Administracinė byla Nr. eA-1373-575/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09037-2023-9
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. balandžio 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. V. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėja V. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. 23S175949 „Panaikinti LR ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES“ (toliau – ir Departamento sprendimas).
2. Pareiškėja grindė reikalavimą tokiomis aplinkybėmis ir argumentais:
2.1. pareiškėjai leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7440145 (toliau – ir Leidimas nuolat gyventi) buvo išduotas 2018 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu ir galiojo iki 2023 m. birželio 28 d.;
2.2. Departamentas nepagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą Leidimą nuolat gyventi dėl to, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje neva kelia grėsmę valstybės saugumui;
2.3. pareiškėja, pildydama Departamento klausimyną, vengė tiesiogiai išreikšti palaikymą Ukrainai ne dėl to, kad remia Rusijos Federacijos pusę, o dėl to, kad jaučia nuolatinę baimę ir grėsmę, kad Rusijos Federacijos tarnybos gali pritaikyti jai baudžiamuosius veiksmus, bijo jų pasmerkimo labiau nei visuomenės. Ši pareiškėjos baimė kilo dėl to, kad ji, gyvendama sovietmečiu, buvo įtikinta, jog Rusijos Federacijos tarnybos galios yra neribotos, nors pareiškėjai ir neteko tiesiogiai susidurti su Rusijos Federacijos tarnybų įsikišimu į jos gyvenimą. Dabartinis susidorojimas su opozicija ar asmenimis, turinčiais kitokią nuomonę apie Rusijos Federacijos vykdomą užsienio politiką, neskatina atvirai pasakyti savo nuomonę. Todėl pareiškėja, pildydama Departamento klausimyną, buvo įsitikinusi, kad Rusijos Federacijos specialiosios tarnybos gali ją pasiekti visur ir visada. Nei viena Lietuvos Respublikos valstybinė institucija nėra įpareigota apsaugoti pareiškėją nuo Rusijos Federacijos tarnybų veiksmų, nes pareiškėja nėra Lietuvos Respublikos pilietė. Pareiškėjos atsakymai į Departamento klausimyną gali patekti tretiesiems asmenims. Todėl pareiškėja, nepasirinkdama pateiktų atsakymo variantų į Departamento klausimyno klausimus, stengėsi atsakyti taip, kad Rusijos Federacijos specialiosios tarnybos neįrašytų jos į persekiojamų asmenų sąrašus, kad nebūtų galima jai prikišti, jog ji prieštarauja Lietuvos Respublikos politikai;
2.4. pareiškėjos tikrą poziciją Lietuvos Respublikos atžvilgiu parodo tai, kad pareiškėja nedalyvavo „Jedinstvo“, nei kokios nors kitos panašios organizacijos veikloje, nebuvo priešiškų Lietuvos Respublikai visuomeninių ar politinių organizacijų nare;
2.5. pareiškėja 2006–2009 metais labai aktyviai dalyvavo Panevėžyje vykdytame tautinių bendrijų integracijos projekte, finansuotame iš Europos Sąjungos Socialinio fondo, stengdamasi gerinti lietuvių ir kitų tautų atstovų bendrą sugyvenimą Lietuvos Respublikoje, siekdama, kad visų tautų atstovai lygiateisiškai galėtų dalyvauti nepriklausomos Lietuvos Respublikos ateities kūrime;
2.8. pareiškėja negali linkėsi Lietuvos Respublikai nieko blogo, nes čia gimė, augo, mokėsi, gyvenimo ir tikisi bus palaidota po savo mirties;
2.9. Departamento įžvelgtos grėsmės valstybės saugumui dėl pareiškėjos gyvenimo Lietuvos Respublikoje reikalauja didelių fizinių jėgų, kurių pareiškėja dėl savo sveikatos (patirtas infarktas, persirgta tuberkuliozė ir kitos sunkios ligos) šiuo metu neturi. Šiuo aspektu Departamentas pervertino pareiškėjos galias;
2.10. pareiškėja, atsakydama į Departamento klausimyno 11 klausimą apie Krymo priklausymą Ukrainai, neteisingai suprato klausimą, nes suprato, jog klausiama apie dabartinę priklausomybę, t. y. kokia valstybė šiuo metu valdo Krymą;
2.11. pareiškėja nesuprato žodžio „legitimus“ prasmės, todėl padarė nieko nereiškiantį prierašą, kad „politika neužsiimu ir negaliu spręsti“;
2.12. pareiškėjos vertinimu, iš tikrųjų atsakymas į Departamento klausimyno 11 klausimą turėjo būti: „Krymas priklauso Ukrainai“, nes tuo metu, kai Rusijos Federacija užpuolė Ukrainą, Krymas buvo Ukrainos valstybės dalis. Todėl teisiškai Krymas ir dabar yra Ukrainos dalis, nepriklausomai nuo to, yra jis okupuotas ar išlaisvintas;
2.13. Departamentas, įvertinęs pareiškėjos atsakymus į Departamento klausimyno klausimus, nepagrįstai išaiškino pareiškėjos poziciją, kaip pagrindžiančią tai, kad jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui;
2.14. šiuo metu, kai situacija pasaulyje tapo dar pavojingesnė ir karo grėsmė dar padidėjo, pareiškėja supranta, kad padarė didelę klaidą, pildydama Departamento klausimyną taip, kaip užpildė, stengdamasi neaštrinti situacijos. Pareiškėja supranta, kad tokiais savo veiksmais pakenkė sau pačiai;
2.15. pareiškėja turi tris socialinio tinklo „Facebook“ paskyras, lietuvių ir rusų kalbomis. Pareiškėja beveik nesinaudoja savo paskyra rusų kalba, nes labai sumažėjęs poreikis dėl to, kad vyresnieji jos tautiečiai nemoka naudotis internetu, o jaunesni lietuviai, su kuriais bendrauja, nemoka rusų kalbos. Pareiškėja susikūrė dvi savo paskyras lietuvių kalba, nes įvairiu laiku naudojosi skirtingomis interneto paslaugas teikiančių firmų paslaugomis ir buvo pametusi pirmosios paskyros prisijungimo duomenis. Pareiškėja savo paskyrose lietuvių kalba pasakoja tik apie savo augintinį, gauna gimtadienio sveikinimus ir draugų siunčiamą aktualią informaciją. Pareiškėja į savo paskyras nekelia jokių sveikinimų nevalstybinių švenčių proga, nes to daryti nenori ir nemoka elgtis su kompiuteriu taip, kad galėtų tai padaryti. Minimas sveikinimas su gegužės 9-ąja (Departamento sprendime nurodyta „1“) yra ne pareiškėjos paskyroje ir yra sufabrikuotas, nes niekada prie jokių Sovietų Sąjungos vėliavų pareiškėja nesifotografavo. Pareiškėją nuotraukoje sveikina asmuo, kuris, greičiausiai vėliau, įkeldamas nuotrauką, fone „priklijavo“ vėliavą. Pareiškėja neprisiima atsakomybės dėl kito asmens paskyroje esančių nuotraukų;
2.16. Departamento sprendime paminėtas su gegužės 9-ąja (Departamento sprendime nurodyta „1“) niekaip neatspindi pareiškėjos nuomonės;
2.17. pareiškėja savo paskyroje taip pat dalinosi kvietimais liepos 6 dieną giedoti Tautinę giesmę, Tautinių mažumų departamento vykdytų projektų, kuriuose dalyvavo, nuotraukomis, 2015 metais skelbtą užsienio analitikų atliktą tyrimą apie Rusijos Federacijos buvusių ir dabartinių vadovų vaikų gyvenamąją vietą ir pilietybes ir kitus lojalumą Lietuvos Respublikai išreiškiančiais įrašais;
2.18. pareiškėja, duodama interviu dėl paminklų kapinėse nugriovimo, pareiškė savo nuomonę, kad nereikia griauti kapinėse esančių paminklinių lentų ant kapų, nes nevalia trikdyti mirusiųjų ramybės, nesvarbu, kokiai ideologijai jie priklauso. Pareiškėja neturėjo omenyje sovietinių ideologinių paminklų, kurių klausimas per 33 Lietuvos Respublikos nepriklausomybės metus jau turėjo būti seniai išspręstas;
2.19. pareiškėją kalbinęs žurnalistas manipuliavo pareiškėjos atsakymais, nes pateikė klausimus apie paminklus, pastatytus kapavietėse, o reportažą iš tikrųjų rengė apie sovietinę ideologiją atspindinčių paminklų viešose vietose nukėlimą;
3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjos skundą, nurodydamas, kad:
3.1. Rusijos Federacijos veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos, bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir visos Europos saugumui. Tokia situacija sudaro palankias sąlygas įvairaus pobūdžio provokacijoms prieš Lietuvos Respubliką bei kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Dėl tokios situacijos ne tik išlieka grėsmė visuomenės rimčiai, bet ši grėsmė nuo Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje pradžios stipriai padidėjo;
3.2. pareiškėjos teiginiai, kad ji į Departamento klausimyno klausimus vengė atsakinėti, nes jaučia grėsmę, kad Rusijos Federacijos tarnybos jai gali pritaikyti baudžiamąją atsakomybę, Rusijos Federacijos tarnybų bijo labiau nei visuomenės pasmerkimo, yra tik jos gynybinė pozicija, kurią patvirtinančios informacijos pareiškėja nepateikė. Be to, šie teiginiai tik patvirtina pareiškėjos lojalumą Rusijos Federacijai;
3.3. dėl analogiškos gynybinės pozicijos yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. birželio 31 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023;
3.4. pareiškėjos teiginiai, kad ji nesuprato klausimo apie Krymo priklausomybę (žodžio „legitimiai“ reikšmės ir, kad klausiama apie dabartinę Krymo priklausomybę), nepagrįsti. Departamento klausimyne nurodyta žodžio „legitimiai“ reikšmė – „teisėtai“, o žodis „priklauso“ nurodo esamąjį laiką;
3.6. pareiškėja nepateikė įrodymų, kad būtų prašiusi pašalinti jos nuotrauką iš socialinio tinklo, kuriame jos nuotrauka naudojama jos politinių pažiūrų neatitinkančiu būdu ar prašiusi paskelbti paneigimą, jei interviu metu jos žodžiais buvo manipuliuojama;
3.7. Departamentas, priimdamas Departamento sprendimą, vadovavosi kompetentingos institucijos – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) – 2023 m. rugsėjo 14 d. rašte Nr. 19-791S „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir VSD raštas) pateikta informacija ir išvada;
3.8. Departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, jo galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Tod4l Departamentas negalėjo nesivadovauti VSD pateiktu vertinimu dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui;
3.9. Departamentas priėmė Departamento sprendimą, atsižvelgęs į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl grėsmės valstybės saugumui vertinimo;
3.10. pareiškėjos atsakymai į Departamento klausimyną leidžia spręsti dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui ateityje, identifikuoti tikrąsias pareiškėjos pažiūras, kurios kelia grėsmę valstybės saugumui;
3.11. priimant Departamento sprendimą buvo įvertinti pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai ir visos kitos aktualios aplinkybės;
3.13. Departamento sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, jame nurodytos faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, jame yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą;
3.14. VSD vertinimas dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui yra pagrįstas ne prielaidomis, o asmeniškai su pareiškėja susijusiomis ir nuo jos priklausiusiomis aplinkybėmis (jos pozicija);
3.15. keliamos grėsmės valstybės saugumui migracijos teisės kontekste nebūtina nustatyti realius prieš valstybės saugumo interesus atliktus veiksmus;
3.16. užsieniečiui, keliančiam grėsmę valstybės saugumui, neturi būti sudarytos sąlygos dalyvauti rinkimuose, kas leidžiama užsieniečiams, turintiems leidimus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, ir tokiu būdu daryti įtaką valstybės politikai, ypač šiuo jautriu geopolitiniu laikotarpiu, kai suaktyvėjusios priešiškų valstybių žvalgybos ir karinis pasirengimas.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą, kartodamas VSD rašte pateiktą informaciją ir išvadą, prašo atmesti pareiškėjos skundą, nurodydamas, kad:
4.1. Departamento sprendimas yra priimtas pagal Departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinkantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją;
4.2. pareiškėja, tiek pildydama Departamento klausimyną, tiek ir žodinės apklausos metu sąmoningai vengė konkrečiai ir aiškiai atsakyti į jai užduodamus konkrečius klausimus, teisindama tokią savo poziciją tuo, kad yra politiškai nesuinteresuota, tuo, kad nevykdo politinės veiklos, nors pateikti nuomonę dėl Rusijos Federacijos įvykdytos neišprovokuotos karinės agresijos prieš suverenią Ukrainos valstybę, taip pat dėl Ukrainos teritorijų okupacijos nereikia nei politinio vertinimo, nei kitokių specialių žinių, ypač įvertinus tai, kad pareiškėja – Rusijos Federacijos pilietė;
4.3. pareiškėja Departamente atliktos apklausos metu niekaip nepademonstravo savo priešiškumo Rusijos Federaciją valdančiam režimui, nurodė, kad ji nepalaiko nei užpultų ukrainiečių, nei rusų, tarsi šios valstybės būtų lygiaverčiai karinės agresijos dalyviai, Rusijos Federacijos karinę agresiją Ukrainoje vadina „nesutarimais“, kurie turėtų būti sprendžiami derybų būdu, jos teigimu, ji nežino nei Rusijos karo Ukrainoje priežasčių, nei kam priklauso Krymas, nes per ilgą istoriją Krymas priklausė ne vienai valstybei;
4.4. šie pareiškėjos teiginiai menkina Rusijos Federacijos vaidmenį dėl jos vykdomų tarptautinės teisės pažeidimų ir karo nusikaltimų, iš esmės atitinka Rusijos Federacijos režimo propagandines nuostatas, kas rodo, kad pareiškėja remia Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Tai taip pat rodo, kad pareiškėja yra lojali Rusijos Federacijos režimui ir gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybų, vykdančių veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus;
4.5. tai, kad pareiškėja, pildydama Departamento klausimyną ir atsakydama į apklausos metu užduotus klausimus, išreiškė paramą Rusijos Federacijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, patvirtina, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės nacionaliniam saugumui;
4.6. šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos Rusijos Federacijos režimui palankios pažiūros kelia grėsmę Lietuvos valstybės nacionaliniam saugumui;
4.7. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų;
4.8. tai, kad ankstesniais laikotarpiais pareiškėjai buvo išduodami leidimai gyventi Lietuvos Respublikoje, savaime nereiškia, kad šioje situacijoje (Rusijos Federacijos karinės agresijos Ukrainoje sąlygomis bei esant išreikštam pareiškėjos palankumui Rusijos Federacijos režimui) leidimas gyventi pareiškėjai turėjo būti išduotas automatiškai;
4.9. pareiškėjos sąmoninga pozicija, teisinant ne tik Rusijos Federacijos (t. y. valstybės, kurios pilietė yra pareiškėja ir kuri kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai) įvykdytą neteisėtą Krymo aneksiją, bet ir neišprovokuotą karinę agresiją prieš Ukrainą, sudaro pakankamą pagrindą teigti, kad jos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui;
4.10. pareiškėja, reikšdama palankumą Rusijos Federacijos režimui, taip pat yra ir potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvos Respublikoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos Federacijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti;
4.11. pareiškėjos pademonstruotas palankumas Rusijos Federacijos režimui sudaro galimybes ryšių su Rusijos Federacija plėtojimuisi ir didina jos gyvenimo Lietuvos Respublikoje grėsmes valstybės saugumui;
4.12. Departamento sprendime išdėstytą poziciją patvirtina ir anksčiau įvykę įvykiai, susiję su Rusijos Federacijos vykdoma karine agresija Ukrainoje;
4.13. pareiškėjos teismui nurodyti teiginiai dėl Krymo priklausymo Ukrainai akivaizdžiai neatitinka pareiškėjos pozicijos, nurodytos jai pildant Departamento klausimyną ir išdėstytos apklausoje. Nenuosekli pareiškėjos pozicija patvirtina jos nenuoširdumą. Nors pareiškėja, siekdama išvengti galimų neigiamų padarinių dėl Leidimo nuolat gyventi panaikinimo, teismui išsakė pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms Krymo priklausomybės Ukrainai klausimu. Tačiau pareiškėja nepateikė į bylą jokių tai patvirtinančių duomenų, kurie leistų neabejotinai patikėti pareiškėjos akivaizdžiu priešiškumu Rusijos Federacijos oficialiosios valdžios politikai;
4.14. priimant Departamento sprendimą nebuvo pažeisti įstatymai ar kiti teisės aktai, Departamentas neviršijo savo kompetencijos;
II.
5. Regionų administracinis teismas 2024 m. vasario 8 d. sprendimu nusprendė atmesti pareiškėjos skundą.
6. Teismas nustatė:
6.2. pareiškėjai Leidimas nuolat gyventi buvo išduotas 2018 m. birželio 28 d. Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu (pasibaigus leidimo nuolat gyventi galiojimui);
6.4. pareiškėja 2023 m. birželio 21 d. pateikė [2023 m. gegužės 30 d.] prašymą „Pakeisti Leidimą nuolat gyventi“ [Nr. 2305-LNGK-0408] (toliau – ir Prašymas) Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu ir [2023 m. birželio 21 d.] užpildė Departamento klausimyną;
6.5. pareiškėja, atsakydama į Departamento klausimyno 10 klausimą (Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje? Prašome pažymėti savo atsakymą pasirenkant iš dviejų variantų taip ar ne), nepažymėjo jokio atsakymo varianto, o ranka parašė „tai nėra mano problema, aš nesu politikė, kad spręsčiau tokias problemas“;
6.6. pareiškėja, atsakydama į Departamento klausimyno 11 klausimą (Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas? Prašome pažymėti savo atsakymą pasirenkant iš dviejų variantų Ukrainai ar Rusijos Federacijai), nepažymėjo nei vieno iš variantų, o ranka parašė „aš politika neužsiimu ir ne man spręsti“;
6.7. Departamentas, siekdamas išsiaiškinti realią pareiškėjos poziciją dėl Departamento klausimyno klausimų dėl Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje ir Krymo priklausomybės, 2023 m. rugpjūčio 7 d. atliko pareiškėjos apklausą, kurios metu pareiškėja nurodė, kad: karas yra blogai, nes žūsta vaikai, griaunami žmonių gyvenimai; ji nepalaiko nei ukrainiečių, nei rusų, nes nežino šio karo priežasčių; politinius sprendimus priima politikai, kurie visus nesutarimus turėtų spręsti derybų ar susitarimų būdu; ji nežinanti, kam priklauso Krymas, nes per ilgą istoriją Krymas priklausė ne vienai valstybei (prasitarė, kad matė atsakymą kam priklauso Krymas, tačiau tas atsakymas jai nepatiko); kalbėjo nuoširdžiai, tačiau vengė pateikti vienareikšmius atsakymus; domisi kraštotyra, veda ekskursijas, dalyvauja kituose kultūriniuose projektuose; jos sūnus su šeima gyvena Vilniuje;
6.8. Departamentui VSD pateikė VSD raštą, kuriame nurodė, kad: pareiškėja nepateikė aiškių ir vienareikšmiškų atsakymų į Departamento klausimyno 10 klausimą ir (arba) į 11 klausimą, tokiu būdu bandė išsisukti nuo tiesioginio atsakymo, kas rodo, kad ji vengia pateikti savo nuomonę, o tai rodo, kad pareiškėja remia Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, yra lojali Rusijos Federacijos režimui ir gali būti išnaudota Rusijos Federacijos institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus; yra duomenų, kad pareiškėja 2022 m. kovo mėnesį socialiniuose tinkluose pasidalijo sveikinimu su gegužės 1 d., kuris yra buvusios Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos vėliavos fone, o paveikslėlio viduryje matomi kūjo ir pjautuvo simboliai; pareiškėja 2023 m. gegužės mėnesį, duodama interviu, išreiškė nepasitenkinimą nugriautais paminklais Antrojo pasaulinio karo aukų kapinėse Panevėžyje ir šiuo klausimu vykdoma politika; pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui;
6.9. Departamentas priėmė Departamento sprendimą panaikinti pareiškėjai išduotą Leidimą nuolat gyventi, nes pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui;
6.9.1. Departamentas rėmėsi VSD rašte pateiktu vertinimu, pagal kurį pareiškėja gelia grėsmę valstybės saugumui;
6.9.2. Departamentas, įvertinęs pareiškėjos atsakymus į Departamento klausimyno 10 ir 11 klausimus, visas nustatytas aplinkybes: konstatavo, kad pareiškėja, nepateikdama aiškių ir vienareikšmių atsakymų, bandė išsisukti nuo tiesioginio atsakymo į Departamento klausimyne pateiktus klausimus, kas leidžia sutikti, kad dėl to gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė; nurodė, kad, atsižvelgiant į pareiškėjos atsakymus į Departamento klausimyno klausimus, apklausos metu pateiktus paaiškinimus bei VSD rašte pateiktą informaciją ir išvadą, darytina išvada, kad pareiškėja remia Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, pareiškėja yra lojali Rusijos Federacijos režimui ir gali būti išnaudota Rusijos Federacijos institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus; padarė išvadą, kad pareiškėjos išreikšta pozicija yra nesuderinama su Lietuvos Respublikos visuomenės visuotinai reiškiama pozicija ir palaikymu Ukrainai. Pareiškėjos sąmoninga pozicija, neišsakyti aiškios ir vienareikšmės nuomonės dėl Rusijos Federacijos agresijos ir karo veiksmų Ukrainoje, nepateikti vienareikšmio atsakymo dėl okupuotos Ukrainos teritorijos (Krymo), rodo, jog, gyvendama Lietuvos Respublikoje, ji savo pažiūrų nesieja su viešai reiškiama Lietuvos Respublikos visuomenės pozicija dėl Rusijos Federacijos vykdomų karinių bei okupacinių veiksmų Ukrainoje ir ignoruoja Lietuvos Respublikos visuomenės poziciją. Tokią poziciją deklaruojantis asmuo akivaizdžiai kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui; pažymėjo, kad Rusijos Federacijos režimui palankumą reiškiantis asmuo Rusijos Federacijos jėgos struktūrų gali būti panaudotas, kaip potencialus verbavimo taikinys, siekiant per Lietuvos Respublikoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant juos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse vykdyti, o tai yra nesuderinama su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais; konstatavo, kad nustačius, jog pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, jos Lietuvos Respublikoje pragyventas laikotarpis, šeiminiai ar socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nustatytos grėsmės egzistavimo nepaneigia ir nesumažina;
7. Teismas vadovavosi Įstatymo normomis (4 str. 4 d., 50 str. 1 d. 14 p.), Nacionalinio saugumo strategijos 14 punktu, Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. vasario 24 d. rezoliucija Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl nacionalinio saugumo užtikrinimo migracijos kontekste, perspektyvinio vertinimo, be kita ko, Departamento klausimyno ir į jį pateiktų atsakymų vertinimo (2023 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023; 2023 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1610-822/2023), Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimo, atsiprašymų dėl padarytų nusikaltimų (angliškai apology of crime) vertinimo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimu.
8. Teismas nurodė, kad Rusijos Federacija iki šiol nėra nutraukusi tarptautinę teisę akivaizdžiai pažeidžiančių agresyvių veiksmų ir grasina neva prieš Rusijos Federaciją veikiantiems Vakarams. Tokia situacija, teismo vertinimu, sudaro palankias sąlygas įvairaus pobūdžio provokacijoms prieš Lietuvos Respubliką bei kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, o dėl tokios susidariusios padėties grėsmė visuomenės rimčiai išlieka ir nemažėja.
9. Teismas pažymėjo, kad pagal VSD, leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimas asmenims, prijaučiantiems Rusijos Federacijos režimui, yra nesuderinamas su Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo tikslais, kadangi tokiu būdu būtų sukuriama palanki terpė Rusijos Federacijos režimą palaikantiems asmenims, o tokio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos Respublikos, nacionaliniam saugumui. Todėl, atsižvelgiant į šiandieninę geopolitinę situaciją, užsieniečių, pritariančių Rusijos Federacijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja teismo posėdyje laikėsi panašios pozicijos kaip ir Departamento atliktoje apklausoje.
11. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos atsakymas į Departamento klausimyno 11 klausimą yra sąmoningai išreikštas, demonstruojant savo poziciją aptariamu klausimu, pareiškėja aiškiai suprato 11 klausimo turinį, jo įtraukimo į tokio pobūdžio klausimyną kontekstą ir sąmoningai nurodė, kad Krymas per daugelį metų priklausė įvairioms valstybėms.
12. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja, akivaizdžiai žinodama susiklosčiusią geopolitinę saugumo situaciją, atsakydama į pastarąjį Departamento klausimyno 11 klausimą, išdėstė savo asmeninę poziciją, pateisinančią Rusijos Federacijos įvykdytą kitos suverenios valstybės, t. y. Ukrainos teritorijos, t. y. Krymo aneksiją.
13. Teismas atmetė pareiškėjos teiginius, kad ji ne visai suprato Departamento klausimyno 11 klausimą ir jeigu jis būtų buvęs suformuluotas kitaip, ji būtų pateikusi kitokį atsakymą. Teismo vertinimu, aptariamas klausimas yra paprastas, aiškus ir suprantamas, Departamentas, siekdamas patikslinti realią pareiškėjos poziciją minėtu klausimu, papildomai atliko pareiškėjos apklausą, kuri iš esmės tik patvirtino pareiškėjos atsakyme išdėstytą poziciją.
14. Teismas, atsižvelgęs į tai, ką nustatė, taip pat į šiuo metu susiklosčiusią ypač pavojingą geopolitinę situaciją, į Rusijos Federacijos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai, be kita ko, ir dėl vykdomos neišprovokuotos agresijos prieš Ukrainą, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, konstatavo, kad neturi pagrindo nesutikti su VSD ir Departamento atliktu pareiškėjos aiškiai ir nedviprasmiškai (sąmoningai) deklaruojamos pozicijos dėl nešališkumo politinei situacijai vertinimui.
15. Teismo nuomone, pareiškėjos sąmoninga pozicija neatsakinėti į Departamento klausimyno klausimus sudaro pakankamą pagrindą vertinimui, kad jos nuolatinis gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, o ji pati, reikšdama palankumą nusikalstamam prokremliškam režimui, taip pat yra ir potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvos Respublikoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos Federacijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti.
16. Teismas konstatavo, kad Departamento nustatyti pareiškėjos ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika yra nereikšmingi ir niekaip neatsveria nustatytų galinčių kilti grėsmių valstybės saugumui dėl pareiškėjos gyvenimo Lietuvos Respublikoje.
17. Teismas, nustatęs, kad kiti pareiškėjos teiginiai yra bendro ir pasakojamojo pobūdžio, neesminiai, jų atskirai nevertino.
18. Teismo įsitikinimu, VSD surinkti duomenys leido Departamentui priimti Departamento sprendimą, nes VSD pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, pareiškėjos asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
19. Teismas pažymėjo, kad vien faktas, jog pareiškėjas nebedirba Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi.
20. Teismas konstatavo, kad Departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą Leidimą nuolat gyventi, priėmė Departamento sprendimą, laikydamasis nustatytų procedūrų, atlikęs objektyvų įrodymų tyrimų, įvertinęs reikšmingas aplinkybes ir padaręs teisingas išvadas, todėl jo naikinti dėl pareiškėjos teiginių nėra pagrindo.
III.
21. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą.
22. Pareiškėja grindžia nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu šiais argumentais ir aplinkybėmis:
22.1. pirmosios instancijos teismas išsprendė bylą neteisingai, nenustatęs, kokie konkretūs pareiškėjos veiksmai kelia grėsmę Lietuvos Respublikos interesams ir nacionaliniam saugumui;
22.2. pirmosios instancijos teismas apsiribojo formaliu įrodymų vertinimu ir jų išvardijimu, neįvertinęs pareiškėjos teiginių dėl to, kad pareiškėjos atsakymai į Departamento klausimyno 10 ir 11 klausimus savaime nėra priešiški Lietuvos Respublikai, todėl nekelia ir negali kelti jai grėsmės;
22.3. Lietuvos Respublikoje pareiškėja faktiškai gyvena visą savo gyvenimą, nėra atlikus jokių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami, kaip priešiški Lietuvos Respublikai. Gyvendama Lietuvos Respublikoje, pareiškėja manė, kad turi teisę turėti savo nuomonę, kuri, demokratine save laikančioje valstybėje, negali būti panaudota prieš ją. Pareiškėja neprivalo paklusti jai primetamai nuomonei. Todėl, pildydama Departamento klausimyną, dalyvaudama apklausoje, teismo posėdyje, pareiškėja neišsisukinėjo nuo atsakymų į jai užduotus klausimus, o juos aiškino taip, kaip suprato. Tačiau tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas pareiškėjos atsakymus per daug sureikšmino ir juos nepagrįstai įvertino, kaip patvirtinančius, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui;
22.4. pirmosios instancijos teismas sprendimą grindžia motyvais, kuriais iš esmės ginama Departamento pozicija, kuri pagrįsta išimtinai VSD pozicija, kuri grindžiama visiškai teorinio pobūdžio galimomis versijomis, kurios neįrodytos jokiais įrodymais;
22.5. nors pirmosios instancijos teismas rėmėsi VSD rašte pateikta išvada, tačiau joje pateikiama visiškai nereikšminga informacija, pavyzdžiui, apie pareiškėjos pasidalinimus socialiniame tinkle ir duotą interviu. Pareiškėja aiškiai nurodė teismo posėdyje, kad ji nepasidalino sveikinimu ir kad jos žodžiais buvo manipuliuojama. VSD rašte pateikta informacija nesudaro pagrindo konstatuoti esant pagrindą panaikinti pareiškėjai išduotą Leidimą nuolat gyventi;
22.6. pirmosios instancijos teismo atliktas pareiškėjos situacijos vertinimas dėl jos keliamos grėsmės valstybės saugumui neatitinka tikrovės, nėra logiškas, motyvuotas, o pagrįstas tik prielaidomis;
22.7. pirmosios instancijos teismas nesirėmė jokiais objektyviais įrodymais, kurie patvirtintų, kokius realius veiksmus, kurie kelia ar gali kelti grėsmę valstybės saugumui, pareiškėja atliko ir dėl kurie sudarytų objektyvų pagrindą padaryti išvadą, kad pareiškėjos gyvenimas kelia grėsmę valstybės saugumui;
22.8. pirmosios instancijos teismas neįvertino svarbių aplinkybių, t. y. pareiškėjos socialinių ryšių, siejančių ją su Lietuvos Respublika, taip pat to, kad pareiškėja nebuvo bausta ar teista;
23. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą, kuriame kartoja argumentus, išdėstytus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat nustatytas bylos aplinkybes, prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą. Departamentas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo ginčo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo.
24. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą, kuriame kartoja argumentus, išdėstytus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat nustatytas bylos aplinkybes, prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą. VSD laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytas bylos aplinkybes, teisingai taikė aktualias teisės aktų normas, priėmė sprendimą, kuris atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, todėl jo naikinti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo. VSD, be kita ko, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023, pažymi, kad pareiškėja nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nepateikė jokio racionalaus paaiškinimo, kodėl atvirai neišsakė savo pozicijos Departamento klausimyno 10 ir 11 klausimais.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
25. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Departamento sprendimo, kuriame, vadovaujantis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija), nuspręsta panaikinti pareiškėjai išduotą Leidimą nuolat gyventi, nes jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, teisėtumo ir pagrįstumo.
26. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju Departamentas ginčijamu sprendimu teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą Leidimą nuolat gyventi.
27. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad grėsmės valstybės saugumui nekelia, teismas neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, priimtas teismo sprendimas nėra proporcingas.
28. Pirmiausia byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina, neperžengdama pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
29. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, visų pirma, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintas objektyvumo principas (3 str. 9 p.), be kita ko, reikalauja, kad viešojo administravimo subjektai, priimdami sprendimus, išsiaiškintų visas asmens prašymui spręsti reikšmingas aplinkybes.
30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad šiuo atveju Departamentas neišsiaiškino visų faktinių aplinkybių, kurios reikšmingos administracine tvarka sprendžiant klausimą dėl pareiškėjai išduoto Leidimo nuolat gyventi pakeitimo, taip pat netinkamai taikė materialiosios teisės normas.
31. Įstatymo nuostatos, susijusios ilgalaikio gyventojo statuso panaikinimu, turi būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į atitinkamas 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/51/ES nuostatas ir atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (žr. šiuo klausimu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2395-624/2023).
32. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje dėl Direktyvos nurodoma, kad pagrindinis šios Direktyvos tikslas – trečiųjų valstybių piliečių, kurie ilgam apsigyveno valstybėse narėse, integracija. Tuo tikslu, kaip nurodyta minėtos Direktyvos 16 konstatuojamojoje dalyje, Sąjungos teisės aktų leidėjas manė, kad ilgalaikiams gyventojams turi būti taikoma sustiprinta apsauga nuo išsiuntimo (žr. 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimo Wilber López Pastuzano / Delegación del Gobierno en Navarra, C-636/16, ECLI:EU:C:2017:949 23 ir 24 p. ir juose nurodytą jurisprudenciją).
33. Direktyvos 9 straipsnio, reglamentuojančio statuso panaikinimą arba praradimą, 1 dalis nustato, kad ilgalaikiai gyventojai praranda teisę į ilgalaikio gyventojo statusą tais atvejais, kai: a) paaiškėja, kad ilgalaikio gyventojo statusas įgytas apgaulės būdu; b) nutarta taikyti išsiuntimo priemonę pagal 12 straipsnį; c) praleista ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės išvykus iš Bendrijos teritorijos. Direktyvos 12 straipsnio, reglamentuojančio apsaugą nuo išsiutimo, 1 dalis nustato, kad valstybės narės gali priimti sprendimą išsiųsti ilgalaikį gyventoją tiktai tuo atveju, jei jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, o 3 dalis – kad prieš priimdamos sprendimą išsiųsti ilgametį gyventoją, valstybės narės turi atsižvelgti į šiuos veiksnius: a) gyvenimo jų teritorijoje trukmę; b) suinteresuoto asmens amžių; c) to pasekmes suinteresuotam asmeniui ir jo šeimos nariams; d) ryšius su gyvenamąja šalimi arba ryšių su kilmės šalimi nebuvimą.
34. Direktyvos 8 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad ilgalaikio gyventojo statusą norintys gauti ir išlaikyti trečiosios šalies piliečiai neturėtų kelti grėsmės viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui. Viešosios tvarkos sąvoka gali apimti teistumą už rimto nusikaltimo įvykdymą. Sąvokos „visuomenės saugumas“ apibrėžtis Direktyvoje nėra pateikiama.
35. Dėl visuomenės saugumo Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad jis apima ir valstybės narės vidaus, ir išorės saugumą (žr., pvz., 1999 m. spalio 26 d. sprendimo Sirdar, C-273/97, ECLI:EU:C:1999:523 17 p.; 2000 m. sausio 11 d. sprendimo Kreil, C-285/98, ECLI:EU:C:2000:2 17 p.; 2000 m. liepos 13 d. sprendimo Albore, C-423/98, ECLI:EU:C:2000:401 18 p.; 2003 m. kovo 11 d. sprendimo Dory, C 186/01, ECLI:EU:C:2003:146 32 p.). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad grėsmė institucijų ir esminių viešųjų tarnybų veikimui bei gyventojų išlikimui, taip pat didelio neigiamo poveikio išoriniams santykiams ar taikiam tautų sugyvenimui rizika arba grėsmė kariuomenės interesams gali paveikti visuomenės saugumą (žr., pvz., 1984 m. liepos 10 d. sprendimo Campus Oil ir kt., C-72/83, ECLI:EU:C:1984:256 34 ir 35 p.; 1995 m. spalio 17 d. sprendimo Werner, C-70/94, ECLI:EU:C:1995:328 27 p.; 2000 m. liepos 13 d. sprendimo Albore, C-423/98, ECLI:EU:C:2000:401 22 p.; 2001 m. spalio 25 d. sprendimo Komisija prieš Graikiją, C-398/98, ECLI:EU:C:2001:565 29 p.).
36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gruodžio 13 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-2395-624/2023, yra išaiškinęs, kad Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į minėtas Direktyvos nuostatas bei aiškinimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja pareigą institucijai, sprendžiančiai dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui (Įstatymo 53 str. 1 d. 8 p.) panaikinimo pagrindu, numatytu Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nustatyti, kad: 1) jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę valstybės saugumui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apibrėžtis „reali ir pakankamai rimta grėsmė valstybės saugumui“, skirtingai nuo „grėsmės valstybės saugumui“, t. y. mažiau apibrėžto tiek pagal lygį, tiek pagal pasekmes situacijos, konteksto apibūdinimu, susijusi su situacijos, kurioje konkretus veiksmas arba įvykis kelia tiesioginę ir rimtą grėsmę valstybės saugumui, apibūdinimu; 2) ar tokie veiksniai, kaip užsieniečio gyvenimo šalies teritorijoje trukmė, jo amžius, pasekmės jam ir jo šeimos nariams, ryšiai su Lietuvos Respublika ir ryšių su kilmės šalimi buvimas, nebuvimas, nedaro sprendimo, kuris yra pagrindas priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiųsti jį iš šalies (Įstatymo 125 str. 1 d. 1 p., 126 str. 1 d. 3 p.), neproporcingu konkrečioje situacijoje.
37. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį administracinį sprendimą, sukeliantį asmeniui materialias teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017). Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, nors ir kitokio teisinio reguliavimo aiškinimo kontekste, pažymėta, kad sprendžiančioji institucija turi turėti visą reikšmingą informaciją ir, atsižvelgdama į ją, pati įvertinti faktus ir aplinkybes, kad būtų nustatyta jos sprendimo prasmė ir jis būtų išsamiai motyvuotas. Ši institucija turi savarankiškai įvertinti už nacionalinį saugumą atsakingos specializuotos institucijos pateiktos informacijos apimtį ir jos svarbą priimtinam sprendimui, todėl neprivalo remtis nemotyvuota nuomone, kurią pateikė tokios specializuotos institucijos, remtis vertinimu, kurio faktinis pagrindas sprendžiančiajai institucijai nebuvo pateiktas (žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimą byloje Országos Idegenrendeszeti Főigazgatóság ir kt., C-159/21, ECLI:EU:C:2022:708).
38. Taigi, Departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).
39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, byloje nustatytas aplinkybes, nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl skundžiamo Departamento sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo ir teismo išvada, kad šiuo atveju Departamentas tinkamai ir išsamiai atliko pareiškėjos situacijos vertinimą.
40. Visų pirma, teisėjų kolegijos vertinimu, iš Departamento sprendimo turinio matyti, kad Departamentas nenustatė visų klausimui spręsti reikšmingų aplinkybių. Byloje nėra aiškūs pareiškėjos ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika ir Rusijos Federacija, t. y. nėra aišku iš kurios valstybės pareiškėja gauna pensiją ar kitas pajamas, kurioje yra jos esminis turtas. Byloje taip pat nėra aišku, kokie pareiškėjos giminaičiai gyvena Lietuvos Respublikoje, o kokie – Rusijos Federacijoje ir kaip glaudžiai pareiškėja su jais palaiko santykius. Nustatyta ir tai, kad Departamentas, vykdydamas administracinę procedūrą dėl šiuo atveju pareiškėjai išduoto Leidimo nuolat gyventi pakeitimo, nesurinko duomenų apie pareiškėjos Lietuvos Respublikos sienos kirtimą ir faktinį jos buvimą Lietuvos Respublikoje. Departamentas neįvertino, ar sprendimas, kuriuo panaikinamas šiuo atveju pareiškėjai išduotas Leidimas nuolat gyventi, kuris bus pagrindas priimti, be kita ko, sprendimą dėl pareiškėjos grąžinimo į Rusijos Federaciją ar išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, nėra neproporcingas pareiškėjos individualios situacijos kontekste.
41. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš Departamento sprendimo matyti, kad šis sprendimas tiek aplinkybių, būtinų nustatyti ir įvertinti, sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui (šiuo atveju – pareiškėjai) panaikinimo pagrindu, nustatytu Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte, viseto nustatymo, tiek tokio sprendimo motyvavimo prasme, atsižvelgiant į sprendžiamo klausimo pobūdį ir galimas pasekmes tiek pareiškėjai, tiek jos šeimos nariams, yra itin formalus, iš esmės nebandant duomenų vertinti pagal apimtį, svarbą ir reikšmę sprendžiamo klausimo kontekste.
42. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ypač svarbus proporcingumo principo taikymas, įvertinant grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybę ir padarinius pareiškėjos teisinei padėčiai. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto (administracinio sprendimo) pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012; 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015).
43. Nagrinėjamu atveju konstatuoti Departamento sprendimo motyvuotumo ir išsamumo trūkumai negali būti pašalinti ginčo nagrinėjimo teisme metu, nes teismas nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų administracinių sprendimų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu, jei tokie papildymai kokybiškai keičia ginčijamo administracinio sprendimo pagrindimą, o tuo pačiu – plečia bylos nagrinėjimo ribas. Tik esant konkretiems teisės aktų (administracinių sprendimų) priėmimo pagrindams, aiškiam teisiniam įvertinimui įmanoma pasisakyti dėl tokių skundžiamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1068/2014).
44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, priimant Departamento sprendimą, buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl jis laikytinas neteisėtu (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.). Todėl ginčijamas Departamento sprendimas naikinamas.
45. Kiti proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai bei juos pagrindžiantys įrodymai yra nereikšmingi nagrinėjamo ginčo kontekste, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma.
46. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo Departamento sprendimas naikinamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos V. V. apeliacinį skundą tenkinti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjos V. V. skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. 23S175949 „Panaikinti LR ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES“.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan