N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Donato Šerno ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. J. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. J. ieškinį atsakovui E. J. dėl skolos, atsiradusios dėl testamentinės išskirtinės nevykdymo, priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių iš testamentinės išskirtinės kylančios prievolės pobūdį, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė R. J. kreipėsi į teismą priteisti iš atsakovo 300 000 Lt (86 886 Eur) skolos, atsiradusios dėl testamentinės išskirtinės nevykdymo, 43 274 Lt (12 533,02 Eur) palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2400 Lt (695,09 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Šiaulių apygardos teismas 2013 m. liepos 2 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino.
3. Atsakovas E. J. pareiškė prieštaravimus dėl teismo preliminaraus sprendimo, prašė jį panaikinti ir ieškovės ieškinį atmesti. Atsakovas nurodė, kad ieškovė nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog ji įstatymo nustatyta tvarka priėmė ne tik palikimą, likusį po testatoriaus mirties, bet ir testamentinę išskirtinę.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Šiaulių apygardos teismas 2013 m. gruodžio 2 d. galutiniu sprendimu Šiaulių apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. preliminarų sprendimą pakeitė ir ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo E. J. ieškovei R. J. 300 000 Lt (86 886 Eur) skolą, atsiradusią dėl testamentinės išskirtinės nevykdymo, 84 Lt (24,33 Eur) palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2013 m. birželio 21 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; kitą ieškinio dalį atmetė, taip pat nustatė, kad atsakovas turi įvykdyti testamentinę išskirtinę neviršydamas savo paveldimo turto vertės, patenkinęs palikėjo kreditorių reikalavimus.
5. Teismas nustatė, kad ieškovės sutuoktinis ir atsakovo tėvas H. J. 2008 m. liepos 29 d. patvirtino testamentą, kuriuo atsakovui E. J. paliko visą nekilnojamąjį turtą, paveikslus ir medžioklės trofėjus, o visą kitą kilnojamąjį turtą paliko ieškovei R. J. Testamentu testatorius įpareigojo atsakovą E. J. per vienerius metus po testatoriaus mirties išmokėti ieškovei R. J. 300 000 Lt (86 886 Eur). Byloje nustatyta, kad, testatoriui H. J. 2009 m. liepos 31 d. mirus, ieškovė, kaip testamentinės išskirtinės gavėja, sutuoktinė ir testamentinė įpėdinė, 2009 m. rugpjūčio 10 d. pareiškimu t. y. vienu rašytiniu dokumentu (vienašaliu sandoriu), kreipėsi į Kauno miesto 10-ąjį notaro biurą dėl palikimo priėmimo, prašydama išduoti paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą į piniginius indėlius, automobilį, testamentinę išskirtinę ir nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą liudijimą. Atsakovas E. J. į Kauno miesto 10-ąjį notaro biurą kreipėsi 2009 m. spalio 27 d., nurodydamas, kad palikimą priima pagal teismo antstolio apyrašą.
6. Teismas nustatė, kad pagal palikėjo dukters V. K. ieškinį vykstant ginčui dėl H. J. testamento negaliojimo Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. spalio 18 d. nutartimi buvo uždraudęs išduoti paveldėjimo teisės liudijimą. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. vasario 14 d. sprendimu panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimo dalį, kuria H. J. 2008 m. liepos 29 d. sudarytas testamentas buvo pripažintas negaliojančiu dėl to, kad testatorius dėl sveikatos būklės negalėjo suprasti savo veiksmų. 2013 m. birželio 18 d. ieškovei buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas dėl testamentinės išskirtinės. Teismas sprendė, kad galiojančio, nenuginčyto paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo faktas reiškia ir įvykusį testamentinės išskirtinės priėmimą.
7. Teismas nurodė, kad, vykstant teismo procesui dėl testamento nuginčijimo, buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir paveldėjimo teisės liudijimai nebuvo išduoti, todėl, nepaisant to, kad testamentinės išskirtinės vykdymo terminas turėjo būti 2010 m. liepos 31 d., atsakovas jos realiai negalėjo vykdyti iki paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo momento, t. y. 2013 m. birželio 18 d. Teismas sprendė, kad ir ieškovės teisė į palūkanas dėl testamentinės išskirtinės nevykdymo atsirado nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo momento, t. y. 2013 m. birželio 14 d.
8. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės R. J. ir atsakovo E. J. apeliacinius skundus, 2018 m. balandžio 5 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą.
9. Kolegija nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo E. J. kasacinį skundą, 2018 m. vasario 14 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 10 d. sprendimą, kuriuo buvo atmestas ieškovo ieškinys pripažinti negaliojančia dėl suklydimo H. J. testamento dalį, kuria testatorius įpareigojo E. J. per vienerius metus besąlygiškai išmokėti R. J. 300 000 Lt (86 886 Eur). Taigi H. J. 2008 m. liepos 29 d. testamento dalis dėl testamentinės išskirtinės nebuvo nuginčyta ar pakeista.
10. Kolegija nurodė, kad ieškovė aiškiai išreiškė savo valią priimti testamentinę išskirtinę, pateikdama vieną pareiškimą dėl palikimo priėmimo, paveldėjimo liudijimo išdavimo ir dėl testamentinės išskirtinės. Kadangi ieškovė šį pareiškimą pateikė notarei 2009 m. rugpjūčio 10 d., ji nepraleido 3 mėnesių termino testamentinei išskirtinei priimti. Taip pat ji per notarą pranešė atsakovui, testamentinės išskirtinės vykdytojui, kad yra priėmusi testamentinę išskirtinę.
11. Spręsdama dėl momento, nuo kurio turėtų būti skaičiuojamos palūkanos dėl testamentinės išskirtinės nevykdymo, kolegija nurodė, kad teismo procesas dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, kurio metu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir uždrausta išduoti paveldėjimo teisės liudijimus į mirusiojo palikimą, buvo pradėtas ne atsakovo iniciatyva, todėl ieškovės argumentas, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nedraudė atsakovui gera valia vykdyti testamentinės išskirtinės, yra nepagrįstas. Kolegija sprendė, kad atsakovas neprivalėjo vykdyti prievolės, nustatytos testamentu, kuris yra ginčijamas bei faktiškai buvo nuginčytas pirmosios instancijos teisme. Tik Kauno apygardos teismas 2013 m. vasario 14 d. sprendimu pripažino testamentą teisėtu ir galiojančiu, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai palūkanų už testamentinės išskirtinės nevykdymo pradžią pripažino 2013 m. birželio 18 d., kada ieškovei buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas dėl testamentinės išskirtinės.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Kasaciniu skundu ieškovė R. J. prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 2 d. galutinį sprendimą ir padidinti ieškovei iš atsakovo priteistą 24,33 Eur (84 Lt) palūkanų sumą iki 12 533,01 Eur (43 274 Lt). Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią testamentinė išskirtinė yra įpėdinį įpareigojanti prievolė, todėl įpėdinis, priėmęs palikimą, tampa išskirtinės gavėjo skolininku, o testamentinės išskirtinės gavėjas – kreditoriumi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2013; 2016 m. kovo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-163-969/2016). Vienas iš kreditoriaus interesų gynybos būdų yra Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.210 straipsnyje nustatytos palūkanos. Nagrinėjamu atveju testamentinės išskirtinės vykdymo terminas buvo testatoriaus valia atidėtas iki 2010 m. liepos 31 d. (CK 6.33 straipsnio 2 dalis), tačiau bylą nagrinėję teismai sprendė, kad palūkanos skaičiuotinos ne nuo šios datos, o nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo momento.
12.2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.46 straipsnio 1 dalyje nustatytą prievolės vykdymo sustabdymo institutą, nes pats atsakovas nesirėmė šia teise, o teismai nenustatė nė vienos iš būtinų šiam institutui taikyti sąlygų, t. y. ar buvo pakankamas pagrindas abejoti, kad ieškovė yra testamentinės išskirtinės gavėja, ir ar atsakovui nebuvo pateikti ieškovės reikalavimo teisę pagrindžiantys įrodymai.
13. Atsakovas E. J. pateiktame atsiliepime į kasacinį skundą prašo nutraukti kasacinį procesą, o tuo atveju, jei kasacinis skundas bus nagrinėjamas iš esmės, ieškovės R. J. kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Kasacinis procesas yra nutrauktinas, nes ieškovės pateiktas kasacinis skundas neatitinka įstatymo keliamų reikalavimų: 1) kasacinis skundas pasirašytas ieškovės advokatės, nesant ieškovės pavedimo; 2) kasaciniame skunde nesuformuluotas prašymas dėl skundžiamos nutarties, o prašoma pakeisti neskundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
13.2. Bylą nagrinėję teismai nepaneigė kasacinio teismo pateiktų išaiškinimų dėl testamentinės išskirtinės privalomumo, tačiau nagrinėjamu atveju šalių nesieja sutartiniai santykiai, todėl ir kasaciniame skunde nepagrįstai remiamasi CK 6.260 straipsniu. Vykstant teismo procesui dėl testamento pripažinimo negaliojančiu ieškovė iki paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo 2013 m. birželio 18 d. neturėjo ir negalėjo turėti reikiamų savo reikalavimo teisę pagrindžiančių įrodymų, nes pagal CK 5.24 ir 5.66 straipsnius vienintelis teisę gauti testamentinę išskirtinę patvirtinantis įrodymas yra paveldėjimo teisės liudijimas. Tuo tarpu ginčijant testamento teisėtumą kyla pakankamas pagrindas abejoti ne tik ieškovės teise reikalauti testamentinės išskirtinės įvykdymo bei jį gauti, bet ir atsakovo pareiga tokią prievolę vykdyti. Nagrinėjamu atveju palūkanos atlieka kompensuojamąją funkciją, tačiau ieškovė R. J. visą ginčo laikotarpį naudojosi palikimu, gyveno palikėjo name, kuris testamentu paliktas atsakovui, juo neatlygintinai naudojosi, taigi tai mažina jos galimus praradimus. Be to, teismo procesas dėl testamento nuginčijimo, sustabdęs atsakovo prievolės vykdymą, vyko ne dėl atsakovo kaltės.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl testamentinės išskirtinės ir jos pagrindu atsirandančios prievolės
14. CK 5.23 straipsnio 1 dalis nustato, kad testatorius turi teisę įpareigoti įpėdinį pagal testamentą įvykdyti kokią nors prievolę (testamentinę išskirtinę) vieno ar kelių asmenų naudai. Testamentinės išskirtinės gavėjas turi teisę testamentinę išskirtinę priimti per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti, kad jis turi teisę į testamentinę išskirtinę (CK 5.24 straipsnio 1 dalis), ir apie testamentinės išskirtinės priėmimą turi pranešti testamento vykdytojui, įpėdiniui, priėmusiam palikimą ir įpareigotam vykdyti testamentinę išskirtinę, arba palikimo atsiradimo vietos notarui (CK 5.24 straipsnio 2 dalis).
15. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CK 5.23 straipsnio taikymo, išaiškino, kad testamentinė išskirtinė (legatas) – tai įpėdinio pagal testamentą įpareigojimas atlikti kokią nors prievolę vienam ar keliems asmenims (testamentinės išskirtinės gavėjams), kai šie įgyja teisę reikalauti, kad toks įpareigojimas būtų įvykdytas. Testamentinė išskirtinė yra įpėdinį įpareigojanti prievolė. Tarp įpareigoto įpėdinio, priėmusio palikimą, ir testamentinės išskirtinės gavėjo atsiranda prievoliniai teisiniai santykiai. Kitaip tariant, įpėdinis, priimdamas palikimą, prisiima ir testatoriaus įpareigojimą įvykdyti išskirtinę. Šio įpareigojimo nepageidaujantis vykdyti įpėdinis gali atsisakyti priimti palikimą. Tokiu atveju prievolė įvykdyti testamentinę išskirtinę pereina kitiems įpėdiniams, gavusiems atsisakiusio palikimo įpėdinio dalį. Jeigu palikimą priėmęs įpėdinis nevykdo testamente nustatyto įpareigojimo, išskirtinės gavėjas savo teisę į ją gali įgyvendinti priverstinai, nes įpėdinis, priėmęs palikimą, tampa išskirtinės gavėjo skolininku, o testamentinės išskirtinės gavėjas – kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2013).
16. Taigi tam, kad tarp testamentinio įpėdinio ir testamentinės išskirtinės gavėjo atsirastų prievoliniai teisiniai santykiai, yra būtinos šios sąlygos: 1) testatoriaus sudarytas galiojantis testamentas, sukuriantis prielaidas prievolei atsirasti; 2) įpėdinio valia, sutikimas vykdyti testamentu jam nustatytą pareigą (CK 1.63 straipsnio 4 dalis), kai įpėdinis pagal testamentą priima palikimą; 3) testamentinės išskirtinės priėmimas, nes testamentinės išskirtinės gavėjas turi teisę, bet ne pareigą priimti testamentinę išskirtinę (CK 5.24 straipsnis).
17. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tam, kad tarp įpareigoto įpėdinio, priėmusio palikimą, ir testamentinės išskirtinės gavėjo atsirastų prievoliniai teisiniai santykiai, testamentinė išskirtinė turi atitikti CK šeštojoje knygoje nustatytus bendruosius reikalavimus prievolėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163-969/2016, 27 punktas). Pažymėtina, kad prievolės sąvoką apibrėžia CK 6.1 straipsnis. Jis nustato, jog prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą.
18. Kaip pažymėta šios nutarties 16 punkte, pirminė sąlyga prievoliniams teisiniams santykiams pagal testamentinę išskirtinę kilti yra galiojantis testamentas. CK 5.16 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad testamentas, kurio turinys neteisėtas ar nesuprantamas, negalioja. Tai reiškia, kad testamentui ir (ar) įpėdinio valia jame esančiai testamentinei išskirtinei, kaip ir prievolės dalykui, keliami apibrėžtumo, teisėtumo, kreditoriaus intereso ir įmanomumo reikalavimai (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009).
19. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad testamentinėje išskirtinėje buvo nurodyta, jog atsakovas per vienerius metus nuo testatoriaus mirties turi išmokėti ieškovei 300 000 Lt (86 886 Eur). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai aiškino ir taikė pirmiau aptartas teisės normas ir jas aiškinant formuojamą teisminę praktiką, todėl pagrįstai konstatavo, kad testatoriaus H. J. valia dėl testamentinės išskirtinės testamente išreikšta aiškiai, testamentinė išskirtinė yra apibrėžta ir suprantama.
20. Esant galiojančiam testamentui ir aiškiai apibrėžtai testamentinei išskirtinei, tam, kad tarp įpėdinio ir testamentinės išskirtinės gavėjo kiltų prievoliniai teisiniai santykiai, būtina, kad būtų įvykdytos kitos dvi šios nutarties 16 punkte nurodytos sąlygos. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas, įpėdinis pagal testamentą, palikimą priėmė, o testamentinės išskirtinės gavėja, ieškovė, pranešė apie testamentinės išskirtinės priėmimą. Taigi, įpėdiniui priėmus palikimą, o testamentinės išskirtinės gavėjai priėmus testamentinę išskirtinę, tarp jų susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai, t. y. ieškovė tapo atsakovo kreditore testamentinės išskirtinės apimtimi, o atsakovas tapo ieškovės skolininku, įpareigotu įvykdyti savo prievolę tokiu būdu, terminais ir sąlygomis, kokios nustatytos testamentinėje išskirtinėje. Prievolė, atsirandanti tarp įpėdinio ir testamentinės išskirtinės gavėjo, nėra sutartinio pobūdžio, nes įpėdinis nepakeičia skolininko, testatoriaus, jau esamos prievolės atžvilgiu, įpėdinis, sutikęs su nustatytos prievolės įvykdymu ir priėmęs palikimą, negali atsisakyti ją įvykdyti ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, jei įstatymai ar sutartis nenustato kitaip (CK 6.59 straipsnis). Prievolė, atsirandanti testamentinės išskirtinės pagrindu, kyla iš vienašalių sandorių – testamento, palikimo ir testamentinės išskirtinės priėmimo, reguliuojamų paveldėjimo teisės, todėl ir atsakomybė už testamentinės išskirtinės netinkamą vykdymą taikoma bendrais teisės, o ne sutarčių teisės reguliuojamais pagrindais.
Dėl testamentinės išskirtinės sukurtos prievolės pažeidimo
21. Prievolių vykdymo bendroji taisyklė nustato, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Skolininkas, praleidęs prievolės įvykdymo terminą, laikomas pažeidusiu prievolę (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita; nuo to momento, kai skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, jis turi atlyginti visus kreditoriaus patirtus nuostolius, išskyrus atvejus, kai skolininkas atleidžiamas nuo prievolės vykdymo (CK 6.63 straipsnio 2 dalis), o įstatymų ar sutarties nustatytais atvejais mokėti palūkanas ar netesybas, kurių, kaip nuostolių, dydžio nereikia įrodinėti (CK 6.37, 6.71 straipsniai).
22. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prievolės šalys privalo elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu (CK 6.4 straipsnis). Teisingumas, protingumas, sąžiningumas yra teisės principai, būdingi tiek visai civilinei teisei, tiek konkretiems jos institutams (CK 1.5, 6.38, 6.200 straipsniai); jie galioja be išlygų visais prievolinių santykių raidos etapais, gali kisti nebent jų turinys. Prievolės vykdymas yra prievolės šalių tikslų įgyvendinimas. Sąžiningumo prievoliniuose santykiuose reikalavimas reiškia pareigą vykdant prievolę būti pakankamai apdairiam ir rūpestingam, kad būtų pasiektas tikslas – prievolė tinkamai įvykdyta. Nurodytų universaliųjų civilinės teisės principų turinys gali priklausyti ir nuo prievolės rūšies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2007).
23. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovui prievolė sumokėti ieškovei 300 000 Lt (86 886 Eur) kilo iš paveldėjimo teisinių santykių – testamentinės išskirtinės (šios nutarties 19 punktas). Testatoriui mirus, tiek ieškovė, tiek atsakovas per įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą (CK 5.50 straipsnio 3 dalis) kreipėsi į palikimo vietos notarą dėl palikimo priėmimo, tačiau paveldėjimo byla nebuvo užbaigta ir testamentinė išskirtinė nebuvo įvykdyta, nes testatoriaus duktė V. K. kreipėsi ieškiniu į teismą dėl testamento pripažinimo negaliojančiu ir teismas 2009 m. spalio 19 d. taikė laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė H. J. turto pagal testamentą paveldėtojams išduoti paveldėjimo teisės į mirusiojo turtą liudijimus.
24. Kaip pažymėta šios nutarties 16 punkte, prievolei testamentinės išskirtinės pagrindu rastis būtinos šios sąlygos: 1) galiojantis testamentas, sukuriantis prielaidas vykdyti testamentinę išskirtinę; 2) palikimo priėmimas, nes tik palikimą priėmusiam įpėdiniui kyla pareiga vykdyti testamentinę išskirtinę; 3) testamentinės išskirtinės gavėjo valia gauti testamentinę išskirtinę. Tais atvejais, kai ginčijamas testamento galiojimas, kyla grėsmė, kad testamentą pripažinus negaliojančiu gali būti panaikinta ir prievolė, kylanti testamentinės išskirtinės pagrindu. Tačiau iki testamentas nėra pripažintas negaliojančiu prielaidos prievolei testamentinės išskirtinės pagrindu kilti nėra panaikintos. Vis dėlto, jei bylą dėl testamento pripažinimo negaliojančiu nagrinėjantis teismas sprendžia, kad yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir stabdyti paveldėjimo bylos užbaigimą ar tam tikrų veiksmų atlikimą iki klausimas bus išspręstas iš esmės, yra stabdomas ir įsipareigojimų, kylančių testamentinės išskirtinės pagrindu, vykdymas. Todėl ir nagrinėjamu atveju atsakovas po ieškinio dėl testamento nuginčijimo pateikimo ir teismo nustatyto draudimo išduoti paveldėjimo teisės liudijimus turėjo faktinį ir teisinį pagrindą abejoti, ar iš testamentinės išskirtinės jam kilusi piniginė prievolė teisėta ir ar ieškovė turi teisę jos reikalauti, o jis – pareigą ją vykdyti, nes testamento nuginčijimo atveju jis negalėtų paveldėti testamentu jam palikto turto, savo ruožtu negaliotų piniginę prievolę jam sukūrusi testamentinė išskirtinė. Taigi atsakovas turėjo pakankamą ir protingą pagrindą prievolės nevykdyti (ją sustabdyti) (CK 6.46 straipsnio 1 dalis), iki teismas išspręs testamento teisėtumo klausimą.
25. Byloje taip pat nustatyta, kad Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs apeliacine tvarka bylą dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, 2013 m. vasario 14 d. sprendimu ieškinį atmetė; apeliacinės instancijos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 331 straipsnio 6 dalis). Taigi pagrindas nevykdyti (sustabdyti vykdymą) testamentinės išskirtinės sukurtos prievolės pasibaigė (išnyko) nuo 2013 m. vasario 14 d. ir atsakovui nuo šios dienos atsirado pareiga įvykdyti prievolę, todėl atsakovas nuo šios dienos galėtų būti laikomas pažeidusiu testamentu jam nustatytą prievolę.
26. Teisėjų kolegija nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad atsakovas realiai negalėjo vykdyti testamentinės išskirtinės iki paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, o ne iki teismo sprendimo, patvirtinančio testamento galiojimą, įsiteisėjimo momento. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008). Paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas yra tik paveldėjimo bylos užbaigimas, kuris apibrėžia įpėdinių paveldėtą turtą, jo apimtį ir, esant testamentinei išskirtinei, prisiimtus įsipareigojimus, kas gali būti aktualu tretiesiems asmenims, turintiems reikalavimo teisę į įpėdinį, tačiau paveldėjimo teisės liudijimas nekeičia iš paveldėjimo teisinių santykių kylančių teisių ir pareigų, nustatytų įstatymu ar testamentu.
27. Vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje testamentine išskirtine atsakovas įpareigotas sumokėti didelę pinigų sumą ir pats testatorius jai surinkti bei sumokėti nustatė vienerių metų terminą (bylos duomenimis, testatorius ankstesniu testamentu, sudarytu 2008 m. liepos 22 d. ir galiojusiu iki šio sudarymo, buvo įpareigojęs įpėdinį per vienerius metus nuo testatoriaus mirties parduoti nekilnojamąjį turtą už rinkos kainą ir dalį pardavimo kainos išmokėti testamentinės išskirtinės gavėjai), todėl neprotinga pripažinti, kad atsakovas, nežinodamas galutinės teismo išvados dėl testamento teisėtumo (pirmosios instancijos teismas buvo pripažinęs testamentą negaliojančiu), turėjo būti paruošęs ir išmokėti testamente nurodyto dydžio sumą tuojau pat po minėto teismo sprendimo.
28. Teisėjų kolegija pažymi, kad prievolės įvykdymo terminą gali nustatyti įstatymai, šalių susitarimas ar teismo sprendimas (CK 6.35 straipsnio 1 dalis). Kai tarp prievolės šalių kyla nesutarimų dėl prievolės įvykdymo termino, terminą gali nustatyti teismas, atsižvelgdamas į prievolės pobūdį ir bylos aplinkybes; terminas visais atvejais turi būti protingas (CK 6.35 straipsnio 2 dalis). Remdamasi aptartomis įstatymo nuostatomis teisėjų kolegija nurodo, kad nors teismai, nurodydami paveldėjimo liudijimo išdavimo dieną, netinkamai nustatė prievolės pažeidimo pradžią (žr. šios nutarties 26 punktą), tačiau, skaičiuodami palūkanas nuo 2013 m. birželio 18 d., iš esmės tinkamai sprendė ginčą, nes aptartos bylos aplinkybės sudaro pagrindą nustatyti prievolės įvykdymo terminą vėlesnį negu 2013 m. vasario 14 d.
29. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti skundžiamą teismo procesinį sprendimą ir tenkinti ieškovės prašymą skaičiuoti palūkanas už testamentinės išskirtinės nevykdymą nuo testamentinės išskirtinės įvykdymo termino pabaigos, nepaisant to, kad buvo ginčijamas pats testamento galiojimas, taigi ir prievolės pagal testamentinę išskirtinę atsiradimo pagrindas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 5 d. nutartis paliktina nepakeista.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
30. Kasacinį skundą atmetus, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
31. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Atsakovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pateikė įrodymus, kad už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą sumokėjo 726 Eur, ši suma neviršija teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.14 punkto. Kadangi ieškovės kasacinis skundas buvo atmestas, iš jos priteistinas 726 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas atsakovo E. J. naudai.
32. Kasacinis teismas patyrė 2,86 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis). Tačiau CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Kadangi kasaciniame teisme patirtos su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos yra mažesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. sausio 1 d.) nustatytą minimalią 3 Eur valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl iš ieškovės į valstybės biudžetą jos nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. balandžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės R. J. (a. k. duomenys neskelbtini) atsakovo E. J. (a. k. duomenys neskelbtini) naudai 726 (septynis šimtus dvidešimt šešis) Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Donatas Šernas
Vincas Verseckas