transporto išlaidų kompensacija,

nepaisant to, ar jie yra įsigiję automobilį.

I grupės invalidams, gaunantiems arba turintiems teisę gauti

valstybinę socialinio draudimo pensiją, patiems vairuojantiems

specialiuosius automobilius, kas mėnesį papildomai mokama 25

procentų mėnesinio minimalaus gyvenimo lygio dydžio transporto

išlaidų kompensacija.

Šio straipsnio pirmojoje dalyje išvardintiems asmenims,

kuriems dėl sutrikusių judėjimo funkcijų sunku naudotis

visuomeniniu transportu, mokama specialiųjų lengvųjų automobilių

arba motorinių vežimėlių įsigijimo ir jų techninio pritaikymo

išlaidų kompensacija, jeigu pagal invalidumą nustatančių komisijų

sprendimą ir nustatytos formos pažymą šie asmenys turi teisę

įsigyti ir gali vairuoti šiuos lengvuosius automobilius arba

motorinius vežimėlius. Šių kompensacijų mokėjimo tvarką ir

dydžius tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė Valstybinio

socialinio draudimo fondo tarybos teikimu.

Pakeitimai:

Lietuvos Respublikos 1994 11 29,

įstatymas Nr.1-676,

Žin., 1994 Nr.96-1874

27 straipsnis. Sąlygos, kurioms esant, gydymo ir

profilaktikos išmokos nemokamos

Apdraustasis netenka teisės į 23-26 straipsniuose

išvardintas išmokas iš valstybinio socialinio draudimo lėšų 12

straipsnyje nurodytais atvejais.

IV SKYRIUS.

VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO FINANSAI

28 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo biudžetas

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo finansų

pagrindą sudaro savarankiškas Lietuvos Respublikos valstybinio

socialinio draudimo biudžetas, neįtraukiamas į Valstybės ir

savivaldybių biudžetus.

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo

biudžetą ir jo vykdymo metinę ataskaitą tvirtina Lietuvos

Respublikos Vyriausybė.

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo

biudžetas sudaromas kalendoriniams metams. Biudžetas ir jo

vykdymo ataskaita skelbiami viešai Vyriausybės nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo

biudžeto projektą rengia ir pateikia Vyriausybei tvirtinti

Valstybinio socialinio draudimo fondo taryba.

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo

fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisykles tvirtina

Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Pakeitimai:

Lietuvos Respublikos 1994 11 29,

įstatymas Nr.1-676,

Žin., 1994 Nr.96-1874

29 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo ir Lietuvos

Respublikos valstybės biudžetų santykiai

Asignavimai iš Valstybės biudžeto skiriami, kai dėl

Aukščiausiosios Tarybos priimtų įstatymų arba kitokių nenumatytų

priežasčių padidėja socialinio draudimo išlaidos arba sumažėja

pajamos, o įmokų socialiniam draudimui tarifai nekeičiami.

30 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo fondo

biudžeto pajamos

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo

biudžeto pajamas sudaro:

1) juridinių bei fizinių asmenų privalomosios valstybinio

socialinio draudimo įmokos;

2) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos veiklos

pajamos;

3) asignavimai iš Valstybės biudžeto, skiriami pagal šio

įstatymo 29 straipsnį.

4) valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokos.

Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamos

apskaitomos atskirose sąskaitose pagal Lietuvos Respublikos

Vyriausybės nustatytus kiekvienos draudimo rūšies įmokų dydžius.

Pakeitimai:

Lietuvos Respublikos 1994 11 29,

įstatymas Nr.1-676,

Žin., 1994 Nr.96-1874

31 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo fondo

biudžeto išlaidos

Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidos

skirstomos ir apskaitomos pagal draudimo rūšis. Išlaidų

straipsnių klasifikaciją nustato Valstybinio socialinio draudimo

fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės.

Pakeitimai:

Lietuvos Respublikos 1994 11 29,

įstatymas Nr.1-676,

Žin., 1994 Nr.96-1874

32 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo fondo

rezervas

Valstybinio socialinio draudimo fondui stabilizuoti

sudaromas fondo rezervas, kuris yra ne mažesnis kaip 15 procentų

metinės pajamų sumos. Šis fondas formuojamas iš pajamų dalies,

viršijančios išlaidas.

Jeigu rezervo fonde susikaupia 20 ir daugiau procentų

metinės pajamų sumos, Valstybinio socialinio draudimo fondo

taryba turi teikti Vyriausybei siūlymus dėl įmokų tarifų mažinimo

arba išmokų didinimo.

Rezervo lėšos Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos

sprendimu gali būti naudojamos išlaidoms, kurių nebuvo galima

numatyti tvirtinant biudžetą, apmokėti ir pajamų laikinam

trūkumui padengti.

Taryba privalo užtikrinti Valstybinio socialinio draudimo

fondo rezervo lėšų realiosios vertės išsaugojimą.

Pakeitimai:

Lietuvos Respublikos 1994 11 29,

įstatymas Nr.1-676,

Žin., 1994 Nr.96-1874

33 straipsnis. Kasos apyvartos lėšos

Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžete sudaromos

kasos apyvartos lėšos, būtinos pinigų cirkuliacijai užtikrinti.

Šių lėšų dydis nustatomas tvirtinant fondo biudžetą.

Pakeitimai:

Lietuvos Respublikos 1994 11 29,

įstatymas Nr.1-676,

Žin., 1994 Nr.96-1874

34 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo įmokos

Drausdamas asmenis, išvardintus šio įstatymo 4 straipsnio 1

punkte, darbdavys privalo mokėti nustatyto dydžio valstybinio

socialinio draudimo įmokas.

Įmokos skaičiuojamos nuo kiekvienam apdraustajam

priskaičiuoto atlyginimo už darbą. Atlyginimo suma, nuo kurios

skaičiuojamos įmokos, negali būti didesnė kaip Statistikos

departamento skelbiamo vidutinio darbo užmokesčio trigubo dydžio

suma ir mažesnė kaip kiekvieno kalendorinio mėnesio minimalus

darbo užmokestis.

Asmenys, išvardinti šio įstatymo 4 straipsnio 2 ir 3

punktuose, valstybinio socialinio draudimo įmokas moka patys.

Įmokų dydis bazinei valstybinei socialinio draudimo pensijai

gauti apskaičiuojamas pagal aktuarinius skaičiavimus ir

tvirtinamas Vyriausybės.

Įmokų mokėjimo terminus ir tvarką nustato Valstybinio

socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės.

Pakeitimai:

Lietuvos Respublikos 1994 11 29,

įstatymas Nr.1-676,

Žin., 1994 Nr.96-1874

35 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo įmokų

tarifai

Bendrąjį privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų

tarifą ir jo dydžius atskiroms draudimo rūšims nustato Lietuvos

Respublikos Vyriausybė, tvirtindama Valstybinio socialinio

draudimo fondo biudžetą.

Apdraustųjų, išvardintų šio įstatymo 4 straipsnio 1 punkte,

įmokų tarifus nustato Lietuvos Respublikos Seimas.

Pakeitimai:

Lietuvos Respublikos 1994 11 29,

įstatymas Nr.1-676,

Žin., 1994 Nr.96-1874

36 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo įmokų

mokėjimo tvarka

Valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėtojas (draudėjas)

pats jas apskaičiuoja ir sumoka į valstybinio socialinio draudimo

biudžetą.

Draudėjai - įmonės, įstaigos ir organizacijos, kuriose dirba

4 straipsnio 1 punkte apdraustieji asmenys, apskaičiuoja,

išskaito ir įmoka į valstybinio socialinio draudimo fondo

biudžetą iš minėtų apdraustųjų asmenų pajamų mokamas

socialinio draudimo įmokas.

Įmokų mokėjimo tvarka ir terminai nustatomi Valstybinio

socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo

taisyklėse.

Pakeitimai:

Lietuvos Respublikos 1994 11 29,

įstatymas Nr.1-676,

Žin., 1994 Nr.96-1874

37 straipsnis. Atsakomybė valstybiniam socialiniam draudimui

Juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės

valstybinio socialinio draudimo įstaigos turėjo išmokėti

apdraustiesiems tam tikras išmokas arba kurių kaltais veiksmais

buvo padaryta kitokia žala valstybinio socialinio draudimo

turtui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka.

37-1 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo įstaigų

santykiai su Lietuvos bankų įstaigomis

Lietuvos bankų įstaigos valstybinio socialinio draudimo

fondo lėšų apyvartos operacijas atlieka nemokamai. Atidarydamos

ūkio subjektų sąskaitas, bankų įstaigos privalo išreikalauti

pažymą apie ūkio subjekto įregistravimą valstybinio socialinio

draudimo įstaigoje, o uždarydamos sąskaitas, - pažymą apie tai,

kad ūkio subjektas neskolingas valstybiniam socialiniam draudimo

fondui. Bankų įstaigos pirmiausia vykdo valstybinio socialinio

draudimo įstaigų reikalavimus dėl socialinio draudimo lėšų

išieškojimo.

Lietuvos bankų įstaigos, pažeidusios šio straipsnio

nuostatas ir padariusios žalos valstybinio socialinio draudimo

fondui, privalo ją atlyginti.

Pakeitimai:

Lietuvos Respublikos 1994 11 29,

įstatymas Nr.1-676,

Žin., 1994 Nr.96-1874

38 straipsnis. Atsakomybė už įmokų mokėjimo teisingumą

Už pavėluotai pervestas į valstybinio socialinio draudimo

fondą įmokas mokama 0,3 procento delspinigių už kiekvieną

pavėluotą dieną.

Jei įmokos neteisėtai sumažintos, į valstybinio socialinio

draudimo fondą paimama visa suma, kuria sumažintos įmokos, taip

pat dvigubos šios sumos dydžio bauda.

Valstybinio socialinio draudimo fondui laiku nesumokėtos

draudėjų ir jų draudžiamų asmenų įmokos, delspinigiai ir baudos

išieškomos ne ginčo tvarka, bet už ne ilgesnį kaip paskutinių

dvejų metų laikotarpį. Delspinigiai ir baudos visais atvejais

turi būti sumokamos pirmiausiai."

Pakeitimai:

Lietuvos Respublikos 1994 11 29,

įstatymas Nr.1-676,

Žin., 1994 Nr.96-1874

V SKYRIUS.

VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO VALDYMAS

39 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo valdymo

sistema

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo valdymo

sistemą sudaro:

1) Valstybinio socialinio draudimo fondo taryba prie

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;

2) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir jos

teritoriniai skyriai;

3) kitos akredituotos valstybinio socialinio draudimo

įstaigos;

4) draudėjai.

Pakeitimai:

Lietuvos Respublikos 1994 11 29,

įstatymas Nr.1-676,

Žin., 1994 Nr.96-1874

40 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo fondo

taryba

Valstybinio socialinio draudimo fondui, kaip savarankiškai

finansų ir kredito sistemos grandžiai, Lietuvos Respublikoje

vadovauja 15 narių taryba. Ji sudaroma iš vienodo skaičiaus

lygiateisių narių, atstovaujančių apdraustųjų interesus

ginančioms organizacijoms (profesinėms sąjungoms,

susivienijimams, asociacijoms ir kt.), darbdavių organizacijoms

(susivienijimams, asociacijoms ir kt.) bei valstybės valdymo

institucijoms. Apdraustųjų ir darbdavių atstovus deleguoja

atstovaujamos organizacijos, o valstybės valdymo institucijų

atstovus skiria Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Tarybos sudėtį

tvirtina Vyriausybė.

Tarybai vadovauja Socialinės apsaugos ir darbo ministras

arba jo įgaliotas tarybos narys.

Pakeitimai:

Lietuvos Respublikos 1994 11 29,

įstatymas Nr.1-676,

Žin., 1994 Nr.96-1874

41 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo fondo

tarybos kompetencija

Valstybinio socialinio draudimo taryba:

1) nustato perspektyvinius ir einamuosius valstybinio

socialinio draudimo uždavinius;

2) teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei siūlymus dėl

valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifų;

3) aprobuoja valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto

projektą bei jo vykdymo ataskaitą ir teikia tvirtinti

Vyriausybei;

4) tvirtina darbuotojų skaičiaus ir valstybinio socialinio

draudimo organizavimo išlaidų normatyvus, taip pat darbo

apmokėjimo schemas;

5) organizuoja Valstybinio socialinio draudimo fondo

valdybos veiklos patikrinimus, kurie turi būti ne rečiau kaip

vieną kartą per metus;

6) nagrinėja ir sprendžia kitus valstybinio socialinio

draudimo klausimus.

Tarybos sprendimai priimami jos narių paprasta balsų

dauguma. Tarybos darbas organizuojamas pagal jos pačios

patvirtintą reglamentą.

Pakeitimai:

Lietuvos Respublikos 1994 11 29,

įstatymas Nr.1-676,

Žin., 1994 Nr.96-1874

42 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo fondo

valdyba

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba yra iš

valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų išlaikoma

įstaiga, turinti juridinio asmens teises, antspaudą su Lietuvos

valstybės herbu ir sąskaitas bankuose. Valdyba:

1) vykdo Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio

draudimo fondo biudžetą;

2) sudaro sutartis su kitais juridiniais ar fiziniais

asmenimis dėl kai kurių draudimo funkcijų atlikimo, išskyrus

įmokų rinkimą;

3) užtikrina šiame įstatyme numatytą apdraustųjų aprūpinimą

laiku;

4) įstatymų nustatyta tvarka organizuoja savanorišką

valstybinį socialinį draudimą;

5) užsiima kita veikla, numatyta Valstybinio socialinio

draudimo įstaigų nuostatuose.

Valdyba turi teisę:

1) įsigyti arba išsinuomoti Lietuvoje ar užsienyje turtą,

reikalingą socialinio draudimo veiklai;

2) įsigyti vertybinių popierių ir jais disponuoti;

3) savarankiškai sudaryti sutartis su Lietuvos Respublikos

ir užsienio ūkio subjektais, atsiskaityti už pateiktas prekes,

atliktus darbus ir paslaugas bet kokia sutarta forma;

4) įstatymų nustatyta tvarka steigti įmones veiklai,

susijusiai su socialiniu draudimu;

5) Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos nustatyta

tvarka įgyvendinti priemones papildomoms pajamoms gauti.

Valdybai vadovauja direktorius, kurį skiria Valstybinio

socialinio draudimo fondo taryba.

Valdyba veikia pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės

patvirtintus Valstybinio socialinio draudimo įstaigų nuostatus.

Pakeitimai:

Lietuvos Respublikos 1994 11 29,

įstatymas Nr.1-676,

Žin., 1994 Nr.96-1874

43 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo

fondo valdybos teritorinės įstaigos

Rajonuose ir miestuose steigiami Valstybinio socialinio

draudimo fondo valdybos skyriai, kurie yra tiesiogiai atsakingi

už:

1) valstybinio socialinio draudimo įmokų surinkimą;

2) pensijų išmokėjimą teisingai ir laiku;

3) kitų Valstybinio socialinio draudimo įstaigų nuostatuose

numatytų funkcijų vykdymą.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir jos

teritoriniai skyriai yra juridiniai asmenys, turi antspaudą

su Lietuvos Respublikos valstybinio herbo atvaizdu.

Pakeitimai:

Lietuvos Respublikos 1994 11 29,

įstatymas Nr.1-676,

Žin., 1994 Nr.96-1874

44 straipsnis. Draudėjų pareigos

Visi draudėjai, kurie turi mokėti valstybinio socialinio

draudimo įmokas už draudžiamuosius, išvardintus šio įstatymo 4

straipsnio 1 punkte, taip pat 4 straipsnio 3 ir 4 punktuose

nurodyti asmenys privalo registruotis Valstybinio socialinio

draudimo fondo valdybos teritoriniuose skyriuose.

Draudėjai yra atsakingi už teisingą ir laiku atliekamą

valstybinio socialinio draudimo įmokų priskaičiavimą ir įmokėjimą

į valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą.

Draudėjai išmoka apdraustiesiems valstybinio socialinio

draudimo pašalpas Valstybinio socialinio draudimo pašalpų

nuostatų numatyta tvarka.

Pakeitimai:

Lietuvos Respublikos 1994 11 29,

įstatymas Nr.1-676,

Žin., 1994 Nr.96-1874

45 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo įstaigų teisė

į kontrolę

Akredituota vykdyti valstybinį socialinį draudimą įstaiga

turi teisę patikrinti dokumentus, kuriais grindžiamos jos žinioje

esančios įmokos ir išmokos.

Vykdant valstybinio socialinio draudimo kontrolę,

valstybinio socialinio draudimo įstaigų pareigūnams suteikiamos

Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos įstatymo 4

straipsnyje nurodytos teisės.

Valstybinio socialinio draudimo valdybos direktorius ir jo

pavaduotojai, teritorinių skyrių vedėjai ir jų pavaduotojai turi

teisę:

1) išieškoti neginčo tvarka iš įmonių sąskaitų banko

įstaigose laiku nesumokėtas valstybinio socialinio draudimo

įmokas bei netesybas;

2) duoti nurodymus bankų įstaigoms nutraukti pinigų išdavimą

bei pervedimą iš įmonių sąskaitų, jeigu jos nustatytu laiku

nepateikė valstybinio socialinio draudimo įstaigoms finansinės

apyskaitos, neleidžia patikrinti socialinio draudimo įmokų bei

išmokų arba kai tikrinimo metu nustatyti neteisingo įmokų

apskaičiavimo faktai;

3) įstatymų nustatyta tvarka skirti administracines

nuobaudas. Paskirtos piniginės baudos išieškomos į valstybinio

socialinio draudimo fondo biudžetą.

Valstybinio socialinio draudimo valdybos direktorius turi

teisę siūlyti rejestro tvarkytojui atšaukti įmonės registravimą,

jeigu ši be pateisinamų priežasčių nevykdo socialinio draudimo

įstaigų pareigūnų reikalavimų dėl valstybinio socialinio draudimo

įmokų mokėjimo, finansinių ataskaitų ir duomenų apie

apdraustuosius pateikimo.

Draudėjų ir apdraustųjų pretenzijas dėl valstybinio

socialinio draudimo įstaigų pareigūnų, vykdančių kontrolę,

veiksmų sprendžia atitinkamos įstaigos vadovas arba jo

pavaduotojas, o dėl pastarųjų pareigūnų veiksmų - Valstybinio

socialinio draudimo valdyba. Pareiškėjas, nesutinkantis su

Valdybos sprendimu, turi teisę per 10 dienų po sprendimo gavimo

kreiptis į teismą.

Pakeitimai:

1. Lietuvos Respublikos 1994 05 12

įstatymas Nr.1-455;

Žin., 1994, Nr.39-702

2.Lietuvos Respublikos 1994 11 29,

įstatymas Nr.1-676,

Žin., 1994 Nr.96-1874

46 straipsnis. Ginčų, kylančių iš valstybinio socialinio

draudimo teisių santykių, sprendimas

Ginčus tarp draudėjų ir valstybinio socialinio draudimo

įstaigų sprendžia Valstybinio socialinio draudimo fondo

valdyba, Valstybinis arbitražas arba teismas.

Apdraustųjų ginčai su draudėjais ir valstybinio socialinio

draudimo įstaigomis dėl pensijų, pašalpų ir kitokio aprūpinimo

yra sprendžiami Valstybinių pensijų įstatyme, kituose

įstatymuose, taip pat Valstybinio socialinio draudimo pašalpų

nuostatuose numatyta tvarka.

Pakeitimai:

Lietuvos Respublikos 1994 11 29,

įstatymas Nr.1-676,

Žin., 1994 Nr.96-1874

LIETUVOS RESPUBLIKOS

AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS

PIRMININKAS V.LANDSBERGIS

Vilnius, 1991 m. gegužės 21 d.

Nr. I-1336