Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS ATSINAUJINANČIŲ IŠTEKLIŲ ENERGETIKOS ĮSTATYMO NR. XI-1375 20 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-1175(2)
2014 m. lapkričio 12 d. Nr. 1257
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2014 m. birželio 12 d. sprendimo Nr. SV-S-671 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 1 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo Nr. XI-1375 20 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-1175(2) (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Elektros energiją gaminančio vartotojo (toliau – gaminantis vartotojas) įrengtoje saulės šviesos energijos elektrinėje pagaminta ir iš elektros energijos tinklo gauta ir suvartota (nupirkta iš tiekėjo) elektros energija nėra vienodos piniginės vertės prekės, kadangi elektros energijos kainą, kurią elektros energijos vartotojas moka už gautą iš elektros energijos tinklo ir suvartotą elektros energiją, sudaro ne tik elektros energijos gamybos kaina, bet ir kitų paslaugų, tokių kaip elektros energijos tiekimo ir persiuntimo paslaugų kainos, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – VIAP) kaina, pridėtinės vertės mokesčiai (toliau – PVM) bei akcizo mokesčiai. Todėl jeigu pagal Įstatymo projekto nuostatas apskaita būtų vykdoma remiantis tik elektros energijos kiekiu, faktiškai būtų įtvirtinamas gaminančio vartotojo pagamintos perteklinės energijos skatinimas – supirkimas didesne nei rinkos kaina. Manytina, kad Įstatymo projekte pasiūlytas saulės šviesos energijos elektrinėse pagamintos ir į elektros energijos tinklus patiektos bei iš jų gautos ir suvartotos elektros energijos mainų kilovatvalandėmis principas yra ydingas, kadangi dėl minėto piniginės vertės skirtumo tarp patiektos į elektros energijos tinklą ir iš jo gautos ir suvartotos elektros energijos būtų sudarytos sąlygos saulės šviesos energijos elektrines įsirengusiems gaminantiems vartotojams gauti nepagrįstą naudą ir padidėtų našta kitiems elektros energijos vartotojams.
Remiantis Įstatymo projekte numatytu elektros energijos mainų principu, gaminantis vartotojas į skirstomąjį tinklą patiektų prekę (saulės šviesos energijos elektrinėje pagamintą elektros energijos kilovatvalandę), kurios vertė yra apie 16 ct/kWh be PVM (2014 metais Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtinta AB LESTO elektros energijos įsigijimo kaina rinkoje su balansavimo išlaidomis yra 16,85 ct/kWh), o gautų prekę (elektros energijos kilovatvalandę kartu su persiuntimo paslaugomis), kurios vertė 2014 metais siekia 37,8 ct/kWh be PVM (kai elektros energijos įsigijimo kaina – 16,42 cento, balansavimo išlaidos – 0,43 cento, elektros energijos tiekimo paslaugos kaina – 0,52 cento, elektros energijos persiuntimo paslaugos kaina, kurią sudaro perdavimo, skirstymo ir sisteminių paslaugų kainų suma, – 13,3 cento, VIAP kaina – 7,1 cento, PVM – 7,9 cento), prekės vertė siektų 45,7 ct/kWh. Susidaręs piniginių verčių skirtumas arba nauda, kurią nepagrįstai gautų saulės šviesos energijos elektrinių savininkai, yra skirstomųjų tinklų operatoriaus patirtas nuostolis, kurį, padidinus elektros energijos tarifą, turėtų padengti visi kiti elektros energijos vartotojai. Jeigu būtų įrengta Įstatymo projekte numatytų 10 MW suminės įrengtosios galios saulės šviesos energijos elektrinių ir jų savininkai (buitiniai elektros energijos vartotojai) savo reikmėms suvartotų apie 30 procentų tose elektrinėse pagamintos elektros energijos, numatoma apskaitos sistema saulės šviesos energijos elektrinių savininkams per metus padėtų išvengti apie 4,4 mln. litų sąnaudų, o skirstomųjų tinklų operatoriui padarytų apie 1,97 mln. litų nuostolių (nepadengtų sąnaudų).
2. Įstatymo projekte numatomi apskaitos principai prieštarauja mokestinės apskaitos reikalavimams. Finansiniai atsiskaitymai didmeninėje elektros energijos prekyboje tarp gamintojų ir atsiskaitymai su elektros energijos vartotojais mažmeninėje rinkoje vyksta kas mėnesį apskaitant visą elektros energijos kiekį. Jeigu būtų vykdomi Įstatymo projekte numatyti elektros energijos kiekio mainai kilovatvalandėmis, į valstybės biudžetą nebūtų surinkta mokesčių, kadangi nebūtų apskaitoma dalis skirstomųjų tinklų operatoriaus pajamų už tiekimo ir persiuntimo paslaugas, už kurias įprastai gaunamos įmokos su PVM, sumokamu valstybei, – nuo gautų pajamų priklauso ir mokamas pelno mokestis. Taigi gaminantys vartotojai neapskaitytų pajamų už patiektą į tinklą elektros energijos kiekį, todėl būtų nesurenkamas PVM (jei gaminantys vartotojai – PVM mokėtojai) ir nesumokamas pajamų mokestis.
3. Atsižvelgiant į tipinį buitinių vartotojų elektros energijos vartojimo grafiką, Įstatymo projekte numatyto elektros energijos mainų kilovatvalandėmis principo taikymas gaminantiems vartotojams, kaip buitiniams vartotojams, būtų neefektyvus, nes buitinių vartotojų saulės šviesos energijos elektrinėse elektros energija dažniausiai būtų gaminama kitu metu nei vartojama. Saulės šviesos energijos elektrinių įrengimo vartotojų objektuose tikslas yra kuo didesnę dalį pagamintos elektros energijos suvartoti savo reikmėms, tačiau, remiantis AB LESTO skaičiavimais, saulės šviesos energijos elektrines įsirengę buitiniai vartotojai, atsižvelgiant į jų vartojimo grafiką, pagamintų ir savo reikmėms iškart suvartotų tik apie 30 procentų elektros energijos, o likusi elektros energijos poreikio dalis, įgyvendinant Įstatymo projekte numatytą elektros energijos mainų kilovatvalandėmis principą, būtų patenkinama vartojant elektros energiją iš elektros energijos tinklo ir nemokant už jos tiekimą, balansavimą, persiuntimą, taip pat VIAP bei mokesčių. Pažymėtina, kad, remiantis Europos fotovoltinės pramonės asociacijos duomenimis, vis daugiau Europos Sąjungos valstybių narių (pavyzdžiui, Vokietija, Ispanija, Italija, Portugalija) taiko schemas, skatinančias kuo didesnį pagamintos elektros energijos suvartojimą savo reikmėms (angl. self-consumption) ir lemiančias mažesnius nuostolius tinklų operatoriams bei naštą kitiems elektros energijos vartotojams.
4. Tvarus, socialiai atsakingas ir ekonomiškai pagrįstas tolesnis saulės šviesos energijos elektrinių plėtros modelis turėtų atitikti šiuos principus:
4.1. Suvartotos iš elektros energijos tinklų ir į šiuos tinklus patiektos elektros energijos apskaitai vykdyti turėtų būti taikomas ne elektros energijos mainų, bet abipusės prekybos principas, apskaitą vykdant kiekvieną kalendorinį mėnesį. Abipusės prekybos principo taikymas reikštų, kad pagaminto ir savo reikmėms nesuvartoto bei į elektros energijos tinklus patiekto elektros energijos kiekio ir iš šių tinklų suvartoto elektros energijos kiekio apskaita būtų vykdoma įvertinus ne tik elektros energijos kiekį, bet ir piniginę vertę, apskaičiuotą už suvartotą iš elektros energijos tinklų ar į šiuos tinklus patiektą elektros energijos kiekį.
4.2. Siekiant visiems elektros energijos gamintojams sąžiningais ir nediskriminaciniais pagrindais taikyti Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 916 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Tvarkos aprašas), nuostatas, saulės šviesos energijos elektrines įsirengę vartotojai turėtų būti atleidžiami nuo prievolės mokėti tik tą VIAP kainos už suvartotą iš elektros energijos tinklų elektros energiją (bet ne daugiau, negu buvo patiekta į elektros tinklus) dalį, kuri skirta Tvarkos aprašo 7.1 papunktyje nustatytų paslaugų teikimui finansuoti.
4.3. Siekiant užtikrinti efektyvų gaminančio vartotojo įrengtose saulės šviesos elektrinėse pagamintos elektros energijos naudojimą, suvartotos iš elektros energijos tinklų ir į šiuos tinklus patiektos elektros energijos apskaitos schema turėtų užtikrinti, kad kuo didesnė saulės šviesos elektrinėje pagamintos elektros energijos dalis būtų suvartota gaminančio vartotojo reikmėms ar ūkio poreikiams, o ne patiekiama į elektros energijos tinklus.
4.4. Atsižvelgiant į 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančios bei vėliau panaikinančios Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (OL 2009 L 140, p. 16), 13 straipsnio 2 ir 5 dalyse nustatytus reikalavimus dėl pavyzdinio valstybinių institucijų valdomų viešosios paskirties pastatų vaidmens įrengiant atsinaujinančius energijos išteklius naudojančias sistemas, 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2010/31/ES dėl pastatų energinio naudingumo (OL 2010 L 153, p. 13), kuri numato, kad renovuojant pastatus turi būti įvertintos atsinaujinančius energijos išteklius naudojančių sistemų įrengimo galimybės, taip pat į 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2012/27/ES dėl energijos vartojimo efektyvumo, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2009/125/EB ir 2010/30/ES bei kuria panaikinamos direktyvos 2004/8/EB ir 2006/32/EB (OL 2012 L 315, p. 1) ir kuri nustato privalomus galutinės energijos taupymo įpareigojimus, galimus efektyviai pasiekti, be kitų priemonių, įrengiant atsinaujinančius energijos išteklius naudojančias sistemas ir suvartojant didelį jose pagamintos energijos kiekį savo ar ūkio reikmėms, manytina, kad abipusės prekybos principą tikslingiausia būtų taikyti biudžetinėms įstaigoms. Palyginti su abipusės prekybos principo taikymu buitiniams vartotojams, jo taikymas biudžetinėms įstaigoms turėtų šių techninių ir ekonominių privalumų: kadangi valandinis vartojimo poreikis yra artimas potencialiam gamybos grafikui, apie 75–100 procentų visos pagamintos elektros energijos būtų iškart suvartojama paties vartotojo reikmėms ir iki 25 procentų visos pagamintos elektros energijos kaip perteklius atiduodama į tinklą (dažniausiai savaitgaliais); pažymėtinas teigiamas poveikis valstybės biudžetui, kadangi biudžetinėms įstaigoms reikėtų iki 3,4 mln. litų mažiau biudžeto asignavimų elektros energijos išlaidoms per metus; taip pat įvertintina teigiama įtaka gaminančio vartotojo elektros energijos poreikio piko mažinimui (tipinis vartojimo pikas darbo dienomis būna 9–17 val., o gamybos pikas – 10–17 val.). Atkreiptinas dėmesys ir į mažesnes negu buitinių vartotojų išlaidas apskaitos prietaisams įrengti, nes dauguma stambesnių objektų jau turi įrengtas nuotolines elektros energijos apskaitos sistemas.