Suvestinė redakcija nuo 2018-02-16

 

Įsakymas paskelbtas: TAR 2014-11-05, i. k. 2014-15822

 

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS

MINISTRAS

 

ĮSAKYMAS

DĖL KULTŪROS OBJEKTŲ AKTUALIZAVIMO 2014-2020 METŲ PROGRAMOS PATVIRTINIMO

 

2014 m. spalio 6 d. Nr. ĮV-711

Vilnius

 

 

Siekdamas įgyvendinti Valstybės pažangos strategiją „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“, patvirtintą Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. gegužės 15 d. nutarimu Nr. XI-2015 „Dėl Valstybės pažangos strategijos „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ patvirtinimo“ ir 2014-2020 metų nacionalinės pažangos programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1482 „Dėl 2014–2020 metų nacionalinės pažangos programos patvirtinimo“ bei atsižvelgdamas į 2014-2020 metų Europos Sąjungos struktūrinių fondų investicijų veiksmų programą, patvirtintą Europos Komisijos 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. C(2014)6397,

tvirtinu Kultūros objektų aktualizavimo 2014-2020 metų programą (pridedama).

 

 

Kultūros ministras                                                                                                       Šarūnas Birutis


 

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos kultūros ministro

2014 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. ĮV-711

 

 

KULTŪROS OBJEKTŲ AKTUALIZAVIMO 20142020 METŲ PROGRAMA

 

I SKYRIUS

BENDROSIOS NUOSTATOS

 

1. Kultūros objektų aktualizavimo 20142020 m. programa (toliau – Programa) nustato valstybės investicijų į kultūros paveldo ir kultūros infrastruktūros objektus (toliau kartu – objektai) tikslus, uždavinius, prioritetus ir bendruosius bei specialiuosius reikalavimus.

2. Programos paskirtis – užtikrinti kryptingą visų kultūros srities išteklių panaudojimą sumanios, kuriančios ir įtraukios visuomenės tapatybės ir darnos stiprinimui bei ekonominio konkurencingumo skatinimui.

3. Programa parengta vadovaujantis Valstybės pažangos strategija „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. gegužės 15 d. nutarimu Nr. XI-2015 „Dėl Valstybės pažangos strategijos „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ patvirtinimo“ ir 2014–2020 m. nacionalinės pažangos programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1482 „Dėl 2014–2020 metų nacionalinės pažangos programos patvirtinimo“, atsižvelgiant į 2014–2020 metų Europos Sąjungos struktūrinių fondų investicijų veiksmų programą, patvirtintą Europos Komisijos 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. C (2014) 6397, Europos Komisijos 2012 m. rugsėjo 3 d. komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir regionų komitetui „Kultūros ir kūrybos sektorių rėmimas siekiant ES ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo“, Europos Komisijos 2007 m. gegužės 10 d. komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui apie Europos kultūros globalizuotame pasaulyje darbotvarkę, 2010 m. gegužės 10 d. Tarybos išvadas dėl kultūros reikšmės regionų ir vietos vystymuisi, Regionų kultūros plėtros 2012–2020 m. programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. ĮV-639 „Dėl regionų kultūros plėtros 2012–2020 metų programos patvirtinimo“, Nacionalinės kultūros paveldo apsaugos politikos gaires, patvirtintas Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2012 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. ĮV-811 „Dėl nacionalinės kultūros paveldo apsaugos politikos gairių patvirtinimo“ ir kitus dokumentus, nustatančius atskirų kultūros sektorių raidos gaires bei politikos kryptis.

4. Programoje vartojamos sąvokos:

4.1. Aktualizavimas – objekto pritaikymas šiuolaikinės visuomenės ir (arba) vietos bendruomenės kultūriniams, socialiniams ir (arba) ekonominiams (t. y., teritorijos, regiono patrauklumo investicijoms didinimas, investicijų įtaka naujų darbų vietų, papildomos rinkos sukūrimui ir pan.) poreikiams.

4.2.  Kultūros infrastruktūros objektas – statinys, įranga, mobili struktūra ar kita erdvė, kurioje kuriami, skleidžiami ir (ar) pristatomi kultūros produktai ir (ar) teikiamos kultūros paslaugos.

4.3. Kultūros inovacija – naujo turinio, kokybės ir (arba) apimties suteikimas kultūros produktams ar paslaugoms, derinant tradicines ir naujausias technologijas ir (ar) netechnologinius kūrybinius sprendimus. Kultūros inovacijų pagrindą sudaro humanitarinių, socialinių mokslų ir meno srityje vykdomi kompleksiniai moksliniai tyrimai, pasitelkiantys ir kitų mokslo sričių žinias, ir jų rezultatų pritaikymas kultūrinėje veikloje bei sklaida visuomenėje. [1]

4.4. Kultūros objektas – visuomeninės paskirties kultūros paveldo arba kultūros infrastruktūros objektas, kuriame vykdoma kultūrinė veikla ar teikiamos kultūros paslaugos.

4.5. Kultūros paveldo objektas – kultūros paveldo dalis, kurią sudaro praeities kartų pastatytos, įrengtos, sukurtos ar istorinių įvykių sureikšmintos medžiaginės kultūros vertybės, tiesiogiai susijusios su užimama ir joms naudoti reikalinga teritorija.

4.6. Objekto aktualizavimo reikalavimas objekto pritaikymo, sukuriant ekonominę vertę visuomenei, sąlyga, pagrindžianti investicijų į objektą būtinumą.

4.7. Sakralinis objektas – religinės paskirties kultūros paveldo objektas, kuriame atliekamos religinės apeigos.

5. Kitos Programoje vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatyme, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme, Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, Lietuvos Respublikos bibliotekų įstatyme, Lietuvos Respublikos muziejų įstatyme, Lietuvos Respublikos kultūros centrų įstatyme, Lietuvos Respublikos profesionaliojo scenos meno įstatyme, Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme, Lietuvos Respublikos meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatyme, Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatyme, Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatyme, Vietos bendruomenių savivaldos 2013–2015 metų programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. A1–71 „Dėl Vietos bendruomenių savivaldos 2013–2015 metų programos patvirtinimo.

Punkto pakeitimai:

Nr. ĮV-1072, 2017-11-14, paskelbta TAR 2017-11-14, i. k. 2017-17940

 

II SKYRIUS

SITUACIJOS ANALIZĖ

 

PIRMASIS SKIRSNIS

KULTŪROS OBJEKTŲ AKTUALIZAVIMO BENDRI IŠŠŪKIAI IR GALIMYBĖS

 

Nepakankamas visuomenės domėjimasis kultūra ir dalyvavimas kultūriniame gyvenime

 

6. 2013 m. Eurobarometer tyrimas „Kultūros prieinamumas ir dalyvavimas“ rodo, kad kultūros paslaugų vartojimas ir aktyvumas kūrybinėse veiklose mažėja daugelyje ES šalių narių. Tačiau kai kurie Lietuvos rodikliai gerokai atsilieka nuo ES vidurkio. Tai ypač aktualu kalbant apie dalyvavimą kūrybinėse veiklose. Remiantis Eurobarometer tyrimu, 71 proc. Lietuvos gyventojų nedalyvauja jokiose (individualiose ar grupinėse) kūrybinėse veiklose, kai tuo tarpu ES nedalyvaujančiųjų vidurkis yra 62 proc. Palyginimui, kaimyninėje Latvijoje jokiose kūrybinėse veiklose nedalyvaujančių gyventojų skaičius siekia tik 58 proc., o Estijoje – 50 proc.[2] Tyrimai taip pat rodo, kad tik 49 proc. Lietuvos gyventojų domisi savo šalies menais ir kultūra, kai tuo tarpu ES vidurkis yra 69 proc.[3] Ši statistika iliustruoja netinkamo kultūros paslaugų panaudojimo, pasenusios infrastruktūros bei menkos kultūros įstaigų paslaugų kokybės pasekmes.

Menko visuomenės domėjimosi kultūra problemą atskleidžia ir 2014 m. Kultūros ministerijos užsakymu atlikto tyrimo rezultatai. Nesidomėjimas kultūrine veikla būdingas ketvirtadaliui tyrimo dalyvių. Viena svarbiausių priežasčių, kurias respondentai nurodė kaip ribojančias įsilieti į kultūrinį gyvenimą – per didelė kaina (37 proc.) bei fizinis nepasiekiamumas (16 proc.), kuris savo ruožtu susijęs su pasiūlos trūkumais: trečdalis tų, kuriems sudėtinga nuvykti iki kultūrinės veiklos vietos, taip pat susiduria su ribotu pasirinkimu arba prastos kokybės kultūros įstaigų veikla vietovėje.[4]

Moksliniai tyrimai rodo, kad investicijos į kultūros sektorių reikšmingai prisideda prie gerovės augimo.[5] Kūrybinėmis ir kultūrinėmis iniciatyvomis gali būti skatinama socialinė darna, visuomenės grupių integracija į bendruomenes, stiprinamas bendruomeniškumas, plėtojamas kūrybinis mąstymas, žmonėms padedama lengviau susidoroti su sunkumais ir iššūkiais. Naujausi tyrimai patvirtina, kad dalyvaujantys kultūrinėse veiklose gyventojai ir kultūros vartotojai yra akivaizdžiai labiau visuomeniški, laimingi, sveiki, pasitiki kitais bei didžiuojasi savo pilietybe[6]. Todėl šiuolaikinei visuomenei aktualu gauti kokybiškas kultūros paslaugas, realizuoti ir tobulinti gebėjimus, plėtoti saviraišką.

Kultūros paslaugų vartojimas yra svarbus kultūrinio ugdymo – vieno iš neformalaus  švietimo – būdų. 2013 metais Europos mastu atlikto vartotojų nuomonės apie viešos interneto prieigos viešosiose bibliotekose naudą tyrimo[7] duomenimis, viešosios bibliotekos teikia ypač daug neformalaus suaugusiųjų švietimo galimybių. Šio tyrimo duomenys parodė, kad net 75 proc. Lietuvos gyventojų, kurie per pastaruosius 12 mėnesių naudojosi viešųjų bibliotekų paslaugomis, tai darė neformalaus švietimo tikslais (dalyvavo paskaitose ar diskusijose, ieškojo pagalbos atliekant namų darbus, dalyvavo kompiuterinio raštingumo mokymuose, tobulino darbui reikalingus gebėjimus ir pan.). Pažymėtina, kad tai didžiausias skaičius lyginant su kitomis tirtomis ES šalimis. Kultūros įstaigos taip pat papildo vaikų ir jaunimo formalųjį švietimą, prisidėdamos prie kultūrinių kompetencijų vystymo, kūrybiškumo ugdymo, tapatybės formavimo ir stiprinimo procesų. Pavyzdžiui, kultūros centruose per metus kūrybine veikla užsiima (dalyvauja meno kolektyvuose, būreliuose, lanko kultūros renginius) daugiau kaip 1 mln. vaikų ir jaunimo. Be to, atliktas tyrimas atskleidė, kad didžiąją dalį kultūros mylėtojų ir puoselėtojų grupės dalį (24 proc.) sudaro būtent jaunimas iki 30 metų amžiaus, ir kad 15 – 29 m. amžiaus asmenys itin aktyviai naudojasi kultūros įstaigų teikiamomis paslaugomis, pvz., besinaudojančių bibliotekų paslaugomis atskirose socialinėse demografinėse grupėse dominuoja besimokančio amžiaus jaunimas (87,7 proc. 15 – 19 m. ir 56,3 proc. 20 – 29 m. grupėse)[8]. Žvelgiant iš mokymosi visą gyvenimą perspektyvos, kūrybiniai įgūdžiai ir gebėjimai gali padėti prisitaikyti prie kintančių darbo rinkos reikalavimų.

Kultūros institucijų veikla bei projektai prisideda prie viešųjų miesto erdvių gyvybingumo, ypač sukultūrinant mažiau patrauklias periferines ar urbanistines zonas. Atnaujinta kultūros infrastruktūra ir aktyvūs kultūrinės veiklos židiniai pritraukia į vietovę ir verslo investicijas, kurių dėka mieste ar regione sukuriamos naujos darbo vietos.[9]

Siūlomas sprendimas: aktualizuoti kultūros objektus, skatinant aktyvesnį visuomenės dalyvavimą kultūros veiklose, didinant kultūros prieinamumą ir aktualumą didesnei visuomenės daliai, įtraukiant kuo įvairesnes visuomenės grupes.

 

Kultūros paslaugų kokybė ir forma neatitinka laikmečio aktualijų ir visuomenės poreikių

 

7.  Kultūros paslaugos visuomenei pateikiamos nepakankamai patraukliai, nepasitelkiant interaktyvių sprendimų ir neišnaudojant šiuolaikinių technologijų teikiamų galimybių. Sparti informacinių technologijų plėtra ir augantis jų vartojimas visoje Lietuvoje – vienas iš veiksnių, keliančių aukštesnius reikalavimus kultūros kokybei ir įvairovei. Kultūros įstaigoms atsiranda vis daugiau konkurentų – skaitmeniniu turiniu grįstų, išmaniomis technologijomis lengvai pasiekiamų, interaktyvių informacinių, pramoginių ir kultūrinių platformų. Norint lygiaverčiai konkuruoti tokioje aplinkoje, kultūros įstaigoms būtina pačioms efektyviai išnaudoti skaitmenines ir išmaniąsias priemones – tiek renkantis sklaidos kanalus, tiek pristatant turinį šiuolaikiniam vartotojui įdomiais ir patraukliais būdais. Vis dėlto Lietuvos kultūros įstaigose skaitmeninės technologijos kol kas naudojamos menkai ir (ar) neefektyviai. Dauguma įstaigų turi susikūrusios savo tinklalapius, tačiau kur kas mažiau dėmesio skiria technologijų panaudojimui in situ – kuriant lankytojų patirtį pačioje kultūros įstaigoje.[10]

Siūlomas sprendimas: aktualizuotuose kultūros objektuose kurti į vartotojų poreikius orientuotas paslaugas pasitelkiant šiuolaikines technologijas ir (ar) netechnologinius kūrybinius sprendimus, diegiant kultūros inovacijas.

 

Neįvertintas kultūros ir kūrybinių industrijų potencialas

 

8. Naujausių tyrimų rezultatai rodo, kad kultūros ir kūrybinių industrijų įmonės yra itin inovatyvios ir pasižymi dideliu ekonominiu potencialu, o pats kultūros ir kūrybinių industrijų sektorius yra vienas dinamiškiausių Europoje. Šio sektoriaus darbuotojai (viso 8,5 mln. žmonių) sukuria 4,5 proc. Europos Sąjungos BVP.[11] Nepaisant to, Lietuvoje kultūros ir kūrybinės industrijos kol kas nėra sulaukusios daug valstybinės politikos dėmesio, o kultūros ir kūrybinių industrijų sąvoka suvokiama siaurai, apsiribojant kūrybos sritimis, dažniausiai susijusiomis su menu ir leidyba.

Siūlomas sprendimas: aktualizuotuose objektuose vystyti kultūros ir kūrybines industrijas,  plėtojant naujas kultūros paslaugas, kuriant naujus produktus, užtikrinant efektyvesnę jų sklaidą, komunikaciją ir rinkodarą, skatinant kultūros įstaigas ir kūrybinių industrijų sektorių kartu įgyvendinti meno, verslo, mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų programas ir bendradarbiavimo iniciatyvas.

 

Kultūros infrastruktūros objektų tinklo resursai naudojami neefektyviai, trūksta bendradarbiavimo tarp kultūros įstaigų vietos ir tarptautiniu lygmeniu

 

9. Kai kurie kultūros objektai Lietuvoje yra nenaudojami arba tinkamai neišnaudoja savo potencialo, nors į šiuos objektus jau investuotos Lietuvos valstybės biudžeto, Europos Sąjungos ar kitos lėšos. Dėl nepakankamo finansavimo, ypatingai sumažėjusio ekonominio sunkmečio laikotarpiu, lėšų užteko tik daliniam objektų aktualizavimui. Tokiuose objektuose įsikūrusios įstaigos teikti paslaugas gali tik iš dalies, todėl nukenčia vartotojas. Tai ypač būdinga kultūros paveldo objektams, kurie buvo tvarkomi 2004–2009 m. Europos ekonominės erdvės ir 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos lėšomis, bei kultūros įstaigoms, kurios pradėtos, bet nebaigtos rekonstruoti Kultūros ministerijos vykdytomis kultūros centrų, muziejų ir bibliotekų modernizavimo programų lėšomis.

Lietuvos savivaldybėse taip pat pastebima tendencija, kad didesniam kultūros objektų tinklui būdinga prasta infrastruktūros būklė. Tai ypač aktualu kalbant apie kultūros centrus ir jų padalinius.[12] Tuo tarpu analizuojama užsienio šalių patirtis orientuota į kultūros infrastruktūros ir jos teikiamų paslaugų koncentraciją – sutelkimą ir išplėtojimą viename infrastruktūros objektų komplekse bei atskirų objektų apjungimą į kompleksines paslaugas teikiantį tinklą – paslaugų sistemą. Pavyzdžiui, Švedijoje savivaldybių kultūros namuose dažnai kartu įsikūrusios viešoji biblioteka, teatras ir kitos vietos kultūrinės organizacijos.[13] Pastebėta, kad kelias kultūros įstaigas perkėlus į vieną pastatą, efektyviau panaudojami resursai, palaikoma geresnė materialinė būklė, pagerėja šių įstaigų prieinamumas vartotojui. Be to, fizinis įstaigų artumas palengvina jų bendradarbiavimo galimybes, įgalina koordinuoti savo veiklą, kuriant veiklos projektus, vystant bendrą rinkodarą.

Remiantis straipsnio „Kultūrėjimo procesai modernioje Lietuvoje: bibliotekų ir kultūros centrų vaidmuo regionuose“ autorių atlikta apklausa, daugiau nei 40 proc. kultūros centrų darbuotojų ir savivaldybių kultūros administratorių mano, kad institucijų bendradarbiavimo ir veiklos koordinavimo stoka trukdo intensyvinti kultūros plėtrą regionuose.[14] Lietuvos kultūros įstaigos menkai įsitraukusios ir į tarptautinius bendradarbiavimo tinklus. Pavyzdžiui, tarp 2013 metais ES programos „Kultūra“, finansuojančios tarptautinio kultūrinio bendradarbiavimo projektus, paremtų 114 projektų tik trijuose dalyvauja Lietuvos organizacijos. Maža to, visos trys organizacijos yra iš didžiųjų miestų – Vilniaus ir Kauno. Tuo tarpu Europos Komisijos 2007 m. gegužės 10 d. komunikate, apie Europos kultūros globalizuotame pasaulyje darbotvarkę, kultūrų įvairovė ir dialogas nustatytas kaip vienas iš prioritetų, o menininkų ir kultūros sektoriaus darbuotojų bei visų meninės raiškos formų mobilumas – kaip būdas šiam prioritetui įgyvendinti.[15]

Siūlomas sprendimas: aktualizuojant kultūros objektus, užtikrinti, kad bus efektyviai išnaudojami kultūros infrastruktūros objektų resursai, atsiras galimybės dalyvauti tarptautiniuose kultūros tinkluose, bus skatinamas bendradarbiavimas tarp kultūros objektuose įsikūrusių įstaigų.

 

ANTRASIS SKIRSNIS

KULTŪROS PAVELDO OBJEKTŲ AKTUALIZAVIMO IŠŠŪKIAI IR GALIMYBĖS

 

Nepakankamai efektyviai išnaudojamas kultūros paveldo objektų pritaikymas ir naudojimas visuomenės reikmėms

 

10. Kultūros vertybių registre įrašyta apie 16 000 kultūros paveldo objektų, iš jų daugiau kaip 6 000 pripažinti valstybės saugomais, o iš šių apie 1 200 turi kultūros paminklo statusą. Kultūros paveldas yra valstybei strategiškai svarbus istorijos raidoje visuomenės tęstinai kuriamas išteklius, kuris atspindi šalies ne tik istorinę, bet ir kultūrinę raidą bei vaidina svarbų vaidmenį išsaugant ir puoselėjant tautinį tapatumą. Nepaisant to, visuomenė nepakankamai tapatina save su kultūros paveldu ir neišnaudoja visų jo teikiamų galimybių. Remiantis užsienio šalių patirtimi[16] ir geraisiais pavyzdžiais Lietuvoje, kultūros paveldas savo aktualizavimo prasme turi didžiulį pritaikymo visuomenės socialiniams, ekonominiams, kultūros ir edukacijos poreikiams potencialą: sutvarkytame ir pritaikytame kultūros paveldo objekte gali įsikurti bendruomenės centras, menų inkubatorius, mokykla, kultūros įstaiga ar kita bendruomenei reikalinga įstaiga ar organizacija.

Lėšų trūkumas yra viena pagrindinių kliūčių kultūros paveldo apsaugai Lietuvoje. Dėl sudėtingos valstybės ekonominės padėties, valstybės lėšomis per metus sutvarkoma tik 15 – 20 kultūros paveldo objektų. ES struktūrinių fondų lėšos kultūros paveldui iki šiol buvo skiriamos ribotai – didžiąja dalimi per viešosios turizmo infrastruktūros plėtros priemones. Šis veiksnys lėmė, kad finansuojamas buvo kultūros paveldo objektų pritaikymas turizmo reikmėms, tačiau investicijų stokojo kultūros paveldo objektai, kurių tikslas buvo tenkinti kitus visuomenės ar vietos bendruomenės poreikius – ypač kultūrinius.

Siūlomas sprendimas: pritaikyti kultūros paveldo objektus šiuolaikiniams visuomenės ir (arba) vietos bendruomenės poreikiams, išlaikant pusiausvyrą tarp kultūros paveldo objektų aktualaus (modernaus) pritaikymo ir jų autentiškumo išsaugojimo.

 

Visuomenės lankymui nepritaikyti sakraliniai objektai

 

11. Lietuva nuo seno pasižymėjo tautine ir religine tolerancija – šalia gausių lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų (unitų), evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių) religinių bendruomenių, valstybės valdovai globojo sentikių, totorių ir karaimų bendruomenes, o itin gausios žydų bendruomenės bei jų kultūra klestėjo Lietuvoje iki pat II-ojo Pasaulinio karo. Minėtą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tautų ir tikybų gausą žymi iki šiol Lietuvos teritorijoje išlikusi daugybė sakralinių objektų – jų maldos namai: lotynų apeigų ir graikų apeigų katalikų bažnyčios, evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų bažnyčios, ortodoksų (stačiatikių) ir sentikių cerkvės, judėjų sinagogos, musulmonų sunitų mečetės bei karaimų kenesos.

Įvairių tikybų maldos namai, be religinės funkcijos, veikia ir kaip bendruomenės centrai, taip pat turistų bei piligrimų traukos objektai, juose vyksta žinomų atlikėjų sakralinės muzikos koncertai, profesionalių bei mėgėjų kolektyvų pasirodymai. Atliekamų funkcijų gausa, kartu su svarba šalies gyventojų tapatybės išsaugojimui, pabrėžia būtinybę sutvarkyti ir atverti visuomenei šiuos sakralinius objektus. Lėšų trūkumas sakraliniams objektams, kuriuose saugomos vertingos kilnojamosios vertybės, restauruoti, pritaikyti (tam reikia aukštos kvalifikacijos specialistų bei sudėtingų technologijų ir medžiagų panaudojimo), lemia, kad daugelis maldos namų yra itin prastos būklės, o kai kurie – net neveikiantys.

Garsiausių ir su Šv. Popiežiumi Jonu Pauliumi II susijusių lotynų apeigų katalikų šventovių pritaikymą piligrimų ir turizmo reikmėms užtikrino Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 7 d. nutarimu Nr. 842 patvirtinta Šv. Jono Pauliaus II piligrimų kelio kūrimo ir jo objektų pritaikymo piligrimų ir turizmo reikmėms 2007–2013 metų programa. Vis dėlto, įgyvendinant šią programą, ne visi objektai buvo sutvarkyti, todėl pradėtam procesui užbaigti nuspręsta tęsti Šv. Jono Pauliaus II piligrimų kelio kūrimo ir jo objektų išsaugojimo ir pritaikymo darbus. Tuo tikslu Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 690 „Dėl Šv. Jono Pauliaus II piligrimų kelio kūrimo ir jo objektų išsaugojimo ir pritaikymo“ patvirtino Šv. Jono Pauliaus II piligrimų kelio objektų sąrašą ir Šv. Jono Pauliaus II piligrimų kelio objektų išsaugojimo bei pritaikymo piligrimų ir turizmo reikmėms 2014–2022 m. darbų sąrašą.

Vyriausybės 2008 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 940 patvirtinta „Žemaičių krikšto ir Žemaičių vyskupystės įsteigimo 600 metų jubiliejaus minėjimo 2009–2017 metų programa“.  2013 metais sukako 600 metų nuo Žemaičių krikšto, o 2017 metais sukaks 600 metų nuo Žemaičių vyskupystės įsteigimo. Žemaičių krikštas ir Konstanco Visuotinio Bažnyčios susirinkimo sprendimas įkurti savarankišką Žemaičių vyskupystę buvo didelė politinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pergalė, padariusi įtaką visai Lietuvos istorijai. Žemaičių vyskupystė suvaidino didelį vaidmenį puoselėjant Lietuvos valstybingumo idėją, išsaugant lietuviškąjį identitetą ir XX amžiaus pradžioje atkuriant Lietuvos valstybę. Žemaičių vyskupystės teritorija apėmė didžiąją dabartinės Lietuvos valstybės dalį. Žemaičių krikštu buvo baigtas Lietuvos krikštas. Todėl būtina išsaugoti ir aktualizuoti svarbiausius su Žemaičių krikštu ir Žemaičių vyskupystės istorija susijusius objektus, parengti ir įgyvendinti rinkodaros ir informacijos priemones, pateikiančias Lietuvos ir pasaulio visuomenei istorines žinias apie Žemaičių krikštą, taip pat pristatančias svarbiausius su Žemaičių krikšto istorija susijusius objektus, vietas ir asmenybes. Kai kurie su Žemaičių krikštu ir Žemaičių vyskupystės istorija susiję objektai yra apgailėtinos būklės. Siekiant juos išsaugoti ir pritaikyti piligrimų ir turizmo reikmėms, būtina atlikti tvarkybos darbus, taip pat įrengti minėtųjų objektų viešąją infrastruktūrą, pritaikyti juos lankymui.

Vyriausybės 2008 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1212 „Dėl projektų grupės „Bernardinų takais“ pripažinimo valstybei svarbiu kultūriniu projektu“ buvo įvertintas Mažesniųjų brolių ordino istorinis kultūrinis paveldas, tačiau iki šiol Mažesniųjų brolių sukauptos kultūros vertybės nepilnai atskleidžiamos visuomenei, menkai panaudojamos jų religinio ir tarpkultūrinio dialogo, socialinės atskirties ir ksenofobijos mažinimo bei edukacinės galimybės.

Siūlomas sprendimas: aktualizuoti visuomenės ir vietos bendruomenių reikmėms reikalingus ir turistams bei piligrimams įdomius sakralinius objektus, visų pirma tuos, kuriems prioritetas suteiktas Vyriausybės 2014 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 690 „Dėl Šv. Jono Pauliaus II piligrimų kelio kūrimo ir jo objektų išsaugojimo ir pritaikymo“, Vyriausybės 2008 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 940 „Dėl Žemaičių krikšto ir Žemaičių vyskupystės įsteigimo 600 metų jubiliejaus minėjimo 2009–2017 metų programos patvirtinimo ir šios programos priežiūros komisijos sudarymo“, Vyriausybės 2008 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1212 „Dėl projektų grupės „Bernardinų takais“ pripažinimo valstybei svarbiu kultūriniu projektu“, spręsti juose keliamas problemas.

 

Nepakankamos visuomenės žinios apie kultūros paveldo reikšmę ir išsaugojimo svarbą

 

12. Visuomenė ne visada suvokia architektūros paveldo kultūrinę vertę, netapatina savo šeimos, giminės ir tautos istorijos su kultūros paveldu, todėl nejaučia poreikio kultūros paveldo statinių išsaugoti ateities kartoms. Problema ypač aktuali Lietuvos kaimuose ir miesteliuose, kur senuosius statinius įsigiję savininkai juose negyvena ir (arba) nepakankamai rūpinasi jų išsaugojimu ir atvėrimu platesnei visuomenės daliai. Dažniausiai neturėdami reikalingų žinių ir sąsajų su vietove, naujieji paveldo savininkai istorinius statinius drastiškai rekonstruoja, tam tikslui naudodami ne tradicines, o naujas, tam ne visuomet pritaikytas medžiagas. Kultūros paveldo statinių savininkai dažnai neturi ir įgūdžių (arba tokie įgūdžiai labai silpni), reikalingų tinkamai saugoti, tvarkyti ir pritaikyti šiuolaikinėms gyvenimo ir veiklos sąlygoms kultūros paveldo objektus. 

Siūlomas sprendimas: kultūros paveldo objektų aktualizavimas turėtų apimti ir šių objektų rinkodarą, visuomenės švietimą, informavimą apie kultūros paveldo vertę ir reikšmę, objektų žinomumo, populiarumo didinimą bei objekto prieinamumo, atvirumo visuomenei, lankytojams užtikrinimą.

 

TREČIASIS SKIRSNIS

KULTŪROS INFRASTRUKTŪROS OBJEKTŲ AKTUALIZAVIMO IŠŠŪKIAI IR GALIMYBĖS PAGAL SEKTORIUS

 

Bibliotekų Lietuvoje siūlomos paslaugos ne visiškai atitinka besikeičiančius visuomenės poreikius

13. 2014 metų pradžioje Lietuvoje veikė 2585 bibliotekos, iš kurių 1306 patenka į Kultūros ministerijos valdymo sritį. Šis Lietuvos bibliotekų tinklas – didžiausia viešoji informacinė infrastruktūra, kuri reikšmingai padeda kurti šalies socialinę, kultūrinę ir ekonominę gerovę. Pastarąjį dešimtmetį įgyvendintų tokių plačios apimties projektų kaip „LIBIS“, „Bibliotekos pažangai“, „E-klasika“, „E-paveldas“ rezultatai itin prisidėjo prie bibliotekų vaidmens visuomenėje pokyčių, padėjo suformuoti naują požiūris į jas, iškėlė naujus reikalavimus, susijusius su informacinės ir žinių visuomenės poreikiais. Kartu šie reikalavimai susiję su visuomenės narių gyvenimo lygio ir užimtumo struktūros pokyčiais, naujų socialinių grupių, turinčių visiškai naujus kultūrinius, švietimo ir informacinius poreikius bei pasižyminčių kitokia vartojimo elgsena, atsiradimu. Šiems pokyčiams bibliotekos nėra tinkamai pasirengusios.

Nors finansavimas bibliotekų fondams komplektuoti pastaraisiais metais pradėtas didinti, tačiau skiriamas finansavimas nepakankamas dokumentų fondams atnaujinti. Bibliotekų dokumentų fondai ypač svarbūs užtikrinant gyventojams prieigą prie naujausios informacijos, skirtos laisvalaikio, studijų, savišvietos ir kitiems tikslams, todėl būtina užtikrinti ne tik kuo geresnę prieigą, bet ir aktyviai skatinti gyventojus naudotis sukauptais informacijos šaltiniais bei paslaugomis.

Ribotas vienos bibliotekos galimybes aprūpinti gyventojus informacija galėtų pagerinti efektyviai veikianti tarpbibliotekinio skolinimo paslaugų sistema, lanksčios vartotojų aptarnavimo formos, kaip knygų rezervavimas, kilnojamų bibliotekų ir pan. paslaugos. Šiuo metu šios priemonės Lietuvos bibliotekų sistemoje išnaudojamos nepakankamai. Todėl būtina skatinti bendradarbiavimą, ypač tarp toje pačioje vietovėje veikiančių, toms pačioms ir skirtingoms administracinėms struktūroms priklausančių bibliotekų, pavyzdžiui, savivaldybių viešųjų ir mokyklų bibliotekų, savivaldybių ir apskričių viešųjų bibliotekų, miesto ir rajono savivaldybių viešųjų bibliotekų, veikiančių tame pačiame mieste ir kitų.

Informacijos ir ryšių technologijų (IRT) plėtra daro didžiulę įtaką šalies bibliotekoms. Šiuo metu Lietuvoje turime automatizuotą sistemą LIBIS, apjungiančią viešąsias bibliotekas į tinklą, visą šalies teritoriją apimančią viešos interneto prieigos infrastruktūrą, prieigą prie šalies kultūros paveldo internete. Šios priemonės sudaro sąlygas teikti bibliotekų paslaugas gyventojams kokybiškiau ir patogesniu būdu, kartu reikšmingai prisidėti prie gyventojų informacinio raštingumo ugdymo. Atsižvelgiant į tai, kad esama programinė ir techninė įranga sparčiai sensta, būtina nuolat atnaujinti bibliotekų informacinę infrastruktūrą, siekiant sudaryti gyventojams sąlygas naudotis šiuolaikinėmis informacijos ir ryšių technologijomis. Kita vertus, bibliotekos turi efektyviau naudoti IRT naujų paslaugų kūrimui arba tradicinių paslaugų patrauklumo didinimui (virtualios parodos, renginių transliavimas internetu, regiono lankytinų objektų virtualus žemėlapis ir pan.), tokiu būdu sudarant sąlygas platesnei kultūros paslaugų sklaidai bei pritaikant jas specialiųjų poreikių žmonėms.

Bibliotekos teikia nemokamas paslaugas gyventojams, tokiu būdu sudarydamos lygias galimybes tobulėti, turiningai praleisti laisvalaikį, siekti mokslo ir profesinių žinių bei padėdamos mažinti dėl ekonominės ir socialinės padėties, diskriminacijos, smurto, demografinių ir kitų priežasčių atsirandančią socialinę gyventojų atskirtį šalyje. Siekiant reikšmingai prisidėti prie gyventojų socialinės įtraukties, visuomeninio aktyvumo ir skirtumų, tarp įvairių visuomenės grupių mažinimo, bibliotekos turi aktyviau kurti į socialiai pažeidžiamiausias visuomenės grupes orientuotas paslaugas ir padėti joms integruotis į visuomenę bei tapti pilnaverčiais jos nariais.

Bibliotekos pastatas yra viešųjų paslaugų kokybės sąlyga, jo erdvės turi būti atviros visuomenei, patrauklios, patogios ir sudarančios tinkamas sąlygas įvairiai bibliotekos veiklai. Tuo tarpu Lietuvoje daugelio bibliotekų pastatai ir patalpos neatitinka šiuolaikinės bibliotekos reikalavimų: bibliotekos įsikūrusios nepritaikytuose pastatuose ar patalpose (darželiuose, butuose, mokymo įstaigų klasėse ir pan.), kai kurios jų iki šiol yra privačiose patalpose, daug kur nepakanka patalpų fondams saugoti ir vartotojams aptarnauti. Bibliotekos erdvių nepakankamas aprūpinimas technologijomis ir įranga, nepatogi, „nedraugiška“ lankytojui aplinka taip pat mažina skaitymo bei knygos patrauklumą ir populiarumą visuomenėje. Naujausi tyrimai ir gyventojų apklausų duomenys atskleidžia, kad trečdalis lietuvių per metus neperskaito nė vienos knygos.[17] Grožinės literatūros skaitymas vis mažiau populiarus vaikų ir jaunimo laisvalaikio praleidimo būdas.

Siūlomas sprendimas: aktualizuoti bibliotekų infrastruktūrą atnaujinant informacijos prieigai ir elektroninių išteklių naudojimui reikalingą įrangą, naujų technologijų galimybes nukreipti kūrybingo, išsilavinusio asmens ugdymui, sukuriant visoms vartotojų grupėms patrauklią aplinką bibliotekose.

 

Muziejai Lietuvoje šiuo metu tik dalinai atitinka šiuolaikinio muziejaus sampratą ir nepilnai tenkina visuomenės kultūrinius poreikius

 

14. Lietuvos kultūros politikos nuostatuose pabrėžiama, kad šiuolaikinio muziejaus veikla siejama su kultūros, švietimo, informacijos skleidimo funkcijomis. Šios nuostatos spartesnį įgyvendinimą lemia ir nuolat besikeičianti visuomenė, kuri muziejui kelia vis didesnius reikalavimus iš muziejų tikėdamasi šiuolaikiškų parodų ir ekspozicijų, mokymo ir mokymosi aplinkos sukūrimo, aktyvios veiklos, įdomių edukacinių programų. Tačiau muziejai, kurie yra daugiau orientuoti į kultūros vertybių saugojimą ir kaupimą, susiduria su dideliais sunkumais įgyvendinant šiuolaikinės visuomenės reikalavimus.

Remiantis tradicinio muziejaus samprata, ekspozicija ir parodos yra pagrindinė muziejų komunikacijos su visuomene veikla. Šiuo metu Lietuvos muziejų ekspozicijose lankytojams pristatoma tik apie 5 proc. visų muziejuose saugomų kultūros vertybių. Tai aiškiai sustiprina muziejų komunikacinį potencialą, parodo, kiek muziejai turi galimybių atnaujinti, keisti ekspozicijas bei rengti parodas.

Muziejų edukacija apibrėžiama kaip sistemingas ir struktūrizuotas mokymasis ir mokymas muziejaus aplinkoje, panaudojant edukologijos moksle apibrėžtą ugdymo proceso struktūrą ir metodus, taip pat muziejuje saugomus eksponatus ir sukauptas žinias. Tai mokymosi, mokymo, ugdymo, lavinimo bei savišvietos veikla, kurios pagrindas yra muziejų rinkiniuose materialiuoju pavidalu sukaupta žmonijos, gamtos, kultūros, socialinių ryšių istorija ir patirtis. Tačiau, kurdami ir įgyvendindami edukacines programas, muziejai susiduria su daugybe problemų. Tai – siauras požiūris į muziejaus edukacinę veiklą, šiuolaikinės edukologijos ir psichologijos žinių bei kompetencijos stoka, lankytojų poreikių nežinojimas, nesugebėjimas organizuoti muziejaus edukacinės veiklos taip, kad ji atitiktų šiuolaikinės visuomenės poreikius, nepakankamas dėmesys darbui su suaugusiais žmonėmis. Šie iššūkiai verčia muziejus keistis ir pažvelgti į muziejų edukacinę veiklą kompleksiškai, siekiant įdiegti geriausių muziejų edukacinės veiklos standartus.

Lietuvos muziejuose vis dar menkai išnaudojamos skaitmeninės technologijos, kurios iš esmės pagerintų sąveiką su lankytojais. Tačiau muziejai, taikydami pastarąsias technologijas informacinių sistemų, virtualių parodų ir skaitmeninių leidinių rengimui, turi atkreipti dėmesį ne tik į skaitmeninių technologijų taikymo kiekybę, bet ir į kokybę, orientuojantis į tinklaveiką, visuomenės poreikius ir išaugusį bendrą Lietuvos gyventojų informacinį raštingumą.

Kadangi Lietuvos muziejuose saugoma gausi ir vertinga Lietuvos kilnojamojo kultūros paveldo dalis: meno kūriniai, liaudies meno ir etnografijos objektai, istoriniai dokumentai, archeologiniai radiniai, ir tik maža dalis šių kultūros vertybių yra pristatoma visuomenei muziejų ekspozicijų salėse, o kita, didžioji jų dalis, laikoma saugyklose ir sudaro milžinišką rezervą ekspozicijų plėtimui ir atnaujinimui, dar viena problema, su kuria susiduria muziejai – Lietuvos muziejų saugyklų, dažnai ir pačių ekspozicijų salių neatitikimas joms keliamiems techniniams ir kokybiniams reikalavimams. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2012 m. atlikto audito „Ar Muziejų modernizavimo 2007–2015 m. programa vykdoma rezultatyviai: valstybinio audito ataskaita Nr. VA-P-50-1-1“ metu atlikta muziejų apklausa parodė, kad iš muziejų turimų saugyklų tik 26 proc. atitinka joms keliamus saugos reikalavimus. Dėl lėšų trūkumo, muziejai taip pat negali įsigyti tinkamų, kultūros vertybėms specialiai pritaikytų, iš geros kokybės medžiagų pagamintų laikmenų.

Muziejaus paslaugos lankytojams gali būti apibrėžiamos kaip bet kuri veikla ar nauda, kurią muziejus gali pasiūlyti visuomenei. Pagal lankytojų skaičių Lietuvos muziejuose vyrauja tradicinių paslaugų vartojimas – ekspozicijų, parodų lankymas bei dalyvavimas muziejų renginiuose. Probleminiu lauku lieka muziejaus komercinės paslaugos (kavinės, suvenyrų parduotuvės ir pan.). Šis muziejaus paslaugų segmentas Lietuvoje vis dar menkai išplėtotas. Jo plėtrai labiausiai trukdo muziejų steigėjų ir profesinės bendruomenės skeptiškas požiūris, nesuvokimas šių paslaugų kaip savitos paveldo komunikacijos (pagrindinės muziejaus veiklos) formos, menkos investicijos į šias paslaugas bei menkos muziejų personalo verslumo kompetencijos. Ne mažesne problema lieka menkai besikeičiantis muziejaus paslaugų laukas, muziejaus slinktis link pramoginio pobūdžio, su kultūros ir kūrybinėmis industrijomis sietinų paslaugų plėtra.

Siūlomas sprendimas: pritaikyti muziejų fizinę ir informacinę infrastruktūrą paslaugų kokybės ir įvairovės užtikrinimui, tikslingai ir sistemingai diegiant šiuolaikines technologijas,  didinti muziejaus paslaugų patrauklumą ir prieinamumą visuomenei, užtikrinti jos edukaciją ir aktyvų dalyvavimą kultūros procesuose.

 

Profesionaliojo scenos meno įstaigos turi ribotas galimybes plėtoti inovatyvias veiklos formas, ugdyti visuomenės kūrybiškumą

 

Pakeistas skirsnio pavadinimas:

Nr. ĮV-1072, 2017-11-14, paskelbta TAR 2017-11-14, i. k. 2017-17940

 

15. Profesionaliojo scenos meno įstaigos yra vienos didžiausių kultūros institucijų miestuose, jos savo kūrybine veikla ugdo kūrybingą ir kultūringą visuomenę, tenkina visuomenės poreikį profesionaliam scenos menui, teikia kultūros paslaugas visoms (ir pažeidžiamiausioms) visuomenės grupėms, turi tikslinių lankytojų ratą, prisideda prie šalies įvaizdžio formavimo. Ši kultūros organizacijų grupė, kurią sudaro valstybės, savivaldybių profesionaliojo scenos meno įstaigos bei privačios šios srities iniciatyvos, yra pajėgi sukurti ir įgyvendinti aukšto profesionalumo projektus, jų sukurta produkcija sėkmingai rodoma kitose šalyse bei pelno tarptautinius apdovanojimus ir pripažinimą.

Vien tik nacionalinių ir valstybės profesionaliojo scenos meno įstaigų teikiamomis paslaugomis kasmet naudojasi apie 820 000 žiūrovų ir klausytojų, kurių skaičius ženkliai padidėtų, jeigu profesionaliojo scenos meno įstaigos turėtų galimybę panaudoti šiuolaikines, inovatyvias technologijas ir aukštus kokybės standartus atitinkančią materialinę bazę kultūros paslaugai sukurti ir teikti. Šių įstaigų veikla teigiamai veikia kitų ūkio subjektų ekonominę veiklą – eidami į spektaklius ar koncertus žiūrovai iš kitų ūkio subjektų įsigyja prekių ir paslaugų. Tokių išlaidų metinė suma yra apie 46 milijonus litų. Per metus valstybės biudžetui sumokama apie 9,6 mln. pridėtinės vertės mokesčio. Profesionaliojo scenos meno įstaigoms sudaryta galimybė teikti visuomenei aukštos kokybės paslaugas paskatintų žiūrovų skaičiaus augimą, verslo įmonių prekių ir paslaugų vartojimą bei vartojimo mokesčio įmokų į valstybės biudžetą augimą.

Tačiau, profesionaliojo scenos meno įstaigos susiduria su problemomis, ribojančiomis jų potencialą ir paslaugų plėtros galimybes:

1) Nors senoji profesionaliojo scenos meno įstaigų infrastruktūra yra pritaikyta pagrindinei įstaigų veiklai – spektaklių rodymui ar koncertų atlikimui, pastatų vidaus erdvės nėra pritaikytos kitoms funkcijoms, kurios šiandien šioms įstaigoms yra reikalingos pvz., edukacinei veiklai. Labai svarbu, kad teatrai, ypatingai orientuoti į jaunajį žiūrovą, būtų įgalinti ne tik kurti vaikams spektaklius, bet ir supažindinti vaikus ir jaunimą su teatro istorija, aktoryste, skatintų domėjimąsi profesionaliuoju scenos menu, ugdytų talentus. Šių procesų skatinimui reikalingas ir nuoseklus švietimo ir kultūros įstaigų bendradarbiavimas, ir investicijos į materialinę bazę.

2) Šiuolaikinis teatras ir šiuolaikinė muzika naudojasi įvairiomis išraiškos priemonėmis: video projekcijomis, multimedijos įranga, modernia apšvietimo ir kt. scenos įranga, tačiau didesnė dalis Lietuvos profesionaliojo scenos meno įstaigų nedisponuoja reikalinga technologine baze, todėl statant spektaklius iškyla įvairių apribojimų, susijusių ne su kūrybinio potencialo stoka, o su galimybėmis jį realizuoti. Šiuolaikinės technologijos didele dalimi gali išspręsti dekoracijų ir kitus scenografijos klausimus, kurie įgalintų efektyviau naudoti materialinius ir kūrybinius resursus, pvz., efektyviau išnaudoti patalpas dekoracijų saugojimui.

Be abejo, papildomą techninę įrangą galima išsinuomoti, tačiau tai didina spektaklio ar koncerto sąnaudas. Taip pat daugėja projektų, jungiančių skirtingas meno rūšis: šokis naudojamas dramoje, video projekcijos – muzikoje. Didžioji dalis Lietuvos scenų yra tokiems projektams nepritaikytos. Tai taip pat sąlygoja repertuaro apribojimus. Šiandien profesionaliojo scenos meno įstaigų veiklos intensyvumas ir pati veikla savo formomis, raiškos galimybėmis gerokai skiriasi nuo vykdytos 6 – 8 dešimtmečiais, kuomet buvo rekonstruotos arba pastatytos daugelis Lietuvos scenų. Esama infrastruktūra gerokai riboja scenos menų raiškos galimybes, naujų technologijų panaudojimą.

3) Pastatų energinis efektyvumas yra labai žemas, kas brangina eksploataciją, tuo tarpu lėšos galėtų būti panaudojamos naujai, įdomesnei produkcijai kurti.

4) Aukščiausio profesinio lygio teatrinė produkcija yra ne visada prieinama ne sostinės gyventojams. Regionuose esančios profesionaliojo scenos meno įstaigos turi konkuruoti su komercine teatrine produkcija, kuri neretai yra pigesnė bei žemesnio meninio lygio. Todėl, šioms įstaigoms vis sunkiau išlikti traukos centru, kultūros židiniu mieste ar rajone, pritraukti jaunus teatro profesionalus į savo veiklą.

Siūlomas sprendimas: atnaujinti profesionaliojo scenos meno įstaigų infrastruktūrą, pritaikant vidaus erdves ir įrangą įstaigų veiklų mobilumui ir universalumui. Profesionaliojo scenos meno įstaigos turėtų galimybę įgyvendinti įvairesnius projektus, būtų gerinamas kūrybinių produktų mobilumas šalyje – profesionalus teatras taptų prieinamesnis regionuose, profesionaliojo scenos meno organizacijos visapusiškai galėtų plėtoti edukacines veiklas.

Punkto pakeitimai:

Nr. ĮV-1072, 2017-11-14, paskelbta TAR 2017-11-14, i. k. 2017-17940

 

Prasta kultūros centrų būklė riboja regionų gyventojų galimybę dalyvauti kultūrinėje  veikloje bei užtikrinti aukštos kokybės kultūros produktų ir paslaugų prieinamumą

 

16. 2013 m. pabaigoje Lietuvoje veikė 162 kultūros centrai, 127 jų filialai bei 316 kultūros centrų skyriai ir padaliniai. Viena didžiausių problemų, su kuriomis susiduria kultūros centrai – susidėvėjusi jų infrastruktūra ir pasenusi materialinė bazė. Šiuo metu valstybės biudžeto lėšos kultūros centrų aktualizavimui skiriamos pagal Kultūros centrų modernizavimo 2007–2020 metų programą, į kurią įtraukti 63 aukščiausios ir pirmos kategorijos kultūros centrai. Iki 2013 m. pabaigos šios programos lėšomis renovuoti tik 6 kultūros centrai, šiuo metu renovuojami 32 kultūros centrai. Kasmet skiriamų valstybės biudžeto lėšų kiekis  neleis įgyvendinti 2020 m. Kultūros centrų modernizavimo programos, todėl lėšų poreikis kultūros centrų infrastruktūros ir materialinės bazės (baldų, inventorių, apšvietimo, garso ir scenos įrangos) atnaujinimui išliks ir toliau.

Kultūros centrai vaidina labai svarbų vaidmenį suartinant bendruomenes, gali reikšmingai prisidėti prie gyventojų socialinės įtraukties, visuomeninio aktyvumo skatinimo ir skirtumų tarp įvairių visuomenės grupių mažinimo, gyventojų kultūrinės saviraiškos plėtojimo. Dar vienas ilgalaikis iššūkis kultūros sklaidai regionuose – profesionalaus meno sklaidos stoka. Profesionalaus meno įstaigų veikla išplėtota didžiuosiuose miestuose, tuo tarpu regionų savivaldybių infrastruktūra nepritaikyta kokybiškai profesionalaus meno sklaidai. Dėl nepakankamos infrastruktūros ir įrangos daugelyje kultūros centrų nėra galimybių surengti profesionalios muzikos koncertus, parodyti teatro spektaklius, demonstruoti kino filmus tokia pačia kokybe bei laiku kaip didžiuosiuose miestuose.  Techninė bazė, atitinkanti šiuolaikinius standartus, yra ypatingai aktuali tiek pristatant naujausią kino produkciją, tiek siekiant populiarinti Europos ir Lietuvos kino gamintojų kūrinius. Siekiant stiprinti kultūros centrų sociokultūrinį potencialą, taip pat užtikrinti profesionalaus meno prieinamumą kaimų ir miestelių gyventojams, kiekvienoje savivaldybėje turi būti bent vienas renovuotas, aukštos kokybės kultūros paslaugas teikiantis kultūros centras. Kultūros centrų patalpos ir erdvės turėtų būti patrauklios ir patogios vykdomoms edukacinėms programoms, skirtoms įvairioms gyventojų amžiaus grupėms, pritaikytos neformaliajam ugdymui.

Siūlomas sprendimas: aktualizuoti kultūros centrų infrastruktūrą, sudarant sąlygas kokybiškai profesionalaus meno sklaidai ir įvairių visuomenės grupių dalyvavimui kultūroje, edukacijai bei visuomeninio aktyvumo skatinimui.

 

Infrastruktūra, skirta kino gamybai, Lietuvos bei Europos filmų platinimui nėra pakankama, nėra kino platinimo tinklo regionuose

 

17. Kinas yra labai svarbus kultūros produktas, atskleidžiantis visuomenės vertybes, parodantis visuomenės gyvenimo aktualijas, fiksuojantis joje vykstančius pokyčius. Kino filmų gamyba ir platinimas taip pat yra labai svarbi ekonominė veikla. Tačiau kino sektoriaus Europoje plėtra susiduria ir su dideliais iššūkiais, kadangi filmų gamybos išlaidos yra daug didesnės nei kitų audiovizualinių kūrinių, o konkurencija pasauliniu mastu labai didelė. Į šias problemas ir valstybės pagalbos būtinybę kino sektoriui dėmesį atkreipė Europos Komisija 2013 m. komunikate „Dėl valstybės pagalbos filmams ir kitiems vaizdo ir garso kūriniams“.[18] Komunikate teigiama, kad valstybėse narėse taikomų kino gamybos schemų paskirtis – „užtikrinti, kad filmų ir televizijos garso ir vaizdo priemonėmis būtų rodoma nacionalinė ir regioninė kultūra bei išreiškiamas kūrybinis potencialas. Kita vertus, šiomis priemonėmis siekiama kurti kritinę masę, kurios reikia dinamiškam sektoriaus vystymuisi ir konsolidacijai“.

2009–2013 metų periodu Lietuvos kino teatrų lankomumas ir bendros kino rodymo pajamos nuosekliai augo. Tai pagrindžia kryptingų investicijų į kino sklaidą šalyje poreikį, naujų kino demonstravimo technologijų integravimą į infrastruktūros atnaujinimo projektus, ypatingai regionuose. Lietuvos regionuose filmai demonstruojami iš buitinių laikmenų, kas devalvuoja kūrinio meninę vertę. Europietiški filmai galėtų tapti edukacinių programų dalimi regionų gyventojams, tačiau tam reikalinga moderni filmų demonstravimo įranga. Investicijos į infrastruktūrą ir įrangą prisidėtų prie suskaitmeninto kino teatrų tinklo formavimo Lietuvoje.

Riboti viešieji finansiniai resursai verčia ieškoti ir kitų, papildomų finansavimo šaltinių kino sektoriaus infrastruktūros sukūrimui, pritaikymui ir palaikymui, pavyzdžiui, pritraukiant privatų kapitalą kino platinimo tinklo sukūrimui ir aptarnavimui.

Siūlomas sprendimas: plėtoti ir stiprinti filmų gamybai bei platinimui reikalingą kino infrastruktūrą, didinant šio sektoriaus konkurencingumą, lietuviško bei europietiško kino prieinamumą ir populiarumą šalies gyventojų tarpe.

 

III SKYRIUS

PROGRAMOS TIKSLAI IR UŽDAVINIAI

 

18. Programos tikslas – sutvarkyti vertingiausius bei didžiausią ekonominės vertės visuomenei sukūrimo potencialą turinčius kultūros paveldo ir kultūros infrastruktūros objektus, darniai pritaikant juos šiuolaikinės visuomenės kultūrinėms, socialinėms ir ekonominėms reikmėms, užtikrinant kuo įvairesnių visuomenės grupių ir kuo didesnės visuomenės dalies dalyvavimą kultūros objektuose organizuojamose veiklose, efektyviai naudojant kultūros objektų tinklo resursus ir skatinant bendradarbiavimą tarp kultūros objektuose įsikūrusių įstaigų ir kitų sektorių Lietuvos ir tarptautiniu lygmeniu.

19. Programos uždaviniai:

19.1. Pritaikyti kultūros objektus, skatinant aktyvesnį visuomenės dalyvavimą kultūros veiklose, užtikrinant kultūros prieinamumą ir aktualumą didesnei visuomenės daliai, įtraukiant kuo įvairesnes visuomenės grupes.

19.2. Kultūros objektuose kurti į vartotojų poreikius orientuotas paslaugas, pasitelkiant lankytojų patirtį praturtinančias šiuolaikines technologijas ir (ar) netechnologinius kūrybinius sprendimus, diegiant kultūros inovacijas.

19.3. Kultūros objektuose vystyti kultūros ir kūrybines industrijas, plėtojant naujas kultūros paslaugas, kuriant naujus kultūros produktus, užtikrinant efektyvesnę jų sklaidą, komunikaciją ir rinkodarą, skatinant kultūros įstaigas ir kūrybinių industrijų sektorių kartu įgyvendinti meno, verslo, mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų programas ir bendradarbiavimo iniciatyvas.

19.4. Kultūros objektuose užtikrinti kultūros paslaugų koncentraciją, efektyviai išnaudojant kultūros objektų resursus ir įtinklinimo potencialą, skatinant kultūros objektuose įsikūrusių įstaigų bendradarbiavimą.

19.5.   Darniai pritaikant kultūros paveldo objektus, išlaikyti pusiausvyrą tarp modernaus jų pritaikymo ir autentiškumo išsaugojimo.

19.6. Sakralinius objektus pritaikyti liturgijai, kitoms visuomenei aktualioms, bendruomenių, piligrimų reikmėms, atverti juos kultūros paveldo lankytojams tiek, kiek tai dera su objektų sakraline paskirtimi.

19.7. Skleisti informaciją apie kultūros paveldo vertę ir reikšmę, didinti kultūros paveldo objektų žinomumą, populiarumą, užtikrinti objektų prieinamumą, atvirumą visuomenei ir lankytojams.

19.8. Kultūros objektuose sudaryti sąlygas kokybiškai profesionalaus meno sklaidai ir įvairių visuomenės grupių edukacijai bei saviraiškai.

 

IV SKYRIUS

OBJEKTŲ AKTUALIZAVIMO REIKALAVIMAI

 

20. Objektų aktualizavimo reikalavimai nustato objektų pritaikymo, sukuriant ekonominę vertę visuomenei, sąlygas, kurios apibrėžia investicijų į objektą būtinumą ir pagrįstumą. Bendrieji objektų aktualizavimo reikalavimai privalomi visiems kultūros objektams (išskyrus sakralinio paveldo objektus), nepriklausomai nuo kultūros objekte vykdomos kultūros veiklos (muziejus, biblioteka, profesionaliojo scenos meno įstaiga, kinas ar kultūros centras) ar objekto statuso (kultūros paveldas ar kultūros infrastruktūra)

Punkto pakeitimai:

Nr. ĮV-373, 2015-06-08, paskelbta TAR 2015-06-10, i. k. 2015-09123

Nr. ĮV-1072, 2017-11-14, paskelbta TAR 2017-11-14, i. k. 2017-17940

 

21. Specialieji objektų aktualizavimo reikalavimai taikomi tik specifinei kultūros infrastruktūrai pagal objekte vykdomą pagrindinę veiklą (specialieji muziejų aktualizavimo kriterijai taikomi tik muziejams, bibliotekų – tik bibliotekoms ir t.t.). Kultūros paveldo objektams  taikomi specialieji kultūros paveldo aktualizavimo reikalavimai

Punkto pakeitimai:

Nr. ĮV-373, 2015-06-08, paskelbta TAR 2015-06-10, i. k. 2015-09123

 

22. Investicijų į objekto aktualizavimą pagrindimui objektas privalo tenkinti bendruosius  ir specialiuosius aktualizavimo reikalavimus.

Punkto pakeitimai:

Nr. ĮV-373, 2015-06-08, paskelbta TAR 2015-06-10, i. k. 2015-09123

 

PIRMASIS SKIRSNIS

BENDRIEJI OBJEKTŲ AKTUALIZAVIMO REIKALAVIMAI

 

23. Aktualizuotas objektas turi atitikti šiuos bendruosius reikalavimus:

23.1. Objektas kurs ekonominę vertę visuomenei bent vienu iš šių būdų:

23.1.1 objektas bus pritaikytas kultūrinei veiklai, užtikrinant teikiamų kultūros paslaugų ir produktų kokybę, prieinamumą, patrauklumą visuomenei, siekiant sudominti ir įtraukti kuo didesnę visuomenės dalį ir kuo įvairesnes tikslines grupes į kultūrinį gyvenimą, išlaikyti esamus ir (arba) sukurti papildomus (naujus) lankytojų ir (arba) dalyvių srautus

Punkto pakeitimai:

Nr. ĮV-373, 2015-06-08, paskelbta TAR 2015-06-10, i. k. 2015-09123

 

23.1.2 objektas didins miesto ar regiono patrauklumą vietos gyventojams ir (arba) investicijoms ir (arba) vietos verslo plėtrai (pavyzdžiui, pritrauks daugiau turistų, skatins naujų darbo vietų kūrimą, pagerins gyvenimo aplinką ir kokybę).

Punkto pakeitimai:

Nr. ĮV-373, 2015-06-08, paskelbta TAR 2015-06-10, i. k. 2015-09123

 

23.2. Objekte bus vykdoma naujo turinio, kokybės, formos ir (arba) apimties kultūros veikla derinant tradicines ir naujausias technologijas ir (ar) netechnologinius kūrybinius sprendimus vienu ar daugiau iš šių būdų:

23.2.1. objekto veiklose bus naudojamos šiuolaikinės technologijos, pvz., įrengtos interaktyvios ekspozicijos, taikomi inovatyvūs sprendimai, visuomenė informuojama ir paslaugos reklamuojamos pasitelkiant socialinius tinklus, išmaniųjų įrenginių programėles ir pan.;

23.2.2  objekto veikloje kuriamos naujos skaitmeninės paslaugos ar produktai;

Punkto pakeitimai:

Nr. ĮV-373, 2015-06-08, paskelbta TAR 2015-06-10, i. k. 2015-09123

 

23.2.3. objekto veiklose bus taikomi netechnologiniai kūrybiniai sprendimai, leidžiantys pagerinti teikiamų kultūros paslaugų ar pristatomų, platinamų kultūros produktų turinį, kokybę, apimtį ir (ar) prieinamumą.

Punkto pakeitimai:

Nr. ĮV-373, 2015-06-08, paskelbta TAR 2015-06-10, i. k. 2015-09123

 

23.3. Objekte bus vystomos kultūros ir kūrybinės industrijos vienu ar daugiau iš šių būdų:

23.3.1 objekte bus vykdomos kultūros ir kūrybinių industrijų veiklos, skirtos kultūros produktų ar paslaugų žinomumo, prieinamumo, informacijos sklaidos, komunikacijos gerinimui ir patrauklumo vartotojui didinimui (pavyzdžiui, objekte bus įsteigta kavinė, su objekto kultūriniu turiniu susijusi parduotuvė ar pan.);

Punkto pakeitimai:

Nr. ĮV-373, 2015-06-08, paskelbta TAR 2015-06-10, i. k. 2015-09123

 

23.3.2. objekte įsikurs kultūros ir kūrybinių industrijų klasteris, kūrybinė laboratorija, kultūros inovacijų centras, menų inkubatorius, kūrybinė rezidencija ar kita kultūros ir kūrybinių industrijų veiklos forma, skatinanti verslumą;

23.3.3. objekte vyks meno ir verslo, taip pat meno (arba kultūros ir kūrybinių industrijų) ir mokslo atstovų bendradarbiavimo veiklos;

23.3.4. objekte bus stiprinami personalo ir (arba) kūrybinių bei kultūros paslaugų teikėjų, kūrybinio turinio prodiuserių ir kitų meno kūrėjų gebėjimai, ugdomi jų projektų valdymo ir verslumo įgūdžiai.

23.4. Objektas užtikrins efektyvų viešosios infrastruktūros resursų panaudojimą, didins kultūros paslaugų koncentravimą ir tinklaveiką vienu ar daugiau iš šių būdų:

23.4.1 aktualizuotas objektas prisidės prie viešosios infrastruktūros optimizavimo, t. y. į aktualizuotą kultūros objektą bus perkeltos iki tol kituose pastatuose veikusios viešojo sektoriaus įstaigos ar tam tikros jų funkcijos

Punkto pakeitimai:

Nr. ĮV-373, 2015-06-08, paskelbta TAR 2015-06-10, i. k. 2015-09123

 

23.4.2 investicijos į objektą papildys, užbaigs ar sukurs pridėtinę vertę ankstesnėms Europos Sąjungos, Europos ekonominės erdvės, kitoms tarptautinėms paramoms, valstybės ar savivaldybių investicijoms, t. y. panaudojus ES struktūrinių fondų lėšas objekte galės būti užbaigti aktualizavimo darbai ir objektas pradės pilnavertiškai funkcionuoti;

Punkto pakeitimai:

Nr. ĮV-373, 2015-06-08, paskelbta TAR 2015-06-10, i. k. 2015-09123

 

23.4.3. bus užtikrinta objekto tinklaveika – objekte bus plėtojamos bendros veiklos ir (ar) paslaugos su kitais regione, Lietuvoje ar Europoje esančiais objektais, renginiais, kultūros ar visuomeninėmis organizacijomis;

23.4.4. objekte bus teikiamos kompleksinės kultūros paslaugos (pvz., bibliotekos, muziejaus ir kultūros centro) arba veiks kelios kultūros įstaigos ar organizacijos, kurios tarpusavyje koordinuos visas ar dalį savo veiklų ir bendradarbiaus jas vykdydamos.

23.5. Objektas tarnaus visuomenės edukacijos, mokymosi visą gyvenimą, socialinės įtraukties funkcijoms vienu ar daugiau iš šių būdų:

23.5.1. objekte bus įgyvendinamos neformalaus ugdymo programos vaikams, jaunimui ir suaugusiems, skatinant jų saviraišką, domėjimąsi kultūra, menu ir (ar) mokslu, motyvaciją mokytis ir tobulėti;

23.5.2. objekte bus įgyvendinamos bendros programos su formaliojo švietimo įstaigomis, taip siekiant praturtinti įprastą mokymosi procesą, ugdyti vaikų ir jaunimo kūrybiškumą bei auginti aktyvius kultūros kūrėjus, dalyvius ir vartotojus;

23.5.3. objekte vykdomos veiklos skirtos pritraukti socialinės atskirties visuomenės grupių narius;

23.5.4. objekte vykdomos veiklos prisidės prie profesionalaus meno sklaidos regionuose;

23.5.5. objekte bus įgyvendinamos informacinio ir medijų raštingumo programos įvairioms gyventojų grupėms.

 

ANTRASIS SKIRSNIS

SPECIALIEJI OBJEKTŲ AKTUALIZAVIMO REIKALAVIMAI

 

24. Aktualizuotas kultūros paveldo objektas turi atitikti šiuos specialiuosius reikalavimus:

24.1. Objektas yra svarbus regiono ir (ar) valstybės raidos procesams ir yra išskirtinės kultūrinės vertės.

24.2 Bus sukurti papildomi (nauji) lankytojų srautai pasitelkiant rinkodaros priemones

Punkto pakeitimai:

Nr. ĮV-373, 2015-06-08, paskelbta TAR 2015-06-10, i. k. 2015-09123

 

24.3 Bus užtikrinta informacijos sklaida apie objekto reikšmę, didinamas objekto žinomumas, populiarumas (pavyzdžiui, objekte bus organizuojami mokymai, konferencijos, ekskursijos, informaciniai renginiai, supažindinantys visuomenę su vertingosiomis kultūros paveldo objekto savybėmis).

Punkto pakeitimai:

Nr. ĮV-373, 2015-06-08, paskelbta TAR 2015-06-10, i. k. 2015-09123

 

24.4. Bus užtikrintas objekto prieinamumas, atvirumas visuomenei ir lankytojams.

24.5 Visuomenei bus teikiama informacija apie neišlikusias, sunaikintas ar visuomenei neprieinamas objekto dalis ar erdves, pasitelkiant virtualaus atkūrimo, kitus technologinius ar kūrybinius sprendimus

Punkto pakeitimai:

Nr. ĮV-373, 2015-06-08, paskelbta TAR 2015-06-10, i. k. 2015-09123

 

24.6. Sakralinio paveldo objektams netaikomi bendrieji reikalavimai, tačiau taikomi specialieji reikalavimai kultūros paveldui ir bent vienas papildomų reikalavimų sakraliniam paveldui:

24.6.1. ypatingai svarbiems sakralinio paveldo objektams suteiktas prioritetas Vyriausybės 2014 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 690 „Dėl Šv. Jono Pauliaus II piligrimų kelio kūrimo ir jo objektų išsaugojimo ir pritaikymo“, Vyriausybės 2008 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 940 „Dėl Žemaičių krikšto ir Žemaičių vyskupystės įsteigimo 600 metų jubiliejaus minėjimo 2009–2017 metų programos patvirtinimo ir šios programos priežiūros komisijos sudarymo“ arba Vyriausybės 2008 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1212 „Dėl projektų grupės „Bernardinų takais“ pripažinimo valstybei svarbiu kultūriniu projektu“;

24.6.2. objektas bus pritaikytas ne tik liturgijai, bet ir kitoms visuomenei aktualioms, piligrimų, bendruomenių reikmėms, bus atvertas kultūros paveldo lankytojams tiek, kiek tai dera su objekto sakraline paskirtimi.

Punkto pakeitimai:

Nr. ĮV-373, 2015-06-08, paskelbta TAR 2015-06-10, i. k. 2015-09123

 

25. Aktualizuota biblioteka turi atitikti šiuos specialiuosius reikalavimus:

25.2. Ugdys gyventojų gebėjimus naudotis informacija priimant sprendimus ir dalyvaujant visuomenės gyvenime (tradicinis, informacinis ir IRT priemonių naudojimo raštingumas).

25.3. Telks ir organizuos krašto informacijos šaltinius, kurs vietines ir dalyvaus kuriant regionines bei nacionalines skaitmenines bibliotekas.

25.4. Teiks neformalaus švietimo paslaugas, padedančias visuomenės nariams prisitaikyti prie nuolatinių pokyčių ir tobulėti visą gyvenimą.

25.5 Biblioteka kurs erdvę, kuri bus pritaikyta bibliotekos lankytojams ir leis jiems jaustis patogiai, (pavyzdžiui, ergonomiškas interjeras, viešųjų renginių organizavimui reikalinga įranga ar infrastruktūra, kitos priemonės).  

Punkto pakeitimai:

Nr. ĮV-373, 2015-06-08, paskelbta TAR 2015-06-10, i. k. 2015-09123

 

26. Aktualizuotas muziejus turi atitikti šiuos specialiuosius reikalavimus:

26.1 Muziejus atnaujins ekspozicijas, užtikrins muziejaus rinkinių prieinamumą visuomenei naudojant tiek fizinę, tiek informacinę muziejaus infrastruktūrą.

Punkto pakeitimai:

Nr. ĮV-373, 2015-06-08, paskelbta TAR 2015-06-10, i. k. 2015-09123

 

26.2. Muziejus sukurs arba atnaujins mokymui ir mokymuisi visoms amžiaus grupėms tinkamą fizinę ir informacinę aplinką, naudojant įvairias formas bei priemones.

26.3. Muziejus vykdys rinkinių skaitmeninimą arba kitais būdais kurs pridėtinę vertę visuomenei per naujai diegiamas muziejaus e–paslaugas ar kuriamus e–produktus.

26.3.1. Neteko galios nuo 2015-06-11

Punkto naikinimas:

Nr. ĮV-373, 2015-06-08, paskelbta TAR 2015-06-10, i. k. 2015-09123

 

26.3.2. Neteko galios nuo 2015-06-11

Punkto naikinimas:

Nr. ĮV-373, 2015-06-08, paskelbta TAR 2015-06-10, i. k. 2015-09123

 

26.3.3. Neteko galios nuo 2015-06-11

Punkto naikinimas:

Nr. ĮV-373, 2015-06-08, paskelbta TAR 2015-06-10, i. k. 2015-09123

 

Punkto pakeitimai:

Nr. ĮV-373, 2015-06-08, paskelbta TAR 2015-06-10, i. k. 2015-09123

 

27. Aktualizuotas profesionaliojo scenos meno įstaiga turi atitikti šiuos specialiuosius reikalavimus:

Punkto pakeitimai:

Nr. ĮV-1072, 2017-11-14, paskelbta TAR 2017-11-14, i. k. 2017-17940

27.1 Profesionaliojo scenos meno įstaiga galės įgyvendinti įvairaus pobūdžio meno projektus.

Punkto pakeitimai:

Nr. ĮV-373, 2015-06-08, paskelbta TAR 2015-06-10, i. k. 2015-09123

Nr. ĮV-1072, 2017-11-14, paskelbta TAR 2017-11-14, i. k. 2017-17940

 

27.2. Profesionaliojo scenos meno įstaigos erdvės bus pritaikytos ugdyti vaikų ir jaunuolių kūrybiškumą, gabių jaunųjų atlikėjų saviraišką.

Punkto pakeitimai:

Nr. ĮV-1072, 2017-11-14, paskelbta TAR 2017-11-14, i. k. 2017-17940

 

27.3 Bus paskatintas bendradarbiavimas tarp profesionaliojo scenos meno įstaigų bei su regioninėmis kultūros įstaigomis.

Punkto pakeitimai:

Nr. ĮV-373, 2015-06-08, paskelbta TAR 2015-06-10, i. k. 2015-09123

Nr. ĮV-1072, 2017-11-14, paskelbta TAR 2017-11-14, i. k. 2017-17940

 

27.4. Profesionaliojo scenos meno įstaigos rinkodara bus vystoma siekiant sudominti ir pritraukti daugiau aktyvių kultūrinių veiklų dalyvių ir (arba) užsienio turistų.

Punkto pakeitimai:

Nr. ĮV-1072, 2017-11-14, paskelbta TAR 2017-11-14, i. k. 2017-17940

 

28. Aktualizuotas kultūros centras turi atitikti šiuos specialiuosius reikalavimus:

28.1. Kultūros centras turi būti aukščiausios kategorijos kultūros centras.

28.2. Kultūros centras vietos gyventojams užtikrins profesionalaus meno prieinamumą.

28.3. Kultūros centras įtrauks į kultūrinę ir kūrybinę veiklą vaikus, jaunimą, plėtos neformalaus ugdymo programas.

28.4. Kultūros centras sudarys sąlygas bendruomenės meninei saviraiškai, skatins socialinės atskirties grupių dalyvavimą  kultūros veiklose.

28.5. Aktualizuotas kultūros centras puoselės tautinių bendrijų kultūrą bei prisidės prie šių bendrijų atstovų integracijos į visuomenę skatinimo.

29. Aktualizuotas kino infrastruktūros objektas turi atitikti ne mažiau kaip vieną šių specialiųjų reikalavimų:

29.1. Objektas sukurs tinkamas sąlygas profesionalaus ir konkurencingo kino gamybai Lietuvoje.

29.2. Objektas užtikrins lietuviško ir Europos kino sklaidą bei prieinamumą regionuose.

29.3 Objektas didins lietuviško ir Europos kino populiarumą visuomenėje.

Punkto pakeitimai:

Nr. ĮV-373, 2015-06-08, paskelbta TAR 2015-06-10, i. k. 2015-09123

 

5 skyrius. Neteko galios nuo 2015-06-11

Skyriaus naikinimas:

Nr. ĮV-373, 2015-06-08, paskelbta TAR 2015-06-10, i. k. 2015-09123

 

V SKYRIUS

BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

 

Skyriaus numeracijos pakeitimas:

Nr. ĮV-373, 2015-06-08, paskelbta TAR 2015-06-10, i. k. 2015-09123

 

36. Programai įgyvendinti prioritetiškai nukreipiami Kultūros ministerijai skiriami valstybės biudžeto asignavimai (įskaitant Europos Sąjungos lėšas), panaudojami kitų asignavimų valdytojų ištekliai, pritraukiamos fizinių ir kitų juridinių asmenų lėšos.

37. Įgyvendinant Programą dalyvaus Kultūros ministerija, kitos valstybės institucijos, savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos, fiziniai ir kiti juridiniai asmenys. Programos tikslai ir uždaviniai bus įgyvendinami per nacionalinės pažangos programos horizontalųjį prioritetą „Kultūra“ ir kitus vidutinės trukmės dokumentus. Programos įgyvendinimą koordinuos Kultūros ministerija.

38. Projektų atranka vykdoma ir sprendimai dėl projektų finansavimo priimami vadovaujantis Kultūros ministro nustatyta kultūros objektų aktualizavimo projektų atrankos tvarka ir (arba) kitų teisės aktų nustatyta tvarka

Papildyta punktu:

Nr. ĮV-373, 2015-06-08, paskelbta TAR 2015-06-10, i. k. 2015-09123

 

39. Programą įgyvendina valstybės, savivaldybių ir kitų viešojo ar privataus sektoriaus įstaigų projektai, kurie atitinka Programos IV skyriuje apibrėžtus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus (toliau – projektai).

Papildyta punktu:

Nr. ĮV-373, 2015-06-08, paskelbta TAR 2015-06-10, i. k. 2015-09123

 

 

Kultūros objektų aktualizavimo

2014–2020 metų programos

Priedas Nr. 1

 

 

PRIORITETINIŲ KULTŪROS PAVELDO OBJEKTŲ AKTUALIZAVIMO SĄRAŠAS

 

Eil. Nr.

Aktualizuojamo objekto valdytojas

Aktualizuojamo objekto pavadinimas, adresas

Preliminarus investicijų poreikis, Eur

1.

Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija

Užutrakio dvaro sodyba, Užutrakis, Trakų raj.

5 000 000,00

2.

Lietuvos dailės muziejus

Radvilų rūmų ansamblis, Vilniaus g. 24, Vilnius

4 975 503,00

3.

Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Istorinės ekspozicijos padalinio pastatas, Pylimo g. 4, Vilnius

3 973 400,00

4.

Trakų istorijos muziejus

Trakų pusiasalio pilis, Kęstučio g. 4, Trakai

2 843 520,62

5.

Šiaulių „Aušros“ muziejus

Venclauskių namai, Vytauto g. 89, Šiauliai

1 943 503,00

6.

Lietuvos dailės muziejus

Prano Gudyno restauravimo centro pastatai, Rūdininkų g. 8 ir Rūdininkų g.10, Vilnius

4 945 401,00

7.

Lietuvos nacionalinis muziejus

Pilininko namas, Arsenalo g. 1, Vilnius

4 086 805,00

8.

Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija

Kalnų parko objektai, Vilnius

1 000 000,00

9.

Šiuolaikinio meno centras

Sapiegų rūmai, L. Sapiegos g. 13, Vilnius

5 000 000,00

10.

Žemaičių muziejus „Alka“

Žemaičių muziejaus „Alka“ pastatas, S. Daukanto g. 6, Varniai

3 320 183,00

11.

Lietuvos dailės muziejus

Chodkevičių rūmai, Didžioji g. 4, Bokšto g. 5, Vilnius

2 775 290,00

12.

Lietuvos dailės muziejus

Vilniaus Žemutinės pilies Senasis arsenalas, Arsenalo g. 3a, Vilnius

4 985 978,00

13.

Lietuvos dailės muziejus

Laikrodžių muziejus, Liepų g. 12, Liepų g. 14, Klaipėda

1 966 957,00

14.

Šiaulių „Aušros“ muziejus

Chaimo Frenkelio vila, Vilniaus g. 74, Šiauliai

777 907,00

15.

Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus

Panerių memorialas, Agrastų g. 15, Vilnius

2 652 000,00

16.

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros pastatas, Vilniaus g. 33, Kaunas

1 433 343,00

17.

Trakų istorijos muziejus

Medininkų pilis, Šv. Kazimiero g. 2, Medininkai, Vilniaus raj.

2 893 143,00

18.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus pastatai, Vilniaus g. 41, Vilnius

4 921 730,00

19.

Maironio lietuvių literatūros muziejus

Vaikų literatūros muziejus, K. Donelaičio g. 13, Kaunas

1 606 696,00

20.

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

J. Zikaro memorialinio muziejus, J. Zikaro g. 3, Kaunas

640 634,00

21.

Lietuvos nacionalinis muziejus

Signatarų namai, Pilies g. 26, Vilnius

2 779 781,00

22.

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

A. ir P. Galaunių namai, Vydūno al. 2, Kaunas

734 113,00

 

_____________________

Priedo pakeitimai:

Nr. ĮV-373, 2015-06-08, paskelbta TAR 2015-06-10, i. k. 2015-09123

Nr. ĮV-496, 2015-07-21, paskelbta TAR 2015-07-22, i. k. 2015-11533

Nr. ĮV-815, 2016-10-14, paskelbta TAR 2016-10-14, i. k. 2016-25152

Nr. ĮV-184, 2018-02-15, paskelbta TAR 2018-02-15, i. k. 2018-02361

 

 

Kultūros objektų aktualizavimo

2014–2020 metų programos

Priedas Nr. 2

 

 

PRIORITETINIŲ KULTŪROS INFRASTRUKTŪROS OBJEKTŲ MODERNIZAVIMO SĄRAŠAS

 

Eil. Nr.

Modernizuojamo objekto valdytojas

Modernizuojamo objekto pavadinimas, adresas

Preliminarus investicijų poreikis, Eur

1.

Kauno apskrities viešoji biblioteka

Kauno apskrities viešosios bibliotekos pastatas, Radastų g. 2, Kaunas

4 998 000,00

2.

Kauno valstybinis lėlių teatras

Kauno valstybinio lėlių teatro pastatas, Laisvės al. 87A, Kaunas

1 000 000,00

3.

Šiuolaikinio meno centras

Šiuolaikinio meno centro pastatas, Vokiečių g. 2, Vilnius

913 930,00

4.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras

Lietuvos nacionalinio dramos teatro pastatas, Gedimino pr. 4, Vilnius

4 999 500,00

5.

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka, Trakų g. 10 ir Trakų g. 12, Vilnius

3 905 820,00

6.

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros

centro pastatas, Aukštaičių g. 4-2, Panevėžys

1 250 131,00

7.

Lietuvos etnokosmologijos muziejus

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus pastatai, Kulionys, Molėtų raj.

4 000 000,00

8.

Keistuolių teatras

Keistuolių teatro patalpos, Laisvės pr. 60, Vilnius

3 806 140,00

9.

Valstybinis jaunimo teatras

Valstybinio jaunimo teatro pastatai ir įranga, Arklių g. 5 ir Karmelitų g. 2, Vilnius

5 000 000,00

10.

Kauno valstybinis muzikinis teatras

Kauno valstybinio muzikinio teatro įranga, Laisvės al. 91, Kaunas

4 982 000,00

11.

Juozo Miltinio dramos teatras

J. Miltinio dramos teatro pastatas, Laisvės a. 5, Panevėžys

4 261 000,00

12.

Koncertinė įstaiga Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras

Vilniaus kongresų rūmai, Vilniaus g. 6, Vilnius

3 667 441,00

13.

Lietuvos rusų dramos teatras

Lietuvos rusų dramos teatro pastatas, Mindaugo g. 8A, Vilnius

5 000 000,00

14.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatas, Danės g. 19, Klaipėda

4 999 090,00

15.

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

M. Žilinsko dailės galerija, Nepriklausomybės a. 12, Kaunas

4 923 369,00

16.

Šiaulių „Aušros“ muziejus

Edukacijos centro pastatas, Aušros al. 47, Šiauliai

2 456 046,00

17.

Lietuvos nacionalinė filharmonija

Lietuvos nacionalinės filharmonijos pastatas ir įranga, Aušros vartų g. 5, Vilnius

2 420 000,00

18.

Lietuvos liaudies buities muziejus

Centriniai sutikimo vartai, L. Lekavičiaus g. 2, Rumšiškės, Kaišiadorių raj.

955 743,00

19.

Kauno IX forto muziejus

Kauno IX forto muziejus, Žemaičių pl. 73, Kaunas

2 049 854,00

20.

Šiaulių dramos teatras

Šiaulių dramos teatro įranga, Tilžės g. 155, Šiauliai

226 554,00

21.

Vilniaus teatras „Lėlė“

Vilniaus teatro „Lėlė“ pastatas ir įranga, Arklių g. 5, Vilnius

832 000,00

22.

Lietuvos aviacijos muziejus

Lietuvos aviacijos muziejaus pagrindinis pastatas, Veiverių g. 132, Kaunas

1 857 333,00

23.

Žemaičių muziejus „Alka“

Žemaičių muziejaus „Alka“ pastatas, Muziejaus g. 31, Telšiai

3 320 183,00

24.

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pastatas, A. Vienuolio g. 1, Vilnius

4 995 366,00

25.

Koncertinė įstaiga Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“

Koncertinės įstaigos Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ pastatas, Aušros al. 15, Šiauliai

615 259,00

26.

Lietuvos dailės muziejus

Lietuvos dailės muziejus: A. Gudaičio galerija, Kaštonų g. 7, Vilnius

5 000 000,00

27.

Lietuvos švietimo istorijos muziejus

Lietuvos švietimo istorijos muziejaus pastatas, Vytauto pr. 52, Kaunas

475 250,00

28.

Valstybinis Vilniaus mažasis teatras

Valstybinio Vilniaus mažojo teatro pastatas, Labdarių g. 3c, Vilnius

4 999 999,00

29.

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

Velnių muziejus ir A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus, V. Putvinskio g. 64, Kaunas

985 024,93

30.

Nacionalinis Kauno dramos teatras

Nacionalinio Kauno dramos teatro pastatai, Kęstučio g. 62 ir Kęstučio g. 64, Kaunas

5 000 000,00

 

 

_____________________

Priedo pakeitimai:

Nr. ĮV-373, 2015-06-08, paskelbta TAR 2015-06-10, i. k. 2015-09123

Nr. ĮV-496, 2015-07-21, paskelbta TAR 2015-07-22, i. k. 2015-11533

Nr. ĮV-815, 2016-10-14, paskelbta TAR 2016-10-14, i. k. 2016-25152

Nr. ĮV-184, 2018-02-15, paskelbta TAR 2018-02-15, i. k. 2018-02361

 

 


 

Kultūros objektų aktualizavimo

20142020 metų programos

3 priedas

 

 

Kultūros rinkodaros metodinės rekomendacijos

 

Kultūros objektų aktualizavimo 2014–2020 metų programa skirta nustatyti investicijų į kultūros objektų infrastruktūrą sąlygas, orientuotas į kultūros objektų efektyvų pritaikymą, kuriant pridėtinę vertę visuomenei. Vertinant kultūros produktų ir paslaugų plėtros naudą, būtina įvertinti investicijų į infrastruktūrą ir kultūrinės veiklos pokyčių įtakos visuomenei santykį. Šis santykis nustatomas vertinant kultūros produktų ir paslaugų rinkodaros plane pateiktus duomenis (toliau –rinkodaros planas).

 

Rinkodaros plano rengimo metodinės rekomendacijos (toliau – rekomendacijos) skirtos padėti įvertinti kultūros produktų ir paslaugų plėtros galimybes ir potencialą, kiekybinius ir kokybinius pokyčius, jų poreikį ir aktualumą visuomenei, kultūros vartotojams, taip pat nustatyti kultūros produktų ir paslaugų pasiūlos ir paklausos santykį.

 

Rekomendacijose vartojamos sąvokos:

 

Kultūros veiklos pokytis – kultūros produkto ar paslaugos kokybinis ar kiekybinis pokytis, orientuotas į kultūros produkto ar paslaugos prieinamumo, kokybės ar apimties didinimą, pasireiškiantį kultūros vartotojų (lankytojų, dalyvių) skaičiaus padidėjimu.

 

Rinkos galimybės – kultūros sričių plėtros galimybės, atsirandančios dėl vartotojų poreikių ir kultūros vartojimo įpročių kaitos.

 

Rinkodara – priemonių ir veiksmų sistema, apimanti produkto ar paslaugos kelią nuo jos idėjos iki vartotojo. Tradiciškai laikoma, kad rinkodara susideda iš keturių elementų: 1) produkto ar paslaugos idėjos išvystymo, atsižvelgiant į rinkos situaciją ir galimybes, 2) kainos nustatymo, 3) paskirstymo,  4) pardavimo skatinimo, platinimo, sklaidos ar komunikacijos veiksmų.

 

Rinkodaros planas – rinkodaros priemonių ir veiksmų (produktas, kaina, paskirstymas, sklaida) visuma, orientuota į kokybinį ar kiekybinį kultūros veiklos pokytį.

 

Tikslinė grupė – kultūros vartotojų grupė (kultūros objekto lankytojai ar kultūros veiklos dalyviai), identifikuojama pagal panašius poreikius ar kitas savybes (pavyzdžiui: vaikai ir jaunimas, vietos bendruomenės, užsienio turistai ir pan.). Į šios grupės poreikius orientuojama kultūros paslauga ar veikla.

 

Pavyzdinė rinkodaros plano struktūra

1. Rinkodaros tikslas ir uždaviniai – siektini kultūros veiklos pokyčiai

Šioje dalyje pateikiama rinkodaros plano santrauka. Trumpai pristatomas kultūros veiklos (produkto ar paslaugos), kurios plėtros potencialo vertinimui ir pagrindimui skirtas rinkodaros planas, socialinis ir ekonominis kontekstas, pagrindiniai socialiniai ekonominiai reiškiniai ir prielaidos, formuojantys plėtros poreikį, pagrindinės tendencijos. Analizuojama miesto, regiono, šalies ir (arba) sektoriaus kontekste. Atsižvelgiant į pagrindines kultūros veiklos plėtros prielaidas ir kontekstą, apibrėžiamas rinkodaros tikslas, uždaviniai ir tikslinės grupės.

2. Esamos situacijos analizė, rinkos galimybių ir plėtros prielaidų pagrindimas

Šioje dalyje pateikiama:

2.1. organizacijos teikiamos paslaugos, esami vartotojai (vartotojų grupės, skaičius), geografinė aprėptis, teikiamų produktų ir paslaugų pasiūla, alternatyvos (pateikiama esamų vartotojų, dalyvių, lankytojų statistika atskiroms kultūros produktų ir paslaugų grupėms, taip pat nuorodos į bendrosios statistikos šaltinius ir (arba) esamus organizacijos teikiamų produktų ir paslaugų vartotojų srautus, jų apskaičiavimo, matavimo būdus ir metodus, pvz., bilietų pardavimas, stebėjimas ir fiksavimas vaizdo priemonėmis ar kt.);

2.2. bendrieji ir specifiniai tikslinių grupių (kultūros vartotojų) poreikiai išskiriami pagal: kultūros produktus ir paslaugas (edukacinis, pramoginis, informacinis, inovatyvus ir pan.), geografinius požymius (vietiniai gyventojai, užsienio turistai, miesto, kaimiško regiono gyventojai ir pan.), demografinius požymius (amžius, lytis, išsilavinimas, pajamos ir pan.) ir kt. bruožus, leidžiančius apibrėžti tikslinę grupę, nustatyti jos apimtį ir poreikius. Išskiriami bendrieji kultūros vartotojų poreikiai, būdingi daugumai vartotojų, ir specifiniai – tik siaurai vartotojų grupei būdingi poreikiai;

2.3. organizacijos konkurencingumo (statusas – nacionalinė, regioninė, tarptautinė reikšmė, svarbiausi pasiekimai, apdovanojimai), lyginant su kitais kultūros produkto ar paslaugos teikėjais nustatymas, turimi organizaciniai, žmogiškieji, materialieji, finansiniai resursai, sąsajos su kitais įgyvendintais ar planuojamais įgyvendinti projektais (veiklos tęstinumo prielaidos), organizacijos veiklos pokyčio (naujo kultūros produkto ar paslaugos) SSGG analizė, sąsajos su kitais egzistuojančiais ar alternatyviais kultūros produktais ir paslaugomis (kultūros produkto ar paslaugos aktualumas, plėtros potencialas);

2.4. rinkos galimybių trūkstamų kultūros produktų ar paslaugų ir plėtros potencialo nustatymas.

3. Planuojamos rinkodaros priemonės ir veiksmai

Šioje plano dalyje įvertinamos galimų rinkodaros priemonių taikymo tikslingumas ir efektyvumas, siekiant pasiekti planuojamą kultūros veiklos pokytį. Numatomi konkretūs tikslinės grupės poreikiams skirti veiksmai ir priemonės. Rekomenduojama įvertinti šias galimas rinkodaros priemones:

-     kultūros produktų ir paslaugų įvairovės plėtrą;

-     veiklos kompleksiškumo didinimą;

-     prieinamumo gerinimą;

-     specializaciją – į nišinius ir individualius tikslinių grupių poreikius orientuotus kultūros produktus ir paslaugas;

-     kainodaros priemones;

-     veiklos viešinimo priemones, sklaidos, platinimo, komunikacijos priemones (logotipai, vaizdo klipai, pristatymai mugėse, renginiuose, kultūros, švietimo, turizmo įstaigose, leidinių, katalogų, plakatų, skrajučių, atvirlaiškių leidyba, suvenyrų gamyba, reklama ir anonsai spaudoje, kvietimai, el. laiškai, meniniai projektai viešose vietose, renginiai, specialūs mokymai tiesiogiai su vartotoju dirbančiam personalui ir pan.);

-     galimą partnerystę su verslo, viešuoju ar nevyriausybiniu sektoriumi;

-     bendradarbiavimą su panašią veiklą vykdančiomis įstaigomis;

-     įsitinklinimo – dalyvavimo kultūros paslaugų programose ir projektuose Lietuvoje ir užsienyje, pvz., kultūros keliai, turizmo maršrutai ir pan.

 

Kiekvienos galimos rinkodaros priemonės įgyvendinimui turi būti įvertinti būtini žmogiškieji, materialieji, finansiniai ir laiko resursai. Kaip rinkodaros priemonės įgyvendinimo laiko resursai suprantama priemonės įgyvendinimo trukmė (mėn.) ir tęstinumo tikslingumas, pvz., prieinamumo prie kultūros paslaugos gerinimas bus įgyvendinamas peržiūrint kultūros objekte vykdomos veiklos darbo grafiką, atsižvelgiant į tokių paslaugų trūkumą savaitgaliais ir vakarais, t. y. pratęsiant darbo valandas. Prailginus darbo valandas, tikėtina sulaukti 10 proc. daugiau lankytojų kultūros objekte, kurie anksčiau negalėjo apsilankyti dėl trumpesnio darbo laiko. Prailgintas darbo grafikas bus taikomas kultūros paslaugai 6 mėn., po kurių bus vertinamas vartotojų grįžtamasis ryšys ir planuotų rezultatų (lankytojų skaičiaus padidėjimo) pasiekimas. Pasiteisinus šiai priemonei, ji bus taikoma ir tolimesnei veiklai. Skirtingų rinkodaros priemonių efektyvumo palyginamumui rekomenduojama taikyti vienodą įgyvendinimo terminą visoms priemonėms.

Planuojant rinkodaros priemonių pagalba siekiamus rezultatus, itin svarbu taikyti tuos pačius (ar kiek įmanoma artimesnius) duomenų nustatymo ir apskaitos metodus. Pavyzdžiui, jei esama lankytojų srauto situacija – status quo nustatyta pagal parduotų bilietų per paskutinius metus skaičių (100 000 lankytojų per metus), planuojant 10 proc. lankytojų srauto padidėjimą, lankytojų skaičiaus pokytis turės būti pagrįstas parduotų bilietų pokyčiu (parduota 110 000 bilietų, t. y. 10 000 daugiau).

Būtini žmogiškieji resursai suprantami kaip dėl rinkodaros priemonės įgyvendinimo papildomai kylantis personalo skaičiaus ir (ar) kompetencijos poreikis, pvz., prailginus darbo valandas, nekils poreikis kelti personalo kvalifikaciją, tačiau bus reikalingas papildomas kultūros paslaugą teikiančio personalo 0,5 etatas.

Kaip būtini materialieji resursai įvertinamas papildomos įrangos, specialių priemonių, patalpų poreikis, pvz., prailginus darbo valandas, papildomų materialiųjų resursų nereikės. Kintamieji patalpų išlaikymo kaštai (komunaliniai mokesčiai) didės labai neženkliai (šildymo, šiukšlių išvežimo, apsaugos ir kt. mokesčiai nesikeis, nežymiai padidės tik elektros energijos sunaudojimas), todėl nebus vertinami kaip būtini (papildomi) materialieji resursai.

Būtiniems finansiniams resursams nustatyti įvertinami visi rinkodaros priemonei įgyvendinti būtini (žmogiškieji, laiko, materialieji, finansiniai) papildomi resursai (tie, kurie viršija einamuosius veiklos kaštus, jei rinkodaros priemonė nebūtų įgyvendinama) ir jie pateikiami finansine išraiška, pvz., prailginus darbo valandas, 6 mėn. iškils papildomos 0,5 etato darbo užmokesčio sąnaudos (vidutinės DU sąnaudos 500 Eur*0,5 etato*6 mėn. = 1 500 Eur).

Numatomi rinkodaros priemonių finansavimo šaltiniai – itin svarbi rinkodaros plano dalis, parodanti ne tik rinkodaros priemonių įgyvendinimo galimybes, bet ir pačios kultūrinės veiklos plėtros potencialą. Šiuolaikinėje kultūros ekonomikos literatūroje išskiriami trys pagrindiniai kultūrinės veiklos efektyvumo vertinimo kriterijai: teikiamų kultūros paslaugų ir produktų kokybė, vartotojų auditorijos plėtra ir veiklos biudžeto didinimas bei subalansavimas.[19] Jei teikiamų kultūros paslaugų ir produktų kokybės vertinimas neatsiejamas nuo auditorijos plėtros (kultūros produktų ir paslaugų vartotojų gausėjimo), kuri yra lengvai identifikuojamas sėkmingos veiklos kriterijus, tai biudžeto didinimo ir subalansavimo veiksnys yra kitų sėkmės kriterijų pagrindas. Kultūrinės veiklos biudžetą dažniausiai sudaro valstybiniai asignavimai, veiklos pajamos, projektinis finansavimas, rėmėjų, partnerių lėšos ir kitos pajamos. Bendras biudžeto didėjimas atspindi efektyvią veiklą, į kurios rezultatus atsižvelgia tiek valstybinių asignavimų valdytojas, didindamas asignavimus, tiek ir privatūs partneriai, fondai ar rėmėjai, skirdami tikslinį finansavimą. Biudžeto subalansavimas atskleidžia, kaip sėkmingai organizuojama veikla pritraukiant papildomus finansavimo šaltinius ir turėtų parodyti veiklos pajamų bei projektinio, privataus finansavimo dalies didėjimą lyginant su valstybiniais asignavimais.

Galimų rinkodaros priemonių vertinimas:

Rinkodaros priemonė

Įgyvendinimo trukmė, mėn., tęstinumas

Būtini žmogiškieji resursai

Būtini materialieji resursai

Būtini finansiniai resursai, Eur 

Numatomi finansavimo šaltiniai

Siekiami rezultatai

Priemonės efektyvumas

Prieinamumo gerinimas pratęsiant darbo valandas

6 mėn. iki tęstinumo tikslingumo vertinimo

0,5 etatas,

papildomos kvalifikacijos nereikalaus

Nereikės papildomų resursų

1 500

Veiklos pajamos

10 proc. daugiau lankytojų, t. y. 5 000 papildomų lankytojų per 6 mėn.

5000 lankytojų/ 1500 Eur = 1 Eur rinkodarai pritraukia 3,33 papildomus lankytojus

Nauja specializuota paslauga

6 mėn.

1 etatas,

papildoma kvalifikacija

Specializuota edukacinė įranga

5 000

Projektinis finansavimas

10 000 papildomų lankytojų per 6 mėn.

10000 lankytojų/ 5000 Eur = 1 Eur pritraukia 2  lankytojus

...

 

 

 

 

 

 

 

Lyginant atskirų rinkodaros priemonių efektyvumą, siekiant sudaryti efektyviausių rinkodaros priemonių ir veiksmų planą, atsižvelgiama ne tik į galutinį „priemonės efektyvumo“ rodiklį, bet ir finansavimo šaltinių subalansavimą bei siekiamo rezultato pobūdį (pvz., tam tikra svarbi tikslinė grupė gali būti pritraukta tik tam tikros, nors ir brangesnės, bet specializuotos rinkodaros priemonės pagalba, kuriai nėra atitinkamos alternatyvos).

 

Įvertinus galimas rinkodaros priemones, pasirenkamas optimaliausias priemonių derinys – rinkodaros veiksmų ir priemonių planas (didžiausias efektyvumas mažiausiomis sąnaudomis) ir pateikiamas pasirinkimo pagrindimas.

4. Produktų ir paslaugų pokyčio naudos visuomenei nustatymas

Šioje plano dalyje įvertinama kultūros produkto ar paslaugos pokyčio nauda visuomenei, apskaičiuojant vartotojų (kultūros objektų lankytojų ir dalyvių) laiko (val.), planuojamo praleisti kultūros objekte, pokytį.

Pvz., situacijos analizė parodė, kad šiuo metu kultūros objekte apsilanko 100 000 lankytojų per metus, kurie objekte vidutiniškai praleidžia po 2 val., vadinasi, viso 200 000 val./m. Tačiau rinkos galimybės, nepatenkinti vartotojų poreikiai atskleidė (plano 2-oje dalyje), kad pagerinus kultūros paslaugų kokybę ir padidinus apimtis, potencialiai lankytojai linkę praleisti objekte iki 300 000 val./m.

Kultūros objekte taip pat lankosi 200 nuolatinių tęstinės kultūros veiklos dalyvių, kurie lankosi vidutiniškai po 1 kartą per savaitę, t. y. 50 kartų per metus ir objekte vidutiniškai praleidžia po 2 val., vadinasi viso 20 000 val./m. Tačiau rinkos galimybės, nepatenkinti vartotojų poreikiai atskleidė, kad pagerinus kultūros paslaugų kokybę ir padidinus apimtis, nuolatiniai dalyviai linkę praleisti objekte iki 50 000 val./m.

Pasitelkiant rinkodaros priemones ir veiksmus įgyvendinus planuotus kultūros produktų ir paslaugų pokyčius, kultūros objekte lankytojai praleis 300 000 val./m., o nuolatiniai dalyviai 50 000 val./m. Vadinasi, produktų ir paslaugų pokyčio nauda visuomenei vertinama kaip 100 000 lankytojų val./m. ir 30 000 dalyvių val./m. (planuojamas rodiklis (val./m.) esamos situacijos rodiklis (val./m.) = pokyčio rodiklis), viso 130 000 val./m.

5. Būtinų investicijų į kultūros paveldo ir kultūros infrastruktūros objektus pagrindimas

Šioje dalyje nustatomas ir pagrindžiamas investicijų į kultūros objektų infrastruktūrą, būtinų kultūros produktų ir paslaugų pokyčiui, poreikis. Tos investicijos, kurios neprisideda ar nėra būtinos kultūros veiklos objekte plėtrai, negali būti įtraukiamos į investicijų sąmatą. Į sąmatą įtraukiamų investicijų poreikį (kiekvieną išlaidų kategoriją ir įtraukiamą sumą) būtina pagrįsti, kokiam veiklos objekte pokyčiui yra būtinos šios investicijos.

Išlaidų kategorija

Matavimo vnt.

Vnt. kaina, Eur

Vnt. kiekis

Suma, Eur

1. Techninio projekto parengimas

Vnt.

 

 

 

2. Paveldo tyrimai

Vnt.

 

 

 

3. Paveldo tvarkybos darbai

Kv. m.

 

 

 

4. Statybos darbai

Kv. m.

 

 

 

5. Įranga

Vnt.

 

 

 

6. Kita

 

 

 

 

Investicijų poreikis iš viso

 

 

 

 

 

6. Investicijų efektyvumo vertinimas

Šioje dalyje nustatomas kultūros veiklos pokyčiui būtinų investicijų (įvertintų ir pagrįstų rinkodaros plano 5-oje dalyje) ir sukuriamos naudos (apskaičiuotos rinkodaros plano 4-oje dalyje ir padaugintos iš 15 (investicijų į kultūros infrastruktūrą gyvybingumo vertinimui taikomas 15 metų laikotarpis) santykis.

Pvz., 5 000 000 Eur/ (130 000 val.*15 m.) = 2.56 Eur/val.

Šis investicijų efektyvumo rodiklis atskleidžia, kokia yra investicijų kaina už visuomenei efektyviau teikiamas kultūros paslaugas (1 val.) bei įgalina vertinti, ar kultūros veiklos pokyčio sukuriama ekonominė nauda visuomenei yra didesnė už pokyčiui būtinas investicijas.

Išsamiau apie investicijų kuriamos ekonominės naudos visuomenei vertimą Konversijos koeficientų, ekonominės socialinės naudos (žalos) apskaičiavimo metodikoje (vertinant investicijas į kultūros objektus, aktualiausia metodinė informacija pateikiama 2.12. skyriuje, 315329 p.):

http://www.ppplietuva.lt/images/files/metodikos/SNA_metodika_galutine_ataskaita.pdf

 

 

 

 

Pakeitimai:

 

1.

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Įsakymas

Nr. ĮV-373, 2015-06-08, paskelbta TAR 2015-06-10, i. k. 2015-09123

Dėl Kultūros objektų aktualizavimo 2014-2020 metų programos, patvirtintos kultūros ministro 2014 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. ĮV-711 „Dėl Kultūros objektų aktualizavimo 2014-2020 metų programos patvirtinimo“ pakeitimo

 

2.

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Įsakymas

Nr. ĮV-496, 2015-07-21, paskelbta TAR 2015-07-22, i. k. 2015-11533

Dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2014 m. spalio 6 d. įsakymo Nr. ĮV-711 „Dėl kultūros objektų aktualizavimo 2014-2020 metų programos patvirtinimo“ pakeitimo

 

3.

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Įsakymas

Nr. ĮV-815, 2016-10-14, paskelbta TAR 2016-10-14, i. k. 2016-25152

Dėl kultūros objektų aktualizavimo 2014-2020 metų programos, patvirtintos kultūros ministro 2014 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. ĮV-711 „Dėl kultūros objektų aktualizavimo 2014-2020 metų programos patvirtinimo“ pakeitimo

 

4.

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Įsakymas

Nr. ĮV-1072, 2017-11-14, paskelbta TAR 2017-11-14, i. k. 2017-17940

Dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2014 m. spalio 6 d. įsakymo Nr. ĮV-711 „Dėl Kultūros objektų aktualizavimo 2014-2020 metų programos patvirtinimo“ pakeitimo

 

5.

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Įsakymas

Nr. ĮV-184, 2018-02-15, paskelbta TAR 2018-02-15, i. k. 2018-02361

Dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2014 m. spalio 6 d. įsakymo Nr. ĮV-711 „Dėl Kultūros objektų aktualizavimo 2014-2020 metų programos patvirtinimo“ pakeitimo

 

 



[1] https://www.e-tar.lt/portal/legalAct.html?documentId=TAR.08A669BEBCB0

[2] Eurobarometer, Cultural Access and Participation, 2013.

[3] Eurobarometer, European Cultural Values, 2007.

3,5,6 Gyventojų dalyvavimo kultūroje ir pasitenkinimo kultūros paslaugomis tyrimas, 2014 m., UAB „Socialinės informacijos centras“ ir UAB „ESTEP Vilnius

4M. Sharon Jeannotte „Shared spaces: Social and economic returns on investment in cultural infrastructure“, Under Construction: The State of Cultural Infrastructure in Canada, Vancouver: Centre of Expertise on Culture and Communities, Simon Fraser University, 2008.

[5] M. Sharon Jeannotte „Shared spaces: Social and economic returns on investment in cultural infrastructure“, Under Construction: The State of Cultural Infrastructure in Canada, Vancouver: Centre of

Expertise on Culture and Communities, Simon Fraser University, 2008.

[6] M. Sharon Jeannotte „Shared spaces: Social and economic returns on investment in cultural infrastructure“, Under Construction: The State of Cultural Infrastructure in Canada, Vancouver: Centre of

Expertise on Culture and Communities, Simon Fraser University, 2008.

[7]http://www.minedu.fi/export/sites/default/OPM/Kirjastot/kansainvaelinen_ja_eu-yhteistyoe/Liitteet/Final_Report_-_Cross-European_Library_Impact.pdf

 

 

[9] Europos Komisijos konferencijos “Celebrating 25 years of European Capitals of Culture” santrauka, 2010.

[10] Žilvinė Gaižutytė Filipavičienė, “Meno muziejai ir medijos”, Lietuvos kultūros tyrimai, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012(2).

[11] Europos Komisijos 2012 m. Rugsėjo 3 d. komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir regionų komitetui „Kultūros ir kūrybos sektorių rėmimas siekiant ES ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo“.

[12] BGI Consulting ir VšĮ „Kultur“, Kultūros ir kūrybinių paslaugų savivaldybių kultūros įstaigose tyrimas, 2012.

[13] Compendium: Cultural Policies and Trends in Europe, 2012.

[14] Lidija Kublickienė, Alina Žvinklienė, Eduardas Kęstutis Vilkas, „Kultūrėjimo procesai modernioje Lietuvoje: bibliotekų ir kultūros centrų vaidmuo regionuose“, Filosofija. Sociologija, 2011 T. 22, Nr. 4.

[15] Europos Komisijos 2007 m. gegužės 10 d. komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui apie Europos kultūros globalizuotame pasaulyje darbotvarkę.

[16] “Renovation of Estonian manor houses secured local schools”, http://eeagrants.org/News/2011/Renovation-of-Estonian-manor-houses-secured-local-schools, 2011.

[17] Gyventojų dalyvavimo kultūroje ir pasitenkinimo kultūros paslaugomis tyrimas, 2014 m., UAB „Socialinės informacijos centras“ ir UAB „ESTEP Vilnius“.

[18] Europos Komisijos 2013 m. komunikatas „Dėl valstybės pagalbos filmams ir kitiems garso ir vaizdo kūriniams“.

[19] Hagoort G. Meno vadyba verslo stiliumi. Vilnius, 2005.

Hutter M. Tezė: kultūros ekonomika// H. Rauhe, C. Demmer (sud.) Kultūros vadyba. Vilnius, 2004, p. 7188.

Kotler Ph., Scheff A. Strategies for Marketing Arts. Harvard Business School Press, 2007.

Vilimienė L. Atlikėjų meno organizacijų sėkmės kriterijai – teorija ir praktika// E.Žalpys (sud.) Meno aritmetika. Kultūros vadyba Lietuvoje. Vilnius, 2007, p. 90107.