Administracinė byla Nr. eAS-783-442/2017
Teisminio proceso Nr. 3-01-3-02681-2017-0
Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1.
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2017 m. rugsėjo 13 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl vilkinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas G. B. (toliau – ir pareiškėjas) elektroninėmis ryšio priemonėmis per EPP pateikė teismui skundą (teisme skundas gautas 2017 m. rugpjūčio 7 d.), kuriame prašė pripažinti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir atsakovas) vilkinant ir įpareigoti nedelsiant pateikti pareiškėjui per teismą Vilniaus miesto savivaldybės Visuomeninės administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) sprendimą, įstatymų nustatyta tvarka patvirtintą parašais.
Pareiškėjo skundas atitiko ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatytus skundui keliamus reikalavimus, todėl 2017 m. rugpjūčio 10 d. teismo nutartimi pareiškėjui buvo nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti – pateikti teismui dokumentus, pagrindžiančius, kad pareiškėjas kreipėsi į Komisiją dėl 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo Nr. A63-465/17(46841)(3.2.1-EM4) (toliau – ir 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimas), patvirtinto parašais įstatymo nustatyta tvarka, išdavimo ir, kad Komisija atsisakė šį sprendimą pateikti; pateikti nuomonę dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka.
Pareiškėjas elektroninėmis ryšio priemonėmis per EPP pateikė teismui 2017 m. rugpjūčio 14 d. paaiškinimus, nurodydamas, jog pagal teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje pateiktą išaiškinimą, jis negali visiškai įvykdyti nustatytų trūkumų. Pareiškėjas nurodė, kad dokumentas, pagrindžiantis, kad jis kreipėsi į Komisiją ir, kad Komisija atsisakė šį sprendimą pateikti, nėra būtina sąlyga pagal teismo nurodytus argumentus.
Teismas įvertinęs pareiškėjo skunde suformuluotą reikalavimą, skundo turinį ir prie skundo pridėtus dokumentus, padarė išvadą, kad pareiškėjas yra gavęs Komisijos 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą, tačiau jo netenkina tai, kad Komisijos 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimas nepasirašytas nei komisijos pirmininko, nei komisijos narių, jame yra tik atsakovo Personalo departamento Korupcijos ir nusižengimų prevencijos skyriaus spaudas ir vyriausiosios specialistės G. Ū. spaudas.
Atsižvelgęs į pareiškėjo paaiškinimus dėl trūkumų šalinimo ir į tai, kad jis per nustatytą terminą teismo nutartimi nustatytų skundo trūkumų nepašalino, teismas konstatavo, kad nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes tarp šalių nėra ginčo, todėl reikalavimas dėl įpareigojimo negali būti nagrinėjamas teisme, ir pareiškėjo skundą atsisakė priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).
II.
Pareiškėjas G. B. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutartį ir pareiškėjo skundą priimti.
Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodydamas, kad ji buvo priimta ignoruojant pareiškėjo argumentus dėl atsakovo sąmoningo ir raštu išreikšto vilkinimo (funkcijų nevykdymo), esant įsiteisėjusiam Vilniaus miesto savivaldybės Visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimui „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos E. miesto departamento interesantų aptarnavimo skyriaus 2016 m. spalio 26 d. rašto Nr. A63-786/16(46841)(3.2.1-EM4) (toliau – ir 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimas).
Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis, kuria pareiškėjui buvo nustatytas vos trijų darbo dienų terminas skundo trūkumams pašalinti, yra biurokratinis sprendimas, gaišinantis pareiškėjo ir valstybės išteklius, nes iš pareiškėjo skundo buvo aišku, kad jis į Komisiją nesikreipė. Pažymi, jog teismas manydamas, kad per nustatytą laiką pareiškėjas turi kreiptis į Komisiją ir gauti atsisakymą pateikti sprendimą, privalėjo tai aiškiai nurodyti, nes toks trumpas teismo skirtas terminas yra nepakankamas kreiptis su prašymu į valdžios įstaigą ir gauti iš jos atsakymą.
Pasak pareiškėjo, teismas ginčijamą 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutartį priėmė, nepasibaigus 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartyje nustatytam terminui trūkumams pašalinti.
Paaiškina, kad jam buvo pateiktas popierinio sprendimo elektroninis vaizdas, nepatvirtintas komisijos narių, bet patvirtintas atsakovo skyriaus ir darbuotojų antspaudais bei parašais. Pareiškėjui nepatvirtintą komisijos dokumentą, o jo nuorašą, pateikė darbuotoja (komisijos sekretorė), kuriai turėjo būti žinomas Komisijos 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimas teikti pareiškėjui tik pasirašytus dokumentus. Pareiškėjo manymu, tokiu būdu atsakovas nevykdo įstatymų ir Komisijos sprendimo, kuriuo buvo išspręstas klausimas dėl netinkamo dokumentų teikimo pareiškėjui, todėl pirmosios instancijos teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartyje nustatyti pareiškėjo skundo trūkumai, ir teismo argumentas, kad nėra ginčo tarp šalių, yra nepagrįsti.
Dėl tų pačių priežasčių, pareiškėjo teigimu, nepagrįstas ir teismo argumentas, kad pareiškėjas nepateikė įrodymo, kad kreipėsi į Komisiją ir ši atsisakė tinkamai pateikti sprendimą, nes akivaizdu, jog Komisija priėmusi aukščiau minėtą 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą, jo nevykdo.
Pareiškėjas nurodo, kad sąmoningas, kartotinis atsakovo neveikimas, kai esant įsiteisėjusiam Komisijos 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimui atsakovas, techniškai aptarnaujantis Komisiją, teikia pareiškėjui nepatvirtintus dokumentus, yra reikšminga aplinkybė, dėl kurios pareiškėjo kartotinis kreipimasis į atsakovą su atskirais prašymais pateikti tinkamai nepateiktus dokumentus, reikštų pareiškėjo teisių pažeidimą, įskaitant teisės į orumą, norint gauti kokybišką paslaugą iš biurokrato, nevykdančio įstatymų ir žeminančio pareiškėją.
Kartu su atskiruoju skundu pareiškėjas pateikia dokumentą, patvirtinantį, kad jis 2017 m. rugpjūčio 16 d. kreipėsi su skundu į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, dėl Komisijos 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo nepateikimo įstatymų nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
III.
Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo G. B. skundą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, konstatavęs, kad nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir pareiškėjo reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes tarp šalių nėra ginčo.
Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir pirmiausiai pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (lot. – įskaitant) pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkantį skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-195/2014, 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1122-822/2015).
Akcentuotina, kad jog pagal bendrą principą, administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje nevertina, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir neturi teisės atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Pažymėtina, kad skundo priėmimo stadijoje sprendžiami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio ir sprendžiama, ar teisę kreiptis į teismą asmuo realizuoja laikydamasis ABTĮ nustatytos tvarkos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-140/2012).
ABTĮ 17 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl savivaldybių administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti veiksmus.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu dėl Vilniaus miesto savivaldybės Visuomeninės ginčų komisijos vilkinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, tokiu būdu realizuodamas įstatymu pripažintą savo teisę.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, iš esmės turėjo vertinti jo atitikimą ABTĮ 24 ir 25 straipsniuose nustatytiems reikalavimams, todėl 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi nustatydamas pareiškėjo skundo trūkumus, ir įpareigodamas pareiškėją pateikti teismui dokumentus, pagrindžiančius, kad pareiškėjas kreipėsi į Komisiją dėl 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo patvirtinto parašais įstatymo nustatyta tvarka, išdavimo, pirmosios instancijos teismas iš esmės prašė perteklinės informacijos ir gilinosi į aplinkybes, kurios skundo priėmimo stadijoje nėra vertintinos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą yra dvi skirtingos sąvokos. Skundo priėmimo ir bylos iškėlimo stadijoje nėra ir negali būti patikrinama, ar asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, turi materialiąją teisę į skundą (prašymą), t. y. negalima atsisakyti priimti skundo (prašymo) dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų – materialiosios reikalavimo teisės neturėjimo. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011). Konstatavus, jog asmens teisės skundžiamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas atmetamas (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009).
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, aiškino bei taikė proceso teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį atsisakyti priimti pareiškėjo skundą, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka, todėl ji naikintina ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo G. B. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Romanas Klišauskas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė