Administracinė byla Nr. eAS-232-662/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00280-2018-4
Procesinio sprendimo kategorija 49
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2018 m. balandžio 11 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „TOPPLASTAS“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „TOPPLASTAS“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant viešajai įstaigai „PAKUOČIŲ TVARKYMO ORGANIZACIJA“, dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „TOPPLASTAS“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „TOPPLASTAS“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas:
1) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir atsakovas, Vilniaus RAAD, Departamentas) 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. VR-17.5-82 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria pripažįstami negaliojančiais pareiškėjui išduoti pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinantys dokumentai;
2) panaikinti Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštą Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 „Dėl VšĮ „PAKUOČIŲ TVARKYMO ORGANIZACIJA“ išrašytų patvirtinimų apie pakuočių atliekų sutvarkymą“ (toliau – ir Raštas), kuriuo atsakovas nurodė pareiškėjui iki 2018 m. vasario 15 d. apsiskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis, kadangi trečiojo suinteresuoto asmens VšĮ „PAKUOČIŲ TVARKYMO ORGANIZACIJA“ išduoti patvirtinimai apie pakuočių atliekų sutvarkymą, t. y. dokumentai, kurie patvirtina pareiškėjo teisę į mokestinę lengvatą 2013–2015 m., yra netekę galios.
Pareiškėjas skunde taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo ir Rašto galiojimą. Prašyme nurodė, kad antrą kartą sumokėjęs mokestį už aplinkos teršimą tomis pačiomis pakuotės atliekomis, jis praras galimybę disponuoti 14 698,71 Eur suma ir patirs nuostolius, kurių dydžio dėl objektyvių priežasčių šio prašymo teikimo dieną nėra įmanoma apskaičiuoti. Dėl tokių nuostolių išsireikalavimo iš valstybės pareiškėjas turės inicijuoti naujas bylas, kurių kiekviena pareikalaus papildomo teisminio proceso. Tokios situacijos kontekste teisinė galimybė prisiteisti nuostolius iš valstybės neturėtų būti pervertinama, kadangi, įgyvendinant šią teisę, praktiškai toks bylinėjimasis pareikalautų papildomo laiko ir resursų, o bylos baigtis dėl įvairių priežasčių, susijusių su kaltės, priežastinio ryšio ar nuostolių įrodinėjimu, nebūtinai gali būti palanki pareiškėjui. Kitaip tariant, teisės aktais garantuota nukentėjusio asmens galimybė prisiteisti nuostolius iš juos sukėlusio asmens neturėtų būti suprantama kaip garantija, kad, pripažinus skundžiamus aktus neteisėtais, pakankamai nesudėtingai galės būti atkurta iki neteisėtų skundžiamų aktų priėmimo dienos buvusi pareiškėjo situacija.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 31 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Rašto panaikinimo, priėmė pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Sprendimo panaikinimo ir įpareigojo atsakovą ir trečiąjį suinteresuotą asmenį iki 2018 m. vasario 7 d. pateikti nuomonę dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Ši nutartis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 20 d. nutartimi (administracinė byla Nr. eAS-218-520/2018) palikta nepakeista.
Departamentas 2018 m. vasario 7 d. pateikė (gauta teisme) Vilniaus apygardos administraciniam teismui atsiliepimą į pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Atsiliepime nurodė, kad Sprendimo vykdymas nesukelia mokestinių pasekmių ar kitų materialinių nuostolių pareiškėjui. Nurodė, kad Sprendimas sudaro prielaidas atlikti jo mokestinį patikrinimą. Pažymėjo, kad šiuo metu mokestinis patikrinimas nepradėtas ir neišsiųstas pranešimas apie patikrinimą. Nurodė, kad atlikti mokestinį patikrinimą (apskaičiuoti mokestį) būtina iki 2018 m. gruodžio 31 d. Teigė, kad, laikinai sustabdžius Sprendimo galiojimą, valstybės institucijoms gali būti apribotos galimybės apskaičiuoti atitinkamus mokesčius dėl nustatytų senaties terminų.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 8 d. nutartimi netenkino pareiškėjo UAB „TOPPLASTAS“ prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo galiojimą, argumentuodamas tuo, jog Vilniaus RAAD Sprendimas nesukuria pareiškėjui prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nurodytų neigiamų pasekmių, nes juo pareiškėjui nėra apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, o duomenų apie vykstančias procedūras, kurių metu pareiškėjui gali būti priskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, nėra. Kita vertus, teismo vertinimu, pareiškėjas ir neįrodė, kad nurodytos mokesčio sumos sumokėjimas yra tokio dydžio, kad lemtų neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos žalos atsiradimą, t. y. pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šiuo konkrečiu atveju egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą.
II.
Pareiškėjas UAB „TOPPLASTAS“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę bei sustabdyti Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Nr. VR-17.5-82 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ galiojimą.
Pareiškėjas nurodo, kad teismas klaidingai konstatavo, kad Sprendimas nesukelia teisinių pasekmių, o yra tik prielaida vėlesniems atsakovo veiksmams, nors pareiškėjui kyla tiesioginės teisinės pasekmės iš Sprendimo bei Rašto in corpore (visi, abu), t. y. atsakovo nurodymas apsiskaičiuoti ir susimokėti mokesčius, pateiktas Rašte, vadovaujantis Sprendimu, nėra vien informacinio pobūdžio ir gali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku ir pagrindu prašyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones byloje. Tiesiogines teisines pasekmes pareiškėjui sukelia būtent abu skundžiami aktai, nes iš jų pareiškėjas sužinojo apie savo tariamą pareigą apsiskaičiuoti ir susimokėti mokestį iki 2018 m. vasario 15 d. Patenkinus skundą pareiškėjo pareigų apimtis akivaizdžiai pasikeis, nes jis nebeturės teisinės pareigos susimokėti daugiau nei 14 000 Eur viršijančios pinigų sumos.
Be to, toks išankstinis teismo vertinimas, kad Sprendimas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, pažeidžia ne tik bendrąjį principą, kuris numato, kad šioje stadijoje teismas negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, bet ir pareiškėjo teisę į teisminę gynybą apskritai. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas 2018 m. sausio 31 d. nutartyje vertino, kad Sprendimas gali pažeisti pareiškėjo teises ir nutarė šį klausimą byloje nagrinėti iš esmės, tačiau skundžiamoje nutartyje jau konstatavo, kad Sprendimas pareiškėjui nesukelia jokių neigiamų pasekmių.
Taip pat nepagrįstas yra ir teismo argumentas, kad galbūt mokėtina mokesčio suma nėra tokio dydžio, jog lemtų neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos žalos atsiradimą, kadangi, pareiškėjo nuomone, sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą svarbiausias yra ne faktas, kokio dydžio būtų galima žala (mokėtinas mokestis), o paties atsakomybės principo taikymas apskritai. Kol nėra neginčijamai konstatuota, kad pareiškėjo turimi dokumentai yra neatitinkantys tikrovės ir neteisėti, o atliekos iš tiesų neperdirbtos, jokie iš to kylantys procesai negali vykti. Todėl šiuo atveju ir buvo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo galiojimą.
Pareiškėjo įsitikinimu, egzistuoja visos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nurodytos prielaidos taikyti reikalavimo už tikrinimo priemonę, nes skundžiamas individualus aktas, sukeliantis neigiamas pasekmes pareiškėjui, yra prima facie neteisėtas, nes jo priėmimą lėmė ne pareiškėjo padaryti pažeidimai, o trečiųjų asmenų, įskaitant valstybės institucijas, neteisėti veiksmai (už kuriuos pareiškėjas neatsako) ir netinkamas Europos Sąjungos teisės aktų įgyvendinimas Lietuvos Respublikoje; pareiškėjas, vieną kartą jau sumokėjęs už atliekų tvarkymą, yra įpareigojamas už tų pačių atliekų tvarkymą mokėti antrą kartą, nors dar net nėra priimti galutiniai teismų sprendimai, kuriais būtų neginčijamai konstatuota, kad tos atliekos, už kurias sumokėti prašoma antrą kartą, yra nesutvarkytos; priešingu atveju pareiškėjo (kurio veikloje nėra nustatyta jokių pažeidimų) interesai būtų paneigti atsakovo (kuris neneigia savo atsakomybės dėl susidariusios situacijos) interesų sąskaita; priešingu atveju pareiškėjas neturėtų realių galimybių išsireikalauti visiško nuostolių atlyginimo net ir palankaus galutinio teismo sprendimo atveju; prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės yra proporcingos, adekvačios ir atitinka viešą interesą.
Atsakovas Vilniaus RAAD atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.
Atsakovas nurodo, kad pareiga mokėti mokestį pareiškėjui kilo net ne iš ginčijamų sprendimų in corpore, o iš Vilniaus RAAD sprendimų, kuriais buvo panaikinti trečiojo asmens išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, kurie VSĮ „PAKUOČIŲ TVARKYMO ORGANIZACIJA“ patvirtinimais buvo paskirstyti gamintojams / importuotojams, tarp jų ir pareiškėjui. Šie patvirtinimai, išrašyti vadovaujantis negaliojančiais atliekų sutvarkymą įrodančiais dokumentais, negalioja savaime, nes jie yra išvestiniai, neturintys savarankiško juridinio pagrindo (pvz., nustatyto pažeidimo). Vilniaus RAAD trečiojo asmens pareiškėjui išduotus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, kurių pagrindu išrašytas patvirtinimas pareiškėjui buvo taip pat panaikintas skundžiamu Sprendimu, panaikino 2015 ir 2016 m. Todėl panaikinus dokumentą, kurio pagrindu pareiškėjas įgijo mokestinę lengvatą, jam, kaip mokesčio mokėtojui, atsirado ir pareiga perskaičiuoti bei sumokėti mokestinę nepriemoką. Apie tokią pareigą, nors jam tai buvo žinoma ir anksčiau, pareiškėjas buvo informuotas 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547, nurodant protingą terminą, kad mokesčių administratorius galėtų planuoti mokestinius patikrinimus.
Atsakovo teigimu, nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog reikalavimas turėtų būti užtikrinamas, kadangi pareiškėjo skundas dėl atsakovo Sprendimo panaikinimo yra priimtas nagrinėti, todėl šiuo Sprendimu pažeidžiamos pareiškėjo teisės. Tačiau ne dėl kiekvieno skundo užtikrinamas reikalavimas, kadangi ABTĮ 70 straipsnio 1 dalis nustato tam tikras sąlygas, kurioms esant gali būti taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, o šiuo atveju pareiškėjas jų neįrodė.
Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra pradėtos ir sustabdytos administracinės bylos dėl trečiojo asmens (BUAB „Metrail“) atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų panaikinimo, kuriose pareiškėjas VŠĮ „Žaliasis taškas“ teikė prašymus taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas šiuos prašymus atmetė, o atskiruosius skundus išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. spalio 25 d. nutartimis administracinėse bylose Nr. eAS-925-662/2017, Nr. eAS-909-525/2017 ir Nr. eAS-923-525/2017 paliko nutartis galioti. Taigi iš esmės nurodytomis nutartimis reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra išspręstas, todėl tikslinga vadovautis šiose nutartyse pateiktu teisės normų ir faktinių aplinkybių įvertinimu.
Atsakovo manymu, tenkinus prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, bus pažeistas viešasis interesas – laikinai sustabdžius skundžiamo Sprendimo galiojimą, įvertinus Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atliekamo ikiteisminio tyrimo ir šios administracinės bylos nagrinėjimo terminus, valstybės institucijoms gali būti apribotos galimybės apskaičiuoti atitinkamus mokesčius dėl nustatytų senaties terminų. Be to, Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už aplinkos teršimą, tačiau nesumokėtą mokestį ir su juo susijusias sumas išieško teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos, t. y. Sprendimu patvirtinus mokestinio patikrinimo aktą (apskaičiavus reikiamą mokėti mokestį), Vilniaus RAAD siunčia sprendimą vykdyti teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, todėl jei pareiškėjas nesutiks su apskaičiuotu mokesčiu, Vilniaus RAAD sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką turės galimybę skųsti teismui ir mokestinis ginčas sustabdys sprendimo vykdymą, taip pat galės kreiptis į teritorinę valstybinę mokesčių inspekciją su prašymu sustabdyti tokio sprendimo vykdymą ir nesikreipiant į teismą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
III.
Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti ginčijamo Sprendimo galiojimą.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, jog ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; <...> reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog teismas, spręsdamas dėl Administracinių bylų tesenos įstatymo 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būti užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).
Atkreiptinas dėmesys, jog būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė teismo taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę: laikinai sustabdyti ginčijamo akto Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. VR-17.5-82 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (dalies) galiojimą. Ginčijamu Sprendimu Vilniaus RAAD patvirtino 2017 m. lapkričio 8 d. VšĮ „PAKUOČIŲ TVARKYMO ORGANIZACIJA“ patikrinimo aktą Nr. VR-19.2-54, kuriuo pripažinti naikintinais VšĮ „PAKUOČIŲ TVARKYMO ORGANIZACIJA“ išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo pakuočių atliekų sutvarkymą. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 „Dėl VšĮ „PAKUOČIŲ TVARKYMO ORGANIZACIJA“ pareiškėjas buvo informuotas, jog turi apskaičiuoti privalomą sumokėti mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis sumą ir ją sumokėti. Pareiškėjas Sprendimą ir Raštą apskundė teismui, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 31 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl prašymo panaikinti Raštą.
Pareiškėjas siekia, kad būtų laikinai sustabdytas Sprendimo galiojimas, nes, jo teigimu, neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti pareiškėjo interesus ir padaryti jam didelių nuostolių.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi faktinius bylos duomenis bei ištyrusi kitas sprendžiamam klausimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjo argumentai, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, Sprendimas nesukuria pareiškėjui prašyme ir atskirajame skunde nurodytų neigiamų pasekmių, nes juo pareiškėjui nėra apskaičiuotas mokestis už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis. Taigi, šiuo atveju nenustatyta, kad dėl Sprendimo galiojimo iš esmės pablogėtų pareiškėjo finansinė padėtis, sutriktų ūkinė veikla ar kiltų kitokia grėsmė būsimam teismo sprendimui įvykdyti.
Teisėjų kolegijos vertinimu, atskirojo skundo argumentai, kad pareiškėjas dėl skundžiamo Sprendimo patirs didelius finansinius sunkumus, bus sutrikdyta arba neįmanoma jo veikla, nepagrindžia skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nėra pateikęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kad dėl Sprendimo galiojimo jo patirtų finansinių nuostolių nebus galima kompensuoti teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu Sprendimas būtų panaikintas. Tokia pozicija neprieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai administracinėse bylose dėl tapačių faktinių ir teisinių aplinkybių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 20 d. nutartis administracinėse bylose Nr. eAS-221-525/2018, Nr. eAS-219-552/2018, Nr. eAS-211-525/2018, Nr. eAS-246-822/2018).
Dėl pareiškėjo argumento, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas, jog Sprendimas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, išreiškė išankstinę nuomonę dėl ginčo esmės, pažymėtina, jog nagrinėjamos bylos dalykas yra Sprendimo dalies, kuria pripažįstami negaliojančiais pareiškėjui išduoti pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinantys dokumentai, pagrįstumas ir teisėtumas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl pareiškėjui Sprendimu sukeliamų teisinių pasekmių nevertintina kaip teismo išankstinė nuomonė dėl ginčo esmės.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė bei tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl jo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „TOPPLASTAS“ atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.