Administracinė byla Nr. A-776-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00402-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.10.4

(S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. balandžio 11 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Valresta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Valresta“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

1.      Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Panevėžio AVMI) atliko pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Valresta“ juridinių asmenų pelno mokesčio (toliau – ir PM) (2007 m. sausio 1 d. – 2008 m. gruodžio 31 d.), pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) (2007 m. sausio 1 d. – 2008 m. gruodžio 31 d. ir 2009 m. gruodžio 1 d. – 2009 m. gruodžio 31 d.), gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) (2007 m. sausio 1 d. – 2008 m. gruodžio 31 d.), valstybinio socialinio draudimo įmokų (toliau – ir VSDĮ) (2007 m. sausio 1 d. – 2008 m. gruodžio 31 d.) ir laikinojo socialinio mokesčio (2007 m. sausio 1 d. – 2007 m. gruodžio 31 d.) mokestinį patikrinimą, kurio rezultatus išdėstė 2015 m. gruodžio 1 d. patikrinimo akte Nr. (42.59)FR0680-823 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo taikant mokesčių administratoriaus įvertinimą papildomai apskaičiavo: 14 974,30 Eur GPM, 20 625,96 Eur VSDĮ, 102,95 Eur įmokų į Garantinį fondą, 307,76 Eur PVM, 1 837,06 Eur PM ir 206,50 Eur socialinio mokesčio.

2.      Panevėžio AVMI 2016 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. (36.9)FR0682-28 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtino Patikrinimo aktu taikant mokesčių administratoriaus įvertinimą papildomai apskaičiuotas mokesčių sumas, 12 704,34 Eur GPM delspinigių, 5,76 Eur įmokų į Garantinį fondą delspinigių, 132,28 Eur PVM delspinigių, 942,74 Eur PM delspinigių, 107,33 Eur socialinio mokesčio delspinigių bei atleido pareiškėją nuo 3 763,94 Eur GPM delspinigių, 58,15 Eur PVM delspinigių, 568,90 Eur PM delspinigių, 62,64 Eur socialinio mokesčio delspinigių.

3.      Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Inspekcija, centrinis mokesčių administratorius) 2016 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. 69-51 „Dėl UAB „Valresta“ 2016 m. vasario 17 d. skundo“ patvirtino Panevėžio AVMI 2016 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. (36.9)FR0682-28.

4.      Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija, MGK), išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2016 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. S-145-(7-103/2016) „Dėl UAB „Valresta“ 2016 m. gegužės 23 d. skundo“ patvirtino VMI 2016 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 69-51.

 

II.

 

5.      Pareiškėjas UAB „Valresta“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Komisijos 2016 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. S-145-(7-103/2016) ir VMI 2016 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 69-51.

6.      Pareiškėjas paaiškino, kad neneigia mokesčių administratoriaus teisės apskaičiuoti mokesčius remiantis kitų institucijų (Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT)) specialistų išvadomis bei teismų sprendimais, tačiau mano, kad papildomai apskaičiuotų mokesčių dydis yra nepagrįstas, mokesčiai apskaičiuoti neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių, nesilaikant Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatų.

7.      Panevėžio VMI, taikydama MAĮ 70 straipsnyje numatytą mokesčių administratoriaus įvertinimo institutą ir 72 straipsnyje numatytą teisę remtis kitų institucijų aktais ir dokumentais, privalėjo įvertinti visus duomenis, visas aplinkybes, turinčias reikšmės mokesčio dydžio apskaičiavimui ir tinkamai pagrįsti apskaičiuotų mokesčių sumas. Skundžiamuose administraciniuose sprendimuose yra suabsoliutinti FNTT specialisto išvadose užfiksuoti duomenys, išvadose daromos prielaidos vertinamos kaip faktai ir jiems suteikiama prejudicinė reikšmė, išvadų duomenys papildomai neanalizuojami, nors baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu dalis jų net nepatvirtinti bylą nagrinėjusių teismų. Baudžiamojoje byloje buvo analizuojamas tik nesumokėtų mokesčių fakto klausimas, tačiau nebuvo atliekami skaičiavimai, nebuvo nustatinėjama, kokių mokesčių sumų bendrovė nesumokėjo į valstybės biudžetą. Panevėžio AVMI šio patikrinimo metu per didele apimtimi rėmėsi baudžiamosios bylos medžiaga (FNTT specialisto išvada) ir neatsižvelgė į mokestinio patikrinimo tikslą bei mokesčių administratoriaus pareigą mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiuoti pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgiant į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkti savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Teisinga ir objektyvi mokesčių bazė baudžiamojoje byloje nebuvo nustatinėjama, nes skiriasi Patikrinimo akte analizuojami klausimai nuo tų klausimų, kurie buvo baudžiamosios bylos dalykas.

8.      Pareiškėjo teigimu, baudžiamojoje byloje nustatyta tik aplinkybė, kad bendrovė tam tikros (neapskaičiuotos) mokesčių dalies nesumokėjo į valstybės biudžetą, nors turėjo tokią pareigą, tačiau nėra nei tiksliai apskaičiuotos, nei juo labiau patvirtintos nesumokėtų mokesčių sumos. Todėl mokesčių administratorius turėjo pats ištirti visus prieinamus duomenis, įvertinti baudžiamojoje byloje nustatytus prieštaravimus ir objektyviai apskaičiuoti nesumokėtų mokesčių sumas. Absoliuti dauguma liudytojų, davusių parodymus baudžiamojoje byloje, negalėjo patvirtinti, kad jie būtų gavę konkrečias buhalterinėje apskaitoje neva neatvaizduotas pinigų sumas, o kita dalis liudytojų patvirtindavo, kad yra gavę nurodomas sumas, tačiau pasirašydavo algalapiuose.

9.      A. R. 2009 m. vasario 2 d. liudytojo apklausos protokole parodė, kad K. Š. užrašų knygelėje nurodytų visų sumų negavo, visa išmokėta darbo užmokesčio suma už du mėnesius 2 828,80 Lt buvo tinkamai apskaityta; R. U. 2009 m. sausio 26 d. liudytojo apklausos protokole parodė, kad K. Š. užrašų knygelėje nurodytus pinigus gavo, pasirašydavo algalapiuose, liudydamas baudžiamojoje byloje R. U. nurodė, kad iš viso per tris mėnesius gavo 4 810 Lt, o bendrovės apskaitoje užfiksuota, jog jam išmokėta 4 636,14 Lt. Skirtumas tarp R. U. nurodytos gautos sumos (4 810 Lt) ir pareiškėjo išmokėtos bei tinkamai apskaitytos sumos (4 636,14 Lt) per trijų mėnesių laikotarpį yra labai nedidelis – 1 73,86 Lt, o ne 632,66 Lt, kaip apskaičiuota Patikrinimo akte.

10.    Pareiškėjo nuomone, liudytojai, duodami parodymus, yra linkę suapvalinti gautas sumas, tikslių skaičių nepamena, todėl susidaręs skirtumas nereiškia, kad yra išmokėta neapskaityta pinigų suma. R. U. 2009 m. sausio 26 d. liudytojo apklausos protokole parodė, kad K. Š. užrašų knygelėje nurodytas pinigų sumas jis gavo, pasirašydavo algalapiuose. R. U. baudžiamojoje byloje nurodyta gauta darbo užmokesčio suma 3 650 Lt yra mažesnė nei pareiškėjo išmokėta 4 496,14 Lt, todėl pareiškėjas nesutinka su tariamai išmokėta ir neapskaityta 2 61,46 Lt suma; R. N. 2009 m. sausio 26 d. liudytojo apklausos protokole parodė, kad K. Š. užrašų knygelėje nurodytas pinigų sumas jis gavo, pasirašydavo algalapiuose. R. N. nurodė gavęs 4 940 Lt, o apskaitoje nurodoma, jog išmokėta 4 496,14 Lt, t. y. skirtumas 443,86 Lt, o ne 632,66 Lt kaip apskaičiuota Patikrinimo akte. R. Š. 2009 m. sausio 22 d. liudytojo apklausos protokole parodė, kad K. Š. užrašų knygelėje nurodytas sumas gavo kaip darbo užmokestį. Pinigus grynaisiais mokėjo K. Š., mokant pinigus, pasirašydavo kažkokiuose dokumentuose. Skirtumas tarp R. Š. nurodytos bendros gautos sumos (2 600 Lt) ir pareiškėjo išmokėtos bei apskaitytos sumos (2 553,08 Lt) yra tik 46,92 Lt, o ne 375,72 Lt. E. F. 2009 m. sausio 20 d. liudytojo apklausos protokole parodė, kad galėjo gauti nurodytas pinigų sumas, realiai kažkiek gaudavo daugiau nei 1 000 Lt, papildomas atlyginimas buvo nevienodas, gal mažiausias buvo 200 Lt. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju yra reikšminga aplinkybė, kad E. F. nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio dirbo IĮ „Togesa“, kuri atliko subrangos darbus UAB „Valresta“ objekte. E. F. buvo ne pareiškėjo, o subrangovo IĮ „Togesa“ darbuotojas. E. F. priskirtas tariamai išmokėtas neapskaitytas darbo užmokestis, nuo kurio pareiškėjui apskaičiuotas papildomas GPM, VSD ir įmokos į Garantinį fondą, atskirais laikotarpiais buvo žymiai didesnis nei nurodytas E. F. 1 000 Lt. Atsižvelgiant į paties E. F. parodymus, jam darbo pareiškėjo įmonėje laikotarpiu (nuo 2007 m. liepos iki 2008 m. kovo mėnesio) priskaičiuota 9 000 Lt bendra tariamai išmokėta ir neapskaityta darbo užmokesčio suma yra akivaizdžiai per didelė ir realiai galėtų sudaryti pusę šios sumos (4 500 Lt); V. F. 2009 m. sausio 20 d. liudytojo apklausos protokole parodė, kad nurodytas pinigų sumas galėjo gauti. V. F. teismui nurodė, kad kai kuriais atvejais už gautus pinigus pasirašydavo. Todėl negalima sutikti, kad visas jo gautas atlyginimas įvardijamas kaip neapskaitytas. Yra reikšminga aplinkybė, kad V. F. nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio dirbo IĮ „Togesa“, kuri atliko subrangos darbus UAB „Valresta“ objekte. V. F. buvo ne pareiškėjo, o subrangovo IĮ „Togesa“ darbuotojas. Atsižvelgiant į paties V. F. parodymus jam priskaičiuota 8 550,20 Lt bendra tariamai išmokėta ir neapskaityta darbo užmokesčio suma yra akivaizdžiai per didelė. Ji galėtų sudaryti pusę šios sumos (4 275,10 Lt). Taigi beveik visų liudytojų paaiškinimai nepatvirtina, kad aptariamoje „K. Š. užrašų knygelėje“ nurodytas sumas liudytojai yra gavę – dalis liudytojų teigia, kad nurodytų pinigų negavo, kita dalis – neatsimena arba tik „galėjo“ gauti. Dar dalis liudytojų patvirtino, kad už visas jiems mokamas pinigų sumas pasirašydavo algalapiuose, todėl remiantis tokiais liudytojų paaiškinimais nėra pagrindo teigti, kad bendrovė nesumokėjo tokio dydžio mokesčių, kokie apskaičiuoti FNTT specialisto išvadoje.

11.    Dalis apklaustų asmenų dirbo pagal verslo liudijimus, todėl už mokestinių prievolių vykdymą buvo atsakingi patys: V. J. 2009 m. vasario 2 d. liudytojo apklausos protokole parodė, kad turėjo individualios veiklos liudijimą; A. D. 2009 m. vasario 2 d. liudytojo apklausos protokole parodė, kad turėjo individualios veiklos liudijimą. A. D. 2008 m. dirbo IĮ „Tolgesta“; R. V. 2008 m. gruodžio 2 d. liudytojo apklausos protokole parodė, kad turėjo verslo liudijimą. Jis yra pateikęs metines pajamų mokesčio deklaracijas už 2007 ir 2008 metus. R. V. baudžiamojoje byloje nurodė, kad pareiškėjo vadovas tik padėdavo surasti darbus ir sudaryti sutartis. R. V. galėjo jų atsisakyti, pats spręsdavo, kokius darbus ir kiek jų dirbti. Tokie santykiai akivaizdžiai nėra darbuotojo ir darbdavio santykiai. R. V. teismui pabrėžė, kad apklausos metu kokias sumas sakė, tas ir patvirtino, pasirašė, bet paaiškino, kad grynais pinigais jam bendrovė nemokėjo. Todėl visa R. V. išmokėta pinigų suma apmokestinta nepagrįstai. V. K. 2008 m. gruodžio 2 d. liudytojo apklausos protokole parodė, kad turėjo verslo liudijimą, teismui nurodė, kad STT jam nurodė sakyti kuo didesnę sumą, tai didesnę pensiją užsidirbs, kad teikdamas paaiškinimus jis pasirašė tai, ką nurodė ikiteisminio tyrimo pareigūnai, teigė patyręs spaudimą. Patikrinimo akte nurodomos, tariamai V. K. išmokėtos neapskaityto darbo užmokesčio sumos 2007 m. – 20 573,19 Lt, t. y. vidutiniškai po 3 500 Lt per mėnesį, bei 2008 m. – 24 545,10 Lt per 11 mėnesių, t. y. vidutiniškai po 2 250 Lt per mėnesį, yra ženkliai didesnis atlyginimas už kitų iš esmės tuos pačius darbus atlikusių darbuotojų atlyginimus. Akivaizdu, kad V. K. nurodytos sumos buvo sąmoningai padidintos, be to, papildomai negali būti apmokestinta 10 000 Lt suma, kuri V. K. buvo išmokėta pagal 2007 m. spalio 5 d. pasirašytą prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitą. Ši suma turi būti išskaičiuota iš bendros sumos. Todėl V. K. tariamai išmokėta ir neapskaityta darbo užmokesčio suma realiai galėtų sudaryti ne daugiau kaip 15 000 Lt. Pareiškėjo įsitikinimu, realios išmokėtos sumos, tuo pačiu ir mokėtini mokesčiai, turėjo būti nustatomi mokestinio patikrinimo metu papildomai atliekant objektyvius visais prieinamais duomenimis paremtus skaičiavimus, įvertinus liudytojų parodymus, duotus ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir teisme. Akivaizdu, kad objektyvus visų reikšmingų aplinkybių vertinimas apskaičiuojant papildomus mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą mokestinio patikrinimo metu nebuvo atliktas.

 

12.    Atsakovas VMI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

13.    VMI paaiškino, kad pareiškėjo mokestinis patikrinimas atliktas remiantis FNTT Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Panevėžio apskrities skyriaus 2009 m. birželio 22 d. specialisto išvada Nr. 5-5/38 „Dėl UAB „Valresta“ ūkinės finansinės veiklos“ (toliau – ir 2009 m. birželio 22 d. specialisto išvada) ir FNTT Panevėžio apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2011 m. rugsėjo 5 d. specialisto išvada Nr. 5-5/74 „Dėl UAB „Valresta“ ūkinės finansinės veiklos“ (toliau – ir 2011 m. rugsėjo 5 d. specialisto išvada). 2011 m. rugsėjo 5 d. specialisto išvadoje nustatyti faktai yra patvirtinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-366/2012, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 19 d. nutartimi baudžiamoje byloje Nr. 1A-8-307/2015. 2009 m. birželio 22 d. specialisto išvados duomenimis, kratos metu pas pareiškėjo darbuotoją K. Š. rasti užrašai apie 2007 m. ir 2008 m. rugsėjo–gruodžio mėnesiais pareiškėjo atliktus darbus, dirbusius darbininkus, ties darbininkų pavardėmis yra nurodytos išmokėtos pinigų sumos. Tyrimo metu apklausus nurodytus darbininkus, jie patvirtino, kad užrašuose nurodytas ir pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje neapskaitytas pinigų sumas gavo.

14.    Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu patvirtinta, kad 4 darbuotojai, t. y. R. V., V. J., A. D. ir M. L. oficialiai nebuvo įdarbinti bendrovėje, tačiau įvairiais laikotarpiais turėjo darbo santykių su bendrove ir gaudavo darbo užmokestį. Kiti 10 apklaustų darbuotojų: A. R., R. R., R. U., R. U., R. N., R. Š., E. F., V. F., V. K. ir V. M. įvairiais laikotarpiais buvo įdarbinti bendrovėje, gaudavo oficialų darbo užmokestį ir neoficialų darbo užmokestį, kuris neatvaizduotas bendrovės buhalterinėje apskaitoje.

15.    Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas 2007–2008 metais išmokėjo 151 595,04 Lt neoficialaus darbo užmokesčio, nuo kurio, pažeisdamas 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 (toliau – ir GPMĮ) 6, 8, 23, 24 straipsnių nuostatas, 2007 ir 2008 metais neišskaičiavo, nedeklaravo ir iš viso nesumokėjo 51 703,25 Lt GPM.

16.    Pagal MAĮ 72 straipsnį, mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokestį remdamasis kitų valstybės įstaigų ir institucijų aktais ar kitais dokumentais, surašydamas patikrinimo aktą nustatyta tvarka. Tais atvejais, kai iškyla abejonių dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų institucijų apskaičiavimų pagrįstumo ir teisingumo, mokesčių administratorius turi teisę jų pareikalauti atlikti pakartotinį patikrinimą konkrečiai nurodydamas, dėl ko nesutinkama, arba pats šio įstatymo nustatyta tvarka patikrinti, ar mokestis apskaičiuotas, deklaruotas ir sumokėtas teisingai. Kadangi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti 2011 m. rugsėjo 5 d. specialisto išvadoje pateiktų dokumentų pagrįstumu, šiomis išvadomis vadovavosi sprendimus baudžiamojoje byloje priėmę pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, mokesčių administratorius pagrįstai atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą ir nustatė pareiškėjui mokestines prievoles vadovaudamasis liudytojų apklausų protokolų, 2011 m. rugsėjo 5 d. specialisto išvados duomenis, įsiteisėjusiuose teismo sprendimuose, priimtuose baudžiamojoje byloje, nustatytomis aplinkybėmis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog specialisto išvada, teismo baudžiamasis įsakymas, liudytojų parodymai – pakankamas faktinis duomenų kiekis bei jų kokybinė išraiška vienareikšmiškai išvadai padaryti bei sprendimui priimti (2008 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2049/2008).

17.    Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas (1) apskaičiuoti mokesčius, (2) bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, (3) tvarkyti apskaitą, (4) saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 (toliau – ir Taisyklės), 4 p.).

18.    Patikrinimo metu pripažinta, kad nagrinėjamu atveju nustatytos faktinės aplinkybės atitinka Taisyklių 4.1 punkte (pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuojant mokesčius) ir 4.3 punkte (netinkamai vykdė savo pareigą tvarkyti apskaitą) nurodytus atvejus, dėl ko mokėtinų mokesčių dydžių nebuvo galima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, todėl mokėtini mokesčiai pagrįstai apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (MAĮ 70 str.). Mokesčių administratorius taikė ekonominių modelių vertinimo metodą, numatytą Taisyklių 6.3.6 punkte. Vadovaujantis Taisyklių 25 punktu taikant ekonominių modelių vertinimo metodą gali būti naudojami duomenys iš įvairių informacijos šaltinių. Šiuo atveju vertinimui atlikti naudoti liudytojų apklausų protokolų, specialisto išvados duomenys, įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje nurodyta informacija.

19.    Atsakovo manymu, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai gali būti laikomi nepakankamais, kad pareiškėjas nemokėjo darbuotojams baudžiamojoje byloje nustatyto dydžio papildomų (neoficialių) buhalterinėje apskaitoje neapskaitytų atlyginimų, o savo skunde apsiribojo tik abstraktaus pobūdžio teiginiais.

20.    Nustatyta, jog liudytojais baudžiamojoje byloje apklaustiems asmenims dažnu atveju lėšas patentui įsigyti duodavo pats V. R. (bendrovės direktorius). Taip pat nustatyta, kad V. R. ar kiti bendrovės įgalioti asmenys nurodydavo darbus ir juos kontroliavo (mokėjo atlygį pagal atliktus darbus). Bendrovės buhalterinėje apskaitoje nerasta jokių sutarčių dėl rangos su individualią veiklą ar pagal patentą dirbančiais asmenimis. Vadovaujantis A. D. parodymais, nors jis oficialiai ir buvo įregistravęs individualią veiklą, tačiau apsiimdamas atlikti darbus bendrovėje apie tai bendrovės direktoriaus neinformavo, jokių sutarčių nesudarinėjo, pajamų, gautų už atliktus darbus, nedeklaravo kaip priklauso individualią veiklą vykdančiam asmeniui. Baudžiamojoje byloje padaryta išvada, kad realiai tarp visų kaltinime nurodytų asmenų ir pareiškėjo buvo susiklostę darbo santykiai. Skirtumas tik tas, kad darbuotojams, kurie buvo oficialiai įdarbinti bendrovėje, neoficialiai buvo mokama tik dalis atlyginimo, o asmenims, kurie formaliai buvo išsipirkę patentus ar registravę individualią veiklą, neoficialiai buvo mokamas visas atlyginimas (specialisto išvados 12 psl., nuosprendžio 54 psl.). Atsižvelgiant į tai, kad veiklos savarankiškumas yra vienas iš privalomų individualios veiklos, apibrėžtos GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje, požymių, nagrinėjamu atveju pareiškėjo skunde nurodytų asmenų, t. y. V. J., A. D., V. K., pajamos negali būti laikomos gautomis iš jų vykdytos individualios veiklos. Šie liudytojų parodymai baudžiamojoje byloje nėra paneigti kitais įrodymais.

 

III.

 

21.    Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Valresta“ skundą atmetė.

22.    Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas, ar pagrįstai ir teisėtai mokesčių administratorius pareiškėjui papildomai apskaičiavo GPM, VSDĮ bei įmokas į Garantinį fondą už 2007–2008 metus. Pareiškėjas neginčija mokesčių administratoriaus papildomai apskaičiuotų 307,76 Eur PVM, 132,28 Eur PVM delspinigių, 1 837,06 Eur PM, 942,74 Eur PM delspinigių, 206,50 Eur socialinio mokesčio, 107,33 Eur socialinio mokesčio delspinigių. Inspekcijos sprendimu pareiškėjas buvo atleistas nuo minėtų delspinigių.

23.    Teismas nurodė, kad mokestinis pareiškėjo patikrinimas buvo atliktas 2009 m. birželio 22 d. ir 2011 m. rugsėjo 5 d. specialisto išvadomis. 2011 m. rugsėjo 5 d. specialisto išvadoje nustatyti faktai yra patvirtinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-366/2012. Specialisto išvados duomenimis, kratos pas pareiškėjo darbuotoją K. Š. metu rasti užrašai apie 2007 m. ir 2008 m. rugsėjo–gruodžio mėnesį pareiškėjo atliktus darbus, dirbusius asmenis, ties darbininkų pavardėmis nurodytos išmokėtos pinigų sumos. Specialisto išvadoje nurodyta, Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi patvirtinta, kad R. V., V. J., A. D., M. L. oficialiai pas pareiškėją nebuvo įdarbinti, bet įvairiais laikotarpiais turėjo darbo santykių su bendrove ir gaudavo darbo užmokestį. Kiti 10 darbuotojų: A. R., R. R., R. U., R. U., R. N., R. Š., E. F., V. F., V. K. ir V. M. įvairiais laikotarpiais buvo įdarbinti pas pareiškėją, gavo oficialų ir neoficialų darbo užmokestį, kuris neatvaizduotas įmonės buhalterinėje apskaitoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas 2007–2008 m. išmokėjo 151 595,04 Lt neoficialaus darbo užmokesčio, nuo kurio, pažeidžiant GPMĮ 6, 8, 23 ir 24 straipsnius, 2007 ir 2008 metais neišskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 51 703,25Lt GPM, iš kurių – 2007 m. – 18 844,93 Lt, 2008 m. – 32 858,32 Lt.

24.    MAĮ 72 straipsnyje numatyta, kad mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokestį remdamasis kitų valstybės įstaigų ir institucijų aktais ir kitais dokumentais, surašydamas patikrinimo aktą. Laikytina, kad minėtu atveju mokesčių administratoriui nekilo abejonių dėl FNTT specialisto išvadoje pateiktų dokumentų bei duomenų pagrįstumo, minėtomis išvadomis buvo grindžiami ir nuosprendis baudžiamojoje byloje bei Lietuvos apeliacinio teismo nutartis. Mokesčių administratorius pagrįstai ir teisėtai atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą bei nustatė jam mokestines prievoles, vadovaujantis liudytojų apklausos protokolų, FNTT specialisto išvados duomenimis, teismo nuosprendžiu nustatytomis aplinkybėmis. Teismo įsitikinimu, mokesčių administratorius pagrįstai patikrinimo metu mokesčius apskaičiavo vadovaudamasis MAĮ 70 straipsniu, nustatęs, kad nėra galimybės mokesčių bazės apskaičiuoti įprastu būdu.

25.    Taisyklių 4 punkte nustatyta, kad įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas. Patikrinimo metu konstatuota, kad nagrinėjamu atveju nustatytos faktinės aplinkybės atitinka Taisyklių 4.1 ir 4.3 punktuose nurodytus atvejus, dėl ko mokėtinų mokesčių dydžių nebuvo galima apskaičiuoti įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, todėl mokėtini mokesčiai pagrįstai apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

26.    Teismas sprendė, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokesčius, pagrįstai taikė ekonominių modelių vertinimo metodą, numatytą Taisyklių 6.3.6 punkte. Taikant ekonominių modelių vertinimo metodą gali būti naudojami duomenys iš įvairių informacijos šaltinių (Taisyklių 25 p.). Šiuo konkrečiu atveju buvo vertinama liudytojų apklausos medžiaga, specialisto išvada, baudžiamojoje byloje įsiteisėjusio nuosprendžio ir apeliacinės instancijos nutartyje buvę įrodymai, kurių pagrindu ir buvo padarytos išvados bei priimti sprendimai pagal ekonominio vertinimo metodą. Byloje nėra duomenų, kad mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai yra nepakankami, kad pareiškėjas nemokėjo darbuotojams baudžiamojoje byloje nustatyto dydžio papildomų (neoficialių) buhalterinėje apskaitoje neapskaitytų atlyginimų. Pareiškėjas skunde nurodo, jog dalis apklaustų asmenų dirbo pagal verslo liudijimus, todėl už mokestinių prievolių įvykdymą buvo atsakingi patys.

27.    Individualios veiklos požymiai yra įtvirtinti GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje. Vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymius bei ekonominės naudos siekimą. Ginčo atveju baudžiamojoje byloje nustatyta, kad liudytojais apklaustiems asmenims dažnu atveju lėšas patentui įsigyti duodavo pareiškėjo direktorius, kuris kartu su kitais įgaliotais bendrovės asmenimis nurodydavo darbus ir juos kontroliavo (mokėjo atlygį pagal atliktus darbus). Pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje nebuvo rasta jokių sutarčių dėl rangos su individualią veiklą ar pagal patentą dirbančiais asmenimis. Šios aplinkybės nurodytos ir 2011 m. rugsėjo 5 d. specialisto išvados 12 psl. bei nuosprendyje. Todėl, teismo įsitikinimu, mokesčių administratorius pagrįstai pripažino, jog pareiškėjo skunde įvardytų V. J., A. D., V. K. pajamos negali būti laikomos gautomis iš individualios veiklos, nuo kurių jiems, o ne pareiškėjui, teko prievolė sumokėti mokesčius.

 

IV.

 

28.    Pareiškėjas UAB „Valresta“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, t. y. panaikinti Komisijos 2016 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. S-145-(7-103/2016), kuriuo patvirtintas VMI 2016 m. gegužės 4 d. sprendimas Nr. 69-51, patvirtinantis Panevėžio AVMI 2016 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. (36.9)FR0682-28 nurodymus patvirtinti Patikrinimo aktu papildomai priskaičiuotas 14 974,30 Eur GPM, 20 625,96 Eur VSDĮ, 206,50 Eur socialinio mokesčio ir 102,95 Eur įmokų į Garantinį fondą sumas. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

29.    Pirmosios instancijos teismas neobjektyviai ir nevisapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus bei bylai svarbias aplinkybes, netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl padarė neteisingas išvadas ir priėmė neteisėtą sprendimą.

30.    Mokesčių administravimo įstatymo 72 straipsnyje įstatymų leidėjas nustatė teisę mokesčių administratoriui remtis kitų valstybės institucijų aktais ar kitais dokumentais, bet mokesčio dydį mokesčių administratorius privalo apskaičiuoti ir pagrįsti pats. Todėl kokia apimtimi remtis kitų valstybės institucijų aktais ar kitais dokumentais, jų nustatytomis aplinkybėmis, sprendžia pats mokesčių administratorius.

31.    Tiek Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio, tiek 72 straipsnio nuostatos turi būti taikomos griežtai laikantis susijusių teisės aktų reikalavimų ir vadovaujantis šių institutų tikslais. Minėtos nuostatos taikytinos sistemiškai su Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalies reikalavimu, pagal kurį mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas.

32.    Mokesčių administratorius baudžiamojoje byloje buvo pareiškęs civilinį ieškinį, tačiau teismas jo netenkino, paliko teisę kreiptis su ieškiniu civilinio proceso tvarka. Ši aplinkybė patvirtina, kad FNTT specialisto išvadose užfiksuoti duomenys nėra absoliučiai teisingi, o nustatyta mokesčio bazė ir nuo jos apskaičiuoti mokesčiai nėra objektyvūs. Baudžiamojoje byloje buvo analizuojamas tik nesumokėtų mokesčių fakto klausimas, tačiau nebuvo atliekami skaičiavimai, nenustatyta, kokių mokesčių bendrovė nesumokėjo į valstybės biudžetą.

33.    Mokesčių administratorius negalėjo remtis vien baudžiamosios bylos medžiaga (iš esmės – specialisto išvada), o turėjo pats ištirti visus prieinamus duomenis, įvertinti baudžiamojoje byloje nustatytus prieštaravimus ir objektyviai apskaičiuoti nesumokėtų mokesčių sumas.

34.    Absoliuti dauguma liudytojų, davusių parodymus baudžiamojoje byloje, negalėjo patvirtinti, kad jie būtų gavę konkrečias buhalterinėje apskaitoje tariamai neatvaizduotas pinigų sumas, o kita dalis liudytojų patvirtindavo, kad yra gavę nurodomas sumas, tačiau pasirašydavo algalapiuose.

35.    Remiantis liudytojų parodymais nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas nesumokėjo tokio dydžio mokesčių, kokie apskaičiuoti specialisto išvadoje. Liudytojų paaiškinimai negali būti laikomi kaip tariamai patvirtinantys, jog jiems buvo išmokėtos K. Š. užrašų knygelėje nurodomos sumos. Be to, dalis apklaustų asmenų dirbo pagal verslo liudijimus, todėl už mokestinių prievolių vykdymą buvo atsakingi patys.

36.    Nei Mokesčių administratorius, nei pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo 2016 m. kovo 18 d. prašyme pakartotinai įvertinti priskaičiuotų mokesčių dydžius ir sudaryti susitarimą išdėstytus skaičiavimus. Pareiškėjas sutiktų, jog 2007–2008 metais išmokėta ir neapskaityta darbo užmokesčio suma galėjo siekti ne daugiau kaip 16 660 Eur, todėl papildoma GPM, VSDĮ ir įmokų į Garantinį fondą bazė turėtų būti apskaičiuota nuo šios sumos, o ne nuo Patikrinimo akte nurodyto 43 904,96 Eur neapskaityto darbo užmokesčio. Neteisingai nustačius mokesčių bazę, papildomi mokesčiai apskaičiuoti nepagrįstai.

 

37.    Atsakovas Inspekcija atsiliepime prašo pareiškėjo UAB „Valresta“ apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

38.    Atsakovo atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas pirmosios instancijos teismui. Atsakovas pabrėžia, kad Panevėžio apygardos teismas civilinio ieškinio netenkino ne todėl, kad buvo kvestionuojamos FNTT specialisto išvadoje apskaičiuotos nesumokėtų mokesčių sumos, bet todėl, kad vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika prioritetą teikė nesumokėtų mokesčių išieškojimui MAĮ nustatyta tvarka.

39.    Baudžiamojoje byloje padaryta išvada, kad realiai tarp visų kaltinime nurodytų asmenų ir pareiškėjo buvo susiklostę darbo santykiai, kadangi jiems buvo suteikta darbo vieta, jie buvo aprūpinti darbo įrankiais, buvo nurodoma, kokius darbus reikia atlikti, jie dirbo su bendrovės medžiagomis. Skirtumas tik tas, kad darbuotojams, kurie buvo oficialiai įdarbinti bendrovėje, neoficialiai buvo mokama tik dalis atlyginimo, o asmenims, kurie formaliai buvo išsipirkę patentus ar įregistravę individualią veiklą, neoficialiai buvo mokamas visas atlyginimas.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

V.

 

40.    Byloje nagrinėjamas ginčas dėl mokesčių administratoriaus sprendimo, kuriuo pareiškėjui papildomai priskaičiuoti mokesčiai ir su jais susijusios sumos, nustačius, kad įmonė išmokėjo neapskaitytą darbo užmokestį eilei darbuotojų.

41.    Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

42.    Apeliantas teigia, kad teismas visapusiškai ir objektyviai neištyrė bylos medžiagos, patikrinimo išvados ir jo argumentai nebuvo analizuojami.

43.    Dėl šių apelianto argumentų teismas pažymi, kad asmens teisė kreiptis į teismą ginant pažeistas teises ir laisves įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, ir tarptautiniuose dokumentuose, kuriais užtikrinama žmogaus teisių apsauga ir kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika. Vienas svarbiausių šių yra 1950 m. lapkričio 4 d. priimta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija). Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje asmenims, tokiems kaip pareiškėjas šioje byloje, yra garantuojama teisė į teisingą teismą, o 13 straipsnis įpareigoja valstybes Konvencijos dalyves užtikrinti asmenims jų teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimų atvejais veiksmingas teisinės gynybos priemones valstybės viduje.

44.    Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui. Todėl šiai administracinei bylai aktualiais aspektais būtina atsižvelgti į Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintų teisių aiškinimą ir taikymą EŽTT praktikoje.

45.    Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos įpareigoja teismus pakankamai motyvuoti savo sprendimus (EŽTT 1987 m. lapkričio 30 d. sprendimas byloje H. prieš Belgiją, 53 punktas). Nors nacionalinis teismas turi tam tikrą vertinimo laisvę (angl. margin of appreciation) parenkant argumentus ir pripažįstant faktus įrodytais, tačiau jis yra įpareigotas šiuos veiksmus pagrįsti, nurodant savo sprendimų motyvus (EŽTT 2003 m. liepos 1 d. sprendimas  byloje Suominen prieš Suomiją, 36 punktas, 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimas byloje Carmel Saliba prieš Maltą, 73 punktas). Teismo motyvai turi būti tokie, kad šalims būtų sudaryta galimybė veiksmingai pasinaudoti teise į apeliaciją (EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, 30 punktas). Teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, 29 ir 30 punktai). Tais atvejais, kai šalies paaiškinimai yra reikšmingi proceso baigčiai, teismas privalo pateikti tikslų ir aiškų atsakymą (EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, 30 punktas, 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Hiro Balani prieš Ispaniją, 28 punktas). Teismai privalo ištirti pareiškėjo pagrindinius argumentus (EŽTT 2005 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Buzescu prieš Rumuniją, 67 punktas,  2006 m. kovo 7 d. sprendimas Donadze prieš Gruziją, 35 punktas).

46.    Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad jeigu teismo sprendime neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, jame iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku, kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje, toks teismo sprendimas laikytinas nemotyvuotu (pvz.: 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-151/2009; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-580/2013; 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1793-756/2016 ir kt.).

47.    Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (be kita ko) reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

48.    Kaip matyti iš pareiškėjo paaiškinimų ir bylos dokumentų, jis nesutinka su mokesčio baze – t. y. ginčija neapskaityto darbo už mokesčio dydį. Tam jis pateikė daug konkrečių paaiškinimų, pvz., teigė, kad „R. Š. 2009 m. sausio 22 d. liudytojo apklausos protokole parodė, kad K. Š. užrašų knygelėje nurodytas sumas jis gavo kaip darbo užmokestį. Pinigus grynais mokėjo K. Š., mokant pinigus, pasirašydavo kažkokiuose dokumentuose. Skirtumas tarp R. Š. nurodytos bendros gautos sumos (2 600 Lt) ir pareiškėjo išmokėtos bei apskaitytos sumos (2 553,08 Lt) yra tik 46,92 Lt, o ne 375,72 Lt, kaip apskaičiuota patikrinimo akte“  (b. l. 4). Šiuos pareiškėjo paaiškinimus, preliminariai, atitinka buhalterinės apskaitos dokumentus (Patikrinimo akto 3 priedas, suvestiniai duomenys apie išmokėtas sumas pagal buhalterinės apskaitos registrus, žr., eilutę su R. Š. duomenimis, MGK b. l. 76).

49.    Akivaizdu, kad tokie argumentai, kaip nurodyti šios nutarties 48 punkte, yra pagrindiniai pareiškėjo argumentai, reikšmingi proceso baigčiai, į kuriuos teismas privalo pateikti tikslų ir aiškų atsakymą sutinkamai su aukščiau paminėta teise. Šios pareigos Vilniaus apygardos administracinis teismas neįvykdė. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą nenustatęs ir neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepasisakęs dėl bylos proceso šalių pagrindinių argumentų. Iš esmės, pirmosios instancijos teismas sprendimą pagrindė ginčijamuose mokesčių administratorių sprendimuose išdėstytais argumentais beveik nepasisakydamas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kuriomis šis grindė savo reikalavimus.  Todėl teisėjų kolegija pritaria apelianto argumentams, kad teismas visapusiškai ir objektyviai neištyrė bylos medžiagos, patikrinimo išvados ir jo argumentai nebuvo analizuojami.

50.    Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į teisingą teismo procesą, todėl apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 146 straipsnio 2 dalies 5 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Valresta“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

 

 

 

 

Ričardas Piličiauskas

 

 

 

 

Veslava Ruskan