Administracinė byla Nr. eA-102-822/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04859-2016-8
Procesinio sprendimo kategorija 30.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. vasario 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Litesko“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Litesko“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Litgas“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas UAB „Litesko“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. lapkričio 18 d. nutarimą Nr. O3-379 „Dėl UAB „Litesko“ įpareigojimo įsigyti perkeltą 2015 m. suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalį“.
1.1. Skunde pareiškėjas nurodė, kad Komisija pareiškėjo dujų kiekių neišpirkimo klausimą pradėjo spręsti remdamasis UAB „Litgas“ (toliau – ir Paskirtasis tiekėjas) skundais. Pareiškėjo vertinimu, Komisija tarp dviejų energetikos įmonių kylančius ginčus turi spręsti ne teismo tvarka, kaip tą nustato Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir Energetikos įstatymas) 34 straipsnis, pagal pačios Komisijos nustatytas ginčų neteisminio sprendimo procedūros taisykles, tačiau šios tvarkos nebuvo laikytasi. Todėl, Komisija priimdamas Nutarimą peržengė savo kompetencijos ribas.
1.2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. balandžio 29 d. jis ir UAB „Litgas“ sudarė gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. STNSUT-2014/16 (toliau – Sutartis), pagal kurią UAB „Litgas“, kaip paskirtasis tiekėjas, įsipareigojo perduoti pareiškėjui Sutartyje nustatyta tvarka paskirstytą suskystintų gamtinių dujų (toliau – ir SGD) terminalo būtinojo kiekio dalį, o pareiškėjas įsipareigojo nupirkti šią dalį Sutartyje nurodytais kiekiais bei terminais ir apmokėti Sutartyje nustatyta tvarka. 2015 m. pareiškėjas iš UAB „Litgas“ įsigijo ir faktiškai suvartojo 70 proc. viso faktiškai suvartoto gamtinių dujų kiekio, nors pareiškėjui buvo nustatyta 65,85 procentinė SGD terminalo būtinojo kiekio dalis, tačiau priimant 2016 m. lapkričio 18 d. Nutarimą nebuvo vertinta, kad pareiškėjas faktiškai viršijo jam nustatytą procentinę dalį. Pareiškėjas nurodė, jog jis 2015 m. neįsigijo viso dar 2014 m. numatyto įsigyti gamtinių dujų kiekio dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių, ką jis su UAB „Litgas“ buvo susitaręs ir Sutartyje, tačiau ši aplinkybė nebuvo įvertinta Nutarime.
1.3. UAB „Litgas“ metams nustatė, kad energijos gamintojams paskirstomas būtinasis gamtinių dujų kiekis atitinka 100 proc. faktiškai gamintojų suvartojamo kiekio, papildomi gamtinių dujų kiekiai 2016 m. (t. y. perkelti iš 2015 m.) gali būti nebent perparduodami, t. y. Komisija skundžiamu Nutarimu įpareigojo pareiškėją įsigyti dujas ne šilumos ir / ar elektros gamybai, kaip tą nustato Lietuvos Respublikos suskystintų dujų terminalo įstatymo (toliau – ir SGDTĮ) 11 straipsnio 3 dalis, tačiau perparduoti.
1.4. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad bet koks kitas gamtinių dujų realizavimo būdas, išskyrus gamtinių dujų suvartojimą licencijuojamos veiklos vykdymo tikslais, nėra suderinamas su galiojančiu teisiniu reguliavimu, tačiau šios aplinkybės nebuvo įvertintos priimant Nutarimą. Prievolė energijos gamintojų nenupirktą (nepaskirstytą) būtinojo gamtinių dujų kiekio dalį realizuoti kitais būdais yra nustatyta išimtinai paskirtajam tiekėjui (UAB „Litgas“), o ne energijos gamintojams (pareiškėjui). Priimant Nutarimą buvo neįvertintos aplinkybės, kad energijos gamintojų atsakomybė dėl nesuvartoto kiekio atsiranda tik tuomet, jei energijos gamintojas (pareiškėjas) nesuvartojo gamtinių dujų pagal savo paties vartojimo grafiką. Pareiškėjas pabrėžė, kad jis nepažeidė savo pateikto gamtinių dujų vartojimo grafiko.
1.5. Pareiškėjas teigė, kad 2015 m. gruodžio 30 d. jo ir UAB „Litgas“ papildomame susitarime prie 2014 m. vasario 29 d. Gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/16 Nr. 1 (toliau – Papildomas susitarimas) buvo susitarta, kad pareiškėjui 2015 metams priskirto SGD terminalo būtinojo kiekio dalies galutinis likutis, kurį UAB „Litgas“ pagal Sutartį turėjo pateikti pareiškėjui 2015 m. gruodį, tačiau dėl pareiškėjo prašymo šis likutis nebuvo patiektas, yra perkeliamas į 2016 m. kalendorinius metus.
1.6. Pareiškėjui kilo abejonių, ar Komisija vertino jo veiklą, atsižvelgdamas į tai, ar pareiškėjas nepadarė reguliuojamos veiklos pažeidimų (t. y. veikė kaip viešojo administravimo priežiūros ir kontrolės funkcijas atliekantis priežiūros subjektas), ar neteismine tvarka sprendė tarp UAB „Litgas“ ir jo kilusį ginčą dėl papildomų gamtinių dujų kiekių. Pareiškėjo vertinimu Nutarimu nustatytas įpareigojimas yra nesuderinamas su SGDTĮ 11 straipsnio reguliavimu, kuris Komisijai suteikia įgaliojimus atlikti priežiūrą tik dėl tų iš UAB „Litgas“ įsigyjamų gamtinių dujų kiekių, kurie skirti išimtinai elektros energijos ir (ar) šilumos gamybai. Nutarime nebuvo vertinama ar pareiškėjas įsigijo visą (ir net viršijo) jam nustatytą procentinę viso faktiškai suvartoto gamtinių dujų kiekio dalį, Nutarime nepagrįstai buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. neįsigijo viso būtinojo kiekio ir perkėlė jį į 2016 metus. Pareiškėjas pabrėžė, kad iki 2015 m. vasario 28 d. galiojusio 2012 m. lapkričio 7 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1354 „Dėl Gamtinių dujų tiekimo diversifikavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Gamtinių dujų tiekimo diversifikavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) redakcijos 16 punktas nustatė, kad paskirtasis tiekėjas SGD terminalo būtinąjį kiekį ar jo dalį paskirsto kiekvienam energijos gamintojui proporcingai, atsižvelgdamas į tai, kiek kiekvienam energijos gamintojui per mėnesį reikia suvartoti gamtinių dujų. Ši proporcija turėjo būti parinkta atsižvelgiant į tai, kiek energijos gamintojui (taigi ir pareiškėjai) faktiškai reikia suvartoti gamtinių dujų energijos gamybai. O vėlesnis teisės akto pakeitimas tik patvirtino ir patikslino tvarką, kaip yra paskirstomas būtinasis gamtinių dujų kiekis, tačiau nepakeitė paties principo.
1.7. 2015 m. pareiškėjai buvo nustatyta privaloma 65,85 procentinė SGD terminalo būtinojo kiekio dalis, skaičiuojant nuo viso faktiškai suvartoto dujų kiekio. Pareiškėjas iš UAB „Litgas“ įsigijo 70 proc. viso savo faktiškai suvartoto gamtinių dujų kiekio. Pareiškėjas savo įsipareigojimą skaičiuojant procentinę dalį nuo viso sunaudoto gamtinių dujų kiekio viršijo. Nutarime buvo neįvertinta ir tai, kad konkretaus megavatvalandėmis (toliau – ir MWh) matuojamo gamtinių dujų kiekio pareiškėjas neįsigijo dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių (neįprastai šilto oro). Komisija suderino Paskirtojo tiekėjo (UAB „Litgas“) standartines sutarčių su energijos gamintojais sąlygas. Sutarties 9.5 punkte, be kita ko, nurodoma, kad Sutartimi nustatyta civilinė atsakomybė netaikoma, o Sutarties šalys gali būti visiškai ar iš dalies atleidžiamos nuo atsakomybės už šia Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą ar jų netinkamą vykdymą dėl nenugalimos jėgos (lot. force majeure) aplinkybių. Taigi, Sutartis nustatė, kad jei Sutarties įsipareigojimai, įskaitant ir dėl būtinojo gamtinių dujų kiekio įsigijimo, nebūtų vykdomi dėl nenugalimos jėgos aplinkybių, Sutarties šaliai už tai atsakomybė nekiltų. Tokiai Sutarties redakcijai pritarė ir Komisija. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš UAB „Litgas“ įsigijo mažesnį faktinį kiekį gamtinių dujų, nei buvo nustatyta Sutartyje, dėl didelių klimatinių sąlygų pasikeitimų, t. y. neįprastai šiltos žiemos, – tai turėjo tiesioginės įtakos gamtinių dujų energijos gamybos poreikiui ir tam pareiškėjas objektyviai negalėjo daryti įtakos.
1.8. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad teisinis reguliavimas draudžia gamtinių dujų, įsigyjamų iš Paskirtojo tiekėjo, realizavimo būdą jas perparduodant. Komisijos teisės skyriaus 2016 m. lapkričio 10 d. pažymoje Nr. 05-297 „Dėl UAB „Litesko“ įpareigojimo įsigyti perkeltą 2015 metų suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalį“ (toliau – ir Pažyma), kuria remiantis buvo priimtas Nutarimas, nepagrįstai nurodyta, kad bet kokiu tikslu panaudoto iš Paskirtojo tiekėjo įsigytų gamtinių dujų kiekio išlaidos pripažintinos būtinosiomis energijos gamintojo sąnaudomis.
1.9. Priimant Nutarimą buvo neįvertintos aplinkybės, kad pareiškėjas gamtines dujas pirko pagal suderintą grafiką, kurį patikslino atsižvelgęs į faktinį gamtinių dujų poreikį. Buvo įtvirtintas teisinis reguliavimas, kad Paskirtasis tiekėjas (UAB „Litgas“) privalo tikslinti SGD terminalo būtinojo kiekio dalies grafiką energijos gamintojams prieš kiekvieno mėnesio pradžią, atsižvelgiant į energijos gamintojų deklaruojamą vartojimo poreikio prognozę kitam mėnesiui. Pareiškėjas pabrėžė, kad Aprašo (taip pat ir ankstesnė Aprašo redakcija, galiojusi iki 2013 m. gruodžio 22 d.) 16 punktas, tiek ir SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatos nustato prievolę Paskirtajam tiekėjui derinti kasmėnesinius gamtinių dujų būtinojo kiekio grafikus, atsižvelgiant į energijos gamintojo prognozuojamą gamtinių dujų poreikį, todėl Paskirtojo tiekėjo vienašališkai 2015 m. gruodžio mėnesiui nustatytas gamtinių dujų būtinojo kiekio vartojimo grafikas, neatsižvelgiant į pareiškėjo deklaruojamą gamtinių dujų poreikį, yra prieštaraujantis imperatyvioms SGD terminalo įstatymo ir Aprašo normoms. Pagal vienašališkai Paskirtojo tiekėjo nustatytą gamtinių dujų būtinojo kiekio grafiką nupirktas ne visas gamtinių dujų kiekis negali būti traktuojamas kaip SGDTĮ, ar Aprašo reikalavimų, ar Sutarties nesilaikymas, ar netinkamas laikymasis dėl pareiškėjo kaltės, todėl šis kiekis negali būti perkeliamas į 2016 metus.
2. Atsakovas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.
2.1. Komisija paaiškino, kad remiantis jo turimais faktiškai paskirtojo tiekėjo UAB „Litgas“ pareiškėjui patiektais gamtinių dujų kiekiais per 2015 m., matyti, kad nesuvartotas ir Papildomu susitarimu perkeltas būtinasis kiekis susidarė 2015 m. kovo-gruodžio mėnesiais. Būtinajam kiekiui, perkeltam iš 2015 į 2016 metus, turėtų būti taikomas teisinis reglamentavimas, galiojęs nurodytu laikotarpiu.
2.2. Iki 2015 m. vasario 28 d. bei nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojusios tiek Aprašo, tiek SGDTĮ redakcijos nustatė skirtingą teisinį reglamentavimą, susijusį su būtinojo kiekio paskirstymu energijos gamintojams, taip pat būtinojo kiekio, kurio nesuvartoja energijos gamintojai, realizavimu, palyginti su SGDTĮ ir Aprašo redakcijomis, aktualiomis nagrinėjamu laikotarpiu (2015 m. kovo-gruodžio mėnesiais). Komisijos pozicijai yra pritaręs ir Energetikos ministerija, kuris dėl Aprašo taikymo būtinojo kiekio likučiams, perkeltiems iš 2015 į 2016 metus, yra konstatavęs – energijos gamintojui taikomi gamtinių dujų diversifikavimo reikalavimai, susiję su 2015 metams paskirstytu SGDTĮ būtinuoju kiekiu, turi būti įgyvendinti pagal 2015 metais galiojusią Aprašo tvarką bei pagal šios tvarkos įgyvendinimą detalizavusią energijos gamintojo ir paskirtojo tiekėjo sutartį dėl SGD terminalo būtinojo kiekio pirkimo ir pardavimo. Komisija pabrėžė, kad iš esmės galimi likučiai turi būti realizuoti to subjekto, kuriam tokia pareiga yra priskirta likučių atsiradimo momentu. Analogiškai turėtų būti taikomas ir SGDTĮ. Teigė, kad paskirtas tiekėjas laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 28 d. iki 2016 m. sausio 1 d. neturėjo pareigos realizuoti energijos gamintojų, taip pat ir pareiškėjo, nesuvartoto būtinojo kiekio dalies. Vartojimo poreikis nustatomas ne pagal faktiškai energijos gamintojo vartojamą kiekį, tačiau pagal ateinančių laikotarpių prognozes. Atkreipė dėmesį, kad, energijos gamintojas, norėdamas pakeisti tiekimo grafiką, turi prieš ateinantį mėnesį pateikti paskirtajam tiekėjui atnaujintą vartojimo grafiką, kuriuo vadovaudamasis paskirtasis tiekėjas patikslina energijos gamintojo gamtinių dujų tiekimo grafiką.
2.3. Atsakovas nurodė, kad priimant skundžiamą Nutarimą buvo pasirinkta įpareigoti pareiškėją tinkamai įvykdyti SGDTĮ jam nustatytą pareigą. Toks būdas buvo pasirinktas matant grėsmę, jog pareiškėjas gali pažeisti SGDTĮ reikalavimą. Pabrėžė, kad Komisijos įpareigojimas negali būti traktuojamas kaip reguliuojamos veiklos pažeidimo konstatavimas, kadangi tai nebuvo padaryta. Komisija yra įpareigota SGDTĮ 11 straipsnio 7 dalies vykdyti šio straipsnio reikalavimų tinkamo įgyvendinimo priežiūrą ir kontrolę. Tai, kad siekdamas SGDTĮ nustatytų tikslų Komisija gali pasirinkti tinkamiausius jų pasiekimo būdus, nėra pagrindo teigti, kad Komisija veikė viršydamas jam suteiktą kompetenciją.
2.4. Atsakovas paaiškino, kad būtinasis kiekis pareiškėjai buvo priskirtas vadovaujantis Aprašu. Teisinis reglamentavimas, taikytinas nagrinėjamoje byloje, nustatė, kad paskirtasis tiekėjas būtinąjį kiekį energijos gamintojams paskirsto pagal energijos gamintojų pateiktą prognozę. Procentinė dalis, kuri nustatoma nuo 2016 m. sausio 1 d., nekeičia iki tol Apraše nustatytos tvarkos, o tik ją patvirtina ir detalizuoja, kadangi nustatoma procentinė dalis skaičiuojama nuo energijos gamintojo vartojimo poreikio (prognozuojamas vartotinas kiekis), o ne nuo faktiškai vartojamo gamtinių dujų kiekio. Taigi, paskirtojo tiekėjo energijos gamintojams priskirtą būtinąjį kiekį galima aiškiai išreikšti MWh, o procentinė dalis, nustatyta energijos gamintojui, niekaip negali būti siejama su faktiškai vartojamu būtinuoju kiekiu. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pats pripažino, kad UAB „Litgas“ 2015 metams priskyrė konkretų kiekį būtinojo kiekio dalies, o ne procentinę išraišką. Pareiškėjas nepagrįstai susiejo negalėjimą įvykdyti sutartinių santykių su tinkamu SGDTĮ įtvirtintos pareigos vykdymu. Pareiškėjas nesuvartojo viso jam priskirto būtinojo kiekio per 2015 m., tačiau nei SGDTĮ, nei jį lydintys įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai nenustatė energijos gamintojams atleidimo pagrindų nuo SGDTĮ 11 straipsnyje nustatytos pareigos.
2.5. Komisija nenagrinėjo ginčo tarp šalių bei priimdama skundžiamą nutarimą nevertino pareiškėjo veiksmų atitikties Sutarties nuostatoms. Apraše aiškiai reglamentuota paskirtojo tiekėjo pareigos, tačiau tarp jų nėra pareigos realizuoti energijos gamintojų nesuvartotą būtinąjį kiekį, kaip teigia pareiškėjas. Paskirtasis tiekėjas turėjo pareigą tikslinti būtinojo kiekio dalies tiekimo mėnesio grafiką tik tuo atveju, kai energijos gamintojas atnaujina prognozuojamą vartojimo poreikį ateinančiam mėnesiui. Atsakovas pabrėžė, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas būtų pateikęs atnaujintą vartojimo prognozę prieš gruodžio mėnesį. Taigi, pats pareiškėjas, nors ir būdamas profesionalas savo srityje, nepasinaudojo galimybe pakoreguoti jam priskirto (pagal pareiškėjos prognozę) būtinojo kiekio dalies. Pareiškėjas, pasirašydamas Papildomą susitarimą, sutiko, kad perkeliamas kiekis negali turėti įtakos energijos gamintojams paskirstytam būtinajam kiekiui. Pareiškėjas, pasirašydamas Papildomą susitarimą, pateikė pastabas, kuriose jokių nesutikimų dėl perkeliamo kiekio realizavimo nepareiškė. Taigi jis tiek savo veiksmais iki skundžiamo nutarimo priėmimo, tiek kartu su skundu pateiktais jį pagrindžiančiais dokumentais nepateikė jokių teiginį, kad jis prieš 2015 m. gruodžio mėnesį atnaujino vartojimo prognozę, patvirtinančių įrodymų. Skundžiamas Nutarimas grindžiamas ne tik konkrečiomis teisės normomis, tačiau ir Komisijos atliktu faktinių aplinkybių bei situacijos vertinimu, pateiktu Pažymoje, o tai yra neatskiriama skundžiamo nutarimo dalis.
3. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Litgas“ atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
3.1. Atsiliepime paaiškino, kad pagal Sutartį UAB „Litgas“, kaip Paskirtasis tiekėjas, įsipareigojo perduoti pareiškėjui Sutartyje nustatyta tvarka paskirstytą suskystintųjų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalį, o pareiškėjas įsipareigojo nupirkti šią dalį Sutartyje nurodytais kiekiais bei terminais ir apmokėti Sutartyje nustatyta tvarka. Pareiškėjas, per 2015 metus turėdamas pareigą iš UAB „Litgas“ įsigyti 145 778 MWh priskirtą būtinąjį kiekį, per 2015 metus neišpirko
27 003,362 MWh priskirtojo būtinojo kiekio dalies.
3.2. Tarp pareiškėjo ir UAB „Litgas“ pasirašytas 2015 m. balandžio 23 d. Papildomas susitarimas prie Sutarties, kuriuo šalys susitarė dėl pareiškėjo neįsigytos 2015 metais jam priskirtos SGD terminalo būtinojo kiekio dalies likučio perkėlimo į 2016 metus.
3.3. 2016 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. SD-2016/200 UAB „Litgas“ į Komisiją, kaip į diversifikavimo reikalavimų laikymąsi kontroliuojančią instituciją, kreipėsi prašydamas įvertinti, ar pareiškėjas 2015 metais neįsigydamas teisės aktų nustatyta tvarka paskirstytos būtinojo kiekio dalies ir atsisakydamas ją faktiškai perkelti į 2016 metus nepažeidė SGDTĮ 11 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Komisija 2016 m. rugsėjo 12 d. priėmė pažymą Nr. 05-214 „Dėl UAB „Litesko“ pažeidimo vykdant Valstybinės kainų ir energetiko kontrolės komisijos reguliuojamą veiklą“ (toliau – Pirmoji pažyma), kurioje buvo konstatuota, kad pareiškėjas Papildomu susitarimu nesuvartotą būtinojo kiekio dalį (27 003,362 MWh) perkėlė į 2016 metus. Taip pat, kad pareiškėjas atsisako pateikti UAB „Litgas“ suskystintų dujų tiekimo grafiką iš 2015 metų perkeltam būtinajam kiekiui ir taip pažeidžia pareigą suderinti tiekimo grafiką su Paskirtuoju tiekėju (UAB „Litgas“). Pareiškėjas per 10 darbo dienų buvo įpareigotas ištaisyti pastarąjį pažeidimą ir pateikti tiekimo grafiką. Pirmojoje pažymoje taip pat buvo nurodyta, kad pareiškėjui už pažeidimus vykdant reguliuojamąją veiklą gali būti skiriamos Komisijos baudos.
3.4. Komisija 2016 m. lapkričio 10 d. priėmė pažymą Nr. 05-297 „Dėl UAB „Litesko“ įpareigojimo įsigyti perkeltą 2015 metų suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalį“, kurioje nustatė, kad pareiškėjas Papildomu susitarimu 2015 metais nesuvartotą būtinojo kiekio dalį (27 003,362 MWh) perkėlė į 2016 metus, konstatavo, kad pareiškėjas atsisako pateikti UAB „Litgas“ suskystintų dujų tiekimo grafiką iš 2015 metų perkeltam būtinajam kiekiui ir kvestionavo pareigą įsigyti perkeltą būtinąjį kiekį, taip pat įpareigojo pareiškėją įsigyti perkeltą 2015 metų būtinojo kiekio dalį (27 003,362 MWh) iki 2016 m. gruodžio 31 d.
3.5. Energetikos ministro 2014 m. vasario 10 d. įsakymu UAB „Litgas“ buvo paskirtas Paskirtuoju tiekėju, pasibaigus ministerijos organizuotam konkursui. Taigi, UAB „Litgas“, tapęs Paskirtuoju tiekėju, įgijo įstatymu nustatytą įpareigojimą užtikrinti SGD terminalo būtinąją veiklą, t. y. minimalų metinį gamtinių dujų srautą per Klaipėdos SGD terminalą, reikalingą būtinajai terminalo veiklai palaikyti. UAB „Litgas“ vykdoma Paskirtojo tiekėjo funkcija padeda Lietuvai pasiekti strateginių tikslų: sukuria ir palaiko atvirą prieigą prie pasaulinės gamtinių dujų rinkos ir galimybę tiekėjams pasinaudoti jos teikiamais privalumais, užtikrina tiekimo saugumą ir skatina realią konkurenciją Lietuvos gamtinių dujų tiekimo rinkoje.
3.6. 2016 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. SD-2016/200 UAB „Litgas“ kreipėsi į Komisiją, kaip į Aprašo reikalavimų laikymąsi kontroliuojančią instituciją, prašydamas įvertinti, ar pareiškėjas, neįsigydamas teisės aktų nustatyta tvarka paskirstytos būtinojo kiekio dalies (27 003,362 MWh) ir atsisakydamas ją perkelti į 2016 metus, nepažeidė SGDTĮ 11 straipsnyje nustatytų reikalavimų, t. y. Paskirtasis tiekėjas prašė Komisijos įvertinti vieno iš energijos gamintojų veiksmų atitiktį SGDTĮ 11 straipsnio nuostatoms. Taigi, Komisija nesprendė tarp pareiškėjo ir UAB „Litgas“ kilusio ginčo ir negalėjo to daryti. Komisija, priimdamas skundžiama Nutarimą, nevertino pareiškėjo ir UAB „Litgas“ tarpusavio civilinių teisinių santykių, t. y. Komisija nevertino ir negalėjo vertinti, ar tinkamai pareiškėjas vykdė Sutartį. Papildomu susitarimu buvo sukurtos visos prielaidos įvykdyti pareiškėjo, kaip energijos gamintojo, pareigą įsigyti 2015 metais priskirtą SGD terminalo būtinojo kiekio dalį, įvertinant tai, kad paskirtasis tiekimas buvo vykdomas pirmais metais ir pareiškėjas, kaip ir dar keli energijos gamintojai, netiksliai deklaravo savo dujų vartojimo poreikį 2015 metams. 2016 metams buvo nustatoma nauja SGD terminalo būtinojo kiekio dalis, kurios nustatymui ir jos dydžiui neturėjo ir negalėjo turėti įtakos 2015 metais priskirta SGD terminalo būtinojo kiekio dalis, nes būtinasis kiekis nustatomas tik vieniems metams.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
5. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2016 m. lapkričio 18 d. nutarimo Nr. O3-379 „Dėl UAB „Litesko“ įpareigojimo įsigyti perkeltą 2015 metų suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalį“, teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad:
6.1. Pareiškėjas yra šilumos tiekėjas, turintis šilumos tiekimo licenciją Nr. L4-ŠT-27, išduotą 2004 m. kovo 4 d. Komisijos nutarimu Nr. 03-25 su vėlesniais pakeitimais. Šilumos licencijavimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 982, 34 punktas nustato, kad licencijų turėtojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, šių taisyklių, kitų teisės aktų, reglamentuojančių šilumos ūkio veiklą.
6.2. Pareiškėjas ir Paskirtasis tiekėjas sudarė Sutartį dėl būtinojo kiekio įsigijimo. Taigi, pareiškėjas pasirašė Sutartį, įsipareigodamas įsigyti tokią būtinojo kiekio dalį, kurią pats prognozavo suvartoti. Aprašas nustatė, kad energijos gamintojo poreikis nustatomas pagal paties energijos gamintojo pagrįstą vartojimo prognozę (Aprašo 15 punktas).
6.3. 2014 m. balandžio 29 d. tarp UAB „Litgas“ (Paskirtasis tiekėjas) ir UAB „Litesko“ (energijos gamintojas) buvo sudaryta Gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. STNSUT-2014/16, kuria pareiškėjas įsipareigojo įsigyti jam priskirtą suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinąjį kiekį, t. y. 145 778,037 MWh suskystintų gamtinių dujų. Per 2015 metus pareiškėjas iš UAB „Litgas“ neįsigijo 27 003,362 MWh suskystintų gamtinių dujų. Nesuvartotas kiekis buvo perkeltas iš 2015 m. į 2016 m. pasirašant 2015 m. gruodžio 30 d. Papildomą susitarimą prie 2014 m. balandžio 29 d. gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/16.
UAB „Litgas“ ne vieną kartą kreipėsi į pareiškėją, prašydamas atsiųsti planuojamą perkeltų kiekių vartojimo grafiką 2016 metais. Pareiškėjas nesiuntė vartojimo grafiko bei kvestionavo pareigą pirkti Papildomu susitarimu perkeltą kiekį.
6.4. 2016 m. rugpjūčio 10 d. UAB „Litgas“ kreipėsi į Komisiją raštu Nr. SD-2016/200 prašydamas įvertinti, ar UAB „Litesko“, 2015 m. neįsigydamas teisės aktų nustatyta tvarka paskirstytos būtinojo kiekio dalies (27 003,362 MWh) ir atsisakydamas ją perkelti į 2016 m., nepažeidė SGDTĮ 11 straipsnyje nustatytų reikalavimų.
6.5. Komisija 2016 m. lapkričio 18 d., remdamasi Pažyma Nr. 05-297, priėmė skundžiamą Nutarimą įpareigoti pareiškėją iki 2016 m. gruodžio 31 d. įsigyti 2015 metais nesuvartotą būtinąjį kiekį (27 003,362 MWh), kurį jis Papildomu susitarimu perkėlė į 2016 metus. Priimant skundžiamą Nutarimą buvo pasirinkta įpareigoti pareiškėją tinkamai įvykdyti SGDTĮ jai nustatytą pareigą.
7. Teismas atkreipė dėmesį, jog Komisija Pažymoje aiškiai nurodė, kad yra grėsmė, jog pareiškėjas pažeis SGDTĮ jam nustatytą pareigą, tačiau Komisijos įpareigojimas negali būti traktuojamas kaip reguliuojamos veiklos pažeidimo konstatavimas. Teismas pasisakė, kad Nutarimu atsakovas nekonstatavo pažeidimo, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad Komisija praleido 6 mėn. nubaudimo senaties terminą. Komisija yra įpareigota SGDTĮ 11 straipsnio 7 dalies vykdyti šio straipsnio reikalavimų tinkamo įgyvendinimo priežiūrą ir kontrolę, todėl pareiškėjo teiginiai, kad Komisija veikė viršydama jam suteiktą kompetenciją, nepagrįsti.
8. Teismas nustatė, kad būtinasis kiekis pareiškėjui buvo priskirtas vadovaujantis tuo metu galiojusiu Aprašu. Vadovaujantis Aprašo 16 punktu, kuris nustato, kad Paskirtasis tiekėjas SGD terminalo būtinąjį kiekį ar jo dalį paskirsto kiekvienam energijos gamintojui proporcingai, atsižvelgdamas į tai, kiek kiekvienam energijos gamintojui per mėnesį reikia suvartoti gamtinių dujų. O kiek energijos gamintojui reikia suvartoti gamtinių dujų, paskirtasis tiekėjas nustato Aprašo 15 punkte nustatyta tvarka, kuri sako, kad paskirtasis tiekėjas, nustatydamas energijos gamintojo gamtinių dujų vartojimo poreikį, atsižvelgia į faktinį energijos gamintojo gamtinių dujų kiekio suvartojimą praėjusiais kalendoriniais metais, energijos gamintojo veiklos tendencijas ir rinkos plėtros perspektyvas. Taigi, Būtinojo kiekio paskirstymas energijos gamintojams vykdomas remiantis energijos gamintojų pateiktomis vartojimo prognozėmis (Aprašo 15 punktas). Byloje nustatyta, kad būtinojo kiekio dalis 2015 m. buvo paskirstyta kaip tam tikra būtinojo kiekio dalis nuo visų energijos gamintojų pateikto ateities vartojimo poreikio. Priskiriant būtinąjį kiekį energijos gamintojui 2015 metams išreikšta procentinė dalis buvo nustatyta nuo deklaruoto vartojimo poreikio (Aprašo 14 punktas).
9. Teismas atkreipė dėmesį, jog teisinis reglamentavimas taikytinas nagrinėjamoje byloje, nustato, kad paskirtasis tiekėjas būtinąjį kiekį energijos gamintojams paskirsto pagal energijos gamintojų pateiktą prognozę. Ir procentinė dalis, kuri yra nustatoma nuo 2016 m. sausio 1 d., nekeičia iki Apraše nustatytos tvarkos (tiek iki 2015 m. vasario 28 d., tiek iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusių Aprašo redakcijų), o tik ją patvirtina ir detalizuoja, kadangi nustatoma procentinė dalis skaičiuojama nuo energijos gamintojo vartojimo poreikio (prognozuojamas vartotinas kiekis), o ne nuo faktiškai vartojamo gamtinių dujų kiekio. Paskirtojo tiekėjo energijos gamintojams priskirtą būtinąjį kiekį galima aiškiai išreikšti MWh, o procentinė dalis, nustatyta energijos gamintojui, niekaip negali būti siejama su faktiškai vartojamu būtinuoju kiekiu. Teismas nustatė, kad UAB „Litgas“, pareiškėjui priskirdamas 2015 metams būtinojo kiekio dalį, tai padarė konkrečiu kiekiu, o ne procentine išraiška.
10. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Nutarime nebuvo įvertinta aplinkybė, kad jis neįsigijo viso gamtinių dujų kiekio dėl ne nuo jo priklausiusių aplinkybių (force majeure), teismas pasisakė, kad pareiškėjas nepagrįstai susiejo negalėjimą įvykdyti sutartinių santykių su SGDTĮ įtvirtintos pareigos tinkamu vykdymu. Pareiškėjas nesuvartojo viso jam priskirto būtinojo kiekio per 2015 m., tačiau nei SGDTĮ, nei jį lydintys įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai nenustatė energijos gamintojams atleidimo pagrindų nuo SGDTĮ 11 straipsnyje nustatytos pareigos, todėl teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, dėl neįsigijimo viso gamtinių dujų kiekio dėl ne nuo pareiškėjo priklausiusių aplinkybių.
11. Teismas konstatavo, kad Komisija nenagrinėjo ginčo tarp šalių bei priimdamas skundžiamą Nutarimą nevertino pareiškėjo veiksmų atitikties Sutarties nuostatoms. Teismas atkreipė dėmesį, jog Aprašas aiškiai reglamentuoja paskirtojo tiekėjo pareigas, tačiau tarp jų nėra pareigos realizuoti energijos gamintojų nesuvartotą būtinąjį kiekį.
12. Teismas vadovaudamasis Aprašo 16 punktu pasisakė, kad Paskirtasis tiekėjas turėjo pareigą tikslinti būtinojo kiekio dalies tiekimo mėnesio grafiką tik tuo atveju, kai energijos gamintojas atnaujina prognozuojamą vartojimo poreikį ateinančiam mėnesiui. Teismas iš byloje esančių duomenų nenustatė, kad pareiškėjas būtų pateikęs atnaujintą vartojimo prognozę prieš gruodžio mėnesį. Pareiškėjas nepasinaudojo galimybe pakoreguoti jam priskirto (pagal pareiškėjo prognozę) būtinojo kiekio dalį. Pareiškėjas pasirašydamas Papildomą susitarimą sutiko, kad perkeliamas kiekis negali turėti įtakos energijos gamintojams paskirstytam būtinajam kiekiui, jis pateikė pastabas, kuriose jokių nesutikimų dėl perkeliamo kiekio realizavimo nepareiškė.
13. Atsakydamas į pareiškėjo teiginius, kad Pažymoje, kuria remiantis priimtas Nutarimas, nepagrįstai nurodyta, kad bet kokiu tikslu panaudoto iš Paskirtojo tiekėjo įsigytų gamtinių dujų kiekio išlaidos pripažintinos būtinosiomis energijos gamintojo sąnaudomis, teismas nurodė, kad Aprašo 10 punkte nustatyta, kad energijos gamintojai turi pareigą sudaryti sutartis su paskirtuoju tiekėju dėl būtinojo kiekio įsigijimo, o Aprašo 20 punkte nustatyta, kad energijos gamintojų patirtos sąnaudos vykdant Aprašo 10 punkte nustatytą pareigą pripažįstamos pagrįstomis energijos gamintojo kuro įsigijimo sąnaudomis. Teismas pabrėžė, kad tiek SGDTĮ, tiek Aprašas nustato, kad energijos gamintojams pagrįstos sąnaudos, patirtos įsigyjant būtinąjį kiekį, įtraukiamos į valstybės reguliuojamas kainas, todėl pareiškėjo teiginius, kad šios sąnaudos negali būti įtraukiamos į šilumos kainą, teismas vertino kaip nepagrįstus.
14. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas nurodė, kad dar prieš 2015 m. gruodį deklaravo prognozuojamą gamtinių dujų poreikį 2015 m. gruodžio mėnesiui, tačiau teismui nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, priešingai, Papildomo susitarimo pasirašymas, kuriuo buvo perkeltas 2015 m. nesuvartotas būtinasis kiekis, leido teismui daryti išvadas apie kitokius pareiškėjo veiksmus. Teismas atkreipė dėmesį, kad Papildomo susitarimo (E) punkte nustatyta, kad energijos gamintojas patvirtina, kad pagal 2015 metų gamtinių dujų tiekimo grafiką jis nenupirks visos 2015 metams jam priskirtinos SGD terminalo būtinojo kiekio dalies, ir jos preliminarus likutis pagal 2015 metų gamtinių dujų tiekimo grafiką yra 31 680,516 MWh. Pareiškėjas, pasirašydamas Papildomą susitarimą, teikė pastabas, kuriose jokio nesutikimo dėl preliminariai perkeliamo kiekio nenurodė.
15. Įvertinęs byloje esančius duomenis ir teisinį reguliavimą teismas konstatavo, kad Komisija, priimdamas ginčijamą nutarimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos, jo veiksmai neprieštaravo tikslams bei uždaviniams, dėl kurių jis buvo įsteigtas ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Teismas sprendė, kad ginčijamą Nutarimą naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, pareiškėjo skundą atmetė.
III.
16. Pareiškėjas UAB „Litesko“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tas pačias nesutikimo su Nutarimu atlinkybes, kaip ir pirminiame savo skunde. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime neįvertino, kad:
16.1. Komisija priimdamas Nutarimą veikė peržengdamas savo kompetencijos ribas. Komisijos priimtas Nutarimas ir atliktas pareiškėjo veiksmų vertinimas neatitinka nei vienos teisės aktuose apibrėžtos Komisijos procedūros. Komisijai nėra suteikta teisė pateikti aiškinimus, kurie keičia teisinį reguliavimą. Nei SGDTĮ, nei jokiu kitu teisės aktu Komisijai nėra suteikta teisė vykdyti priežiūrą papildomos civilinės sutarties tarp dviejų ūkio subjektų vykdymą, todėl Komisija Nutarimą priėmė nepagrįstai. Pareiškėjui nesuprantama, kokiu pagrindu remiantis Komisija nustatė įpareigojimą jam, kadangi Nutarimo priėmimo metu dar nebuvo pasibaigęs terminas, numatytas Papildomame susitarime tarp pareiškėjo ir UAB „Litgas“.
16.2. 2015 m. pareiškėjas iš UAB „Litgas“ įsigijo ir faktiškai suvartojo 70 proc. viso faktiškai suvartoto gamtinių dujų kiekio, kai tuo tarpu pareiškėjui buvo nustatyta 65,85 procentinė SGD terminalo būtinojo kiekio dalis, tačiau priimant Nutarimą nebuvo vertinta, kad pareiškėjas faktiškai viršijo jam nustatytą procentinę dalį.
16.3. Pareiškėjas 2015 m. neįsigijo viso dar 2014 m. numatyto įsigyti gamtinių dujų kiekio dėl ne nuo pareiškėjo priklausančių aplinkybių (force majeure), ką pareiškėjas su UAB „Litgas“ buvo susitarę ir Sutartyje, tačiau ši aplinkybė nebuvo įvertinta priimant Nutarimą.
16.4. 2016 metams UAB „Litgas“ nustatė, kad energijos gamintojams paskirstomas būtinasis gamtinių dujų kiekis atitinka 100 proc. faktiškai gamintojų suvartojamo kiekio, papildomi gamtinių dujų kiekiai 2016 m. (t.y. perkelti iš 2015 m.). gali būti nebent perparduodami, t. y. Komisija skundžiamu Nutarimu įpareigojo pareiškėją įsigyti dujas ne šilumos ir /ar elektros gamybai, kaip tą numato SGDĮ 11 straipsnio 3 dalis, tačiau perpardavimui.
16.5. Bet koks kitas gamtinių dujų realizavimo būdas, išskyrus gamtinių dujų suvartojimą, licencijuojamos veiklos vykdymo tikslais nėra suderinamas su galiojančiu teisiniu reguliavimu, tačiau šios aplinkybės nebuvo įvertintos priimant Nutarimą.
16.6. Prievolė energijos gamintojų nenupirktą/nepaskirstytą būtinojo gamtinių dujų kiekio dalį realizuoti kitais būdais yra nustatyta išimtinai Paskirtajam tiekėjui (UAB „Litgas“), o ne energijos gamintojams (pareiškėjui).
16.7. Priimant Nutarimą buvo neįvertintos aplinkybės, kad energijos gamintojų atsakomybė dėl nesuvartoto kiekio atsiranda tik tuomet, jei energijos gamintojas (pareiškėjas) nesuvartojo gamtinių dujų pagal savo paties vartojimo grafiką, tuo tarpu pareiškėjas nepažeidė savo pateikto gamtinių dujų vartojimo grafiko. Galiojantis teisinis reguliavimas nenumatė taisyklės, kad būtinasis kiekis galėjo būti tikslinamas, išlaikant energijos gamintojų priskirtiną būtinojo kiekio dalį.
16.8. Pareiškėjui įvykdžius Nutarimą, būtų atsiradusi ženkli žala vartotojams. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nors akivaizdu, kad dėl objektyvių (tame tarpe ir klimatinių, dėl vartotojų veiksmų mažinant šilumos suvartojimą, dėl nepriklausomų šilumos gamintojų šilumos pardavimo apimčių padidėjimo) sąlygų pasikeitimo pasikeitus šilumos poreikiui ir atitinkamai sumažėja gamtinių dujų energijos gamybai poreikis, tačiau Komisijos pozicija šiuo atveju vienareikšmė – nesvarbu, kiek reikia gamtinių dujų šilumos gamybai, šilumos vartotojai privalo apmokėti ir už gamtines dujas, kurios nėra skirtos šilumos gamybai. Tai, pareiškėjo vertinimu yra akivaizdus šilumos vartotojų interesų ignoravimas. Pareiškėjas pabrėžia, kad nuostoliai, kurie būtų įtraukti vartotojams į šilumos kainas, sudaro 346 831.18 Eur.
16.9. Praleista nubaudimo senatis. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog Energetikos įstatymo 36 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad Komisijos sprendimas dėl sankcijos skyrimo turi būti priimtas per šešis mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos. Tęstinio pažeidimo atveju sankcija gali būti paskirta ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Sankcijų skyrimo taisyklių, patvirtintų Komisijos 2014 m. vasario 10 d. nutarimo „Dėl sankcijų skyrimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. O3-44, 14 punkte.
16.10. Sutarties 2.3 punkte reglamentuota procedūra apibūdina UAB „Litgas“ galimus veiksmus, jei energijos gamintojai nenupirktų perkeltojo gamtinių dujų kiekio iki 2016 m. gruodžio 31 d., todėl iki 2016 m. gruodžio 31 d. nėra pagrindo vertinti, ar pareiškėjas pažeidė savo įsipareigojimus pagal Sutartį.
17. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
17.1. Komisijai yra suteikti tam tikri įgaliojimai valstybės reguliuojamų energetikos ūkio subjektų srityje, inter alia (be kita ko), įgaliojimai kontroliuoti bei prižiūrėti SGDTĮ 11 straipsnyje numatytų reikalavimų tinkamą įgyvendinimą. Todėl Komisija turi diskrecijos teisę, atsižvelgdama į SGDTĮ 1 straipsnyje įtvirtintus tikslus ir kitas aukščiau minėtas teisės normas, pasirinkti kontrolės bei priežiūros prioritetus bei priimti atitinkamus sprendimus. Atsakovas paaiškina, kad priimant skundžiamą Nutarimą buvo pasirinkta įpareigoti pareiškėją tinkamai įvykdyti SGDTĮ jam numatytą pareigą. Toks būdas buvo pasirinktas matant grėsmę, jog pareiškėjas gali pažeisti SGDTĮ reikalavimą, kadangi pareiškėjas kvestionavo (ir vis dar kvestionuoja) pareigą įsigyti jam priskirtą būtinąjį kiekį. Komisija yra įpareigota SGDTĮ 11 straipsnio 7 dalies vykdyti šio straipsnio reikalavimų tinkamo įgyvendinimo priežiūrą ir kontrolę, taip pat į tai, kad siekdama SGDTĮ numatytų tikslų Komisija gali pasirinkti tinkamiausius jų pasiekimo būdus, nėra pagrindo teigti, kad Komisija veikė viršydama jai suteiktą kompetenciją.
17.2. Priskiriant būtinąjį kiekį energijos gamintojui 2015 metams išreikšta procentinė dalis buvo nustatyta nuo deklaruoto vartojimo poreikio (Aprašo 14 punktas). Taigi iš esmės paskirstytas kiekis turi būti įsigytas visa apimtimi, skaičiuojant MWh, o jei yra norima skaičiuoti procentine dalimi, tai procentinė dalis turėtų būti skaičiuojama ne nuo faktiškai suvartoto gamtinių dujų kiekio, bet nuo energijos gamintojo deklaruoto vartojimo poreikio prieš paskirstant būtinąjį kiekį.
17.3. Pareiškėjas nepagrįstai susiejo negalėjimą įvykdyti sutartinių santykių (Komisijos įsitikinimu, pareiškėjas turėjo visas priemones tinkamai įvykdyti sutartį) su SGDTĮ įtvirtintos pareigos tinkamu vykdymu. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nesuvartojo viso jam priskirto būtinojo kiekio per 2015 m., tačiau Komisija nesutinka su vertinimu, kad pareiškėjas negalėjo šio kiekio įsigyti. Pareiškėjas turėjo visas galimybes įsigyti 2015 metais nesuvartotą kiekį tiek 2015 metų pabaigoje, tiek per visus 2016 metus. Taip pat Komisija pabrėžia, kad nei SGDTĮ, nei jį lydintys poįstatyminiai teisės aktai nenumatė energijos gamintojams atleidimo pagrindų nuo SGDTĮ 11 straipsnyje numatytos pareigos.
17.4. Pareiškėjas, pasirašydamas Papildomą susitarimą, sutiko, kad perkeliamas kiekis negali turėti įtakos energijos gamintojams paskirstytam būtinajam kiekiui. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas, pasirašydamas Papildomą susitarimą, pateikė pastabas, kuriose jokių nesutikimų dėl perkeliamo kiekio realizavimo nepareiškė. Komisija pareiškėjui yra pateikusi išaiškinimą dėl sąnaudų, patirtų realizavus perkeltą būtinąjį kiekį, kompensavimo. Tai buvo padaryta 2016 m. gegužės 20 d. raštu Nr. R2-(Š)-1447 „Dėl 2015 m. paskirto SGD terminalo būtinojo kiekio dalies perkėlimo į 2016 metus“. Aprašas numato, kad energijos gamintojams pagrįstos sąnaudos, patirtos įsigyjant būtinąjį kiekį, yra įtraukiamos į valstybės reguliuojamas kainas. Todėl, pareiškėjo teiginiai, kad šios sąnaudos negali būti įtraukiamos į šilumos kainą, laikytini nepagrįstais.
17.5. Iš Apraše nurodytų nuostatų matyti, kad Paskirtasis tiekėjas turėjo pareigą realizuoti tik tą būtinojo kiekio dalį, kuri nebuvo paskirstyta energijos gamintojams. Atsakovas pabrėžia, jog negalima teigti, kad Paskirtajam tiekėjui buvo pareiga realizuoti ir energijos gamintojų nesuvartotą būtinojo kiekio dalį. Tuo tarpu energijos gamintojai turėjo įsigyti visą, jiems priskirtą gamtinių dujų kiekį 2015 m. vasario 28 d. – 2015 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu.
17.6. Tai, kad pareiškėjas ne visą būtinąjį kiekį įtraukė į mėnesines prognozuojamo vartojimo prognozes, negali būti argumentu teigiant, kad pareiškėjas nepažeidė savo pateikto gamtinių dujų vartojimo grafiko. Prognozuojamo gamtinių dujų kiekio grafikai gali būti koreguojami atsižvelgiant į faktinį poreikį, tačiau bendroje sumoje energijos gamintojo Paskirtajam tiekėjui deklaruotas metinis gamtinių dujų vartojimo poreikis, kurio pagrindu Paskirtasis tiekėjas paskirsto SGD terminalo būtinojo kiekio dalį konkretiems energijos gamintojams, kisti negali, t. y. energijos gamintojas privalo suvartoti visą jam priskirtą būtinąjį kiekį. Taip pat atsakovas pažymi tai, jog pareiškėjas pasirašė Papildomą susitarimą, kuriuo įsipareigojo iki 2016 m. pradžios įsigyti būtinojo kiekio dalį, kuri buvo perkelta iš 2015 metų. Šis faktas patvirtina, jog pareiškėjas suvokė ir žinojo, kad turi pareigą įsigyti visą priskirtą būtinąjį kiekį, nepriklausomai nuo deklaruoto vartojimo.
17.7. Tiek SGDTĮ, tiek Apraše įtvirtintas reguliavimas numato, kad energijos gamintojams pagrįstos sąnaudos, patirtos įsigyjant būtinąjį kiekį, yra įtraukiamos į valstybės reguliuojamas kainas, todėl atsakovo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad Komisija painioja nurodytuose teisės aktuose vartojamas sąvokas, laikytini deklaratyviais, kurie grindžiami vien pareiškėjo subjektyvia nuomone.
18. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Litgas“ atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Apeliaciniame skunde iš esmės dėsto pirmosios instancijos teismui teiktas situacijos vertinimo aplinkybes. Papildomai atsiliepime nurodo:
18.1. Komisija priimdama Nutarimą veikė Energetikos įstatymo 8 straipsnio 1, 8 dalių ir SGDTĮ 11 straipsnio 12 dalyje jai suteiktų įgaliojimų pagrindu. Komisija priimdama Nutarimą nesprendė tarp pareiškėjo ir UAB „Litgas“ kilusio ginčo. Komisija priimdama Nutarimą ne įpareigojo pareiškėją vykdyti šalių sudarytą Papildomą susitarimą, o įvykdyti pareigą, kylančią iš norminių teisės aktų, už kurių įvykdymo priežiūrą Komisija yra atsakinga.
18.2. Aplinkybė, kad 2015 metais pareiškėjas iš UAB „Litgas“ įsigijo ir faktiškai suvartojo 70 proc. viso savo faktiškai suvartoto gamtinių dujų kiekio, kai tuo tarpu pareiškėjui buvo nustatyta 65,85 procentinė SGD terminalo būtinojo kiekio dalis, ginčo atveju yra teisiškai nereikšminga. SGDTĮ 11 straipsnio 12 dalyje numatyto įpareigojimo įsigyti SGD būtinąjį kiekį vykdymas yra privaloma energetikos sektoriaus reguliuojamos veiklos sąlyga, už kurios nevykdymą ar netinkamą vykdymą, taip pat už kitus susijusius energetikos sektoriaus reguliuojamos veiklos pažeidimus energetikos įmonėms gali būti skiriamos baudos ir sankcijos EĮ nustatyta tvarka ir sąlygomis. Todėl, nepriklausomai nuo to, jog pareiškėjas 2015 metais iš UAB „Litgas“ įsigijo ir faktiškai suvartojo 70 proc. viso faktiškai jo suvartoto gamtinių dujų kiekio, vadovaujantis tuo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu, pareiškėjas, turi pareigą įsigyti visą jam 2015 metais priskirtą SGD terminalo dujų kiekį energetine išraiška, t. y. MWh, kuris jam buvo priskirtas 2014 metais remiantis jo paties deklaruotu 2015 m. gamtinių dujų vartojimo poreikiu. Dėl šios pareiškėjui, kaip energijos gamintojui, SGDTĮ ir Apraše nustatytos pareigos ignoravimo Komisija ir priėmė skundžiamą Nutarimą.
18.3. Pareiškėjas byloje įrodymų, patvirtinančių egzistavus force majeure (nenugalima jėga) aplinkybes, nepateikė, teisėjų kolegija, nagrinėjusi bylą, šių sąlygų egzistavimo sprendime taip pat nekonstatavo, todėl UAB „Litgas“ vertinimu šis pareiškėjo argumentas atmestinas.
18.4. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Papildomu susitarimu perkelto SGD terminalo būtinojo kiekio realizavimo būdas yra nesuderinamas su galiojančiu teisiniu reguliavimu, nes pareiga įsigyti priskirtą SGD terminalo būtinojo kiekio dalį kyla energijos gamintojui, kaip subjektui. Tokios pareigos realizavimo būdas neturi įtakos pačios energijos gamintojo pareigos įsigyti jam priskirtą SGD terminalo būtinąjį kiekį turiniui ir jos apimčiai SGDTĮ prasme, o yra svarbus tik Komisijai nustatant tokios veiklos reguliuojamos veiklos sąnaudų pagrįstumą.
18.5. Pareiškėjas nepagristai teigia, kad prievolė energijos gamintojų nenupirktą/nepaskirstytą būtinojo gamtinių dujų kiekio dalį realizuoti kitais būdais yra nustatyta išimtinai paskirtajam tiekėjui, o ne energijos gamintojams. UAB „Litgas“ atkreipia dėmesį, kad Apraše aiškiai reglamentuota paskirtojo tiekėjo pareigos, tačiau tarp jų nėra pareigos realizuoti energijos gamintojų nesuvartotą būtinąjį kiekį.
18.6. Nėra pagrindo teigti, kad energijos gamintojų atsakomybė dėl nesuvartoto kiekio atsiranda tik tuomet, jei energijos gamintojas nesuvartojo gamtinių dujų pagal savo paties vartojimo grafiką. Pareiškėjo vykdoma veikla patenka į SGDTĮ taikymo sritį, todėl pareiškėjas turi pareigą būtinojo kiekio dalį įsigyti iš paskirtojo tiekėjo. Pareiškėjui gamtinės dujos tiekiamos šalių sudarytos Sutarties pagrindu. Vadovaujantis Sutarties 4.1 punktu, energijos gamintojas įsipareigoja deklaruoti Paskirtajam tiekėjui vartojimo poreikį. Energijos gamintojas vartojimo poreikį deklaruoja Paskirtajam tiekėjui elektroniniu būdu Sutarties prieduose nurodytose formose. Tačiau, nors UAB „Litgas“ ne vieną kartą kreipėsi į pareiškėją, prašydamas atsiųsti planuojamą perkeltų kiekių vartojimo grafiką 2016 metais, pastarasis neatsiuntė vartojimo grafiko bei kvestionavo pareigą pirkti Papildomu susitarimu perkeltą kiekį.
18.7. Pareiškėjo teiginys, kad nevykdydamas skundžiamo Nutarimo savo veiksmais apsaugojo vartotojus nuo papildomų bereikalingų kaštų yra nepagrįstas. UAB „Litgas“ teigia, kad iš anksto taikė visas įmanomas priemones ir ėmėsi iniciatyvos, kad energijos gamintojų 2015 metams priskirta ir nesuvartota SGD terminalo būtinojo kiekio dalis būtų realizuota kuo mažesnėmis sąnaudomis. Tuo tarpu didžiausias grėsmės šaltinis galimai žalai vartotojams atsirasti, UAB „Litgas“ vertinimu, yra neatsakingas paties pareiškėjo elgesys.
19. Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 10 d. pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose iš esmės atkartoja savo poziciją teiktą apeliaciniame skunde. Papildomai nurodo, kad:
19.1. Pareiškėjas įvykdė SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalyje nustatytą pareigą, kaip ji įtvirtinta įstatyme.
19.2. Komisijos atsiliepime ignoruojama, kad Komisijos Nutarimu yra ne vertinamas SGDTĮ 11 straipsnio įpareigojimo vykdymas, tačiau pareiškėjo ir UAB „Litgas“ sutarties vykdymas. Kilęs ginčas dėl sutarties įvykdymo nėra ir negali būti Komisijos kompetencijos objektu.
19.3. Tai, kad Nutarimu buvo išspręstas Komisijos kompetencijai nepriklausantis klausimas, patvirtina ir oficiali valstybinių institucijų pozicija. 2017 m. balandžio 20 d. Energetikos ministerijos rašte Nr. (7.5-09)3-788, kuriame buvo keltas klausimas dėl UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ SGDTĮ 11 straipsnio įpareigojimų vykdymo, nurodyta, kad „energijos gamintojai, įgyvendindami gamtinių dujų tiekimo diversifikavimo reikalavimus, su paskirtuoju tiekėju sudaro gamtinių dujų pirkimo-perdavimo sutartis. Šiomis sutartimis prisiimamų įsipareigojimų galiojimas yra susietas ne su energijos gamintojo sprendimu nebevykdyti valstybės reguliuojamos energijos gamybos, bet su tinkamu sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymu. Ginčai kylantys dėl sutarties vykdymo turėtų būti sprendžiami sutartyje numatytais būdais. Energijos gamintojų ir paskirtojo tiekėjo sutarčių sąlygos numato, kad šalims nesusitarus, kiekvienas ginčas kylantis iš šios sutarties, galutinai sprendžiamas Vilniaus komercinio arbitražo teisme pagal šio teismo reglamentą“.
19.4. 2014 m., laikotarpiu kuomet vyko energijos gamintojų gamtinių dujų vartojimo prognozių pateikimas, SGDT gamtinių dujų būtinojo kiekio paskirstymo skaičiavimai bei šių skaičiavimų pagrindu Paskirtojo tiekėjo vienašališkai priskiriama būtinojo gamtinių dujų kiekio dalis kiekvienam gamintojui buvo patvirtinta ir Gamtinių dujų tiekimo diversifikavimo tvarkos aprašas. Apraše aiškiai buvo nustatyta Paskirtojo tiekėjo pareiga (Aprašo 19 p. kurio redakcija galiojo iki 2015 m. vasario 28 d.) jei energijos gamintojų gamtinių dujų faktinis suvartojimas neleidžia užtikrinti gamtinių dujų įsigijimo iš Paskirtojo tiekėjo tai tokį gamtinių dujų poreikio perteklių turi realizuoti Paskirtasis tiekėjas apraše nurodytais būdais. Taigi šiame punkte minimu SGDT gamtinių dujų būtinojo kiekio paskirstymo energijos gamintojams laikotarpiu energijos gamybai nereikalingų gamtinių dujų realizavimo rizikos valdymas nedviprasmiškai priskirtas paskirtajam tiekėjui. Energijos gamintojai, teikę gamtinių dujų vartojimo prognozes, tuo metu net negalėjo įžvelgti gamtinių dujų faktinio poreikio ir prognozuojamo poreikio neatitikimo pasekmių, tuo labiau, kai 2015 metai buvo pirmieji SGDTĮ nuostatų įgyvendinimo metai ir energijos gamintojai net neturėjo jokios praktikos kaip įstatymo nuostatos bus realiai įgyvendinamos.
19.5. Ginčas tarp Paskirtojo tiekėjo ir pareiškėjo vyko dėl 2015 m. gruodžio mėn. priskirtino gamtinių dujų kiekio. Šalys dėl jo nesusitarė. Pagal Sutarties nuostatas 2015 m. gruodžio mėnesį priskirtinas būtinasis gamtinių dujų kiekis abiejų šalių parašais patvirtintas buvo 33.582 MWh. 2015 m. gruodžio mėnesį visas gamtinių dujų kiekis, kurį pareiškėjas faktiškai suvartojo energijos gamybai ir kuris visas buvo dengiamas pirkimais iš Paskirtojo tiekėjo sudarė 16.455.166 kWh (16.455 MWh), todėl pareiškėjo vertinimu ginčas dėl gamtinių dujų apimties perkeltinos į 2016 metus galėjo vykti tik dėl 17.126.617 kWh (17.127 MWh) kaip skirtumas tarp 33.582 MWh ir 16.455 MWh.
20. 2018 m. gruodžio 3 d. pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose iš esmės atkartoja savo poziciją, kurią išdėstė tiek apeliaciniame skunde, tiek vėliau teiktuose papildomuose paaiškinimuose, kuri yra iš esmės analogiška pareiškėjo skundui teiktam pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas šiuose paaiškinimuose papildomai nurodo, kad Energetikos ministerijos raštai ir 2018 m. birželio 12 d. Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimas byloje Nr. V-0001/2017e patvirtina kad Komisijos Nutarimas priimtas ultra vires (viršijant įgaliojimus). Pareiškėjas pabrėžia, kad Arbitražo sprendime yra nustatyta, kad UAB „Litesko“ ir UAB „Litgas“ tarpusavio santykiai dėl perkeltos 2015 m. būtinojo kiekio dalies, jau yra galutinai išspręsti ir Nutarime konstatuotos aplinkybės ir nustatyti įpareigojimai yra bereikšmiai. Arbitražo teismas, vertindamas Sutarties ir Papildomo susitarimo vykdymą natūra (ką UAB „Litesko“ įpareigojo daryti skundžiamas Nutarimas), konstatavo, kad netesybos ir Sutarties vykdymas natūra yra alternatyvios priemonės. Todėl netesybų priteisimas iš UAB „Litesko“ UAB „Litgas“ galutinai atleidžia nuo pareigos nupirkti 2015 m. perkelto būtinojo kiekio dalį. UAB „Litesko“ sumokėjo priteistą sumą (2018 m. birželio 12 d. Arbitražo teismo sprendimo 163 p.). Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad Arbitražo sprendimas patvirtina, kad Komisijos Nutarimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, kaip ir tai, kad Komisijos Nutarimas pažeidžia dvigubo baudimo draudimo principą.
21. 2019 m. sausio 8 d. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose teigia nesutinkanti su pareiškėjo papildomuose paaiškinimuose dėstoma pozicija ir nurodo, kad:
22. Komisija priėmė Nutarimą vadovaudamasi teisės aktais (Energetikos įstatymo 8 str. 1 d. ir SGDTĮ 11 str. 3 d. ir 11 d.) ir vykdydama jai suteiktą kompetenciją.
23. Pareiškėjo argumentai, neva Vilniaus komercinio arbitražo 2018 m. birželio 12 d. sprendimas ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos raštai patvirtina, kad Nutarimas priimtas ultra vires (viršijant įgaliojimus), klaidinantys, kadangi: 1) Pareiškėjo cituojamas Energetikos ministerijos 2017 m. balandžio 20 d. raštas susijęs su kito ūkio subjekto vykdoma veikla, todėl negali būti vertinamas, nagrinėjant šios bylos, susijusios su pareiškėjo vykdoma veikla, faktines bei teisines aplinkybes; 2) Arbitražo sprendime buvo nagrinėtas iš 2014 m. balandžio 29 d. UAB „Litgas“ ir pareiškėjos pasirašytos Gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/16 ir prie sutarties sudaryto 2015 m. gruodžio 23 d. Papildomo susitarimo kilęs nuostolių atlyginimo klausimas, t. y. civilinės atsakomybės, kurią reguliuoja privatinės teisės normos, klausimas. Taigi, Komisijos Nutarimu nustatytas įpareigojimas pareiškėjui bei Vilniaus komercinio arbitražo nagrinėtas nuostolių atlyginimo klausimas savo prigimtimi yra skirtingi, todėl Arbitražo sprendimas neturi įtakos Komisijos priimto Nutarimo teisėtumui. Atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjas nurodydamas, kad Arbitražo sprendimas leidžia teigti, jog Nutarimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 d., ne tik nepateikia jokių argumentų, kurie galėtų patvirtinti jo šių teiginių pagrįstumą, bet ir subjektyviai ir atsietai nuo konteksto aiškina Arbitražo sprendimą.
24. Pareiškėjo argumentai, kad Nutarimas pažeidžia dvigubo baudimo principą, nesusiję su nagrinėjamos bylos dalyku, kadangi Nutarimu pareiškėjui nebuvo skirta bauda (sankcija Pareiškėjui buvo skirta 2017 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. O3E-267 „Dėl UAB „Litesko“ pažeidimo vykdant Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos reguliuojamą veiklą“ (toliau – Nutarimas Nr. O3E-267), kurio teisėtumas vertinamas Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje byloje Nr. eI-4254-244/2017 (proc. Nr. 3-61-3-02167-2017-9)).
25. Papildomo susitarimo pagrindu pareiškėjui kylanti civilinė atsakomybė negali būti prilyginama baudžiamojo kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio sankcijai Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) prasme. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, jog Papildomu susitarimu nustatyta atsakomybė yra civilinė sutartinė atsakomybė kylanti iš sutartinių santykių tarp dviejų lygiaverčių subjektų, kuriems nėra būdingi subordinacijos santykiai (nei viena iš subjektu neturi viršenybės kito subjekto atžvilgiu). Teismui pripažinus, kad Papildomame susitarime numatyta atsakomybė savo prigimtini yra baudžiamojo kriminalinio pobūdžio sankcija (su kuo Komisija kategoriškai nesutinka), nagrinėjama situacija vis tiek neatitinka kriterijaus, kad asmuo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas). Vertindamas tai atsakovas pažymi, jog nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais neva Nutarime ir Papildomame susitarime atsakomybė nustatyta už tapatų pažeidimą. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog Nutarime pareiškėjui sankcija skirta už tai, jog jis pažeidė SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą įsigyti būtinąjį kiekį. Tuo tarpu neįvykdydamas Papildomame susitarime nustatytos pareigos pareiškėjas pažeidė Sutarties nuostatas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
26. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.
27. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2016 m. lapkričio 18 d. nutarimo Nr. O3-379 „Dėl UAB „Litesko“ įpareigojimo įsigyti perkeltą 2015 metų suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalį“, kuriuo konstatuota, kad pareiškėjas Papildomu susitarimu nesuvartotą būtinojo kiekio dalį (27 003,362 MWh) perkėlė į 2016 metus; kad pareiškėjas atsisako pateikti UAB „Litgas“ suskystintų dujų tiekimo grafiką iš 2015 m. perkeltam būtinajam kiekiui ir kvestionuoja pareigą įsigyti perkeltą būtinąjį kiekį; įpareigoti pareiškėją įsigyti perkeltą 2015 metų būtinojo kiekio dalį (27 003,362 MWh) iki 2016 m. gruodžio 31 d., taip pat nurodyta, kad pareiškėjui, neįvykdžius įpareigojimo įsigyti perkeltą 2015 m. suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalį iki 2016-12-31, gali būti skiriama bauda pagal Energetikos įstatymo 36 str. 1 d. 2 p. nuo 289 eurų iki 1 proc. jos metinių pajamų.
28. SGDTĮ įgyvendina 2010 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 994/2010 dėl dujų tiekimo saugumo užtikrinimo priemonių, kuriuo panaikinama Tarybos direktyva 2004/67/EB, 6 straipsnio 1 dalyje nustatytą valstybėms narėms privalomą vykdyti reikalavimą užtikrinti gamtinių dujų infrastruktūros standartą (N-1), siekiant ne tik įrengti alternatyvios gamtinių dujų tiekimo infrastruktūrą, bet ir užtikrinti nuolatinius techninius pajėgumus tiekiant gamtines dujas į sistemą. Taip pat SGDTĮ priimtas atsižvelgiant į Nacionalinės energetikos strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. X-1046 35, 36 ir 37 punktuose nustatytus valstybės strateginius tikslus plėtojant gamtinių dujų sektorių. SGDT įstatymu yra pripažintas strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turintis įrenginys.
29. SGDTĮ 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad būtinasis kiekis yra SGDT būtinajai veiklai užtikrinti reikalingas minimalus metinis dujinamų gamtinių dujų kiekis. SGDTĮ 11 straipsnio
(2015 m. lapkričio 17 d. įstatymo Nr. XII-2036 redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad valstybės reguliuojamai šilumos energijos gamybai užtikrinti pirmumo tvarka privalo būti tiekiamos per suskystintų gamtinių dujų terminalą įvežtos gamtinės dujos. Pagal SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalį šilumos energijos gamintojai, kurių gaminamos energijos kaina yra valstybės reguliuojama, turi įpareigojimą įsigyti teisės aktų nustatyta tvarka individualiai energijos gamintojui paskirtą per SGDT įvežtą gamtinių dujų kiekį. SGDT tinkamai veiklai yra būtina per jį per metus išdujinti tam tikrą gamtinių dujų kiekį (būtinasis kiekis). Įstatymų leidėjas sukūrė mechanizmą, kaip užtikrinti tinkamą SGDT veiklą. Minėtas mechanizmas įgyvendinamas įpareigojant reguliuojamus energijos gamintojus pirmenybės tvarka įsigyti dujas, įvežtas per SGDT. Ir toks reikalavimas reguliuojamiems energijos gamintojams įsigyti būtinąjį kiekį siejamas su tinkamu SGDT veiklos užtikrinimu. Taigi būtinojo kiekio įsigijimas yra viena iš sudėtinių dalių įgyvendinant strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turintį projektą.
30. SGDTĮ 1 straipsnio 2 dalį šiuo įstatymu nustatomas specialus teisinis reglamentavimas, o pagal to paties straipsnio 3 dalį nustatyta, kad teisiniams santykiams, kylantiems šio įstatymo pagrindu kiti įstatymai taikomi tiek, kiek neprieštarauja šiam įstatymui. Energetikos įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad Komisija reguliuoja energetikos srityje veikiančių subjektų veiklą ir atlieka valstybinę energetikos priežiūrą. To paties straipsnio 9 dalies 8 punktas nustato, kad Komisija prižiūri ir kontroliuoja energetikos įmonių licencijuojamą veiklą. SGDTĮ 11 straipsnio 11 dalis nustato, kad šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų tinkamo įgyvendinimo priežiūrą ir kontrolę vykdo Komisija. Remiantis šia nuostata pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Komisijai yra suteikti tam tikri įgaliojimai valstybės reguliuojamų energetikos ūkio subjektų srityje kontroliuoti bei prižiūrėti tinkamą SGDTĮ 11 straipsnyje nustatytų reikalavimų įgyvendinimą ir dėl to Komisija turi diskrecijos teisę, atsižvelgdama į SGDTĮ 1 straipsnyje įtvirtintus tikslus ir kitas anksčiau minėtas teisės normas, pasirinkti kontrolės bei priežiūros prioritetus bei priimti atitinkamus sprendimus.
31. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Litesko“ yra šilumos tiekėjas, turintis šilumos tiekimo licenciją Nr. L4-ŠT-27, išduotą 2004 m. kovo 4 d. Komisijos nutarimu Nr. 03-25 su vėlesniais pakeitimais ir remiantis SGDTĮ 11 straipsniu turi pareigą įsigyti suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinąjį kiekį.
32. SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad energijos gamintojai įsigyja būtinąjį kiekį pagal sutartis su paskirtuoju tiekėju, kurių pagrindu energijos gamintojai perka SGD terminalo būtinąjį kiekį, kuris paskirstomas energijos gamintojams Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, atsižvelgiant į energijos gamintojų gamtinių dujų poreikį kiekvienais metais. Remiantis SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalimi pareiškėjas UAB „Litesko“ ir Paskirtasis tiekėjas UAB „Litgas“ sudarė sutartį dėl būtinojo kiekio įsigijimo, t. y. 2014 m. balandžio 29 d. tarp UAB „Litgas“ (Paskirtasis tiekėjas) ir UAB „Litesko“ (energijos gamintojas) sudarė Gamtinių dujų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. STNSUT-2014/16, kuria pareiškėjas įsipareigojo įsigyti jam priskirtą suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinąjį kiekį, t. y. 145 778,037 MWh suskystintų gamtinių dujų. Per 2015 metus pareiškėjas iš UAB „Litgas“ neįsigijo 27 003,362 MWh suskystintų gamtinių dujų. Nesuvartotas kiekis buvo perkeltas iš 2015 m. į 2016 m. pasirašant 2015 m. gruodžio 30 d. papildomą susitarimą prie 2014 m. balandžio 29 d. gamtinių dujų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/16. UAB „Litgas“ ne vieną kartą kreipėsi į pareiškėją, prašydamas atsiųsti planuojamą perkeltų kiekių vartojimo grafiką 2016 metais. Pareiškėjas neatsiuntė vartojimo grafiko bei kvestionavo pareigą pirkti Papildomu susitarimu perkeltą kiekį.
33. 2016 m. rugpjūčio 10 d. UAB „Litgas“ kreipėsi į Komisiją raštu Nr. SD-2016/200 prašydamas įvertinti, ar UAB „Litesko“, 2015 m. neįsigydamas teisės aktų nustatyta tvarka paskirstytos būtinojo kiekio dalies (27 003,362 MWh) ir atsisakydamas ją perkelti į 2016 m., nepažeidė SGDTĮ 11 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Komisija 2016 m. lapkričio 18 d., remdamasis 2016 m. lapkričio 10 d. Komisijos Teisės skyriaus pažyma Nr. O5-297, priėmė ginčijamą nutarimą, kuriuo įpareigojo pareiškėją iki 2016 m. gruodžio 31 d. įsigyti 2015 metais nesuvartotą būtinąjį kiekį (27 003,362 MWh), perkeltą Papildomu susitarimu į 2016 metus. Taigi, priimant skundžiamą nutarimą buvo pasirinkta įpareigoti pareiškėją tinkamai įvykdyti SGDTĮ jam nustatytą pareigą.
34. Komisija Pažymoje nurodė, kad yra grėsmė, jog pareiškėjas pažeis SGDTĮ jam nustatytą pareigą. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis SGDTĮ 11 straipsnio nuostatomis, pagal kurias Komisija yra įgaliota vykdyti šio straipsnio reikalavimų tinkamo įgyvendinimo priežiūrą ir kontrolę, sprendė, kad Komisija nekonstatavo pažeidimo ir veikė neviršydama jai suteiktos kompetencijos.
35. Apeliaciniame skunde teigiama, kad Komisija, priimdama Nutarimą veikė peržengdama savo kompetencijos ribas. Komisijos priimtas Nutarimas ir atliktas pareiškėjo veiksmų vertinimas neatitinka nei vienos teisės aktuose apibrėžtos Komisijos procedūros. Taip pat teigiama, kad nei SGDTĮ, nei jokiu kitu teisės aktu Komisijai nėra suteikta teisė vykdyti priežiūrą papildomos civilinės sutarties tarp dviejų ūkio subjektų, todėl Komisija Nutarimą priėmė nepagrįstai. Pareiškėjui nesuprantama, kokiu pagrindu remiantis Komisija nustatė įpareigojimą jam, kadangi Nutarimo priėmimo metu dar nebuvo pasibaigęs terminas, numatytas Papildomame susitarime tarp pareiškėjo ir UAB „Litgas“.
Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos kompetencijos priimti ginčijamą Nutarimą ir ginčijamo Nutarimo teisinio turinio
36. Ginčijamas 2016 m. lapkričio 18 d. nutarimas Nr. O3-379 „Dėl UAB „Litesko“ įpareigojimo įsigyti perkeltą 2015 metų suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalį“ pagrįstas Energetikos įstatymo 8 straipsniu, 36 straipsniu, SGDTĮ 2, 3 ir 11 straipsnio 1, 3, 11 bei 12 dalimis.
37. Pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį teismas, spręsdamas viešojo administravimo srities ginčą, privalo, be kita ko, nustatyti, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Administravimo subjekto veikimas viršijant jam nustatytos kompetencijos ribas (ultra vires) yra neleidžiamas. Šį principą įgyvendina ir teismų praktikoje įvardijamos bendrosios taisyklės, kad viešojo administravimo subjektams „galima atlikti tik tai, kas nustatyta įstatyme“, „neleidžiama daryti to, ko įstatymas nenumato“. Veikimas ultra vires neleistinas svarbiausia dėl to, kad jis pažeistų Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės hierarchiją, inter alia kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai aktai turi būti priimami remiantis įstatymais. Pareiga remtis įstatymais, be kita ko, reiškia ir viešojo administravimo subjekto pareigą veikti tik pagal įstatymų nustatytą kompetenciją. Ultra vires nepaisymas, yra vienas iš pagrindų administracinį sprendimą pripažinti neteisėtu.
38. Taigi būtina išsiaiškinti, ar Komisija, priimdama ginčijamą Nutarimą, neviršijo savo kompetencijos numatytos teisės aktuose. Energetikos įstatymo 8 straipsnis yra skirtas reglamentuoti Komisijos veiklai, šio straipsnio 9 dalyje įtvirtintos Komisijos atliekamos funkcijos. Energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje nėra numatyta Komisijos funkcija įpareigoti energetikos įmonę įsigyti suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalį. Remiantis Energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalies 20 punktu Komisija skiria šio įstatymo 36 straipsnyje nustatytas sankcijas. Energetikos įstatymo 36 straipsnio nuostatos reglamentuoja Komisijos funkciją energetikos įmonėms už pažeidimus vykdant reguliuojamą veiklą skirti baudas. Darytina išvada, kad Energetikos įstatymo nuostatos nenumato Komisijos funkcijos įpareigoti energetikos įmonę įsigyti suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalį.
39. Kaip minėta, pagal SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalį šilumos energijos gamintojai, kurių gaminamos energijos kaina yra valstybės reguliuojama, yra įpareigoti įsigyti teisės aktų nustatyta tvarka individualiai energijos gamintojui paskirtą per SGDT įvežtą gamtinių dujų kiekį. SGDTĮ 11 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų tinkamo įgyvendinimo priežiūrą ir kontrolę vykdo Komisija, vadovaudamasi jos patvirtintomis Prekybos gamtinėmis dujomis priežiūros taisyklėmis; Komisija jai pavestoms funkcijoms atlikti turi teisę gauti iš valstybės institucijų, įstaigų ir organizacijų bei energetikos įmonių informaciją apie gamtinių dujų įvežimą į Lietuvos Respubliką ir iš skirtingų šaltinių įsigyjamus gamtinių dujų kiekius, taip pat kitą susijusią informaciją, reikalingą faktiniam gamtinių dujų tiekimo diversifikavimui Lietuvos Respublikos gamtinių dujų rinkoje įvertinti. SGDTĮ 11 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad šiame straipsnyje nustatyti reikalavimai laikomi privaloma energetikos sektoriaus reguliuojamos veiklos sąlyga, už kurios nevykdymą ar netinkamą vykdymą, taip pat už kitus susijusius energetikos sektoriaus reguliuojamos veiklos pažeidimus energetikos įmonėms gali būti skiriamos baudos Energetikos įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyto įpareigojimo tinkamą vykdymą Vyriausybė papildomai įvertina teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis tvirtindama viešuosius interesus atitinkančias paslaugas elektros energetikos sektoriuje teikiančius asmenis ir energijos gamintojams paskirstydama remtinos elektros energijos gamybos apimtis.
40. Kaip matyti SGDTĮ nuostatų, jos nesuteikia Komisijai teisės įpareigoti energetikos įmonę įsigyti suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalį. Tokia teisė nėra numatyta SGDTĮ 11 straipsnio nei 11 dalyje, nei 12 dalyje, teisėjų kolegija vertina, kad SGDTĮ 11 straipsnio 11 dalyje numatyta Komisijos teisė vykdyti priežiūrą ir kontrolę šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų tinkamo įgyvendinimo negali būti aiškinama tokiu būdu, kad ji suteikia Komisijai teisę įpareigoti energetikos įmonę įsigyti suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalį. Šiuo atveju Komisijos priežiūros ir kontrolės funkcija, teisėjų kolegijos vertinimu, aiškintina kaip šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų tinkamo įgyvendinimo tyrimo ir nustatymo funkcija. Tokią išvadą patvirtina bendra administracinių teismų praktika, kai kompetentingų institucijų funkcijos, įtvirtintos teisės aktuose, negali būti aiškinamos plečiamai. Kita vertus, akivaizdu, kad tam tikrais atvejais teisės aktų leidėjas tokią Komisijos funkciją – įpareigoti energetikos įmonę imtis veiksmų – aiškiai įtvirtina teisės aktuose (pvz., Energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalies 12 punkte numatyta Komisijos funkcija – įpareigoti energetikos įmones sudaryti sutartis dėl energetikos perdavimo ir t. t.), o aptariamas įpareigojimas nėra numatytas. SGDTĮ 11 straipsnio 12 dalyje nustatyta Komisijos funkcija už šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, taip pat už kitus susijusius energetikos sektoriaus reguliuojamos veiklos pažeidimus energetikos įmonėms skirti baudas. Ši SGDTĮ 11 straipsnio 12 dalyje numatyta Komisijos funkcija už pažeidimus skirti baudas taip pat negali būti aiškinama plečiamai, t. y. tokiu būti, kad ji apimtų Komisijos teisę įpareigoti energetikos įmonę įsigyti suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalį. Darytina išvada, kad ginčijamame Nutarime nurodyti teisiniai pagrindai negali pagrįsti Komisijos kompetencijos nagrinėjamu atveju.
41. Dėl ginčijamo 2016 m. lapkričio 18 d. nutarimo Nr. O3-379 teisinio turinio teisėjų kolegija pasisako, kad, kaip ir teisingai pripažino pirmosios instancijos teismas, Komisija ginčijamu Nutarimu nekonstatavo SGDTĮ nustatytų reikalavimų pažeidimo. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju Komisija, nenustačiusi, kad pareiškėjas pažeidė SGDTĮ įtvirtintus reikalavimus, įpareigojo pareiškėją įsigyti suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalį. Vadinasi, ginčijamu 2016 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. O3-379 nustatytas įpareigojimas priimtas tik darant prielaidą, kad pareiškėjas neįsigis suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalies, kaip tai buvo sutarta 2015 m. gruodžio 30 d. papildomu susitarimu prie 2014 m. balandžio 29 d. gamtinių dujų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/16, ir šis įpareigojimas gali būti laikomas tik prevencinio pobūdžio įpareigojimu, kurio priėmimas taip pat nėra apspręstas teisės aktuose. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Komisija taip pat nėra priėmusi jokio sprendimo dėl to, kad pareiškėjui, sutinkamai su SGDTĮ 11 straipsnio reikalavimais 2015 m. neįsigijus teisės aktų nustatyta tvarka paskirstytos būtinojo kiekio dalies, būtų leista įvykdyti šią pareigą 2016 m. Todėl teisėjų kolegijai neaiški ir Komisijos pozicija dėl įtariamo SGDTĮ reikalavimų pažeidimo.
42. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nei SGDTĮ, nei Energetikos įstatymo nuostatos nenumato Komisijos teisės įpareigoti energetikos įmonę įsigyti suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalį, o energijos gamintojai įsigyja būtinąjį kiekį pagal sutartis su paskirtuoju tiekėju, ir atsižvelgusi į tai, kad aptariamas įpareigojimas galėtų būti vertinamas tik kaip prevencinio pobūdžio įpareigojimas, nes prieš jį priimant nebuvo nustatytas SGDTĮ 11 straipsnio reikalavimų pažeidimas, sprendžia, kad 2016 m. lapkričio 18 d. nutarimas Nr. O3-379 yra priimtas be tinkamo teisinio pagrindo, Komisijai viršijant savo įgaliojimus, nustatytus teisės aktuose, ir yra nepagrįstas, o tai reiškia, Komisija neturėjo teisės priimti tokio įpareigojimo, kurį priėmė ginčijamu Nutarimu. Apibendrinant išdėstytą, darytina išvada, kad ginčijamas Nutarimas priimtas, pažeidžiant SGDTĮ, bei Energetikos įstatymo nuostatas, neturint pakankamos kompetencijos, numatytos teisės aktuose, bei nepagrįstas.
43. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Komisija, priimdamas ginčijamą nutarimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos, jos veiksmai neprieštaravo tikslams bei uždaviniams, dėl kurių ji buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
44. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas kurio pagrindu pareiškėjo skundas tenkinamas panaikinant Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2016 m. lapkričio 18 d. nutarimą Nr. O3-379 „Dėl UAB „Litesko“ įpareigojimo įsigyti perkeltą 2015 m. suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalį“.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo UAB „Litesko“ apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo UAB „Litesko“ skundą tenkinti ir panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2016 m. lapkričio 18 d. nutarimą Nr. O3-379 „Dėl UAB „Litesko“ įpareigojimo įsigyti perkeltą 2015 m. suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalį“.
Sprendimas neskundžiamas.