Administracinė byla Nr. A-1812-492/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00747-2016-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. lapkričio 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. (A. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus- kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 7 560 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2013 m. vasario 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 5 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų dėl saugumo užtikrinimo reikalavimus. Lukiškių TI-K pirmo ir trečio korpusų gyvenamosiose kamerose kaliniams / suimtiesiems nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, o antrame korpuse tokia galimybė nors ir yra užtikrinta, tačiau realiai mygtukai neveikia. Todėl, kiekvieną kartą kviečiant pareigūnus, tenka daužyti į duris. Tokia pati situacija ir dušo patalpose. Pareiškėjo teigimu, neužtikrinta, kad jis būtų laikomas saugiomis sąlygomis. Dėl šių aplinkybių jis jautė baimę, neigiamus išgyvenimus.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą (b. l. 8–20) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą ir priteisti iš pareiškėjo 3,84 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.
4. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios pavojaus mygtukų įrengimą, keliamo ginčo laikotarpiu negaliojo. Pabrėžė, kad kamerose pavojaus mygtukai yra įrengti, tačiau nuteistieji savavališkai niokoja, gadina elektros instaliaciją, todėl mygtukai būna sugadinti ir galbūt neveikiantys. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Atsakovas nurodė, kad realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 30 d. sprendimu (b. l. 91–94) atmetė pareiškėjo A. P. skundą.
6. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, jo teigimu, jis patyrė nuo 2013 m. vasario 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 5 d., kalinamas Lukiškių TI-K. Pareiškėjas žalą kildino iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė pavojaus mygtukų kamerose veikimo neužtikrinimu.
7. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 1.125 straipsnio 8 dalis nustato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Teismas pareiškėjo reikalavimo daliai atsakovo prašymu taikė trejų metų senaties terminą, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2016 m. vasario 19 d. (skundo teismui išsiuntimo data). Pažymėjo, jog, taikant senaties terminą, pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 19 d. iki 2016 m. vasario 19 d. (trejų metų laikotarpis). Objektyvių priežasčių, dėl kurių pareiškėjas galėjo praleisti senaties terminą (1 dieną), ir taip atsirastų pagrindas spręsti dėl jo (termino) atnaujinimo, pareiškėjas nepateikė. Taigi, įvertinęs tai, jog klausimas dėl neturtinės žalos priteisimo nagrinėjamu atveju galėtų būti sprendžiamas tik už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 19 d. iki 2016 m. vasario 19 d., o pareiškėjas reikalavimą priteisti žalą reiškė už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 5 d., teismas padarė išvadą, kad, pritaikius trejų metų senaties terminą, pareiškėjas nebeturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą už 2013 m. vasario 18 d.
8. Teismas nurodė, kad, pareiškėjo teigimu, jo teisių pažeidimas ginčo laikotarpiu pasireiškė tuo, jog pirmo ir trečio korpusų gyvenamosiose kamerose kaliniams / suimtiesiems nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, dėl to kiekvieną kartą kviečiant pareigūnus tekdavo daužyti į duris. Antrame korpuse tokia galimybė nors ir buvo užtikrinta, tačiau realiai pavojaus mygtukai neveikė. Dėl šių priežasčių pareiškėjas jautėsi nesaugiai, patyrė baimę, išgyvenimus. Atsakovo atstovas, paneigdamas pareiškėjo argumentus, akcentavo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 35.4 punkto nuostatą, įtvirtinančią, kad kamerose turi būti įrengtas signalinis mygtukas prižiūrėtojui iškviesti, kartu pabrėždamas, jog ši teisės nuostata ginčo laikotarpiu negaliojo. Teismas pažymėjo, kad, kaip nurodė atsakovo atstovas, Taisyklių 35.4 punkto nuostata negalioja nuo 2010 m. sausio 27 d., tačiau pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.4 punktą (2009 m. liepos 17 d. redakcija), tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema (be kita ko, ir aliarminis iškvietimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), vertindamas kalinamo asmens teisę į saugią aplinką, taip pat yra nurodęs, kad laisvės atėmimo įstaiga privalo užtikrinti, jog, kilus būtinybei, kalinamas asmuo galėtų veiksmingai susisiekti su pareigūnais (žr. LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Be to, Europos kalėjimų taisyklių (Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2 punkto c dalis taip pat rekomenduoja laisvės atėmimo vietoje įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu. Remdamasis išvardytomis nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad siekiant užtikrinti kalinamo asmens teisę į saugią aplinką turėtų būti įrengtas pagalbos iškvietimo mygtukas. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pavojaus mygtukai yra įrengti, tačiau jie dažnai pačių nuteistųjų gadinami, laužomi, todėl dažniausiai neveikiantys. Teismas, atsižvelgęs į padarytą išvadą (pavojaus mygtukai turėtų būti įrengti), pažymėjo, jog argumentai dėl mygtukų sugadinimo, jų remontavimo nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšmingi. Taigi atsakovo atstovas pareiškėjo argumentų dėl neužtikrinimo pasinaudoti pavojaus mygtukais jokiais įrodymais nepaneigė.
9. Teismas nurodė, kad neturtinės žalos samprata apibrėžiama CK 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. CK 6.271 straipsnyje nustatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
10. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas jam padarytos žalos faktą siejo su pavojaus mygtukų kamerose neveikimu, neturėjimu galimybės jais pasinaudoti, t. y. pareiškėjas jam padarytą žalą tiesiogiai kildino iš galbūt galėjusių įvykti neigiamų pasekmių, kurioms įvykus, kai neveikia pavojaus mygtukai, pareiškėjo saugumas nebūtų užtikrintas. Teismas pabrėžė, jog kamerose turėtų būti įrengta vidinio ryšio sistema (be kita ko, ir aliarminis iškvietimas), tačiau, sprendžiant pareiškėjui padarytos žalos klausimą, taip pat yra būtina nustatyti ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų (Lukiškių TI-K įrodymais pareiškėjo teiginių dėl pagalbos mygtuko neveikimo nepaneigė) ir pareiškėjui padarytos žalos dėl šio mygtuko neveikimo. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog Lukiškių TI-K pirmo ir trečio korpusų kamerose nuteistiesiems nebuvo galimybės pasinaudoti pavojaus mygtukais, o antro korpuso kamerose mygtukai nors ir buvo įrengti, tačiau jie neveikė, be to, pareiškėjas skundo argumentus grindė tik tuo, kad tuo atveju, jei kiltų grėsmė, pareiškėjo saugumas nebūtų užtikrintas. Siekiant žalos atlyginimo, būtina įrodyti padarytos žalos faktą, t. y. asmeniui padaryta žala turėtų būti pagrįsta realiais įrodymais. Pareiškėjas žalos padarymo aspektu tik nurodė, kad, neveikiant pavojaus mygtukui, jis jautėsi nesaugiai, nes, kilus pavojui jo sveikatai, jo saugumas nebūtų užtikrintas. Taigi pareiškėjas nei skunde, nei bylos medžiaga jokių realių įrodymų dėl jam jau realiai padarytos žalos nepateikė. Pareiškėjas tik bendrai nurodė, kad pavojaus mygtukais nėra galimybės pasinaudoti pirmo–trečio korpusų kamerose, tačiau, kokio korpuso kameroje (-ose) buvo apgyvendintas jis pats, skunde nenurodyta. Tokie bendro pobūdžio teiginiai nepatvirtino, kad pareiškėjas iš esmės buvo apgyvendintas pirmo–trečio korpusų kamerose, kuriose, kaip teigiama, nėra galimybės pasinaudoti pavojaus mygtukais. Nenurodyta ir tai, ar pareiškėjo sveikatai pavojus buvo kilęs anksčiau (pvz., kameroje jau kilę konfliktai su kitais nuteistaisiais ar pan.), taip pat kokie įrodymai tvirtina, kad toks pavojus realiai galėjo kilti. Iš skundo argumento, kad pareiškėjui pareigūną tekdavo kviesti daužant į duris, teismas negalėjo daryti išvados, jog pareiškėjas pareigūnus kvietė būtent jausdamas baimę dėl galbūt kilsiančios grėsmės jo sveikatai. Pareigūno kvietimas galėjo būti susijęs ir su kitais pareiškėjo prašymais (pareiškėjas durų daužymo priežasties nenurodė). Taigi, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas jam padarytos žalos fakto neįrodė. Kadangi pareiškėjas jam padarytos žalos neįrodė (argumentus dėl padarytos žalos grindė tik galimomis, o ne realiomis (ar jau įvykusiomis) neigiamomis pasekmėmis jo sveikatai, t. y. tuo atveju, jei kiltų pavojus, nesant pavojaus mygtuko, nebūtų galimybės išsikviesti pareigūno), todėl neturi teisinio pagrindo į žalos atlyginimą.
III.
12. Pareiškėjas A. P. apeliaciniu skundu (b. l. 102–103) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimą ir patenkinti skundą.
13. Pareiškėjas nurodo, kad iš jo nepagrįstai reikalaujama pateikti neturtinės žalos įrodymus. Lukiškių TI-K nei vienoje kameroje, kurioje jis buvo laikomas, nebuvo įrengti pavojaus mygtukai, todėl jautėsi nesaugiai. Nedelsiant negalėdavo susisiekti su pareigūnais, tekdavo daužyti į duris. Taip buvo žeminamas jo orumas, pasityčiojama. Jis neabejotinai patyrė neturtinę žalą pagal CK 6.271 straipsnio prasmę.
14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 107–108) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
15. Atsakovas nurodo, kad apeliantas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Net ir tuo atveju, kuomet neturtinės žalos faktas preziumuojamas pagal įstatymą, jis turi pagrįsti reikalaujamos kompensacijos dydį. Apelianto nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nekonkretūs. Nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
16. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjo, kuris suimtas ir kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, teisės į neturtinės žalos atlyginimą sąlygos.
17. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K nuo 2013 m. vasario 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 5 d.; pareiškėjo teigimu, pirmojo ir trečiojo korpusų kamerose, kuriose jis buvo laikomas, dušų patalpose nebuvo įrengti signalizacijos mygtukai arba, jei antrajame korpuse ir buvo įrengti, realiai neveikė, todėl kiekvieną kartą kviečiant pareigūnus tekdavo daužyti duris. Pareiškėjas tokiomis sąlygomis jautėsi nesaugiai, buvo žeminamas jo orumas, dėl to patyrė neturtinę žalą. Atsakovas teigė, kad pagalbos iškvietimo mygtukai yra įrengti, tačiau jie dažnai pačių nuteistųjų gadinami, laužomi, todėl dažniausiai neveikiantys.
18. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4 punktą (2009 m. liepos 17 d. redakcija), tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema (be kita ko, ir aliarminis iškvietimas). Be to, Europos kalėjimų taisyklių (Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2 punkto c dalis taip pat rekomenduoja laisvės atėmimo vietoje įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu. Remdamasis išvardytomis nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad siekiant užtikrinti kalinamo asmens teisę į saugią aplinką turėtų būti įrengtas pagalbos iškvietimo mygtukas. Tačiau įvertinęs kitas žalos atlyginimo sąlygas, kurioms esant valstybei kyla pareiga CK 6.271 straipsnio pagrindu atlyginti žalą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė nei dėl tokio pažeidimo patirtos žalos, nei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir nurodomos neturtinės žalos, todėl pareiškėjo skundą atmetė.
19. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde akcentavo, kad teismas netinkamai vertino neturtinės žalos atsiradimą patvirtinančias aplinkybes.
20. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).
21. Pagal administracinių teismų praktiką, neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai – valstybės viešosios atsakomybės pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį esminė sąlyga, todėl šios sąlygos buvimas (nebuvimas) paprastai byloje nustatinėjamas pirmiausia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-69/2012). Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) lemia, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-416-525/2017, 2016 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-677-442/2016, 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-309/2013 ir kt.).
22. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas turėjo pareigą, numatytą Eksploatavimo taisyklių 14.4 punkte, įrengti tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose vidinio ryšio sistemą, taip pat ir aliarminio iškvietimo, kurios paskirtis – užtikrinti kalinamo asmens teisę į saugią aplinką. Atsakovas pripažino, kad ši sistema, jei ir įrengta, dažniausiai neveikia, nes patys kaliniai ją gadina. Įvertinusi nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Nepriklausomai nuo atsakovo nurodomų priežasčių, pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu pagrįstai konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas kalinamo asmens teisę į saugią aplinką, taip pat yra nurodęs, kad laisvės atėmimo įstaiga privalo užtikrinti, jog, kilus būtinybei, kalinamas asmuo galėtų veiksmingai susisiekti su pareigūnais (žr. LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).
23. Remiantis Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
25. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.).
26. Todėl praktikoje tam tikrais atvejais nežymūs kalinimo sąlygų pažeidimai (tinkamo apšvietimo stoka, neužtikrinta švari aplinka, tinkama valgymui) neilgą laiko tarpą, netęstinių pažeidimų atveju, nelaikytini intensyviais, galinčiais sukelti pareiškėjui žymių neigiamų pasekmių, kurios galėtų būti vertinamos kaip neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-750-261/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-504-756/2017).
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais dėl nesaugių kalinimo sąlygų, bendro pobūdžio nusiskundimais, kad, siekiant prisikviesti budintį pareigūną, tenka daužyti į duris, kurių pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo. Pareiškėjas nenurodė nei vieno konkretaus fakto, kai jam buvo būtina ir jis negalėjo prisikviesti budinčio pareigūno, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl, jo teigimu, nesaugių kalinimo sąlygų būtų patyręs kokių nors papildomų nepatogumų, dėl to teikęs administracijai skundus ar pan. Teisėjų kolegija pažymi, kad saugių kalinimo sąlygų užtikrinimas reiškia teisės aktuose numatytų priemonių visumos įgyvendinimą, pagalbos iškvietimo mygtukas nėra vienintelė kameroje esančių asmenų saugumą užtikrinanti priemonė. Tai, kad viena iš kalinių saugumą užtikrinančių priemonių dažniausiai neveikia (ir tai dėl pačių kalinamų asmenų netinkamo elgesio), niekaip nesietina, kaip nurodo apeliantas, nei su atsakovo siekiu pažeminti kalinamų asmenų orumą, iš jų pasityčioti, nei su tokio pobūdžio asmenų išgyvenimais.
28. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, byloje nustatyto pažeidimo mastą, sprendžia, kad nors šiuo atveju pareiškėjas dėl nustatyto pažeidimo galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, subjektyvus nesaugumo jausmas kameroje galėjo būti šiek tiek didesnis, tačiau šie pareiškėjui galbūt kilę neigiami padariniai nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytini pakankamai intensyviais. Pareiškėjo išgyvenimai, teisėjų kolegijos vertinimu, nepasiekė tokio masto, kad juos būtų galima pripažinti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Todėl šiuo aspektu nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – žalos, ir valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
29. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui atsirado jo nurodyta žala.
30. Pagal administracinių teismų praktiką, teikiant reikalavimą atlyginti žalą, be kita ko, būtina pagrįsti, kad atsakovo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų pareigų neįvykdymas objektyviai lėmė neigiamus padarinius arba buvo žalos priežastis, arba pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad valstybei ir (ar) savivaldybei tektų atsakomybė. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2005, 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008) priežastinio ryšio nustatymo byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3594-520/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2121-624/2017, 2017 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3609-624/2017 ir kt.).
31. Pareiškėjas šiuo atveju apeliaciniame skunde nepateikia jokių argumentų, kad dėl nustatytų neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjui atsirado neturtinė žala ir kad tarp šių neteisėtų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys.
32. Teisėjų kolegijos vertinimu, kaip jau buvo aptarta 27 punkte, vienos iš kalinių saugumą užtikrinančios priemonės – pagalbos iškvietimo mygtuko neveikimas – negali nulemti pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos, pasireiškiančios dvasiniu sukrėtimu, orumo pažeminimu, nesaugumo jausmo išgyvenimais, didesniais negu įprasta laisvės atėmimo vietose nepatogumais ir kt., atsiradimo. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nėra priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodomų Lukiškių TI-K veiksmų bei jo patirtų išgyvenimų, kurie tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde apibūdinti labai nekonkrečiai, bendro pobūdžio teiginiais. Konstatuojama, kad pareiškėjo reikalavimą priteisti 7 560 Eur neturtinės žalos atlyginimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė, apeliacinį skundą tenkinti nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija