Administracinė byla Nr. AS-1279-520/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02626-2012-4
Procesinio sprendimo kategorija 81 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2015 m. lapkričio 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiųjų suinteresuotų asmenų S. T. ir uždarosios akcinės bendrovės „Konstenerga“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – S. T., V. P. T., P. V., uždaroji akcinė bendrovė „Konstenerga“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
nustatė:
I.
Pareiškėjas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. (6.5)-2D-12812 ir priimti naują sprendimą – panaikinti Inspekcijos 2011 m. spalio 6 d. potvarkį Nr. TT-2 (toliau – ir Potvarkis).
Pareiškėjas nurodė, kad Inspekcija Potvarkiu patvirtino žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje (toliau – ir Žemės sklypas), detalųjį planą (toliau – ir Detalusis planas). Pareiškėjas 2012 m. birželio 28 d. kreipėsi į Inspekciją, prašydamas panaikinti Potvarkį, tačiau Inspekcija 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. (6.5)-2D-12812 tokio pareiškėjo prašymo nepatenkino.
Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymo) 26 straipsnio 5 dalyje nustatytų sąlygų, kurioms esant Inspekcija turėtų teisę tvirtinti Detalųjį planą. Pareiškėjas paaiškino, kad Administracija, veikdama Klaipėdos miesto savivaldybės pavedimu, 2011 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. (31.1.)-RS2-721 nepatvirtino Detaliojo plano ir planavimo organizatorius turėjo šį atsisakymą skųsti teismui, o Inspekcija negalėjo patvirtinti Detaliojo plano.
Pareiškėjas taip pat teigė, kad Potvarkiu patvirtintas Detalusis planas yra neteisėtas, nes parengtas vadovaujantis teisės aktais, prieštaraujančiais Teritorijų planavimo įstatyme nustatytam teisiniam reguliavimui: Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T2-201 patvirtinta Klaipėdos miesto aukštybinių pastatų išvystymo schema (specialiuoju planu) (toliau – ir Specialusis planas) ir Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. T2-110 patvirtintu Klaipėdos miesto bendruoju planu (toliau – ir Bendrasis planas). Pareiškėjas teismo prašė kreiptis į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su prašymu ištirti su Žemės sklypu susijusių Bendrojo plano bei Specialiojo plano dalių atitikimą Teritorijų planavimo įstatymo nuostatoms bei konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsakovas Inspekcija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukti, o nusprendus bylą nagrinėti iš esmės – prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas nėra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, todėl dėl skunde ginčijamų administracinių aktų neturėjo teisės kreiptis į teismą. Atsakovas pažymėjo, kad Klaipėdos miesto savivaldybės taryba per Teritorijų planavimo įstatyme nustatytą terminą nepriėmė sprendimo dėl Detaliojo plano tvirtinimo ar atsisakymo tai padaryti, todėl Inspekcija turėjo teisę patvirtinti Detalųjį planą. Atsakovas teigė, kad Potvarkis priimtas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, o Detalusis planas atitinka teisės aktų ir aukštesnio lygio teritorijų planavimo dokumentų reikalavimus. Atsakovas pažymėjo, kad priimant Potvarkį galiojo Bendrojo bei Specialiojo planų sprendiniai, todėl rengiant Detalųjį planą reikėjo jais vadovautis, bei akcentavo, jog nurodytais teritorijų planavimo dokumentais vadovavosi ir pareiškėjas, išduodamas Detaliojo plano organizatoriams planavimo sąlygas, kuriose nurodė vadovautis Bendruoju bei Specialiuoju planais, taip pat suderino parengto Detaliojo plano sprendinius.
Trečiasis suinteresuotas asmuo S. T. atsiliepime su pareiškėjo skundu taip pat nesutiko ir prašė bylą nutraukti, nusprendus bylą nagrinėti iš esmės – prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas nėra suinteresuotas bylos baigtimi, Potvarkis jam nesukėlė jokių materialiųjų teisinių pasekmių, todėl byla turi būti nutraukta. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai nepriėmus jokio sprendimo dėl Detaliojo plano tvirtinimo, Inspekcija turėjo teisę šį planą patvirtinti. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad pareiškėjas netinkamai aiškina Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentavo, kad vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punktu, leistinas pastatų aukščio parametras yra vienas iš rodiklių, nustatomų rengiant detaliuosius planus. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies nuostata, jog tuo atveju, kai bendrajame plane nėra išspręsti aukštybinių pastatų statybos planavimo klausimai, turi būti rengiamas specialusis planas, nereiškia, kad specialiuosiuose planuose negali būti numatyta, jog tam tikrose teritorijose aukštybinių pastatų planavimo klausimai bus sprendžiami kiekvienu konkrečiu atveju atliekant detaliojo planavimo procedūras.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 14 d. nutartimi nutarė kreiptis į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su prašymu ištirti su Žemės sklypu susijusių Bendrojo plano bei Specialiojo plano dalių atitikimą Teritorijų planavimo įstatymo nuostatoms, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 14 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-512-162/2013) pripažino, kad:
1) Specialiojo plano dalis, kuria plano pagrindiniame brėžinyje nenustatyti teritorijos, į kurią patenka Žemės sklypas, aukštybinių pastatų leistini aukščių parametrai, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 15 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
2) Specialiojo plano pagrindinio brėžinio grafinis sprendinys, pagrindinio brėžinio tekstinių sprendinių 3.5 punkto ir tekstinės dalies 3.3 punkto dalis, kuria teritorijos, į kurią patenka Žemės sklypas, užstatymo aukštingumas nustatomas pagal urbanistinę koncepciją, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 daliai, 15 straipsnio 1 ir 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui;
3) Bendrojo plano tekstinių sprendinių 2.6.3 punkto dalis, kuria daroma nuoroda į kraštovaizdžio koncepciją Bendrojo plano 4 tome, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 daliai, 9 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Teismas padarė išvadą, kad tiek Bendrasis planas, tiek ir Specialusis planas yra norminiai administraciniai aktai. Teismas nurodė, kad konstatavimas, jog atitinkamos Bendrojo plano ar Specialiojo plano sprendinių dalys prieštarauja (neprieštarauja) įstatymams, reikšmingas Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje byloje, nes ištyrus Bendrojo plano ir Specialiojo plano sprendinių dalių atitikimą Teritorijų planavimo įstatymui ir konstituciniam teisinės valstybės principui, Vilniaus apygardos administracinis teismas atitinkamu būdu galės išnagrinėti administracinę bylą dėl Inspekcijos 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimo, kuriuo netenkintas Klaipėdos miesto savivaldybės prašymas panaikinti Potvarkį bei šio Potvarkio panaikinimo.
Teismas konstatavo, kad ta apimtimi, kuria Bendrojo plano tekstinių sprendinių 2.6.3 punkto dalyje daroma nuoroda į kraštovaizdžio koncepciją Bendrojo plano 4 tome, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 daliai, 9 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio 3 daliai, nes kraštovaizdžio koncepcijai nesant Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalies ir 9 straipsnio 1 dalies punkte numatytu teritorijų planavimo ar bendrojo teritorijų planavimo dokumentu, ji negali reguliuoti kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros ir aukštybinių pastatų išdėstymo klausimų, kurie pagal Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalį turi būti sureguliuoti bendraisiais planais arba specialiaisiais teritorijų planavimo dokumentais. Teismas taip pat konstatavo, jog kraštovaizdžio koncepcija, į kurią daroma nuoroda Bendrojo plano tekstinių sprendinių 2.6.3 punkte, yra nepaskelbta, kaip to reikalauja teisės aktai.
Teismas, sistemiškai įvertinęs Teritorijų planavimo įstatymo bei Aukštybinių pastatų išdėstymo specialiųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. Dl-246 (toliau – ir Taisyklės) (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. balandžio 29 d. iki 2012 m kovo 18 d.), nuostatas, padarė išvadą, kad jei aukštybinių pastatų statyba numatoma, vadinasi, turi būti parengiami aukštybinių pastatų išdėstymo planai su atitinkamais konkrečiais aukščių parametrais, priešingu atveju, specialiuosiuose planuose nenurodant konkrečių aukštybinių pastatų parametrų, nebūtų prasmės tokių specialiųjų planų rengti net ir numatant jų statybą, nes tokie planai nesuteiktų teisinių santykių subjektams teisinio tikrumo ir aiškumo. Be to, jei būtų galima specialiuosiuose planuose nenumatyti aukštybinių pastatų konkrečių parametrų, tuomet Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalis taptų pertekline, neturėtų teisinės prasmės, nes tokie planai neišspręstų (nesureguliuotų) aukštybinių pastatų išdėstymo klausimų. Teismas pažymėjo, kad Specialiajame plane nenustačius ar netinkamai nustačius aukštybinių pastatų leistinų aukščių parametrų, kaip to reikalauja Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalis, taip pat atitinkami Taisyklių punktai, atsiranda teisinis neaiškumas bei netikrumas, nepaisoma teisės aktų hierarchijos, dėl to pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas.
Teismas, įvertinęs Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 27–28 bei 36 dalių, 15 straipsnio 1 dalies nuostatas, nurodė, kad Teritorijų planavimo įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) nustatė, jog aukštybinių pastatų išdėstymo klausimai, kai aukštybinių pastatų statyba numatoma, privalo būti sprendžiami savivaldybės teritorijos ar jos dalių bendruosiuose planuose arba specialiuosiuose planuose – aukštybinių pastatų išdėstymo schemose ir (ar) planuose (projektuose). Teismas padarė išvadą, jog šiose normose nėra numatyta galimybės aukštybinių pastatų išdėstymo klausimus reglamentuoti koncepcijomis, inter alia urbanistinėmis koncepcijomis, o koncepcija (specialiojo teritorijų planavime) yra tik procedūrinis dokumentas, kuriame atsispindi vienos iš teritorijų planavimo dokumento rengimo stadijos užbaigimo rezultatas.
Teismas, atsižvelgęs į šios administracinės bylos aplinkybes bei nesant teisinių prielaidų konstatuoti neigiamų pasekmių tikimybę, nustatė, kad panaikintos norminių administracinių aktų dalys negali būti taikomos nuo jų priėmimo dienos.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutartimi Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimas paliktas nepakeistas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P502-121/2014 buvo atmestas trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Konstenerga“ prašymas ir atsisakyta atnaujinti procesą administracinėje byloje, kurioje buvo spręstas Bendrojo plano bei Specialiojo plano atitinkamų dalių teisėtumo klausimas. Nurodytoje administracinėje byloje buvo atsisakyta atnaujinti procesą ir pagal trečiojo suinteresuoto asmens A. T. prašymą (2015 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-43-822/2015).
III.
Trečiasis suinteresuotas asmuo S. T. teismui pateikė 2015 m. rugpjūčio 6 d. sudarytą ir pareiškėjo Administracijos, atsakovo Inspekcijos bei trečiųjų suinteresuotų asmenų S. T., V. P. T., atstovaujamo S. T., A. T., P. V., atstovaujamo A. T., bei UAB „Konstenerga“ pasirašytą taikos sutartį (toliau – ir Taikos sutartis) ir prašė ją patvirtinti bei administracinę bylą nutraukti, šiuos klausimus nagrinėjant rašytinio proceso tvarka.
IV.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartimi atsisakė tvirtinti Taikos sutartį.
Teismas padarė išvadą, kad trečiasis suinteresuotas asmuo P. V. savo pozicijos dėl Taikos sutarties tvirtinimo nėra išreiškęs, nes už jį pasirašiusi A. T. nebuvo įgaliota jam atstovauti teisme, taip pat kilusiuose teisminiuose ginčuose sudaryti taikos sutartis.
Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2010 ir, įvertinęs Taikos sutarties preambulės D punkto nuostatas, padarė išvadą, kad Taikos sutarties D punkte nustatant Žemės sklypo pastatų maksimalų aukštingumą, t. y. teisinę reikšmę turintį faktą, yra pažeidžiamos nuostatos, reglamentuojančios taikos sutarties turiniui keliamus reikalavimus.
Teismas nurodė, jog Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendime iš esmės konstatuota, kad jokiu teisės aktu užstatymo aukštingumas Žemės sklype skundžiamo Potvarkio priėmimo metu nebuvo reglamentuojamas.
Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pastatų aukštingumo apribojimai turi būti nustatyti Specialiajame plane, kuris yra galiojantis, padarė išvadą, kad patvirtinus Taikos sutarties preambulės D punktą, t. y. pripažinus, kad šiame punkte nurodytas ir Žemės sklypui taikytinas maksimalus pastatų aukštingumas yra toks, koks nurodytas Detaliajame plane, t. y. 132 m, būtų iš esmės nustatytas Žemės sklypui taikytinas pastatų aukštingumo parametras, taip pat konstatuotas teisiškai reikšmingas faktas, nesuderintas su Specialiajame plane nustatytu teisiniu reguliavimu, įsiterpta į šio teisės akto reguliavimo sritį.
Teismas pažymėjo, kad Specialusis planas gali būti keičiamas tik Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos atitinkamu sprendimu, todėl sprendė, kad Taikos sutarties preambulės D punkto nuostatos neatitiktų viešosios teisės normomis nustatyto reguliavimo, o jas patvirtinus būtų pažeistas viešojo administravimo subjektams taikytinas ultra vires principas.
Teismas konstatavo, kad Taikos sutarties preambulės D punkto nuostatos prieštarauja Taikos sutarties esmei, viešosios teisės normoms, pažeidžia viešojo administravimo subjektams taikytiną ultra vires principą, todėl negali būti patvirtintos.
Teismas pažymėjo, kad skunde pareiškėjas nurodė, jog Detaliuoju planu suplanuotas Žemės sklypas yra ypač jautrioje tiek gamtosauginiu, tiek urbanistiniu požiūriu teritorijoje, kuri tik 300 m nutolusi nuo Baltijos jūros pakrantės, 1,5 km nuo valstybinio jūrų uosto vartų, apie 2 km nuo Kuršių Nerijos. Teismas nurodė, kad Teritorijų planavimo įstatyme (Potvarkio priėmimo metu galiojusi redakcija) buvo įtvirtintas aktyvus suinteresuotos visuomenės dalyvavimas detaliųjų planų tvirtinimo procedūrose (30 str. 3 d., 31 str. 3 d., 32 str., 33 str.), taip pat teisė skųsti šio planavimo metu priimtus sprendimus. Teismas akcentavo, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje Teritorijų planavimo įstatymo redakcijoje viešojo intereso apsauga taip pat yra užtikrinama suinteresuotos visuomenės aktyviu dalyvavimu teritorijos planavimo dokumentų rengimo, svarstymo, taip pat ir priimtų sprendimų apskundimo procedūrose (2 str. 20 p., 26 p., 3 str. 2 d., 25 str. 3 d., 26 str. 3 d., 6 d. 2 p., 28 str. 4 d., 31 str. 3 d., 33 str. 4 d., 36 str., 49 str.). Įvertinęs tai, teismas padarė išvadą, jog aptartos faktinės bei teisinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo teismui teikiamu skundu iškeltas ir šioje administracinėje byloje nagrinėtinas ginčas yra glaudžiai susijęs ir su viešojo intereso apsauga, todėl teismas padarė išvadą, kad proceso šalių teismui pateikta Taikos sutartis negali būti tvirtinama, o administracinė byla pagal pateiktą skundą nagrinėtina iš esmės.
V.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Konstenerga“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės.
Atskirajame skunde nurodoma, jog teismas, nustatęs, kad Taikos sutartį P. V. vardu pasirašiusi A. T. neturėjo įgaliojimo jam atstovauti teisme, taip pat kilusiuose teisminiuose ginčuose sudaryti taikos sutartis, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 1 dalimi turėjo nustatyti terminą pašalinti šį formalų Taikos sutarties trūkumą. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Konstenerga“ nesutinka su teismo išvada, jog Taikos sutarties D punkto sąlyga prieštarauja taikos sutarties esmei, viešosios teisės normoms, pažeidžia viešojo administravimo subjektams taikytiną ultra vires principą, bei padaryta struktūriniu bei loginiu ryšiu nesusiejus sutarties D punkto sąlygos su Taikos sutarties 3.1 punkto sąlyga.
Trečiasis suinteresuotas asmuo S. T. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti proceso šalių prašymą dėl Taikos sutarties patvirtinimo.
Atskirajame skunde nurodoma, kad vertinant P. V. įgaliojimo, išduoto A. T., turinį, galima daryti išvadą, kad formaliai jis neatitinka ABTĮ 50 straipsnio 3 dalies sąlygų, kurioms esant atstovas atstovaujamojo vardu turėtų teisę pasirašyti taikos sutartį administracinėje byloje. Tačiau, trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, būtina vertinti, kad Taikos sutartyje už trečiąjį suinteresuotą asmenį P. V., turėdama generalinį, notaro patvirtintą, įgaliojimą, suteikiantį teisę tvarkyti visus su nekilnojamuoju turtu susijusius reikalus, pasirašė jo dukra A. T.. Todėl trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad nepagrįsta teigti, jog byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtrauktas P. V. nėra aiškiai išreiškęs valios perduoti visus jo nekilnojamojo turto tvarkymo reikalus dukrai A. T., taip pat ir teisę jo vardu sudaryti Taikos sutartį. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad netinkamos ar nepakankamos apimties įgaliojimas, sudarantis prielaidas abejoti atstovaujamojo valia sudaryti Taikos sutartį, negalėjo būti vertinamas kaip esminis Taikos sutarties, kaip procesinio dokumento, trūkumas, lemiantis atsisakymą jį tvirtinti. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pirmosios instancijos teismas galėjo ir turėjo leisti šalims pašalinti šį trūkumą vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu trūkumų šalinimo institutu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Taikos sutartyje (preambulėje) jos šalys nurodė aplinkybes, kurios, jų nuomone, nulėmė šalių valią sudaryti Taikos sutartį. Taikos sutarties preambulėje nurodytos aplinkybės, Taikos sutarties sudarymo metu egzistavo ir šiuo metu egzistuoja bei visiškai nepriklauso nuo šalių valios. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentuoja, kad tiek Taikos sutarties D punktas, tiek ir visa Taikos sutarties preambulė gali būti eliminuota iš Taikos sutarties turinio ir Taikos sutarties esmė visiškai nepasikeis, todėl pirmosios instancijos teismas neteisingai ir nepagrįstai nurodė, kad Taikos sutarties preambulės D punktas yra Taikos sutarties dalykas arba su juo tiesiogiai susijęs. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad teismas, nustatęs, jog Taikos sutarties preambulė yra netinkama, laikydamasis proceso operatyvumo ir koncentruotumo principų reikalavimų, taip pat vykdydamas pareigą užtikrinti proceso racionalumą, efektyvumą ir veiksmingumą, privalėjo pasiūlyti Taikos sutarties šalims pašalinti D punktą ir (arba) visą Taikos sutarties preambulę, kaip procesinio dokumento trūkumą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl Taikos sutarties nesuderinamumo su Specialiuoju planu ir prieštaravimo viešajam interesui. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad vienintelis teritorijų planavimo dokumentas, nustatantis pastatų aukštingumą Žemės sklype, yra Detalusis planas, kuris, esant situacijai, kai nei Bendrojo plano, nei Specialiojo plano sprendiniais pastatų aukštingumas Žemės sklype neribojamas (nenustatomas), negali būti nesuderinamas ir (arba) prieštarauti Bendrojo plano ir (arba) Specialiojo plano sprendiniams. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentuoja, kad net ir po to, kai teismo sprendimu buvo pripažintos negaliojančiomis kai kurios Bendrojo plano ir Specialiojo plano nuostatos, pagal likusius galioti Bendrojo plano tekstinius sprendinius, galimybė planuoti aukštybinius pastatus ginčo teritorijoje išliko.
Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat pažymi, kad tiek Potvarkio priėmimo metu galiojęs teritorijų planavimo teisinis reguliavimas, tiek ir šiuo metu galiojantis, nustato, kad tais atvejais, kai teritorija nėra suplanuota nei bendraisiais, nei specialiaisiais planais, jos tvarkymo reikalavimai nustatomi detaliuoju planu. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, Detalusis planas yra parengtas nepraleidžiant nei vieno Teritorijų planavimo įstatyme nustatyto privalomo jo rengimo etapo. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentuoja, kad viešinimo stadijos metu atliktais veiksmais buvo tinkamai ir galutinai suderinti Detaliojo plano organizatorių, rengėjų ir visuomenės narių interesai. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad pagal 2015 m. balandžio 25 d. išduotus Specialiuosius architektūrinius reikalavimus Nr. AR13-80 statytojai (tretieji suinteresuoti asmenys) yra įpareigoti projektuojamo statinio architektūrinius sprendinius derinti su suinteresuota visuomene. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad Detaliojo plano sprendiniai iš esmės atitinka kitų, detaliaisiais planais suplanuotų, teritorijų sprendinius pakrantės ruože nuo Melnragės iki Girulių, kur yra nustatyta galimybė planuoti aukštybinius pastatus, ir kur aukštybiniai pastatai jau pastatyti arba yra statomi (pvz., Kuosų g. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje; Šlaito g. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, ir pan.). Iki šiol nei visuomenė ar jos atstovai, nei institucijos neišreiškė susirūpinimo dėl aukštybinių pastatų planavimo teritorijos planavimo dokumentais, projektavimo ir (arba) statybos.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje iš esmės atliko ne proceso šalių pareiškimo dėl Taikos sutarties tvirtinimo nagrinėjimą, o ginčo nagrinėjimą iš esmės, todėl pirmosios instancijos teismo nutartyje padarytos išvados ir teiginiai aiškiai parodo šios teismo teisėjų kolegijos poziciją dėl ginčo esmės.
Atsakovas Inspekcija atsiliepime į atskiruosius skundus prašo juos patenkinti.
Atsakovas nurodo, kad iš esmės sutinka su atskirųjų skundų motyvais. Atsakovas papildomai akcentuoja, kad aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentai nustato ginčo teritorijoje galimybę statyti aukštybinius pastatus. Be to, Klaipėdos miesto savivaldybė, patvirtinusi Specialųjį planą, pasirašydama Taikos sutartį, išreiškė valią, kad Detaliojo plano sprendiniai atitinka aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentus (taip pat Specialųjį planą).
Atsakovas paaiškina, kad šiuo metu galiojančiame Teritorijų planavimo įstatyme apskritai nebėra numatyta tokia specialiųjų planų rūšis kaip aukštybinių statinių išdėstymo schemos ir nebeliko reikalavimo aukštybinių statinių aukštį nustatyti specialiuosiuose planuose, o Klaipėdos apygardos administracinis teismas, spręsdamas dėl dalies Specialiojo plano sprendinių teisėtumo, sprendė dėl jų atitikimo ne šiuo metu, o Specialiojo plano rengimo ir patvirtinimo metu galiojusiems teisės aktams, todėl atsakovas nesutinka su teismo argumentais dėl aukštingumo nustatymo tik specialiaisiais planais.
Atsakovo teigimu, vertinant galimybę leistiną pastatų aukštį nustatyti Detaliuoju planu (o ne kitais teritorijų planavimo dokumentais), būtina atsižvelgti į šiuo metu galiojančio Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnį, kurio nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad pastatų statyba galima apskritai neparengus detaliojo plano, jei ji atitinka savivaldybės lygmens bendrojo plano ir (ar) vietovės lygmens bendrojo plano, jeigu jis parengtas, sprendinius. Todėl reikalavimus, taikomus statiniui tiesiog parenka savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas valstybės tarnautojas, atsižvelgdamas į aplinkinių teritorijų užstatymo tipą, statinių parametrus ir statytojo pateiktus projektinius pasiūlymus, specialiuosiuose architektūros reikalavimuose statiniui projektuoti nustatydamas statybai numatyto žemės sklypo teritorijos naudojimo reglamento parametrus pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jeigu jis parengtas. Apie numatomą statinių projektavimą ir visuomenės dalyvavimą svarstant statinių projektinius pasiūlymus informuojama Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka.
Atsakovas pažymi, kad nagrinėjant atskiruosius skundus būtina atsižvelgti į tai, jog Taikos sutarties pasirašymas įvyko ne dėl naujai atsirasiančių, bet jau susiklosčiusių teisinių santykių, po kurių pasikeitė tam tikros faktinės aplinkybės.
| •SS/21 1-201 rija 6 |
| Ruskan iklaičio teismo iklaič
io Jotiems tvarkos atlikti |
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
VI.
Šios bylos pagal atskiruosius skundus dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutarties, kuria atsisakyta patvirtinti proceso šalių pasirašytą Taikos sutartį, teisėtumas bei pagrįstumas.
Pirmosios instancijos teismas nutarė netvirtinti pateiktos Taikos sutarties, nustatęs, kad nėra aiški vieno iš Taikos sutartį pasirašiusių asmenų – P. V. – valia; Taikos sutarties D punkto nuostatos prieštarauja Taikos sutarties esmei, viešosios teisės normoms, pažeidžia viešojo administravimo subjektams taikytiną ultra vires principą; pareiškėjo skundas yra grindžiamas abejonėmis dėl Potvarkio prieštaravimo teritorijų planavimo procedūras reglamentuojantiems teisės aktams, o šio akto pagrįstumas bei teisėtumas yra sietinas su viešuoju interesu.
Tretieji suinteresuoti asmenys atskiruosiuose skunduose, atsakovas Inspekcija atsiliepime į atskiruosius skundus teigia, kad pirmosios instancijos teismo nustatyti Taikos sutarties trūkumai yra formalūs, Taikos sutarties sąlygos neprieštarauja taikos sutarties esmei, viešosios teisės normoms, todėl pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo nepatvirtino proceso šalių pasirašytos ir pateiktos teismui tvirtinti Taikos sutarties. Apeliantų teigimu, formalūs trūkumai galėjo būti pašalinti pasinaudojus ABTĮ 37 straipsnio 1 dalyje nustatytu skundo trūkumų šalinimo institutu. Be to, trečiasis suinteresuotas asmuo S. T., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais remiantis nebuvo patvirtinta Taikos sutartis, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės atliko ne Taikos sutarties tvirtinimo nagrinėjimą, o išnagrinėjo ginčą iš esmės ir išsakė poziciją dėl ginčo esmės. Tiek tretieji suinteresuoti asmenys, tiek atsakovas laikosi pozicijos, kad Taikos sutartis, kuri buvo pateikta pirmosios instancijos teismui, turi būti patvirtinta.
Teisėjų kolegija, įvertinusi proceso šalių pateiktos ir prašomos patvirtinti Taikos sutarties turinį (IV t., b. l. 69–71), atskiruosiuose skunduose bei atsiliepime į atskiruosius skundus išsakytus argumentus, pirmosios instancijos teismo nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su Taikos sutarties sudarymo sąlygomis, šioje byloje nagrinėjamo ginčo esmę ir ribas, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, netvirtindamas Taikos sutarties, priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi faktinio ir teisinio pagrindo tvirtinti proceso šalių pateiktos Taikos sutarties, nes Taikos sutarties sąlygos yra neaiškios ir tiksliai neapibrėžtos, sąlyginės; taikos sutarties dalykas neatitinka byloje paduoto skundo reikalavimų ir peržengia byloje pareikštų reikalavimų ribas, nėra išreikšta trečiojo suinteresuoto asmens P. V. valia.
ABTĮ 521 straipsnyje įtvirtinta šalių teisė administracinę bylą bet kurioje proceso stadijoje baigti taikos sutartimi, t. y. jų pageidaujamu būdu, nebetęsiant pradėto bylos proceso. Pažymėtina, kad tai nėra absoliuti šalių teisė, nes įtvirtindamas tokią šalių teisę, įstatymų leidėjas nustatė sąlygas, tik kurioms esant yra galima administracinę bylą užbaigti taikos sutartimi: 1) jei taikos sutartį sudaryti galima atsižvelgiant į ginčo pobūdį; 2) jei taikos sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui, nepažeidžia trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų; 3) jei taikos sutarties dalykas yra to paties pobūdžio, kaip ir skunde (prašyme) nurodyti reikalavimai (ABTĮ 521 str. 1 d.).
Aiškindamas šią teisės normą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad iš nurodyto teisinio reguliavimo galima teigti, jog taikos sutarties sudarymas savaime reiškia, kad tarp šalių yra kilęs konfliktas ir šalys siekia jį išspręsti. Taigi taikos sutarties esmė – tarpusavio kompromiso radimas, nes gana dažnai šalys, siekdamos bendro sprendimo, atsisako tam tikrų jų pozicijas išskiriančių argumentų, reikalavimų ir taip kiek atitolsta nuo pradinės ginčo pozicijos, siekiant rasti bendrų problemos sprendimo būdų (žr., pvz., 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1466-492/2015; 2015 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-721-502/2015). Įstatymų leidėjui ABTĮ įtvirtinus galimybę bylą užbaigti taikos sutartimi, spręsti, ar tokia galimybe pasinaudoti, priklauso šalims, nuo jų priklauso ir derybinės taktikos dėl tokios sutarties sudarymo ir jos sąlygų pasirinkimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-840/2014).
Taigi sudarydamos taikos sutartį šalys abipusiu susitarimu sulygsta dėl jos sąlygų, nustato savo teisių ir pareigų balansą, t. y. tokia sutartimi realizuojamas dispozityvumo principas, šalių teisė įstatymo nustatytose ribose laisva valia disponuoti savo materialiosiomis bei procesinėmis teisėmis. Tačiau dispozityvumo principas nėra absoliutus, nes šalių veiksmus kontroliuoja teismas. Dispozityvumas materialiojoje teisėje taip pat nėra absoliutus. Šalys, sudarydamos sutartį, negali nepaisyti imperatyviųjų teisės normų, riboti ar kitaip pažeisti trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų; nemažai klausimų įstatyme reguliuojami įsakmiai ir šalys savo susitarimu negali šito keisti. Be to, tam tikri santykiai vienaip ar kitaip liečia kitų visuomenės narių ar visos visuomenės interesus. Tokie materialieji santykiai, jų atsiradimas, raida ir pabaiga nėra vien tik privatus šalių reikalas. Kilus ginčui iš tokių materialiųjų santykių, byla taip pat nėra vien tik privati, nes jos baigtis vienaip ar kitaip paveiks ir visuomenės (viešąjį) interesą.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai tikrino ir nagrinėjo aplinkybes, susijusias su proceso šalių pateiktos Taikos sutarties sąlygomis, atsižvelgdamas į šioje byloje nagrinėjamą ginčą ir šio ginčo esmę, tikrino, ar Taikos sutartis nepažeidžia imperatyviųjų teisės normų, neriboja ar kitaip nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų, viešojo intereso, todėl nepripažintini pagrįstais apelianto S. T. argumentai, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės atliko ne Taikos sutarties tvirtinimo nagrinėjimą, o išnagrinėjo ginčą iš esmės ir išsakė poziciją dėl ginčo esmės. Dėl šio aspekto taip pat svarbu pažymėti, kad teismas vykdo teisingumą, taigi jam ex officio tenka pareiga užtikrinti, kad įstatymai nebūtų pažeidžiami į teisminę kontrolę patenkančiuose teisiniuose santykiuose, t. y. kad teismo procesiniais sprendimais nebūtų įtvirtintas neteisėtumas. Dėl to teismas, esant šalių sudarytai taikos sutarčiai, prieš tvirtindamas ją, privalo įsitikinti, ar ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ar viešajam interesui, nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų, ar taikos sutarties sąlygos atitinka taikos sutarties šalių valią. Akcentuotina, kad teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią ir yra priverstinai vykdytinas dokumentas (CK 6.985 str., Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 584 str. 1 d. 4 p.), o byla užbaigiama nepriimant sprendimo dėl ginčo esmės ir yra užkertamas kelias pakartotiniam šio ginčo nagrinėjimui teisme (ABTĮ 101 str. 2 p., 102 str. 3 d.). Be to, taikos sutarčių būtina laikytis, t. y. vienašališkai taikos sutarties negalima atsisakyti.
ABTĮ 97 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu per penkiolika dienų ar teismo nustatytą terminą sprendimas neįvykdomas, pareiškėjo prašymu atitinkamas administracinis teismas išduoda jam vykdomąjį raštą kartu nurodydamas jį vykdyti antstoliui pagal atsakovo buveinės vietą CPK nustatyta tvarka. Teismo patvirtintos taikos sutarties vykdymo ypatumai nustatyti CPK 646 straipsnio 3 dalyje, kurioje be kita ko nustatyta, kad jeigu nevykdoma teismo patvirtinta taikos sutartis, suinteresuota šalis gali kreiptis į bylą išnagrinėjusį teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą; teismas, ištyręs šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus apie taikos sutarties sąlygų vykdymą, dėl neįvykdytos taikos sutarties dalies išduoda vykdomąjį raštą arba atsisako jį išduoti; spręsdamas vykdomojo rašto išdavimo klausimą, teismas gali pakeisti šalių taikos sutartyje numatytų sąlygų vykdymo tvarką nekeisdamas šalių susitarimo esmės. Vykdomajame rašte negali būti įrašomas kitoks šalių susitarimo turinys, nei tas, kuris nurodytas taikos sutartį patvirtinančioje teismo nutartyje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-528-706/2015), vykdomajame rašte turi būti pažodžiui nurodyta su išieškojimu susijusi rezoliucinė sprendimo dalis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2014).
Apibendrinant pirmiau nurodytus argumentus, konstatuotina, kad taikos sutartis gali būti sudaroma ir tvirtinama tik teismui pareikštų reikalavimų apimtimi, taikos sutarties sąlygos negali būti faktų konstatuojamosios bei sąlyginės; taikos sutartyje turi būti aiškiai ir apibrėžtai nurodytos šalių tarpusavio teisės ir pareigos, kurias šalys suderino laisva valia ir kurios neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms ar viešajam interesui, nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Taikos sutarties turinį, nurodė, kad sutarties dalykas, taip pat sutarties šalių įsipareigojimai yra tiesiogiai siejami su preambulėje, kuri yra sudėtinė Taikos sutarties dalis, nustatytų faktinių aplinkybių bei faktų konstatavimu. Pirmosios instancijos teismas išskyrė Taikos sutarties D punktą, kuriame nustatyta, kad sudarydamos Taikos sutartį šalys atsižvelgia į tai, kad Detaliajame plane nustatyti privalomieji teritorijos tvarkymo režimo reikalavimai, o būtent: pastatų aukštis – 132 m, užstatymo tankumas – 0,95 (koeficientas), užstatymo intensyvumas – 10 (koeficientas), laikytini maksimaliai galimais Detaliuoju planu suplanuotos teritorijos tvarkymo režimo reikalavimais, tačiau projektuojant konkretų pastatą žemės sklypo savininkai sieks maksimalios pastato darnos su aplinka. Nors tretieji suinteresuoti asmenys atskiruosiuose skunduose bei Inspekcija atsiliepime į šiuos skundus nurodo, kad tai nėra esminė Taikos sutarties sąlyga ir Taikos sutartis neprarastų prasmės, jei ši sąlyga būtų pašalinta, tačiau, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes bei šalių poziciją, išdėstytą apeliacinės instancijos teismui paduotuose procesiniuose dokumentuose, galima daryti išvadą, jog ši aplinkybė yra viena iš esminių Taikos sutarties sąlygų, kurios turės laikytis proceso šalys, vykdydamos kitas Taikos sutarties sąlygas. Kaip jau minėta, Taikos sutarties sąlygos turi būti aiškios ir apibrėžtos, nekelti jokių abejonių, išdėstytos taip, kad būtų galima patikrinti ir nustatyti, ar šios sąlygos nepažeidžia imperatyviųjų teisės normų, trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų bei viešojo intereso. Esant minėtai Taikos sutarties nuorodai, yra pagrindas konstatuoti, kad Taikos sutarties sąlygos nėra aiškiai apibrėžtos, o dėl to negali būti teisme patikrinta, ar Taikos sutarties sąlygos atitinka imperatyviosioms įstatymų normoms, neprieštarauja viešajam interesui, nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų.
Teisėjų kolegija atmeta atskirųjų skundų argumentus, kad nustatęs, jog tam tikros Taikos sutarties nuostatos (D punktas) negali būti Taikos sutarties sąlyga, teismas turėjo šalims pasiūlyti pašalinti tokius Taikos sutarties trūkumus vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu skundo trūkumų šalinimo institutu. Visų pirma, taikos sutartis turi išreikšti tiek atsakovo, tiek ir pareiškėjo valią ir siekį taikiai išspręsti administracinėje byloje kilusį ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2698-624/2015). Be to, ABTĮ įtvirtintas skundo trūkumų institutas skirtas pašalinti teismui pateikto procesinio dokumento, neatitinkančio ABTĮ nustatytus turinio bei formos reikalavimus, trūkumus, tačiau dėl taikos sutarties turinio sprendžia tik pačios šalys, todėl teismas negali šalims nurodyti, kaip šalys turi surašyti taikos sutartį. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos nustatyti terminą pašalinti Taikos sutarties trūkumus, nustatęs, kad pateikta Taikos sutartis negali būti teismo patvirtinta.
Taikos sutartimi pareiškėjas atsisakė nuo skundu reiškiamų reikalavimų ir garantavo, jog tretiesiems suinteresuotiems asmenims S. T., V. P. T., A. T., P. V., UAB „Konstenerga” tinkamai įvykdžius šia Taikos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, neturės ir nereikš tretiesiems suinteresuotiems asmenims jokių pretenzijų ir / ar reikalavimų, susijusių su Detaliojo plano galiojimu ir / ar jo teisėtumu (Taikos sutarties 3.1–3.2 p.). Tretieji suinteresuoti asmenys S. T., V. P. T., A. T., P. V., UAB „Konstenerga“ Taikos sutartyje pareiškė ir užtikrino, kad pareiškėjui tinkamai įvykdžius šia Taikos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, jie neturės ir nereikš pareiškėjui jokių turtinių reikalavimų, susijusių su Taikos sutartimi ir / ar su administracinėje byloje Nr. I-512-162/2013 (A-552-778/2014) priimtais teismų sprendimais (nutartimis) (Taikos sutarties 3.3 p.), o kartu su pareiškėju Taikos sutarties 3.4 punktu įsipareigojo nereikšti Inspekcijai jokių turtinių reikalavimų, susijusių su šia administracine byla, Taikos sutartimi ir / ar su administracinėje byloje Nr. I-512-162/2013 (A-552-778/2014) priimtais teismų sprendimais (nutartimis).
Tretieji suinteresuoti asmenys S. T., V. P. T., A. T., P. V., UAB „Konstenerga“ Taikos sutarties 2.2 punktu prisiėmė tokius įsipareigojimus: bendradarbiauti ir kooperuotis su kitomis šalimis, vykdant šią Taikos sutartį, įskaitant, tačiau neapsiribojant, operatyviai ir laiku teikti informaciją ir (ar) kitą pagalbą Administracijai, Inspekcijai ir (ar) kitiems asmenims, būtiną tinkamai įvykdyti Taikos sutartį (Taikos sutarties 2.2.1 p.); savo lėšomis įregistruoti Taikos sutartį Nekilnojamojo turto registre per 1 (vieną) mėnesį nuo Taikos sutarties įsigaliojimo (Taikos sutarties 2.2.2 p.); be Detaliuoju planu nustatytų papildomų teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų įgyvendinimo savo lėšomis iki pastato Žemės sklype statybos užbaigimo: įrengti pėsčiųjų / dviračių taką (medinių takų, lieptų ir laiptų sistema) nuo (duomenys neskelbtini) sklypo iki paplūdimio pagal pridedamą schemą; įrengti paplūdimį ir jo infrastruktūrą pagal įrengimo metu galiojančius teisės aktus ir pridedamą schemą: dušą, geriamojo vandens fontanėlį, specialią persirengimo kabiną, 2 šiukšliadėžes, 2 suoliukus, mobiliąją gelbėjimo stotį su viešuoju tualetu, įspėjamuosius ir informacinius ženklus, garsiakalbį bei vykdyti paplūdimio sanitarinės būklės palaikymą pagal teisės aktų reikalavimus bei infrastruktūros priežiūrą (Taikos sutarties 2.2.3 p.). Taikos sutartyje taip pat susitarta, kad Žemės sklype statytojas iš dalies finansuos Pamario g. ir Kopų g. sankryžos rekonstrukcijos darbus pagal 2008 m. balandžio 4 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos patvirtintą detalųjį planą „Pamario gatvės rekonstrukcijos su gretimų teritorijų rekreacine infrastruktūra“ Nr. T2-115 sumokėdamas Administracijai 100 000 Eur iki statinių Žemės sklype statybos užbaigimo (Taikos sutarties 2.3 p.). Taikos sutartimi šalys taip pat susitarė, kad Taikos sutarties 2.2.3 punkte išvardytų statinių / tinklų ir Žemės sklype numatomo statinio (statinių) statybai gali būti išduodamas tiek vienas, tiek ir atskiri statybą leidžiantys dokumentai, jei tokia galimybė bus numatyta statybą leidžiančio dokumento (-ų) išdavimo metu galiosiančiuose teisės aktuose (Taikos sutarties 2.4 p.); jog bet kuriuo atveju, Žemės sklype statomo statinio (statinių) statyba galės būti laikoma užbaigta tik tuo atveju ir tik tada, kai bus įvykdytos Taikos sutarties 2.2.3 punkte nustatytos sąlygos (Taikos sutarties 2.5 p.).
Be to, Taikos sutartimi pareiškėjas prisiėmė įsipareigojimus tinkamai ir laiku duoti (pateikti) visus sutikimus, pritarimus ir (arba) kitokio pobūdžio suderinimus, taip pat visą turimą informaciją ir dokumentus, būtinus Taikos sutarties 2.2 punkte išdėstytiems įsipareigojimams įvykdyti, savo kompetencijos ribose konsultuoti visais klausimais, susijusiais su Taikos sutarties 2.2 punkte išdėstytų įsipareigojimų vykdymu bei bendradarbiauti ir kooperuotis su kitomis šalimis, vykdant šią Taikos sutartį (Taikos sutarties 2.2.1–2.2.3 p.).
Atsižvelgdama į šias Taikos sutarties sąlygas, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ginčas tarp bylos šalių (Administracijos ir Inspekcijos) kilo dėl Inspekcijos sprendimo patvirtinti Detalųjį planą bei atsisakymo tokį sprendimą panaikinti pareiškėjui paprašius. Pareiškėjas skundą grindė tuo, kad Inspekcija neturėjo teisės tvirtinti Detaliojo plano, nes Klaipėdos miesto savivaldybė buvo priėmusi neigiamą sprendimą, bei tuo, kad Detalusis planas parengtas vadovaujantis Bendruoju planu bei Specialiuoju planu, kurių dalys, susijusios su Detaliuoju planu planuojama teritorija, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo nuostatoms bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjo skunde išdėstytos abejonės dėl su ginčo teritorija susijusių Bendrojo plano bei Specialiojo plano dalių atitikimo Teritorijų planavimo įstatymo nuostatoms bei konstituciniam teisinės valstybės principui, pasitvirtino Klaipėdos apygardos administraciniam teismui 2013 m. spalio 14 d. priėmus sprendimą, kuriuo atitinkamos Bendrojo plano bei Specialiojo plano dalys buvo pripažintos prieštaraujančiomis Teritorijų planavimo įstatymo nuostatoms bei konstituciniam teisinės valstybės principui ir nustačius, kad jos negali būti taikomos nuo jų priėmimo dienos. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-778/2014).
Bylos administraciniuose teismuose nagrinėjamos pagal skundus (prašymus), kuriuos pateikia pareiškėjas, tad jis ir nustato nagrinėjimo dalyką ir pagrindą, kurį tik jis pats ir gali tikslinti bei keisti (ABTĮ 52 str.). Nustatydamas tokią pareiškėjo išimtinę teisę, įstatymas tuo nustato dar vieną reikalavimą teismo sprendimui – draudimą peržengti reikalavimų ribas. Teismas negali keisti pareiškėjo reikalavimo, taip pat ir nuspręsti nagrinėti naują, pareiškėjo nepareikštą, reikalavimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-152/2012). Taikos sutartimi šalys išsprendžia kilusį teisminį ginčą, o teismas, tvirtindamas taikos sutartį, priima nutartį, kuria nutraukia bylą. Tai reiškia, kad ir taikos sutartis gali būti sudaroma ir tvirtinama tik teismui pareikštų reikalavimų apimtimi, o klausimai, dėl kurių išsprendimo įstatymo nustatyta tvarka į teismą nebuvo kreiptasi, taikos sutartimi negali būti sprendžiami.
Įvertinusi šioje administracinėje byloje pateiktos Taikos sutarties turinį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šia sutartimi iš esmės išspręsti klausimai, dėl kurių išsprendimo įstatymo nustatyta tvarka į teismą nebuvo kreiptasi. Kaip buvo pažymėta, šios administracinės bylos dalykas yra Inspekcijos sprendimo, kuriuo patvirtintas Detalusis planas, bei sprendimo, kuriuo atsisakyta nurodytą sprendimą panaikinti, teisėtumas bei pagrįstumas. Tačiau Taikos sutartimi iš esmės administracinės bylos proceso šalys, o tiksliau tik pareiškėjas ir tretieji suinteresuoti asmenys S. T., V. P. T., P. V. ir UAB „Konstenerga“ prisiėmė įsipareigojimus, kurie peržengia šios nagrinėjamos bylos ribas.
Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog negali būti tvirtinama tokio turinio Taikos sutartis, nes ja sprendžiami klausimai, kurie nebuvo šios administracinės bylos dalykas ir dėl kurių išsprendimo įstatymo nustatyta tvarka į teismą nebuvo kreiptasi. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nustatęs, kad prašoma patvirtinti taikos sutartis neatitinka nagrinėjamos administracinės bylos ribų, tokią sutartį atsisako patvirtinti (žr., pvz., 2014 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-994/2014).
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įvertinus šioje byloje susiklosčiusią situaciją, teismas turėjo patikrinti šalių valią dėl pasirašytos Taikos sutarties sąlygų ar Taikos sutarties sąlygos yra vienodai suvokiamos visų šią sutartį pasirašiusių šalių. Teisėjų kolegija pritaria ir atskiraisiais skundais ginčijamai pirmosios instancijos teismo nutarties daliai, kuria konstatuota, kad už trečiąjį suinteresuotą asmenį P. V. Taikos sutartį pasirašė asmuo, kuriam tokie įgaliojimai nebuvo suteikti.
Pažymėtina, kad proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus (ABTĮ 49 str.). Atstovo pagal pavedimą įgaliojimas vesti teisme bylą suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus ABTĮ 50 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose numatytus veiksmus, vienas kurių – taikos sutarties sudarymas (5 p.). Įgaliojimas atlikti kiekvieną šių veiksmų turi būti specialiai aptartas atstovo įgaliojime (ABTĮ 50 str. 3 d.).
Taip pat pažymėtina, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškinančia ABTĮ 50 straipsnio 2 dalies nuostatas, pateiktame įgaliojime turi būti konkrečiai įvardyta atstovo teisė vesti bylą (atstovauti) teisme. Abstraktus įgaliojimas atstovauti subjektui visose valstybinėse ir privačiose įstaigose bei organizacijose, pasirašyti raštus ir panašiai nėra pakankamas (2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-557/2011; 2011 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-516/2011).
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esantį P. V. A. T. išduotą įgaliojimą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad už P. V. Taikos sutartį pasirašė asmuo, kuriam tokie įgaliojimai nebuvo suteikti. Pažymėtina, jog šios išvados nepaneigia trečiojo suinteresuoto asmens S. T. atskirajame skunde išdėstyti argumentai dėl numanomos P. V. valios. Atskiruosiuose skunduose taip pat neneigiama, jog ABTĮ 50 straipsnio 3 dalyje nurodytų imperatyvių reikalavimų P. V. 2012 m. spalio 3 d. išduodant įgaliojimą A. T. nebuvo laikomasi.
Teisėjų kolegija nesutinka su atskirųjų skundų argumentu, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti terminą šiam Taikos sutarties trūkumui pašalinti. Pažymėtina, kad terminas skundo trūkumams, susijusiems su atstovo įgaliojimais, šalinti ABTĮ 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gali būti nustatomas tik tais atvejais, kai galima spręsti, jog atstovas skundo padavimo metu (šiuo atveju Taikos sutarties pasirašymo metu) turėjo atitinkamus įgaliojimus, tačiau nepateikė juos patvirtinančių dokumentų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS248-181/2008). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažįsta asmens teisę vėlesniu pareiškimu patvirtinti ankstesnius įgaliotiniui suteiktus įgaliojimus (žr., pvz., administracinę bylą Nr. A492-74/2013), tačiau pažymėtina, kad trečiasis suinteresuotas asmuo P. V. tokia teise nepasinaudojo.
Apibendrindama šioje byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nutaręs netvirtinti šioje byloje pateiktos Taikos sutarties, priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti atskiruosiuose skunduose nurodytais ar kitais pagrindais nėra teisinio pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o trečiųjų suinteresuotų asmenų atskirieji skundai atmetami.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija