Suvestinė redakcija nuo 2016-06-02
Nutarimas paskelbtas: TAR 2015-04-24, i. k. 2015-06178
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
NUTARIMAS
DĖL NACIONALINĖS APLINKOS APSAUGOS STRATEGIJOS PATVIRTINIMO
2015 m. balandžio 16 d. Nr. XII-1626
Vilnius
Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 5 straipsnio 2 punktu, n u t a r i a:
2 straipsnis.
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos Seimo
2015 m. balandžio 16 d.
nutarimu Nr. XII-1626
NACIONALINĖ APLINKOS APSAUGOS STRATEGIJA
I SKYRIUS
BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. I-1550 „Dėl Valstybinės aplinkos apsaugos strategijos patvirtinimo“ patvirtinta Valstybinė aplinkos apsaugos strategija apėmė svarbiausias to meto ir jos įgyvendinimo laikotarpio gamtosaugos problemas, prioritetus, tikslus, aplinkos apsaugos politikos principus, integracijos į Europos Sąjungą (toliau – ES) procesus, strategijos įgyvendinimo priemones. Dauguma strategijoje numatytų priemonių kryptingai įgyvendintos. Per tą laikotarpį pakito valstybės geopolitinė padėtis – Lietuva įstojo į ES ir tapo visateise ES aplinkos apsaugos politiką formuojančia ir įgyvendinančia valstybe, pakito demografinė, ekonominė padėtis, aplinkos būklė, atsirado naujų veiksnių, darančių įtaką aplinkos būklei, gamtonaudai. Anksčiau vykdyta aplinkos apsaugos politika, skirta pavienėms aplinkosaugos problemoms spręsti, šiuo metu jau nepakankamai veiksminga – pasaulyje didėjant aplinkos teršimui ir augant gamtos išteklių naudojimui, atsirado būtinybė nuosekliai pereiti prie platesnės, naujos kokybės, integruotos ir kompleksinės aplinkos apsaugos strategijos.
Per pastaruosius aštuoniolika metų Lietuvos aplinka teršiama vis mažiau, daugiau dėmesio skiriama aplinkos kokybei ir gyventojų teisių į saugią ir švarią aplinką užtikrinimui: sparčiai plėtojamas vandens tiekimo, komunalinių atliekų ir nuotekų tvarkymo viešųjų paslaugų teikimas, gerinama jų kokybė, tolygiai didinamas Lietuvos miškingumas, medynų tūris. Lietuva pagal sunkiųjų metalų kiekį dirvožemyje, aplinkos oro kokybę priskirtina prie švariausių Europos šalių. Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos ir pasaulio šalių, kurių gyventojai savo reikmėms vartoja tik požeminį vandenį. Išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis per pastarąjį dešimtmetį mažėjo, nors augo ekonomika. Žymus pagerėjimas pasiektas ir kituose aplinkos sektoriuose.
Vis dėlto aplinkos būklės pokyčiai rodo, kad dar yra spręstinų aplinkos apsaugos problemų: apie 77 proc. komunalinių atliekų, kurių didelė dalis yra tinkama perdirbti ar panaudoti energijos gamybai, vis dar šalinama sąvartynuose, Kuršių marios (tarpiniai vandenys), Baltijos jūros priekrantė, apie du trečdaliai Lietuvos upių ir apie trečdalis ežerų dar neatitinka geros vandens būklės reikalavimų. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje) dažnai viršijamos kietųjų dalelių (KD10) ir jau nuolat viršijamos benzo(a)pireno koncentracijos normos aplinkos ore. Dėl neoptimalios žemėnaudos struktūros, savaiminės kraštovaizdžio renatūralizacijos, stichinės urbanizacijos ir kitų veiksnių kai kuriuose regionuose degraduoja kraštovaizdis, prastėja dirvožemio būklė, skurdinama biologinė įvairovė ir ekosistemos. Be to, nėra tinkamai įvertintas kaupiamasis antropogeninės veiklos poveikis ekosistemoms, antropogeninės veiklos nepažeistų ekosistemų teikiama nauda ir būsimų praradimų kaina. Urbanizacijos procesai Lietuvoje dar nevisiškai atitinka darnaus vystymosi nuostatas. Augant Lietuvos ekonomikai, didėjant vartojimui ir kartu senkant neatsinaujinantiems gamtos ištekliams, griežtėjant tarptautiniams ir ES reikalavimams riboti ir (ar) mažinti aplinkos taršą, gerinti aplinkos kokybę, didėja poreikis imtis novatoriškų veiksmingų aplinkosaugos priemonių, ypač labiausiai urbanizuotose teritorijose, didinti energijos vartojimo efektyvumą, ypač daugiabučiuose namuose ir viešosios paskirties pastatuose.
2. Nacionalinė aplinkos apsaugos strategija (toliau – Strategija) parengta siekiant nustatyti prioritetines aplinkos apsaugos politikos sritis, ilgalaikius tikslus iki 2030 metų ir Lietuvos aplinkos viziją iki 2050 metų. Lietuvos Respublikoje yra įvairaus lygmens ir pobūdžio strateginių dokumentų, nustatančių aplinkos apsaugos tikslus, uždavinius ir jų įgyvendinimo priemones tam tikrose srityse, todėl vienas iš Strategijos rengimo tikslų – nustatyti horizontalius ilgalaikius aplinkosaugos tikslus, kurie padės politikams, valdžios ir verslo atstovams, socialiniams partneriams, visuomenei pasirinkti tikslesnę veiksmų kryptį. Svarbiausias šioje strategijoje numatomas aplinkos apsaugos politikos tikslas – pasiekti, kad Lietuvos aplinka būtų sveika, švari ir saugi, darniai tenkinanti visuomenės, aplinkosaugos ir ekonomikos poreikius.
3. Strategija prisidės prie Lietuvos žaliosios ekonomikos kūrimo, 2012 metų Jungtinių Tautų konferencijos darnaus vystymosi klausimais („Rio + 20“), bendrosios Sąjungos aplinkosaugos veiksmų programos iki 2020 metų „Gyventi gerai pagal mūsų planetos išgales“ tikslų įgyvendinimo, kartu išlaikydama esminius ilgalaikius Lietuvos aplinkos apsaugos politikos siekius, ir bus Lietuvos darnaus vystymosi aplinkos apsaugos aspekto pagrindas, padedantis integruoti ilgalaikius aplinkos apsaugos interesus į kitas politikos sritis.
4. Strategija apima keturias prioritetines aplinkos apsaugos politikos sritis: darnaus gamtos išteklių naudojimo ir atliekų tvarkymo; aplinkos kokybės gerinimo; ekosistemų stabilumo išsaugojimo; klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie klimato kaitos keliamų aplinkos pokyčių. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, klimato kaitos valdymo politika numatoma Nacionalinėje klimato kaitos valdymo politikos strategijoje.
II SKYRIUS
APLINKOS APSAUGOS POLITIKOS PRINCIPAI
6. Lietuvos aplinkos būklės ir iššūkių įvertinimas leidžia nustatyti esminius principus, kuriais grindžiama Strategija. Švarios, sveikos ir saugios aplinkos bus siekiama valstybės darnaus vystymosi pagrindu – Lietuvos ekonominę ir socialinę plėtrą orientuojant taip, kad šių dienų poreikių patenkinimas nesumažintų ateinančių kartų poreikių patenkinimo galimybių. Bus siekiama tobulinti teisinę ir ekonominę sistemas taip, kad jos leistų išvengti konflikto tarp Lietuvos ūkio augimo ir aplinkos antropogeninės apkrovos. Darnaus vystymosi bus siekiama vadovaujantis esminiais aplinkos apsaugos politikos principais:
6.1. ekologinio efektyvumo. Bus siekiama, kad gamtos išteklių naudojimas augtų daug lėčiau negu gamyba ir paslaugos, tai yra pagaminti tam pačiam kiekiui gaminių ar suteikti tam pačiam skaičiui paslaugų būtų sunaudojama vis mažiau energijos ir kitų gamtos išteklių;
6.2. taršos prevencijos. Bus siekiama užkirsti kelią aplinkos teršimui jam dar neprasidėjus, nes žalos aplinkai atlyginimo išlaidos beveik visais atvejais yra didesnės negu išlaidos žalai išvengti (taršos prevencijai), o kartais atlyginti žalą ir atkurti aplinkos būklę iki prieš tai buvusios iš viso neįmanoma. Bus skatinama atliekų susidarymo prevencija, kurios efektyvus pritaikymas turės poveikį ne tik atliekų kiekio mažinimui, gamtos išteklių taupymui, aplinkos kokybės gerinimui, atliekų kaip ištekliaus naudojimui, bet ir gamybos bei kitos ūkinės veiklos, kurios metu susidaro atliekų, efektyvumo didinimui;
6.3. atsakomybės („teršėjas moka“). Bus siekiama, kad išlaidos ir atsakomybė dėl skurdinamos ir teršiamos aplinkos atkūrimo tektų ne visiems šalies piliečiams, o tiems, kurie gauna iš to naudos arba yra gamtos išteklių vartotojai, tai yra taršos šalinimo priemonių išlaidas turėtų padengti atitinkamas teršėjas, išskyrus atvejus, kai teršėjo neįmanoma nustatyti arba kai, remiantis ES ar nacionalinės teisės aktais, jis negali būti laikomas atsakingu už taršą arba jo negalima priversti padengti atkūrimo išlaidų;
6.4. žalos šaltinio. Žala aplinkai turėtų būti atlyginama ten, kur yra jos šaltinis. Bus siekiama, kad visų įmanomų aplinkos apsaugos priemonių būtų imtasi kuo greičiau nuo neigiamų padarinių atsiradimo ir kiek įmanoma arčiau neigiamus padarinius sukėlusių taršos šaltinių;
6.5. aplinkos apsaugos politikos integravimo. Norint, kad Lietuvos plėtra būtų darni, aplinkosaugos priemonės turi tapti visų šalies ūkio sektorių, teritorijų vystymo proceso dalimi ir negali būti nuo jo atsietos. Tam būtinas integruotas požiūris – šalies ūkio sektoriai (transporto, pramonės, energetikos, statybos, žemės ūkio, būsto, turizmo, sveikatos apsaugos ir kiti) turi būti plėtojami taip, kad darytų kuo mažesnį neigiamą poveikį aplinkai, didinant šių sektorių ekologinį efektyvumą, įtraukiant aplinkosaugos priemones į strateginius šių sektorių plėtros dokumentus. Bus siekiama glaudaus ūkio sektorių bendradarbiavimo ir veiklos koordinavimo sprendžiant klimato kaitos, aplinkos oro taršos mažinimo, gamtos išteklių, aplinkos kokybės išsaugojimo ir gerinimo, atliekų mažinimo, biologinės ir kraštovaizdžio įvairovės išsaugojimo klausimus;
6.6. geriausios praktiškai įgyvendinamos technologijos naudojimo. Visur, kur tik įmanoma, net ir tada, kai nustatyti limitai ar normos neviršijami, turi būti siekiama naudoti aplinkosaugos atžvilgiu pažangiausią, efektyviausią ir kartu praktiškai įgyvendinamą technologiją. Siekiant sumažinti riziką žmonėms ir aplinkai, o kartu padidinti gamybos efektyvumą, bus skatinamas švaresnės gamybos principų ir mažaatliekių technologijų diegimas, ypač gamtos išteklių naudojimo, atliekų tvarkymo, perdirbimo ir kitokio naudojimo srityse, dirvožemio valymo nuo užterštų medžiagų procese;
6.7. atsargumo. Dažnai neįmanoma prognozuoti žmogaus veiklos padarinių aplinkai. Norėdama apsaugoti aplinką, valstybė pagal išgales turi taikyti atsargumo principą. Kai iškyla nepataisomos žalos pavojus, pateisinamos pačios brangiausios priemonės, leidžiančios užkirsti kelią aplinkos žalojimui. Atsargumo principo taikymas turėtų remtis teritorijos tyrimais, prognoze, nuoseklumu ir apdairumu numatant pasekmes. Jeigu yra mokslinių abejonių, taikomos tinkamos (atsargios) vertinimo procedūros ir imamasi prevencinių veiksmų siekiant išvengti žalos aplinkai;
6.8. pakeitimo. Bus siekiama, kad pavojingos aplinkai ir žmonių sveikatai medžiagos būtų keičiamos nepavojingomis, išsenkantieji ištekliai – netaršiais ar mažiau taršiais atsinaujinančiais, susidariusios atliekos grąžinamos pakartotiniam naudojimui, perdirbimui ar kitokiam naudojimui (pavyzdžiui, energijos gamybai);
6.9. subsidiarumo. Šio principo esmė – demokratijos ir partnerystės ryšių stiprinimas priimant ir taikant sprendimus. Tik problemos, kurių negalima išspręsti vietoje, turi būti sprendžiamos aukštesniu lygiu. Bus siekiama padėti vietos bendruomenėms rūpintis savo aplinka, didinti vietos lygmens programų ir veiksmų vertę, didinti veiksmų ir priemonių pasirinkimo galimybes vietos aplinkosaugos problemoms spręsti. Pagal subsidiarumo principą pripažįstama, kad aplinkosaugos problemos ir galimybės kiekviename regione gali labai skirtis, ir nustatant aplinkos apsaugos politiką būtina į tai atsižvelgti;
6.10. partnerystės ir atsakomybės pasidalijimo. Darnaus vystymosi tikslas gali būti pasiektas tik tada, kai visi suinteresuoti asmenys imsis vieningai veikti ir bendradarbiauti (valstybės valdymo institucijos, tarptautinės organizacijos, vietos valdžia, nevyriausybinės organizacijos, šalies ūkio sektoriai per savo asociacijas, įmonės, vartotojai, visuomenės nariai ir kiti). Kiekvienas iš partnerių pripažįsta savo atsakomybę už aplinkos apsaugos tikslų įgyvendinimą ir veikia jam prieinamomis priemonėmis. Kurti partnerystę numatant atsakomybės pasidalijimą yra svarbiausias uždavinys, kurio negalima išspręsti nepripažįstant nuomonių įvairovės ir negerbiant skirtingų interesų ir grupių pagrįstų nuomonių;
6.11. visuomenės dalyvavimo ir informavimo. Bus siekiama didinti piliečių dalyvavimą priimant sprendimus, skatinti švietimą ir ugdyti visuomenės sąmoningumą ir kompetenciją aplinkos apsaugos klausimais, informuoti piliečius apie jų daromą poveikį aplinkai ir galimybes pasirinkti darnesnius veiklos būdus.
III SKYRIUS
PRIORITETINĖS APLINKOS APSAUGOS SRITYS
7. Lietuvos aplinkos būklės analizė ir iššūkių įvertinimas leidžia nustatyti keturias prioritetines Lietuvos aplinkos apsaugos sritis, kurios tarpusavyje susijusios, tačiau reikalauja skirtingų veiksmų:
8. Šioje strategijoje klimato kaitos politika neaptariama, nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, ji numatoma Nacionalinėje klimato kaitos valdymo politikos strategijoje.
1 pav. Prioritetinių aplinkos apsaugos sričių struktūra
|
|
|||
|
|
|||
|
|
|||
|
|
|
|||
|
|
||||
|
|
||||
|
|
||||
IV SKYRIUS
LIETUVOS APLINKOS VIZIJA
9. 2050 metais Lietuvoje bus:
9.1. suformuota optimali, atitinkanti darnaus vystymosi principus gamtonauda – Lietuvos gerovė ir aplinka išplėtota žiniomis ir inovacijomis pagrįstos konkurencingos žaliosios ekonomikos pagrindu: auganti ekonomika nebedaro neigiamo poveikio aplinkai (augant gamybai ir paslaugoms, gamtos išteklių naudojimo poreikis nedidėja), gamtos ištekliai, teritorija naudojami racionaliai. Stabilios medžiojamos faunos, žuvų išteklių rūšių populiacijos ir kitos gamtinės sistemos. Lietuvos miškai – sveikatingumu, biologine įvairove, produktyvumu ir tvarumu pasižyminti natūrali Lietuvos kraštovaizdžio sudedamoji dalis, tenkinanti visas darnaus vystymosi principais grindžiamas ekologines, ekonomines ir socialines visuomenės reikmes. Atliekos tvarkomos kaip ištekliai. Absoliutus vienam Lietuvos gyventojui tenkantis atliekų kiekis mažėja. Perdirbama dauguma atliekomis tapusių medžiagų. Energija išgaunama tik iš perdirbti netinkamų medžiagų; atliekų vežti į sąvartynus nebereikia – užtikrinamas kokybiškas jų perdirbimas ir kitoks naudojimas;
9.2. pasiekta ir išlaikoma aplinkos būklė, atitinkanti aplinkos kokybės normas ir tarptautinius bei ES įsipareigojimus, aplinkos tarša nekelia pavojaus žmonių sveikatai ir aplinkai visoje šalies teritorijoje. Išlaikoma gera Lietuvos geologinės aplinkos kokybė. Požeminio vandens, vidaus paviršinių vandens telkinių, Kuršių marių ir Baltijos jūros būklė yra gera, pasklidoji ir sutelktoji tarša sumažinta iki minimumo. Lietuvos gyventojai aprūpinami geros kokybės geriamuoju vandeniu ir užtikrinamas tinkamas nuotekų surinkimas ir tvarkymas. Urbanizuotos teritorijos, pramoniniai objektai daugiausia vystomi ne natūraliose miško ar žemės ūkio paskirties teritorijose, o jau istoriškai susiformavusiuose urbanizuotuose ar rekultivuotuose plotuose. Sumažinta dirvožemio degradacija ir užterštumas, kur įmanoma, atkurti degradavę dirvožemiai. Lietuvos aplinkos oro tarša ir kokybė vertinama pagal tarptautinius ir ES reikalavimus, tarša neviršija limitų, oro kokybė atitinka standartus ir nekelia rizikos žmonių sveikatai ir aplinkai. Sumažintas pavojingų cheminių medžiagų naudojimas ir jų poveikis (pavojingos cheminės medžiagos pakeistos mažiau pavojingomis alternatyviomis medžiagomis). Mažėja žalingas triukšmo poveikis gyventojams ir aplinkai. Radiologinė aplinkos būklė gera: nedidėja radiologinė vidaus vandens telkinių ir oro tarša, o Baltijos jūroje – mažėja;
9.3. išsaugotas ekosistemų stabilumas. Biologinė įvairovė, ekosistemų paslaugos apsaugotos, įvertintos (nustatyta antropogeninės veiklos nepažeistų ekosistemų teikiama nauda ir būsimų praradimų kaina), kur įmanoma, jos tinkamai atkurtos. Išsaugoti įvairaus teritorinio lygmens kraštovaizdžio arealai ir jų geoekologinis potencialas. Gyvybingos rūšių populiacijos gyvena natūraliose buveinėse, sumažinta nykstančių gyvūnų rūšių išnykimo rizika. Pasiektas optimalus saugomų teritorijų plotas. Išsaugoti faktiškai ir potencialiai ekologiniu, selekciniu ir ekonominiu požiūriais naudingi mikroorganizmų, laukinių augalų ir laukinių gyvūnų genetiniai ištekliai. Saugiai vykdoma veikla, kurios metu kuriami, apdirbami, naudojami, perduodami ir išleidžiami gyvieji genetiškai modifikuoti organizmai ir mikroorganizmai, atsirandantys taikant šiuolaikinę biotechnologiją ir galintys daryti neigiamą poveikį biologinės įvairovės išsaugojimui ir tausiam jos naudojimui;
9.4. užtikrintas klimato kaitos švelninimas (išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimas), išplėtota konkurencinga mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomika, įdiegtos ekologinėmis inovacijomis grindžiamos technologijos, efektyviai gaminama ir vartojama energija, atsinaujinantys energijos ištekliai naudojami visuose šalies ūkio (ekonomikos) sektoriuose (energetikos, pramonės, transporto, žemės ūkio ir kituose). Šalies ūkio sektoriai ir ekosistemos prisitaikę prie klimato kaitos keliamų aplinkos pokyčių.
V SKYRIUS
APLINKOS APSAUGOS POLITIKOS TIKSLAI
10. Strateginis tikslas – pasiekti, kad Lietuvos aplinka būtų sveika, švari ir saugi, darniai tenkinanti visuomenės, aplinkosaugos ir ekonomikos poreikius. Strategijos tikslų įgyvendinimo stebėsenai numatyti vertinimo kriterijai pateikiami Strategijos priede.
PIRMASIS SKIRSNIS
DARNUS GamtOS ištekliŲ NAUDOJIMAS IR ATLIEKŲ TVARKYMAS
11. Tikslas gamtos išteklių apsaugos srityje – užtikrinti ilgalaikį racionalų, tvarų valstybės funkcionavimui svarbių nacionalinių gamtos išteklių naudojimą, jų apsaugą, atsinaujinančių gamtos išteklių atkūrimą ir, kur įmanoma, gausinimą, sudarant sąlygas darniai ūkio plėtrai.
Žemės gelmių ištekliai (išskyrus požeminio vandens išteklius)
12. Lietuvoje įvairiu lygiu yra ištirta 17 rūšių naudingųjų iškasenų, iš jų 9 rūšys (klintis, dolomitas, smėlis, žvyras, molis, kreidos mergelis, durpės, sapropelis ir nafta) eksploatuojamos. Tai daugiausia statybinių medžiagų pramonei ar keliams tiesti skirtos naudingosios iškasenos, kurios pasaulyje pagal sunaudojamą kiekį ir ekonominę vertę yra vienos svarbiausių (nusileidžia tik naftai, dujoms ir akmens anglims). Dabar naudojamų klinties, dolomito, žvyro, smėlio, molio, geros skaidos durpių, sapropelio išteklių išsekimo klausimas, atsižvelgiant į sumažėjusią jų gavybą, palyginti su laikotarpiu iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, nėra toks aktualus, nes jų stygiaus neturėtų būti jaučiama dar ne vieną dešimtmetį. Tačiau mažaskaidžių (šviesių) durpių, devono amžiaus molio, monomineralinio kvarcinio smėlio ir naftos ištekliai yra riboti, todėl jų gavyba turėtų būti racionali. Didėjant statybos pramonės ir kelių infrastruktūros darbų mastui, statybinių medžiagų (pavyzdžiui, smėlio ir žvyro) tam tikruose šalies regionuose gali pradėti stigti.
Lietuvoje yra ribotos galimybės energinėms reikmėms plačiau naudoti vietinius žemės gelmių išteklius – išgaunamą naftą, cheminių procesų energiją, nes atlikti tyrimai ir vertinimai dėl atsinaujinančių (pavyzdžiui, geoterminių) išteklių ir išsklaidytųjų angliavandenilių (pavyzdžiui, molio skalūnų dujų) naudojimo, jų poveikio aplinkai nėra pakankami ir išsamūs.
Naudojant naudingųjų iškasenų telkinius, pažeista apie 3 proc. Lietuvos teritorijos. Daugiausia tokių anksčiau vykdytos gavybos metu pažeistų plotų atsirado naudojant durpynus. Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2012 metų duomenimis, reikalinga rekultivuoti 10,6 tūkst. ha durpynų ir 3 tūkst. ha statybinių medžiagų karjerų. Nesutvarkius karjerų, neretai tokiose vietose atsiranda nelegalūs sąvartynai, kurie dėl stačių šlaitų tampa žmonių gyvybei pavojingomis teritorijomis. Tinkamai nesutvarkius apleistų durpynų, juose dažnai kyla didžiuliai gaisrai. Be to, Lietuvoje dar yra nemažai dėl karjerų naudojimo pažeistų žemės plotų, kurie jau seniai nebeturi naudotojo. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2012 metų duomenimis, neteisėta naudingųjų iškasenų gavyba Lietuvoje siekia apie 10 proc. teisėtos naudingųjų iškasenų gavybos lygio.
Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje gerokai suaktyvėjo karstiniai procesai. Šiaurės Lietuvos karstiniame rajone dėl karstinių procesų plėtros stebimi ir paviršiniai (kiekvienais metais aptinkamos dešimtys įgriuvų), ir karstiniai reiškiniai, lemiantys ūkinei veiklai skirtos žemės praradimą ir ekonominius nuostolius dėl statinių deformacijos.
Esminės politikos įgyvendinimo kryptys
13. Iškastinių žemės gelmių išteklių naudojimo optimizavimas ir neigiamo poveikio aplinkai mažinimas. Siekiant išvengti neigiamo poveikio aplinkai eksploatuojant naudingąsias iškasenas ir užtikrinti optimalų iškastinių išteklių ekonominio potencialo naudojimą, reikalinga skatinti švaresnius, išteklius tausojančius ir saugančius gavybos būdus, antrinių žaliavų panaudojimą, išsenkančių išteklių keitimą atsinaujinančiais ištekliais. Tam reikalinga sukurti efektyvesnę žemės gelmių išteklių valdymo sistemą. Taip pat bus siekiama apsaugoti nenaudojamus naudingųjų iškasenų telkinius nuo užstatymo teritorijų planavimo proceso metu, optimizuojant teisines žemės paėmimo visuomenės poreikiams (naudingųjų išteklių eksploatacijai) procedūras.
14. Atsinaujinančių (geoterminių) žemės gelmių išteklių, naudotinų energijos gamybai, neigiamo poveikio aplinkai mažinimas. Siekiant užtikrinti žmonių sveikatai ir aplinkai saugų atsinaujinančių žemės gelmių išteklių naudojimą energetinėms reikmėms ir tuo pačiu metu energetikos sektoriaus neigiamo poveikio aplinkai mažinimą, reikalingi nauji patikimi duomenys, leidžiantys išsamiai įvertinti Lietuvos perspektyvas šių išteklių požiūriu. Reikalinga sukurti ekonomiškai pagrįstą ir kartu darnaus vystymosi principus atitinkančią geoterminės (hidrogeoterminės ir petrogeoterminės) energetikos skatinimo Lietuvoje sistemą.
15. Dėl karjerų ir durpynų naudojimo pažeistų teritorijų plotų mažinimas. Bus siekiama, kad karjerai ir durpynai, juose išnaudojus visus žemės gelmių išteklius, būtų rekultivuojami, pagal galimybes atkuriant buvusią žemės naudojimo paskirtį, arba rekultivuojami į vertingesnes už buvusias ekosistemas, o pažeistų plotų nebūtų daugiau, negu turėtų būti pagal gavybos mastą ir technologiją. Tam reikalinga ekonominėmis ir kitomis priemonėmis tinkamai valdyti rekultivavimo procesą, sudaryti palankesnes sąlygas spartesniam dėl karjerų naudojimo pažeistų žemės plotų rekultivavimui, rekultivuoti karjerus ir durpynus, bankrutavus juos eksploatavusioms įmonėms, sustiprinti nelegalios kasybos prevencijos ir kontrolės sistemą.
16. Žemės gelmių naudojimo saugumo užtikrinimas. Siekiant užtikrinti veiksmingą geologinės aplinkos apsaugą, reikalinga sukurti veiksmingą žemės gelmių išteklių naudojimo ir jų apsaugos nuo taršos kontrolės sistemą, didinti geologinės informacijos, reikalingos geologinės aplinkos kokybės pokyčiams prognozuoti, pagrįstiems sprendimams dėl išteklių gavybos, aplinkosaugos priemonių diegimo, nepageidaujamų procesų prevencijos priimti, išsamumą, patikimumą ir prieinamumą, tirti ir vertinti pavojingus geologinius procesus ir reiškinius. Būtina nuosekliai tirti žemės gelmes ir jų geochemines, hidrochemines, tektonines, geodinamines savybes, jose vykstančius procesus ir plėtoti šių žinių praktinį panaudojimą. Siekiant išvengti karstinių procesų nulemtų avarijų ir nuostolių, reikalinga vykdyti karstinių procesų ir reiškinių tyrimus, prognozes. Tiriant išsklaidytuosius angliavandenilius, reikalingas kompleksinis (oro, dirvožemio, paviršinio ir požeminio vandens bei seismologinis) monitoringas (stebėsena), informacijos apie hidrauliniam ardymui naudojamas chemines medžiagas analizė ir vertinimas, skatinimas naudoti aplinką tausojančias medžiagas. Reikalinga sukurti hidrauliniam ardymui panaudoto ir tolesniam naudojimui nebetinkamo skysčio saugaus utilizavimo technologiją. Išsklaidytieji angliavandeniliai galės būti išgaunami tik visiškai įsitikinus, kad jų gavyba nedaro neigiamo poveikio aplinkai ir žmonėms.
Vandens ištekliai
17. Pastaraisiais metais reikšmingai sumažėjo vandens paėmimas ir sunaudojimas šalyje. 2012 metais paimta apie 2,92 mlrd. m3 vandens (1995 metais – 4,58 mlrd. m3 vandens), iš jų 4,5 proc. (120,5 mln. m3) yra iš požeminių šaltinių (1995 metais – daugiau kaip 300 mln. m3). Šiam sumažėjimui didžiausią įtaką turėjo Ignalinos atominės elektrinės uždarymas.
Didžiausi paviršinio vandens naudotojai – Kruonio hidroakumuliacinė ir Lietuvos elektrinės. Tai lemia, kad daugiausia vandens sunaudojama energetikos sektoriuje. 2012 metų duomenimis, energetikos reikmėms sunaudota 93,4 proc., pramonės reikmėms – 1,46 proc., ūkio ir buities reikmėms – 3,07 proc., žuvininkystės tvenkiniams – 1,91 proc. viso paimto vandens. Lietuvoje veikia 94 hidroelektrinės, iš jų 57 daro reikšmingą poveikį vandens telkiniams – dėl dažnų ir staigių vandens lygio ir temperatūros pokyčių, nepakankamų pralaidų migruojančioms žuvims, turbinų, kurios labai žaloja žuvų išteklius, naudojimo daroma žala vidaus vandens telkinių ekosistemoms. Netinkamas vandens išteklių naudojimas žuvininkystei, laivybai, hidrotechnikos statinių statybai ir eksploatavimui, vandens išgavimui, rekreacijai ir kitiems tikslams gali daryti neigiamą įtaką vandens ištekliams ir vandens telkinių ekosistemoms. Remiantis Efektyvaus išteklių naudojimo Europos planu (KOM (2011) 571 galutinis), atsižvelgiant į ES esamą praktiką, vien patobulinus technologijas vandens naudojimo efektyvumą būtų galima padidinti 40 proc. Didelis geriamojo vandens taupymo potencialas Lietuvoje – vandens tiekimo infrastruktūros, kur vandens nuostoliai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – Aplinkos ministerija) 2010–2011 metų duomenimis, siekia beveik 30 proc., modernizavimas.
Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos ir pasaulio šalių, geriamajam vandeniui ruošti naudojanti tik požeminį vandenį. Požeminis vanduo yra pagrindinis Lietuvos geriamojo vandens šaltinis, jo sunaudojama tik nedidelė dalis (2013 metais išgauta 12 proc. turimų išteklių). Iš viso šalies teritorijoje 2007–2012 metais įvertinti požeminio vandens ištekliai sudarė 3,72 mln. m3 vandens per parą. Lietuvoje požeminio mineralinio vandens, turinčio įvairesnių mineralinių medžiagų nei įprastas geriamasis gėlas vanduo ir (ar) pasižyminčio tam tikru fiziologiniu poveikiu, ištekliai ištirti tik didžiuosiuose kurortuose, tačiau jo naudojimo galimybės kitose šalies vietose neįvertintos. Taip pat Lietuvoje neįvertinti ekonominiu požiūriu aktualūs požeminio pramoninio vandens, kurį sudaro sūrymai ir mineralizuoti vandenys, ištekliai, iš kurių yra galimybė išgauti cheminius elementus ar jų junginius.
Esminės politikos įgyvendinimo kryptys
18. Racionalaus vandens išteklių naudojimo skatinimas. Užtikrinti, kad vandens išteklių naudojimas didėtų perpus lėčiau negu gamyba ir paslaugos, skatinant švaresnius, išteklius tausojančius ir saugančius gavybos būdus, antrinį vandens panaudojimą, nustatant ekonomines priemones, skatinančias racionalų vandens išteklių naudojimą. Didžiausias vandens taupymo potencialas – energetikos, pramonės, žemės ūkio ir namų ūkių sektoriuose.
2 pav. Ekonomikos augimo ir vandens sunaudojimo pokyčiai Lietuvoje
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas.
19. Požeminio vandens išteklių išsaugojimas. Siekiant išsaugoti visų rūšių požeminio vandens išteklius, reikalinga tobulinti šių išteklių tyrimus, vertinimą, aprobavimą ir apskaitą, inventorizuoti požeminio vandens taršos šaltinius, tobulinti šių išteklių stebėsenos, naudojimo ir apsaugos nuo taršos kontrolės sistemą.
Miškai
20. Lietuvos miškingumas yra nuosekliai didinamas, 2012 metais jis siekė 33,3 proc. šalies teritorijos ir yra kiek didesnis negu Europos vidurkis. Didesniam ekosistemų stabilumui užtikrinti šalies miškingumas turėtų būti ne mažesnis kaip 35 proc. Dėl aktyvaus derlingų žemių naudojimo žemės ūkiui tam tikruose regionuose, galiojančių teisinių apribojimų derlingesnes žemes apželdinti mišku Lietuvoje išlieka netolygus teritorinis miškų išsidėstymas (pavyzdžiui, Varėnos rajono miškingumas yra didesnis kaip 66 proc., o Vilkaviškio rajono miškingumas – 9,1 proc.).
Pastarąjį dešimtmetį šalies miškuose spygliuočių užimama dalis visuose miškuose sumažėjo 3,6 proc., kietųjų lapuočių – 0,8 proc. Nors 20 proc. šalies miškų yra tinkami ąžuolynams, tačiau jie auga tik 2 proc. miškų ploto. Vidutinis medienos tūris Lietuvos miškuose per pastarąjį dešimtmetį padidėjo nuo 224 m3/ha iki 237 m3/ha, tačiau tarpinis naudojimas sumažėjo nuo 32 iki 28 proc. nuo bendro tūrio prieaugio, o savaiminio medynų išsiretinimo nepanaudojama medienos tūrio dalis padidėjo nuo 16 iki 19 proc. Dėl per mažos perbrendusių medynų kirtimų apimties ūkiniuose miškuose dalis galimos panaudoti medienos lieka nepanaudota, blogėja medienos kokybė ir didėja miško auginimo nuostoliai, bloginamos sąlygos efektyviai naudoti miško išteklius ateityje. Rezervuotuose nuosavybės teisių atkūrimui miškuose nevykdoma miškų ūkinė komercinė veikla ir šiuose miškuose sukauptas naudotinos medienos potencialas iš esmės nepanaudojamas, taigi neracionaliai naudojami šalies miškų ištekliai.
Didėjant privačių miškų plotui, didėja ir šių miškų darnaus tvarkymo svarba. Išlieka smulkių valdų (vidutiniškai 3,3 ha) didelio skaičiaus (apie 244 tūkstančius), dažniausiai individualiai veiklą vykdančių (miško savininkus vienijančioms ir atstovaujančioms organizacijoms Lietuvoje priklauso tik apie 2 proc. visų miško savininkų) savininkų privačių miškų ūkis. Daugeliu atvejų smulkiųjų valdų miškas yra nepagrindinis jų savininkų pajamų šaltinis, todėl miško savininkai dažnai yra nepakankamai motyvuoti atlikti pačius medienos ruošos darbus ir tiekti medieną rinkai, o ypač nelinkę investuoti į mažo pelningumo ir didesnės finansinių nuostolių rizikos veiklą (miško atkūrimą želdinant, želdinių ir žėlinių priežiūrą, miško ugdymą, miško kelių infrastruktūros kūrimą ar priežiūrą ir kitą). Lietuvoje iš esmės nesukurta privačių miško savininkų valdų jungimo, kooperavimosi skatinimo sistema, kuri sudarytų palankias sąlygas privačių miškų infrastruktūros gerinimui, ekonomiškai vertingesnių medynų formavimui ir medienos iš privačių miškų pasiūlos didinimui.
Esminės politikos įgyvendinimo kryptys
21. Miškų ir jų išteklių išsaugojimas ir gausinimas. Bus siekiama iki 2030 metų šalies miškingumą padidinti iki 35 proc. šalies teritorijos. Tai padės užtikrinti šalies ekologinę pusiausvyrą, apsaugoti miškų gyvūnijos ir augmenijos rūšių buveines, stabdyti dirvos eroziją, gryninti orą, mažinti išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį aplinkos ore ir apsaugoti gruntinius ir paviršinius vandenis. Miškingumui didinti turi būti išnaudotas žemės ūkiui nenaudojamų ir netinkamų naudoti žemių potencialas (Lietuvos Respublikos žemės fondo duomenimis, 2014 m. sausio 1 d. šalyje tokios žemės buvo 149,4 tūkst. ha), užbaigta žemės reforma, racionaliai panaudotos ES finansinės naujų miškų įveisimo skatinimo priemonės, užtikrintas sklandus laisvos valstybinės žemės fondo žemės perdavimas valstybinių miškų valdytojams naujiems miškams įveisti, racionaliai išspręsti teisiniai apribojimai apželdinti didesnio našumo žemes ir taip sudarytos prielaidos padidinti mažai miškingų regionų ekologinį stabilumą. Siekiant išsaugoti ir gausinti Lietuvos miškų išteklius, turi būti plėtojamas miškų atkūrimas genetiniu ekologiniu pagrindu selekciškai vertinga ir kokybiška miško dauginamąja medžiaga, optimizuotas miško dauginamosios medžiagos auginimas, siekiant ilgalaikėje perspektyvoje aprūpinti rinką kokybiškais miško sodmenimis, užtikrinta tinkama miškų apsauga nuo ligų, kenkėjų ir gaisrų išplitimo.
22. Tvarių miško ekosistemų išsaugojimas ir formavimas. Tam, kad miškas teiktų įvairiapusę naudą visuomenei, miškuose reikalinga išsaugoti biologinę įvairovę, didinti kraštovaizdžio stabilumą, gerinti aplinkos kokybę ir didinti miško ekosistemų tvarumą. To siekiant, turi būti taikomos papildomos artimo gamtai miškininkavimo priemonės, skatinami pagrindiniai neplynieji miško kirtimai, tobulinamas miško ūkinių priemonių atskirose miškų grupėse ir saugomose teritorijose įgyvendinimo reglamentavimas.
23. Racionalaus miškų išteklių naudojimo užtikrinimas. Turi būti užtikrinama, kad atliekant visus miško kirtimus iškertamas medienos kiekis neviršytų jos prieaugio visuose Lietuvos miškuose, turi būti suderintas miško ugdomųjų, sanitarinių ir pagrindinių kirtimų mastas, padidinta smulkios nelikvidinės medienos ir miško kirtimo atliekų panaudojimo biokurui gaminti apimtis, atnaujinta miško ūkinė komercinė veikla visuose nuosavybės teisių atkūrimui rezervuotuose miškuose, skatinamos priemonės privačių miškų ekonominiam efektyvumui ir konkurencingumui padidinti. Taip pat turi būti skatinama subalansuota nacionaliniais miškų ištekliais pagrįstos medienos pramonės ir atsinaujinančių išteklių energetikos plėtra, žaliavinės medienos išteklių naudojimas aukščiausios pridėtinės vertės produktams kurti.
Žuvų ištekliai
24. Žuvų ištekliai yra svarbi Lietuvos biologinės įvairovės, rekreacinių ir maisto išteklių dalis. Lietuvoje daug dėmesio skiriama žuvų išteklių atkūrimui ir gausinimui. Kiekvienais metais sudaromi žuvų įveisimo neišnuomotuose valstybiniuose vandens telkiniuose planai (programos), į vidaus vandens telkinius išleidžiama 50–200 mln. įvairių vertingų ir nykstančių rūšių žuvų lervučių bei jauniklių, žuvis taip pat privalo įveisti žvejybos plotų naudotojai, atliekami žuvų migracijos sąlygų gerinimo darbai. Žuvų bendrijų būklė gerėja, tačiau dar nėra patenkinama: pastaraisiais metais lašišų ištekliai padidėjo 10 kartų, tačiau, kaip ir šlakių ištekliai, dar nesiekia 50 proc. potencialaus upių produktyvumo. Didžiausią žalą lašišų, šlakių ir kitų saugomų rūšių žuvų ištekliams padarė Kauno hidroelektrinės užtvanka, kuri 1959 metais visiškai užtvėrė žuvims kelią į Nemuno aukštupyje esančias nerštavietes. Iki Kauno hidroelektrinės statybos pradžios Nemuno aukštupyje neršdavo ne mažiau kaip pusė į Lietuvos upes atplaukiančių lašišų ir šlakių. Neatkurti XX a. pradžioje išnykusių aštriašnipių eršketų ištekliai, sparčiai nyksta unguriai, skersnukiai, ežeruose mažėja plėšriųjų žuvų, o daugėja karpinių ir menkaverčių, neverslinio dydžio ir saugomų žuvų šalutinis žvejybos laimikis sudaro iki 13 proc. nuo sugauto laimikio svorio.
Vidaus vandenų žuvų išteklių būklė vertintina kaip vidutinė (Aplinkos ministerijos duomenimis, žuvų išteklių būklės indeksas yra apie 0,5). Baltijos jūros priekrantėje ir Kuršių mariose vyksta intensyvi verslinė žvejyba. Ežeruose verslinė žvejyba labai apribota, o upėse vykdoma tik specializuota ungurių, nėgių ir stintų verslinė žvejyba. Mėgėjų žvejyba yra dominuojantis žuvų išteklių naudojimo būdas daugelyje vidaus vandens telkinių ir įgyja vis didesnę aplinkosauginę, ekonominę ir socialinę reikšmę. Žalą žuvų ištekliams daro nelegali žvejyba, neturintys paukščius ir žinduolius atbaidančių priemonių žvejybos įrankiai, žuvilesiai paukščiai – didieji kormoranai, kurie, mokslininkų vertinimu, kiekvienais metais sulesa per 500 t žuvų.
Esminės politikos įgyvendinimo kryptys
25. Tausaus žuvų išteklių naudojimo užtikrinimas. Bus siekiama užtikrinti tausų žuvų išteklių naudojimą, reikalingą darniam vidaus vandens telkinių ekosistemų funkcionavimui. Tam reikalinga stiprinti žuvų išteklių naudojimo kontrolę, tobulinti žvejybos būdus ir įrankius, atsisakyti žalingų žūklės būdų, užtikrinti racionalų žuvų išteklių įveisimą vidaus vandens telkiniuose, veiksmingai reguliuoti didžiųjų kormoranų populiacijos gausą ir jų gyvenamąsias vietas.
26. Žuvų bendrijų būklės vidaus vandenyse gerinimas. Bus siekiama padidinti plėšriųjų žuvų santykinį gausumą, sumažinti menkaverčių žuvų santykinę biomasę, kad iki 2030 metų vidaus vandens telkinių žuvų išteklių būklė būtų gera (žuvų išteklių būklės indeksas būtų ne mažesnis kaip 0,64). Tam reikalinga nustatyti papildomus žvejybos vietų, laiko, įrankių apribojimus, stiprinti žvejybos kontrolę.
27. Vertingų žuvų išteklių atkūrimas ir (ar) gausinimas. Bus siekiama, kad 2030 metais lašišų ir šlakių ištekliai padidėtų nuo 50 iki daugiau kaip 70 proc. potencialaus upių produktyvumo; aštriašnipių eršketų ir skersnukių – nuo 0 iki 1–5 proc., o į jūrą iš Lietuvos vandenų išmigravusių sidabrinių ungurių kiekis padidėtų nuo 5 iki 20 t. Daugiausia dėmesio reikia skirti žuvų migracijos kelių ir nerštaviečių apsaugai, žuvų migracijos takų nuo Baltijos jūros priekrantės iki upių aukštupių įrengimui, tinkamam žvejybos reglamentavimui, efektyviam vertingų žuvų įveisimui vidaus vandens telkiniuose.
Medžiojamieji gyvūnai
28. Lietuvoje paskutinį dešimtmetį nuolat medžiojamos 26–30 gyvūnų rūšių, iš jų 14 rūšių žinduolių, iš kurių svarbiausi yra briedžiai, taurieji elniai, stirnos, šernai, bebrai, vilkai, lapės ir pilkieji kiškiai. Medžiojamųjų gyvūnų populiacijų gyvybingumo užtikrinimas yra svarbus socialiniu ir ekonominiu požiūriu. Medžiojamųjų gyvūnų populiacijų būklei ir paplitimui didelę įtaką daro medžioklės reglamentavimas ir įvairūs antropogeniniai veiksniai: žemės ūkio intensyvumas, miškų ūkio priemonės, buveinių fragmentacija, sezoninių migracijos kelių suardymas, tiesioginis trikdymas išskirtiniais sezonais (pavyzdžiui, jauniklių vedimo, ekstremaliais žiemos laikotarpiais).
Prieš tris dešimtmečius buvusios labai gausios kanopinių žvėrių populiacijos darė neproporcingai didelį neigiamą poveikį žemės ir miškų ūkiui, vėliau dėl priimtų radikalių populiacijų valdymo sprendimų ir nepalankių socialinių ir ekonominių pokyčių kaime jos gerokai sumažėjo. Paskutiniais metais stirnų ir tauriųjų elnių populiacija stabilizavosi ir ėmė augti, tačiau briedžių populiacija vis dar labai išretėjusi, nestabili ir lėtai atsikuria.
Lietuvoje šiuo metu vilkų populiacija yra optimali ir siekia apie 250 vilkų, todėl išnykimas jiems negresia, tačiau vilkai daugelyje į vakarus nuo Lietuvos esančių Europos šalių jau išnykę arba jų mažai ir jie yra griežtai saugomi.
Šernų populiacijos gausa per pastaruosius dešimtmečius svyravo, 2013 metais išaugo iki 61,8 tūkst., o 2014 metų apskaitos duomenimis, dėl afrikinio kiaulių maro grėsmės intensyviai medžiojant šernų populiacija sumažinta iki 22,3 tūkst. Šernų gausa priklauso nuo žemės ūkio intensyvumo šalyje ir atskiruose šalies regionuose. Per didelė gausa gali lemti pavojingų ligų išplitimą ir daryti neleistinai didelį poveikį kai kurioms saugomoms augalų ir gyvūnų rūšims (pavyzdžiui, ant žemės perintiems miško vištiniams paukščiams) ar natūralioms buveinėms.
Upinių bebrų populiacija Lietuvoje šiuo metu yra labai gausi ir greičiausiai ateityje toliau didės dėl šios rūšies sugebėjimo plisti užimant vis naujas buveines. Bebrų įtaka ekosistemoms nevienareikšmė: įsikurdami naudojamuose žemės ūkio plotuose ir miškuose bebrai kenkia tų žemės ūkio plotų ir miškų naudotojų ekonominiams interesams, kai kada pakenkia saugomoms natūralioms buveinėms, tačiau teigiamas bebrų poveikis pasireiškia atkuriant sunaikintas su vandenimis susijusių rūšių buveines melioruotuose žemės ūkio plotuose ir miškuose, reguliuojant paviršinį nuotėkį ir gerinant gruntinio vandens kokybę, mažinant potvynius upių žemupiuose. Todėl bebrų populiaciją būtina reguliuoti apgalvotai.
Lapių, kiaunių ir kitų smulkių plėšriųjų medžiojamųjų žvėrių populiacijos (įskaitant ir svetimžemių invazinių rūšių, pavyzdžiui, mangutų, kanadinių audinių) paskutinį dešimtmetį tapo labai gausios. Šios rūšys pasižymi geru prisitaikymu prie kintančios aplinkos, tačiau didelį jų gausėjimą nulėmė ir sumažėjęs šių rūšių medžiojimas nukritus kainoms pasaulinėje kailių rinkoje. Šios rūšys daro didelę žalą ant žemės perinčioms medžiojamosioms ir saugomoms paukščių rūšims, pilkiesiems kiškiams. Pilkųjų kiškių kai kuriuose regionuose yra labai sumažėję dėl plėšriųjų žvėrių gausos, pokyčių žemės ūkyje, nepakankamai veiksmingo medžioklės planavimo.
Esminės politikos įgyvendinimo kryptys
29. Optimalaus elninių žvėrių populiacijos tankumo išlaikymas. Pasiekti, kad briedžių populiacijos tankumas padidėtų iki 1–4 vnt./1 000 ha miško ploto (pagal vyraujančius miško tipus). Siekiant pagausinti briedžių populiaciją, būtina užtikrinti neteisėtos medžioklės prevenciją ir taikyti geresnius šių žvėrių sumedžiojimo limitų nustatymo principus (ypač sumedžiojimo planavimo pagal elementarių populiacijų užimamas teritorijas). Išlaikyti tauriųjų elnių populiacijos tankumą 6–15 vnt./1 000 ha miško, stirnų – 15–55 vnt./1 000 ha miško (pagal vyraujančius miško tipus). Daugumos elninių žvėrių medžioklė ir toliau turi būti limituojama.
30. Ilgalaikio vilkų populiacijos gyvybingumo išlaikymas. Nors Lietuvoje vilkams išnykimas šiuo metu negresia, tačiau vilkų medžiojimas ir toliau turi būti griežtai kontroliuojamas (vertinamas populiacijos dydis, nustatomas optimalus sumedžiojimo limitas), kad būtų užtikrintas populiacijos ilgalaikis gyvybingumas (150–250 vilkų šalies teritorijoje).
31. Šernų, bebrų, smulkių plėšriųjų medžiojamųjų žvėrių (lapių, kiaunių, mangutų, kanadinių audinių ir kitų), pilkųjų kiškių populiacijos naudojimo optimizavimas. Teisinėmis priemonėmis (nustatant medžiojamųjų gyvūnų naudotojų pareigą atlyginti kanopinių žvėrių ir bebrų padarytą žalą) arba ekonominėmis priemonėmis (kuriant populiacijos gausos reguliavimo paramos priemones) būtina siekti, kad būtų išlaikomos optimalios šernų, bebrų, smulkių plėšriųjų žvėrių, darančių didelę žalą žemės ir miškų ūkiui ar saugomoms rūšims ir buveinėms, populiacijos, atsižvelgiant į poreikį iki minimumo sumažinti šių rūšių daromą neigiamą poveikį, kartu užtikrinant šių rūšių išlikimo perspektyvas. Būtina siekti, kad medžiojamųjų invazinių rūšių (mangutų, kanadinių audinių) populiacijos būtų sumažintos arba, jeigu įmanoma, išnaikintos. Būtina įgyvendinti pilkųjų kiškių populiacijos apsaugos priemones, siekiant optimalaus pilkųjų kiškių populiacijos tankumo (10–60 vnt./1 000 ha, atsižvelgiant į biotopų kokybę), ir tobulinti jų sumedžiojimo planavimą.
Atliekos
32. Tikslas atliekų tvarkymo srityje – mažinti susidarančių atliekų kiekį, užtikrinti žmonių sveikatai ir aplinkai saugų atliekų tvarkymą ir racionalų atliekų medžiaginių ir energinių išteklių naudojimą, taip sumažinant gamtos, kitų išteklių naudojimą ir atliekų šalinimą sąvartynuose.
Lietuvoje kiekvienais metais susidaro apie 5,5 mln. t atliekų, iš jų pramonės sektoriuje – apie 4,1 mln. t (iš jų apie 139 tūkst. t – pavojingosios atliekos). Komunalinių atliekų kiekvienais metais susidaro apie 1,4 mln. t, apie 50 proc. jų sudaro biologiškai skaidžios atliekos.
Gamybos ir kitos ūkinės veiklos atliekų kiekis nuo 2000 iki 2011 metų išaugo beveik du kartus – nuo 2 iki 4,1 mln. t. Pusė šių atliekų šalinama sąvartynuose (2,1 mln. t sudaro fosfogipso atliekos, kurioms kitokie tvarkymo būdai, negu šalinimas specialiame sąvartyne, netaikomi), o per 2000–2010 metų laikotarpį tik 2004–2007 metais gamybos atliekų susidarymas augo lėčiau negu gamyba.
Lietuvoje, siekiant užtikrinti, kad kuo daugiau komunalinių atliekų būtų perdirbta ar panaudota energijai gauti, kuo mažiau jų šalinant sąvartynuose, sukurta 10 regioninių atliekų tvarkymo sistemų, kuriama regioninė atliekų tvarkymo infrastruktūra (mechaninio ir mechaninio-biologinio apdorojimo įrenginiai, didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelės, žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelės ir kita). Tačiau perdirbtų ar kitaip panaudotų komunalinių atliekų dalis auga lėtai dėl nepakankamo atliekų rūšiuojamojo surinkimo. 2011 metų duomenimis, apie 77 proc. komunalinių atliekų vis dar šalinama sąvartynuose. Savivaldybėse nepakankamai sparčiai plėtojamos komunalinių atliekų tvarkymo sistemos, surenkamos tinkamos perdirbti antrinės žaliavos – iš esmės neatliekamos pareigos organizuojant komunalinių atliekų tvarkymą, atskirą atliekų surinkimą, netinkamai vykdomos nustatytos užduotys. Todėl neugdomas visuomenės sąmoningumas, asmenys nenoriai renka ir rūšiuoja atliekas, nes trūksta rūšiavimo priemonių, netaikomas rūšiuojančių savo atliekas asmenų skatinimas ir nefiksuojamas rūšiavimo faktas. Daugelio atliekų šalinimas sąvartynuose – vis dar pigiausias atliekų tvarkymo būdas. Dauguma perdirbti ar panaudoti energijos gamybai tinkamų biologiškai skaidžių atliekų patenka į sąvartynus. Atliekų tvarkymui neefektyviai taikant principą „teršėjas moka“ ir gamintojo atsakomybės principą, kyla grėsmė veiksmingos atliekų tvarkymo sistemos funkcionavimui ir ES nustatytų užduočių įgyvendinimui.
Esminės politikos įgyvendinimo kryptys
33. Atliekų prevencijos skatinimas, daugiausia dėmesio skiriant gamybos ir kitos ūkinės veiklos atliekų, ypač pavojingų atliekų, susidarymo prevencijai (integruotos produktų politikos vykdymui; švaresnės gamybos ir mažaatliekių technologijų diegimo skatinimui; gamybai naudoti kuo mažiau kenksmingų medžiagų; ilgai naudojamų ir lengvai perdirbamų gaminių gamybos skatinimui; savanoriško aplinkos apsaugos audito atlikimo skatinimui; aplinkos apsaugos vadybos sistemų diegimui; būvio ciklo principo taikymui produktų gamybai; prevencijos priemonių taikymui komunalinių atliekų kiekiui mažinti), siekiant, kad gamybos ir kitos ūkinės veiklos atliekų kiekis nedidėtų arba bent didėtų daug lėčiau negu gamyba.
34. Namų ūkių atliekų paruošimo pakartotiniam naudojimui ir perdirbimui didinimas. Vykdant ES įsipareigojimus, pasiekti, kad 2020 metais 50 proc. namų ūkių atliekų (popieriaus, plastiko, metalo, stiklo) kiekio būtų paruošta pakartotiniam naudojimui ar perdirbimui (2011 metais paruošta 21 proc.), o vėlesniais metais ši dalis ir toliau būtų didinama, daugiausia dėmesio skiriant:
34.1. atliekų rūšiavimo infrastruktūros plėtrai, įgyvendinant gamintojo atsakomybės principą. Platesniu mastu įdiegus atskirą atliekų surinkimą, jų rūšiavimą, susidarytų daug didesnės vietinių antrinių žaliavų perdirbimo galimybės, sumažėtų sąvartynuose šalinamų atliekų kiekis;
35. Atliekų naudojimo energijos gamybai, atsižvelgiant į jų galimą poveikį aplinkos komponentams, didinimas ir energinę vertę turinčių atliekų šalinimo sąvartynuose nutraukimas iki 2030 metų – po rūšiavimo likusių, netinkamų perdirbti, tačiau turinčių energinę vertę atliekų naudojimo energijai gauti pajėgumų sukūrimas.
36. Sąvartynuose šalinamų komunalinių biologiškai skaidžių atliekų kiekio mažinimas. Vykdant ES įsipareigojimus, pasiekti, kad sąvartynuose šalinamų komunalinių biologiškai skaidžių atliekų kiekis sumažėtų nuo 505 tūkst. t 2011 metais iki 268,1 tūkst. t 2020 metais, o iki 2030 metų būtų nutrauktas biologiškai skaidžių atliekų šalinimas sąvartynuose, daugiausia dėmesio skiriant: biologiškai skaidžių atliekų kompostavimo susidarymo vietoje skatinimui; biologiškai skaidžių atliekų apdorojimo pajėgumų sukūrimui; visuomenės švietimui, suteikiant žinių apie biologiškai skaidžių atliekų rūšiavimo ir jų kompostavimo svarbą.
ANTRASIS SKIRSNIS
Aplinkos kokybėS GERINIMAS
Vanduo
37. Tikslas vandens apsaugos srityje – užtikrinti, kad požeminio vandens, paviršinių vidaus vandens telkinių, Kuršių marių ir Baltijos jūros būklė būtų gera, paviršiniai vandens telkiniai tiktų rekreacijos reikmėms tenkinti, o visi šalies gyventojai gautų saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį.
Kuršių marios (tarpiniai vandenys), Baltijos jūros priekrantė, apie du trečdaliai Lietuvos upių ir apie trečdalis ežerų neatitinka geros vandens būklės reikalavimų. Pagrindiniai paviršinių vandens telkinių būklei poveikį darantys žmogaus ūkinės veiklos veiksniai yra pasklidoji ir sutelktoji tarša, sausinimo melioracija ir upių vagų ištiesinimas, hidroelektrinės ir iš kaimyninių šalių pernešamos tarptautinės taršos apkrovos. Pasklidoji tarša, įskaitant žemės ūkio taršą, yra vienas iš svarbiausių veiksnių, darančių reikšmingą neigiamą poveikį vandens telkinių ekologinei būklei dėl taršos maistinėmis medžiagomis (azotu ir fosforu). Sutelktosios taršos atveju viena reikšmingiausių problemų išlieka tarša pavojingomis medžiagomis, kurių patekimo į vandens telkinius šaltiniai, kiekis ir vandens telkinių būklė dėl šios taršos nėra pakankamai ištirti. Baltijos jūros taršą lemia ne tik tiesiogiai į Baltijos jūrą, bet ir iš upių baseinų patenkantys teršalai. Visi Lietuvos upių baseinai yra tarpvalstybiniai, besiribojantys su Lietuvos kaimyninėmis valstybėmis, todėl Lietuvai be glaudaus bendradarbiavimo su šiomis valstybėmis vandensaugos srityje sudėtinga užtikrinti gerą šalies vandens telkinių būklę.
Baltijos jūra laikoma vienu intensyviausių pasaulyje laivybos rajonų. Jūrų transportas (laivai ir uostas) veikia visus Baltijos jūros aplinkos komponentus. Pagrindinė laivybos keliama taršos rizika: neteisėtas tyčinis ar avarinis naftos ir kitų kenksmingų medžiagų ir atliekų išleidimas, nevietinių rūšių vandens organizmų patekimas su balastiniais vandenimis. Jūrų transportas taip pat reikšmingai prisideda prie fizinio jūros aplinkos trikdymo ir povandeninio triukšmo bei taršos šiukšlėmis. Taršos riziką kelia ir kaimyninių valstybių vykdoma naftos ir kitų angliavandenilių paieška, gavyba ir transportavimas Baltijos jūroje.
Nuo urbanizuotų ir kitų teršiamų teritorijų surenkamos ir į paviršinio vandens telkinius išleidžiamos paviršinės (lietaus) nuotekos taip pat daro neigiamą poveikį vandens telkiniams. Šiuo metu tik apie dešimtadalis surenkamų paviršinių nuotekų yra valomos, iš jų didesnė dalis išvaloma iki nustatytų normų. Dauguma paviršinių nuotekų surinkimo sistemų yra pasenusios. Plečiantis urbanizuotoms teritorijoms ir didėjant surenkamų paviršinių nuotekų kiekiui, esamų surinkimo sistemų pralaidumas tampa per mažas, todėl stipresnių liūčių metu dalis miestų teritorijų yra užtvindomos.
Pagal galiojančius reikalavimus 2012 metais valyta 97 proc. surenkamų buitinių, gamybinių ir komunalinių nuotekų. Nevalomos arba nepakankamai valomos mažų miestelių ir kaimų nuotekos, kurios sudaro nedidelę dalį visų surenkamų nuotekų, tačiau dėl objektų gausos šią problemą spręsti šiose vietovėse atsieina kur kas brangiau negu didžiuosiuose miestuose. Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, Lietuvoje 2012 metais veikė 1 071 nuotekų valymo įrenginys (ūkio, buities ir gamybinių – 726, paviršinių – 345). Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2012 metų duomenimis, nuotekų tvarkymo paslauga prieinama 68 proc. visų Lietuvos gyventojų.
Požeminis vanduo yra pagrindinis Lietuvos geriamojo vandens šaltinis. Geriamojo vandens gavybai naudojami gilūs vandens telkinių sluoksniai apsaugoti geriau, tačiau gruntinis vanduo menkai apsaugotas nuo antropogeninio poveikio. Lietuvoje daugumos požeminio vandens baseinų būklė gera, išskyrus keturis baseinus, kuriuose yra mineralizuoto vandens pritakos rizika: chlorido ir sulfato koncentracija viršija geriamajam vandeniui leistinas ribines reikšmes. Šiuo metu nepakanka duomenų vienareikšmiškai nustatyti, ar žmogaus veikla (požeminio vandens gavyba) turi įtakos šių komponentų koncentracijos didėjimui. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2009 metų duomenimis, Lietuvoje absoliuti dauguma požeminio geriamojo vandens vandenviečių eksploatuojamos tokiomis sąlygomis, kurios nevisiškai atitinka aplinkos apsaugos ir sveikatos apsaugos reikalavimus. Šiuo metu didžiausi galimi požeminių vandens telkinių teršėjai – pasklidosios taršos šaltiniai (augalininkystės, intensyvios gyvulininkystės, paukštininkystės ūkiai ir kiti). Be to, tam tikruose šalies regionuose dėl intensyvaus telkinių naudojimo kai kurių cheminių medžiagų koncentracija gali padidėti tiek, kad vanduo taps netinkamas naudoti. Požeminio geriamojo vandens kokybė ypač aktuali kaimo vietovėse, kuriose naudojamas šulinių vanduo. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2012 metų duomenimis, apie 640 tūkst. šalies gyventojų geriamuoju vandeniu apsirūpina individualiai (iš kastinių šachtinių šulinių ir negilių gręžinių). 2012–2013 metais trečdalio kastinių šachtinių šulinių vanduo buvo užterštas nitritais ir (ar) nitratais ir neatitiko geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimų. Viešai tiekiamu geriamuoju vandeniu aprūpinami 76 proc. Lietuvos gyventojų.
Esminės politikos įgyvendinimo kryptys
38. Paviršinio vandens taršos mažinimas iš pasklidosios ir sutelktosios taršos šaltinių. Numatoma stiprinti paviršinio vandens apsaugą, skatinti pažangių ekologiškų technologijų diegimą, didinti visuomenės sąmoningumą ir supratimą apie teršalų poveikį vandens aplinkai.
39. Pavojingų cheminių medžiagų vandens telkiniuose valdymas. Būtina užtikrinti, kad pavojingos cheminės medžiagos vandens telkiniuose neviršytų didžiausios leistinos koncentracijos, taip pat siekti, kad būtų sumažinta ir (ar) nutraukta vandenų tarša vandens aplinkai pavojingomis medžiagomis. Reikalinga subalansuotai naudoti augalų apsaugos medžiagas, kurių sudėtyje yra biocidų, pesticidų, fungicidų ir kitų cheminių medžiagų ir preparatų, skatinti novatoriškas augalų apsaugos technologijas.
40. Natūralaus hidrografinio tinklo struktūros išsaugojimas stabdant natūralaus hidrografinio tinklo struktūros keitimą, išsaugant, o jeigu yra galimybių, atkuriant natūralius paviršinius vandens telkinius.
41. Baltijos jūros taršos mažinimas. Įgyvendinant Europos Sąjungos Baltijos jūros regiono strategijos tikslą apsaugoti jūrą, daug dėmesio bus skiriama integruoto Baltijos jūros ir vidaus vandenų valdymo politikos įgyvendinimui. Bus siekiama, kad laivyba ir kita ūkinė veikla (kaimyninių valstybių vykdoma naftos ir kitų angliavandenilių paieška, gavyba ir transportavimas) Baltijos jūroje būtų vykdoma aplinkai palankiu būdu. Numatoma skatinti glaudesnį tarptautinį bendradarbiavimą su kaimyninėmis ir kitomis Baltijos jūros regiono valstybėmis dėl suderintų taršos prevencijos ir mažinimo priemonių, bendrų upių baseinų rajonų valdymo planų įgyvendinimo Baltijos jūros regione. Reikalinga ugdyti visuomenės sąmoningumą, skatinant atsakingą požiūrį į Baltijos jūros taršos problemą, siekti, kad pavojingų medžiagų koncentracija Baltijos jūroje nekeltų taršos poveikio ir neigiamų ekosistemų pokyčių, diegiant naujesnes, mažesnį neigiamą poveikį jūros aplinkai darančias technologijas, švaresnius gamybos būdus ir valdymo sistemas.
42. Aplinkos teršimo paviršinėmis (lietaus) nuotekomis mažinimas. Apsaugoti urbanizuotas teritorijas nuo perteklinio vandens keliamos rizikos ir užkirsti kelią teršalų patekimui į paviršinius vandens telkinius.
43. Aplinkos apsauga nuo išleidžiamų nuotekų žalingo poveikio. Ugdyti visuomenės sąmoningumą apie nuotekų poveikį vandens aplinkai, užtikrinti, kad įmonėse būtų kontroliuojamos prioritetinės pavojingos medžiagos, galinčios patekti į nuotekas, visos susidarančios nuotekos būtų surenkamos ir sutvarkomos taip, kad atitiktų nustatytus reikalavimus, užtikrinti nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtrą ir modernizavimą, efektyviai panaudojant ES finansines priemones.
44. Požeminių vandenų apsauga nuo taršos. Užtikrinti, kad ateities kartos naudotų saugų geriamąjį vandenį. Siekti, kad požeminio vandens ištekliai būtų ištirti, aprobuoti, jų apsaugai būtų numatytos ūkinę veiklą ribojančios apsaugos juostos. Didinti visuomenės sąmoningumą ir supratimą apie galimą neigiamą žmonių veiklos poveikį požeminio vandens būklei.
45. Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kokybės gerinimas ir prieinamumo didinimas. Siekti, kad vartotojai ir abonentai optimaliomis sąlygomis ir kainomis gautų viešai tiekiamą geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymo paslaugas arba turėtų galimybę individualiai apsirūpinti geriamuoju vandeniu ir nuotekų tvarkymo paslaugomis, gerinti šių paslaugų kokybę ir didinti jų prieinamumą.
Dirvožemis
46. Tikslas dirvožemio apsaugos srityje – saugoti dirvožemį ir tausiai jį naudoti.
Dirvožemis formuojasi itin lėtai, todėl jis laikomas neatsinaujinančiu ištekliu. Iš jo gauname maistą, biomasę, žaliavas. Jis yra žmonijos veiklos ir kraštovaizdžio pagrindas, paveldo saugykla, atlieka labai svarbias buveinės ir genofondo funkcijas. Dirvožemio degradacija tiesiogiai veikia vandens ir oro kokybę, biologinę įvairovę ir klimato kaitą. Lietuvoje dirvožemio kokybė prastėja dėl natūralių ar ūkinės veiklos skatinamų natūralių procesų, didėjančios dirvožemio antropogeninės fizinės ir cheminės taršos. Pagrindinės spręstinos problemos – mažėjanti dirvožemio organinė medžiaga, pasklidoji (išsklaidytoji) dirvožemio tarša, dirvožemio uždengimas, erozija ir dirvožemio praradimas šlaituose ir teritorijose, kuriose vystosi paviršinio karsto procesas, didėjantis dirvos rūgštingumas.
Europos geocheminio atlaso duomenimis, Lietuva pagal sunkiųjų metalų kiekį dirvožemyje priskirtina prie švariausių Europos šalių. Bendra Lietuvos gamtinių dirvožemių geohigieninė būklė yra gera, kai kurių biologiškai svarbių elementų tam tikruose regionuose netgi trūksta, tačiau miestų (Vilniaus, Alytaus, Šiaulių, Panevėžio) ir juose esančių atskirų įmonių, atliekų sąvartynų ir pesticidų saugyklų teritorijose bei automagistralių pakelėse viršutinio dirvožemio sluoksnio teršalų koncentracijos dažnai viršija didžiausias leidžiamas, o tai kelia pavojų grunto ir požeminio vandens kokybei.
Dėl įvairių veiksnių (taršos, nesubalansuoto tręšimo ir kitų) didėja dirvožemio rūgštingumas. Apie 18,7 proc. Lietuvos žemės ūkio naudmenų yra rūgščios, o beveik 1 mln. ha – linkusios rūgštėti. Visuomenė (tarp jų ir ūkininkai) yra menkai informuota apie dirvožemio ir žemės tausaus naudojimo principus. Rūgštėjantis Lietuvos dirvožemis dėl sumažėjusio gebėjimo sulaikyti maisto medžiagas gali tapti ne toks derlingas. Norėdami padidinti dirvų derlingumą, žemdirbiai gali pradėti naudoti daugiau trąšų, dėl to gali padidėti dirvožemio ir vandenų tarša.
Tiek gamtiniai, tiek žmogaus ūkinės veiklos veiksniai lemia dirvožemio eroziją ir praradimą šlaituose bei teritorijose, kuriose vystosi paviršinio karsto procesas. Dėl sovietiniais metais intensyvaus žemės ūkio skatinimo bei siekiant išplėsti žemės ūkio naudmenas, melioracijos darbų metu buvo šalinama daugiametė augmenija, mažinami šlapžemių plotai. Nors nusausintų dirvožemių našumas padidėjo 12–16 balų, tačiau dideli dirbamų laukų plotai padidino dirvos erozijos grėsmę. VĮ Valstybės žemės fondo 2003 metų duomenimis, bendras Lietuvos Respublikos eroduojamų žemių plotas – 730,9 tūkst. ha (11,2 proc. bendro Lietuvos Respublikos ploto). Iš viso eroduojamos žemės ploto daugiausia erozijos (66 proc.) yra apimta ariamoji žemė.
Beveik 3,3 proc. Lietuvos teritorijos (214 tūkst. ha) yra užstatyta įvairios paskirties pastatais, naudojama infrastruktūros, transporto, kasybos ar kitoms reikmėms. Maždaug pusė to ploto dirvožemių yra ištisai padengti. Dirbtinių, tarp jų užstatytų, teritorijų ploto didėjimas mažina vandens sulaikymo gebą, dėl to didėja potvynių ir erozijos pavojus, mažėja ūkinis dirvožemio potencialas.
Iki 2012 metų šalyje inventorizuotos 11 136 potencialiai užterštos teritorijos, preliminariais vertinimais, užimančios 2,5 tūkst. ha. Neleistinai yra užteršta apie 49 proc. ypač didelio pavojingumo grupei priskirtų užterštų teritorijų ir apie 41 proc. didelio pavojingumo grupei priskirtų teritorijų. Cheminėmis medžiagomis užterštas teritorijas tvarkyti yra techniškai sudėtinga, reikalingos didelės investicijos, teisės aktuose nenumatoma prievolė asmenims, ketinantiems parduoti ir (ar) įsigyti teritorijas, kuriose buvo naudojamos pavojingos cheminės medžiagos, įvertinti aplinkos taršą ir, jeigu taršos lygis yra pavojingas sveikatai ir aplinkai, saugiai sutvarkyti teritoriją.
Esminės politikos įgyvendinimo kryptys
47. Dirvožemio degradacijos stabdymas ir jo funkcijų apsauga, daug dėmesio skiriant:
47.1. dirvožemio tręšimo perteklinėmis organinėmis ir mineralinėmis trąšomis bei teršimo naftos produktais, sunkiaisiais metalais, kitomis cheminėmis medžiagomis, ypač miestuose, pramonės įmonių teritorijose, atliekų sąvartynų, pesticidų saugyklų teritorijose bei automagistralių pakelėse, mažinimui;
47.2. geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų diegimui, visuomenės sąmoningumo dirvožemio apsaugos srityje didinimui;
47.3. dirvos erozijos ir dirvožemio praradimo šlaituose ir teritorijose, kuriose vystosi paviršinio karsto procesas, išskyrus teritorijas, kuriose siekiama išsaugoti natūralius geodinaminius procesus, stabdymui;
Aplinkos oras
49. Tikslas oro kokybės apsaugos srityje – užtikrinti, kad Lietuvoje į aplinkos orą išmetamų teršalų kiekis neviršytų tarptautiniuose ir ES teisės aktuose nustatyto kiekio, oro teršalų koncentracija aplinkos ore neviršytų žmogaus sveikatai ir aplinkai nepavojingų aplinkos oro užterštumo lygių.
Lietuva, įvertinus ir oro baseino taršą iš kitų regionų atnešamais teršalais, neviršija tarptautiniuose ir ES teisės aktuose jai 2010 ir vėlesniems metams nustatyto į aplinkos orą išmetamų teršalų (sieros dioksido, nemetaninių lakiųjų organinių junginių, amoniako, azoto oksidų) kiekio. 2012 metais, palyginti su 2005 metais, į aplinkos orą išmesta mažiau sieros dioksido, nemetaninių lakiųjų organinių junginių ir azoto oksidų, amoniako kiekis išliko beveik nepakitęs, smulkiųjų kietųjų dalelių – šiek tiek padidėjo. Nors Lietuva pagal aplinkos oro kokybę priskirtina prie švariausių Europos šalių, tačiau aplinkos oro būklė ir jos pokyčiai rodo, kad yra nacionaliniu, savivaldybių ir vietos lygmenimis spręstinų aktualių problemų: vietinių oro taršos šaltinių (transporto ir jo pakeltosios taršos, pramonės, energetikos objektų, tarp jų kuro deginimo įrenginių namų ūkyje) išmetami teršalai miestuose, taršos iš šiluminių elektrinių padidėjimas nutraukus valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimą, tarša iš žemės ūkio (gyvulininkystės) veiklos. Didžiuosiuose miestuose auga iš energetikos įrenginių išmetamo sieros dioksido ir iš transporto priemonių išmetamo azoto dioksido koncentracija.
2000–2012 metais sieros dioksido į aplinką buvo išmetama nuo 27,04 iki 53,7 tūkst. t per metus. 2012 metais išmesto sieros dioksido kiekis sudarė apie 25 proc. Lietuvai nustatyto tais metais išmesti limito. Apie trečdalį šio teršalo kiekio į aplinkos orą išmeta energetikos sektorius, apie dešimtadalį – namų ūkiai. Nors naudojamas kokybiškesnis kuras ir sumažėjęs jo naudojimas energetikos sektoriuje pastaraisiais metais lėmė išmetamų sieros oksidų kiekio mažėjimą, tačiau tarptautiniu ir ES lygiu valstybėms keliami aplinkos oro taršos mažinimo uždaviniai yra ambicingi ir nelengvai įgyvendinami.
Į aplinkos orą išmetamų azoto oksidų kiekis 2000–2012 metais svyravo nuo 53,5 iki 69,3 tūkst. t per metus. 2012 metais išmestų azoto oksidų kiekis sudarė apie 52 proc. Lietuvai nustatyto išmesti limito. Pagrindinis šių oro teršalų šaltinis – kelių transporto sektorius, 2012 metais išmetęs 47 proc. viso azoto oksidų kiekio. Didėjant, o kartu ir senstant Lietuvos automobilių parkui (vidutinis Lietuvoje registruoto automobilio amžius 2011 m. sausio 1 d. buvo 18,3 metų), didėja transporto išmetamų azoto oksidų santykinė dalis, palyginti su bendru išmetamų teršalų kiekiu. Ši problema ypač opi didmiesčiuose, kur nepakankamai išplėtota viešojo transporto sistema. Taršaus autotransporto srautai gali toliau didėti ir labai pabloginti Lietuvos miestų aplinkos oro kokybę.
Lietuvos didmiesčiuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje) vis dažniau viršijamos kietųjų dalelių (KD10) paros ribinės vertės ir didėja šio teršalo, dar smulkesnių ir sveikatai pavojingesnių kietųjų dalelių (KD2,5) vidutinės metinės koncentracijos. Problema ypač opi šaltuoju metų laiku, kai suintensyvėja šiluminės energijos gamyba ir padidėja išmetamų teršalų kiekis iš energetikos objektų, tarp jų iš esmės nekontroliuojamų kuro, įskaitant ir kietąjį biokurą ar net atliekas, deginimo įrenginių namų ūkyje, taip pat pavasarį, kai po žiemos gatvėse susikaupęs ir laiku ar veiksmingai nepašalintas purvas transporto priemonių ar stipresnio vėjo pakeliamas į aplinkos orą, teritorijose, ypač urbanizuotose, šalia neasfaltuotų ar kita jai prilygstančia danga nepadengtų kelių (gatvių).
Lietuvoje nemetaninių lakiųjų organinių junginių į aplinkos orą 2000–2012 metais buvo išmetama nuo 58,8 iki 76,77 tūkst. t per metus. 2012 metais išmestas jų kiekis sudarė apie 64 proc. Lietuvai nustatyto išmesti limito. Apie penktadalį šio teršalo į aplinkos orą patenka dėl tirpiklių ir kitų produktų, kurių sudėtyje yra lakiųjų organinių junginių, naudojimo. Kiti pagrindiniai šios taršos šaltiniai – keleivinis transportas ir namų ūkiai.
Daugiausia amoniako į aplinkos orą išmeta gyvulininkystės sektorius. Lietuvoje nuo 2006 iki 2011 metų naminių gyvulių sumažėjo apie 16 proc. (per pastaruosius 20 metų – tris kartus), pradėtos diegti naujos mėšlo ir srutų tvarkymo technologijos, dėl to aplinkos oro tarša amoniaku nuo 2005 iki 2011 metų sumažėjo 23 proc., 2012 metais išmesto amoniako kiekis sudarė apie 45 proc. Lietuvai nustatyto išmesti limito. Tačiau numatoma gyvulininkystės sektoriaus plėtra gali lemti aplinkos oro taršos amoniaku padidėjimą ir aplinkos oro kokybės kaimiškose vietovėse pablogėjimą, jeigu nebus diegiamos amoniako susidarymą ir (ar) jo išmetimą ribojančios technologijos.
Palyginti su 2005 metais išmestu kiekiu, 2012 metais į aplinkos orą išmesta daugiau vario (apie 17 proc.), benzo(a)pireno (apie 10 proc.), arseno (apie 9 proc.) ir cinko (apie 5 proc.), mažiau nikelio (apie 43 proc.), gyvsidabrio (26 proc.), seleno (18 proc.), chromo (4 proc.) ir kadmio (4 proc.). Aplinkos oro užterštumo sunkiaisiais metalais – arsenu, kadmiu ir nikeliu – lygis svyruoja, tačiau nustatytų normų neviršija. Visose oro kokybės tyrimo stotyse Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose išmatuojama nuolat didėjanti policiklinių aromatinių angliavandenilių grupei priklausančio kancerogeno benzo(a)pireno vidutinė metinė koncentracija, kuri viršijo 2013 metais įsigaliojusią aplinkos oro kokybės normą 2009 metais Kaune, 2010 ir 2011 metais Kaune (Petrašiūnuose), Vilniuje (Žirmūnuose) ir Šiauliuose, o nuo 2012 metų jau ir Klaipėdoje (centre). Šis teršalas į aplinkos orą patenka dėl nevisiško kuro sudegimo. Benzo(a)pireno, kaip ir kietųjų dalelių, koncentracija aplinkos ore ypač išauga šaltuoju metų laiku dėl energetikos objektų, ypač iš esmės nekontroliuojamų kuro, įskaitant ir kietąjį biokurą ar net atliekas, deginimo įrenginių namų ūkiuose, veiklos. Aplinkos oro užterštumo benzo(a)pirenu ir kietosiomis dalelėmis lygiui neigiamą poveikį daro ir nenupjautų, nesugrėbtų ar kitaip nesurinktų augalų, jų dalių arba šių augalų ar jų dalių atliekų bei kitų atliekų deginimas lauke. Tinkamos taršos sunkiaisiais metalais ir policikliniais aromatiniais angliavandeniliais vertinimas ir veiksmingas valdymas sudarys prielaidas užtikrinti reikalavimus atitinkantį aplinkos oro užterštumo šiais teršalais lygį ir sąlygas išlaikyti švarią ir žmonėms gyventi nekenksmingą aplinką.
Būdama ES ir tarptautinių organizacijų narė, Lietuva yra įsipareigojusi vertinti ir valdyti (riboti) bendrą šalyje į aplinkos orą išmetamų teršalų – azoto oksidų, sieros dioksido, lakiųjų organinių junginių ir amoniako – kiekį, pagal nustatytus reikalavimus valdyti iš tam tikrų veiklos rūšių įrenginių į aplinkos orą išmetamų teršalų kiekį, užtikrinti žmonių sveikatai ir aplinkai nepavojingą aplinkos orą. Lietuvoje iki 2012 metų nebuvo viršyti jai nustatyti minėtų teršalų limitai, pagal reikalavimus valdomas iš tam tikrų veiklos rūšių įrenginių į aplinkos orą išmetamų teršalų kiekis, aplinkos oro užterštumo lygis neviršija ES reikalavimus atitinkančių aplinkos oro kokybės normų, tačiau tam, kad būtų įgyvendinti vis griežtėjantys tarptautiniai Tolimųjų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencijos protokolų, kitų su teršalų išmetimo į aplinkos orą reglamentavimu susijusių konvencijų reikalavimai, ES teisės aktuose nustatyti oro kokybės bei oro taršos sumažinimo iki 2020 metų uždaviniai ir pasiekti 2030 metams keliami tikslai, turi būti užtikrintas veiksmingas aplinkos oro taršos ir kokybės valdymas.
Esminės politikos įgyvendinimo kryptys
50. Aplinkos oro taršos sieros dioksidu mažinimas. Pasiekti, kad Lietuvoje, įgyvendinant ES Teminėje oro taršos strategijoje, atnaujintame 2012 metų Tolimųjų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencijos Geteborgo protokole (toliau – Geteborgo protokolas) ir Europos Komisijos 2013 m. gruodžio 18 d. pasiūlyme dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl tam tikrų valstybėse narėse į atmosferą išmetamų teršalų kiekio mažinimo, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2003/35/EB (toliau – pasiūlymas dėl naujos limitų direktyvos) nustatytus pagrindinių teršalų išmetamo kiekio mažinimo uždavinius, iki 2020 metų aplinkos oro tarša sieros dioksidu sumažėtų ne mažiau kaip 55 proc., palyginti su 2005 metais išmestu kiekiu. Daugiausia dėmesio turi būti skiriama taršos mažinimui iš transporto ir energetikos sektorių, taikant tokias taršos mažinimo priemones kaip mažai sieringo kuro (0,6 proc.) naudojimas šilumos gamybai namų ūkių, komercijos, žemės ūkio, pramonės sektoriuose ir šiluminėse elektrinėse, geriausių prieinamų technologijų (gamybos būdų) taikymas, ypač cemento, stiklo, klinčių gamybos, naftos perdirbimo srityse. Energijos vartojimo efektyvumo didinimas sudarys sąlygas mažėti energijos gamybai sunaudojamam kuro kiekiui. 2020–2030 metų laikotarpiu turės būti imamasi papildomų priemonių sieros dioksido taršai sumažinti iki pasiūlyme dėl naujos limitų direktyvos 2030 metams nustatyto taršos sumažinimo tikslo – 72 proc., palyginti su 2005 metais išmestu kiekiu.
3 pav. Į aplinkos orą išmetamo sieros dioksido kiekio mažinimas Lietuvoje
Šaltinis: Aplinkos apsaugos agentūra, pagal Tolimųjų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvenciją teikiama 2005–2012 metų Lietuvos ataskaita Jungtinėms Tautoms ir Europos Komisijai (2014 m. vasaris).
51. Aplinkos oro taršos azoto oksidais mažinimas. Pasiekti, kad, įgyvendinant ES Teminėje oro taršos strategijoje, Geteborgo protokole ir pasiūlyme dėl naujos limitų direktyvos nustatytus pagrindinių teršalų išmetamo kiekio mažinimo uždavinius, iki 2020 metų Lietuvos aplinkos oro tarša azoto oksidais sumažėtų ne mažiau kaip 48 proc., palyginti su 2005 metais išmestu kiekiu, daugiausia dėmesio skiriant taršos mažinimui kelių transporto sektoriuje (viešojo transporto plėtrai, skatinimui naudoti mažiau aplinką teršiančias ir ekologiškas transporto priemones) ir elektros bei šilumos gamybos sektoriuje (deginimo proceso modifikavimui, selektyvinio katalitinio ir nekatalitinio redukavimo diegimui deginimo įrenginiuose, iš mažų ir vidutinio dydžio kurą deginančių įrenginių (tarp jų ir deginančių biokurą) išmetamų azoto oksidų ribinių verčių griežtinimui), energijos vartojimo efektyvumo didinimui, kuris sudarys sąlygas mažėti energijos gamybai sunaudojamam kuro kiekiui. 2020–2030 metais turės būti imtasi papildomų priemonių taršai azoto oksidais sumažinti iki pasiūlyme dėl naujos limitų direktyvos 2030 metams nustatyto taršos sumažinimo tikslo – 55 proc., palyginti su 2005 metais išmestu kiekiu.
4 pav. Į aplinkos orą išmetamo azoto oksidų kiekio mažinimas Lietuvoje
Šaltinis: Aplinkos apsaugos agentūra, pagal Tolimųjų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvenciją teikiama 2005–2012 metų Lietuvos ataskaita Jungtinėms Tautoms ir Europos Komisijai (2014 m. vasaris).
52. Aplinkos oro taršos kietosiomis dalelėmis mažinimas. Pasiekti, kad, įgyvendinant Geteborgo protokole ir pasiūlyme dėl naujos limitų direktyvos nustatytus pagrindinių teršalų išmetamo kiekio mažinimo uždavinius, iki 2020 metų Lietuvos aplinkos oro tarša kietosiomis dalelėmis (KD2,5) sumažėtų ne mažiau kaip 20 proc., palyginti su 2005 metais išmestu kiekiu, daugiausia dėmesio skiriant taršos mažinimui šiluminės energijos gamybos sektoriuje (ekologiškų, ekologiniais ženklais pažymėtų šildymo šaltinių naudojimo privačiuose būstuose skatinimo sistemos sukūrimui, didelio efektyvumo kietųjų dalelių sugavimo filtrų naudojimui deginimo įrenginiuose ir šių įrenginių priežiūros gerosios patirties taikymui, iš mažų ir vidutinio dydžio katilų (tarp jų ir deginančių kietąjį biokurą) išmetamų kietųjų dalelių ribinių verčių griežtinimui) ir transporto sektoriuje (skatinimui naudoti mažiau aplinką teršiančias ir ekologiškas transporto priemones, lengvųjų ir sunkiųjų krovininių automobilių parko modernizavimo skatinimui), nenupjautų, nesugrėbtų ar kitaip nesurinktų augalų, jų dalių arba šių augalų ar jų dalių atliekų bei kitų atliekų deginimo lauke kontrolės griežtinimui, energijos vartojimo efektyvumo didinimui, kuris sudarys sąlygas mažėti energijos gamybai sunaudojamo kuro kiekiui. 2020–2030 metais turės būti imtasi reikšmingų papildomų priemonių taršai kietosiomis dalelėmis sumažinti iki pasiūlyme dėl naujos limitų direktyvos 2030 metams nustatyto taršos sumažinimo tikslo – 54 proc., palyginti su 2005 metais išmestu kiekiu.
5 pav. Į aplinkos orą išmetamų kietųjų dalelių (KD2,5) kiekio mažinimas Lietuvoje
Šaltinis: Aplinkos apsaugos agentūra, pagal Tolimųjų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvenciją teikiama 2005–2012 metų Lietuvos ataskaita Jungtinėms Tautoms ir Europos Komisijai (2014 m. vasaris).
53. Aplinkos oro taršos nemetaniniais lakiaisiais organiniais junginiais mažinimas. Pasiekti, kad, įgyvendinant ES Teminėje oro taršos strategijoje, Geteborgo protokole ir pasiūlyme dėl naujos limitų direktyvos nustatytus pagrindinių teršalų išmetamo kiekio mažinimo uždavinius, iki 2020 metų Lietuvos aplinkos oro tarša nemetaniniais lakiaisiais organiniais junginiais sumažėtų ne mažiau kaip 32 proc., palyginti su 2005 metais išmestu kiekiu, daugiausia dėmesio skiriant taršos mažinimui pramonėje, naudojančioje tirpiklių turinčias medžiagas (geresnių paviršių apdorojimo technologijų taikymui), mažiau taršių šilumos gamybos įrenginių namų ūkyje naudojimo skatinimui, lakiųjų organinių junginių nutekėjimo aptikimo ir kontrolės programų taikymui naftos perdirbimo pramonėje. 2020–2030 metais turės būti imtasi papildomų priemonių taršai nemetaniniais lakiaisiais organiniais junginiais sumažinti iki pasiūlyme dėl naujos limitų direktyvos 2030 metams nustatyto taršos sumažinimo tikslo – 57 proc., palyginti su 2005 metais išmestu kiekiu.
6 pav. Į aplinkos orą išmetamų nemetaninių lakiųjų organinių junginių kiekio mažinimas Lietuvoje
Šaltinis: Aplinkos apsaugos agentūra, pagal Tolimųjų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvenciją teikiama 2005–2012 metų Lietuvos ataskaita Jungtinėms Tautoms ir Europos Komisijai (2014 m. vasaris).
54. Aplinkos oro taršos amoniaku mažinimas. Pasiekti, kad, įgyvendinant ES Teminėje oro taršos strategijoje, Geteborgo protokole ir pasiūlyme dėl naujos limitų direktyvos nustatytus pagrindinių teršalų išmetamo kiekio mažinimo uždavinius, iki 2020 metų Lietuvos aplinkos oro tarša amoniaku sumažėtų ne mažiau kaip 10 proc., palyginti su 2005 metais išmestu kiekiu, daugiausia dėmesio skiriant taršos prevencijos užtikrinimo technologijų diegimui, taršos mažinimui gyvulininkystės sektoriuje ir taršos dėl neorganinių trąšų naudojimo mažinimui. Pasiūlyme dėl naujos limitų direktyvos nenumatytas tolesnis taršos amoniaku mažinimas 2020–2030 metais, tačiau bent jau gerosios žemės ūkio patirties diegimui turės būti skiriama daug dėmesio.
7 pav. Į aplinkos orą išmetamo amoniako kiekio ribojimas Lietuvoje
Šaltinis: Aplinkos apsaugos agentūra, pagal Tolimųjų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvenciją teikiama 2005–2012 metų Lietuvos ataskaita Jungtinėms Tautoms ir Europos Komisijai (2014 m. vasaris).
55. Aplinkos oro taršos sunkiaisiais metalais ir policikliniais aromatiniais angliavandeniliais mažinimas. Pasiekti, kad, įgyvendinant ES Teminėje oro taršos strategijoje nustatytus tikslus, būtų mažinamas į aplinkos orą išmetamas tarptautiniais ir ES teisės aktais reglamentuojamas sunkiųjų metalų ir policiklinių aromatinių angliavandenilių kiekis ir užtikrinama ES reikalavimus atitinkanti aplinkos oro kokybė. Turi būti užtikrinta veiklos, kurią vykdant į aplinkos orą išmetami šie aplinkai ir žmonių sveikatai ypač pavojingi teršalai ir viršijamos ar gali būti viršijamos jų normos aplinkos ore, sričių darni plėtra, daugiausia dėmesio skiriant taršos mažinimui kelių transporto ir šilumos energijos gamybos sektoriuose, įskaitant ir šilumos gamybą namų ūkiuose, nenupjautų, nesugrėbtų ar kitaip nesurinktų augalų, jų dalių arba šių augalų ar jų dalių atliekų bei kitų atliekų deginimo lauke kontrolės sugriežtinimui, energijos vartojimo efektyvumo didinimui, kuris sudarys sąlygas mažėti energijos gamybai sunaudojamam kuro kiekiui.
56. Nacionalinės aplinkos oro taršos ir kokybės valdymo sistemos Lietuvoje tobulinimas. Pasiekti, kad, įgyvendinant ES Teminėje oro taršos strategijoje nustatytus tikslus, pagal tarptautinius ir ES reikalavimus būtų vertinamas šalyje į aplinkos orą išmetamas tarptautiniais ir ES teisės aktais reglamentuojamas teršalų, tarp jų sunkiųjų metalų ir policiklinių aromatinių angliavandenilių, kiekis (sukurta ir nuolat tobulinama nacionalinė oro teršalų ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų apskaitos sistema) ir aplinkos oro užterštumo jais lygis (oro kokybė), į aplinkos orą išmetamas teršalų kiekis ir aplinkos oro kokybė būtų valdomi pagal ES reikalavimus, užtikrinama ES reikalavimus ir Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojamus lygius atitinkanti visuomenės sveikatai ir aplinkai nepavojinga aplinkos oro kokybė, viešinama informacija apie aplinkos oro kokybę, aplinkos oro taršą ir jos mažinimo galimybes. Turės būti užtikrinta veiklos, kurią vykdant į aplinkos orą išmetami aplinkai ir žmonių sveikatai pavojingi teršalai, sričių darni plėtra, daugiausia dėmesio skiriant taršos mažinimui kelių transporto, žemės ūkio ir šilumos energijos gamybos sektoriuose, įskaitant ir šilumos energijos gamybą namų ūkiuose, taip pat veiklos, kurią vykdant papildomai galėtų būti atliekamos su aplinkos oro taršos mažinimu susijusios įrenginių atnaujinimo, priežiūros ir kontrolės funkcijos (pavyzdžiui, šilumos gamybos įrenginių, ypač namų ūkiuose, priešgaisrinės saugos stiprinimas, miestų gatvių priežiūros technologijų atnaujinimas ir kitos), sričių darni plėtra.
Radiologinė aplinkos būklė
57. Tikslas radiologinės aplinkos būklės srityje – pasiekti, kad radiologinė aplinkos būklė Lietuvoje būtų gera: radionuklido 137Cs tūrinis aktyvumas Baltijos jūros vandenyje Lietuvos ekonominėje zonoje sumažėtų nuo 35 Bq/m3 iki 14,6 Bq/m3 2020 metais, o radiologinė vidaus vandens telkinių ir oro tarša nedidėtų.
Įgyvendinami branduolinės energetikos projektai regione (Lietuvoje, Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje planuojamos atominės elektrinės, planuojami ir įgyvendinami su Ignalinos atomine elektrine susiję radioaktyviųjų atliekų tvarkymo projektai) dėl potencialios radiologinės taršos gali sutrikdyti ekologinę pusiausvyrą ir kelti grėsmę gyventojų saugumui. Baltijos jūra po Černobylio atominės elektrinės avarijos tapo ir tebėra labiausiai ilgaamžiu radionuklidu 137Cs užteršta jūra pasaulyje, o Drūkšių ežeras paveiktas antropogeninės taršos dėl Černobylio atominės elektrinės avarijos ir dėl Ignalinos atominės elektrinės radionuklidų išmetimo į aplinką normalios eksploatacijos metu. Be to, kaimyninių valstybių (Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje ir Baltarusijos) planuojamų atominių elektrinių radionuklidų išmetimas darys poveikį didžiausioms Lietuvos upėms – Nemunui ir Neriai.
Esminės politikos įgyvendinimo kryptys
58. Radiologinės taršos prevencijos stiprinimas ir radiologinės taršos mažinimas:
58.1. sustiprinti radionuklidų pernašų įtakos aplinkos oro ir vandens kokybei ir radiaciniam fonui Lietuvoje, branduolinės energetikos objektų aplinkos veiksmingą stebėseną, kontrolę ir vertinimą. Tam reikalinga modernizuoti esamą oro automatinių radiologinio monitoringo (stebėsenos) stočių tinklą ir įrengti naujas oro ir vandens automatines radiologinio monitoringo (stebėsenos) stotis. Planuojant naujos atominės elektrinės Lietuvoje statybas, tęsti šiluminio ir radiologinio poveikio Drūkšių ežerui vertinimą. Išplėsti aplinkos radiologinio monitoringo (stebėsenos) programą Lietuvos rajonuose, besiribojančiuose su kaimyninių valstybių regionais, kuriuose planuojamos statyti atominės elektrinės, ypatingą dėmesį skiriant Neries ir Nemuno radiologiniam monitoringui (stebėsenai);
58.2. siekiant, kad kaimyninėse valstybėse planuojamos statyti atominės elektrinės būtų plėtojamos ir eksploatuojamos laikantis aukščiausių tarptautinių branduolinės energetikos standartų, reikalinga aktyviai dalyvauti įgyvendinant tarptautinius susitarimus, konvencijas ir iniciatyvas, apribojančius ar uždraudžiančius branduolinių medžiagų platinimą, daug dėmesio skiriant branduolinio saugumo problemoms spręsti. Siekti, kad kaimyninės valstybės, planuojančios statyti atomines elektrines, atliktų išsamų poveikio aplinkai vertinimą;
Aplinkos triukšmas
60. Tikslas triukšmo valdymo srityje – apsaugoti gyventojus nuo žalingo aplinkos triukšmo poveikio.
Tarp kitų aplinkos sveikatos rizikos veiksnių aplinkos triukšmas Europoje sukelia ligų naštą, kuri pagal mastą yra antra po oro taršos. Pasaulio sveikatos organizacijos 2011 metų duomenimis, dėl transporto triukšmo poveikio ES ir kitose Vakarų Europos šalyse kiekvienais metais prarandama bent vienas milijonas sveiko gyvenimo metų.
8 pav. Triukšmo (kelių, geležinkelių, orlaivių transporto ir pramoninės veiklos) veikiamų žmonių skaičius Lietuvos aglomeracijose
Šaltinis: Europos aplinkos agentūra, 2012 metų triukšmo strateginio kartografavimo duomenys Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio miestų aglomeracijose, <http://noise.eionet.europa.eu/>[žiūrėta 2014-04-28].
Lietuvoje pagrindiniai aplinkos triukšmo šaltiniai yra kelių, geležinkelių ir orlaivių transportas ir pramoninė veikla. Iš jų kelių transporto triukšmas veikia daugiausia gyventojų. 2012 metų triukšmo strateginio kartografavimo duomenimis, daugiau negu 78 tūkst. (apie 14 proc.) Vilniaus miesto gyventojų gyvena pastatuose, kurie yra veikiami dienos, vakaro ir nakties (paros) triukšmo rodiklio Ldvn ribinį dydį (65 dBA) viršijančio kelių transporto triukšmo, Kauno mieste – daugiau negu 80 tūkst. (apie 26 proc.), Klaipėdos mieste – 55 tūkst. (apie 34 proc.), Šiaulių mieste – 19 tūkst. (apie 19 proc.), Panevėžio mieste – apie tūkstantį gyventojų. Daugiau negu 67 tūkst. (apie 12 proc.) Vilniaus miesto gyventojų gyvena pastatuose, kurie yra veikiami nakties triukšmo rodiklio Lnakties ribinį dydį (55 dBA) viršijančio kelių transporto triukšmo, Kauno mieste – daugiau negu 100 tūkst. (apie 33 proc.), Klaipėdos mieste – 48 tūkst. (apie 30 proc.), Šiaulių mieste – 22 tūkst. (apie 18 proc.), Panevėžio mieste – apie tūkstantį gyventojų.
Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2011–2012 metų audito duomenimis, ne visos savivaldybės sudaro sąlygas apsaugoti visuomenės sveikatą ir aplinką nuo triukšmo neigiamo poveikio, pavyzdžiui, 57 (iš 60) savivaldybės nepatvirtino triukšmo prevencijos zonų, tai yra teritorijų, kuriose triukšmas viršija ribinius dydžius ir kuriose būtina įgyvendinti triukšmo mažinimo priemones; dalis savivaldybių neįrengė kompensacinių priemonių prie mokyklų, ligoninių, kur viršijamas didžiausias leistinas triukšmo dydis; ne visos savivaldybės nustatė tyliąsias zonas, kurios būtų netrikdomos transporto, pramonės ir komercinės veiklos triukšmo, todėl gyventojams gali nelikti vietų, kur pailsėti nuo mieste kylančio triukšmo; pusė Lietuvos savivaldybių nėra parengusios ir patvirtinusios triukšmo prevencijos veiksmų planų, skirtų triukšmo problemoms valdyti, nors tai padaryti jos įpareigotos 2004 m. gruodžio 31 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymu.
Europos Sąjungos statistikos tarnybos (Eurostato) duomenimis, 2012 metais apie 13,3 proc. Lietuvos gyventojų apklausų metu pažymėjo, kad kenčia dėl kaimynų ar dėl iš gatvės sklindančio triukšmo. Palyginti su kitomis Europos valstybėmis, triukšmu mažiau negu Lietuvoje skundėsi Kroatijos (9,8 proc.), Vengrijos (10,2 proc.), Norvegijos (10,8 proc.), Islandijos (11,1 proc.), Belgijos (11,5 proc.), Bulgarijos (12 proc.), Estijos (12,8 proc.), Švedijos (12,9 proc.) gyventojai. Eurostato duomenimis, triukšmu besiskundžiančių gyventojų vidurkis 2012 metais ES valstybėse narėse (ES28) – 18,8 proc. Oro ar kita aplinkos tarša 2012 metais Lietuvoje skundėsi apie 14,6 proc. gyventojų (ES28 vidurkis – 14,1 proc.).
Esminės politikos įgyvendinimo kryptys
61. Aukšto lygio kelių transporto triukšmo veikiamų žmonių skaičiaus aglomeracijose mažinimas, daug dėmesio skiriant:
61.1. aplinkos triukšmo įvertinimo tobulinimui (aplinkos triukšmo vertinimo srities specialistų gebėjimų stiprinimui, tarptautiniu mastu pripažintų aplinkos triukšmo įvertinimo metodų ir metodikų diegimui);
61.2. aplinkos triukšmo valdymo tobulinimui (triukšmo valdymo srities teisinės bazės tobulinimui, triukšmo valdymo srities specialistų gebėjimų stiprinimui);
61.4. triukšmo valdymo aspektų integravimui į teritorijų planavimo ir statybos procesus, įvertinant kraštovaizdžio ypatumus, triukšmo mažinimo priemonių diegimui teritorijose, kuriose sklinda aukštas triukšmo lygis, triukšmo šaltinių priežiūros ir kontrolės stiprinimui. Konkrečios triukšmo mažinimo priemonės turi būti parenkamos ir išdėstomos atsižvelgiant ir į esminius kraštovaizdžio, teritorijų ir erdvinio planavimo principus.
Cheminės medžiagos
63. Tikslas cheminių medžiagų valdymo srityje – sumažinti pavojingų cheminių medžiagų ir mišinių naudojimą ir jų neigiamą poveikį žmonių sveikatai ir aplinkai.
Eurobarometro 2011 ir 2014 metų sociologinių apklausų duomenimis, cheminių medžiagų, naudojamų kasdieniuose produktuose, poveikis žmonių sveikatai Lietuvos gyventojams buvo viena iš labiausiai nerimą keliančių aplinkosaugos temų.
9 pav. Lietuvoje registruotų cheminių medžiagų ir mišinių skaičius*
* Cheminių medžiagų ir duomenų bazėje registruojama tik dalis cheminių medžiagų ir mišinių, todėl galima daryti prielaidą, kad užregistruota tik dalis, nors ir nemaža, visų naudojamų cheminių medžiagų ir mišinių.
Šaltinis: Aplinkos apsaugos agentūra, Aplinkos informacijos valdymo integruotos kompiuterinės sistemos Cheminių medžiagų ir preparatų posistemio duomenys.
Šalies cheminių medžiagų duomenų bazėje 2013 metais įregistruota daugiau kaip 14 tūkst. cheminių mišinių ir daugiau kaip tūkstantis cheminių medžiagų. Daugelis jų yra pavojingos aplinkai ir sveikatai ir jų nuolat daugėja. Apsaugoti aplinką nuo tokio kiekio medžiagų yra sudėtinga ir brangu.
Susirūpinimą kelia ir toksikologinių duomenų apie daugelį cheminių medžiagų, kurios gali būti išleidžiamos į aplinką, ir apie potencialų ilgalaikį cheminių medžiagų poveikį žmonėms ir aplinkai trūkumas. Kai kurios cheminės medžiagos turi kancerogeninį, mutageninį ar kumuliatyvinį poveikį, tokiam poveikiui sukelti gali pakakti ir labai mažos jų koncentracijos.
Nors Lietuvoje sukurta teisinė bazė ir institucinė infrastruktūra, padedanti įgyvendinti ES ir tarptautinius reikalavimus ir nustatanti nacionalinius reikalavimus, veikia cheminių medžiagų ir mišinių tvarkymo valstybinę kontrolę ir jos priežiūrą vykdančios institucijos, numatyta atsakomybė už teisės aktų reikalavimų pažeidimus, vykdomos kampanijos pramonės ir visuomenės sąmoningumui kelti, tačiau vis dar nepakankamas bendradarbiavimas ir veiklos koordinavimas tarp cheminių medžiagų ir mišinių tvarkymo valstybinę kontrolę, jos priežiūrą vykdančių institucijų ir kitų valstybės bei savivaldybių institucijų, daug teisės aktų reikalavimų pažeidimų. Cheminių medžiagų valdymas nėra pakankamai integruotas į ilgos trukmės darnaus vystymosi, šalies ekonominės plėtros strateginio planavimo dokumentus.
Esminės politikos įgyvendinimo kryptys
64. Cheminių medžiagų keliamos rizikos žmonių sveikatai ir aplinkai mažinimas. Sumažinti cheminių medžiagų keliamą riziką žmonių sveikatai ir aplinkai, atliekant cheminių medžiagų rizikos vertinimą ir numatant rizikos mažinimą, didinant visuomenės aplinkosauginį sąmoningumą, verslo socialinę atsakomybę cheminės saugos srityje, gerinant informacijos apie rinkoje esamų cheminių medžiagų keliamą riziką ir jos valdymo būdus kokybę ir perdavimą.
65. Produktų ir gaminių, turinčių cheminių medžiagų, saugumo didinimas. Bus siekiama užtikrinti, kad iki 2020 metų cheminės medžiagos būtų gaminamos ir naudojamos taip, kad darytų kuo mažesnį neigiamą poveikį žmonių sveikatai ir aplinkai. Tam turi būti tobulinama cheminių medžiagų ir mišinių tvarkymo priežiūros ir valstybinės kontrolės sistema, stiprinamas priežiūros institucijų bendradarbiavimas ir jų veiklos koordinavimas, teikiama pagalba mažoms ir vidutinėms įmonėms cheminių medžiagų tvarkymo reikalavimams įgyvendinti.
66. Pavojingų cheminių medžiagų pakeitimas. Skatinti naudojamas pavojingas aplinkai ir žmonių sveikatai chemines medžiagas pakeisti saugesnėmis cheminėmis medžiagomis arba saugesnėmis alternatyviomis technologijomis, tarp jų necheminėmis alternatyvomis. Glaudžiai ir aktyviai bendradarbiaujant su ūkio subjektais, nacionalinėmis ir ES institucijomis, skatinti mažiau pavojingų cheminių medžiagų alternatyvų vertinimą ir diegimą.
67. Cheminės taršos prevencijos skatinimas. Sumažinti didelį susirūpinimą keliančių medžiagų naudojimą, didinti antrinį medžiagų panaudojimą, skatinti cheminių medžiagų gamybos ir naudojimo technologijų, kurias taikant susidaro minimalus atliekų kiekis, plėtojimą ir diegimą, propaguoti geriausias prieinamas technologijas ir gamybos būdus. Taip pat reikalinga stiprinti pavojingų cheminių produktų tiekimo rinkai ir naudojimo priežiūrą ir valstybinę kontrolę. Taip susidarys mažiau atliekų, atliekos bus mažiau pavojingos, didės vartotojų apsauga, gerės darbuotojų darbo sąlygos.
68. Veiksmingesnis cheminių medžiagų valdymo politikos įgyvendinimas. Tobulinti cheminių medžiagų valdymą, taikant pažangius cheminių medžiagų valdymo principus. Saugus cheminių medžiagų valdymas sumažins kenksmingą cheminių medžiagų poveikį, leis išvengti neigiamo poveikio padarinių likvidavimo sąnaudų ir kartu duos ekonominės naudos. Pripažįstant cheminių medžiagų svarbų vaidmenį visuomenės raidai ir sąsają su beveik visais socialiniais ir ekonominiais sektoriais, būtinas integruotas požiūris į cheminių medžiagų valdymą, todėl reikalinga:
68.1. integruoti cheminių medžiagų valdymą į darnaus vystymosi, šalies ekonominės plėtros strateginio planavimo dokumentus, į cheminių medžiagų valdymo procesą įtraukti visus sektorius, įskaitant privatų sektorių, nevyriausybines organizacijas, pilietinę visuomenę, įvairias visuomenės grupes, užtikrinti veiksmingą veiklos koordinavimą tarp įvairių šios srities dalyvių. Tai padės darniai spręsti sveikatos ir aplinkosaugos problemas – sprendžiant vieno sektoriaus problemas, nebus bloginama padėtis kitame sektoriuje;
68.3. užtikrinti geresnę duomenų apie rinkoje esamas chemines medžiagas, jų savybes, poveikį, apsaugos priemones kokybę ir prieinamumą, užtikrinti, kad informacija apie chemines medžiagas ir mišinius būtų laiku perduodama visoje cheminių medžiagų tiekimo grandinėje ir būtų naudojama žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos tikslais. Taip bus didinamas chemines medžiagas naudojančių asmenų informuotumas ir žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos lygis.
Urbanistinė aplinka
69. Tikslas urbanistinės aplinkos srityje – pasiekti gerą urbanistinės aplinkos kokybę, kartu užtikrinant tolygų šalies teritorijų vystymą, palankias urbanizuotų teritorijų socialinės ir ekonominės plėtros sąlygas.
Du iš trijų Lietuvos gyventojų gyvena miestuose ir jų gyvenimo kokybei tiesioginę įtaką daro miesto aplinkos būklė. Lietuvos miestai ir kitos gyvenamosios vietovės yra tolygiai pasiskirstę šalies teritorijoje ir gerai pasiekiami, tačiau Lietuvos regionai išsivystę netolygiai, skiriasi žmonių gerovės lygis. Gyventojų iš periferinių regionų švytuoklinė migracija į didžiuosius šalies miestus, kur yra sutelktas pagrindinis augimo, inovacijų ir darbo vietų potencialas, didina transporto poreikį, aplinkos oro taršą, šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo lygį.
Miestai susiduria su didžiausiomis specifinėmis aplinkos problemomis: prasta oro kokybe, triukšmu, išmetamu šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiu, atliekų ir nuotekų susidarymu, transporto spūstimis, miesto erdvę užimančiomis apleistomis, tačiau inžineriniais tinklais, kita technine infrastruktūra aprūpintomis teritorijomis, kurios apsunkina efektyvų miestų funkcionavimą ir valdymą (gyventojų (naudotojų) visai ar beveik neturinčias teritorijas tenka pervažiuoti ar apvažiuoti, naktį apšviesti). Dėl jų auga miesto infrastruktūros išlaikymo išlaidos, didėja miestų tarša. Aplinkos apsaugos problemų miestuose atsiradimo priežastys glaudžiai susijusios ir su ekonominiais, socialiniais aspektais, todėl vietos iniciatyva sprendžiant vieną problemą galima sukelti naujų problemų atsiradimą.
Integruoti erdvinio planavimo metodai, apimantys ir aplinkos apsaugos klausimus, yra esminiai teritorijų planavimui, jie leidžia užtikrinti, kad urbanizuota aplinka būtų tvari, naši ir sveika vieta gyventi ir dirbti. Sėkmingiausios savivaldybės taiko integruotus erdvinio planavimo metodus miesto aplinkai valdyti (parengia ir patvirtina ilgalaikius ir strateginius veiksmų planus, kuriuose išsamiai analizuojami ryšiai tarp įvairių politikos krypčių ir įsipareigojimų, įskaitant visus administracinius lygius). Šiuo metu Lietuvoje nepakankamai rengiama ilgalaikių teritorijų planavimo dokumentų, kurie apimtų ir aplinkos apsaugos klausimus. Dalis savivaldybių neturi parengtų, atnaujintų savivaldybių centrų – miestų, miestelių ir kitų urbanistinių vienetų (kaimiškų seniūnijų administracinių centrų (gyvenviečių) – teritorijų bendrųjų planų, nusakančių tolesnį teritorijos vystymą. Savivaldybės stokoja lėšų bendriesiems, specialiesiems ir detaliesiems planams parengti ir viešosioms erdvėms, daugiabučiams kvartalams sutvarkyti, susisiekimo ir inžinerinei infrastruktūrai pagerinti, apleistoms urbanizuotoms teritorijoms, kurių naudojimo būdą reikėtų keisti, sutvarkyti. Reikiamų teritorijų planavimo dokumentų nebuvimas lemia padriką ūkio ir ekonominę plėtrą, apsunkina investavimą, taip didina netolygią regionų plėtrą ir aplinkos apsaugos problemas. Tokia padėtis nesudaro veiksmingų sąlygų darniai urbanizuotos aplinkos plėtrai.
Miestų ir miestelių bendrųjų ir detaliųjų planų rengimas, jų vystymo perspektyvų nustatymas, plėtros teritorijų numatymas, ši teritorijų planavimo darbų kokybė, urbanistinės struktūros tobulinimas turi labai svarbią reikšmę būsimai šių gyvenamųjų vietovių aplinkos būklei, planuojamų gyvenamųjų vietovių urbanistinei, architektūrinei, funkcinei, ekologinei ir estetinei kokybei. Teritorijų planavimo dokumentų rengimo praktika rodo, kad skiriasi parengtų teritorijų planavimo dokumentų kokybė, turinys ir detalumas.
Esminės politikos įgyvendinimo kryptys
70. Darnaus miestų ir jų prieigų planavimo skatinimas. Siekiant urbanistinės, architektūrinės, funkcinės, ekologinės ir estetinės kokybės, stiprinant teritorijų sanglaudą, darnią, nuoseklią, tolygią ir gyvybingą urbanistinę plėtrą, miestų planavimo ir investicijų darną, mažinant teritorinius gyvenimo kokybės skirtumus, švytuoklinę gyventojų migraciją į didžiuosius šalies miestus, transporto ir jam reikalingos infrastruktūros poreikį ir jo lemiamą aplinkos taršą, klimato kaitą, bus siekiama, kad visi Lietuvos miestai ir miesteliai, kaimiškų seniūnijų administraciniai centrai ar gyvenvietės turėtų atnaujintus parengtus teritorijų planavimo dokumentus, būtų parengti urbanistinių centrų vystymosi planai (įskaitant ir savivaldybių šilumos ūkio plėtros planus), suplanuojant teritoriją, kurioje nesikauptų teršalai, žalingi žmonių sveikatai ir aplinkai. Toks integruotas požiūris į darnų teritorijų planavimą vietos lygmeniu ir, ypač transporto ir šilumos gamybos bei tiekimo srityse, remiantis veiksmingomis konsultacijomis su visomis suinteresuotomis šalimis, yra itin svarbus siekiant sėkmingai įgyvendinti aplinkos apsaugos teisės aktų nuostatas ir norint pasiekti gerus ilgalaikius aplinkos kokybės rezultatus.
71. Darnaus miesto susisiekimo komunikacijų planų rengimo ir įgyvendinimo skatinimas, siekiant sumažinti neigiamą poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai (oro taršą, triukšmą, transporto spūstis ir išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį). Veiksmingam susisiekimo komunikacijų planavimui rengiamos ilgalaikės vizijos, siekiant planuoti savivaldybių finansinius infrastruktūros ir transporto priemonių klausimus, kurti skatinimo sistemas, kuriomis būtų remiamas aukštos kokybės viešasis transportas, saugus dviračių ir pėsčiųjų judėjimas.
Savivaldybėse bus siekiama parengti ir įgyvendinti darnaus judumo mieste strateginius planus, atsižvelgiant į saugą ir saugumą, oro taršą, triukšmą, išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir energijos suvartojimą, žemės naudojimą. Politika ir priemonės, nustatytos darnaus judumo mieste planuose, kompleksiškai apims visas transporto rūšis ir formas visoje miesto aglomeracijoje: privatų ir viešąjį, keleivinį ir krovininį, motorizuotą ir bevariklį transportą, jo naudojimą ir laikymą. Sprendimai kiekvienoje savivaldybėje bus specialiai pritaikyti atsižvelgiant į vietos padėtį, pagrįsti išsamiomis konsultacijomis su visuomene ir kitomis suinteresuotomis šalimis.
Parengti darnaus judumo mieste planai leis efektyviau spręsti su miesto transportu susijusias aplinkos problemas. Toks į žmones orientuotas darnaus judumo mieste planavimas optimizuos gyventojų judumą, palengvins prieigą prie įvairių miesto erdvių ir paslaugų, kartu pagerins oro kokybę, sumažins triukšmą ir sušvelnins klimato pokyčius bei prisidės prie teigiamo poveikio žmonių sveikatai.
72. Urbanistinių tyrimų, inovacijų ir sprendimų plėtojimas ir panaudojimas. Bus siekiama sukurti novatoriškų, moksliniais tyrimais pagrįstų miestų vystymo ir modernizavimo būdų, kompleksinio miestų kvartalų modernizavimo sprendimų pavyzdžių, apimančių vandens tvarkymo, švarios viešosios ir gyvenamosios aplinkos, darnios susisiekimo sistemos, žaliosios energijos sistemos, tvaraus gamtos išteklių naudojimo statyboje klausimus. Taip pat bus siekiama sukurti buvusių stambių pramoninių kompleksų pritaikymo kompleksinei veiklai (kultūrinei, paslaugų, gyvenamajai, pramogų ir komercinei paskirčiai) pavyzdžius, kurie galėtų tapti šių teritorijų tvarkymo gairėmis. Siekiant darnaus urbanizuotų teritorijų vystymosi, planuojant ir vykdant urbanizuotų teritorijų plėtrą turi būti užtikrinama architektūrinio ir urbanistinio paveldo apsauga, atgaivinimas ir panaudojimas visaverčiam gyventojų gyvenimo kokybės gerinimui, edukacijos ir kultūrinio turizmo reikmėms.
TREČIASIS SKIRSNIS
EKOSISTEMŲ STABILUMO IŠSAUGOJIMAS
Kraštovaizdis, biologinė įvairovė ir ekosistemų paslaugos
73. Tikslas kraštovaizdžio apsaugos srityje – išsaugoti įvairaus teritorinio lygmens kraštovaizdžio arealus ir jų geoekologinį potencialą, užtikrinant tinkamą jų tvarkymą, naudojimą, planavimą ir darnų vystymąsi.
Šiuo metu Lietuvoje pagal kraštovaizdžio naudojimo pobūdį vyrauja sukultūrintas agrarinis kraštovaizdis (apie 51 proc.), mišraus pobūdžio miškingas mažai sukultūrintas kraštovaizdis sudaro 22,5 proc., natūralaus pobūdžio miškingas gamtinis kraštovaizdis – apie 19,5 proc., agrarinis iš dalies urbanizuotas kraštovaizdis – beveik 4 proc., urbanistinis (urbanizuotas) ir technogenizuotas kraštovaizdis – daugiau kaip 3 proc. šalies teritorijos. Ekologiškai palankiausias (stabiliausias) kraštovaizdis yra šalies pietrytinėje, šiaurrytinėje ir pietvakarinėje dalyse, o stipriai nuplikinto (agrarinio) kraštovaizdžio arealų daugiausia yra šalies šiaurinėje ir centrinėje dalyse (Žiemgalos ir Šešupės lygumose, jose esančių upių slėniuose).
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kraštovaizdžio struktūrą labiausiai veikė žemės restitucija ir rinkos ekonomikos plėtra, šalies kelių tinklo priderinimas prie Europos transporto infrastruktūros reikalavimų, intensyvi urbanizacija didžiųjų miestų priemiesčiuose ir spartus užstatytų miestų erdvių tankinimas (žaliųjų erdvių mažėjimas), miškų naudojimo intensyvėjimas ir miškingumo didėjimas, alternatyvios energetikos plėtra, spartus menkavertės architektūros ir statinių plitimas ir statyba. Tuo pačiu metu padėti kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės teritorinės apsaugos teisiniai pagrindai: išplėtota saugomų teritorijų ir suformuota gamtinio karkaso sistema, įtvirtinta nuo 2002 iki 2010 metų patvirtintuose valstybės, jos regionų, rajonų ir miestų bendruosiuose planuose.
Lietuvoje kraštovaizdžio būklė išlieka stabili, tačiau atskiri kraštovaizdžio tipai kinta tiek dėl renatūralizacijos procesų, klimato kaitos poveikio, tiek dėl stichinės urbanizacijos. CORINE žemės dangos projekto duomenimis, nuo 2000 iki 2006 metų pakito 1,53 proc. Lietuvos teritorijos. Iš jų net 78 proc. pokyčių susiję su miškingomis teritorijomis, 18 proc. – su žemės ūkio teritorijomis. 2005 metais konstatuota, kad šalyje sparčiai smulkėja žemėnauda ir žemėvalda, didėjant apleistos žemės plotams pradėjo irti melioracijos sistemos, krūmyti pievos ir ganyklos, prasidėjo savaiminė kraštovaizdžio renatūralizacija, ypač Pietryčių Lietuvoje, Medininkų aukštumoje, centrinėje Žemaičių aukštumos dalyje. Užstatytų teritorijų ir su jomis susijusių naudmenų (sodų, tvenkinių, gatvių ir kelių) plotas 2000–2006 metais padidėjo daugiau negu dvigubai: nuo 1,2 iki 2,8 proc. Ryškiausi pokyčiai susiję su stichine urbanizacija didmiesčių pakraščiuose, kur buvę žemdirbystės plotai, ekologinėms reikmėms anksčiau rezervuotos teritorijos, išskirtinės, jautrios ekologiniu požiūriu teritorijos prie vandens telkinių vis intensyviau naudojamos rekreacijai ir gyvenamosios paskirties pastatų statybai. Vidinių miestų teritorijų užstatymas taip pat intensyvėja, mažėja neužstatytų, nepadengtų technogeninėmis dangomis plotų, dėl to mažėja natūralių ir pusiau natūralių teritorijų plotas, vyksta ekosistemų fragmentacija, degraduoja gamtinis kraštovaizdis, kinta jo struktūra.
Baltijos jūros kranto pokyčiams jau dabar turi įtakos klimato kaita ir antropogeninė veikla – dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rekonstrukcijos ir įplaukos kanalo gilinimo vyksta intensyvi kranto ruožo erozija Klaipėdos valstybinio jūrų uosto šiaurinėje pusėje. Prognozuojamas poveikis krantams siejamas ir su Šventosios uosto atstatymu, ir su numatomomis giluminio jūrų uosto statybomis. Dėl kitos statybinės veiklos, sutapusios su nešmenų kiekio mažėjimu priekrantės zonoje (povandeniniame šlaite), ekstremaliomis audromis, didėja jūros krantų abrazija. Kyla grėsmė, kad, daugėjant ekstremalių klimato reiškinių, bus būtina intensyviau taikyti didelių išlaidų reikalaujančias krantų apsaugos priemones, jos taip pat gali paveikti pajūrio ir Vakarų Lietuvos upių slėnių kraštovaizdį. Klimato kaita turės įtakos karstinių reiškinių (gipso išplovimo) aktyvumui Šiaurės Lietuvos karstiniame regione. Klimato kaita darys poveikį ir kitų regionų kraštovaizdžiui, ekosistemoms ir biologinei įvairovei. Atsinaujinančios energetikos plėtotė paveiks tiek kraštovaizdžio estetinį vaizdą (inžineriniai įrenginiai), tiek jo struktūrą (biologiniam kurui auginamų augalų plantacijos).
74. Tikslas biologinės įvairovės ir ekosistemų paslaugų apsaugos srityje – sustabdyti biologinės įvairovės nykimą ir ekosistemų ir jų paslaugų kokybės blogėjimą, kur įmanoma, jas atkurti.
Biologinės įvairovės, kuri yra gyvybingoji ekosistemų dalis, mažėjimas – milžiniškas praradimas, nes dėl to sutrinka ekosistemų funkcijos, nuo kurių priklauso mūsų visuomenės gerovė ir ekonomika. Nepakeistos arba mažai pakeistos ekosistemos užima daugiau kaip trečdalį Lietuvos teritorijos. Didžiausia laukinės gamtos įvairovė – miškuose ir šlapynėse. Šiuo metu Lietuvoje aptinkama apie 20,5 tūkst. gyvūnų, 1,8 tūkst. augalų ir 6,1 tūkst. grybų rūšių, iš jų saugomos 767 rūšys (1992 metais – 501 rūšis), 53 augalų bendrijos šalyje yra ant išnykimo ribos, retos arba sparčiai nyksta, be to, Lietuvoje ir jos jūros plotuose aptinkami 54 Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių tipai ir 101 Europos Bendrijos svarbos augalų ir gyvūnų rūšis, iš kurių 49 reikia steigti buveinių apsaugai svarbias teritorijas.
Pagrindinės biologinės įvairovės išsaugojimo problemos:
74.1. rūšių buveinių nykimas ir jų savybių prastėjimas, ypač dėl išaugusio miškų naudojimo, žemės ir miškų ūkio technologijų kaitos (veiklos intensyvinimo, cheminių medžiagų naudojimo, monokultūrinės žemdirbystės plėtros, pievų ir ganyklų pakeitimo į ariamąją žemę arba tradicinio ekstensyvaus žemės naudojimo nutraukimo, apleidžiamų arba apželdinamų mišku žemės plotų, ypač vertingų natūralių pievų, ganyklų, šlapynių ir miško aikštelių), miškų ir šlapynių natūralaus hidrologinio režimo sutrikdymo, sparčios statybų, pramonės ir infrastruktūros plėtros, vandens telkinių pakrančių užstatymo, aplinkos taršos, neracionalaus gamtos išteklių naudojimo;
74.2. rūšių populiacijų nykimas dėl individų trikdymo, netyčinio naikinimo ar neracionalaus jų išteklių naudojimo, migruojančių gyvūnų migracijos kelių suardymas arba migracijos sąlygų prastėjimas. Dėl teritorijų naudojimo būdo, hidrologinio režimo pakeitimų didėja natūralių buveinių ir rūšių vietinių populiacijų fragmentacija, blogėja sąlygos rūšims migruoti, keistis genetine informacija tarp izoliuotų vietinių populiacijų, todėl kyla grėsmė jų išlikimui. Pavyzdžiui, stumbrai – viena griežčiausiai saugomų gyvūnų rūšių ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Pirmieji stumbrai Lietuvoje įkurdinti 1969 metais įsteigto stumbryno Panevėžio rajono Pašilių miške aptvaruose. Stumbrų populiacijos dydis kelis dešimtmečius nekito ir siekė 30–40 individų. Pastarąjį dešimtmetį populiacija kiekvienais metais didėjo nuo 10 iki 18 individų ir šiuo metu laisvėje gyvena apie 100 stumbrų teritorijoje, kuri nėra tinkama šiai rūšiai toliau natūraliomis sąlygomis plėstis dėl mažų fragmentiškų miškų, plėtojamos intensyvios žemdirbystės ir stumbrų daromos žalos žemės ūkio kultūroms (stumbrų padaryta žala žemės ūkio pasėliams nuo 41,6 tūkst. Lt (12 tūkst. eurų) 2007 metais išaugo iki 415 tūkst. Lt (120 tūkst. eurų) 2013 metais);
74.3. invazinių svetimžemių augalų ir gyvūnų rūšių, užimančių vietinių rūšių buveines arba suardančių ekosistemų pusiausvyrą, plitimas. Lietuvoje yra paplitę arba aktyviai plinta daug naujų augalų ir gyvūnų rūšių, iš jų 39 rūšys yra įvertintos kaip labai pavojingos invazinės rūšys dėl spartaus jų plitimo, gebėjimo užimti naujas buveines ir ypač neigiamo poveikio ekosistemoms ir vietinėms rūšims. Be to, kai kurios invazinės svetimžemės rūšys kelia grėsmę ir visuomenės sveikatai, daro didelę žalą ekonomikai, reikia didelių išlaidų šioms naujoms rūšims suvaldyti ar išnaikinti. Keičiantis klimatui, augant prekybos ir turizmo mastui, invazinių svetimžemių rūšių problema gali aštrėti, jeigu nebus tinkamo teisinio reguliavimo ir visuomenės švietimo;
74.4. vienos institucijos, kuri būtų šalies mastu atsakinga už nuolatinį biologinės įvairovės duomenų kaupimą, analizę ir specializuotų informacinių sistemų, skirtų duomenų apie natūralias buveines ir saugomas rūšis kaupimui, kūrimą ir palaikymą, nebuvimas, dėl to nėra pakankamai galimybių skirti reikiamą dėmesį biologinės įvairovės išsaugojimui, rengiant ir derinant ūkinės veiklos planus ir projektus, sunkėja biologinės įvairovės būklės vertinimas ir apsaugos veiksmų planavimas;
74.5. neišvystyta biologinės įvairovės būklės stebėsenos (monitoringo) ir vertinimo sistema. Tobulintina saugomų teritorijų būklės stebėjimo sistema. Trūkstant patikimų duomenų apie saugomų vertybių būklę, invazinių rūšių plitimą, jų populiacijų gausą ir daromą žalą vietinėms rūšims, sunku laiku tinkamai įvertinti informaciją apie nepageidautinas tendencijas, laiku imtis reikalingų priemonių būklei pagerinti, praradimams išvengti. Tik nuolatinis kraštovaizdžio, biologinės įvairovės, įskaitant ir saugomose teritorijose, būklės stebėjimas gali padėti užkirsti kelią galimiems praradimams;
74.6. vartotojiškas visuomenės požiūris į gamtą ir žemę. Dėl nepakankamo visuomenės informuotumo apie kaupiamąjį žmogaus veiklos poveikį ekosistemoms, nesugadintų ekosistemų teikiamą naudą ir būsimų praradimų kainą visuomenė nepakankamai vertina biologinę įvairovę. Prognozuojama, kad, išlikus dabartinėms vartojimo tendencijoms, iki 2050 metų vien tik sausumos ekosistemų biologinės įvairovės nykimas pasaulyje sukels 7 proc. bendrojo vidaus produkto praradimų;
74.7. nepakankamai veiksmingas tradicinis biologinės įvairovės apsaugos būdas – saugoti pavienes rūšis arba individualias vertingas biologine įvairove teritorijas. Europoje ir kitur pasaulyje siekiama saugoti šalies mastu vertingus kraštovaizdžius, buveines ir svarbius kitus biologinės įvairovės elementus, apskaityti, saugoti ir atkurti sunaikintas ar susilpnintas ekosistemų funkcijas. Lietuvoje teisiškai ir erdviškai įteisinta gamtinio karkaso sistema, tačiau tolesnis jo vystymas ir ekologinių jo funkcijų stiprinimas ir atkūrimas gali būti ribotas dėl nepakankamų mokslinių žinių apie biologinę įvairovę ir ekosistemų funkcijas. Šiuo požiūriu svarbu inventorizuoti ekosistemas ir įvertinti jų funkcijų kokybę, sukurti ir palaikyti mokslinės informacijos apie svarbius biologinės įvairovės objektus ir ekosistemų funkcijas kaupimo ir atnaujinimo sistemą;
74.8. dėl klimato kaitos kyla grėsmė kraštovaizdžio stabilumui, ekosistemų funkcijoms ir biologinei įvairovei. Klimato kaitos poveikio nustatymą sunkina tai, kad poveikio kraštovaizdžiui, ekosistemoms ir biologinei įvairovei tyrimų, ypač pagrįstų daugiamečiais stebėjimais, Lietuvoje atliekama akivaizdžiai nepakankamai. Pastarųjų keleto dešimtmečių sezoniniai atskirų gyvūnų rūšių populiacijų gausos ir migracijos laiko bei krypčių pokyčiai gali būti siejami su klimato kaita. Dėl šios priežasties biologinės įvairovės, augalijos ir gyvūnijos tyrimai ir apsauga, saugomų teritorijų išskyrimas, ypač jų tvarkymas, Lietuvoje kartais atliekami nevisiškai įvertinant gamtinius procesus ir klimato kaitą. Iki šiol Lietuvoje nėra atlikta išsami biologinės įvairovės studija, todėl sudėtinga atsakyti į klausimus, kaip klimato kaita veikia ar paveiks ateityje mūsų krašto biologinę įvairovę.
Kraštovaizdžio ir biologinei įvairovei išsaugoti Lietuvoje sukurta saugomų teritorijų sistema apima 15,71 proc. šalies sausumos ploto (1990 metais – 5 proc.), didesnioji jos dalis priskirta Europos ekologiniam tinklui „Natura 2000“ – paukščių ar buveinių apsaugai svarbioms teritorijoms. Nacionalinės saugomos teritorijos kartu su Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijomis užima apie 17 proc. šalies teritorijos. Saugomų teritorijų būklę labiausiai veikia statybų ir intensyviai rekreacijai reikalingos infrastruktūros plėtra, nykstantis tradicinis ekstensyvus žemės ūkis, didėjantis privačių miškų naudojimas. Neužtenka vien įsteigti saugomas teritorijas, būtina sukurti reikiamas teisines, administracines, planavimo, informavimo, švietimo ir kitas prielaidas saugomų teritorijų tikslams pasiekti, įgyvendinti konkrečias apsaugos ir tvarkymo priemones, atkurti pažeistus kompleksus bei objektus, nuolat prižiūrėti saugomus ir lankomus objektus, skatinti tradicinį žemės naudojimą saugomose teritorijose, aktyviau įtraukti saugomų teritorijų gyventojus į saugomų teritorijų apsaugą ir tvarkymą.
Genetinių išteklių (laukinių augalų, laukinių gyvūnų ir mikroorganizmų) naudojimas mokslo ir komerciniams tikslams daro reikšmingą poveikį biologinės įvairovės išsaugojimui, todėl būtina skatinti genetinių išteklių (laukinių augalų, laukinių gyvūnų ir mikroorganizmų) išsaugojimą, aplinką tausojantį genetinių išteklių naudojimą ir naudos, gaunamos juos naudojant, sąžiningą ir teisingą pasidalijimą. Lietuva turtinga natūralių augalų rūšių ir sukurtų augalų veislių – Lietuvoje šiuo metu yra nustatyta daugiau kaip 4 000 objektų, įtrauktų į augalų nacionalinių genetinių išteklių sąrašus. Būtina tinkamai reglamentuoti nacionalinių genetinių išteklių išsaugojimą, įvežamų genetinių išteklių naudojimą ir gaunamos naudos pasidalijimą, tai svarbu genetinių išteklių atkūrimui ir biologinės įvairovės išsaugojimui.
Esminės politikos įgyvendinimo kryptys
75. Gamtinių, agrarinių ir urbanizuotų teritorijų santykio optimizavimas, siekiant išsaugoti krašto išskirtinumą, kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, užtikrinti ekosistemų gyvybingumą. Vis daugiau pastangų turi būti sutelkta vystymosi ir išsaugojimo tikslų erdviniam derinimui, darnaus vystymo idėjų įgyvendinimui. Tam, kad būtų užtikrintos Lietuvos kraštovaizdžio formavimo socialinės, ekonominės ir ekologinės funkcijos, reikia formuoti kraštovaizdį remiantis teritorinės erdvinės struktūros, morfologinių procesų, istorinės raidos ir vertybių pažinimu, gerąja kitų šalių kraštovaizdžio formavimo patirtimi, strateginių ir teritorijų planavimo dokumentų galimybėmis.
76. Darnaus urbanizuotų teritorijų vystymosi skatinimas. Siekiant, kad kuriamas kultūrinis kraštovaizdis būtų biologiškai visavertis, informatyvus, estetiškas, socialiai priimtinas, patogus ir ekonomiškas, reikalinga atsižvelgti į kraštovaizdžio pobūdį, vertybes, funkcijas, raidos ypatumus. Turi būti gerinama teritorijų planavimo sprendinių kokybė, skatinamas antrinis teritorijų panaudojimas statybai (konversija), išsaugomos ir lankymui pritaikomos natūralios ir pusiau natūralios teritorijos, užtikrinama kultūrinio kraštovaizdžio apsauga, atskirųjų ir priklausomųjų želdynų įveisimas, želdynų ir želdinių priežiūra, skatinamas sąmoningas visuomenės požiūris į kraštovaizdį kaip vieną svarbiausių žmogaus gyvenamąją aplinką formuojančių veiksnių. Racionalus teritorijos naudojimas – ekonominė plėtra turi apimti ne didesnes negu reikia teritorijas, turi būti palaikomas toks antropogeninių, agrarinių ir gamtinių teritorijų santykis ir erdvinė gamtinio karkaso struktūra, kad būtų išsaugotos ir palaikomos ekosistemų funkcijos, biologinė ir kraštovaizdžio įvairovė.
77. Pažeistų kraštovaizdžio teritorijų atkūrimas. Užtikrinti vandens telkinių hidrologinio režimo sutrikdymo priežasčių šalinimo ir jų būklės atgaivinimo, pramonės, sandėliavimo, karjerų ir kitų pažeistų teritorijų išvalymo nuo užteršimo darbų tęstinumą, apleistų ir nenaudojamų bešeimininkių statinių, pramonės objektų likvidavimą ir jų aplinkos sutvarkymą, pažeistų teritorijų renatūralizaciją. Sutvarkius pažeistas kraštovaizdžio teritorijas, sumažės vizualinė kraštovaizdžio tarša, padidės rekreacinis sutvarkytų teritorijų potencialas ir vietinės plėtros galimybės.
78. Žemės naudojimo ir žemėvaldų teritorinės struktūros optimizavimas, tradicinės kraštotvarkos veiklos skatinimas. Užtikrinti, kad žmonių veiklos erdvinis organizavimas vyktų pagal įvairaus lygmens ir rūšių teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, darnus kraštovaizdis būtų kuriamas, tvarkomas ir tausojamas atsižvelgiant į socialinius, ekonominius ir ekologinius visuomenės interesus ir juos derinant.
79. Baltijos jūros pakrantės apsauga, tinkamas atkūrimas ir tvarus naudojimas, užtikrinant Lietuvos Baltijos jūros krantonaudos ir krantosaugos interesų pusiausvyrą. Pasiekti, kad stabilizuotųsi pajūrio juostos dalis nuo jūros iki apsauginio paplūdimio kopagūbrio, kuri 2011 metais siekė 50–70 m. Lietuva turi tik 90,66 km jūrinio kranto, todėl kranto naudojimo prioritetą reikia teikti rekreaciniams, pajūrio kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsaugos tikslams. Inžinerinės krantotvarkos priemonės naudotinos tik iškilus ekstremalioms grėsmėms gyventojų saugumui.
80. Gamtinio karkaso ir ekosistemų funkcijų ir paslaugų stiprinimas, išsaugant ir stiprinant gamtinio karkaso teritorijų tinklo vientisumą, palaikant bendrą šalies teritorijos miškingumą, remiant tradicinius ekstensyvius žemdirbystės metodus, konservacinėmis ir atkūrimo priemonėmis sudarant sąlygas natūraliam augalų bendrijų ir gyvūnų populiacijų ir jų migracijos kelių formavimuisi, upelių, natūralių vandentakių išsaugojimui ar pažeistų atsikūrimui, reguliuojant didelį natūralumą išsaugojusių teritorijų urbanizavimo lygį, skatinant atskirųjų ir priklausomųjų želdynų, želdinių įveisimą ir apsaugą, agrarinėse teritorijose – ekologinę žemdirbystę ir agrarinės aplinkosaugos priemonių taikymą. Gamtinio karkaso ir ekologinio tinklo formavimas turi būti apibrėžtas visų lygmenų kompleksinio teritorijų planavimo dokumentuose, turi būti rengiami ir įgyvendinami atskirų gamtinio karkaso ir (ar) ekologinio tinklo teritorijų tvarkymo planai, kuriuose numatomos konkrečios priemonės kraštovaizdžio struktūrai palaikyti, ekosistemų funkcijoms ir paslaugoms stiprinti, rūšims ir bendrijoms išsaugoti ir jų gyvavimo sąlygoms gerinti.
81. Kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės, ekosistemų mokslinių tyrimų plėtojimas, sudarant sąlygas priimti ekonominės plėtros sprendimus nedarant žalos kraštovaizdžiui, biologinei įvairovei, ekosistemų ir laukinių augalų, laukinių gyvūnų ir mikroorganizmų genetinių išteklių funkcijoms. Turi būti stiprinamas kraštovaizdžio morfologinis, procesinis, percepcinis, resursinis ir projektinis pažinimas, skatinamas atitinkamų studijų rengimas, ypač vaizdingų, ekologiškai jautrių teritorijų. Būtina plėtoti ir sistemingai atlikti kraštovaizdžio stebėseną nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmenimis, užtikrinti šių duomenų tinkamą tvarkymą, patogų pateikimą ir laisvą prieigą vartotojui, garantuoti, kad šie duomenys būtų naudojami teritorijų ir strateginiam planavimui. Reikalinga sukurti ir palaikyti mokslinės informacijos apie laukinių augalų, laukinių gyvūnų ir mikroorganizmų genetinių išteklių, biologinės įvairovės objektus ir ekosistemų funkcijas ir paslaugas kaupimo ir atnaujinimo sistemą, gerinti praktinį šių žinių pritaikymą priimant sprendimus.
82. Vietovių, kurioms būdinti vertingiausi kraštovaizdžiai ir didelis biologinės įvairovės vertybių susitelkimas, išskyrimas, teisinės apsaugos nustatymas ir tvarkymas. Iki 2020 metų nustatyti gamtiniu požiūriu labai vertingas, bet tinkamai neapsaugotas ir dėl to pažeidžiamas vietoves ir joms suteikti tinkamą apsaugą.
83. Saugomų augalų ir gyvūnų rūšių ir buveinių išsaugojimas. Pasiekti, kad iki 2030 metų Lietuvoje aptinkamų Europos Bendrijos svarbos augalų ir gyvūnų rūšių ir buveinių tipų apsauga būtų palanki. Daug dėmesio turi būti skiriama stumbrų populiacijai Lietuvoje išsaugoti ir gausinti, darant kuo mažesnį poveikį žemės ūkiui. Tam reikalinga parinkti gyvybingos stumbrų populiacijos išlaikymui tinkamesnes teritorijas, jose įrengti adaptacinius aptvarus, ruošiant stumbrus gyventi laisvėje.
10 pav. Lietuvoje aptinkamų Europos Bendrijos svarbos vietinių augalų ir gyvūnų rūšių ir buveinių tipų apsaugos būklė
Šaltinis: Aplinkos ministerija.
84. Kraštovaizdžio, ekosistemų ir biologinės įvairovės prisitaikymas prie klimato kaitos. Įvertinti kraštovaizdžio, ekosistemų ir biologinės įvairovės, ypač žuvininkystės, miškininkystės, turizmo sektorių, jautrumą klimato kaitai, klimato kaitos keliamą riziką šiems sektoriams ir jų galimybes prisitaikyti. Remiantis Europos aplinkos agentūros, ES ir (ar) kitų valstybių patirtimi, atlikta analize ir lyginamosios medžiagos vertinimu bei išvadomis, numatyti veiksmingiausias prisitaikymo prie klimato kaitos priemones ir pažangos vertinimo sistemą.
85. Invazinių svetimžemių augalų ir gyvūnų rūšių naikinimas, taikant įvairias naikinimo priemones ir būdus, ir plitimo stabdymas, stiprinant kontrolę, tiriant plitimo būdus, didinant visuomenės sąmoningumą, tobulinant teisinę bazę.
86. Tiesioginių grėsmių biologinei įvairovei mažinimas, įskaitant biologinei įvairovei žalingų paramos priemonių nutraukimą. Pasiekti, kad iki 2020 metų stabilizuotųsi, o 2020–2030 metais didėtų agrarinio kraštovaizdžio paukščių populiacijos.
87. Laukinių augalų, laukinių gyvūnų ir mikroorganizmų genetinių išteklių išsaugojimas. Bus siekiama sukurti veiksmingą laukinių augalų, laukinių gyvūnų ir mikroorganizmų genetinių išteklių valdymo sistemą, numatančią šių išteklių išsaugojimą, tausų jų naudojimą, apsaugos nuo niokojimo, nykimo ar visiško sunaikinimo priemones, taip užtikrinant jų tapatumą, vientisumą ir biologinės įvairovės išsaugojimą.
Biosauga
88. Tikslas biosaugos srityje – užtikrinti, kad būtų saugiai vykdoma veikla, kurios metu yra kuriami, apdirbami, naudojami, perduodami ir išleidžiami gyvieji modifikuoti organizmai (genetiškai modifikuoti organizmai ir mikroorganizmai) (toliau – GMO), atsirandantys taikant šiuolaikinę biotechnologiją ir galintys daryti neigiamą poveikį biologinės įvairovės išsaugojimui ir tausiam jos naudojimui.
GMO, neatsižvelgiant į tai, ar jie į aplinką išleidžiami dideliais, ar mažais kiekiais eksperimento tikslais ar kaip komerciniai produktai, gali daugintis aplinkoje ir kirsti valstybių sienas, taip darydami poveikį ir kitoms valstybėms. Tokio išleidimo poveikis aplinkai ir žmonių sveikatai gali būti negrįžtamas. Dėl mokslinių tyrimų trūkumo Lietuvoje GMO pavojaus vertinimai nėra išsamūs, neįvertintas ekonominis ir socialinis GMO poveikis.
Lietuvoje genetiškai modifikuoti augalai neauginami, tačiau įmanoma spontaniška GMO plitimo rizika. Vykdytos kontrolės duomenimis, iki 2014 metų Lietuvoje neaptikta GMO ar nenustatyta jų išplitimo aplinkoje atvejų, tačiau gyventojai gali atsivežti GMO iš kitų šalių, dauginti ir platinti patys to nežinodami. Lietuvoje vykdoma GMO rizikos stebėsena ir kontrolė nėra pakankama. Dėl sparčiai pasaulyje kuriamų naujų genetinės modifikacijos metodų ir GMO, kuriuose pakeistas ne vienas, o keli genai, reikia stiprinti GMO rizikos stebėsenos ir kontrolės sistemą.
Politikos formavimui ir veiksmingam įgyvendinimui įtakos turi ne tik atsargumo principu grindžiama valstybės institucijų suderinta veikla, bet ir visuomenės informavimas ir dalyvavimas priimant sprendimus dėl GMO naudojimo. Visuomenės aktyvumą lemia biosaugos svarbos suvokimas, objektyvios žinios ir išsami, suprantamai pateikta informacija. Aplinkos ministerijos inicijuotų apklausų duomenimis, Lietuvos visuomenei trūksta informacijos apie GMO: 2007 metais 44 proc. apklaustųjų nurodė, kad nėra pakankamai informuoti apie GMO, 2009 metais – 43 proc., 2010 metais – 50 proc., 2012 metais – 56,3 proc.
Esminės politikos įgyvendinimo kryptys
89. GMO pavojaus nustatymo ir rizikos valdymo sistemos tobulinimas. Daug dėmesio turi būti skiriama GMO rizikos aplinkai ir žmonių sveikatai vertinimui, pagrįstam moksliniais tyrimais, užtikrinti, socialiniams ekonominiams aspektams integruoti į moksliniais tyrimais pagrįstą GMO poveikio vertinimą.
90. GMO stebėsenos ir kontrolės sistemos tobulinimas. Daug dėmesio turi būti skiriama GMO stebėsenos metodikai ir GMO kontrolės priemonėms stiprinti.
VI SKYRIUS
STRATEGIJOS ĮGYVENDINIMO PRIEMONĖS
92. Teisinis aplinkos apsaugos reguliavimas. Siekiant sukurti realiai įgyvendinamas ir kontroliuojamas, stabilesnes teisines priemones veiksmingai aplinkosaugos pažeidimų prevencijai, pažeidimų ir jų padarinių šalinimui ir viešojo intereso gynimui užtikrinti, rengiant naujų įstatymų ir kitų teisės aktų projektus ar tobulinant galiojančius teisės aktus, daugiau dėmesio turi būti skiriama jų įgyvendinimo mechanizmui. Priimti reikalavimai turėtų būti kuo rečiau keičiami, orientuoti į ilgalaikius įgyvendinimo tikslus. Taip pat rengiant naujus norminius teisės aktus būtina atsižvelgti į tai, kokio lygmens pagal teisės aktų hierarchiją šis teisės aktas turėtų būti. Taip pat reikėtų įvertinti galimybes sprendimus teisėkūros procese pagal kompetenciją priimti žemiausiu instituciniu lygmeniu. Taip supaprastėtų derinimo procedūros ir būtų užtikrintas efektyvus sprendimų priėmimas.
Aplinkos apsaugos srityje svarbu, kad būtų įteisintas ir užtikrintas visų teisinių priemonių taikymas – sankcijos, baudos, ekonominės sankcijos, administracinės ir kitos nuobaudos – ir tinkamas jų taikymo mechanizmų reglamentavimas. Svarbu užtikrinti, kad teisinė atsakomybė būtų numatyta ir taikoma tiek fiziniams, tiek ir juridiniams asmenims, o nusižengimų ir nusikalstamų veikų kvalifikavimo kriterijai būtų aiškūs, konkretūs ir pagrįsti, atsižvelgiant į padarytų pažeidimų ir (ar) nusižengimų bei nusikaltimų aplinkybes, aplinkai padarytą žalą, jos mastą, aplinkos atkūrimo sąlygas ir kitas aplinkybes. Visa tai svarbu reglamentuoti teisės aktuose, kad būtų suprantama, kokias teisines priemones reikia taikyti šalinant tiek pažeidimus, tiek ir jų padarinius.
Aplinkos apsaugos srityje taikomos teisinės priemonės turi turėti teigiamą poveikį žmonių ir visuomenės sąmoningumui, teigiamai veikti visuomenės ir atskirų asmenų elgesį ir skatinti tausų gamtos išteklių naudojimą. Jos turi būti prevencinės tuo aspektu, kad užkirstų kelią naujiems pažeidimams. Daug dėmesio turėtų būti skiriama tam, kad teisinių priemonių taikymas padėtų užtikrinti visuomenės viešuosius interesus. Teisinių priemonių užtikrinimas turėtų būti vykdomas šiomis kryptimis:
92.1. bendruosiuose ir specialiuosiuose įstatymuose nustatant atsakomybę tiek fiziniams, tiek ir juridiniams asmenims ir atsakomybės taikymo mechanizmus;
92.4. užtikrinant teisės normų, nustatančių administracinę, baudžiamąją ir civilinę atsakomybę, ir kitų teisės normų suderinamumą siekiant išvengti kolizijos;
93. Aplinkos apsaugos standartai ir normatyvai. Aplinkos apsaugos standartų ir norminių dokumentų, nustatančių normatyvus, rengimas ir taikymas yra vienas svarbiausių darbų įgyvendinant aplinkos apsaugos politiką. Kuriant nacionalinę aplinkos kokybės standartų ir normatyvų sistemą, atsižvelgiama į ES standartus naudojant aplinkos monitoringo ir taršos šaltinių kontrolės sistemų, pramonės ir žemės ūkio taršos inventorizacijos duomenis ir įvertinant geriausių technologijų ir analizės metodų įdiegimo galimybę, siekiant užtikrinti aplinkos kokybės normų laikymąsi.
Daug dėmesio reikėtų skirti griežtų viešai tiekiamo geriamojo vandens saugos ir kokybės standartų ir normų, aplinkos oro kokybės normų laikymosi užtikrinimui, aplinkos oro taršos mažinimui, surenkamų nuotekų valymui ir surenkamo jų kiekio didinimui, pasklidosios žemės ūkio taršos mažinimui, labiau išteklius tausojančių žvejybos įrankių ir būdų naudojimo pritaikymui, dirvožemio užterštumo kenksmingomis medžiagomis mažinimui.
94. Ekonominės priemonės – ekonominės ir finansinės priemonės, skirtos paveikti su aplinkos apsauga, aplinkos taršos mažinimu, efektyviu išteklių naudojimu susijusį ūkio subjektų elgesį ir sprendimų priėmimą. Siekiant įgyvendinti ilgalaikius aplinkosaugos tikslus, ekonominėmis priemonėmis bus skatinamas perėjimas iš vartotojiškos į žaliąją (mažo anglies dioksido kiekio technologijų, neigiamos įtakos klimato kaitai nedarančią, tausiai išteklius naudojančią ir ekologišką) ekonomiką:
94.1. aplinkosaugos mokesčiai ir įplaukų naudojimas. Kuriama efektyvi mokesčių sistema, kuri būtų palankesnė ir aplinkosaugai, ir ekonomikos augimui, skatinamas mokesčių naštos perskirstymas, didinant aplinkosaugos mokesčius ir mažinant darbo jėgos apmokestinimą. Siekiama nustatyti pagrįstą mokesčių tarifą, į kurį būtų įskaičiuotos visos aplinkos apsaugos sąnaudos ir kuris skatintų aplinkosaugos priemonių įgyvendinimą, palankesnių aplinkai technologijų diegimą ir kartu neslopintų ekonomikos plėtros, nesukeltų nepageidaujamų struktūrinių ūkio pokyčių. Siekti, kad aplinkosaugos mokesčių lėšos būtų naudojamos kaip finansinė priemonė, skatinanti ūkio subjektus efektyviai vykdyti nustatytus aplinkos apsaugos reikalavimus, ieškoti optimalių aplinkosaugos priemonių ir diegti mažaatliekes ir mažo anglies dioksido kiekio technologijas;
94.2. aplinkai žalingos subsidijos. Skatinama nuosekliai pereiti nuo aplinkai žalingų subsidijų (valstybės teikiamų subsidijų, kurios sudaro sąlygas (prielaidas) vartotojams arba gamintojams didinti pajamas arba mažinti išlaidas, kurių pasekmė – blogėjanti aplinkos būklė) prie subsidijų, skatinančių darnų vystymąsi. Aplinkai žalingos subsidijos neskatina ieškoti būdų mažinti atliekų susidarymą ir teršalų išmetimą į aplinką, tausoti gamtos išteklius ir mažinti daromą žalą. Šios subsidijos sudaro sąlygas įmonėms taikyti neefektyvius gamybos būdus ir neskatina investuoti į žaliąsias technologijas;
94.3. apyvartiniai taršos leidimai. Prekyba apyvartiniais taršos leidimais skatina apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje dalyvaujančias įmones investuoti į aplinkai palankias technologijas arba įsigyti apyvartinių taršos leidimų aukcione, jeigu jos viršija joms skirtas kvotas. Už lėšas, gautas aukcione pardavus apyvartinius taršos leidimus, skatinamas atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimas, aplinkai palankių technologijų diegimas ir energijos gamybos ir vartojimo efektyvumo didinimo projektų įgyvendinimas;
94.4. užstato sistema. Siekiant įvykdyti nustatytas atliekų perdirbimo ar kitokio panaudojimo užduotis, tobulinama užstato už pakuotes sistema, įtraukiant įvairesnes pakuočių rūšis (pavyzdžiui, stiklinę, skardinę ar kitą pakuotę);
94.5. žalieji viešieji pirkimai. Skatinama žaliųjų viešųjų pirkimų sistemos plėtra. Pasiekti, kad viešųjų pirkimų būdu įsigyjant didelį poveikį aplinkai darančias prekes, paslaugas ir darbus, būtų taikomi žaliųjų pirkimų kriterijai. Taip bus skatinamas tausus gamtos išteklių naudojimas, produktų antrinis panaudojimas ir perdirbimas, didesnis atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimas, aplinkosaugos technologijų plėtra, didinama aplinką tausojančių prekių, paslaugų ir darbų pasiūla;
94.6. finansinė parama. Siekiama, kad valstybės, ES ir kitų šaltinių parama būtų skiriama toms sritims, kuriose yra didžiausias naujos bazinės infrastruktūros sukūrimo poreikis ir geriausias efektyvaus aplinkosaugos problemų sprendimo potencialas, prioritetą teikiant aukšto aplinkosaugos lygio projektams finansuoti;
94.7. paskolos. Sukūrus reikalingą bazinę infrastruktūrą pajamas generuojančiuose (tai yra atliekų tvarkymo, vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo) sektoriuose, būtina šių sektorių įmonėse pradėti siekti ekonominio gyvybingumo. Tolesnei šių sektorių plėtrai reikalinga pradėti naudoti finansų inžineriją – būdą naudoti pinigines lėšas ne kaip vienkartinę negrąžinamą subsidiją, o paskolinant šias lėšas, investuojant jas į įmonių kapitalą ir gaunant iš šių investicijų grąžą;
94.8. garantijų sistema. Valstybės garantijos paskolos gavėjui leidžia gauti paskolą palankesnėmis finansinėmis sąlygomis, nei įprastai galima gauti finansų rinkose. Turėdamas valstybės garantiją, gavėjas dažniausiai gali gauti paskolą lengvatinėmis sąlygomis, kurios taikomos palūkanoms ar užstato dydžiui. Valstybės garantijos nauda yra ta, kad su garantija susijusi rizika tenka valstybei. Ši finansinė priemonė įgyvendinant aplinkos apsaugos tikslus yra naudojama vykdant daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programą.
95. Aplinkos monitoringas. Tam, kad aplinkos monitoringo sistemos duomenys apie aplinkos būklę ir antropogeninio poveikio nulemtus aplinkos būklės pokyčius būtų patikimi ir pakankami, reikalinga tobulinti aplinkos monitoringo sistemą:
95.1. institucijų, vykdančių valstybinį aplinkos monitoringą, veiklos koordinavimo stiprinimas, siekiant veiksmingiau keistis informacija ir užtikrinti didesnes duomenų panaudojimo galimybes valdymo sprendimams priimti;
95.2. valstybinio biologinės įvairovės komponentų monitoringo ir būklės vertinimo sistemos tobulinimas ir palaikymas, ypač daug dėmesio skiriant saugomų rūšių ir jų buveinių, natūralių buveinių, invazinių rūšių tyrimams, tyrimams, susijusiems su aplinkos oro taršos poveikio natūralioms ir pusiau natūralioms ekosistemoms vertinimu, siekiant įgyvendinti ES reikalavimus, tarpvalstybinius įsipareigojimus ir visuomenės poreikius;
95.3. pakankamo finansavimo tarptautinius ir nacionalinius poreikius tenkinančio valstybinio aplinkos monitoringo priemonėms įgyvendinti užtikrinimas, aplinkos tyrimo laboratorinių pajėgumų stiprinimas, laboratorinės įrangos palaikymas ir atnaujinimas laiku, aplinkos tyrimo laboratorijų akreditacijos plėtra, siekiant laiku ir kokybiškai įvykdyti įsipareigojimus ES ir kitoms tarptautinėms aplinkosaugos organizacijoms;
95.4. valstybinio ir savivaldybių aplinkos oro monitoringo sistemos tobulinimas ir palaikymas, daugiau dėmesio skiriant patvariųjų organinių teršalų stebėsenos plėtrai, siekiant užtikrinti ES reikalavimus, tarptautinius įsipareigojimus ir visuomenės poreikius atitinkantį aplinkos oro kokybės vertinimą, nacionalinės oro teršalų apskaitos tobulinimą;
95.5. valstybinio vandens monitoringo ir būklės vertinimo sistemos tobulinimas ir palaikymas, ypač daug dėmesio skiriant pavojingų ir kitų kontroliuojamų medžiagų tyrimams, tyrimams, susijusiems su aplinkos oro taršos poveikio gėlo vandens ekosistemoms vertinimu, siekiant įgyvendinti ES reikalavimus, tarpvalstybinius įsipareigojimus ir užtikrinti visuomenės poreikius;
95.6. intensyvaus miško ekosistemų monitoringo tinklo plėtra, daugiau dėmesio skiriant klimato kaitos pokyčių rodiklių ir jų įtakos miškų ekosistemoms fiksavimui (šiuo metu nevykdomas nuolatinis meteorologinių reiškinių miško ekosistemose stebėjimas), tyrimams, susijusiems su aplinkos oro taršos poveikio vertinimu;
95.7. dirvožemio būklės, nepageidaujamų geologinių procesų vystymosi šlaituose ir karstinėse žemėse stebėjimo ir prognozavimo sistemos tobulinimas, sukuriant nuolatinio valstybinio monitoringo sistemą dirvožemio būklei ir jos pokyčiams dėl aplinkos oro taršos poveikio stebėti, užtikrinant stebėjimų rezultatų palyginamumą ES ir tarptautiniu mastu, atnaujinant dirvožemio laboratorinių tyrimų įrangą ir programas.
96. Aplinkos apsaugos valstybinė kontrolė. Siekiant užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje, turi veikti efektyvi aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės sistema. Tam reikalinga:
96.1. nustatyti aiškius aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, paprastas ir aiškias aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės procedūras, vienodai suprantamas tiek ūkio subjektui, tiek aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančiam pareigūnui;
96.2. sukurti efektyviai veikiančią aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančių institucijų, gebančių operatyviai ir veiksmingai reaguoti į naujus aplinkos apsaugos poreikius, glaudžiai bendradarbiaujančių su kitomis priežiūrą atliekančiomis valstybės institucijomis, sistemą;
96.3. aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės veiksmus nukreipti į rizikingiausių ūkio subjektų tikrinimus, daugiau dėmesio skiriant bendradarbiavimui su ūkio subjektais, jų informavimui ir konsultavimui, kitų prevencinių priemonių, padedančių ūkio subjektams laikytis teisės aktų reikalavimų, vykdymui;
96.4. skatinti neetatinius aplinkos apsaugos inspektorius teikti visokeriopą pagalbą institucijoms ir pareigūnams, vykdantiems aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę;
96.5. sudaryti sąlygas visuomenei gauti informaciją apie atliktus patikrinimus, jų rezultatus, aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidėjams taikytas poveikio priemones;
97. Darnus teritorijų planavimas. Siekiant užtikrinti šalies ekologinę pusiausvyrą, veiksmingą krašto tvarkymą, valstybinės ir regioninės aplinkos politikos įgyvendinimą, bus tobulinama teritorijų planavimo sistema, aplinkosaugos reikalavimų įvertinimas ir integravimas į sprendinius rengiant kompleksinius ir specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus. Tam reikalinga kurti ir plėtoti elektronines dokumentų rengimo, registravimo ir sprendinių įgyvendinimo stebėjimo teritorijų planavimo srityje paslaugas, plėtoti ar modernizuoti teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir teritorijų planavimo valstybės priežiūros informacinę sistemą, teritorijų planavimo dokumentų registrą, teritorijų planavimo stebėsenos informacinę sistemą ir statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinę sistemą. Tai leis geriau valdyti teritorijų planavimo procesą ir vykdyti Lietuvos Respublikos teritorijos planavimo ir Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano įgyvendinimo stebėseną.
98. Strateginis padarinių aplinkai vertinimas. Turi būti visiškai ir veiksmingai taikomas planų ir programų strateginis padarinių aplinkai vertinimas, siekiant nustatyti galimus reikšmingus planų ir programų įgyvendinimo padarinius aplinkai.
99. Poveikio aplinkai vertinimas. Siekiant padidinti poveikio aplinkai vertinimo veiksmingumą ir išvengti neigiamo reikšmingo planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai, reikalinga:
99.1. siekti, kad būtų tinkamai reglamentuota ši sritis (aiškiai įvardytos veiklos rūšys, kurioms taikomas poveikio aplinkai vertinimas, pagerintos visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus galimybės, aiškiai apibrėžti poveikio aplinkai vertinimo dokumentų rengimo reikalavimai);
99.2. užtikrinti efektyvų tarpvalstybinį poveikio aplinkai vertinimą, siekiant nustatyti planuojamos ūkinės veiklos reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių šalių aplinkai. Siekti, kad kaimyninės šalys teiktų patikimą, išsamią ir operatyvią informaciją apie planuojamos ūkinės veiklos reikšmingą neigiamą poveikį Lietuvos aplinkai.
100. Aplinkosauginis ženklinimas – aplinkos apsaugos prevencinė priemonė tvariam vartojimui skatinti, informuojanti pirkėją apie paslaugų ir produktų poveikį aplinkai. Skatinant tvarų vartojimą, reikalinga:
100.1. skatinti naudoti ekologinius ženklus ir kitas ekologinės informacijos formas bei ženklinimą, kurie suteiktų vartotojams galimybę palyginti tos pačios rūšies produktų aplinkosaugines savybes;
101. Aplinkos apsaugos vadybos ir audito sistemos leidžia nuolatos gerinti aplinkosaugos veiksmingumą visų rūšių institucijose – kurti aplinkai palankią verslo ar kitos veiklos kultūrą, žaliosios rinkos plėtrą, didinti subjektų socialinę atsakomybę, aktyvų bendradarbiavimą su partneriais aplinkos apsaugos srityje. Todėl reikalinga supažindinti verslo bendruomenę ir visuomenę su pažangiomis, mažiausiai aplinką veikiančiomis įmonėmis ir kitomis institucijomis, taip pat kitomis priemonėmis populiarinti ir skatinti aplinkos apsaugos vadybos ir audito sistemų diegimą.
102. Integruota taršos prevencijos ir kontrolės sistema. Siekiant mažinti taršos iš stacionarių ūkinės veiklos objektų kenksmingą (neigiamą) poveikį aplinkai ir išvengti teršalų permetimo iš vienos aplinkos terpės į kitą, turi būti veiksmingai įgyvendinama integruota taršos prevencijos ir kontrolės sistema, apimanti vandens, oro, žemės apsaugos ir atliekų tvarkymo priemones.
103. Aplinkos moksliniai tyrimai. Siekiant užtikrinti, kad priimami sprendimai būtų grindžiami naujausiomis mokslo žiniomis, turi būti plėtojamos ir skatinamos ilgalaikės taikomojo mokslo programos, kurios prisidėtų prie Strategijos įgyvendinimo, užtikrinamas geresnis atliekamų mokslinių tyrimų, susijusių su aplinka, koordinavimas, siekiant geriau panaudoti jų rezultatus. Todėl bus siekiama:
103.1. plėtoti aplinkos taršos mažinimo ir kokybės gerinimo, gamtos išteklių tvaraus naudojimo, apsaugos, atkūrimo ir gausinimo mokslinius tyrimus, sudarant sąlygas priimti ekonominės plėtros sprendimus nedarant žalos aplinkai;
104. Duomenų ir informacijos valdymas. Išsamios, patikimos, aktualios informacijos ir duomenų apie aplinkos būklę, pagrindines jos kitimo tendencijas, antropogeninį poveikį aplinkai prieinamumas, jų palyginamumas su kitų šalių duomenimis yra vienas iš svarbiausių veiksnių, suteikiančių patikimą pagrindą priimti pagrįstus, veiksmingus aplinkos apsaugos politikos formavimo ir įgyvendinimo tobulinimo sprendimus, taip pat sudarančių sąlygas planuojant ūkinę veiklą išvengti ilgalaikių neigiamų padarinių ir didinti piliečių vaidmenį aplinkos apsaugos srityje. Todėl pagrindinis tikslas yra išlaikyti ir gerinti aplinkos politikai reikalingos informacijos kokybę ir prieinamumą, sumažinti susijusią administracinę naštą. Todėl numatoma:
104.1. užtikrinti patikimų, naujausių duomenų ir informacijos prieinamumą visiems suinteresuotiems asmenims (valstybės politikams, valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, verslininkams, plačiajai visuomenei) patogia forma (išplėsti Aplinkos informacijos valdymo integruotos kompiuterinės sistemos, apimančios vandens, radiologinius, cheminius, vandens ir oro taršos bei kitų aplinkos sektoriaus registrų ir kadastrų duomenis, galimybes, padidinti Valstybinės geologinės informacijos sistemos prieinamumą ir panaudojimo galimybes);
104.2. suvienodinti duomenų formatą kaupiant, tikrinant, saugant ir perduodant ES institucijoms aplinkos būklės, gamtos išteklių naudojimo, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės ir kitą aplinkos apsaugos informaciją;
104.3. sukurti ar modernizuoti informacines visuomenės paslaugas gyventojams ar verslui arba verslo infrastruktūrą, sudarant visiems verslo subjektams vienodas galimybes ja naudotis (sukurta ir įdiegta elektroninė Aplinkosaugos leidimų išdavimo sistema, Teritorijų planavimo proceso kontrolės informacinė sistema, modernizuotas Teritorijų planavimo dokumentų registras);
104.4. taikant naujausias informacines technologijas, geografines informacines sistemas (GIS), globalinės padėties nustatymo (GPS) sistemas, kompiuterinių išteklių bendro naudojimo (GRID) technologijas, kurti, vystyti ir plėtoti išmaniąsias valdymo sistemas geodezijos (horizontalaus ir vertikalaus pagrindo valdymo), aplinkos (aplinkos monitoringo, teritorijų planavimo, aplinkos kokybės valdymo) srityse valstybės ir savivaldybių lygmenimis;
104.5. tobulinti informacijos ir duomenų surinkimą ir pateikimą laikantis principo „vieną kartą padaryti, daug kartų panaudoti“, tai yra sudaryti galimybę naudotis bendrais informaciniais ištekliais (įdiegti elektronines erdvinių aplinkosaugos duomenų kaupimo, stebėsenos priemones, leidžiančias sektoriams keistis, dalytis suderintais erdviniais duomenimis ES ir tarpvalstybiniu mastu). Kokybiškesnė informacija nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmenimis padėtų nustatyti pagrindines problemas ir tinkamiausius ir veiksmingiausius jų sprendimo būdus;
104.6. diegti informacines sistemas, susijusias su informacijos aplinkos klausimais teikimu asmenims vieno langelio principu;
104.7. plėtoti aplinkos ekonominių sąskaitų sistemą, leisiančią stebėti ekonomikos poveikį aplinkai, ir tirti, kaip jį būtų galima mažinti;
105. Visuomenės dalyvavimas, informavimas ir švietimas aplinkos apsaugos klausimais. Visuomenės dalyvavimas yra vienas pagrindinių sėkmingo Strategijos įgyvendinimo veiksnių. Todėl bus siekiama:
105.1. kad visuomenė turėtų galimybę gauti informaciją aplinkos klausimais, būtų informuota apie aplinkos apsaugos problemas ir suinteresuota jų sprendimu. Atsakingos institucijos turėtų visuomenei skelbti daugiau informacijos apie priimtus aplinkos apsaugos reikalavimus, skatinti piliečių sąmoningumą;
105.3. kad visuomenė turėtų galimybę naudotis veiksmingomis teisinėmis priemonėmis ginant teisėtus interesus aplinkos klausimais ir įgyvendinant teisės aktų reikalavimus;
105.5. skleisti visuomenei informaciją apie jai suteiktas teises aplinkos srityje ir teikti su tuo susijusią informaciją, taip skatinant visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus aplinkos klausimais;
105.6. informuoti visuomenę apie nacionalinius ir tarptautinius sprendimus bei susitarimus, politikos gaires ir kitus svarbius dokumentus, aplinkos būklę ir veiklą, darančią arba galinčią daryti poveikį aplinkai;
105.7. didinti visuomenės aplinkosauginį sąmoningumą ir aktyvumą, ugdyti aplinkosaugos kompetencijas, nuolat informuojant ir šviečiant gyventojus apie jų daromą poveikį aplinkai ir jų galimybes pasirinkti aplinkai palankesnius veiklos būdus ar sprendimus;
105.8. siekti Strategijoje numatytų tikslų, įtraukiant aplinkosaugos ir darnaus vystymosi temas į įvairias formaliojo ir neformaliojo švietimo programas;
106. Tarptautinis bendradarbiavimas. Siekiant sėkmingai spręsti tarpvalstybines aplinkosaugos problemas (Baltijos jūros, kitų paviršinių ir požeminių vandenų apsaugos, naudojimo ir taršos, jūrų erdvės planavimo, upių baseinų valdymo, strateginio padarinių aplinkai, planuojamos ūkinės veiklos vertinimo, klimato kaitos, oro taršos, biologinės įvairovės išsaugojimo ir kitas) ir stiprinti tarpvalstybinę aplinkos taršos prevenciją, bus skatinamas glaudus ir aktyvus tarptautinis bendradarbiavimas, pirmenybę teikiant glaudžiam bendradarbiavimui su Latvija, Estija ir kitomis Baltijos jūros regiono šalimis. Siekiant bendromis pastangomis išspręsti regionines ir visuotines ekologines problemas, bus skatinama ekonominių, mokslinių ir techninių ryšių plėtra, regioninių aplinkos problemų sprendimas dvišaliu ir daugiašaliu pagrindu, tarpsektorinis aplinkos problemų sprendimas, į įvairias ekonomikos plėtros sritis įtraukiant aplinkos aspektus, didinamas aplinkos apsaugai skirtų nacionalinių ir tarptautinių priemonių veiksmingumas. Bus siekiama užtikrinti, kad šalys nuolat keistųsi aktualia informacija apie aplinkos būklę, aplinkos srityje susiklosčiusią ekstremaliąją situaciją ir nedelsdamos imtųsi bendrų veiksmų tokių situacijų sukeltiems padariniams pašalinti.
VII SKYRIUS
BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
107. Siekiant įgyvendinti Strategijos nuostatas, svarbu integruoti aplinkos apsaugos politiką į kitus sektorius, ypač žemės ūkio, energetikos, transporto, todėl įgyvendinant Strategiją dalyvauja ministerijos, valstybės ir savivaldybių institucijos, nevyriausybinės organizacijos, kiti socialiniai partneriai.
109. Strategijos įgyvendinimas reglamentuojamas šalies aplinkos ir ekonomikos (ūkio) sektorių planavimo dokumentuose: 2014–2020 metų nacionalinės pažangos programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1482 „Dėl 2014–2020 metų nacionalinės pažangos programos patvirtinimo“, Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1160 „Dėl Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos patvirtinimo ir įgyvendinimo“, Nacionalinėje miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012–2020 metų programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 569 „Dėl Nacionalinės miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012–2020 metų programos patvirtinimo“, Valstybiniame atliekų tvarkymo 2014–2020 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 „Dėl Valstybinio atliekų tvarkymo
2014–2020 metų plano patvirtinimo“, Baltijos jūros aplinkos apsaugos strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 1264 „Dėl Baltijos jūros aplinkos apsaugos strategijos patvirtinimo“, Valstybinėje triukšmo strateginio kartografavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 581 „Dėl Valstybinės triukšmo strateginio kartografavimo programos patvirtinimo“, Lietuvos sveikatos 2014–2025 metų strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2014 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. XII-964 „Dėl Lietuvos sveikatos
2014–2025 metų strategijos patvirtinimo“, Nacionalinėje visuomenės sveikatos priežiūros
2016–2023 metų plėtros programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 1291 „Dėl Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros 2016–2023 metų plėtros programos patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos krypčių apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1526 „Dėl Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos krypčių aprašo patvirtinimo“, Nacionalinėje klimato kaitos valdymo politikos strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimu Nr. XI-2375 „Dėl Nacionalinės klimato kaitos valdymo politikos strategijos patvirtinimo“, Valstybinėje aplinkos monitoringo 2011–2017 metų programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. kovo 2 d. nutarimu Nr. 315 „Dėl Valstybinės aplinkos monitoringo 2011–2017 metų programos patvirtinimo“, ir kituose strateginio planavimo dokumentuose, prisidedančiuose prie sveikos, švarios ir saugios aplinkos, darniai tenkinančios visuomenės, aplinkosaugos ir ekonomikos poreikius, kūrimo.
Punkto pakeitimai:
Nr. XII-2384, 2016-05-19, paskelbta TAR 2016-06-01, i. k. 2016-14545
110. Strategijos įgyvendinimas bus vertinamas kiekvienais metais atliekant vertinimo kriterijų reikšmių pasiekimo stebėseną, taip pat 2020 metais atliekant tarpinį, o 2030 metais – galutinį Strategijos įgyvendinimo vertinimą.
Nacionalinės aplinkos apsaugos strategijos
priedas
Nacionalinės APLINKOS APSAUGOS STRATEGIJOS įgyvendinimo vertinimo kriterijai ir jų siekiamos reikšmės
| Eil. Nr. |
Tikslas |
Vertinimo kriterijus |
Vertinimo kriterijų reikšmės |
||
| 2012 |
2020 metų |
2030 metų |
|||
| Strateginis tikslas – pasiekti, kad Lietuvos aplinka būtų sveika, švari ir saugi, darniai tenkinanti visuomenės, aplinkosaugos ir ekonomikos poreikius |
|||||
| 1. |
Aplinkos veiksmingumo indeksas, balais |
61 |
70 |
80 |
|
| DARNUS GamtOS ištekliŲ NAUDOJIMAS IR ATLIEKŲ TVARKYMAS |
|||||
| 2. |
Užtikrinti ilgalaikį racionalų tvarų valstybės funkcionavimui svarbių nacionalinių gamtos išteklių naudojimą, jų apsaugą, atsinaujinančių gamtos išteklių atkūrimą ir, kur įmanoma, gausinimą, sudarant sąlygas darniai ūkio plėtrai |
Miškingumas (miško žemės ploto santykis su Lietuvos Respublikos teritorijos plotu), procentais |
33,3 (2013 m.) |
34,2 |
35 |
| 3. |
Miško kirtimų ir medienos prieaugio santykis, procentais |
43 |
50 |
50 |
|
| 4. |
Žuvų išteklių būklės indeksas (indekso reikšmės: išteklių būklė bloga (< 0,35), prasta (0,35–0,44), vidutinė (0,45–0,54), gera vidutinė (0,55–0,64), gera (> 0,64) |
0,5 |
0,6 |
0,64 |
|
| 5. |
Atkurtų ir rekreaciniams ar kitiems poreikiams pritaikytų atliekant kasybos darbus pažeistų teritorijų dalis, procentais |
70 |
95 |
100 |
|
| 6. |
Šalies teritorijos, kurios atliktas žemės gelmių erdvinis geologinis kartografavimas M 1 : 50 000 masteliu, dalis, procentais |
48 (2011 m.) |
56 |
80 |
|
| 7. |
Briedžių populiacijos tankumas vnt./1 000 ha miško (pagal vyraujančius miško tipus) |
1–4 |
1–4 |
1–4 |
|
| 8. |
Tauriųjų elnių populiacijos tankumas, vnt./1 000 ha miško (pagal vyraujančius miško tipus) |
6–15 |
6–15 |
6–15 |
|
| 9. |
Stirnų populiacijos tankumas, vnt./1 000 ha miško (pagal vyraujančius miško tipus) |
15–55 |
15–55 |
15–55 |
|
| 10. |
Metinis vilkų skaičius, vienetais |
250 |
250 |
250 |
|
| 11. |
Įvertintos bebrų gausos ir sumedžiotų gyvūnų santykis, procentais |
2,5 |
3–5 |
3–5 |
|
| 12. |
Geriamojo vandens nuostoliai tinkluose, procentais |
30 (2011 m.) |
25 |
18 |
|
| 13. |
Mažinti susidarančių atliekų kiekį, užtikrinti žmonių sveikatai ir aplinkai saugų atliekų tvarkymą ir racionalų atliekų medžiaginių ir energinių išteklių naudojimą, taip sumažinant gamtos, kitų išteklių naudojimą ir atliekų šalinimą sąvartynuose |
Perdirbtų ir kitaip panaudotų gamybos ir kitos ūkinės veiklos atliekų (išskyrus fosfogipso atliekas) dalis, procentais |
90 |
ne mažiau kaip 92 |
* |
| 14. |
Sąvartynuose šalinamų komunalinių atliekų kiekio dalis nuo visų per metus susidariusių komunalinių atliekų kiekio, procentais |
85 |
35 |
* |
|
| Aplinkos kokybėS GERINIMAS |
|||||
| 15. |
Užtikrinti, kad požeminio vandens, paviršinių vidaus vandens telkinių, Kuršių marių ir Baltijos jūros būklė būtų gera, paviršiniai vandens telkiniai tiktų rekreacijos reikmėms tenkinti, o visi šalies gyventojai gautų saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį |
Geros būklės vandens telkinių dalis, procentais |
54 (2011 m.) |
72 |
100 |
| 16. |
Būstų, prijungtų prie geriamojo vandens tiekimo sistemos, dalis, procentais |
76 |
83 |
100 |
|
| 17. |
Būstų, prijungtų prie nuotekų tvarkymo sistemos, dalis, procentais |
67 |
81 |
100 |
|
| 18. |
Saugoti dirvožemį ir tausiai jį naudoti |
Bendras organinės medžiagos kiekis dirvožemyje, procentais |
3 (2010 m.) |
3 |
ne mažiau kaip 3 |
| 19. |
Užtikrinti, kad Lietuvoje į aplinkos orą išmetamas teršalų kiekis neviršytų tarptautiniuose ir ES teisės aktuose nustatyto kiekio, oro teršalų koncentracija aplinkos ore neviršytų žmogaus sveikatai ir aplinkai nepavojingų aplinkos oro užterštumo lygių |
Išmetamo sieros dioksido kiekio pokytis, palyginti su 2005 metais išmestu kiekiu, procentais*** |
-15,5 |
-55** |
-72** |
| 20. |
Išmetamų azoto oksidų kiekio pokytis, palyginti su 2005 metais išmestu kiekiu, procentais*** |
-7,5 |
-48** |
-55** |
|
| 21. |
Išmetamų kietųjų dalelių (KD2,5) kiekio pokytis, palyginti su 2005 metais išmestu kiekiu, procentais*** |
+7,89 |
-20** |
-54** |
|
| 22. |
Išmetamų nemetaninių lakiųjų organinių junginių kiekio pokytis, palyginti su 2005 metais išmestu kiekiu, procentais*** |
-12,7 |
-32** |
-57** |
|
| 23. |
Išmetamo amoniako kiekio pokytis, palyginti su 2005 metais išmestu kiekiu, procentais*** |
-3 |
-10** |
-10** |
|
| 24. |
Aplinkos oro monitoringo stočių, kuriose nustatyta viršyta kietųjų dalelių (KD10) koncentracijos vidutinė metinė ribinė vertė, skaičius, vienetais |
0 |
0 |
0 |
|
| 25. |
Aplinkos oro monitoringo stočių, kuriose nustatyta viršyta kietųjų dalelių (KD10) koncentracijos paros ribinė vertė, skaičius, vienetais |
3 (2013 m.) |
0 |
0 |
|
| 26. |
Aplinkos oro monitoringo stočių, kuriose nustatyta viršyta kietųjų dalelių (KD2,5) koncentracijos vidutinė metinė siektina vertė, skaičius, vienetais |
0 |
0 |
0 |
|
| 27. |
Aplinkos oro monitoringo stočių, kuriose nustatyta viršyta benzo(a)pireno koncentracijos vidutinė metinė siektina vertė, skaičius, vienetais |
4 (2013 m.) |
0 |
0 |
|
| 28. |
Pasiekti, kad radiologinė aplinkos būklė Lietuvoje būtų gera: radionuklido 137Cs tūrinis aktyvumas Baltijos jūros vandenyje Lietuvos ekonominėje zonoje sumažėtų nuo 35 Bq/m3 iki 14,6 Bq/m3 2020 metais, o radiologinė vidaus vandens telkinių ir oro tarša nedidėtų |
Radionuklido 137Cs tūrinis aktyvumas Baltijos jūros vandenyje Lietuvos ekonominėje zonoje, Bq/m3 |
35 |
14,6 |
14,6 |
| 29. |
Radiologinė oro tarša – bendrojo beta aktyvumo vidutinė vertė atmosferos iškritose, Bq/m2 per parą |
0,1 |
< 2,5 |
< 2,5 |
|
| 30. |
Apsaugoti gyventojus nuo žalingo aplinkos triukšmo poveikio |
Aukšto lygio (didesnio kaip 65 dBA, Ldvn) kelių transporto triukšmo veikiamuose pastatuose gyvenančių žmonių dalis aglomeracijose, procentais |
19 |
17 |
14 |
| 31. |
Gyventojų, teigiančių, kad jie kenčia nuo triukšmo, dalis, procentais (Eurostatas) |
13,3 |
12,6 |
11,4 |
|
| 32. |
Sumažinti pavojingų cheminių medžiagų ir mišinių naudojimą ir jų neigiamą poveikį žmonių sveikatai ir aplinkai |
Šio tikslo įgyvendinimo stebėsenai atlikti vertinimo kriterijų nustatys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – Aplinkos ministerija), Europos Sąjungos (toliau – ES) lygiu nustačius vertinimo kriterijus pažangai vertinti cheminių medžiagų srityje įgyvendinant ES 7-ąją aplinkosaugos veiksmų programą |
|||
| 33. |
Pasiekti gerą urbanistinės aplinkos kokybę, kartu užtikrinant tolygų šalies teritorijų vystymą, palankias urbanizuotų teritorijų socialinės ir ekonominės plėtros sąlygas |
Šio tikslo įgyvendinimo stebėsenai atlikti vertinimo kriterijų nustatys Aplinkos ministerija, ES lygiu nustačius vertinimo kriterijus urbanistinės aplinkos kokybei vertinti įgyvendinant ES 7-ąją aplinkosaugos veiksmų programą |
|||
| EKOSISTEMŲ STABILUMO IŠSAUGOJIMAS |
|||||
| 34. |
Išsaugoti įvairaus teritorinio lygmens kraštovaizdžio arealus ir jų geoekologinį potencialą, užtikrinant tinkamą jų tvarkymą, naudojimą, planavimą ir darnų vystymąsi |
Gamtinio karkaso (natūralių ir pusiau natūralių teritorijų – miškų, kitų želdinių, pelkių, vandenų, natūralių pievų ir ganyklų, nenaudojamos žemės) ploto santykis su Lietuvos Respublikos teritorijos plotu, procentais |
49,2 (2014-01-01) |
60 |
60 |
| 35. |
Sustabdyti biologinės įvairovės nykimą ir ekosistemų ir jų teikiamų paslaugų kokybės blogėjimą, kur įmanoma, jas atkurti |
Nualintų ekosistemų, jų būklės ir funkcijų pagerėjimas, procentais |
0**** |
15 |
|
| 36. |
Lietuvoje aptinkamų Europos Bendrijos svarbos vietinių augalų ir gyvūnų rūšių, kurių apsaugos būklė palanki, dalis, procentais |
54 (2011 m.) |
68 |
100 |
|
| 37. |
Lietuvoje aptinkamų Europos Bendrijos svarbos buveinių tipų, kurių apsaugos būklė palanki, dalis, procentais |
24 (2011 m.) |
48 |
100 |
|
| 38. |
Lietuvos sausumos teritorijos, priskirtos saugomoms teritorijoms ir (ar) Europos ekologiniam tinklui „Natura 2000“, dalis, procentais |
15,7 (2013 m.) |
17 |
17 |
|
| 39. |
Lietuvos jūrinės teritorijos priskirtos saugomoms teritorijoms ir (ar) Europos ekologiniam tinklui „Natura 2000“, dalis, procentais |
2,4 |
10 |
10 |
|
| 40. |
Užtikrinti, kad būtų saugiai vykdoma veikla, kurios metu yra kuriami, apdirbami, naudojami, perduodami ir išleidžiami gyvieji modifikuoti organizmai (genetiškai modifikuoti organizmai ir mikroorganizmai), atsirandantys taikant šiuolaikinę biotechnologiją ir galintys daryti neigiamą poveikį biologinės įvairovės išsaugojimui ir tausiam jos naudojimui |
Neapgalvotai į rinką išleistų genetiškai modifikuotų organizmų ir genetiškai modifikuotų organizmų išplitimo į aplinką atvejų skaičius, vienetais |
0 |
0 |
0 |
* Reikšmės bus nustatytos Europos Parlamentui ir Tarybai priėmus Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų, 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų, 1999/31/EB dėl atliekų sąvartynų, 2000/53/EB dėl eksploatuoti netinkamų transporto priemonių, 2006/66/EB dėl baterijų ir akumuliatorių bei baterijų ir akumuliatorių atliekų ir 2012/19/ES dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų.
** Nurodyti preliminarūs išmetamų teršalų kiekio mažinimo uždaviniai: 2020 m. – pateikti 2012 m. atnaujintame Tolimųjų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencijos Geteborgo protokole ir Europos Komisijos 2013 m. gruodžio 18 d. pasiūlyme dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl tam tikrų valstybėse narėse į atmosferą išmetamų teršalų kiekio mažinimo, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2003/35/EB, o 2030 m. – Europos Komisijos 2013 m. gruodžio 18 d. pasiūlyme dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl tam tikrų valstybėse narėse į atmosferą išmetamų teršalų kiekio mažinimo, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2003/35/EB.
*** Ženklas „+“ rodo padidėjimą, „-“ – sumažėjimą.
**** Vertinimas bus pradėtas 2015 metais, Aplinkos ministerijai parengus vertinimo metodiką ir atlikus ekosistemų būklės inventorizaciją.
Pakeitimai:
1.
Lietuvos Respublikos Seimas, Nutarimas
Nr. XII-2384, 2016-05-19, paskelbta TAR 2016-06-01, i. k. 2016-14545
Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2015 m. balandžio 16 d. nutarimo Nr. XII-1626 „Dėl Nacionalinės aplinkos apsaugos strategijos patvirtinimo“ pakeitimo