LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖ KULTŪROS PAVELDO KOMISIJA
SPRENDIMAS
DĖL NEKILNOJAMŲJŲ KULTŪROS VERTYBIŲ TVARKYBOS DARBŲ (PAVELDOTVARKOS) FINANSAVIMO PROGRAMOS ĮGYVENDINIMO
2021 m. spalio 29 d. Nr. S-5(6.2.-246)
Vilnius
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme kultūros paveldas yra įvardinamas kaip vienas iš pagrindinių nacionalinio saugumo objektų, tačiau valstybės finansavimas šiai sričiai yra nepakankamas, todėl nėra užtikrinamas tinkamas kultūros paveldo išsaugojimas. Kultūros paveldo departamento duomenimis, kultūros paveldo objektų tvarkybos darbų finansavimo ir privačios nuosavybės – prieinamų visuomenei lankyti valstybės saugomų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tvarkomųjų paveldosaugos darbų išlaidų kompensavimo poreikis, vertinant valdytojų pateiktas paraiškas, 4–5 kartus viršija skiriamus valstybės asignavimus. Be to, Paveldotvarkos programos lėšos pastaraisiais metais pasižymėjo nuoseklia mažėjimo tendencija, nepaisant vis didėjančio valstybės biudžeto.
Siekiant teigiamų ilgalaikių rezultatų, būtina didinti valstybinį finansavimą, nes dėl esamų menkų dabartinio Paveldotvarkos programos finansavimo apimčių ir pernelyg plataus finansavimo lauko susiformavo neefektyvi praktika, kai kultūros paveldo objektuose daugelį metų yra vykdomi nedidelės apimties tęstiniai darbai. Toks išskaidytas, atskirais sprendimais skiriamas finansavimas neigiamai veikia sukurtų rezultatų tvarumą, nes dėl užsitęsusių tvarkybos darbų atsiranda papildomų išlaidų, o kultūros paveldo objektas ilgą laiką negali būti visapusiškai naudojamas ar pritaikomas. Todėl būtų tikslinga permąstyti paveldotvarkos finansavimo prioritetizavimo modelį – atrinkti tam tikrą grupę prioritetinių objektų, kuriems būtų skiriamas nuolatinis kompleksinis valstybinis tvarkybos darbų (ko)finansavimas, o likusi paveldo objektų dalis būtų tvarkoma vertinant valdytojų pateiktas paraiškas, kai valstybė finansiškai prisideda ten, kur yra aiškiai išreikštas bendruomenės poreikis ar valdytojo vizija.
Siekiant užtikrinti efektyvesnį nekilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimą ir padidinti jo tvarkybos finansavimą, būtų tikslinga įsteigti kultūros paveldo rėmimo fondą, kuriame būtų kaupiamos lėšos tvarkomiesiems paveldosaugos darbams, šių darbų projektavimui ir kitiems kultūros paveldo išsaugojimo tikslams. Tokio papildomo kultūros paveldo apsaugos finansavimo būdo efektyvumą įrodo UNESCO praktika, kuomet vadovaujantis Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos įgyvendinimo gairėmis Konvencijos šalys įpareigojamos skatinti nacionalinių, viešųjų ir privačių fondų ar asociacijų, kurie remtų pasaulio paveldo apsaugą, kūrimą. Panašiu principu veikiančio fondo, skirto finansuoti viso Lietuvos kultūros paveldo apsaugą, kūrimas prisidėtų prie efektyvesnės kultūros paveldo apsaugos.
Pažymėtina, kad Lietuvoje yra aktuali tinkamos kultūros paveldo priežiūros problema. Pažeidimai, kurių nepaisoma laiku, gali lemti dideles išlaidas ir ateityje reikalauti vis sudėtingesnių sprendimų. Užsienio valstybių praktika rodo, kad taikant prevencinės priežiūros metodus veiksmingai ir santykinai nebrangiai yra pagerinama kultūros paveldo objekto būklė. Dauguma privačių valdytojų savo pastatais nori rūpintis, tačiau juos riboja žinių, įgūdžių stoka ir finansinės galimybės. Specialistų teikiamos tikslinės priežiūros konsultacijos pastatų savininkams ir valdytojams padėtų užkirsti kelią tolesniam kultūros paveldo objekto nykimui bei suteiktų įrankių ir žinių, kuriomis vadovaudamasis valdytojas galėtų pats imtis veiksmų ir taip užtikrinti geresnę pastato būklę ateityje. Siektina, kad prevencinės kultūros paveldo objektų priežiūros praktika būtų įdiegiama kuo plačiau valstybiniame ir savivaldybių lygmenyse bei taptų nuolatine paveldosaugos institucijų veiklos funkcija.
Siekiant teigiamų rezultatų, būtina parengti ilgalaikę paveldotvarkos strategiją (numatant aiškias strategines tvarkybos kryptis, siektinus tikslus, jų įgyvendinimo uždavinius, prevencinės priežiūros sąlygas ir prielaidas, investicijų pritraukimo nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybai būdus) ir didinti valstybinį finansavimą, kas leistų koordinuotai veikti skirtingoms valstybės ar savivaldos institucijoms ir įstaigoms.
Valstybinė kultūros paveldo komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybinės kultūros paveldo komisijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1, 4, 6 ir 7 punktais, n u s p r e n d ž i a:
1. Siūlyti Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Lietuvos Respublikos Prezidentui kultūros paveldo tvarkybai ir privačios nuosavybės – prieinamų visuomenei lankyti valstybės saugomų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tvarkomųjų paveldosaugos darbų išlaidų kompensavimui skiriamo finansavimo didinimą laikyti prioritetiniu valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos formavimo uždaviniu ir imtis atitinkamų veiksmų siekiant padidinti šios srities finansavimo apimtis.
2. Siūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei kartu su Kultūros ministerija parengti ilgalaikę paveldotvarkos strategiją, numatant aiškias kultūros paveldo tvarkybos kryptis, siektinus tikslus, jų įgyvendinimo uždavinius, prevencinės priežiūros sąlygas ir prielaidas, investicijų ir mecenatų pritraukimo nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybai būdus.
3. Siūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei:
3.1 inicijuoti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo pakeitimus, numatant jame kultūros paveldo rėmimo fondo steigimo galimybę bei atskiru teisės aktu nustatant šio fondo lėšų kaupimo, panaudojimo tikslus ir tvarką;