LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRAS
ĮSAKYMAS
DĖL BALINIO VĖŽLIO (EMYS ORBICULARIS) APSAUGOS PLANO PATVIRTINIMO
2016 m. balandžio 12 d. Nr. D1-255
Vilnius
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 5 punktu, 9 straipsnio 3 dalimi ir Saugomų rūšių apsaugos planų rengimo ir tvirtinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-463 „Dėl Saugomų rūšių apsaugos planų rengimo ir tvirtinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, 3 punktu,
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro
2016 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. D1-255
BALINIO VĖŽLIO (Emys orbicularis) APSAUGOS PLANAS
Vilnius 2016
I. SKYRIUS
BALINIO VĖŽLIO, JO POPULIACIJOS, BUVEINĖS APRAŠYMAS
Balinio vėžlio apibūdinimas
Balinio vėžlio biologija ir jos ypatumai Lietuvoje
2. Lietuvoje gyvenantiems vėžliams būdinga tamsi kūno spalva, geltonais taškais nutaškuota galva ir kojos. Neretai susilieję taškai ant priekinių kojų sudaro plačius dryžius. Balinių vėžlių kūną dengia kaulinis šarvas, kurį sudaro du skydai: karapaksas (viršutinis) ir plastronas (apatinis). Patelių kiautas gali užaugti iki 20 cm, o patinų – iki 18 cm ilgio. Pagal plastroną galima nuspėti vėžlio lytį ‒ patinų apatinis skydas šiek tiek įdubęs, patelių – lygus. Patinus dar galima atpažinti iš rausvos rainelės spalvos, patelių ji – gelsva arba rusva.
Balinis vėžlys yra priskiriamas taip vadinamoms „skėtinėms rūšims“, kurias saugant išsaugomas visas to paties tipo buveinėse gyvenančių rūšių kompleksas. Ši rūšis gyvena mažai trikdomuose, natūraliuose biotopuose: nedideliuose eutrofiniuose vandens telkiniuose, apsuptuose natūraliomis pievomis bei miškais. Didžiąją gyvenimo dalį praleidžia vandenyje, ten maitinasi, slepiasi nuo priešų. Sausumoje deda kiaušinius.
Balinio vėžlio buveinės aprašymas
3. Baliniai vėžliai gyvena struktūriškai įvairiose vandens buveinėse: sekliuose, gerai įšildomuose, su minkštu, dumblėtu arba durpingu dugnu, eutrofiniuose vandens telkiniuose, pelkutėse. Mėgsta gausiai vandens augalija (Potamageton sp., Nimphea alba, Spirodela polyrrhyza, Typha latifolia, Acorus calamus) apžėlusius ir mažai žmonių lankomus ežerėlius. Aptinkami upių senvagėse, kūdrose, tvenkiniuose, durpynų ir karjerų balose, kur yra pakankamai vietų šildytis saulėje (kupstų, nuvirtusių rąstų, akmenų). Lietuvoje dažniausiai baliniai vėžliai aptinkami pelkėse (37,5 % aptikimo dažnis), rečiau ežeruose (9,4 %) ir kūdrose (7,3 %). Sausumos buveinėse dažniausiai aptinkami miške (20,8 %), pievoje (13,5 %), rečiau kiemuose/soduose (3,1 %) ir ant kelio (2,1 %). Rūšis jautri trikdymui, pasirenka nuošalesnius vandens telkinius. Žiemojimo vandens telkiniai dažnai būna pakankamai gilūs, tačiau vėžliai žiemoja sekliose jų vietose, dumble, šalia krūmų ar medžių šaknų. Vasarojimo vandens telkiniai ir laikini veisimosi metu naudojami telkiniai paprastai būna seklesni ir gerai įšildomi su pietinės ekspozicijos šlaito nuolaidžiu krantu. Aplinkui vandens telkinius tam tikru atstumu turi būti krūmų ir medžių, kad esant sausumoje galėtų pasislėpti nuo priešų ir migracijų metu apsisaugoti nuo dehidratacijos.
Kiaušinius deda smėlinguose, rečiau priemolio šlaituose; sausose pievose su indikatorinėmis augalų rūšimis: Hieracium pilosella, Artemisia scoparia, Sedum acre. Paprastai augalijos padengimas dėtavietėse siekia 30‒90 %. Daugelyje balinių vėžlių kiaušinių dėjimo vietų šlaito nuolydis ‒ 0‒30°, tačiau kiaušinius deda ir statesniuose šlaituose.
Rūšies buveinės Lietuvoje nepakankamai ištyrinėtos. Reikalingi tyrimai, kurie nustatytų pagrindinius pamatuojamus buveinių parametrus ir rūšies tolerancijos ribas.
Balinių vėžlių paplitimas, gausumas, buveinių užimamas plotas ir pokyčiai Lietuvoje
4. Rūšis paplitusi pietinėje Lietuvos dalyje. Kelios gausesnės balinių vėžlių radavietės, kuriose baliniai vėžliai veisiasi yra Lazdijų, Varėnos, Alytaus ir Druskininkų sav. Lietuvos teritorijoje žinoma apie 30 balinių vėžlių radaviečių, tačiau daugumoje jų sutinkami tik seni, pavieniai individai, išlikę dėl savo ilgaamžiškumo. Duomenų apie centrinėje, šiaurinėje bei vakarinėje Lietuvos dalyse buvusius ar sutinkamus balinius vėžlius yra mažai.
XX a. pirmojoje pusėje ši rūšis buvo gana įprasta pietinėje Lietuvos dalyje (aplink Seinus, Marijampolę, Vilkaviškį). Balinio vėžlio radaviečių Lietuvos teritorijoje žemėlapis sudarytas 1999 m. išleistame Lietuvos žinduolių, varliagyvių ir roplių atlase. Išskirta 11 svarbiausių radaviečių. Lietuvos raudonosios knygos leidinyje, išleistame 2007 m., pateikiamas rūšies paplitimo žemėlapis. Išskirtos 6 didžiausios populiacijos.
Rūšies paplitimo ištirtumas šalyje yra patenkinamas. Pietų Lietuvoje tikslinga atlikti detalesnius inventorizacijos darbus. Likusioje šalies dalyje rūšies inventorizaciją atlikti netikslinga.
Balinio vėžlio paplitimas, populiacijos dydis, buveinės užimamas plotas ir pokyčiai Europoje ir visame paplitimo areale
5. Paplitęs Pietų ir Centrinėje Europoje (išskyrus Šiaurinę Prancūzijos dalį, Olandiją), Vakarų Azijoje, Šiaurės vakarų Afrikoje. Šiaurėje arealas siekia Lietuvą, Šiaurinę Baltarusiją, Dono aukštupį, Volgos vidurupį, kairįjį Uralo upės krantą ir tęsiasi iki Kustanajaus srities pietuose ‒ Mažąją Aziją, Šiaurinę Irako dalį, Centrinį Iraną. Izoliuotos arealo dalys yra Syrdarjos žemupyje, Vakarų Turkmėnijoje. Nors paprastai gyvena žemumose, Sicilijoje gali būti aptinkamas 1400 m, o Maroke 1700 m aukštyje.
Gausesnių balinio vėžlio subpopuliacijų kaimyninėse šalyse netoli Lietuvos sienos nėra žinoma. Gausiausia balinių vėžlių populiacija 1920–1930 m. šalia Lietuvos sienos Lenkijoje yra buvusi šalia Lempio gamtinio rezervato. Pavieniai individai aptikti ir Augustavo bei Romintos miškuose.
Baliniai vėžliai nyksta visame savo paplitimo areale. Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) duomenimis, balinio vėžlio populiacija 1996 m. (pasauliniu mastu) įvertinta NT (arti grėsmingos būklės) kategorija, rūšies subpopuliacija Europoje 2004 m. įvertinta kaip NT (arti grėsmingos būklės) kategorija ir rūšies subpopuliacija 27 Europos Sąjungos valstybėse 2004 m. įvertinta kaip VU (pažeidžiama) kategorija. Kai kuriose šalyse (Belgijoje, Čekijoje, Danijoje, Estijoje, Liuksemburge, Olandijoje, Šveicarijoje) baliniai vėžliai yra išnykę. Šveicarijoje jie buvo reintrodukuoti, Didžioje Britanijoje – introdukuoti. Šiaurinėse arealo dalyse esančios populiacijos yra labai mažos, o Viduržemio jūros regione ir Kaukaze ši rūšis gyvena didelėmis metapopuliacijomis.
LIFE projekto NELEAP (LIFE05 NAT/LT/000094) metu 2005–2009 m. buvo vykdyti vėžlių genetiniai tyrimai. Tirti Lietuvoje, Lenkijoje ir Vokietijoje gyvenantys vėžliai siekiant išsiaiškinti, ar visi gamtoje aptinkami vėžliai yra autochtoniniai. Lietuvoje tirti 32 individai. Visų šių individų nustatytas Ia, tai yra autochtoninis, haplotipas. Šis tyrimas parodo, kad Lietuvoje gyvenantys vėžliai yra to paties haplotipo, kaip ir Lenkijos šiaurinėje dalyje gyvenantys vėžliai. Vakarinėje Lenkijos dalyje gyvenančių vėžlių haplotipas yra kitoks – IIb.
Lietuva yra šios vėžlių rūšies (nominalinio porūšio) arealo šiaurinėje dalyje, todėl, manoma, kad čia balinių vėžlių populiacijos gyvena suboptimaliomis sąlygomis, todėl čia nėra tikėtinas didžiausias subpopuliacijų tankumas. Dėl šios priežasties balinio vėžlio išsaugojimui Lietuvoje neužtenka pasyvių apsaugos priemonių.
Balinio vėžlio veisimosi biologija
6. Poruojasi sekliuose vandens telkiniuose balandį‒gegužės pradžioje. Poravimosi periodas trunka 2‒3 savaites. Kiaušinių dėjimo periodas prasideda praėjus vienam mėnesiui po poravimosi (gegužės viduryje‒birželio mėn. pirmomis dienomis). Jo pradžia, taip pat kaip ir trukmė, priklauso nuo aplinkos sąlygų. Paprastai paskutinės dėtys padedamos birželio mėn. III dekados pradžioje, tačiau kartais šviežios dėtys aptinkamos ir liepos mėnesį.
Patelės palieka vandens telkinius tarp 17‒18 val. ir ieško kiaušinių dėjimo vietos. Lizdaviečių paieška gali trukti keletą valandų. Dažnai pirmąją dieną patelės kiaušinių nepadeda, tuomet jos sugrįžta į vandens telkinį ir kitą arba po kelių dienų vėl palieka vandens telkinį ir keliauja dėti kiaušinių.
Vietos, kurias pasirenka dėti kiaušinius, yra saulėtos su kietoku viršutiniu dirvos sluoksniu. Šlaito pasvirimo kampas gali būti labai įvairus. Jos dažniausiai yra netoli vandens telkinių, bet gali būti nutolę ir kelių šimtų metrų atstumu. Kiaušinių dėjimo vietose paprastai auga kseroterminė augalija.
Daugelis patelių deda kiaušinius tose pačiose vietose keletą metų iš eilės. Lizdai yra kasami iki keleto metrų atstumu nuo pernykščio lizdo. Patelės gali pakeisti kiaušinio dėjimo vietą, jei ją sunaikina žmonės (pvz., išariama) arba užtamsina medžiai ar krūmai. Tačiau ir be šių pasikeitimų kartais patelės kitais metais kiaušinius gali dėti kitoje vietoje. Nerasdami tinkamos vietos, baliniai vėžliai deda kiaušinius pakelėse arba ant miško keliukų ar žvyrkelių. Tokios dėtys daugeliu atveju yra nesaugios.
Vakarop, susiradusios tinkamą vietą, vėžlių patelės pradeda kasti lizdus. Lizdo kasimas gali užtrukti nuo 35 iki 200 min. Vidutiniškai lizdo gylis siekia 12 cm (11,5‒12,5 cm). Patelė padeda vidutiniškai 12 (8‒20) kiaušinių. Statistiškai patikimos priklausomybės tarp dėties dydžio bei patelės dydžio nėra pastebėta. Tačiau pastebima tendencija, kad didesnės patelės padeda daugiau kiaušinių. Kiaušinius deda 8‒27 minutes (vidutiniškai per minutę padeda 1 kiaušinį). Kiaušinių dėjimo metu ir po jų sudėjimo patelės užpakalinėmis kojomis paskirsto kiaušinius. Šis elgesys iš viso gali užtrukti iki 10 min. Lizdų užkasimas trunka 19–90 minučių.
Literatūros duomenimis, kiaušinių inkubacija lizduose trunka iki rugpjūčio mėnesio pabaigos. Jaunikliai pasilieka lizduose ir peržiemoję (balandžio‒gegužės mėn.) palieka lizdus bei keliauja į vandens telkinius. Nėra aiškių moksliniais tyrimais pagrįstų įrodymų, kad balinių vėžlių jaunikliai prisiriša prie išsiperėjimo vietos.
Baliniai vėžliai lytiškai subręsta 7–10 metų, o išgyvena 80–100 metų. Šiaurinėse populiacijose individai užauga didesni ir gyvena ilgiau nei pietinėse.
Balinio vėžlio mityba, žiemojimas, migracija
7. Duomenų apie balinio vėžlio mitybą nėra daug. Dar visai nesenai buvo manyta, kad balinis vėžlys minta tik gyvuliniu maistu, o pasitaikantys jo racione augalai – atsitiktinai praryti. Tačiau kai kurie tyrimai rodo, kad suaugusių balinių vėžlių racione aptinkami augalai gali sudaryti iki 90% viso raciono. Daugiau augalų yra praryjama ne veisimosi periodu. Jauniklių racione augalų pasitaiko daug rečiau.
Pagrindinę balinių vėžlių maisto dalį sudaro gyvūninės kilmės grobis: įvairūs vandens bestuburiai: pilvakojai moliuskai (Gastropoda); vabzdžiai, priklausantys: Coleoptera, Diptera, Heteroptera, Hymenoptera, Odonata; varliagyvių buožgalviai (Amphibia). Kartais minta sergančiomis ir negyvomis žuvimis.
Jaunikliai maitinasi sekliuose, dažnai laikinuose vandens telkiniuose, jų maisto racione gali pasitaikyti ir įkritusios sausumos bestuburių rūšys: Bembidion sp., Chantharoidea (lervos), Cercyon sp., Ophonus sp., Phyllotreta sp., Diptera (lervos).
Išsiritę (rugpjūčio–rugsėjo mėn.) jaunikliai peržiemoja lizduose. Pavasarį (balandį‒gegužės mėn. pradžioje) juos palieka ir keliauja į vandens telkinius. Aktyvūs baliniai vėžliai pastebimi iki rugsėjo mėnesio vidurio, priklausomai nuo oro temperatūros. Suaugę vėžliai žiemoja vandens telkiniuose (kartais tuose pačiuose, kuriuose praleidžia vasarą). Reikalavimai žiemavietėms yra šie: iki dugno neįšalantis vanduo ir pakankamai šaknų bei kitų struktūrų. Žiemojimo vietos pasirinkimą lemia ir požeminiai vandens šaltiniai. Vėžliai pradeda žiemoti rugsėjo pabaigoje ar spalio pradžioje, priklausomai nuo oro sąlygų. Jei vasara šalta, gali pradėti ieškoti žiemojimo vietos jau rugpjūčio pabaigoje. Dažnai tose pačiose vietose žiemoja keletas vėžlių.
Išdžiūvus vandens telkiniui, kuriame gyvena vėžliai, jie keliauja sausuma į kitus vandens telkinius. Sausuma keliauja ir patinai, ir patelės. Skirtingai nuo patinų, patelėms būdingos sezoninės migracijos į kiaušinių dėjimo vietas. Jeigu šalia vandens telkinio yra tinkamos sąlygos dėti kiaušinius, patelės neatlieka tolimų migracijų. Patelės, kurios neranda tinkamų vietų prie jų gyvenamų telkinių, keliauja iki 1 km atstumu į kiaušinių dėjimo vietas. Netoli jų dažnai laikinai apsistoja kokiame nors vandens telkinyje. Kartais migracijos metu naktį praleidžia sausumoje, tuomet slepiasi krūmuose, po miško paklote. Žinomos vėžlių migracijos iš žiemaviečių į vasarojimo vandens telkinius ir atgal. Kartais vėžlių kelionių priežastys neaiškios, manoma, kad tai paskirų individų migracijos tarp subpopuliacijų. Tokios migracijos vyksta retai – balinis vėžlys yra sėsli rūšis ir esant tinkamoms sąlygoms visą gyvenimą gali praleisti viename vandens telkinyje. Kadangi migracijos tarp subpopuliacijų vyksta retai ir santykinai neilgais atstumais (Lietuvoje užfiksuota iki 10 km), o migruojantys vėžliai yra itin pažeidžiami ‒ ši rūšis yra itin jautri buveinių fragmentacijai. Jei buveinės fragmentuotos keliais, ariamais laukais ar didesniais plotais be vandens telkinių, subpopuliacijos tampa izoliuotos viena nuo kitos ir pasireiškia įvaisa, kuri susilpnina metapopuliaciją.
Balinio vėžlio tarptautinis ir nacionalinis teisinis statusas
8. Balinis vėžlys saugomas tarptautiniu lygiu, t. y. įrašytas į 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (OL 2004 m., specialusis leidimas, 15 skyrius, 2 tomas, p. 102) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2006 m. lapkričio 20 d. Tarybos direktyva 2006/105/EB (OL 2006 L 363, p. 368), II ir IV priedus, taip pat į Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencijos, ratifikuotos Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. birželio 11 d. nutarimu Nr. I-1376, II priedėlį.
Rūšis įtraukta į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 504, į Lietuvos Respublikos griežtai saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. D1-263, į Europos Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių, randamų Lietuvoje ir kurioms išsaugoti reikia steigti buveinių apsaugai svarbias teritorijas, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 159. Svarbiausios balinio vėžlio radavietės nustatytos Svarbiausių griežtai saugomų rūšių radaviečių ir augaviečių sąraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. D1-76. Rūšis įrašyta į Europos Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių, kurioms reikalinga griežta apsauga, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 592, įrašyta į Europos Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių, kurių apsaugai reikia steigti specialias saugomas teritorijas, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 219, įrašytas į Buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. D1-389, Lietuvoje sutinkamų Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių, gyvūnų ir augalų sąrašą.
Balinio vėžlio buveinių apsauga Lietuvoje reglamentuota Bendruosiuose buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276 „Dėl Bendrųjų buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatų patvirtinimo“.
Bazinis žalos įkainis už sunaikintas lizdavietes, kiaušinius, suaugusį vėžlį patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-621 „Dėl Lietuvos saugomoms rūšims ir jų buveinėms padarytos žalos apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“. Šiuo įsakymu patvirtintas bazinis tarifas už balinio vėžlio sunaikinimą ‒ 290 Eur.
II. SKYRIUS
BALINIO VĖŽLIO, JO POPULIACIJOS BŪKLĖS IR BUVEINĖS ĮVERTINIMAS
Balinio vėžlio radaviečių apsaugos būklė
9. Baliniam vėžliui svarbiausių 10-ies radaviečių apsaugos būklė 2014 m. įvertinta ekspertiniu būdu: Kuciuliškės ‒ palanki, Radyščiaus ‒ palanki, Juodabalės ‒ nepalanki‒nepakankama, Petroškų ‒ nepalanki‒nepakankama, Čivonių‒Klepočių ‒ nežinoma, Bestraigiškės ‒ nepalanki‒nepakankama, Drapalių ‒ nepalanki‒nepakankama, Krikštonių ‒ nepalanki‒nepakankama, Kūdrėnų‒Genių ‒ nežinoma, Ročkių ‒ nepalanki‒nepakankama. Didžiausios rūšies apsaugos priemonių spragos yra šios: kai kurios subpopuliacijos neturi jokio apsaugos statuso, kitų subpopuliacijų saugoma tik dalis užimamų buveinių ploto, daugumoje saugomų populiacijų nenumatytos ar neužtikrintos konkrečios ilgalaikės apsaugos priemonės.
Populiacijos dydis ir pasiskirstymas
10. Tikslus balinių vėžlių populiacijos dydis Lietuvoje nėra žinomas. Lietuvos Raudonojoje knygoje įvertinama, kad Lietuvoje gyvena 500–600 balinių vėžlių. Aplinkos monitoringo 2008 m. duomenimis, „Europos Bendrijos svarbos gyvūnų rūšių (balinių vėžlių ir ūdrų), kurių apsaugai būtina steigti saugomas teritorijas, bei probleminės invazinės rūšies – kanadinės audinės – būklės įvertinimas“ tyrimo duomenimis, 5 monitoringo vietose buvo užregistruota 30 balinio vėžlio individų. Išsami balinio vėžlio individų apskaita Lietuvos teritorijoje nebuvo atlikta. Lietuvos gamtos fondo specialistų ekspertiniu vertinimu pagal 10 metų vykdytus balinio vėžlių stebėjimus Lietuvos teritorijoje 2014 m. gyveno apie 400–500 individų.
Iš viso Lietuvoje žinoma apie keliasdešimt balinio vėžlio radaviečių, kurios išsidėsčiusios visoje šalies teritorijoje, tačiau gausiausiai – pietinėje šalies dalyje. Dvi gausesnės subpopuliacijos žinomos tik pietinėje Lietuvos dalyje. Kitos čia išlikę subpopuliacijos yra negausios (1 lentelė). Manoma, kad šiuo metu tik maža dalis (< 10 %) visos Lietuvos balinių vėžlių subpopuliacijų turi pakankamą individų skaičių (daugiau nei 50 individų), reikalingą trumpalaikiam jų išlikimui. Kadangi daugelyje subpopuliacijų gyvena tik pavieniai individai, tai sumažina reprodukcijos sėkmės tikimybę, kadangi nesuradusios partnerių poravimosi periodo metu, vėliau patelės padeda neapvaisintus kiaušinius.
Ilgesnius atstumus, naudodamiesi tarpiniais vandens telkiniais, vėžliai įveikia tik ieškodami geresnių buveinių, todėl tarp balinių vėžlių vietinių subpopuliacijų turėtų būti ne didesnis kaip 10 km atstumas. Buveinės turi būti sujungtos koridoriais, kuriuose ne didesniu kaip 2 km atstumu vienas nuo kito išsidėstę vandens telkiniai, balos, tinkamos vėžliams gyventi ilgesnį laiką ar trumpam apsistoti, o jas supančios teritorijos – atviros, tačiau su nedideliais krūmynais, gyvatvorėmis, mažomis giraitėmis, kur galima ilsėtis ir slėptis nuo kaitros.
1 lentelė. Balinių vėžlių subpopuliacijų dydis Lietuvoje,
ECONAT projekto (LIFE09 NAT/LT/00581) duomenys, 2014 m.
| Eil. Nr. |
Radavietė (subpopuliacija) |
Įvertintas subpopuliacijos dydis |
Stebimas sėkmingas veisimasis |
| 1. |
Kučiuliškė |
~70 |
√ |
| 2. |
Radyščius |
~50 |
√ |
| 3. |
Juodabalė |
~30 |
√ |
| 4. |
Petroškai |
>30 |
√ |
| 5. |
Čivonys‒Klepočiai |
~30 |
√ |
| 6. |
Bestraigiškė |
>20 |
√ |
| 7. |
Drapaliai |
>10 |
√ |
| 8. |
Krikštonys |
>10 |
|
| 9. |
Kūdrėnai‒Geniai |
>10 |
√ |
| 10. |
Ročkiai |
>10 |
√ |
| 11. |
Paveisiejai |
~10 |
√ |
| 12. |
Liepiškiai |
~10 |
√ |
| 13. |
Stračiūnai |
<10 |
Nežinoma |
| 14. |
Karklynai |
<10 |
Nežinoma |
| 15. |
Margai |
<10 |
√ |
| 16. |
Mikabaliai‒Demeniškės |
<10 |
√ |
| 17. |
Babrai |
<10 |
√ |
| 18. |
Ricieliai |
<10 |
Nežinoma |
| 19. |
Stankūnai |
Neįvertinta |
Nežinoma |
| 20. |
Paročkė |
Neįvertinta |
Nežinoma |
| 21. |
Pazapsiai |
Neįvertinta |
Nežinoma |
| 22. |
Lapšius |
Neįvertinta |
Nežinoma |
| 23. |
Makariškė |
Neįvertinta |
Nežinoma |
| 24. |
Lizdai |
Neįvertinta |
Nežinoma |
| 25. |
Navikai |
Neįvertinta |
Nežinoma |
| 26. |
Gailiūnai |
Neįvertinta |
Nežinoma |
Duomenų apie radaviečių ir subpopuliacijų būklę centrinėje bei šiaurinėje Lietuvos dalyse nėra. Manoma, kad tuose regionuose radaviečių ir subpopuliacijų būklė prasta ‒ aptinkami tik seni pavieniai individai.
Grėsmės ir ribojantys veiksniai
11. Pagrindinėmis grėsmėmis laikomos šios:
11.1. vandens buveinių sunaikinimas vykdant melioraciją. Sumažėjus mažų, seklių vandens telkinių nebelieka vasarojimo ir maitinimosi vietų jaunikliams ir suaugusiems vėžliams bei laikino prieglobsčio vietų migracijų metu;
11.2. vandens telkinių kokybės blogėjimas, susijęs su antropogenine veikla. Pagilinus vandens telkinius, siekiant juos įžuvinti, paprastai nelieka seklumų ir vėžliams taip reikalingų šildymosi vietų: kupstų, nuvirtusių stuobrių;
11.3. sausumos buveinių sunaikinimas vykdant intensyvią žemdirbystę. Kasmet suariant dirvą šalia vandens telkinių sunaikinamos potencialios kiaušinių dėjimo vietos;
11.4. sausumos buveinių praradimas dėl sukcesijos. Joms užaugus krūmais arba mišku, esamos kiaušinių dėjimo vietos yra užpavėsinamos ir tampa netinkamos kiaušinių inkubacijai;
11.5. vandens paviršiaus tiesioginio apšviestumo sumažėjimas daugiau nei 80 % dėl pakrantės užaugimo krūmais ir medžiais. Vandens buveinės tampa mažiau tinkamos vasarojimui;
11.6. kraštovaizdžio fragmentacija – teritorijoje sumažėjus vandens telkinių, kuriuos vėžliai naudoja kaip jungiamuosius elementus migracijų tarp subpopuliacijų metu, taip pat atsiradus kitokių migracijos kliūčių, tokių kaip keliai, gyvenvietės ar pramonės objektai, vėžlių subpopuliacijos izoliuojamos viena nuo kitos, pasireiškia įvaisa.
Nepakankamai įvertintais papildomais grėsmės faktoriais galime laikyti šiuos: kelių tinklo plėtimasis ‒ dėl to padidėja vėžlių žuvimas keliuose; bučių ir tinklų naudojimas ‒ juose įsipainioję ir negalėdami išnirti vėžliai žūva; žmonių lankymosi vėžlių buveinėse rekreacijos tikslais padažnėjimas; tiesioginis naikinimas, gaudymas, auginimas nelaisvėje.
Inventorizacijos ir moksliniai tyrimai
12. Balinio vėžlio populiacijų būklė, jų dinamikos ypatybės Lietuvos mastu nėra pakankamai nustatytos. Nepakankamai žinoma rūšies biologijos ir ekologijos aspektų Lietuvos aplinkos sąlygomis. Nepaisant kai kurių išsamių tyrinėjimų, pagrindinis jų trūkumas yra lokalumas.
2 lentelė. Balinio vėžlio inventorizacijos ir moksliniai tyrimai, teritorijos, naudoti metodai, publikacijos, kuriose pateikiami pagrindiniai rezultatai.
| Data, trukmė |
Tyrinėta teritorija |
Naudotos metodikos, pagrindinės publikacijos |
| Iki 1995 m. |
Kučiuliškės apylinkės |
Balinių vėžlių elgsenos, veisimosi tyrimai. SNIESHKUS, E. (1994): Zum Verhalten der Europäischen Sumpfschildkröte, Emys orbicularis (LINNAEUS, 1758).- Elaphe (N. F.); 2 (3): 11-14. |
| 1980‒1999 m. |
Lietuva |
Ekologijos instituto biologinės įvairovės grupė vykdė anketinę apklausą bei registravo literatūrinius duomenis apie varliagyvius ir roplius (tarp jų ir balinius vėžlius). Tyrimų metu buvo surinkta ir apžvelgta medžiaga apie balinių vėžlių paplitimą, patikslintas jų statusas (Lietuvos žinduolių, varliagyvių ir roplių atlasas. Balčiauskas et al. 1999). |
| 1999–2003 m. |
Veisiejų regioninis parkas |
Atlikti vėžlių inventorizacijos tyrimai Veisiejų regioniniame parke, jų metu buvo surastos 4 naujos balinių vėžlių radavietės. Buvo išaiškinta, kad lokalioje Čivonių‒Klepočių subpopuliacijoje 9 vandens telkiniuose gyvena apie 30 balinių vėžlių. Tyrimo metu buvo surastos keturios iki tol nežinomos balinių vėžlių kiaušinių dėjimo vietos. 2003 m. balinių vėžlių radavietėje prie Čivonių kaimo užregistruoti sėkmingi reprodukcijos atvejai. |
| 1997‒2001 m. |
Kuciuliškės |
Buvo atliekami balinių vėžlių veisimosi elgsenos ir ekologijos tyrimai, biotopinių reikalavimų nustatymas, kurių metu buvo nustatyta veisimosi fazių fenologija, vandens ir sausumos buveinių charakteristikos, veisimosi elgsenos etapai, jų trukmė, veisimosi parametrai, subpopuliacijos demografiniai rodikliai, migracijų tyrimai (Meeske, Muhlenberg, 2004, Space use strategies by a northern population of the European pond turtle, Emys orbicularis) |
| 2005–2009 m. |
Pietų Lietuva |
Buvo vykdyti vėžlių genetiniai tyrimai. Tirti Lietuvoje, Lenkijoje ir Vokietijoje gyvenantys vėžliai. LIFE projektas NELEAP (LIFE05 NAT/LT/000094) „Protection of European pond turtle and threatened amphibians in the North European lowlands“. |
| 2011–2014 m. |
Pietų Lietuva |
Vėžliai gaudyti gaudyklėmis Radyščiaus–Vilkiautinio, Juodabalės herpetologiniame draustinyje, Veisiejų regioniniame parke. Tyrimų metu atrastos kelios lokalios populiacijos: Pazapsiuose, Paveisiejuose, Ricieliuose, Liepiškiuose, Mikabaliuose, Geniuose. LIFE 09 NAT/LT000581 projektas. (Bastytė et al., Vilnius 2014, Lietuvos gamtos fondas) |
Šalyje būtina atlikti šiuos tyrimus: nustatyti balinio vėžlio paplitimą pietų Lietuvoje, populiacijų gausumą ir amžinę struktūrą žinomose radavietėse; įvertinti kiaušinių dėjimo vietų būklę subpopuliacijose; ištirti plėšrūnų bei klimato veiksnių įtaką balinio vėžlio veisimuisi; ištirti vėžlių mitybą bei elgseną; nustatyti gausumo priklausomybę nuo buveinių rodiklių ir antropogeninių veiksnių; sukurti populiacinius modelius, leidžiančius prognozuoti rūšies gausumo pokyčius Lietuvoje priklausomai nuo aplinkos faktorių ir antropogeninių poveikių.
Tvarkymo planai ir jų įgyvendinimas
13. 1998 m. Metelių regioninio parko direkcija vykdė balinių vėžlių populiacijos išsaugojimo programą, paruošė ir įgyvendino rūšies išsaugojimo veiksmų planą Kučiuliškės herpetologiniame draustinyje.
1999 m. vykdytas Hedeselskabet Lietuvos valstybinių parkų institucijų išvystymo projektas. Parengtas ir įgyvendintas Juodabalės herpetologinio draustinio tvarkymo projektas. Jo metu buvo tvarkomos pakitusios vėžlių buveinės, atliekama kiaušinių dėjimo vietų rekonstrukcija.
2001 m. vykdytas projektas „Balinio vėžlio buveinių rekonstrukcija Metelių regioniniame parke bei Kučiuliškės herpetologiniame draustinyje“. Jo metu buvo iškasti nauji vandens telkiniai, tinkantys baliniams vėžliams, kertami medžiai ir krūmai siekiant pagerinti hidrologinį režimą.
2002 m. vykdyti balinių vėžlių populiacijos tyrimai Veisiejų regioninio parko Ringelišlių botaniniame-zoologiniame draustinyje, Petroškų bei Klepočių miške, atliekami vėžlių buveinių rekonstrukcijos darbai.
2005–2009 m. vykdytas balinio vėžlio ir varliagyvių apsaugos Šiaurės Europos žemumose projektas. Tai tarptautinis LIFE projektas NELEAP (LIFE05 NAT/LT/000094), kurio darbai buvo vykdomi Lietuvoje, Vokietijoje ir Lenkijoje. Lietuvoje projektas buvo vykdomas 7 teritorijose, apimančiose tris herpetologinius draustinius bei Petroškų, Šlavantų apylinkes, Bestraigiškės mišką ir dalį Žuvinto biosferos rezervato. Projekto metu atliktas balinių vėžlių buveinių tvarkymas: kūdrų kasimas, šildymosi ir žiemojimo vietų įrengimas, maitinimosi bei kiaušinių dėjimo vietų tvarkymas. Atlikti genetiniai tyrimai, vykdytas visuomenės švietimas.
2007 m. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. D1-16 „Dėl Kulalių riedulyno, Svencelės pievų, Šauklių riedulyno ir Zervyno ežero ir jo apyežerių gamtotvarkos planų patvirtinimo“ patvirtintas Zervyno ežero ir jo apyežerių gamtotvarkos planas.
2010–2014 m. vykdytas LIFE projektas ECONAT (LIFE09 NAT/LT/00581), kurio metu sukurtas ekologinis tinklas baliniams vėžliams ir retiesiems varliagyviams tarp saugomų teritorijų: Metelių regioninio parko, Stankūnų kaimo apylinkių, Bestraigiškių kaimo apylinkių, Kučiuliškės herpetologinio draustinio, Dainavos girios, Petroškų miško, Margų kaimo apylinkių, Stračiūnų kaimo apylinkių ir Bugiedos zoologinio‒botaninio draustinio (pateikiamas priede). Šio projekto metu buvo atkurtos buveinės saugomose teritorijose ir tarp jų bei vykdomos įvairios kitos veiklos, tokios kaip, nuo plėšrūnų apsaugomos balinių vėžlių dėtys in situ. Iš viso per 4 metus nuo plėšrūnų apsaugotos 109 kiaušinių dėtys. Nesaugiose vietose sudėtos kiaušinių dėtys buvo surenkamos, inkubuojamos Lietuvos zoologijos sode ir jaunikliai paleidžiami šalia kiaušinių surinkimo vietų į projekto metu atkurtas buveines.
2015 m. parengtas Avižienių miško gamtotvarkos planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. D1-704 „Dėl Avižienių miško gamtotvarkos plano patvirtinimo“.
2015 m. parengtas Drapalių kaimo apylinkių gamtotvarkos planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. D1-704 „Dėl Drapalių kaimo apylinkių gamtotvarkos plano patvirtinimo“.
2015 m. parengtas Paveisiejų kaimo apylinkių gamtotvarkos planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. D1-888 „Dėl Paveisiejų kaimo apylinkių gamtotvarkos plano patvirtinimo“.
2015 m. parengtas Šlavantų kaimo apylinkių gamtotvarkos planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. D1-12 „Dėl Šlavantų kaimo apylinkių gamtotvarkos plano patvirtinimo“.
Vykdyti gamtotvarkos projektai pagerino balinių vėžlių buveinių būklę, kurios dėl natūralios sukcesijos bei antropogeninio poveikio buvo stipriai degradavusios. Taip pat šie projektai pagerino balinių vėžlių metapopuliacijos būklę, pagausino profesionalių žinių kiekį apie šiuos gyvūnus (jų paplitimą, buveinių poreikius, genetinę populiacijų sudėtį) ir visuomenės supratimą apie šią retą rūšį bei jos poreikius.
III SKYRIUS.
APSAUGOS PLANO TIKSLAI, UŽDAVINAI IR PRIEMONĖS
1.
1.
1.
1.
1.
1.
1.
1.
1.
1.
1.
1.
1.
| Tikslas – užtikrinti palankią balinio vėžlio apsaugos būklę išsaugant gyvybingą ne mažiau kaip 500 individų metapopuliaciją pietinėje Lietuvos dalyje, iš kurios ne mažiau kaip 80 proc. individų būtų aptinkami veiksmingą apsaugą turinčiose radavietėse |
|
| Uždaviniai |
Priemonės |
| 1. Sužinoti svarbiausius biologinius rūšies rodiklius |
1.1. atlikti išsamią balinio vėžlio paplitimo vietų pietų Lietuvoje inventorizaciją |
| 1.2. nustatyti balinio vėžlio subpopuliacijų gausumą ir amžinę struktūrą žinomose radavietėse | |
| 2. Įgyvendinti praktines gamtotvarkos priemones balinio vėžlio ekologiniame tinkle |
2.1. palaikyti palankią apsaugos būklę ne mažiau kaip 70 proc. žinomų balinio vėžlio gyvenamų vandens buveinių |
| 2.2. įrengti naujus vandens telkinius tinkamus baliniams vėžliams | |
| 2.3. ganant, šienaujant ar pašalinat dalį sumedėjusios augalijos palaikyti atviras balinio vėžlio kiaušinių dėjimo vietas ne mažiau kaip 90 proc. žinomų dėjimo vietų | |
| 2.4. sukurti naujas vietas tinkamas balinių vėžlių kiaušiniams dėti | |
| 2.5. dirbtinėmis priemonėmis (gaubtais) apsaugoti nuo plėšrūnų ne mažiau kaip 50 proc. žinomų balinių vėžlių dėčių | |
| 3. Patobulinti teisines priemones ir planavimo dokumentus |
3.1. įtraukti antrą pagal gausumą ‒ Radyščiaus radavietę į Vietovių, atitinkančių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašą |
| 3.2. papildyti Lazdijų, Varėnos, Alytaus r. ir Druskininkų sav. bendruosius planus sprendiniais, kuriais būtų suformuojamos ir tinkamai saugomos baliniam vėžliui svarbios ekologinio tinklo teritorijos | |
| 4. Nuolat sekti rūšies apsaugos būklės pokyčius |
vykdyti rūšies stebėseną pagal Valstybinę aplinkos monitoringo programą |
| 5. Dirbtinėmis priemonėmis pagerinti veisimosi sėkmingumą |
5.1. dirbtiniu būdu inkubuoti kiek įmanoma daugiau nesaugiose vietose sudėtų balinių vėžlių kiaušinių |
| 5.2. atlikti atgal į gamtą paleistų jauniklių stebėjimą, įvertinti adaptacijos sėkmingumą | |
| 5.3. perkelti individus į ekologiškai izoliuotas radavietes, siekiant padidinti genetinę įvairovę ir/arba perkelti individus iš neperspektyvių radaviečių | |
| 6. Skleisti informaciją žemės savininkams ar naudotojams apie saugomos rūšies buveinių poreikius |
6.1. suorganizuoti pažintinį vietinės reikšmės renginį (seminarą ar balinių vėžlių dieną) ne mažiau kaip vieną kartą per metus |
| 6.2. išleisti knygą apie balinių vėžlių paplitimą, ekologiją, elgseną, buveines ir išsaugojimo priemones šiaurinėje jų paplitimo riboje, ir išdalinti pietų Lietuvos gyventojams | |
| 7. Sužinoti rūšies ekologinius poreikius Lietuvos sąlygomis |
7.1. atlikti tyrimą, nustatantį individų gausumo priklausomybę nuo konkrečių buveinių rodiklių |
| 7.2. atlikti tyrimą, nustatantį antropogeninių veiksnių poveikį | |
| 7.3. atlikti tyrimą, nustatantį plėšrūnų, invazinių rūšių bei klimato veiksnių įtaką | |
| 7.4. atlikti tyrimą, nustatantį balinių vėžlių mitybą bei elgseną | |
| 7.5. sukurti populiacinį modelį, leidžiantį prognozuoti rūšies gausumo pokyčius Lietuvoje priklausomai nuo aplinkos faktorių ir antropogeninių poveikių | |
