Administracinė byla Nr. eAS-572-822/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01746-2017-1
Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2017 m. rugsėjo 13 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. O. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. O. M. skundą atsakovui Teisėjų etikos ir drausmės komisijai dėl akto panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja A. O. M. (toliau – ir pareiškėja) Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė skundą, prašydama panaikinti Teisėjų etikos ir drausmės komisijos 2017 m. gegužės 16 d. raštą Nr. 17P-126-(7.4.8.K).
Pareiškėja paaiškino, kad dėl netinkamo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų Alės Bukavinienės, Sigitos Rudėnaitės ir Dalios Vasarienės elgesio kreipėsi į Teisėjų tarybą bei Teisėjų etikos ir drausmės komisiją, prašydama šioms teisėjoms iškelti drausmės bylas. Teisėjų etikos ir drausmės komisija 2017 m. gegužės 16 d. raštu Nr. 17P-126-(7.4.8.K) tai daryti atsisakė. Pareiškėja su tokiu atsakymu nesutinka.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 29 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą.
Teismas, įvertinęs skundo turinį, pažymėjo, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendimas, kurį ginčija pareiškėja, nėra viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktas, kuris jai sukelia teisines pasekmes, t. y. pažeidžia pareiškėjos teises ar įstatymų saugomus interesus. Be to, teismų praktikoje nurodoma, jog Teisėjų etikos ir drausmės komisija turi aiškiai apibrėžtas savo veiklos ribas, yra institucija, kuriai nėra priskirtos viešojo administravimo subjekto funkcijos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-696/2013). Pagal Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatų, 42 punktą komisijos priimti sprendimai neskundžiami. Tai yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nurodydamas, jog reikalavimas panaikinti Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendimą negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje ginčijamas toks sprendimas, nenagrinėtina teismų administracinio proceso tvarka (žr. 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-485/2012, 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje AS492-441/2013).Taigi Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendimai nėra teismingi teismams. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atsisakė priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu kaip nenagrinėtiną teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.
II.
Pareiškėja A. O. M. atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį.
Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas šiukščiai pažeidė įstatymą, nes nenurodė, į kokią instituciją pareiškėjai reikia kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teismo. Be to, pareiškėjos įsitikinimu, Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendimas pažeidžia pareiškėjos teises bei įstatymų saugomus interesus ir sukelia sunkias teisines pasekmes, nes neteisėta ir melu pagrįsta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų Alės Bukavinienės, Sigitos Rudėnaitės ir Dalios Vasarienės nutartis, priimta 2015 m. spalio 30 d. civilinėje byloje Nr. 3k-3-557-313/2015, įteisino šmeižtą ir pareiškėjos tėvo žemės užgrobimą. Dėl to pareiškėjai padaryta didelė turtinė ir neturtinė žala. Pripažinus šių teisėjų elgesį nesuderinamu su Teisėjų etikos kodekso reikalavimais, pareiškėjai būtų suteiktas pagrindas siekti minėtos 2015 m. spalio 30 d. nutarties panaikinimo. Pareiškėja taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė, kodėl Teisėjų etikos ir drausmės komisija nėra viešojo ar vidaus administravimo subjektas ir koks tuomet yra jos statusas. Esą teisminės valdžios funkcijų įgyvendinimas yra viešasis administravimas, todėl Teisėjų etikos ir drausmės komisija yra valstybinio administravimo subjektas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
III.
Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 29 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) teisėtumas ir pagrįstumas.
Pareiškėja siekia inicijuoti ginčą dėl Teisėjų etikos ir drausmės komisijos 2017 m. gegužės 16 d. rašto Nr. 17P-126-(7.4.8.K) teisėtumo ir pagrįstumo. Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog šis Teisėjų etikos ir drausmės komisijos aktas buvo surašytas pagal pareiškėjos pareiškimą ir teikimus dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų Alės Bukavinienės, Sigitos Rudėnaitės ir Dalios Vasarienės veiksmų įvertinimo ir drausmės bylų joms iškėlimo. Skundžiamu aktu Teisėjų etikos ir drausmės komisija pareiškėją informavo, kad jos pareiškimas ir teikimai nebus nagrinėjami.
Įvertinęs pareiškėjos keliamo ginčo pobūdį bei skundžiamą aktą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendimas negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje ginčijamas toks sprendimas, nenagrinėtina teismų administracinio proceso tvarka.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos atskirojo skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo priimti jos skundą dėl Teisėjų etikos ir drausmės komisijos 2017 m. gegužės 16 d. rašto Nr. 17P-126-(7.4.8.K) panaikinimo, pirmiausia pažymi, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas (ABTĮ 5 straipsnis). ATBĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą. Pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą yra pripažįstama ne tik nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.) aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos (nagrinėjamu atveju – ABTĮ). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija numato ne tik tam tikras asmenų teises, bet ir pareigas, t. y. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnis numato, kad žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų.
Pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Tai reiškia, kad kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Administracinės bylos nagrinėjimo dalyku gali būti tik toks reikalavimas, kuriuo siekiama išspręsti administracinį ginčą ir kurio patenkinimas reikštų pažeistų teisių ar interesų apsaugą.
Nagrinėjamoje byloje įvertinus pareiškėjos suformuluotą skundo reikalavimą panaikinti Teisėjų etikos ir drausmės komisijos 2017 m. gegužės 16 d. raštą Nr. 17P-126-(7.4.8.K), skunde nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu buvo prašoma tenkinti šį reikalavimą, subjektą, kuris priėmė šį sprendimą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad pareiškėjos reikalavimas nenagrinėtinas administraciniame teisme.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 85 straipsnio 1 ir 4 dalimis, Teisėjų etikos ir drausmės komisija yra teismų savivaldos institucija, sprendžianti drausmės bylų teisėjams iškėlimo klausimus. Šios komisijos veiklą reglamentuoja Teisėjų tarybos tvirtinami Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatai. Teisėjų tarybos 2013 m. vasario 1 d. nutarimu Nr. 13P-9-(7.1.2) patvirtintų Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatų 5 punkte nustatyta, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisijos tikslas – įgyvendinant teismų savireguliacijos ir savivaldos principą užtikrinti teisėjų atsakomybės realizavimą. Teisėjų etikos ir drausmės komisijos uždaviniai yra laiku ir operatyviai šių nuostatų nustatyta tvarka nagrinėti teikimus dėl drausmės bylų iškėlimo teisėjams; kai yra drausminės atsakomybės pagrindo požymiai, kelti drausmės bylas teisėjams; Teisėjų garbės teismo pavedimu organizuoti teisėjo darbo veiklos patikrinimą, surinkti papildomus įrodymus apie drausmės bylai reikšmingas faktines aplinkybes; teikti išvadas ir konsultacijas teisėjų etikos klausimais (6.1–6.4 p.). Teisėjų etikos ir drausmės komisijos priimti sprendimai neskundžiami (42 p.).
Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisijai, kuri yra teismų savivaldos institucija, nėra priskirtos vykdomosios valdžios funkcijos, todėl šioje srityje susiklostančiuose teisiniuose santykiuose Teisėjų etikos ir drausmės komisija ABTĮ taikymo prasme nėra viešojo administravimo subjektas. Taigi ir Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendimas, kurį ginčija pareiškėja, nėra viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktas, kuris pareiškėjai sukelia teisines pasekmes, t. y. pažeidžia pareiškėjos teises ar įstatymų saugomus interesus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-485/2012, 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-696/2013, 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-441/2013 ir kt.).
Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pareiškėjai pagrįstai nurodė, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisija yra teismų savivaldos institucija, kurios sprendimai neskundžiami, todėl nagrinėjamu atveju atmestini pareiškėjos atskirojo skundo argumentai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nenurodė, kodėl Teisėjų etikos ir drausmės komisija nėra viešojo ar vidaus administravimo subjektas, koks yra jos statusas ir į kokią instituciją pareiškėja turėtų kreiptis. Tuo tarpu dėl pareiškėjos argumento, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisijos 2017 m. gegužės 16 d. raštas Nr. 17P-126-(7.4.8.K) pažeidžia pareiškėjos teises bei sukelia sunkias teisines pasekmes, pažymėtina, kad ginčydama minėtą Teisėjų etikos ir drausmės komisijos raštą, pareiškėja nenurodė, kokia konkreti jos materialinė subjektinė teisė juo yra pažeidžiama. Kaip matyti iš byloje surinktos medžiagos, savo kreipimusis į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją pareiškėja iš esmės grindė teisėjų padarytais pažeidimais, priimant 2015 m. spalio 30 d. nutartį. Atskirajame skunde pareiškėja patvirtino, jog kreipimusi į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją ji iš esmės siekė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3k-3-557-313/2015 panaikinimo, t. y. jau išspręsto ginčo pernagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, laikytina, jog pareiškėjos kreipimasis į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją niekaip nėra susiję su jos galbūt pažeistomis teisėmis ir teisėtais administracinių teisinių santykių srityje, todėl šie jos argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti.
Atsižvelgiant į tai, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisija nėra viešojo administravimo subjektas ABTĮ taikymo prasme, jos 2017 m. gegužės 16 d. raštas Nr. 17P-126-(7.4.8.K) šiuo atveju nesukelia pareiškėjai materialinių teisinių pasekmių, konstatuotina, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai bei teisėtai 2017 m. gegužės 29 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą, kuriuo ji prašė panaikinti Teisėjų etikos ir drausmės komisijos 2017 m. gegužės 16 d. raštą Nr. 17P-126-(7.4.8.K). Pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o šiuo skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos A. O. M. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.