Administracinė byla Nr. A-1101-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00581-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 13.4; 13.9

(S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2017 m. rugsėjo 14 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Neo Group“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Neo Group“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos teritorinė muitinė) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

Klaipėdos teritorinė muitinė (toliau – ir Muitinė) 2014 m. rugpjūčio 13 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 4LM190848S, išnagrinėjusi pareiškėjo UAB „Neo Group“ (toliau – ir pareiškėjas) įgalioto atstovo UAB „Muita“ prašymą dėl importo muito ir pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) perskaičiavimo importuotoms prekėms pritaikant preferencinę muito normą po muitinio įforminimo muitinės deklaracijose Nr. 10LTLUA000IM004339 (2010 m. balandžio 12 d.), Nr. 10LTLUA000IM005EE0 (2010 m. birželio 3) d., Nr. 10LTLUA000IM005127 (2010 m. gegužės 6 d.), nustatė, kad A formos kilmės sertifikatai Nr. A917171 (2010 m. balandžio 13 d.), Nr. A917169 (2010 m. balandžio 14 d.), Nr. 919887 (2010 m. kovo 9 d.), Nr. A919840 (2010 m. kovo 9 d.) ir Nr. A919848 (2010 m. kovo 9 d.) muitinėje nepriimtini kaip įrodymai, pagrindžiantys, jog minėtose muitinės deklaracijose importuotos prekės pagal pakaitinius A formos kilmės sertifikatus Nr. E 227487, Nr. E 227477, Nr. E 227485, Nr. E 227490 bei Nr. E 227488 gali būti laikomos lengvatomis besinaudojančios šalies – Saudo Arabijos karalystės – produktas, todėl nusprendė netenkinti UAB „Neo Group“ įgalioto atstovo UAB „Muita“ prašymo dėl muito ir PVM perskaičiavimo importo deklaracijose.

Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas) 2014 m. spalio 6 d. sprendimu Nr. 1A-515 patvirtino teritorinės muitinės 2014 m. rugpjūčio 13 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 4LM190848S.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. S-250(7-225/2014) patvirtino Muitinės departamento 2014 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. 1A-515.

 

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Komisijos 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimą „Dėl UAB „Neo Group“ skundo“ Nr. S-250(7-225/2014); 2) įpareigoti Komisiją iš esmės išnagrinėti 2014 m. spalio 30 d. UAB „Neo Group“ pateiktą skundą „Dėl 2014 m. spalio 6 d. Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimo „Dėl UAB „Neo Group“ skundo“ Nr. 1A-515“.

Nurodė, kad Komisija, neįsigilinusi į visas bylos faktines aplinkybes, nepagrįstai padarė išvadą, kad pateikti papildomi dokumentai nėra nauji įrodymai byloje, kadangi vertindama tik pateiktas A formos kilmės sertifikatų kopijas, akivaizdžiai ignoravo ir nepasisakė dėl pateiktų kitų papildomų importuotų prekių kilmę pagrindžiančių dokumentų. Be to, Komisija neteisingai traktavo terminų skaičiavimo taisykles ir neatsižvelgė į faktą, kad skaičiavimas net 2 (dvejiems) metams turėjo būti sustabdytas dėl muitinės aplaidaus neveikimo.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas prašymą Klaipėdos teritorinei muitinei pateikė 2014 m. birželio 27 d., o Tarybos 1992 m. spalio 12 d. reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 236 straipsnyje yra nustatytas 3 metų prašymo dėl importo muitų grąžinimo pateikimo terminas, kuris skaičiuojamas nuo skolininko informavimo apie tokių muitų sumą dienos (šiuo konkrečiu atveju – 2010 metų balandį–birželį), taigi šiuo atveju terminas buvo praleistas. Akcentavo, kad pareiškėjo pateikti įrodymai nėra nauji, jie jau buvo įvertinti ir nustatyta, kad šie dokumentai negali patvirtinti prekių kilmės (įsiteisėję Muitinės 2012 m. spalio 26 d. Nr. 2LM190844S bei Muitinės departamento 2014 m. birželio 13 d. Nr. 1A-332 sprendimai).

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas, vadovaudamasis Bendrijos muitinės kodekso 78 straipsniu, tai pat Komisijos 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas), 97 t straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad importuotojas, siekiantis importuotoms prekėms taikyti preferencinę muito normą, privalo pateikti prekių A formos kilmės sertifikatus, o muitinė turi teisę atlikti šių sertifikatų patikrinimą atsitiktine tvarka. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo Muitinei kartu su 2014 m. birželio 27 d. prašymu pateiktos Saudo Arabijos A formos kilmės sertifikatų kopijos jau buvo įvertintos Muitinės 2012 m. spalio 26 d. sprendime Nr. 2LM190844S, todėl šie dokumentai yra ne nauji įrodymai, o tie patys A formos kilmės sertifikatai, dėl kurių jau yra atliktas patikrinimas ir priimtas sprendimas, kuris nebuvo apskųstas teisės aktų nustatyta tvarka. Byloje pažymėta, kad Muitinės departamento 2014 m. birželio 13 d. sprendimas Nr. 1A-332, kuriuo nebuvo atnaujintas praleistas terminas paduoti skundą dėl Muitinės 2012 m. spalio 26 d. supaprastintos patikrinimo ataskaitos, taip pat nebuvo apskųstas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, taigi ginčas dėl muitinės veiksmų, atliekant prekių kilmės vertinimą, yra pasibaigęs įsigaliojusiais sprendimais, kurie ginčo šalims yra vykdytini.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas importo deklaracijas Nr. 10LTLUA000IM004339, Nr. 10LTLUA000IM005127 ir Nr. 10LTLUA000IM005EE0 Muitinei pateikė atitinkamai 2010 m. balandžio 12 d., 2010 m. gegužės 6 d. ir 2010 m. birželio 3 d., kai pats deklaravo mokėtinus mokesčius. Būtent šios datos laikytinos pareiškėjo informavimu apie jam įregistruotą muito skolą (sumą). Muitinės 2012 m. spalio 26 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 2LM190844S yra priimta ne dėl naujai įregistruotos mokestinės prievolės ar apskaičiuotų mokesčių, bet nagrinėjant pareiškėjo (deklaranto) prašymus dėl deklaruotų mokėtinų mokesčių perskaičiavimo, t. y. mokėtojui inicijavus mokesčių perskaičiavimo procedūrą ir mokesčių administratoriui netenkinus mokėtojo prašymo dėl mokesčių perskaičiavimo. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo 2014 m. birželio 27 d. prašymas perskaičiuoti importo muitą ir PVM paduotas praėjus 3 metams nuo pareiškėjo importo deklaracijų įforminimo, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo 2014 m. birželio 27 d. prašymą perskaičiuoti importo muitą ir PVM.

 

III.

 

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo tokias pat aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į visas faktines aplinkybes, todėl nepagrįstai pareiškėjo pateiktų dokumentų nevertino kaip naujų įrodymų, taip pat nevertino kitų pareiškėjo papildomai pateiktų įrodymų. Akcentuoja, kad trejų metų terminas niekada nebuvo ginčo objektu – atsakovas pasisakė dėl ginčo esmės, be to, pareiškėjo manymu, trejų metų terminas skaičiuotas netinkamai. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad terminas dėl atsakovo aplaidumo turėjo būti sustabdytas arba pratęstas.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Kartoja tokius pat argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą bei sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinė atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo bylą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Komisijos 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. S-250(7-225/2014), kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas perskaičiuoti importo muito ir pridėtinės vertės mokesčius deklaracijose Nr. 10LTLUA000IM004339, Nr. 10LTLUA000IM005127, Nr. 10LTLUA000IM005EE0 bei paliktas galioti Muitinės departamento 2014 m. spalio 6 d. sprendimas Nr. 1A-515 dėl Muitinės 2014 m. rugpjūčio 13 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. 4LM190848S patvirtinimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad: pareiškėjas, atstovaujamas UAB „Muita“, 2010 m. balandžio 12 d., 2010 m. gegužės 6 d. ir 2010 m. birželio 3 d. Muitinei pateikė importo deklaracijas Nr. 10LTLUA000IM004339, Nr. 10LTLUA000IM005127, Nr. 10LTLUA000IM005EE0, kuriose apskaičiavo ir deklaravo importo muito ir pridėtinės vertės mokesčius, taikydamas atitinkamai 5,5 proc. bei 21 proc. tarifus; 2010 m. balandžio 28 d., 2010 m. birželio 16 ir 22 d. bei 2010 m. rugpjūčio 11 d. prašymais dėl importo muito ir PVM perskaičiavimo importo deklaracijose Nr. 10LTLUA000IM004339, Nr. 10LTLUA000IM005127 ir Nr. 10LTLUA000IM005EE0 pareiškėjas kreipėsi į Muitinę; Muitinė 2012 m. spalio 26 d. surašė supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 2LM190844S, kuria netenkino pareiškėjo prašymo dėl importo muito ir PVM perskaičiavimo; pareiškėjas 2014 m. balandžio 28 d. prašymu kreipėsi į Muitinės departamentą, prašė atnaujinti terminą skundui dėl Muitinės 2012 m. spalio 26 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. 2LM190844S paduoti; Muitinės departamentas 2014 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 1A-332 pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą 2012 m. spalio 26 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. 2LM190844S apskundimo terminą netenkino bei atsisakė priimti pareiškėjo skundą; pareiškėjo atstovas UAB „Muita“ 2014 m. birželio 27 d. prašymu kreipėsi į Muitinę, nurodė, kad gavo papildomą informaciją ir dokumentus, kuriais remiantis prašė taikyti Bendrijos muitinės kodekso 236 straipsnio 1 dalies nuostatas bei perskaičiuoti importo mokesčius, taikant preferencinę muito tarifo normą; Muitinė 2014 m. rugpjūčio 13 d. surašė supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 4LM190848S, kuria netenkino pareiškėjo prašymo dėl importo muito ir PVM perskaičiavimo; pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 5 d. skundu kreipėsi į Muitinės departamentą, prašė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl importo muito ir PVM perskaičiavimo; Muitinės departamentas 2014 m. spalio 6 d. sprendimu Nr. 1A-515 pareiškėjo skundą atmetė, patvirtino 2014 m. rugsėjo 5 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 4LM190848S; pareiškėjas 2014 m. spalio 30 d. skundu kreipėsi į Komisiją, prašė patenkinti jo prašymą dėl importo muito ir PVM perskaičiavimo; Komisija 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. S-250(7-225/2014) pareiškėjo skundo netenkino, patvirtino Muitinės departamento 2014 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. 1A-515.  

Pareiškėjas skundą teismui grindė argumentais, jog Komisija vertino tik A formos kilmės sertifikatų kopijas, o ne visus pareiškėjo papildomai pateiktus dokumentus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo pateikti dokumentai nelaikytini naujais įrodymais. Be to, Muitinė niekada nesirėmė Bendrijos muitinės kodekso 236 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu senaties terminu, dėl to nebuvo kilęs ginčas, taigi dėl to pasisakydama Komisija nepagrįstai apribojo pareiškėjo teises. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad Komisija neteisingai skaičiuoja minėtą Bendrijos muitinės kodekso 236 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą terminą ir neatsižvelgia į faktą, kad šis terminas 2 metams, t. y. nuo 2010 m. spalio 22 d. iki 2012 m. spalio 17 d., turėjo būti sustabdytas dėl aplaidaus Muitinės neveikimo.

Pirmosios instancijos teismas su tokia pareiškėjo pozicija nesutiko, nurodydamas, kad importuotojas, siekiantis importuotoms prekėms taikyti preferencinę muito normą, privalo pateikti prekių A formos kilmės sertifikatus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė tuos pačius A formos kilmės sertifikatus, dėl kurių jau yra atliktas patikrinimas ir priimtas sprendimas. Ginčas dėl muitinės veiksmų, atliekant prekių kilmės vertinimą, yra pasibaigęs įsigaliojusiais sprendimais. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamame 2016 m. balandžio 8 d. sprendime taip pat konstatavo, kad importo deklaracijas, kuriose deklaravo mokėtinus mokesčius, pareiškėjas pateikė 2010 m. balandžio 12 d., 2010 m. gegužės 6 d. ir 2010 m. birželio 3 d. Būtent šios datos laikytinos pareiškėjo informavimu apie jam įregistruotą muito skolą, todėl pareiškėjo 2014 m. birželio 27 d. prašymas perskaičiuoti importo muitą ir PVM pateiktas praleidus Bendrijos muitinės kodekso 236 straipsnio 2 dalyje nustatytą senaties terminą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Bendrijos muitinės kodeksas, kuriame nustatyta, kad skola muitinei atsiranda tuo metu, kai priimama atitinkama muitinės deklaracija (201 str. 2 d.). Jeigu skola muitinei atsiranda priėmus deklaraciją, kuria prekės deklaruotos kuriai nors muitinės procedūrai, išskyrus laikinąjį įvežimą iš dalies neapmokestinant importo muitais, įforminti, arba atlikus bet kurį kitą veiksmą, turintį tokias pat teisines pasekmes kaip toks deklaracijos priėmimas, tokią skolą muitinei atitinkanti pinigų suma įtraukiama į apskaitą tuojau pat, kai tik ji apskaičiuojama, bet ne vėliau kaip per 2 dienas nuo prekių išleidimo (218 str. 1 d.). Įtraukus muito sumą į apskaitą, apie ją taikant atitinkamas procedūras turi būti pranešama skolininkui. Jeigu mokėtina muito suma kaip orientacinė buvo nurodyta muitinės deklaracijoje, muitinė turi teisę pareikšti, kad apie ją nebus pranešta vadovaujantis 1 dalimi, jeigu nepaaiškės, kad nurodytoji muito suma neatitinka muitinės apskaičiuotos sumos. Muitinės sprendimas išleisti prekes laikomas lygiaverčiu pranešimui, kuriuo skolininkas informuojamas apie muito sumos įtraukimą į apskaitą (221 str. 1 ir 2 d.). Importo arba eksporto muitai grąžinami nustačius, kad tada, kai jie buvo sumokėti, tokių muitų suma nebuvo teisiškai privaloma sumokėti arba kad ši suma buvo įtraukta į apskaitą nesivadovaujant 220 straipsnio 2 dalimi. Importo arba eksporto muitai grąžinami arba atsisakoma juos išieškoti, jeigu per trejus metus nuo skolininko informavimo apie tokių muitų sumą dienos atitinkamai muitinės įstaigai pateikiamas prašymas. Šis laikotarpis pratęsiamas, jeigu suinteresuotas asmuo pateikia įrodymus, kad pateikti tokį prašymą per nustatytą laikotarpį jam sukliudė ypatingos aplinkybės arba force majeure (nepaprastos aplinkybės, kurių negalima numatyti ar išvengti) (236 str. 1 ir 2 d.).

Pateiktą teisinį reguliavimą įvertinus byloje nustatytų aplinkybių kontekste, matyti, kad tais atvejais, kai mokėtina muito suma yra nurodoma muitinės deklaracijoje, pagal kurią, nekeičiant deklaracijoje apskaičiuotos muito sumos, prekės yra išleidžiamos į laisvą apyvartą, muitinės sprendimas išleisti prekes laikomas lygiaverčiu pranešimui, kuriuo skolininkas informuojamas apie muito sumos įtraukimą į apskaitą, t. y. skolos muitinei atsiradimą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas importo deklaracijas Nr. 10LTLUA000IM004339, Nr. 10LTLUA000IM005127, Nr. 10LTLUA000IM005EE0, kuriose apskaičiavo muito mokesčius, Muitinei pateikė 2010 m. balandžio 12 d., 2010 m. gegužės 6 d. ir 2010 m. birželio 3 d. Muitinė, remdamasi šiomis deklaracijomis, nekeisdama jose apskaičiuotų mokesčių, išleido prekes į laisvą apyvartą. Taigi pareiškėjo informavimo apie pagal minėtas importo deklaracijas susidariusią skolą muitinei (mokėtinas muitų sumas) momentu laikytina kiekvienos šių deklaracijų pateikimo Muitinei diena, o Bendrijos muitinės kodekso 236 straipsnio 2 dalyje nustatyto importo muitų susigrąžinimo senaties termino eigos pradžia sutampa su importo deklaracijų pateikimo Muitinei data. Atitinkamai Bendrijos muitinės kodekso 236 straipsnio 2 dalyje nustatytas senaties terminas baigėsi 2013 m. balandžio 12 d., 2013 m. gegužės 6 d. ir 2013 m. birželio 3 d. Šios išvados niekaip nekeičia ir jai jokios įtakos nedaro aplinkybė, kad po prekių pagal aptartas importo deklaracijas išleidimo į laisvą apyvartą pareiškėjo prašymu buvo vykdomas pakartotinis šių deklaracijų patikrinimas, todėl pareiškėjo skunde bei apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad Bendrijos muitinės kodekso 236 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas senaties terminas nuo 2010 m. spalio 22 d. iki 2012 m. spalio 17 d., t. y. kol buvo nagrinėjamas UAB „Neo Group“ prašymas dėl pakartotinio deklaracijų patikrinimo, turėjo būti sustabdytas, atmestini kaip nepagrįsti.

Komisija skundžiamu 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. S-250(7-225/2014) konstatavo, kad praėjus 3 metams nuo pareiškėjo Muitinei teiktų importo deklaracijų Nr. 10LTLUA000IM004339, Nr. 10LTLUA000IM005127, Nr. 10LTLUA000IM005EE0 įforminimo iki pareiškėjo 2014 m. birželio 27 d. prašymo perskaičiuoti importo muitą ir PVM pateikimo, nėra teisinio pagrindo grąžinti importo muitus taikant Bendrijos muitinės kodekso 236 straipsnio nuostatas. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su šia Komisijos išvada. Akcentuotina, kad iš Bendrijos muitinės kodekso 236 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinto reguliavimo matyti, jog tam, kad deklarantui būtų grąžinamas permokėtas muito mokestis, turi būti tenkinamos 2 sąlygos: 1) į muitinės apskaitą turi būti įtraukta muitų suma, kuri importo deklaracijos pateikimo (įforminimo) metu teisiškai nebuvo privaloma sumokėti; ir 2) prašymas dėl muitų permokos grąžinimo kartu su teisę į šios permokos grąžinimą pagrindžiančiais dokumentais muitinei turi būti pateiktas per 3 metus nuo skolininko informavimo apie muitų sumą dienos arba pateikiami įrodymai, kad pateikti tokį prašymą per nustatytą laikotarpį sukliudė ypatingos aplinkybės arba force majeure.

Šioje byloje nustatyta, kad 2014 m. birželio 27 d. prašymą dėl importo muitų ir PVM grąžinimo pareiškėjas Muitinei pateikė praleidęs Bendrijos muitinės kodekso 236 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 metų senaties terminą, tačiau kartu su šiuo prašymu Muitinei neteikė įrodymų ir paaiškinimų, pagrindžiančių, kad minėtas terminas buvo praleistas dėl ypatingų aplinkybių ar force majeure, bei neprašė šio termino atnaujinti. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad netenkinus antrosios sąlygos (t. y. nesilaikius termino prašymui pateikti) nagrinėjamu atveju nebuvo ir teisinio pagrindo taikyti Bendrijos muitinės kodekso 236 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą normą, t. y. grąžinti muitų permoką. Dėl pareiškėjo argumento, kad nei Muitinė, nei Muitinės departamentas nesirėmė Bendrijos muitinės kodekso 236 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu senaties terminu, o nagrinėjo pareiškėjo skundą iš esmės, tokiais savo veiksmais esą pripažindami, jog minėtas terminas dar nėra suėjęs, pažymėtina, kad, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo formuojama praktika, kai Bendrijos muitinės kodekso 78 straipsnio 1 dalies pagrindu (šiuo atveju pagal pareiškėjo prašymą) muitinė atlieka pakartotinį importo deklaracijos patikrinimą, ji visų pirma pakartotinai patikrina deklaraciją ir atsižvelgdama į pateiktus duomenis įvertina, ar deklaranto reikalavimai yra pagrįsti. Ir tik tada, jei paaiškėja, kad deklaranto reikalavimai pagrįsti, t. y. jis sumokėjo didesnę importo muito sumą nei buvo teisiškai privaloma sumokėti muito mokėjimo metu, imasi priemonių, būtinų susidariusiai padėčiai sureguliuoti. Tokiu atveju permokos grąžinimas, kaip būtina priemonė, yra vykdomas pagal Bendrijos muitinės kodekso 236 straipsnį, jei yra įvykdytos šiame straipsnyje įtvirtintos sąlygos, viena kurių – 3 metų senaties termino prašymui dėl skolos grąžinimo pateikti laikymasis (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2005 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Overland, C-468/03). Nagrinėjamu atveju gi Muitinė, išnagrinėjusi pareiškėjo 2014 m. birželio 27 d. prašymą  dėl importo muitų ir PVM perskaičiavimo (pakartotinai patikrinusi importo deklaracijas Nr. 10LTLUA000IM004339, Nr. 10LTLUA000IM005127, Nr. 10LTLUA000IM005EE0), konstatavo, kad prašymas yra nepagrįstas. Atitinkamai, nenustačiusi importo muitų permokos, Muitinė neturėjo pagrindo spręsti dėl tokios permokos grąžinimo pagal Bendrijos muitinės kodekso 236 straipsnį, taigi ir vertinti šiame straipsnyje nustatytas tokios permokos grąžinimo sąlygas (įskaitant tai, ar nebuvo praleistas Bendrijos muitinės kodekso 236 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas 3 metų senaties terminas). Todėl tai, kad nei Muitinė 2014 m. rugpjūčio 13 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 4LM190848S, nei Muitinės departamentas 2014 m. spalio 6 d. sprendimu Nr. 1A-515 nepasisakė dėl minėto termino praleidimo, nereiškia pripažinimo, jog šis terminas nagrinėjamu atveju nebuvo praleistas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog sutinka su Muitinės 2014 m. rugpjūčio 13 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. 4LM190848S bei Muitinės departamento 2014 m. spalio 6 d. sprendimo Nr. 1A-515 argumentais, kad su pareiškėjo 2014 m. birželio 27 d. prašymu pateikti dokumentai nepatvirtina pareiškėjo teisės į muitų permokos grąžinimą, t. y. kad pagal importo deklaracijas Nr. 10LTLUA000IM004339, Nr. 10LTLUA000IM005127, Nr. 10LTLUA000IM005EE0 į muitinės apskaitą įtraukta muitų suma šių deklaracijų pateikimo (įforminimo) metu teisiškai nebuvo privaloma sumokėti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad netenkinus nė vienos iš sumokėto importo muito grąžinimo pagal Bendrijos muitinės kodekso 236 straipsnį sąlygos, Muitinė 2014 m. rugpjūčio 13 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 4LM190848S pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl importo muito ir PVM grąžinimo, o Muitinės departamentas 2014 m. spalio 6 d. sprendimu Nr. 1A-515 bei Komisija 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. S-250(7-225/2014) pagrįstai šį Muitinės sprendimą paliko nepakeistą. Todėl tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Komisijos 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. S-250(7-225/2014) nėra teisinio ir faktinio pagrindo. Atitinkamai apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 8 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Neo Group“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai                                                                                    Romanas Klišauskas

 

 

Gintaras Kryževičius

 

 

Ramutė Ruškytė