Administracinė byla Nr. A-1449-525/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02802-2016-4
Procesinio sprendimo kategorija 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. J. skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėja I. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – atsakovas, Tarnyba) 2016 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. 4-2919 (toliau – ir ginčijamas sprendimas) ir įpareigoti Tarnybą atlikti veiksmus pagal pareiškėjos 2016 m. gegužės 25 d. prašymą įvertinti 2007 m. liepos 30 d. kariūno mokymosi sutarties Nr. RS-33 sąlygas, įskaitant, bet neapsiribojant, 3.4 punkto sąlygą; nustačius, kad šios sąlygos atitinka Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) nustatytus sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo kriterijus, pripažinti negaliojančiomis nuo 2007 m. liepos 30 d. kariūno mokymosi sutarties Nr. RS-33 sąlygas.
2. Pareiškėja paaiškino, kad 2016 m. gegužės 27 d. išsiuntė Tarnybai prašymą įvertinti 2007 m. liepos 30 d. kariūno mokymosi sutartį Nr. RS-33 nesąžiningų sąlygų taikymo požiūriu. Tarnyba 2016 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 4-2919 atsisakė tirti jos prašymą, nes pareiškėja nėra vartotoja, o Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija (toliau – ir Akademija) nėra verslininkas CK požiūriu. Pareiškėja su tuo nesutiko ir aiškino, kad studijų sutartis turi būti vertinama kaip paslaugų sutartis (CK XXXV skyrius). Sutarties šalių nesaisto jokie subordinacijos santykiai, sutarties turinys atitinka paslaugų sutarčiai keliamus reikalavimus. Tokia sutartis gali būti vertinama kaip vartojimo sutartis. Verslo arba ekonominės veiklos sąvoka turi būti aiškinama plačiai – tai bet kokia veikla, susijusi su prekių ir paslaugų siūlymu konkrečioje rinkoje. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, prekių ir paslaugų pardavėju gali būti pripažintas ne tik privatus, bet ir viešasis juridinis asmuo. Šiuo atveju Akademija siūlo ir teikia paslaugas konkrečioje rinkoje, todėl jos veikla yra laikoma ekonomine.
3. Pareiškėja nurodė, kad vartotojas dėl objektyvių priežasčių yra nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi, todėl vartotojų teisių apsaugai turi būti skiriamas didesnis dėmesys. Sutarčių laisvės principas gali būti ribojamas įstatymu. Sutartį ji sudarė prisijungimo būdu, o peržiūrėjus sutartį, joje galima įžvelgti daug neaiškių sąlygų, kurios turi būti vertinamos jos naudai. Tarnyba nepagrįstai nekvalifikavo kariūno mokymosi sutarties kaip vartojimo sutarties ir dėl to neteisingai nusprendė, kad nėra įgaliota šios sutarties vertinti nesąžiningų sąlygų taikymo požiūriu.
5. Atsakovas paaiškino, kad Tarnyba gavo pareiškėjos prašymą, kuriame nurodyta, jog ji 2007 m. liepos 30 d. sudarė kariūno mokymosi sutartį su Akademija. Pareiškėja, baigusi Akademiją, 2011 m. liepos 18 d. su Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (toliau – ir KAM) pasirašė profesinės karo tarnybos sutartį, turėjusią galioti iki 2023 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras 2016 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. P-481 nepagrįstai nutraukė su pareiškėja pasirašytą profesinės karo tarnybos sutartį, be kita ko, šiuo įsakymu nurodė pareiškėjai grąžinti mokymosi išlaidas – 13 374,41 Eur. Prašyme Tarnybai pareiškėja ir nurodė, kad kariūno mokymosi sutarties 3.4 punkto sąlyga, įpareigojanti grąžinti Akademijai mokymosi išlaidas, yra nesąžininga, nes nenumato, kaip tokios išlaidos apskaičiuojamos.
6. Tarnyba rėmėsi savo kompetencija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 12 straipsnyje, ir pabrėžė, kad jai pavesta kontroliuoti vartojimo sutarčių sąlygas. Kariūno mokymosi sutartis buvo sudaryta tarp pareiškėjos ir Akademijos, sutarties tikslas yra organizuoti universitetines studijas KAM sistemos kariams, kariūnams, valstybės tarnautojams ir darbuotojams, pareigūnams ir užsienio šalių kariams, koordinuoti ir kontroliuoti studijų ir kursų eigą ir pan., o ne vykdyti ūkinę-komercinę veiklą, todėl Akademija negali būti laikoma verslininku CK prasme. Be to, mokymosi tikslas buvo ne asmeninių ar šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimas, todėl kariūno mokymosi sutartis neatitinka dviejų požymių, kuriuos būtina nustatyti, norint kvalifikuoti sutartį kaip vartojimo.
7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti.
8. Akademijos vertinimu, su pareiškėja sudaryta kariūno mokymosi sutartis turi būti kvalifikuota kaip paslaugų sutartis. Pareiškėjos prašymas pripažinti sutarties 3.4 punkte įtvirtintą sąlygą negaliojančia yra nepagrįstas. Minėta sąlyga kyla iš imperatyvaus pobūdžio Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (KASOKTĮ) 44 straipsnio 1 dalies. Tai reiškia, kad pareiškėja iš esmės ginčija KASOKTĮ 44 straipsnio 2 dalyje numatytą pareigą tam tikrais atvejais grąžinti mokymosi išlaidas. Pareiškėja savo teises galėjo ginti ginčydama įsakymą, kuriuo ji išleista į atsargą ir kuriame nurodyta grąžinti mokymo išlaidas, pareiškėja šį įsakymą apskundė teismui, byla yra nagrinėjama.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
10. Teismas bylos medžiaga nustatė, kad pareiškėja pateikė Tarnybai prašymą dėl 2007 m. liepos 30 d. kariūno mokymosi sutarties Nr. RS-33 įvertinimo nesąžiningų sąlygų taikymo požiūriu. Pareiškėja nesutiko su jos atžvilgiu pritaikytu sutarties 3.4 punktu motyvuodama tuo, kad nėra aišku, kaip bus apskaičiuojamos mokymosi išlaidos ir koks jų dydis. Žinodama mokymosi kainą, pareiškėja tokios sutarties nebūtų sudariusi. Sutarties 3.4 punktas jai buvo primestas, ši sutarties sąlyga yra nesąžininga. Mokymosi išlaidų apskaičiavimo tvarka buvo nustatyta remiantis norminiu teisės aktu, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I1-20/2007). Pareiškėja prašė Tarnybos pripažinus, kad sutarties 3.4 punktas atitinka CK nustatytus sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo kriterijus, pasiūlyti Akademijai pakeisti, panaikinti arba nebetaikyti šios sutarties sąlygos. Tarnyba 2016 m. birželio 2 d. raštu pranešė pareiškėjai, kad pagal Tarnybos kompetenciją, nustatytą Įstatymo 12 straipsnyje, atsižvelgiant į CK nuostatas, į Lietuvos kariuomenės drausmės statuto patvirtinimo įstatymo nuostatas, pateikta sutartis nelaikytina vartojimo sutartimi, pareiškėja nelaikytina vartotoja, todėl Tarnyba teisės aktais neįgaliota kariūno mokymosi sutarties vertinti nesąžiningų sąlygų taikymo požiūriu. Tame pačiame rašte Tarnyba pareiškėjai paaiškino, kokia tvarka ji galėtų skųsti priimtą sprendimą dėl išlaidų atlyginimo. Pareiškėja skundė teismui įsakymą dėl jos išleidimo į atsargą, kuriame buvo nurodymas padengti mokymosi išlaidas, ir reikalavo: 1) panaikinti Krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymą Nr.P-481 „Dėl vyr. ltn. I. J. išleidimo į atsargą ir skyrimo atlikti tarnybą rezerve“; 2) grąžinti pareiškėją į profesinę karo tarnybą; 3) priteisti pareiškėjai iš atsakovo tarnybinį atlyginimą už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką. Šioje byloje teismas 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimu (administracinės bylos Nr. I-7436-821/2016) pareiškėjos skundą atmetė, šis sprendimas yra apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
11. Teismas nurodė, kad įvertinus bylos faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas rėmėsi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje išvardintomis atsakovo funkcijomis bei teisėmis ir nustatė, kad sprendžiant dėl Tarnybos kompetencijos svarbiausia yra tai, jog Tarnybos kompetencijai priklauso tirti vartojimo sutartis, tame tarpe ir jų standartines bei nesąžiningas sąlygas. Teismas, remdamasi Įstatymo 2 straipsnio 7, 8, 19, 24 dalimis, sutiko su Tarnybos pozicija, kad kariūno mokymosi sutartis negali būti laikoma vartojimo sutartimi, nes nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste negalima pripažinti, kad pareiškėja sutartį sudarė vartojimo tikslais, kaip jie suprantami šiame Įstatyme. Visais atvejais Įstatyme kalbama apie vartotoją ir vartojimo sutartis, o pareiškėja sutartį sudarė vadovaujantis KASOKTĮ 20 straipsnio 4 dalimi, sutartimi pareiškėja įsipareigojo ne tik gerai studijuoti, bet ir po studijų tarnauti profesinėje karo tarnyboje, jeigu po studijų baigimo būtų į ją pakviesta. Taigi, sutartis susijusi su pareiškėjos profesijos įgijimu ir tolimesne tarnyba krašto apsaugos sistemoje, o ne su vartojimu. Karo tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2008 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. V-163, 4.1 punkte nurodyta, kad krašto apsaugos sistemą be kitų institucijų sudaro ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, kas reiškia, kad pareiškėja, sudariusi kariūno mokymosi sutartį, mokėsi ne kokioje nors viešojoje įstaigoje ar privačioje mokslo įstaigoje, bet buvo priimta į krašto apsaugos sistemą, kurioje galioja statutiniai santykiai, kaip jie reglamentuojami Karo tarnybos statute, taip pat KASOKTĮ nuostatomis. KASOKTĮ 44 straipsnyje yra reglamentuojamas kariūno mokymasis karo mokymo įstaigoje, tame tarpe ir sąlygos, kada iš kario išieškomos krašto apsaugos sistemos išlaidos, tiesiogiai susijusios su jo mokymu, profesiniu parengimu. Šioje teisės normoje taip pat nustatyta, kokia maksimali išlaidų suma gali būti išieškoma (ne daugiau kaip už 3 paskutinių metų laikotarpį), kaip ji apskaičiuojama (Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka), kokios gali būti išimtys. Taigi, pareiškėjos sudaryta ir prašyta ištirti sutarties dalis dėl išieškomos sumos visa apimtimi gali būti patikrinta taikant minėtas KASOKTĮ nuostatas ir kitus teisės aktus. Teismas savo poziciją patvirtino ir remdamasis CK 6.2281 straipsnio nuostatomis.
12. Teismas apibendrino, kad tarp pareiškėjos ir Akademijos sudaryta sutartis negali būti priskirta prie vartojimo sutarčių nei pagal tai, ko siekė pareiškėja šia sutartimi, o ji ir pasiekė, jog po mokslų su ja buvo sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis (profesinis tikslas), o Akademija negali būti laikoma verslininku, nes ji yra krašto apsaugos sistemos dalis, kurios veiklos tikslai apibrėžiami specialiuose, krašto apsaugos sistemos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose.
13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos nurodytas teismų praktikos pavyzdys, kai savivaldybė veikė ne kaip savivaldos institucija, o kaip ūkinės veiklos subjektas, šiuo atveju netinka, nes nagrinėjamu atveju Akademija veikė ne komerciniais tikslais, ne kaip ūkio subjektas, o kaip krašto apsaugos sistemos dalis. Vien skundžiamo dokumento pavadinimas – sutartis – nereiškia, kad jai gali būti taikomos CK nuostatos, skirtos vartojimo sutarčių reglamentavimui. Ginčo sutartis priskirtina prie administracinių sutarčių, sudaromų vadovaujantis administracinės teisės nuostatomis, o ne CK, šios sutartys ir turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tas įstatymo nuostatas, kurios reglamentuoja tokių sutarčių sudarymą ir vykdymą.
14. Teismas padarė išvadą, kad ginčijamas Tarnybos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl negali būti panaikintas, atitinkamai nėra pagrindo tenkinti ir kitą skundo reikalavimą – įpareigoti Tarnybą ištirti pareiškėjos nurodomą sutartį, įvertinti galimai nesąžiningų šios sutarties sąlygų buvimą bei panaikinti tokias sutarties sąlygas.
III.
15. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.
16. Pareiškėja, kartodama patikslinto skundo, pateikto pirmosios instancijos teismui, argumentus, akcentuoja, kad kariūno mokymosi sutartis yra paslaugų sutartis, kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis, nes Akademija, nors ir yra viešasis juridinis asmuo, tačiau siūlo ir teikia su mokymu susijusias paslaugas, kas yra jos ekonominė veikla. Dėl nurodytų priežasčių turi būti ginamos jos, kaip vartotojos ir silpnesniosios sutarties šalies, sudariusios sutartį prisijungimo būdu, teisės ir teisėti interesai. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos jai palankiausiu būdu, turi būti įvertinta, ar sąlygos yra skaidrios ir suprantamos vartotojui. Taigi kariūno mokymosi sutartis yra vartojimo sutartis, todėl atsakovas turėjo įvertinti jos sąlygas nesąžiningų sąlygų taikymo požiūriu.
17. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
18. Atsakovas atsiliepime nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjos patikslintą skundą.
19. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
k o n s t a t u o j a :
IV.
21. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – atsakovo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – atsakovas) 2016 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. 4-2919 (toliau – ginčijamas sprendimas) teisėtumas ir pagrįstumas. Taip pat pareiškėja prašė įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus pagal pareiškėjos 2016 m. gegužės 25 d. prašymą ir įvertinti 2007 m. liepos 30 d. kariūno mokymosi sutarties Nr. RS-33 sąlygas.
22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė nustatęs, kad ginčijamas atsakovo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį panaikinti, o tuo pačiu nėra pagrindo įpareigoti atsakovą, pagal pareiškėjos 2016 m. gegužės 25 d. Prašymą, įvertinti 2007 m. liepos 30 d. kariūno mokymosi sutarties Nr. RS-33 sąlygas.
23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
24. Teisėjų kolegija, taikydama ABTĮ nustatytas procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, patikrino nagrinėjamą administracinę bylą analizuojamus teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų kontekste ir konstatuoja, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, todėl, vengdama motyvų kartojimo, iš naujo jų nekartoja.
25. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas administracinę bylą išnagrinėjo pareiškėjos patikslintame skunde suformuluotų reikalavimų ribose. Teismas patikrino ginčijamo administracinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pasisakė dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atsakovą įvertinti kariūno mokymosi sutarties sąlygas, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl tam tikrų bylos teisingam išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių ar neišnagrinėjo kurio nors iš pareiškėjos skundo reikalavimų. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentai yra deklaratyvūs, abstraktūs, paremti bendro pobūdžio teiginiais, todėl nesuponuoja kitokio bylos išnagrinėjimo rezultato.
26. Nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo esmė yra ne tai ar pareiškėjos su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija sudaryta kariūno mokymosi sutartis priskirtina vartojimo (paslaugų) sutarčiai, ar pareiškėja yra vartotojas, ar Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija laikytina paslaugos teisėju, o tai ar pareiškėjos ir akademijos sudarytos kariūno mokymosi sutarties sąlygų patikrinimas priskirtinas atsakovo kompetencijai.
27. Atsakovo institucija yra įsteigta Lietuvos Respublikos Vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – Įstatymas) pagrindu. Šis Įstatymas, o ne LR Civilinio kodekso XXXV skyriaus nuostatos, nustato atsakovo institucijos kompetenciją vartotojų teisių apsaugos srityje. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad ginčo santykiams turi būti taikomos Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso XXXV skyriaus nuostatos ir su tuo susijusi Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, atmetami kaip nepagrįsti.
28. Ginčo santykiams įvertinti aktuali Įstatymo redakcija galiojusi nuo 2016m. kovo 1d. iki 2016m liepos 13d.. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punktas nustatė, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoja sutarčių standartines sąlygas ir ginčija nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas. Taigi, atsakovui, kaip vartotojų teises ginančiai institucijai, įstatymas numatė kompetenciją vertinti sutarčių standartines sąlygas, t.y. atlikti veiksmus dėl kurių į atsakovą kreipėsi pareiškėja.
29. Tačiau šio Įstatymo 1 straipsnio 3 dalis nustatė, kad šis įstatymas netaikomas švietimo ir socialinėms paslaugoms, finansuojamoms iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų, asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros paslaugoms, kurių išlaidos pagal įstatymus yra apmokamos (kompensuojamos) iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšų, aprūpinimui vaistais, taip pat vykdant teismų sprendimus. Iš esmės analogiška nuostata yra įtvirtinta ir šiuo metu galiojančios Įstatymo redakcijoje.
30. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, t.y. į tai, kad pareiškėja į atsakovą kreipėsi dėl kariūno mokymosi sutarties sąlygų įvertinimo, kad Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija yra valstybinė aukštoji universitetinė mokykla, t.y. finansuojama iš valstybės biudžeto lėšų, teisėjų kolegija daro išvadą, jog aptariama kariūno mokymosi sutartis yra sudaryta švietimo paslaugų srityje ir šių švietimo paslaugų išlaidos yra kompensuojamos iš valstybės biudžeto, todėl kariūno mokymosi sutartis patenka į Įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje numatytą išimtį ir šios sutarties atžvilgiu Įstatymo nuostatos netaikytinos, o tai reiškia, kad atsakovas pagal Įstatymą neturi įgalinimų įvertinti šioje byloje aptariamos kariūno mokymosi sutarties sąlygų.
31. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai 2016 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 4-2919 atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2016 m. gegužės 25 d. prašymą dėl kariūno mokymosi sutarties sąlygų patikrinimo.
32. Apibendrinant, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija