Administracinė byla Nr. eA-1346-261/2021
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00618-2019-1
Procesinio sprendimo kategorija 15.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. liepos 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Žuvinto biosferos rezervatui, A. J. K., A. K., R. K. ir S. K. dėl skundžiamų aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kurio prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Alytaus skyriaus 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 2SS-54-(14.2.45.) „Dėl servituto panaikinimo“ (toliau – ir NŽT Alytaus skyriaus sprendimas) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 1SS-99-(7.5.) „Dėl kelio įsiterpusio į žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir NŽT sprendimas) bei įpareigoti NŽT Alytaus skyrių išnagrinėti prašymą dėl servituto pasibaigimo nustatymo iš esmės priimant motyvuotą sprendimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
1.1. Jis kreipėsi į NŽT Alytaus skyrių su prašymu panaikinti jo nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esantį servitutą – bendrojo naudojimo kelią – ir (ar) pripažinti šio servituto pabaigą. NŽT Alytaus skyrius sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą, nurodydamas, jog pareiškėjui ankstesniais raštais jau buvo atsakyta dėl servituto panaikinimo ar pabaigos nustatymo, todėl pakartotinis pareiškėjo prašymas nebus nagrinėjamas. Taip pat nurodė, kad pareiškėjo prašymai dėl servituto panaikinimo ar pasibaigimo bus nagrinėjami, jeigu pareiškėjas nurodys naujas aplinkybes dėl ankstesnių sprendimų neteisėtumo. Pareiškėjas apskundė NŽT Alytaus skyriaus sprendimą NŽT, tačiau NŽT Alytaus skyriaus sprendimas nebuvo panaikintas. NŽT nurodė, kad panaikinti NŽT Alytaus skyriaus sprendimą nėra teisinio pagrindo.
1.2. Išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą NŽT Alytaus skyrius galėjo priimti tik dvejopo pobūdžio sprendimus – prašymą tenkinti ar atmesti. Galimybė nenagrinėti prašymo ar nustatyti papildomas sąlygas nenumatyta. Tačiau tai nebuvo padaryta, prašymas nebuvo išnagrinėtas iš esmės, t. y. nebuvo įvertinti pareiškėjo argumentai dėl servituto būtinybės (t. y., kad tokios būtinybės nebėra), o NŽT nepagrįstai pateisino tokį NŽT Alytaus skyriaus sprendimą. Be to, NŽT sprendimas dėl pareiškėjo skundo, kuriuo ginčytas NŽT Alytaus skyriaus sprendimas, priimtas tik 2019 m. sausio 18 d. , t. y. po 50 dienų nuo skundo pateikimo, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. spalio 31 d.) (toliau – ir VAĮ) 31 straipsnyje įtvirtintus terminus, o taip pat atsakingo valdymo principą.
1.3. Atsakovas netyrė ir nevertino, kad servituto būtinybė objektyviai yra išnykusi dėl naujo bendro naudojimo kelio įrengimo prie pareiškėjo žemės sklypo šiaurinės ribos. Alytaus rajono apylinkės teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-137-59/2011, kurioje pareiškėjo prašymas dėl kelio servituto pasibaigimo buvo atmestas, buvo išnagrinėta prieš 8 metus, todėl faktinės aplinkybės dėl servituto reikalingumo pasikeitė. Servitutas yra nuosavybės teisės suvaržymas, todėl jis nustatomas ir pateisinamas tik tada, kai yra poreikis kelio servitutui, todėl, pasikeitus aplinkybėms dėl servituto būtinumo, servitutas turėtų būti panaikintas.
1.4. Atsakovas, priimdama ginčijamus sprendimus, nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl servituto būtinumo pasikeitimo, nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą, pažeisdamas gero viešojo administravimo principą ir kitus VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintinus viešojo administravimo subjekto veiklos principus. Be to, skundžiami sprendimai neatitinka reikalavimų individualaus administracinio akto turiniui, numatytų VAĮ 8 straipsnyje.
2. Atsakovas NŽT atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas skunde nurodė, kad:
2.1. NŽT sprendime pažymėjo, kad ne kartą nagrinėjo pareiškėjo analogiško turinio skundus dėl kelio, įsiterpusio į jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, statuso. Skundai buvo išnagrinėti ir jam išsamiai atsakyta. Pareiškėjui pakartotinai buvo paaiškinta, kad į jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą įsiterpęs 0,12 ha valstybinės žemės plotas, užimtas 4 m pločio bendro naudojimo keliu. Žemės sklype įsiterpusio 4 m bendro naudojimo kelio užimtas žemės plotas (0,12 ha) nėra įskaičiuotas į bendrą privatizuotą žemės sklypo plotą. Pareiškėjui teisingai buvo paaiškinta, kad NŽT spręsdama klausimą dėl bendro naudojimo kelio, įsiterpusio į jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, statuso, remiasi objektyviais duomenimis (t. y. remiasi žemės sklypo privatizavimo metu parengtais dokumentais).
2.2. Pareiškėjas skunde neteisingai nurodo, kad po 2011 m. nagrinėtos teisme bylos (kurioje jo ieškinys dėl servituto pripažinimo pasibaigusiu buvo atmestas) pasikeitė aplinkybės ir atsirado pagrindas pasibaigti servitutui. Pareiškėjas nenurodo, kaip ir kokių teisiškai pagrįstų aplinkybių pagalba bendro naudojimo kelias, kuris buvo išskirtas iš privatizuojamo ploto, tapo jo nuosavybe ir išnyko servituto būtinumas. Jokios aplinkybės nepasikeitė, teritorijų planavimo dokumentai, įrodantys bendrojo naudojimo kelio egzistavimą, nepanaikinti. Aplinkybes, kad pareiškėjas pats bendro naudojimo kelio dalį sunaikino (išarė, užsėjo, iškasė griovius ir kt.), įrodo taikyta administracinė atsakomybė.
2.3. Pareiškėjo skundas dėl NŽT Alytaus skyriaus sprendimo NŽT buvo gautas 2018 m. gruodžio 14 d. ir į jį buvo atsakyta laiku, nepažeidžiant VAĮ 31 straipsnyje nustatyto 20 darbo dienų termino. NŽT Alytaus skyriaus sprendimas ir NŽT sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, todėl nenaikintini. Įpareigojimas NŽT Alytaus skyrių išnagrinėti prašymą dėl servituto pabaigos nustatymo iš esmės priimant motyvuotą sprendimą yra teisiškai neįmanomas, kadangi sprendimas dėl servituto pabaigos negali būti priimtas.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad servitutinis kelias yra būtinas. Kelias, kuriuo siūlo naudotis pareiškėjas, nėra pažymėtas kadastriniuose dokumentuose, tiltas per melioracijos griovį pareiškėjo įvardintame kelyje galbūt įrengtas savavališkai. Pareiškėjas tyčia niokoja servitutinį kelią, kad juo būtų neįmanoma naudotis.
II.
5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo NŽT atsisakymo nagrinėti pareiškėjo prašymą panaikinti servitutą, suteikiantį teisę kitiems asmenims naudotis pėsčiųjų taku, važiuoti transporto priemonėms ir varyti galvijus 4 m ploto bendro naudojimo keliu be teisės panaikinti.
7. Teismas nustatė, kad ginčijamas kelio servitutas – 4 m bendro naudojimo kelias, einantis vakarine ir pietine pareiškėjo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), puse, nustatytas administracinių aktų pagrindu – Alytaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. 33-30 ir Alytaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 33-9064, kurie priimti J. M. nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko J. M. išlikusį nekilnojamąjį turtą procese. Pareiškėjas žemės sklypą, kuriame jau buvo pirmiau minėtais administraciniais aktais nustatytas kelio servitutas, įsigijo 2002 m. gruodžio 3 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 8319 pagrindu, kurioje taip pat buvo nurodytas ginčo kelio servitutas – 4 m ploto bendro naudojimo kelias be teisės panaikinti. Servitutinio kelio vieta pažymėta sutartiniu ženklu vakarinėje ir pietinėje pusėje žemės sklypo (duomenys neskelbtini), projektiniame plane Nr. 133-1, parengtame 1998 m. lapkričio 5 d., ir abrise, parengtame 1999 m. nuosavybės teisių atkūrimo procese.
8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas su 2018 m. rugsėjo 21 d. prašymu kreipėsi į NŽT Alytaus skyrių, prašydamas panaikinti per pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą einantį servitutinį kelią ir (ar) pripažinti šio servituto pabaigą. Pareiškėjas prašymą argumentavo faktine aplinkybe, jog jam priklausantis žemės sklypas ribojasi su bendro naudojimo keliu, kuriuo naudotis susisiekimo tikslais esant poreikiui turi teisę visi gyvenvietės gyventojai, todėl nėra jokios būtinybės naudotis per pareiškėjo žemės sklypą einančiu servitutiniu keliu. Taip pat pareiškėjas prašyme nurodė ir teisinius argumentus, jog servitutas yra nuosavybės teisių suvaržymas ir pateisinamas tik tada, kai yra būtinumas. NŽT Alytaus skyrius sprendimu, vadovaudamasis VAĮ 14 straipsniu, atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą, nurodydamas, jog prašyme nenurodytos naujos aplinkybės, nepateikti nauji faktiniai duomenys dėl kelio servituto (4 m ploto bendro naudojimo kelio be teisės panaikinti) panaikinimo, kadangi pareiškėjui jau buvo atsakyta dėl servituto panaikinimo ankstesniais NŽT Alytaus skyriaus bei NŽT raštais. Taip pat atsakovas nurodė, kad pareiškėjo ieškinys dėl servituto pasibaigimo pripažinimo, išnykus servituto būtinumui, buvo atmestas Alytaus rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-137-59/2011. NŽT, nagrinėdama pareiškėjo skundą dėl NŽT Alytaus skyriaus sprendimo panaikinimo išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, pareiškėjo skundą atmetė. NŽT sprendime nurodė, kad pareiškėjo skundai dėl servitutinio kelio statuso ne kartą buvo nagrinėti ir jam pakartotinai buvo paaiškinta, vadovaujantis objektyviais ir pagrįstais duomenimis, todėl pagrindo panaikinti skundžiamą NŽT Alytaus skyriaus sprendimą nėra.
9. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio 1 ir 9 dalimis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.130 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis, pažymėjo, kad administraciniu aktu nustatytas žemės servitutas gali būti panaikintas tik tiesiogiai įstatyme numatytais atvejais. NŽT Alytaus skyriaus atsisakymas nagrinėti pareiškėjo prašymą buvo grindžiamas tuo, jog pareiškėjui ne kartą į tuos pačius analogiškus prašymus buvo atsakyta ir pareiškėjas nenurodė naujų aplinkybių, leidžiančių abejoti ankstesnių atsakymų (sprendimų) pagrįstumu. NŽT Alytaus skyriaus atsisakymo nagrinėti pareiškėjo prašymą teisiniu pagrindu buvo nurodytas VAĮ 14 straipsnis. Bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad analogiškais prašymais dėl servitutinio kelio neteisėtumo ir jo panaikinimo pareiškėjas ne kartą kreipėsi į atsakovą, nurodydamas iš esmės tas pačias faktines ir teisines aplinkybes, kaip ir tai, jog pareiškėjo žemės sklypo šiaurinėje dalyje yra kitas bendro naudojimo kelias, kuriuo galima susisiekti su kitais žemės sklypais, nesinaudojant įsiterpusiu į jo žemės sklypą servitutiniu keliu. Atsakovo teikiami atsakymai pareiškėjo netenkino, todėl jis prašymus teikė iš naujo.
10. Teismas pabrėžė, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-137-59/2011 pareiškėjo ieškinys dėl ginčo kelio servituto pasibaigimo buvo atmestas, konstatuojant, jog nenustatyta aplinkybių, dėl kurių servitutinio kelio būtinybė išnyko. Teismas vertino, kad servitutinis kelias yra reikalingas atsakovams (nagrinėjamoje byloje tretiesiems suinteresuotiems asmenims) patekti į savo sodybas bei ganyklas, varyti gyvulius, taip pat Žuvinto biosferos rezervato teritorijos apsaugai ir jo gamtinių kompleksų tvarkymo užtikrinimui, be to, šis ginčo servitutinis kelias yra pažymėtas Žuvinto rezervato tvarkymo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. D1-310, schemoje. Kauno apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1423-390/2011 pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-137-59/2011 panaikinimo atmetė ir pažymėjo, kad antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodytas bendro naudojimo kelias, esantis šalia ieškovo (nagrinėjamoje byloje pareiškėjo) žemės sklypo šiaurinės dalies, ir jo būklė nepatvirtina aplinkybių, dėl kurių galėtų pasibaigti nustatytas kelio servitutas pareiškėjo žemės sklype. Atsakovas ne kartą išsamiai atsakė į pareiškėjo pakartotinius prašymus dėl servitutinio kelio neteisėtumo ir jo panaikinimo ar pasibaigimo pagrindų. Taip pat bylos duomenys patvirtina, kad dėl naudojimosi servitutiniu keliu tarp pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų nuolat kyla ginčai, pareiškėjas ne kartą buvo baustas administracine tvarka už neteisėtus veiksmus, t. y. savavališkai sunaikintą servitutinį kelią.
11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas pakartotinai 2018 m. rugsėjo 27 d. su prašymu kreipėsi į atsakovą, prašyme nenurodydamas jokių naujų faktinių aplinkybių ir įrodymų, leidžiančių abejoti anksčiau teiktų atsakymų pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą, savo prašymą grįsdamas tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniais argumentais, išreikšdamas nepritarimą atsakovo ankstesniuose raštuose išdėstytoms aplinkybėms ir pozicijai, pakartotinai prašydamas panaikinti servitutinį kelią, kuris, pareiškėjo nuomone, nėra būtinas jo žemės sklype ir pažeidžia jo teises. Akivaizdu, kad NŽT Alytaus skyrius sprendimu pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo pakartotinį prašymą, vadovaudamasis VAĮ 14 straipsniu, kadangi pareiškėjas prašyme nenurodė naujų aplinkybių, kad atsakymai (sprendimai) dėl ankstesnių pareiškėjo prašymų yra neteisėti. Iš byloje pateiktos Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapio ištraukos matyti, jog prie pareiškėjo žemės sklypo šiaurinės ribos nėra pažymėto kito bendro naudojimo kelio, pareiškėjo žemės sklype yra pažymėtas ginčo servitutinis kelias. Pareiškėjo pateiktame žemės sklypo plane, parengtame 2019 m. lapkričio 22 d. matininko A. Ž., pažymėtas kelias, einantis pareiškėjo sklypo šiaurine riba, tačiau tokio kelio duomenų nėra nustatyta nei viename viešo administravimo institucijos patvirtintame sprendime, taip pat tokių duomenų nepatvirtina byloje jokie kiti neabejotini įrodymai. Matininko A. Ž. parengtas pareiškėjo žemės sklypo planas nėra suderintas ir patvirtintas atsakingos už teritorijų planavimą institucijos, todėl neturi teisinės galios bei negali paneigti atsakovo veiksmų, atsisakant nagrinėti pareiškėjo prašymą, teisėtumo. Teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakovo sprendimų teisėtumo, negali vertinti aplinkybių, kurios nebuvo žinomos atsakovui ir kurių atsakovas nevertino priimdamas skundžiamus aktus, nes pareiškėjas jų nenurodė savo prašyme. Pareiškėjas, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, turinčioms įtaką servituto panaikinimui, turėtų teisę kreiptis į atsakovą nurodydamas naujas aplinkybes ir teikdamas naujus įrodymus dėl servitutinio kelio panaikinimo. Atsakovas skundžiamuose sprendimuose būtent taip ir nurodė pareiškėjui, jog nagrinės jo prašymą dėl servituto panaikinimo tik paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kurių pareiškėjas anksčiau nebuvo nurodęs.
12. Teismas nenustatė jokių pagrįstų įrodymų ir duomenų, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus administracinius aktus, pažeidė VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punktą, Žemės įstatymo 23 straipsnio ir CK reikalavimus. Skundžiamuose administraciniuose aktuose iš esmės nurodyti konkretūs faktiniai ir teisiniai atsisakymo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl servitutinio kelio panaikinimo pagrindai. Atsakovas nepažeidė įstatymo viršenybės principo. Atsakovas, atsisakydamas nagrinėti pareiškėjo prašymą, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjui buvo ne kartą tuo pačiu klausimu dėl kelio servituto panaikinimo ar jo pasibaigimo atsakyta. Pareiškėjas su 2018 m. rugsėjo 21 d. prašymu (NŽT Alytaus skyriuje gautas 2018 m. rugsėjo 27 d.) kreipdamasis į NŽT Alytaus skyrių nenurodė naujų aplinkybių, leidžiančių abejoti ankstesnių atsakymų pagrįstumu. Atsakovas veikė pagal teisės aktų reikalavimus ir nustatytą kompetenciją bei jos neviršijo. Atsakovas turėjo teisinį ir faktinį pagrindą nesvarstyti pareiškėjo pakartotinio prašymo dėl servituto panaikinimo ar jo pabaigos nustatymo. Pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 21 d. prašyme buvo nurodytos tos pačios priežastys ir aplinkybės kaip ir ankstesniuose prašymuose, t. y. pareiškėjas 2012 m. birželio 25 d., 2016 m. spalio 28 d., 2017 m. balandžio 21 d. ir 2017 m. rugsėjo 28 d. prašymuose dėl servitutinio kelio buvo nurodęs, jog jo žemės sklypo šiaurine riba eina kitas bendro naudojimo kelias, todėl servitutinis kelias per pareiškėjo žemės sklypą nėra būtinas. Taigi nenustatyta jokių teisinių ir faktinių pagrindų naikinti skundžiamus aktus ir įpareigoti NŽT Alytaus skyrių išnagrinėti prašymą dėl servituto pasibaigimo nustatymo iš esmės priimant motyvuotą sprendimą. Skundžiami aktai atitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintus individualaus administracinio akto turiniui keliamus reikalavimus.
III.
13. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:
13.1. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taikant VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punktą, turi būti kreipiamas dėmesys ne tik į tai, kokius prašymus asmuo suformulavo viešojo administravimo subjektui savo skunde, o analizuojamas visas skundo turinys, ypač atkreipiant dėmesį į tai, ar viešojo administravimo subjektui pateiktame naujame skunde tuo pačiu klausimu yra nurodyta naujų faktinių duomenų, kurių nebuvo nurodyta ankstesniame skunde. Šiuo atveju NŽT turėjo pareigą nagrinėti pareiškėjo prašymą bei skundą iš esmės, tačiau to nepadarė, o formaliai atmetė VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punktą. Tiek NŽT, tiek ir teismas netinkamai taikė minėtą VAI normą ir neatsižvelgė į pareiškėjo skundo turinį, taip pažeidžiant išsamumo principą, įtvirtintą VAĮ, pagal kurį viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį.
13.2. Servituto, kuriuo yra visiškai apsunkintas pareiškėjo žemės sklypo naudojimas, būtinumas yra išnykęs. Trečiųjų suinteresuotų asmenų nurodytos aplinkybės, kad neva ties pareiškėjo žemės sklypo šiaurine dalimi nėra bendro naudojimo kelio, neatitinka tikrovės ir yra aiškiai melagingos. Teismas turi imtis atitinkamų priemonių patraukti suinteresuotus asmenis administracinėn atsakomybėn už žinomai melagingą parodymų davimą ir trukdymą nustatyti byloje tiesą. Tai, kad ginčo servituto būtinybė yra išnykusi ir tai, kad žemės sklypo šiaurine dalimi eina bendro naudojimo kelias, neginčijamai patvirtinta šios aplinkybės: i) Alytaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Alytaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2008 m. lapkričio 3 d. rašte Nr. (124)V3-2506 „Dėl A. V. prašymo“ yra nurodyta, jog: „(duomenys neskelbtini) kadastro vietovės 1999 m. žemės reformos žemėtvarkos projekte yra pažymėtas 4 m. bendro naudojimo keliukas einantis Jūsų žemės sklypo (projektinis Nr. 133-1) šiauriniu kraštu. Apie tai 2006 m. spalio 3 d. Jus informavo Nacionalinė žemės tarnyba rašte Nr. 3B-(9.5)-V-824-1228“. Taigi apie žemės sklypo šiauriniu kraštu einantį 4 m pločio bendro naudojimo kelią pačiam pareiškėjui buvo nurodyta tiek Žemėtvarkos skyriaus, tiek NŽT raštais; ii) pareiškėjo žemės sklypo šiaurine dalimi einantis bendro naudojimo kelias nurodytas ir NŽT žemės naudojimo patikrinimo akto priede Nr. 2, pasirašytame NŽT Alytaus skyriaus vyriausiosios specialistės. Šiame priede aiškiai nubraižyta žemės sklypo schema, kurioje pažymėtas „vietovėje esantis naudojamas bendro naudojimo kelias“. Teismas tokių duomenų nevertino, nors privalėjo juos vertinti. Tad teismas buvo itin šališkas; iii) nors tretieji suinteresuoti asmenys ir tvirtino, kad ginčo servitutu nustatytas kelias jiems yra būtinas ir jie šiuo keliu nuolat naudojasi, tačiau šios nurodomos aplinkybės, kaip minėta, yra neatitinkančios tikrovės ir aiškiai melagingos. NŽT Alytaus skyrius 2019 m. spalio 23 d. rašte Nr. 2SS-83-(14.2.45.) nurodė, kad: „patikrinimo metu nustatyta, jog privačios nuosavybės teise valdomam žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kelio dalis yra suarta ir užsėta žieminiais javais, kita dalis kelio yra apaugusi peraugusia žole ir kelio gale yra sudėta medžių šakų krūva ir iškastas griovys“. Nors pareiškėjas ir neginčija, kad dėl tokių veiksmų jis buvo baustas administracine tvarka, tačiau tai kartu reiškia, jog tretieji suinteresuoti asmenys sąmoningai nurodo teismą klaidinančias aplinkybes, neva jie nuolat naudojasi ginčo keliu. Kaip matyti, naudojimasis ginčo servitutu nustatytu keliu yra faktiškai neįmanomas, o visi gretutinių sklypų savininkai naudojasi pareiškėjo žemės sklypo šiaurine dalimi einančiu bendrojo naudojimo keliu. Žuvinto biosferos rezervato atstovas taip pat nenurodė, kam konkrečiai yra reikalingas servitutinis kelias. Faktą, kad šiaurine žemės sklypo dalimi eina bendrojo naudojimo kelias, patvirtina prie apeliacinio skundo pridedami papildomi įrodymai (nuotraukų lentelė), iš kurių aiškiai matomas pakankamai geros būklės bendrojo naudojimo 4 m pločio kelias, kuriuo netrukdomai gali naudotis visi kaimyninių žemės sklypų savininkai ir vietovės gyventojai.
13.3. Akivaizdu, kad, priešingai nei nurodė atsakovas, jau ilgą laiką objektyviai neegzistuoja joks poreikis žemės sklype esančio kelio servitutui, kadangi šiaurinėje jo dalyje eina daug geresnės būklės bendro naudojimo kelias, kuriuo netrukdomai naudojasi aplinkinių žemės sklypų savininkai ir vietovės gyventojai. Tai pagrįstai leidžia teigti, kad aplinkinių sklypų savininkai savo turtu gali naudotis nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu (pareiškėjo žemės sklypu) ir tai atitinka CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta servituto pasibaigimo pagrindą.
13.4. Teismas visiškai netinkamai ir šališkai vertino bylos aplinkybes bei aiškiai nepagrįstai sprendė, kad atsakovas, priimdama ginčijamus administracinius aktus, nepažeidė VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto, Žemės įstatymo 23 straipsnio ir CK reikalavimų. Priešingai, atsakovas nepagrįstai nevertino pareiškėjo prašymų turinio, slėpė tikrąsias aplinkybes, dėl ko pareiškėjo prašymai ir skundai liko neišnagrinėti. Šiuo atveju akivaizdu, kad teismas sąmoningai nevertino pareiškėjui palankių įrodymų, kurie yra objektyvūs ir neginčijami, taip pat teismas sprendimą priėmė vadovaudamasis melagingais asmenų paaiškinimais. Teismas nepagrįstai itin formaliai išnagrinėjo ginčą bei priėmė formalų ir šališką sprendimą.
13.5. Kaip minėta, pareiškėjas prie apeliacinio skundo pateikia nuotraukų lentelę, kuria įrodinėja aplinkybę, kad jo žemės sklypo šiaurine dalimi eina bendrojo naudojimo kelias. Kadangi šiais įrodymais nėra įrodinėjamos naujos aplinkybės, pagrįstai manytina, jog tokių įrodymų pateikimas ir jų išnagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme nereikš bylos ribų peržengimo. Be to, šio įrodymo pateikimo būtinumas iškilo dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi melagingais trečiųjų suinteresuotų asmenų parodymais ir šališkai išnagrinėjo bylą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas prašo teismo pridėti šiuos įrodymus prie bylos ir juos vertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
14. Atsakovas NŽT atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
15. Atsakovas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pabrėžia, kad teismas visapusiškai, teisingai ir objektyviai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, dėl ko teismo sprendimas yra teisingas ir pagrįstas. Pareiškėjas jokių faktinių ir teisinių pagrindų, paneigiančių teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nenurodo.
16. Tretieji suinteresuoti asmenys A. J. K., A. K., R. K. ir S. K. atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepime nurodo, kad:
16.1. Pareiškėjas reiškia kaltinimus melagingais parodymais, minėdamas neva esantį kitą bendrą naudojimo kelią, einantį jo žemės sklypo šiaurine dalimi. Tačiau VĮ Registrų centro duomenimis ten kelio nėra. Iš tiesų sklypų pakraščiais kas nors praeina pėsčiomis ar bando pravažiuoti, bet pareiškėjo įvardintas kelias atsiremia į melioracijos griovį, kuriame įrengtas tiltas galbūt savavališkai. Tiltas atsirado jau prasidėjus ginčams dėl kelio, vėliau dingo ir vėl atsirado. Už tilto per melioracijos griovį prasideda gan stati įkalnė. Palijus nei su lengvosiomis transporto priemonėmis, nei su žemės ūkio technika negalima užvažiuoti. Buvę atvejų, kad pabandę ten važiuoti įvairių tarnybų atstovai skundėsi, kad ne tik pakilti į kalną, bet ir nusileisti nuo jo yra nesaugu. Be to, ir važiuoti ten, kur kelio oficialiai nėra, neteisėta.
16.2. Pareiškėjas žinodamas, kad servituto būtinybė nėra išnykusi, jokios faktinės aplinkybės nėra pasikeitusios, teisiškai servitutas nėra panaikintas, pats ėmėsi neteisėtų veiksmų. Jau 2018 m. rudenį kelią vėl suniokojo – suarė, iškultivavo ir užsėjo. Keliu dėl pareiškėjo vykdomo jo nuolatinio niokojimo visada buvo sudėtinga naudotis, nes iki pirminės jo būklės jis niekada nebuvo atstatytas. Naudotis keliu neįmanoma. Be to, gyventojai visą laiką bijojo naudotis keliu dėl gąsdinimų, išpuolių ir grasinimų.
16.3. Pareiškėjas negali pats kada sugalvojęs spręsti apie servituto reikalingumo pasibaigimą, juo labiau tyčiniais savo veiksmais bloginti jo būklę. Reikėtų vertinti, ar nėra pagrindo taikyti pareiškėjui administracinę atsakomybę. Pareiškėjas naudojasi Alytaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Alytaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2008 m. lapkričio 3 d. raštu Nr. (124)V3-2506 „Dėl A. V. prašymo“, galbūt nurodydamas sakinį iš konteksto. Tretieji suinteresuoti asmenys melagingų parodymų neteikė. Pareiškėjas, teigdamas apeliacinį skundą, galbūt tik piktnaudžiauja administraciniu procesu.
16.4. Kaip įrodymas apie ginčo servitutinio kelio teisinį egzistavimą ir pareiškėjo minimo kito kelio neegzistavimą pridedama nuotrauka iš VĮ Registrų centro žemėlapių duomenų bazės 2020 m. balandžio 19 d. Taip pat kaip įrodymas, kad ginčo kelias egzistavo ir iki pareiškėjui įsigyjant žemės sklypą, pateikiama nuotrauka iš oficialaus tinklapio www.geoportal.lt.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
17. Administracinis teismas apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
18. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia nesutikimu dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo bei teisės taikymo ginčo santykiams.
19. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto nesutikimo su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimų pažymėtina, kad nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-95/2012).
20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio (ginčui aktualios įstatymo redakcijos 56 straipsnio atitiktis) taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip kiek įmanoma objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011, 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-318/2012).
21. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas skundą ištyrė visus įrodymus ir pagrindė vertinimą išvadomis. Teismo sprendimas yra motyvuotas, argumentai yra aiškūs ir pakankami teismo sprendimui priimti, įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nėra, todėl nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei kaip įvertino pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo.
22. Šiam ginčui yra reikšminga tai, kad Alytaus rajono apylinkės teismas 2011 m. kovo 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-137-59/2011 sprendė servituto panaikinimo galimybę pagal šios bylos pareiškėjo ieškinį ir nustatė, jog panaikinti servitutą pagrindo nėra.
23. Remiantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
24. Teismo sprendimas neriboja pareiškėjo galimybės paaiškėjus naujoms aplinkybėms inicijuoti galimybę panaikinti servitutą. Tačiau pareiškėjas šioje byloje servituto panaikinimą grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios buvo nagrinėjamos Alytaus rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-137-59/2011, tai yra, kad pareiškėjo žemės sklypo šiaurine dalimi eina bendrojo naudojimo kelias, kuris pakeičia būtinumą naudotis servitutu, esančiu jo sklype, todėl ginčui taikytinos minėto teismo sprendimo (res judicata) nuostatos.
25. Esant šioms aplinkybėms pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjo reikalavimas dėl servituto panaikinimo ar jo pabaigos nustatymo yra pakartotinis.
26. Kartu pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas savo praktikoje aiškindamas CK 4.135 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, pagal kurį servituto panaikinimo galimybė, kai išnyksta servituto būtinumas, siejama su tuo, kad turi būti iš esmės pasikeitusios konkrečios šalių sutartos ar objektyviai egzistavusios aplinkybės, dėl kurių servitutas buvo nustatytas, t. y. tos aplinkybės turi taip pasikeisti, kad atsirastų galimybė viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu (CK 4.135 str.). Kasacinis teismas nurodė, kad, reiškiant reikalavimą pripažinti nustatyto kelio servituto pabaigą, išnykus kelio servituto būtinumui, jau turi egzistuoti reali ir užtikrinta galimybė (nors galimi atvejai, kai ji gali atsirasti ir bylos nagrinėjimo metu) viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti be nustatyto kelio servituto žemės sklype – tarnaujančiajame daikte, t. y. nustatyto kelio servituto panaikinimas šiuo pagrindu negali būti pateisinamas, jeigu jį panaikinus viešpataujančiojo daikto tinkamo naudojimo galimybė bus prarasta, o jo tinkamam naudojimui užtikrinti bus reikalinga vėliau, pareiškiant tokius reikalavimus, nustatyti naujus kelio servitutus bei įrengti kelius, kurių techninis įrengimo lygis atitiktų keliui keliamus reikalavimus ir toks kelias taptų tinkamas naudoti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-403/2021 ir joje nurodytą teismų praktiką).
27. Pareiškėjas neįrodė, kad alternatyvus kelias yra įrengtas nustatyta tvarka, todėl remiantis minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika pareiškėjo nurodyta aplinkybė ir teikiami įrodymai apie kitą kelią nėra pagrindžiantys servituto išnykimo pagrindą ir negali pagrįsti sąlygos panaikinti servitutą išnykus jo būtinumui, nes duomenų apie įrengtą kelią, atitinkantį teisės aktų reikalavimus, nėra.
28. Remdamasis išdėstytais argumentais teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines aplinkybes ir tinkamai taikė ginčui aktualius teisės aktus. Teismo sprendimas netenkinti pareiškėjo skundo yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymą priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija