Administracinė byla Nr. eI-5-492/2018
Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00034-2017-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 4.1; 14.6
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gegužės 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus, Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,
dalyvaujant pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Juliaus Sabatausko atstovei advokatei Laurai Čereškaitei Kinčiuvienei,
atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovams Audriui Naktiniui, Gintarei Izokaitytei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Juliaus Sabatausko pareiškimą ištirti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. D1-798 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 710 „Dėl Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (TAR, 2016 m. lapkričio 25 d., Nr. 2016-27523) 1.2 punkto teisėtumą ta apimtimi, kuria eksploatuoti netinkamų transporto priemonių apibrėžimas papildytas eksploatuoti netinkamų transporto priemonių kriterijais ir 1.3 punkto teisėtumą ta apimtimi, kuria Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklės papildytos 2 priedu, nustatančiu eksploatuoti netinkamų transporto priemonių kriterijus bei 2 priedo 1–7 punktų teisėtumą, taip pat Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017 m. rugpjūčio 2 d. įsakymo Nr. D1-658 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 710 „Dėl Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (TAR, 2017 m. rugpjūčio 3 d., Nr. 2017-13033) 2 punkto teisėtumą.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys Julius Sabatauskas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti:
1) ar Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. D1-798 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 710 „Dėl Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (TAR, 2016 m. lapkričio 25 d., Nr. 2016-27523) (toliau – ir Įsakymas) 1.2 punktas ta apimtimi, kuria eksploatuoti netinkamų transporto priemonių apibrėžimas papildytas eksploatuoti netinkamų transporto priemonių kriterijais ir 1.3 punktas atitinka konstitucinį teisinės valstybės principą, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.39 straipsnio 1 dalį;
2) dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. D1-798 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 710 „Dėl Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (TAR, 2016 m. lapkričio 25 d., Nr. 2016-27523) 1.3 punktu papildyto 2 priedo 1 dalies 1–7 punktų teisėtumo:
ar Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 priedo 1 dalies 1 punktas atitinka Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 6 dalį ir 27 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 344 straipsnio 1 dalies 3 punktą;
ar 2 priedo 1 dalies 2 punktas atitinka Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 6 dalį, 27 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 344 straipsnio 1 dalies 3 punktą;
ar 2 priedo 1 dalies 3 ir 4 punktai atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 344 straipsnio 1 dalies 3 punktą;
ar 2 priedo 1 dalies 5 punktas atitinka Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 6 dalį, 27 straipsnio 6 dalį, Konstitucijos 23 ir 46 straipsnius, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 344 straipsnio 1 dalies 3 punktą;
ar 2 priedo 1 dalies 6 punktas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.58 straipsnį, Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634, 4.6 punktą, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 6 dalį, 27 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 344 straipsnio 1 dalies 3 punktą;
ar 2 priedo 1 dalies 7 punktas atitinka Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 6 dalį, 27 straipsnio 6 dalį, Konstitucijos 23 straipsnį, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 344 straipsnio 1 dalies 3 punktą;
3) ar Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017 m. rugpjūčio 2 d. įsakymo Nr. D1-658 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 710 „Dėl Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (TAR, 2017 m. rugpjūčio 3 d., Nr. 2017-13033) 2 punktas atitinka Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 6 dalį, 27 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 ir 23 straipsnius, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 344 straipsnio 1 dalies 3 punktą.
2. Pareiškėjo pareiškime nurodyti šie pagrindiniai argumentai, kuriais grindžiamos abejonės dėl ginčijamų nuostatų teisėtumo:
2.1. Riboti asmens teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Nors tam tikri ūkinės veiklos santykiai gali būti reguliuojami tik įstatymais, kiti – Vyriausybės nutarimais, dar kiti – žemesnės galios poįstatyminiais teisės aktais, tačiau nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai, taip pat įvairias sankcijas už atitinkamus teisės pažeidimus pagal Konstituciją galima tik istatymu; taigi tik įstatymu galima nustatyti ir esminį poveikį ūkinei veiklai galinčias daryti ekonominio poveikio priemones, kurios turi būti taikomos, kai nustatyti įpareigojimai yra nevykdomi arba netinkamai vykdomi (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 3 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d. nutarimus).
Atliekų tvarkymo įstatymas aplinkos ministrui nesuteikia įgaliojimų savo įsakymu nustatyti Transporto priemonių pripažinimo eksploatuoti netinkamomis transporto priemonėmis kriterijų (toliau – ir ENTP kriterijai), kuriuos pritaikius, importuotojams kiltų prievolė perduoti transporto priemones utilizavimui, – tokie įgaliojimai aplinkos ministrui eksplicitiškai Atliekų tvarkymo įstatyme ar kitame įstatyme nenustatyti. Nustatant ENTP kriterijus buvo apribotos asmenų teisės ir laisvės, taip pat ūkinės veiklos laisvė, o tokie ribojimai gali būti nustatyti tik įstatymu. Taigi, ENTP kriterijus nustatantis Įsakymas (ir vėlesnis io pakeitimas) buvo priimtas viršijant aplinkos ministrui įstatymais suteiktus įgaliojimus, todėl šis įsakymas pripažintinas prieštaraujančiu konstituciniam teisinės valstybės principui, iš kitų konstitucinių imperatyvų kylančiam reikalavimui teisėkūros subjektams paisyti teisės aktų hierarchijos, įstatymu viršenybės principui (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d.).
2.2. Dėl ENTP kriterijus nustatančio Įsakymo prieštaravimo įstatymams:
2.2.1. ENTP 1-asis kriterijus: Nustatyta tvarka transporto priemonei išduotas eksploatuoti netinkamos transporto priemonės sunaikinimo pažymėjimas.
Tokį pažymėjimą išduoda atliekų perdirbimo ar surinkimo įmonė, po to, kai savininkas perduoda jai eksploatuoti netinkamą transporto priemonę. Šis kriterijus neatitinka Saugaus eismo įstatymo 25 straipsnio 6 dalies ir 27 straipsnio 6 dalies, pagal kurias eksploatuoti netinkamą transporto priemonę, ją suremontavus bei įstatymų nustatyta tvarka atlikus techninę ekspertizę, galima grąžinti į eismą. Kartu apribojama ūkinės veiklos laisvė ir pažeidžiami Konstitucijos 23 straipsnis bei CK 4.37 straipsnio 1 dalis, nes apribojama asmenų laisvė įsigyti turtą ir juo disponuoti.
2.2.2. ENTP 2-asis kriterijus: Transporto priemonė išregistruota iš kitos šalies kelių transporto priemonių registro, kaip nebeatitinkanti transporto priemonei keliamų reikalavimų, ir dėl to kompetentingos institucijos yra paėmusios transporto priemonės registravimo dokumentą ar jo dalį arba yra palikusios atitinkamą žymą transporto priemonės registravimo dokumente, arba Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro tvarkymo įstaiga tai nustatė tarptautinėse transporto priemonių duomenų bazėse ar kitais būdais.
Užsienio, ypač ne Europos Sąjungos valstybių teisės aktai ir reikalavimai eksploatuoti netinkamų transporto priemonių nustatymui gali iš esmės skirtis nuo Lietuvos reikalavimų, todėl, pareiškėjo nuomone, Lietuvos teisės aktuose turi būti tiksliai įvardyta, koks dokumentas ar aplinkybės lemia transporto priemonės negrįžtamą pripažinimą atlieka. Taisyklėse nėra įvardyta, kokie tai registrai, kas ir kokiais principais vadovaudamasis juos sudaro ir kaip užtikrinamas registrų duomenų teisingumas bei kaip subjektui pasitikrinti ir kokia užsienio registrų informacija leis spręsti, kad transporto priemonė yra eksploatuoti netinkama. Abstrakčiai surašytas kriterijus sukuria teisinį neapibrėžtumą. Toks reguliavimas prieštarauja teisės aiškumo ir teisinės valstybės principui, todėl negali lemti sunkių pasekmių turto savininkui.
2.2.3. ENTP 3-asis ir 4-asis kriterijai: 3. Transporto priemonė išmontuota sudėtinių dalių naudojimui tam pačiam tikslui, kuriam jos buvo pagamintos. 4. Transporto priemonė supjaustyta į dalis.
Išmontuotos transporto priemonės dalys gali būti panaudotos pakartotinai tiek pagal tiesioginę paskirtį (įmontuojamos į kitą transporto priemonę), tiek pagal netiesioginę paskirtį (kaip metalo laužas), savininko reikmėms, parduotos. Išmontuotos ar supjaustytos transporto priemonės nekelia jokios grėsmės nei aplinkai, nei žmonių sveikatai ar gyvybei ir todėl ENTP 3-asis ir 4-asis kriterijai nesusiję su aplinkosauginiais tikslais, kurių siekiama Įsakymu. Taigi, reguliavimas, įtvirtintas ENTP 3-asis ir 4-asis kriterijais, pagal kurį išardytos ar supjaustytos transporto priemonės turi būti priverstinai perduodamos atliekų tvarkytojui (Taisyklių 9 p.) pažeidžia tokios transporto priemonės savininko nuosavybės teisę (Konstitucijos 23 str., CK 4.37 str. 1 d.) laisvai naudoti, valdyti ir disponuoti savo turtu.
2.2.4. ENTP 5-asis kriterijus: Transporto priemonės remonto išlaidos yra lygios 75 procentams turto rinkos vertės iki eismo įvykio ar kitos žmogaus ar gamtos sukeltos nelaimės arba didesnės, išskyrus istorines motorines transporto priemones.
Vadovaujantis Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, tik patys importuotojai gali nuspręsti, kokią transporto priemonę jie nori įsigyti, kiek jie nori ir gali skirti jos remontui ir už kokią kainą ketina ją parduoti. Taisyklių 5-asis kriterijus prieštarauja ir Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintai ūkinės veiklos laisvei, nes riboja galimybę savininkui skirti transporto priemonės remontui daugiau lėšų nei 75 proc. buvusios transporto priemonės vertės iki eismo įvykio ar kito žmogaus ar gamtos sukeltos nelaimės, yra tiesioginis kišimasis į verslo sprendimus. Be to, neaišku, kokiu būdu ši proporcija turi būti apskaičiuota, nėra nustatyta jokios Įsakymo vykdymo tvarkos. Remontui skiriamų lėšų proporcija, lyginant su buvusia transporto priemonės verte, neturi jokios įtakos eismo saugumui ar aplinkos taršai. Be to, ENTP 5-tasis kriterijus apriboja savininko teises naudotis savo turtu labiau nei Saugaus eismo įstatymo 25 straipsnio 6 dalis ir 27 straipsnio 6 dalis. Pagal šias teisės normas po atkuriamojo transporto priemonės remonto, nepaisant to, kiek jis kainavo, patvirtinus, kad transporto priemonė yra tinkamai suremontuota ir žmonių sveikatai bei saugumui nepavojinga, ji vėl gali dalyvauti viešajame eisme.
2.2.5. ENTP 6-asis kriterijus: Transporto priemonė neturi identifikavimo numerio (išskyrus istorines transporto priemones) arba transporto priemonė turi identifikavimo numerį, bet jos savininkas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka nenustatytas.
ENTP 6-asis kriterijus prieštarauja CK 4.58 straipsniui, pagal kurį bešeimininkis daiktas nuosavybėn gali būti perduotas tik valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu, priimtu pagal valstybės arba savivaldybės institucijos pareiškimą. Pritaikius 6-ąjį ENTP kriterijų ir taikant Taisyklių 9 punktą, transporto priemonę privaloma perduoti atliekų tvarkymo įmonei. Transporto priemonė be identifikacinių numerių gali būti labai geros būklės – 6-ajame kriterijuje niekaip nepasisakyta apie aplinkosauginius tikslus. Todėl neaišku, kodėl pašalinus šiame kriterijuje nurodytus pažeidimus, nebūtų galima tokios transporto priemonės toliau naudoti.
2.2.6. ENTP 7-asis kriterijus: Transporto priemonė laikoma nenaudojama pagal paskirtį ir kenkia aplinkai ir (ar) žmonių sveikatai ir per aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno pakartotinai duotame privalomajame nurodyme nustatytą terminą nepašalinti privalomajame nurodyme nustatyti neigiamo poveikio aplinkai ir (ar) žmonių sveikatai pažeidimai.
Nepateikta 7-ojo kriterijaus įgyvendinimo tvarka – kas, kokiomis priemonėmis turi nustatyti žalą gamtai, nenurodytas teisingo atlyginimo už turto nusavinimą mechanizmas. Suremontavus transporto priemonę ją galima būtų grąžinti į eismą, tačiau pripažinus transporto priemonę atlieka, tokios galimybės savininkas neturi.
2.2.8. Visi aplinkos ministro įsakymo nustatyti ENTP kriterijai konkuruoja su Atliekų tvarkymo įstatymo 344 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu reguliavimu, kuris nustato, jog „Transporto priemonių gamintojų ir importuotojų pareigos: <...> 3) užtikrinti, kad būtų sudarytos sąlygos asmeniui, kuriam priklausanti eksploatuoti netinkama transporto priemonė neturi rinkos vertės ar ši vertė yra neigiama, nemokamai atiduoti tvarkyti šią eksploatuoti netinkamą transporto priemonę“. Iš šios įstatymo nuostatos išplaukia, kad transporto priemonė gali būti pripažinta eksploatuoti netinkama transporto priemone, kai ji neturi vertės ar ši vertė yra neigiama ir kai jos savininkas taip nusprendžia. Tuo tarpu visi aplinkos ministro ENTP kriterijus nustatančiu Įsakymu nustatyti kriterijai neatitinka nurodytos įstatymo nuostatos, su ja konkuruoja ir nustato naujus, visiškai kitus kriterijus.
II.
3. Rengiant nagrinėti norminę administracinę bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdyje, gautas atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepimas, kuriame prašoma skundžiamus norminius administracinius aktus (jų dalis) pripažinti teisėtais.
4. Atsakovo atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
4.1. Aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 710, kuriuo patvirtintos Taisyklės, preambulėje nurodyta, kokiomis teisės aktų nuostatomis vadovaujantis priimtas šis įsakymas. Tarp teisės aktų, kuriais vadovaujantis priimtas šis įsakymas, nurodytas Atliekų tvarkymo įstatymo 20 straipsnis, Aplinkos ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 1138 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuostatų patvirtinimo“ 6.10 punktas. Atliekų tvarkymo įstatymo 20 straipsnyje nustatyta, kad Aplinkos ministerija reglamentuoja ir administruoja visų atliekų tvarkymą, kontroliuoja nustatytų reikalavimų ir užduočių įgyvendinimą. Aplinkos ministerijos nuostatų 6.10 punkte numatyta, kad Aplinkos ministerija pagal kompetenciją organizuoja atliekų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų rengimą ir prižiūri, kaip vykdomi nustatyti reikalavimai, rengia atliekų tvarkymo objektų įrengimo ir priežiūros norminius teisės aktus, kontroliuoja jų įgyvendinimą. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad Aplinkos ministerijai teisės aktais priskirta kompetencija nustatyti teisinį atliekų tvarkymo reglamentavimą.
4.2. Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje pateikta atliekos sąvoka, pagal kurią atlieka laikoma medžiaga ar daiktas, kurių turėtojas atsikrato, ketina ar privalo atsikratyti. Ginčijamais įsakymais nustatyta, kad eksploatuoti netinkama transporto priemonė turi atitikti atliekų sąvoką, nustatytą Atliekų tvarkymo įstatyme ir Taisyklių 2 priede nustatytus kriterijus. Ginčijamais įsakymais nustatytas teisinis reguliavimas nepaneigia Konstitucijoje įtvirtintų ir jos ginamų ir saugomų vertybių, susijusių su ūkinės veiklos laisve, yra proporcingas siekiamam tikslui. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad „<...> iš Konstitucijos <.,.> 46 straipsnio 3 dalies, 53 straipsnio 1, 3 dalių, 54 straipsnio, kyla reikalavimas įstatymų leidėjui reguliuojant ūkinę veiklą nustatyti tokius jos ribojimus, kuriais būtų siekiama užtikrinti bendrą tautos gerovę, saugoti nuo kenksmingų poveikių žmonių sveikatą ir aplinką, racionaliai naudoti gamtos išteklius, atlyginti gamtinei aplinkai padarytą žalą“; „<...> reguliuodamas atliekų tvarkymo organizavimą kaip vieną iš ūkinės veiklos rūšių, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti į tai, kad netinkamai tvarkomos atliekos sukelia grėsmę aplinkai, žmonių ir visuomenės sveikatai, taip pat turi paisyti racionalaus gamtos išteklių naudojimo imperatyvo“ (Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutarimas); „ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų“ (Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutarimas). Siekiant užtikrinti naudotų transporto priemonių ir jų dalių bei eksploatuoti netinkamų transporto priemonių įvežimo ir tvarkymo kontrolę, buvo būtina nustatyti transporto priemonės pripažinimo ENTP kriterijus.
4.3. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymuose nuosavybės teisių apsauga gali būti skirtingai reguliuojama atsižvelgiant į nuosavybės teisių subjektų skirtingą padėtį siekiant apibrėžtų tikslų (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (inter alia (be kita ko) Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai).
4.4. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje ir 27 straipsnio 6 dalyje numatytas leidimo transporto priemonei ir (ar) priekabai dalyvauti viešajame eisme ir privalomosios techninės apžiūros dokumentų galiojimo netekimas reglamentuoja transporto priemonėms, o ne netinkamoms eksploatuoti transporto priemonėms, taikomus apribojimus, todėl nėra pagrindo teigti apie galimą Taisyklių 2 priedo 1 dalies 1 punkto neatitikimą pirmiau nurodytoms įstatymo normoms.
4.5. Pareiškime nepagrįstai daroma prielaida dėl Taisyklių 2 priedo 2 punkto dviprasmiškumo ir neaiškumo. Netikslinga taisyklėmis detaliai sureglamentuoti visų būdų, kaip Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro tvarkymo įstaiga gauna jos funkcijoms vykdyti reikalingą informaciją, kadangi šios įstaigos funkcijas ir kompetenciją reglamentuoja jos veiklą nustatantys teisės aktai.
4.6. Taisyklių 2 priedo 5 punkte nustatytas kriterijus atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 795 „Dėl Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“14 punktą, kuriame numatyta, kad turtas laikomas sunaikintu, kai jį remontuoti ekonomiškai netikslinga. Turtą remontuoti ekonomiškai netikslinga, jeigu būtinos remonto išlaidos yra lygios 75 procentams turto rinkos vertės, buvusios iki eismo įvykio arba didesnės. Dėl to yra pakankamo pagrindo nurodytą turtą laikyti sunaikintu ir neturinčiu rinkos vertės.
4.7. Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 4.6 punkte nustatyta, jog negalint transporto priemonių identifikuoti ir (ar) pateikti pripažinimo tinkamomis eksploatuoti dokumentų, tokios transporto priemonės laikytinos atliekomis. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės institucijoms yra nustatyta pareiga patikrinti ir identifikuoti teisės aktų nustyta tvarka transporto priemonės savininką, laikytina, kad nepavykus jo identifikuoti ir jam net nereiškiant teisių į transporto priemonę, nėra pagrindo teigti, jog nenustatyto asmens teisė valdyti ir disponuoti daiktu galėtų būti pažeidžiama.
4.8. Atliekų tvarkymo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog atliekų tvarkytojai ir atliekų darytojai turi imtis visų galimų ir ekonomiškai pateisinamų priemonių atliekų kiekiui bei neigiamam poveikiui visuomenės sveikatai ir aplinkai mažinti. Dėl to nėra pagrindo teigti apie Taisyklių 2 priedo 1 dalies 7 punkto galimą prieštaravimą įstatymams.
III.
5. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gauti Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkytojų asociacijos, Motorinių transporto priemonių iš JAV importuotojų ir pardavėjų asociacijos bei Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos paaiškinimai.
6. Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkytojų asociacija pateikė šią nuomonę dėl pareiškimo:
Taisyklių 2 priedo 1, 2, 5 ir 6 punktuose nurodytos ENTP kriterijų formuluotės tikslintinos, nes neaišku, ar nurodytuose punktuose aprašytais atvejais transporto priemonė privalo būti utilizuota ar vis dėlto tokia transporto priemonė remontuotina ir gali grįžti į transporto eismą, o 3, 4 ir 7 punktuose nurodyti kriterijai yra pagrįsti.
7. Motorinių transporto priemonių iš JAV importuotojų ir pardavėjų asociacija pateikė tokią nuomonę dėl pareiškimo:
Taisyklėmis yra pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 2 punktas ir gero administravimo principas, nes Įsakymas nereglamentuoja, kaip turi būti įgyvendinamos Taisyklės, kokia institucija ir kokia tvarka turi būti vertinama ar transporto priemonė atitinka ENTP kriterijus. Pagal ENTP 1-ąjį kriterijų transporto priemonė nepagrįstai negali būti grąžinama į eismą, išdavus sunaikinimo pažymėjimą, nors tokią transporto priemonę įmanoma suremontuoti. ENTP 2-asis kriterijus prieštarauja teisės aiškumo ir teisinės valstybės principui, nes jame nėra įvardyti aiškūs registrai, nėra įvardyta, kas ir kokiais principais vadovaudamasis juos sudaro ir kaip užtikrinamas registrų duomenų teisingumas bei kaip transporto priemonės savininkui pasitikrinti, ar jo transporto priemonė yra eksploatuoti tinkama ar netinkama. Transporto priemonių dalys gali būti pakartotinai naudojamos ar realizuojamos. Todėl tai, kad supjaustyta į dalis ar išardyta transporto priemonė laikoma atlieka ir turi būti perduota pavojingų atliekų tvarkytojams, pažeidžia ENTP 3-ąjį ir 4-ąjį kriterijus atitinkančių transporto priemonių savininkų nuosavybės teisę. ENTP 5-ajame kriterijuje nurodytą transporto priemonę įsigijęs asmuo negali būti tikras, ar jo transporto priemonė nebus priskirta atliekoms, nes nenustatytos transporto priemonės remonto išlaidų vertinimo procedūros. Tai pažeidžia konstitucinį teisėtų lūkesčių principą. ENTP 6-asis kriterijus neproporcingai apriboja transporto priemonės savininko teises į turimą transporto priemonę dėl to, kad ji neturi identifikavimo numerio ar nėra aiškus jos savininkas. ENTP 7-asis kriterijus yra pernelyg abstraktus ir pažeidžia transporto priemonių savininkų teisėtus lūkesčius bei nuosavybės teisę, nes nėra nustatytos šio kriterijaus taikymo procedūros.
8. Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė šią nuomonę dėl pareiškimo:
Vadovaujantis 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013 3 straipsnio c punktu, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – SMK), muitinė įgyvendina priemones, kuriomis visų pirma siekiama užtikrinti Sąjungos ir jos gyventojų saugumą bei saugą, taip pat aplinkos apsaugą, prireikus glaudžiai bendradarbiaujant su kitomis valdžios institucijomis. Pagal Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 10 straipsnio 2 punktą, muitinė, įgyvendindama jai pavestus uždavinius, kontroliuoja muitinės veiklai priskirtų importo, eksporto ir tranzito draudimų ir apribojimų bei muitinės priežiūros priemonių taikymą. Lietuvos Respublikos muitinė, vykdydama jai pavestas funkcijas, privalo vadovautis ginčo Taisyklių nuostatomis, todėl atsižvelgdama į regionų aplinkos apsaugos departamentų pateiktas išvadas, pagal kompetenciją taiko teisės aktais nustatytus reikalavimus atliekų vežimui. Pagal SMK 134 straipsnio 1 dalies 4 pastraipą, ne Sąjungos prekės muitinės prižiūrimos tol, kol pasikeičia jų muitinis statusas arba kol jos išvežamos iš Sąjungos muitų teritorijos arba sunaikinamos.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
9. Į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą kreipęsis pareiškėjas pirmuoju prašymu prašo ištirti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. D1-798 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 710 „Dėl Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.2 punkto teisėtumą ta apimtimi, kuria eksploatuoti netinkamų transporto priemonių apibrėžimas papildytas eksploatuoti netinkamų transporto priemonių kriterijais, taip pat 1.3 punkto teisėtumą. Keliamas klausimas dėl nurodytų normų atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.39 straipsnio 1 daliai.
Aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. D1-798 1 punkte nurodyta: „Pakeičiu Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 710 „Dėl Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklių patvirtinimo“:
1.2. pakeičiu 7.2 papunktį ir išdėstau jį taip: „7.2. Eksploatuoti netinkama transporto priemonė – transporto priemonė, priskiriama atliekoms, apibrėžtoms [6.1.] įstatyme ir atitinkanti Taisyklių 2 priede nustatytus kriterijus;“
1.3. papildau 2 priedu (pridedama)“.
Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklių 2 priedas „Transporto priemonių pripažinimo eksploatuoti netinkamomis transporto priemonėmis kriterijai“ išdėstytas taip:
„Transporto priemonė pripažįstama eksploatuoti netinkama transporto priemone, jeigu atitinka bent vieną iš šių kriterijų:
1. Nustatyta tvarka transporto priemonei išduotas eksploatuoti netinkamos transporto priemonės sunaikinimo pažymėjimas.
2. Transporto priemonė išregistruota iš kitos šalies kelių transporto priemonių registro, kaip nebeatitinkanti transporto priemonei keliamų reikalavimų, ir dėl to kompetentingos institucijos yra paėmusios transporto priemonės registravimo dokumentą ar jo dalį arba yra palikusios atitinkamą žymą transporto priemonės registravimo dokumente, arba Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro tvarkymo įstaiga tai nustatė tarptautinėse transporto priemonių duomenų bazėse ar kitais būdais.
3. Transporto priemonė išmontuota sudėtinių dalių naudojimui tam pačiam tikslui, kuriam jos buvo pagamintos.
4. Transporto priemonė supjaustyta į dalis.
5. Sunkiai pažeistos pagrindinės transporto priemonės dalys ir būtinos remonto išlaidos viršija dabartinę jos vertę arba remontuoti ekonomiškai netikslinga, išskyrus istorines transporto priemones.
6. Transporto priemonė neturi identifikavimo numerio (išskyrus istorines transporto priemones) arba transporto priemonė turi identifikavimo numerį, bet jos savininkas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka nenustatytas.
7. Transporto priemonė laikoma nenaudojama pagal paskirtį ir kenkia aplinkai ir (ar) žmonių sveikatai ir per aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno pakartotinai duotame privalomajame nurodyme nustatytą terminą nepašalinti privalomajame nurodyme nustatyti neigiamo poveikio aplinkai ir (ar) žmonių sveikatai pažeidimai.“
10. Pirmiausia pasisakytina kvestionuojamų normų atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui. Šio konstitucinio principo turinys yra atskleistas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje.
11. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija, kad konstitucinis teisinės valstybės principas aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, kad minėto konstitucinio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose. Šio principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų. Juo turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. liepos 3 d. ir kt. nutarimai).
12. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas, be kita ko, reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugsėjo 20 d. nutarimai ir kt.). Poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas). Poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, jie turi būti priimami remiantis įstatymais, nes poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra ad hoc (esant konkrečiai situacijai) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai). Toks teisės akto formos nesilaikymas, kai Konstitucija reikalauja, kad tam tikri santykiai būtų reguliuojami įstatymu, tačiau jie yra reguliuojami poįstatyminiu aktu (nepriklausomai nuo to, ar šiuos santykius kokiu nors aspektu reguliuoja dar ir įstatymas, su kuriame nustatytu teisiniu reguliavimu konkuruoja poįstatyminiame akte nustatytas teisinis reguliavimas, ar joks įstatymas šių santykių apskritai nereguliuoja), gali būti pakankamu pagrindu tokį poįstatyminį teisės aktą pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai (2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
13. Aiškindamas įstatymo viršenybės, taip pat kitus iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius imperatyvus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat nuosekliai vadovaujasi nuostata, kad valdžios institucijos privalo veikti aukštesnės galios teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose bei laikytis tam tikrų reikalavimų, kylančių iš konstitucinio teisinės valstybės principo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-7-552/2015). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs ir tai, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o atitinkamam teisėkūros subjektui viršijus jam teisės aktais suteiktą kompetenciją ir priėmus norminį administracinį aktą, kurį jis nėra įgaliotas priimti, tuo pačiu būtų pažeistas ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas (inter alia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 28 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-4/2008, 2012 m. gegužės 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I502-12/2012, 2016 m. liepos 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016).
14. Taigi pagal oficialios konstitucinės doktrinos ir administracinės jurisprudencijos nuostatas, teisėkūros subjektai, įgyvendindami jiems pavestus įgaliojimus administracinio reglamentavimo (teisėkūros) srityje, privalo paisyti konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamų reikalavimų, inter alia nepažeisti teisės aktų hierarchijos, įstatymų viršenybės imperatyvų ir įstatymo įgyvendinamajame teisės akte nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nekonkuruotų, neprieštarautų įstatyme nustatytajam, kuris būtų grindžiamas įstatymu ir jį detalizuotų tik įstatyme nustatytose ribose.
15. Nuosavybės teisė reglamentuojama Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šio straipsnio nuostatas, kad nuosavybė neliečiama (1 dalis), nuosavybės teises saugo įstatymai (2 dalis), nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama (3 dalis), yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnio nuostatos, sudarydamos visumą, atskleidžia nuosavybės teisių gynimo esmę (Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 27 d., 2008 m. spalio 30 d. nutarimai). Nuosavybės neliečiamumas ir nuosavybės teisių apsauga inter alia reiškia, kad savininkas, kaip subjektinių teisių į nuosavybę turėtojas, turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat kad valstybė turi pareigą užtikrinti nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą. Nuosavybės teisės yra ginamos aukščiausią juridinę galią turinčiais teisės aktais – įstatymais. Visi kiti teisės aktai nuosavybės teisių reguliavimo srityje turi atitikti įstatymus (Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d., 1994 m. liepos 15 d., 1996 m. balandžio 18 d., 2000 m. vasario 23 d. nutarimai).
16. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti tuo atžvilgiu, kad ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio; nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutarimas). Taigi pagal Konstituciją nuosavybės teisių apribojimus galima nustatyti tik įstatymu. Šią nuostatą atitinka CK 4.39 straipsnio 1 dalies norma, pagal kurią nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo, priimto vadovaujantis atitinkamus apribojimus nustatančiais įstatymais.
17. Asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga; ribojant asmens teisę į nuosavybę yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarimas). Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Asmens ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama, kai yra būtina ginti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes; įstatyme nustatytas asmens ūkinės veiklos laisvės draudimas kiekvienu atveju turi būti aiškus, skirtas Konstitucijoje įtvirtintų vertybių (sąžiningos konkurencijos, vartotojų interesų ir kt.) apsaugai (Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 15 d. nutarimas). Kita vertus, nustatomais apribojimais neleistina paneigti tokių esminių ūkinės veiklos laisvės nuostatų, kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija ir kt.; pagal Konstituciją valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Atsižvelgiant į ūkinės veiklos laisvės reglamentavimo reikšmę, konstitucinėje doktrinoje suformuluota nuostata, kad nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai, pagal Konstituciją galima tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. kovo 15 d. nutarimai).
18. Tais atvejais, kai Konstitucija nereikalauja įstatyminio tam tikrų su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių reguliavimo, šie santykiai gali būti reguliuojami ir poįstatyminiais aktais – aktais, reglamentuojančiais žmogaus teisių įgyvendinimo procesinius (procedūrinius) santykius, atskirų žmogaus teisių įgyvendinimo tvarką ir pan. (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas). Kai kada poreikį įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose gali lemti būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija (Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d. nutarimas). Tačiau (tai savo aktuose taip pat ne kartą yra pabrėžęs Konstitucinis Teismas) jokiomis aplinkybėmis poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti asmens teisės atsiradimo sąlygų, riboti teisės apimties; poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti ir tokio su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas).
19. Aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. D1-798 1.2. papunkčiu pakeitus Taisyklių 7.2 papunktį (iki šio pakeitimo nustačiusį, kad „Eksploatuoti netinkama transporto priemonė – transporto priemonė, priskiriama atliekoms, apibrėžtoms [6.1.] įstatyme“), jis išdėstytas taip: „7.2. Eksploatuoti netinkama transporto priemonė – transporto priemonė, priskiriama atliekoms, apibrėžtoms [6.1.] įstatyme ir atitinkanti Taisyklių 2 priede nustatytus kriterijus“. Taisyklių 7.2 punkte pateikta nuoroda [6.1.] nukreipia į Taisyklių 6.1 papunktyje nurodytą Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymą. Šio įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje apibrėžta, kad atliekos – medžiaga ar daiktas, kurių turėtojas atsikrato, ketina ar privalo atsikratyti. Atliekų tvarkymo įstatymo 344 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad atliekų turėtojas privalo eksploatuoti netinkamas transporto priemones perduoti tvarkyti. Visos eksploatuoti netinkamos transporto priemonės turi būti nugabentos tik į apdorojimo įmonę, atitinkančią Taisyklėse nustatytus reikalavimus (Taisyklių 9 p.).
20. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad kvestionuojamomis normomis Aplinkos ministerija nustatė kriterijus, kurių pagrindu konkreti transporto priemonė gali būti pripažinta netinkama eksploatuoti transporto priemone, kurios toliau nebus galima eksploatuoti, bet jos privaloma atsikratyti, perduodant atliekų tvarkytojui. Tai reiškia, kad šios Įsakymo nuostatos yra naujas savarankiškas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis savininkui gali būti uždrausta jam nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę valdyti, naudoti, ja disponuoti savo nuožiūra, taip šias nuosavybės teises apribojant. Apribojus transporto priemonės savininko asmens teisę į nuosavybę, kartu yra ribojama ir jo ūkinės veiklos laisvė. Taigi teisės normos, nustatančios pagrindą transporto priemonių savininkų nuosavybės teisės ir ūkinės veiklos laisvės ribojimui, įtvirtintos ne įstatymu, bet ministro įsakymu. Atsakovas neginčija, kad tiriamomis normomis suvaržomos nuosavybės teisės, tačiau argumentuodamas savo poziciją, jog ginčijamos taisyklių nuostatos yra teisėtos, remiasi Konstitucinio Teismo doktrinos nuostatomis, kad įstatymuose nuosavybės teisių apsauga gali būti skirtingai reguliuojama atsižvelgiant į nuosavybės teisių subjektų skirtingą padėtį siekiant apibrėžtų tikslų (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas), kartu ir nuostata, nustatančia, jog nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu (inter alia Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai).
21. Atsakovas, teigdamas, kad turėjo teisę priimti 2016 m. lapkričio 25 d. įsakymą Nr. D1-798, kuriuo nustatyti ginčo kriterijai, remiasi Atliekų tvarkymo įstatymo 20 straipsniu „Aplinkos ministerijos funkcijos“. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad aplinkos ministerija reglamentuoja ir administruoja visų atliekų tvarkymą, kontroliuoja nustatytų reikalavimų ir užduočių įgyvendinimą.
22. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo nurodyta Atliekų tvarkymo įstatymo 20 straipsnio 1 dalis yra bendrojo pobūdžio norma, apibrėžianti atsakovo funkciją, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo nustatyti nuosavybės teisės ribojimus lemiančias nuostatas ministro įsakymu, kuriuo tokio pobūdžio normos galėtų būti tik įgyvendinamos ar detalizuojamos. Minėta, jog poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, inter alia – ir naujų nuosavybės teisės ribojimų.
23. Taip pat minėta konstitucinės doktrinos nuostata, kad ribojant asmens teisę į nuosavybę, kaip yra esminę (būtiną) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlygą, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė – teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus, todėl nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai, pagal Konstituciją galima tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).
24. Atsakovas taip pat nurodė, kad privalėjo priimti ginčo teisės normas, įgyvendindamas 2000 m. rugsėjo 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/53/EB dėl eksploatuoti netinkamų transporto priemonių, kurios 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad valstybės narės numato sistemą, pagal kurią eksploatuoti netinkama transporto priemonė būtų išregistruojama tik pateikus sunaikinimo pažymėjimą. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nutarime pateiktą išaiškinimą, kad įgyvendinant Europos Sąjungos teisės normas, būtina laikytis iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo, be kita ko, užtikrinti teisės aktų hierarchiją ir vidinę nacionalinės teisės sistemos darną.
25. Atsižvelgdama į tai, kad, kaip minėta, nuosavybės teises ir asmens ūkinės veiklos laisvę ribojantis reguliavimas gali būti įtvirtinamas ne žemesnės galios nei įstatymas teisės akte, taip pat įvertinusi tai, jog ginčijama nuostata neturi įstatyme nustatyto pagrindo (t. y. nėra grindžiama aiškiu ir vienareikšmiu įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu), – išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. D1-798 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 710 „Dėl Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.2 punktas ta apimtimi, kuria eksploatuoti netinkamų transporto priemonių apibrėžimas papildytas Taisyklių 2 priede nustatytais kriterijais, taip pat 1.3 punktas, kuriuo Taisyklės papildytos 2 priedu, nustatančiu šiuos kriterijus, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją.
26. Kadangi pirmiau minėtų kriterijų nustatymas Taisyklių 2 priede prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, šiam principui taip pat prieštarauja ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017 m. rugpjūčio 2 d. įsakymo Nr. D1-658 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 710 „Dėl Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (TAR, 2017 m. rugpjūčio 3 d., Nr. 2017-13033) 2 punktas, kuriuo Taisyklių 2 priedo 5 punktas išdėstytas nauja redakcija „5. Transporto priemonės remonto išlaidos yra lygios 75 procentams turto rinkos vertės iki eismo įvykio ar kitos žmogaus ar gamtos sukeltos nelaimės arba didesnės, išskyrus istorines motorines transporto priemones.“.
27. Kadangi konstatuota aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. D1-798 dalies ir 2017 m. rugpjūčio 2 d. įsakymo Nr. D1-658 dalies neatitiktis konstituciniam teisinės valstybės principui yra pakankama konstatuoti kvestionuojamos norminio teisės akto dalies neteisėtumą, išnyksta poreikis tirti, ar ginčijamos nurodytų aktų dalys neprieštarauja kitoms pareiškėjo išvardytoms teisės normoms.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. D1-798 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 710 „Dėl Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.2 punktas ta apimtimi, kuria eksploatuoti netinkamų transporto priemonių apibrėžimas papildytas Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklių 2 priede nustatytais kriterijais, taip pat 1.3 punktas, kuriuo Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklės papildytos 2 priedu, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017 m. rugpjūčio 2 d. įsakymo Nr. D1-658 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 710 „Dėl Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 2 punktas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
Sprendimas neskundžiamas.
Sprendimas skelbiamas Teisės aktų registre.