Administracinė byla Nr. eA-2216-881/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04937-2021
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gegužės 4 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų
Vilijos Mikuckienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Q. Y. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Q. Y. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas Q. Y. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 28 d. sprendimą
Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
2. Pareiškėjas nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini). Iš kilmės valstybės (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini)) išvyko, nes jis ir visa jo šeima yra persekiojami, dėl to, kad pareiškėjo vyresnysis brolis buvo (duomenys neskelbtini) grupuotės ((duomenys neskelbtini)) narys. Pareiškėjo brolis užėmė aukštas pareigas, buvo atsakingas už (duomenys neskelbtini) todėl kilmės valstybėje gresia pavojus jo sveikatai ir gyvybei. Būdamas
(duomenys neskelbtini) jis net bandė nusižudyti. Po karo (duomenys neskelbtini) pareiškėjas buvo apkaltintas, kad turėjo (duomenys neskelbtini), todėl su kitais šeimos nariais (tėvu ir broliu) buvo apklausti, po apklausos tiek brolis, tiek tėvas dingo be žinios. Pareiškėjui iš kilmės valstybės padėjo pabėgti motina.
3. Migracijos departamentas 2021 m. spalio 28 d. priėmė sprendimą nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, išsiųsti jį į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, o Komisija pareiškėjo skundą 2021 m. gruodžio 10 d. sprendimu
Nr. (duomenys neskelbtini)atmetė.
4. Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtais sprendimais, nurodė, kad buvo pažeista jo teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą, nes Komisija netenkino prašymo nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka. Asmens teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė. Migracijos departamentas nenurodė argumentų, kodėl nusprendė pareiškėjui nesuteikti teisės dalyvauti nagrinėjant skundą.
5. Be to, pareiškėjas nurodė, kad negali pasilikti kilmės valstybėje, nes yra persekiojamas tautiniu pagrindu, kaip (duomenys neskelbtini), ir politiniu pagrindu, už vyresnio brolio dalyvavimą (duomenys neskelbtini) grupuotės ((duomenys neskelbtini)) veikloje. Kilmės valstybės informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) patiria tam tikrą diskriminaciją, kaip ir kitos tautinės mažumos. Net ir pasibaigus karui, buvę (duomenys neskelbtini) nariai ir jų šeimos nariai patiria spaudimą, yra stebimi ir persekiojami valdžios struktūrų, saugumo bei policijos.
6. Pažymėjo, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką grėsmė turi būti vertinama individualiai pagal „slankiojančią skalę“, o pagal Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) nustatytus reikalavimus, priimant sprendimą dėl prieglobsčio, turi būti atsižvelgta į padidintos rizikos asmenų grupes. Šiuo atveju pareiškėjas priskirtinas padidintos rizikos grupei, nes yra persekiojamas dėl politinių motyvų. Migracijos Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu atvykti, o tik argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, o asmuo neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti sunkių padarinių, nes sienos kirtimas įvyko siekiant prašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.
8. Atsakovas nurodė, kad žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Migracijos departamento Komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Šiuo atveju pareiškėjo skundą nagrinėjusi komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas. Tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir pats pareiškėjas.
9. Paaiškino, kad pareiškėjo pasakojimas apie jam kylančias grėsmes nebuvo pagrįstas objektyviais duomenimis ir buvo neišsamus, prieštaringas, todėl nebuvo pripažintas patikimu įrodymu. Skirtingai, nei pasakojo pareiškėjas, nei (duomenys neskelbtini), nei jų šeimos nariai nepatiria sisteminio persekiojimo (duomenys neskelbtini), taigi, pareiškėjo teiginiai iš esmės prieštarauja kilmės valstybės informacijai. Duomenų, paneigiančių Migracijos departamento išvadas, pareiškėjas nepateikė. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamento atlikto tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė. Pareiškėjas skunde nepateikė įrodymų, kurie paneigtų šias ginčijamame bei skundžiamame sprendimuose daromas išvadas.
10. Teigė, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl jo priklausymo padidintos rizikos asmenų grupei yra nepagrįsti, kadangi EPPB neišskiria padidintos rizikos asmenų profilių (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėjas nedalyvavo politinėje veikloje ir nebuvo politinis aktyvistas.
11. Pareiškėjas neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, todėl 5 metų draudimo laikotarpis atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcingas ir protingas. Nustatyto draudimo atvykti laikotarpis neviršija Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas)
133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Be to, 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes taip pat šiuo atveju proporcingas. Nors ir pareiškėjas iš savo kilmės valstybės atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo ten nesikreipė, vietoj to, nusprendė neteisėtai kirsti sieną ir neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.
II.
12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini)rezoliucinės dalies 3 punktą ir uždraudė asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) rezoliucinės dalies 4 punktą ir nusprendė įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; atitinkamai pakeitė ir Migracijos departamento komisijos 2021 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini)dalį.
13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini) prasidėjo karas. Kilmės valstybėje vyko bombardavimai, civiliai gyveno bunkeriuose, todėl jiems neliko kitos išeities, kaip tik prisijungti prie (duomenys neskelbtini) grupuotės. Pareiškėjo brolis 2008 m. prisijungė prie šios grupuotės, buvo priverstas kovoti ne savo noru. 2009 m. pasibaigus karui, daug civilių buvo suimta. Pareiškėjas tvirtina, kad neturėjo normalios vaikystės.
14. Teismas, remdamasis Įstatymo, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatomis, nurodė, kad suteikiant pabėgėlio statusą turi būti įrodyta, jog persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai. Baimė būti persekiojamam turi būti pagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Prieglobsčio prašytojas turi galimybę savo prašymą grįsti tiek rašytiniais įrodymais, tiek kitais būdais, todėl teismas, vertindamas ginčijamų sprendimų pagrįstumą bei teisėtumą, turi išanalizuoti, ar pareiškėjo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomus faktus, ar pareiškėjo pasakojimas yra išsamus, detalus, nuoseklus ir neprieštaringas.
15. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausos metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.
16. Teismas pažymėjo, kad atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat vertino pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje bei įvertino pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad karas tarp (duomenys neskelbtini) mažumos,
t. y. (duomenys neskelbtini) grupuotės ((duomenys neskelbtini)), ir (duomenys neskelbtini) vadovaujamos (duomenys neskelbtini) vyriausybės tęsėsi iki 2009 m. gegužės mėn. (duomenys neskelbtini) grupuotė Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybės buvo paskelbta teroristine organizacija. Jungtinės Karalystės ataskaitoje nurodoma, kad pasibaigus karui (duomenys neskelbtini) buvo areštuoti, teisiami, jiems skirta reabilitacija (programa, kuria siekiama juos grąžinti į visuomenę). Kai kuriems jaunesniems (duomenys neskelbtini) nariams buvo suteikta galimybė gauti išsilavinimą, kai kurie buvo pasamdyti dirbti saugumo struktūrose ar civilinės gynybos pajėgose, kiti įsidarbino autobusų vairuotojais ar net įsitraukė į politiką. Remiantis Kanados imigrantų ir pabėgėlių tarybos ataskaita, kai kurie buvusių (duomenys neskelbtini) šeimos nariai gali susidurti su spaudimu, jei išvykę jų šeimos nariai užsienyje aktyviai veikia, pvz., reikalauja teisingumo karo aukoms. Iki 2015 m. informacija apie (duomenys neskelbtini) šeimos narių persekiojimą buvo plačiai aptariama žiniasklaidoje, nevyriausybinių organizacijų, tačiau šiuo metu informacijos apie sisteminį netinkamą elgesį (duomenys neskelbtini) šeimos narių atžvilgiu nerandama. Teismo vertinimu, surinkta kilmės valstybės informacija patvirtina, jog iki 2015 m. (duomenys neskelbtini) grupuotės nariai bei buvę nariai dažnai susidurdavo su persekiojimu bei grasinimais, tačiau po 2015 m. situacija pasikeitė, (duomenys neskelbtini) grupuotės nariai gali gyventi pakankamai ramiai. Be to, šiuo metu informacijos apie sisteminį netinkamą elgesį su šios grupuotės asmenimis ar jų šeimos nariais nėra. Tikėtina, kad asmenys, kurie yra (duomenys neskelbtini) grupuotės nariai galimai susiduria su grasinimais ar pavojumi, tačiau atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytos aplinkybės nėra pagrindo manyti, jog (duomenys neskelbtini) jis yra persekiojamas ir / ar jam yra grasinama.
17. Teismas akcentavo, kad byloje surinkti, ištirti ir įvertinti įrodymai galimai leidžia pripažinti tikimybę, jog pareiškėjas, kaip vienišas vyras, priskirtinas socialinėms grupėms, kurios galimai pažeidžiamesnės tiek ekonomiškai, tiek socialiai, tačiau pareiškėjo pasakojimo abstraktumas ir neįtikinamumas lemia, kad individualiai pareiškėjo atžvilgiu diskriminaciniai ar panašaus pobūdžio pažeidimai nenustatyti. Pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią asmeninę grėsmę kilmės valstybėje. Pareiškėjas nei prašymo dėl prieglobsčio pateikimo, nei nagrinėjimo Migracijos departamente metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nenurodė aplinkybių, kad kilmės valstybėje jis bus persekiojamas, susidurs su grasinimais ir / ar kitais pavojais. Pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nepateikė jokių įrodymų, kad buvo tardomas, pareiškėjo argumentai, jog tokių duomenų nėra įmanoma gauti, nes valdžia buvo atsakinga už tardymus, laikytini deklaratyviais ir mažai tikėtinais. Pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad šiuo metu jis yra ieškomas visos (duomenys neskelbtini) mastu, tačiau nepateikė duomenų (teisėsaugos institucijų šaukimų ir / ar arešto orderių), kurie patvirtintų šiuos teiginius. Pareiškėjas apklausos metu taip pat patvirtino, jog nei dėl tautybės, nei dėl religijos pagrindu nebuvo persekiojamas, nebuvo politiškai aktyvus. Pareiškėjas Migracijos departamente apklausos metu nurodė, kad į kilmės valstybę nenori grįžti, nes ten yra ieškomas ir nebenori patirti kankinimų, kuriuos patyrė anksčiau, tačiau jis nepateikė konkrečių datų, kada jis (duomenys neskelbtini) galimai susidūrė su kankinimais, jo nurodytos aplinkybės yra itin abstraktaus pobūdžio. Be to, pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad slapstydamasis išvyko į kitas šalis – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)ą, tačiau niekur nesikreipė dėl prieglobsčio ir tik Lietuvoje kreipėsi su prieglobsčio prašymu, kas taip pat verčia abejoti pasakojimo tikrumu. Šiuo atveju manytina, jog iki pat išvykimo iš kilmės valstybės jo atžvilgiu nebuvo įvykdyti jokie veiksmai pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Taip pat teismo vertinimu, tikėtina, kad pareiškėjas yra susipažinęs su įvykiais vykusiais iki 2015 m. jo kilmės šalyje, todėl apklausos metu būtent juos ir nurodė, tačiau šiuo metu situacija kilmės valstybėje yra pasikeitusi.
18. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jo teisė į gynybą buvo suvaržyta Komisijai nesurengus žodinio posėdžio. Tvarkos aprašo 222 punktas nustato, kad skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai pripažįstama, jog būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi, teisės aktai numato skundo nagrinėjimą nekviečiant šalių. Be to, pareiškėjas neįvardijo aplinkybių, dėl kurių žodinis skundo nagrinėjimas būtų buvęs būtinas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas žodžiu buvo išklausytas pirminės apklausos metu 2021 m. rugpjūčio 24 d., 2021 m. spalio 26 d. apklausos Migracijos departamente metu ir 2022 m. vasario 8 d. teismo posėdyje. Visų žodinių paaiškinimų metu pareiškėjo pozicija buvo atskleista ir įvertinta. Taigi, pareiškėjo teisė būti išklausytam (įskaitant teisme) buvo užtikrinta.
19. Teismas dėl Migracijos departamento sprendime nustatyto draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos nurodė, kad nesutinka su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Pažymėjo, kad pagal Tvarkos aprašo nuostatas, reglamentuojančias draudimą atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas arba kuriam buvo panaikintas suteiktas prieglobstis ir kuris buvo grąžintas arba išsiųstas, ir jį detalizuojantį Tvarkos aprašo 44.4.1 papunktį, nustačius dvi ir daugiau aplinkybių, nurodytų Tvarkos aprašo 44.3 papunktyje, gali būti nustatomas maksimalus 3 metų draudimo atvykti terminas. Kai užsienietis atitinka Tvarkos apraše nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkos aprašo numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkos apraše nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga (Tvarkos aprašo 5 punktas).
20. Teismas nurodė, kad Migracijos departamento sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. 5 metus. Byloje nėra duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiama jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti termino taikymą. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Teismas Migracijos departamento sprendimo dalį, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pakeitė, nustatydamas, kad pareiškėjui draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Nusprendęs pakeisti Migracijos departamento sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir sumažinus terminą iki 2 metų, teismas nusprendė, kad yra pagrindas pakeisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento
24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
III.
21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 1 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.
22. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamas sprendimas priimtas neįsigilinus į pareiškėjo nurodytas reikšmingas faktines aplinkybes, patvirtinančias realią individualaus persekiojimo grėsmę. Pareiškėjas negali pasilikti kilmės šalyje, nes yra persekiojamas tautiniu pagrindu, kaip (duomenys neskelbtini), ir politiniu pagrindu dėl jo vyresniojo brolio, kuris buvo (duomenys neskelbtini) grupuotės ((duomenys neskelbtini)) narys, politinės veiklos, ką patvirtina ir kilmės valstybės informacija.
23. Atsakovas ir teismas nurodė, kad pareiškėjas gali pasinaudoti veiksminga valstybės apsauga nuo persekiojimo, tačiau tai yra teorinio lygmens pasvarstymai, neturintys jokio realaus faktinio pagrindo. Atsakovas sprendimą pagrindė prielaida, o ne visapusiškai ištirtais byloje surinktais įrodymais. Kita vertus, kilmės valstybės policijos efektyvumas nėra aukšto lygio, pareigūnai yra korumpuoti, neturi motyvacijos. Akivaizdu, kad teisinių priemonių efektyvumas ir reali asmenų apsauga (duomenys neskelbtini) nėra tinkamai užtikrinama. Atsakovas nesurinko informacijos, kokia dalis pažeidėjų, teisiamųjų nubaudžiami ar sudrausminami. Kiek iškeltų bylų apskritai baigiasi nukentėjusiesiems palankiais sprendimais. Vien deklaratyvus teiginys, kad įstatymuose yra įtvirtinta garantija į teisingą bylos nagrinėjimą, toli gražu nereiškia, jog sistema funkcionuoja tinkamai ir geba veiksmingai apsaugoti asmenis.
24. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, tiek Įstatymo bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo. Atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, rinkti aktualią ir naujausią informaciją apie kilmės valstybę, pareiškėjo padėties kilmės valstybėje ir išvykus iš jos.
25. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.
26. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
27. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo pasakojimas apie jam kylančias grėsmes nebuvo pagrįstas objektyviais duomenimis, buvo neišsamus, prieštaringas, todėl nebuvo pripažintas patikimu įrodymu. Skirtingai, nei pasakojo pareiškėjas, nei (duomenys neskelbtini), nei jų šeimos nariai nepatiria sisteminio persekiojimo (duomenys neskelbtini), taigi, pareiškėjo teiginiai iš esmės prieštarauja kilmės valstybės informacijai. Duomenų, paneigiančių Migracijos departamento išvadas, pareiškėjas nepateikė.
28. Teigia, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų, taip pat įvertino, ar egzistuoja reali grėsmė, jog pareiškėjas patirs neteisėtus veiksmus, nurodytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, o deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti duomenų, t. y. iš esmės vien pareiškėjo nesutikimas su Migracijos departamento priimtais sprendimais, nesudaro pagrindo pripažinti šiuos sprendimus neteisėtais ar nepagrįstais.
29. Nurodo, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu Migracijos departamentas iš įvairių, aktualių bei patikimų šaltinių surinko kilmės valstybės informaciją, kuri aktuali pareiškėjo pasakojimo kontekste, tačiau pareiškėjas nepateikė svarių argumentų ar įrodymų, kurie leistų vertinti, kad surinkta informacija būtų nepakankama ar neteisinga.
30. Nors pareiškėjas iš savo kilmės valstybės atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo ten nesikreipė, vietoje to, nusprendė neteisėtai kirsti sieną ir neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
32. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ)
141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka,
t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.
33. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, jog toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017;
2016 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).
34. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nemotyvuoja. Atsižvelgus į aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, bylos duomenis, taip pat aplinkybę, kad administracinė byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, teismo posėdyje dalyvavo pareiškėjas ir jų atstovas advokatas, proceso šalys savo poziciją dėl ginčo esmės yra išsamiai išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nėra motyvuojamas, konstatuojama, jog pareiškėjas nenurodė, o teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių bylą būtų būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teisme, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.
35. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.
V.
36. Nagrinėjamoje byloje ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento sprendimo ir Komisijos sprendimo, kuriais netenkintas pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos bei uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo, bei įpareigojimo atsakovą nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.
37. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsiliepimą į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, tačiau nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, dėl to skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento sprendimą ir sutrumpino draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 2 metų, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad aiškiai nurodė faktinį pagrindą ir detaliai nurodė aplinkybes dėl jo persekiojimo, tuo tarpu atsakovas tik subjektyvaus vertinimo pagrindu neatliko išsamaus tyrimo ir jokių konkrečių duomenų apie pareiškėją, išskyrus jo paties pateiktą informaciją, nenustatinėjo – pareiškėjas negali pasilikti kilmės šalyje, nes yra persekiojamas tautiniu pagrindu, kaip (duomenys neskelbtini), ir politiniu pagrindu dėl jo vyresniojo brolio, kuris buvo (duomenys neskelbtini) grupuotės ((duomenys neskelbtini)) narys, politinės veiklos. Pareiškėjo teigimu, jis atitinka
Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus – kilmės valstybėje iki šiol yra diskriminuojami ir persekiojami net ir pasibaigus karui, buvę (duomenys neskelbtini) grupuotės nariai ir jų šeimos patiria spaudimą, yra stebimi ir persekiojami valdžios struktūrų, saugumo bei policijos.
39. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 straipsnio 1 dalis). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio
Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 straipsnio 2 dalis).
40. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;
2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų
(Įstatymo 87 straipsnio 2 dalis).
41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad
Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3615-789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021).
42. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos
3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H. L. R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
43. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018).
44. Pagal Tvarkos aprašo 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.
45. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Tvarkos aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (liet. be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba
87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.
46. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.
47. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) nustatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į: a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; b) atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas patyrė ar gali patirti persekiojimą arba didelę žalą; c) prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip antai biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala; d) tai, ar prašytojo veikla išvykus iš kilmės šalies buvo nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti tarptautinės apsaugos, kad būtų įvertinta, ar dėl tos veiklos į tą šalį grąžintas prašytojas būtų persekiojamas arba, ar jam grėstų didelė žala; e) tai, ar galima pagrįstai tikėtis, kad prašytojas galėtų naudotis kitos šalies, kurioje jis galėtų gauti pilietybę, apsauga
(4 straipsnio 3 dalies a–e punktai). Kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 straipsnio 5 dalies a–e punktai). Iš esmės analogiško pobūdžio nuostatos buvo įtvirtintos iki 2013 m. gruodžio 21 d. galiojusios 2009 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ 4 straipsnyje.
48. Iš Migracijos departamento sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjo pateiktais paaiškinimais apklausos metu apie jo individualią situaciją. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Migracijos departamento sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, vertino atsakovo nustatytas aplinkybes, pareiškėjo apklausos metu duotus paaiškinimus, atsakovo surinktą informaciją apie kilmės šalį. Pareiškėjas savo baimės grįžti į kilmės šalį negrindžia jo galimu persekiojimu dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė, kad jam prieglobstis turi būti suteiktas, nes kilmės valstybėje jam gresia pavojus dėl to, jog jo brolis priklausė (duomenys neskelbtini) grupuotei (buvo atsakingas už ginklų tiekimą), turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas. Šiuo atveju, įvertinus atsakovo surinktą medžiagą, pareiškėjo pasakojimus apie tai, kad jis buvo apkaltintas, jog turėjo ginklus, kad po apklausos dingo be žinios jo tėvas ir brolis, sutiktina su Migracijos departamento sprendimo argumentais, kad nei buvę (duomenys neskelbtini) nariai, nei jų šeimos nariai šiuo metu nepatiria sisteminio persekiojimo, todėl pareiškėjo pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu, kadangi prieštarauja kilmės valstybės informacijai ir nepagrindžia rizikos, jog grįžus į (duomenys neskelbtini) pareiškėjas patirtų prievartą dėl nurodytų aplinkybių. Pareiškėjo pasakojimai iš esmės pasižymi karo įvykių atpasakojimu. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad iš (duomenys neskelbtini) išvyko prieš 2–3 metus, gyveno (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), iš kur pasitraukė dėl prastų gyvenimo sąlygų. Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjo atvykimą į Lietuvos Respubliką (ir Europos Sąjungą) lėmė ne grėsmė jo gyvybei, bet ekonominės priežastys. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apklausos metu, pareiškėjas nurodė, jog viena iš jo seserų išvyko į kitą (duomenys neskelbtini) miestą, kur ji yra saugi. Toks pareiškėjo teiginys iš esmės prieštarauja jo nurodomiems teiginiams dėl jo saugumo kilmės valstybėje. Pažymėtina, kad EŽTT yra konstatavęs, jog dalijimasis įrodinėjimo našta prieglobsčio bylose neturi būti aiškinamas tokiu būdu, kuris reikalautų iš valstybės institucijos įrodyti priešingai, ypač jei pareiškėjo prašymas atmestas dėl pasakojimo patikimumo byloje (EŽTT 2017 m. birželio 20 d. sprendimas byloje M. O. prieš Šveicariją, peticijos Nr. 41282/16).
49. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami pareiškėjo prašymui dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis. Kaip matyti iš atsakovo sprendimo, Migracijos departamentas įvertino prieglobsčio prašytojo pasakojimo trūkumus, atsižvelgė į iš įvairių šaltinių surinktą kilmės valstybės informaciją, t. y. įvertino nustatytų faktinių aplinkybių visumą, o ne pavienius duomenis, kuri nepatvirtino, kad pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė jo gyvenamojoje vietovėje. Įvertinus šioje byloje nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais veiksniais. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepatvirtina, kad pareiškėjui asmeniškai kyla grėsmė. Pareiškėjas nenurodė argumentų, pagrindžiančių situaciją jos kilmės šalyje, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios
Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus. Pažymėtina, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, spręsdami klausimą, susijusį su pareiškėjo visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.
50. Nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjo atvejo individualiai, objektyviai ir nešališkai), t. y. neatsižvelgė į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, prieglobsčio prašytojo pateiktus pareiškimus, įskaitant informaciją apie tai, ar jis patyrė ar gali patirti persekiojimą arba
Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus.
51. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
52. Pareiškėjas argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, todėl pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, jam nesuteikta ir papildoma apsauga. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies
1 ir 2 punktuose. Pareiškėjo kilmės šalyje, jo gyvenamojoje vietovėje nevyksta Įstatymo 87 straipsnio
1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio, vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus. Todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
53. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas Migracijos departamento sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, įvertino tiek Migracijos departamento, tiek ir pareiškėjo argumentus, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotos praktikos, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio
1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija