Administracinė byla Nr. TA-895-442/2021
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01528-2020-6
Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. lapkričio 24 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, jog jo laisvė buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Šiaulių TI kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose, apgyvendinimo kameros buvo perpildytos. Apgyvendinimo kamerose buvo šalta, drėgna, prasta ventiliacija, tamsu, blogas apšvietimas, pelėsis, grybelis, byrėjo tinkas, dažai, kamerose tualetas neatitiko standartų ir keliamų reikalavimų, kitų suimtųjų akivaizdoje turėjo atlikinėti gamtinius reikalus, neužtikrintas privatumas, nebuvo oro šalinimo sistemos, veidrodžio, spintelės daiktams susidėti, apgyvendinimo kamerose nebuvo įrengti pagalbos signalizacijos mygtukai, laikino sulaikymo patalpos taip pat neatitiko keliamų reikalavimų, jose buvo šalta, kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, rūbai buvo dedami į nešvarias dėžes, taip pat buvo kitų pažeidimų. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų nuo 2020 m. birželio 21 d. iki 2020 m. liepos 18 d. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
4. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“. Vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m suaugusiam asmeniui. Pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2020 m. birželio 25 d. iki 2020 m. liepos 16 d. buvo laikomas kamerose, kuriose buvo kalinama nuo 3 iki 5 asmenų, vienam asmeniui teko nuo 3,77 kv. m iki 6,76 kv. m. Kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas. Dėl kamerų įrengimo atitikimo higienos reikalavimams nurodė, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris), be to, iš kamerų išvestos angos į koridorių, kurių pagalba kameroje užtikrinama oro cirkuliacija. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus bei jų veiksmų (patalpų vėdinimo/nevedinimo). Iš 2020 m. vasario 12 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 24 drėgmė tinkama, kameroje esantys įrenginiai tvarkingi, pelėsio nėra. Kitos kameros pareiškėjo aktualiu laikotarpiu netikrintos, negavus skundų, todėl preziumuojama, kad kameros atitiko nustatytas kalinimo sąlygas. Dėl pagalbos mygtuko įrengimo nurodė, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti tokiu pagalbos iškvietimo būdu, o pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas pats savaime nereiškia, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta žala. Reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso. Jokie kiti teisės aktai pagalbos mygtuko įrengimo tardymo izoliatoriaus kamerose nereglamentuoja. Pareiškėjo reikalavimas grįstas samprotavimais nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo. Laikino sulaikymo patalpose įrengti sanitariniai mazgai iš trijų pusių atitverti ne mažesne kaip 1,5 m aukščio pertvara, o įėjimas į sanitarinį mazgą atskirtas užuolaida. Be to, asmenys pagal jų žodinį prašymą nuvedami ir į atskirą tualeto patalpą, o tai visiškai užtikrina asmenų privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta žala.
II.
5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neturtinės žalą kildina iš to, kad Šiaulių TI jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų.
7. Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (galiojęs iki 2019 m. kovo 6 d.) bei Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-109 (galiojantis nuo 2019 m. kovo 6 d.), kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teisinis reguliavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl teismas padarė išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2020 m. birželio 25 d. iki 2020 m. liepos 16 d. Nagrinėjamu laikotarpiu buvo kalinamas kamerose Nr. 22, 24, 58, kuriose buvo kalinama nuo 3 iki 5 asmenų. Pareiškėjas visą šį laikotarpį buvo laikomas kai vienam kalinamam asmeniui teko nuo 3,77 kv. m iki 6,76 kv. m kameros ploto (iš bendro kameros ploto neišskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo ploto), ir tai atitiko teisės aktuose keliamus reikalavimus. Teismas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI kamerose, kai vienam asmeniui tekęs kameros plotas buvo mažesnis nei 3 kv. m, nebuvo laikomas (iš bendro kameros ploto išskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo plotą).
8. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog kamerose buvo šalta, drėgna, prasta ventiliacija, tamsu, blogas apšvietimas, pelėsis, grybelis, byrėjo tinkas, dažai, kamerose tualetas neatitiko standartų ir keliamų reikalavimų, nebuvo oro šalinimo sistemos, nebuvo veidrodžio, spintelės daiktams susidėti, apgyvendinimo kamerose nebuvo įrengti pagalbos signalizacijos mygtukai, laikino sulaikymo patalpos taip pat neatitiko keliamų reikalavimų, jose buvo šalta, kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, rūbai buvo dedami į nešvarias dėžes, taip pat buvo kitų pažeidimų, įvertino aktualų teisinį reguliavimą ir byloje esančius įrodymus. Teismas pažymėjo, kad atsakovo pateiktuose Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktuose pažeidimų neužfiksuota, taip pat patikrinimai buvo atliekami arba neaktualiais laikotarpiais, arba kamerose, kuriose pareiškėjas nebuvo laikomas.
9. Teismas nurodė, kad pagal naujausią ir vyraujančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose, tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas. Teismas, įvertinęs byloje esančias aplinkybes ir nurodytą teismų praktiką, nusprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu.
10. Dėl pagalbos iškvietimo mygtuko kameroje įrengimo teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad Šiaulių TI kamerose privalėjo būti įrengtas pagalbos iškvietimo mygtukas, tačiau vien tai, jog nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas, savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokia nors neturtinė žala. Pareiškėjo nurodyti teiginiai, kad jis yra žemesnės kastos nuteistasis ir dėl to jam gali kilti pavojus, teismo vertinimu, nėra objektyvūs duomenys, pagrindžiantys pareiškėjui padarytą žalą, todėl atmesti kaip neįrodyti.
11. Teismas iš Šiaulių TI Saugumo valdymo skyriaus 2020 m. rugpjūčio 17 d. pažymos Nr. 60-22917 nustatė, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu Šiaulių TI laikino patalpinimo kamerose buvo laikomas du kartus, t. y. TLK-4 – 2020 m. birželio 25 d. ir 2020 m. liepos 7 d. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 2 punktas numato, kad higienos norma netaikoma laikinojo sulaikymo patalpoms (laikinojo sulaikymo, paskirstymo kameros). Teismas nurodė, kad pagal bylos duomenis negalima konstatuoti, jog nagrinėjamais konkrečiais atvejais Šiaulių TI, pažeisdamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.
12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu nuo 2020 m. birželio 25 d. iki 2020 m. liepos 16 d. asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, iš kurių būtų matyti, jog pareiškėjui būtų buvusios diagnozuotos kokios nors sunkios ligos, susijusios su pareiškėjo buvimu Šiaulių TI. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.
13. Teismas nustatė, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje higienos normomis keliamų reikalavimų, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas Šiaulių TI pažeidžiant nustatytas higienos normas buvo laikomas neilgą laikotarpį (6 dienas), periodiškai, jo buvimo metu jam tenkantis plotas nebuvo mažesnis, nei tai nustatyta teisės akte (suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto), per šį laikotarpį pareiškėjui atitinkamai teko nuo 3,77 kv. m iki 6,76 kv. m kameros ploto. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytos tam tikros higienos normos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, nusprendė, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
III.
14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą.
15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jam Šiaulių TI nebuvo užtikrintas laisvas plotas judėjimui, sanitariniai mazgai buvo atviri, buvo pelėsis sienose prie sanitarinių mazgų, drėgmė kamerose buvo per didelė. Trumpo sulaikymo kamerose sanitariniai mazgai buvo atviri, pareiškėjas atlikinėdamas gamtinius reikalus jautė pažeminimą. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas pagalbos iškvietimo mygtukas.
16. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
17. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, kad teismas išsamiai įvertino nustatytas aplinkybes, nustatytų pažeidimų mąstą, trukmę bei intensyvumą ir konstatavo, jog nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ar pasikartojančiais. Teismas pagrįstai pripažino pažeistas pareiškėjo teises, bet atmetė prašymą dėl neturtinės žalos priteisimo. Šiuo atveju apeliaciniame skunde arba abstrakčiai kartojami pirmosios instancijos teismui nurodyti teiginiai ir nepateikiama jokių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas, tiesiog iš esmės nesutinkama su teismo sprendimu, arba nurodomos tariamos aplinkybės, kurios pirmosios instancijos teismui nebuvo skundžiamos, nors skundo padavimo dieną pareiškėjui turėjo būti žinomos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
18. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su netinkamomis kalinimo sąlygomis Šiaulių TI nuo 2020 m. birželio 21 d. iki 2020 m. liepos 18 d., atlyginimo.
19. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje pateiktus įrodymus, konstatavo, kad pareiškėjo teisė į higienos normų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas Šiaulių TI buvo pažeista. Kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų nenustatęs, teismas pažeidimo pripažinimą laikė pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija.
20. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti bei priteisti 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja tam tikras aplinkybes, nurodytas jo skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, tačiau jokių konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytomis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis motyvų apeliaciniame skunde nenurodo.
21. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.
23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo abstrakčiais argumentais ginčija sprendimą nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais, tačiau nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo pateikto skundo turėtų būti pripažintos neteisingomis.
24. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, t. y. teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui visą laiką buvo užtikrintas pakankamas kameros plotas, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius dėl pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimo pažeidimo, privatumo naudojantis sanitariniais mazgais (pareiškėjas nenurodo jokių detalesnių argumentų, iš kurių būtų galima spręsti, kad nebuvo užtikrintas privatumas), kratos netinkamo atlikimo, bei pripažino pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl higienos normų pažeidimo. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą.
25. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kuriais remdamasis padarė išvadas, t. y. laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.
26. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su, kaip teigiama, tinkamu privatumo neužtikrinimu sanitariniuose mazguose, pažymėtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), kt.). Tačiau kamerų, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinių mazgų atribojimas nuo likusios kameros dalies, sprendžiant pagal byloje pateiktus įrodymus, negali būti vertinamas kaip neužtikrinantis būtino privatumo asmeniui, besinaudojančiam sanitariniu mazgu, todėl konstatuoti tokio pobūdžio pažeidimo nebuvo pagrindo. Trumpalaikio sulaikymo kamerose sanitariniai mazgai taip pat atitverti iš trijų pusių, įėjimas į sanitarinį mazgą atskirtas užuolaida, o asmenys pagal jų žodinį prašymą nuvedami ir į atskirą tualeto patalpą, o tai užtikrino asmenų privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Pareiškėjo teiginiai dėl privatumo pažeidimo yra abstraktaus pobūdžio, pareiškėjas nenurodė, jog atsakovas jam neužtikrino galimybės nueiti į atskirą patalpą.
27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo argumentai abstraktūs, jis nepateikė argumentų, jog dėl tokio trūkumo būtų kilę problemų ir (ar) neigiamų padarinių, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Kadangi nei skunde, nei apeliaciniame skunde detalizuotų argumentų dėl konkrečiu atveju padarytos žalos nėra, ši apeliacinio skundo dalis atmetama kaip nepagrįsta.
28. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (trumpą laiką nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytos tam tikros higienos normos), konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnį. Tokių pasekmių nenurodo ir pats pareiškėjas, savo procesiniuose dokumentuose įvardydamas tik bendro pobūdžio teiginius, nepagrįstus jokiais įrodymais. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Juo labiau, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog dėl netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata ar būtų kilę kokių nors kitų reikšmingų pasekmių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.
29. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo T. A. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.