Administracinė byla Nr. AS-271-822/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00658-2018-3
Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2018 m. balandžio 11 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų R. A., A. D., Ž. V. ir V. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. A., A. D., Ž. V. ir V. B. skundą atsakovui Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo direktoriui dėl įspėjimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjai R. A., A. D., Ž. V. ir V. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti pareiškėjams įteiktus 2018 m. sausio 29 d. įspėjimo lapelius dėl pareigybių panaikinimo Nr. VDP-29, VDP-30, VDP-31 ir VDP-32; 2) įpareigoti Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo direktorių laikytis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) 208 straipsnio 1 dalies nuostatų; 3) tuo atveju, jei pareiškėjai būtų atleisti, priteisti pareiškėjams iš atsakovo vidutinį tarnybinį atlyginimą už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iš pareigų iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, įskaitant į tarnybos stažą buvimo priverstinėje pravaikštoje laiką, bei grąžinti pareiškėjus į iki įspėjimo įteikimo buvusią padėtį.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 23 d. nutartimi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1, 8 punktais, 3 dalimi, atsisakė priimti pareiškėjų R. A., A. D., Ž. V. ir V. B. skundą.
Teismas, vadovaudamasis suformuota teismų praktika administracinėse bylose, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 43 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad pareiškėjų ginčijami pranešimai yra tarpiniai, informacinio pobūdžio pareigybių naikinimo procedūros dokumentai, kurie savarankiškų teisinių pasekmių pareiškėjams nesukuria, o jų pateikimas reglamentuotas Įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgdamas į tai teismas darė išvadą, kad ginčijami Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo direktoriaus 2018 m. sausio 29 d. įspėjimai negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.
Teismas pažymėjo, kad pagal Darbo kodekso 208 straipsnio 1 dalį, 209 straipsnio 1 dalį darbo ginčus dėl to, ar darbdavys nepažeidė konsultavimosi pareigų, turi teisę inicijuoti darbuotojų atstovai (darbo taryba ar profesinė sąjunga). Teismas sprendė, kad pareiškėjai nėra tie subjektai, turintys teisę inicijuoti tokį darbo ginčą, todėl skundo dalį dėl darbdavio įpareigojimo laikytis Darbo kodekso 208 straipsnio 1 dalies nuostatų atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.
Spręsdamas klausimą dėl pareiškėjų trečiojo skundo reikalavimo priėmimo teismas, akcentavo, kad pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį skundai administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Teismas vertino, kad pareiškėjai nagrinėjamu atveju nėra atleisti iš pareigų, o jų atleidimo galimybės yra tik hipotetinės, todėl nesant kilusiam ginčui tarp pareiškėjų ir atsakovo dėl atleidimo iš pareigų, tokio pobūdžio skundo reikalavimas negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme.
III.
Pareiškėjai R. A., A. D., Ž. V. ir V. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų skundą, ir perduoti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjų vertinimu, teismas ginčijamą nutartį priėmė formaliai, neįsigilinęs į esmines bylos aplinkybes ir vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika administracinėje byloje Nr. AS-374-492/2016, kurios faktinės aplinkybės nelaikytinos analogiškomis šios nagrinėjamos bylos atžvilgiu.
Pareiškėjai teigia, kad atsakovo sprendimas, išreikštas įspėjimo lapeliais, sukelia jiems teisines pasekmes, kadangi išimtinai pareiškėjai negalės pretenduoti į įstaigos, po reorganizacijos perimančios Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo funkcijas, struktūroje esančias pareigas. Pažymi, kad po reorganizacijos įsigaliosianti struktūra ir nauji pareigybių aprašymai, pradės galioti pareiškėjams jau esant atleistiems.
Pareiškėjai nurodo, kad įspėjimo lapeliai yra savarankiški sprendimai, kadangi būtent jais atsakovas priėmė galutinį sprendimą dėl pareigybių panaikinimo. Akcentuoja, kad skundu siekia ne tik išvengti neteisėto atleidimo iš pareigų, bet ir kvestionuoja patį pareiškėjų užimamų pareigybių panaikinimą.
Pareiškėjų teigimu, atsakovas ginčo įspėjimo lapeliais užkerta jiems kelią pasinaudoti Įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija būti paskirtiems į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka – į žemesnės kategorijos pareigas. Pažymi, kad dėl atsakovo ginčo įspėjimo lapelių jiems padaroma ir materialinė žala dėl dviejų ar keturių mėnesių įspėjimo laikotarpio paankstinimo, užkertant kelią pareiškėjams tarnybinio kaitumo būdu užimti pareigas kitose valstybės ar savivaldybės įstaigose.
Pareiškėjai sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 23 d. nutarties dalimi, kuria teismas atsisakė priimti skundo dalį dėl darbdavio įpareigojimo laikytis Darbo kodekso 208 straipsnio 1 dalies nuostatų (ABTĮ 33 str. 2 d. 8 p.).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Atskiruoju skundu ginčijamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 23 d. nutarties, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1, 8 punktais, 3 dalimi, atsisakė priimti pareiškėjų R. A., A. D., Ž. V. ir V. B. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pirmosios instancijos teismas ginčo nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų skundą kaip nenagrinėtiną teisme ABTĮ nustatyta tvarka.
Pareiškėjai atskiruoju skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi ir teigia, kad atsakovo 2018 m. sausio 29 d. įspėjimo lapeliai dėl pareigybių panaikinimo Nr. VDP-29, VDP-30, VDP-31 ir VDP-32 yra savarankiški sprendimai, sukeliantys jiems teisines pasekmes ir užkertantys kelią pasinaudoti Įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija.
Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sistemiškai įvertinęs Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 11 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, yra išaiškinęs, kad viešojo administravimo subjekto struktūros tvarkymas – tai vidaus administravimo veiklos forma, kuria ne tik užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas, bet ir jam priskirtų viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimas. Kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, veikti (be kita ko, tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3085/2012; 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-340/2011).
Akcentuotina, jog vertinant struktūros pakeitimus, padarytus laikantis teisės aktų reikalavimų, valstybės tarnautojo interesai negali būti aukščiau už valstybės politikos interesus atitinkamoje valstybinio sektoriaus srityje. Konkrečios pareigybės panaikinimo realumui patikrinti nėra būtina ginčyti administracinius aktus dėl struktūrinių pertvarkymų organizavimo. Valstybės tarnautojų teisių galimi pažeidimai turėtų būti konstatuojami ne per teisės aktus, apibrėžiančius valdžios institucijų veiklą, bet per teisės normas, tiesiogiai reglamentuojančias valstybės tarnybą ir konkretaus valstybės tarnautojo teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-904/2008; 2010 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-684/2010; 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4784-492/2016 ir kt.). Tokia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika lemia, kad asmenys, kurių teisės galbūt buvo pažeistos naikinant jų užimamas pareigybes, į administracinius teismus gali kreiptis tokiu atveju, kai atlikti struktūriniai pokyčiai realiai ir tiesiogiai daro įtaką jų teisiniam statusui, t. y. asmenys yra atleidžiami, jiems siūlomos naujos pareigos ir pan. Būtent tokie viešojo administravimo subjekto aktai gali būti administracinės bylos dalyku. Priešingu atveju, administraciniuose teismuose ginčijant institucijos (įstaigos) aktus dėl vidinės struktūros keitimo, tačiau vis dar nekeliančius tiesioginės įtakos asmenų teisėms ir pareigos, galėtų būti trikdomas nepertraukiamas įstaigos darbas, optimalus darbo organizavimo tvarkos palaikymas, teisminiais ginčais stabdomi bet kokie planuojami struktūros pokyčiai, t. y. komplikuojamas Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio nuostatų įgyvendinimas (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-458-438/2017).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareiškėjams išduotų 2018 m. sausio 29 d. įspėjimo lapelių dėl pareigybių panaikinimo teisinių pasekmių. Byloje nustatyta, kad Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo direktorius J. B. 2018 m. sausio 29 d. priėmė įspėjimus dėl pareigybių panaikinimo Nr. VDP-29, VDP-30, VDP-31 ir VDP-32, kuriais pranešė pareiškėjams, kad nuo 2018 m. kovo 30 d. (jeigu 2018 m. kovo 30 d. Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo reorganizavimas nebus baigtas, nuo pakeistų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros nuostatų įregistravimo Juridinių asmenų registre teisės aktų nustatyta tvarka) bus naikinamos pareiškėjų užimamos pareigybės, bei išaiškino, kad esant galimybei pareiškėjams, vadovaujantis Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bus siūloma užimti kitas tos pačios arba žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, arba Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu pareiškėjai gali būti atleisti iš pareigų (b. l. 14–21).
Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimas yra pagrindas atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų, tačiau pareigybės panaikinimo faktas pats savaime nereiškia, jog ją iki panaikinimo užėmęs valstybės tarnautojas būtinai bus atleistas iš pareigų (Įstatymo 44 str. 1 d. 9 p.). Įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinamos valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantijos – t. y. teisė pretenduoti į kitas laisvas tos pačios kategorijos, ar sutikus, ir į žemesnės kategorijos pareigas toje pačioje institucijoje. Akcentuotina, kad teisės aktu, kuriuo naikinama valstybės tarnautojo užimama pareigybė, iš esmės yra tik pradedama procedūra, kurios pabaigoje asmuo gali būti (bet nebūtinai bus) atleistas iš užimamų pareigų. Taigi akivaizdu, jog pareiškėjų ginčijami įspėjimai tėra tarpiniai (procedūriniai) dokumentai, t. y. tik vieni iš aptariamos administracinės procedūros, kurios pabaigoje paprastai priimamas konkrečias materialines teisines pasekmes sukeliantis sprendimas. Kol nėra priimtas įsakymas dėl pareiškėjų atleidimo, įspėjimai dėl užimamų pareigybių panaikinimo pareiškėjams jokių realių materialių teisinių pasekmių negali sukelti. Dėl nurodytų priežasčių šioje byloje ginčijamų aktų teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. tokie sprendimai negali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas. Nesutikdami su tokio pobūdžio procedūriniu sprendimu (veiksmu), pareiškėjai šio nesutikimo argumentus gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydami galutinius sprendimus. Pažymėtina, jog, atsisakant priimti minėto pobūdžio reikalavimus, asmenims nėra užkertamas kelias į teisminę gynybą, nes šiais reikalavimais keliami klausimai iš esmės teisme gali būti išnagrinėti, tačiau tai turi būti daroma ne pagal atskirus prašymo reikalavimus, o sprendžiant valstybės tarnautojo atleidimo iš tarnybos Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu teisėtumo klausimą. Taip pat akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, yra vertinamas pareigybės panaikinimo realumas (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1013-520/2017, 2013 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. AS822-91/2013 ir kt.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamų įspėjimų turinį bei bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjams minėti įspėjimai teisinių pasekmių nesukelia, todėl negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja.
Atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino bylos aplinkybes ir teisės normas, reglamentuojančias skundo padavimą ir jo priėmimą, dėl to priėmė teisingą nutartį, kurios naikinti pareiškėjų atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjų atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis paliktina nepakeista.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjų R. A., A. D., Ž. V. ir V. B. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.