Administracinė byla Nr. A-1100-815/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03782-2019-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 7.5.3; 20.2.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2021 m. gegužės 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. N. Š. skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. N. Š. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius, dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėja pateikė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2019 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. (6.5.)I-7099 (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti iš Lietuvos valstybės žalos atlyginimą – 1 273,95 Eur neišmokėtos pensijos.
2. Pareiškėja nurodė, kad prokuratūroje dirbo 46 metus ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2002 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. 2 jai buvo paskirta 4 212,53 Lt (1220,03 Eur) valstybinė prokuratūros pareigūnų pensija už tarnybą iki gyvos galvos.
3. Pareiškėja teigė, kad pagal 2001 m. vasario 20 d. Valstybinių pensijų įstatymo Nr. IX-185 3 straipsnį išmokamos pensijos dydis buvo ribojamas – vienam asmeniui mokamos valstybinės pensijos dydis kartu su valstybine socialinio draudimo pensija negalėjo viršyti 1,5 dydžio užpraeito ketvirčio, buvusio prieš mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – Dydis). Nurodė, kad pensiją iš valstybės biudžeto lėšų mokėjo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra.
4. Pareiškėja pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 8 d. priėmė Valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė 2006 m. gruodžio 12 d. redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, sumažindamas Dydį iki 1,3. Vadovaujantis šiuo įstatymo pakeitimu, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo mėn. pareiškėjai buvo mokama sumažinta pensija.
5. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavo, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėja teigė, kad vadovaujantis šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis buvo pakeista, nustatant 1,5 dydžio ribojimą. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 10 d. sprendimu pilnai kompensavo pareiškėjai pensiją.
6. Pareiškėja nurodė, kad nuo 2019 m. liepos 1 d. įsigaliojo Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. I-730, kuriuo pakartotinai sumažinta bendra vienam asmeniui mokamų valstybinių pensijų ir socialinio draudimo pensijų bendra suma ir nustatyta, kad ji negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio 1,1637 dydžio. Pareiškėja paaiškino, kad nuo 2019 m. liepos 1 d. kas mėnesį jai neišmokama 424,65 Eur pensijos suma. Rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesiais neišmokėta 1 273,95 Eur suma, kurią vertino kaip jai padarytą žalą, apie kurią sužinojo 2019 m. rugpjūčio mėn., kai gavo pensiją už 2019 m. liepos mėn.
7. Pareiškėja pažymėjo, kad negalėjo pagalvoti, jog jai galės būti taikomas 2018 m. birželio 28 d. įstatymas, kai Konstitucinis Teismas pripažino 2009 m. sumažintą bendrai išmokamos pensijos dydį prieštaraujančiu Konstitucijai. Teigė, kad paskirtoji valstybinė pensija yra jos nuosavybė.
8. Savo teisių pažeidimą pareiškėja siejo su Lietuvos valstybės, konkrečiai – Valdybos, valstybinio administravimo subjektų veiksmais, netinkamai reglamentuojant valstybinės pensijos mokėjimo klausimą – ją sumažinant. Pareiškėja nurodė, kad naujai priimtas įstatymas negali būti taikomas pensijoms, paskirtoms iki šio įstatymo priėmimo, ir galėtų būti taikomas tik naujai skiriamoms pensijoms. Pareiškėja vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi ir teigė, kad šiuo atveju Lietuvos Respublikos Seimo priimtas Valstybinių pensijų įstatymo pakeitimas yra aktas, tiesiogiai padaręs įtaką pareiškėjos teisėms ir teisėtiems lūkesčiams. Taip pat pareiškėja teigė, kad tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos yra tiesioginis ryšys, todėl manė, kad žalą, kuri kilo dėl valstybės valdžios institucijų veiksmų, privalo atlyginti Lietuvos valstybė.
9. Atsakovas Valdyba, kartu atstovaujantis ir Lietuvos valstybei, atsiliepime nurodė su pareiškėjos skundu nesutinkantis ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
10. Atsakovas teigė, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą (toliau – pareigūnų pensijos) skiriamos ir mokamos vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu (toliau – Pareigūnų pensijų įstatymas), Valstybinių pensijų įstatymu ir Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128 patvirtintais Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – Nuostatai). Pagal Pareigūnų pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies ir Valdybos direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymo Nr. V-464 „Dėl papildomų funkcijų priskyrimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui“ 1.1 punkto nuostatas, Generalinės prokuratūros paskirtas pareigūnų pensijas nuo 2015 m. sausio 1 d. moka Valdybos Utenos skyrius.
11. Atsakovas paaiškino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 1 d.) nustatyta, jog kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis (pareigūnų ir karių valstybinių pensijų – kartu su mokamu priedu už tarnybą) bei šios pensijos dydžio (pareigūnų ir karių valstybinių pensijų – kartu su mokamu priedu už tarnybą) ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio (neįtraukiant individualių įmonių darbo užmokesčio duomenų) 1,1637 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko valstybinę pensiją mokanti institucija.
12. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos prašomas panaikinti Valdybos Sprendimas priimtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjus Valdybos Vilniaus skyriaus 2019 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr. (11.1E) DV_S-62340 persiųstą pareiškėjos 2019 m. rugsėjo 4 d. skundą „Dėl nepilnai išmokėtos valstybinės pensijos“. Teigė, kad Valdyba Sprendime informavo pareiškėją, jog 2018 m. birželio 28 d. Valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-730 3 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XIII-1351, įsigaliojusiu 2019 m. liepos 1 d., buvo pakeista Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, nustatant, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis (pareigūnų ir karių valstybinių pensijų – kartu su mokamu priedu už tarnybą) bei šios pensijos dydžio (pareigūnų ir karių valstybinių pensijų – kartu su mokamu priedu už tarnybą) ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio (neįtraukiant individualių įmonių darbo užmokesčio duomenų) 1,1637 dydžio. Taip pat paaiškino, kad šis įstatymo pakeitimas buvo padarytas atsižvelgiant į tai, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. buvo pakeisti darbdavio ir darbuotojo mokamų valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifai. Vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio (toliau – VDU) vidurkis padidintas 1,289 karto, todėl nuo 2019 m. liepos 1 d. valstybinių pensijų ribojimo koeficientas nuo 1,5 buvo sumažintas tuo pačiu dydžiu (1,289) – iki 1,1637 (1,5/1,289). Lietuvos statistikos departamento paskelbtas 2019 m. I ketvirčio VDU – 1 262,70 Eur, taigi, vadovaujantis nuo 2019 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, 2019 m. liepos mėnesio minėtame straipsnyje nurodytų pensijų suma negalėjo viršyti 1469,40 Eur (1,1637 x 1262,70 Eur).
13. Atsakovas vadovavosi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata ir nurodė, kad nuo 2019 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų konstitucingumo klausimas Konstituciniame Teisme nebuvo nagrinėjamas ir šios normos šio teismo nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl privalomos vykdyti.
14. Valdyba, atsižvelgdama į nustatytą teisinį reglamentavimą, Sprendimu konstatavo, jog Utenos skyrius pareiškėjai teisėtai ir pagrįstai už 2019 m. liepos mėn. išmokėjo 564,75 Eur (1 469,40 – 904,65 (senatvės pensijos dydis)) dydžio pareigūnų valstybinę pensiją, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo mokėti iki 2019 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyto dydžio pareigūnų valstybinę pensiją.
15. Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246 straipsnio ir 6.271 straipsnio 4 dalies nuostatomis ir teigė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai pareigūnų valstybinė pensija nuo 2019 m. liepos 1 d. apskaičiuota ir mokama teisingai, tinkamai taikant nuo 2019 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl nėra būtinos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų, manė, kad pareiškėjos reikalavimas priteisti iš valstybės 1 273,95 Eur neišmokėtos pensijos dydžio žalos atlyginimą turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas. Atsakovas taip pat manė, kad Valdybos Sprendimas yra teisėtas, todėl naikinti jo nėra teisinio pagrindo.
16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos skyrius atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
17. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokamos vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymu, pagal kurio 3 straipsnio 3 dalies nuostatą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų valstybinių pensijų ir socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Pažymėjo, kad 2018 m. birželio 28 d. Valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-730 3 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XIII-1351, įsigaliojusiu 2019 m. liepos 1 d., buvo pakeista Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, nustatant, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis (pareigūnų ir karių valstybinių pensijų – kartu su mokamu priedu už tarnybą) bei šios pensijos dydžio (pareigūnų ir karių valstybinių pensijų – kartu su mokamu priedu už tarnybą) ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesio bruto darbo užmokesčio (neįtraukiant individualių įmonių darbo užmokesčio duomenų) 1,1637 dydžio. Šis įstatymo pakeitimas buvo padarytas atsižvelgiant į tai, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. buvo pakeisti darbdavio ir darbuotojo mokamų valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifai. VDU vidurkis padidintas 1,289 karto, todėl nuo 2019 m. liepos 1 d. valstybinių pensijų ribojimo koeficientas nuo 1,5 buvo sumažintas tuo pačiu dydžiu iki 1,1637 (1,5/1,289). Utenos skyrius pareiškėjai moka pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, taikydamas minėtą valstybinės pensijos dydžio ribojimą.
18. Nurodė, kad Lietuvos statistikos departamento paskelbtas 2019 m. I ketvirčio VDU buvo 1 262,70 Eur. Trečiasis suinteresuotas asmuo vadovavosi nuo 2019 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir teigė, kad 2019 m. liepos mėnesio minėtame straipsnyje nurodytų pensijų suma negalėjo viršyti 1 469,40 Eur (1,1637x1 262,70 Eur). Nurodė, kad pareiškėjai teisėtai ir pagrįstai už 2019 m. liepos mėn. išmokėjo 564,75 Eur (1 469,40 – 904,65 Eur (senatvės pensijos dydis)) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos; už 2019 m. rugpjūčio mėn. – 564,75 Eur (1 469,40 – 904,65 Eur (senatvės pensijos dydis)) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos; už 2019 m. rugsėjo mėn. – 564,75 Eur (1 469,40 – 904,65 Eur (senatvės pensijos dydis)) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.
19. Lietuvos statistikos departamento paskelbtas 2019 m. II ketvirčio VDU buvo 1 289 Eur, todėl vadovaujantis nuo 2019 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, 2019 m. spalio mėn. pensijų suma negalėjo viršyti 1 500,01 Eur (1,1637 × 1 289 Eur), todėl teigė, kad pagrįstai pareiškėjai už 2019 m. spalio mėn. išmokėjo 595,36 Eur (1 500,01 – 904,65 Eur (senatvės pensijos dydis)) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Manė, jog nėra teisinio pagrindo pareiškėjos reikalavimu mokėti jai iki 2019 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
20. Trečiasis suinteresuotas asmuo vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio, Civilinio kodekso 6.246, 6.247, 6.248 ir 6.271 straipsnių nuostatomis ir teigė, kad Utenos skyrius veikė taip, kaip pagal teisės norminius aktus privalėjo veikti – išmokėjo pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už 2019 m. rugpjūčio – spalio mėnesius vadovaudamasis nuo 2019 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, todėl Valdybos Sprendimą, iš kurio pareiškėja kildina savo patirtą žalą, laikė teisėtu. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinosios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – valdžios institucijos darbuotojų veiksmų neteisėtumo, civilinė atsakomybė neatsiranda.
II.
21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
22. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Valdybos Sprendimo bei reikalavimo atlyginti 1 273,95 Eur turtinę žalą teisėtumo ir pagrįstumo.
23. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus duomenis, nustatė, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2002 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. 2 pareiškėjai nuo 2002 m. kovo 1 d. iki gyvos galvos paskirta pareigūnų valstybinė pensija už tarnybą. Pareiškėja 2019 m. rugsėjo 4 d. skundu kreipėsi į atsakovą, nurodydama, kad už 2019 m. liepos mėn. jai turėtų būti sumokėta 1 894 Eur pareigūnų valstybinės pensijos dydžio suma, kurios 989,35 Eur yra pareigūnų valstybinės pensijos dalis, tačiau jai buvo sumokėta tik 564,75 pareigūnų valstybinės pensijos. Pareiškėjos teigimu, jai buvo nesumokėta likusi pareigūnų valstybinės pensijos dalis – 424,65 Eur. Pareiškėja teigė, kad jai nepagrįstai buvo taikomos nuo 2019 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos, taip antrą kartą pritaikant valstybės įsipareigojimo neatitinkantį įstatymą. Pareiškėja taip pat teigė, jog jai pensija turi būti mokama pagal jos paskyrimo metu galiojusio įstatymo nuostatas.
24. Teismas nurodė, kad atsakovas Sprendimu netenkino pareiškėjos prašymo mokėti jai iki 2019 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Taip pat atsakovas išaiškino, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. buvo pakeisti darbdavio ir darbuotojo mokamų valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifai, kad VDU padidintas 1,289 karto, todėl nuo 2019 m. liepos 1 d. valstybinių pensijų ribojimo 1,5 koeficientas buvo sumažintas tuo pačiu dydžiu iki 1,1637 (1,5/1,289). Be kita ko, pareiškėjai buvo išaiškinta valstybinių pensijų skaičiavimo tvarka pagal nuo 2019 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, pateiktas pareiškėjos pensijos už 2019 m. liepos mėn. skaičiavimas.
25. Teismas pažymėjo, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, kuri galiojo iki 2019 m. liepos 1 d., buvo įtvirtinta nuostata, pagal kurią kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko valstybinę pensiją mokanti institucija.
26. Lietuvos Respublikos Seimas 2018 m. birželio 28 d. įstatymu Nr. XIII-1351 (TAR, 2018, Nr. 2018-11453), įsigaliojusiu nuo 2019 m. liepos 1 d., pakeitė Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nustatė, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis (pareigūnų ir karių valstybinių pensijų – kartu su mokamu priedu už tarnybą) bei šios pensijos dydžio (pareigūnų ir karių valstybinių pensijų – kartu su mokamu priedu už tarnybą) ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio (neįtraukiant individualių įmonių darbo užmokesčio duomenų) 1,1637 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko valstybinę pensiją mokanti institucija.
27. Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. XIII-1351 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta šio įstatymo įsigaliojimo data – 2019 m. liepos 1 d., 2 dalyje įtvirtinta, jog valstybinės pensijos dydis už 2019 m. birželio mėnesį ribojamas iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusioje Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, teismas nurodė, kad pareiškėjai nuo 2019 m. liepos 1 d. negalėjo būti skaičiuojama pareigūnų pensija kitaip, nei nustatyta šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, t. y. pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies redakciją, galiojusią iki 2019 m. liepos 1 d. Todėl skundžiamas atsakovo Sprendimas, kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas mokėti jai pareigūnų valstybinę pensiją pagal iki 2019 m. liepos 1 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies redakciją, yra pagrįstas.
28. Teismas atkreipė dėmesį, kad Sprendime nurodytas jo priėmimo pagrindas (išnagrinėtos ir įvertintos pareiškėjos nurodytos aplinkybės, jai pateikta pareigūnų pensijų skaičiavimo tvarka), nurodyti motyvai, dėl kurių atsakovas nesutiko su pareiškėjos nurodytomis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į tai, teismas nusprendė, kad Sprendimas priimtas pagal Valdybos kompetenciją, neprieštarauja Valdybos tikslams bei uždaviniams, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, todėl nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių Sprendimas turėtų būti panaikintas.
29. Teismas pažymėjo, kad administraciniai teismai, spręsdami bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo, privalo vadovautis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatomis, nustatančiomis deliktinės atsakomybės atvejus, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (ABTĮ 17 str. 1 d. 3 p.). Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalį valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar darbuotojai privalėjo veikti. Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytas žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas, šiame straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė negalima, taigi jai neatsiranda pareiga atlyginti žalą. Tokį aiškinimą pateikia ir Konstitucinis Teismas, nurodęs, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
30. Teismas konstatavo, kad valstybės institucija, t. y. Valdyba, iš kurios pareiškėja reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, priimdama Sprendimą, elgėsi taip, kaip nustatyta teisės aktų reikalavimuose, neteisėti šios institucijos veiksmai laikytini neįrodytais, todėl žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos nustatymas yra betikslis. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, kad nesant neteisėtų veiksmų, nėra visų deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, todėl pareiškėjos reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valdybos, 1 273,95 Eur turtinės žalos atlyginimą negali būti tenkinamas.
III.
31. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos pateiktą prašymą tenkinti pilnai.
32. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ, neteisingai taikė ir aiškino Civilinio kodekso materialinės teisės normas, neteisingai vertino įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
33. Pareiškėja vadovaujasi Civilinio kodekso 1.7 straipsnio 2 dalimi ir teigia, kad civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka. Teigia, kad valstybinė prokuratūros pensija 2002 m. kovo 12 d. Generalinio prokuroro sprendimu Nr. 2 buvo paskirta už tarnybą iki gyvos galvos. Pareiškėja pabrėžia, kad pensijos paskyrimas ir mokėjimas buvo apibrėžtas tuo metu galiojančiais įstatymais. Valdyba bei Valdybos Utenos skyrius, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimas 2018 m. birželio 28 d. priimtu Valstybinių pensijų įstatymo Nr. 1-730 3 straipsnio pakeitimo įstatymu, kuris įsigaliojo nuo 2019 m. liepos 1 d., pakeitė pareiškėjai mokamos pensijos skaičiavimą, sumažinant mokėjimo koeficientą ir pakeičiant paskirtos pensijos apskaičiavimo ir mokėjimo pagrindus, nustatytus iki gyvos galvos, sumažinant gaunamos pensijos dydį.
34. Pareiškėja teigia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neatsižvelgė į precedentą, kad toks paskirtų valstybinių pensijų išmokėjimo ribojimas jau buvo nagrinėtas Konstitucinio Teismo ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintas antikonstituciniu. Paaiškina, kad įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą, Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjos teisę į pilnai paskirtą valstybinę pensiją iki gyvos galvos.
35. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdybos Utenos skyrius pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.
36. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškina, kad pareiškėjai teisėtai ir pagrįstai už 2019 m. spalio mėn. išmokėjo 595,36 Eur (1 500,01 – 904,65 Eur (senatvės pensijos dydis)) pareigūnų pensiją. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, tenkinti pareiškėjos reikalavimą ir mokėti iki 2019 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyto dydžio pareigūnų pensiją nėra teisinio pagrindo.
37. Pažymi, kad pareiškėjai pareigūnų pensijos dydis nuo 2019 m. liepos 1 d. nebuvo mažinimas: 2019 m. birželio mėn. išmokėtos pensijos dydis buvo 550,80 Eur, 2019 m. liepos – rugsėjo mėn. – 564,75 Eur, o 2019 m. spalio mėn. 595,36 Eur.
38. Atkreipia dėmesį, kad nuo 2019 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų konstitucingumo klausimas Konstituciniame Teisme nebuvo nagrinėjamas ir šios normos Konstitucinio Teismo nėra pripažintos prieštaraujančios Konstitucijai, todėl privalomos vykdyti.
39. Teigia, kad Utenos skyrius veikė taip, kaip pagal teisės norminius aktus privalėjo veikti. Utenos skyriaus už 2019 m. rugpjūčio – spalio mėnesius pagrįstai išmokėjo pareigūnų pensiją, remiantis nuo 2019 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi. Nurodo, kad nėra būtinosios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtumo, todėl, nekonstatavus valdžios institucijos darbuotojų veiksmų neteisėtumo, civilinė atsakomybė neatsiranda.
40. Atsakovas Valdyba pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
41. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas G. N. Š. skunde teismui pareikštų reikalavimų ribose, tinkamai išnagrinėjus ir pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir rašytinius įrodymus, todėl apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo šį teismo sprendimą naikinti.
42. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja, prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliaciniame skunde nenurodo, kokias materialinės ar procesinės teisės normas pažeidė teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, t. y. apeliaciniame skunde nenurodyti ABTĮ 146 ir 147 straipsniuose įvardyti pagrindai, sudarantys teisinį pagrindą naikinti skundžiamą teismo sprendimą.
43. Teigia, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio nuostatos reglamentuoja valstybinių pensijų mokėjimo sąlygas, tad šio straipsnio pakeitimai nuo jų įsigaliojimo dienos taikomi visoms mokamoms valstybinėms pensijoms nepriklausomai nuo to, ar jos buvo paskirtos iki 2019 m. liepos 1 d., ar po šios datos. Pareigūnų pensijų įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ar mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Valdyba, remiantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija Valdybos teritorinių skyrių sprendimams ir veiksmams (neveikimui) apskųsti. Valdybos Sprendimas yra priimtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjus pareiškėjos 2019 m. rugsėjo 4 d. skundą. Pareiškėja 2019 m. rugsėjo 4 d. skunde Valdybai nurodė, jog „Išmokant pensiją už 2019 m. liepos mėn. man nepagrįstai taikytas valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-730 3 straipsnio pakeitimo įstatymas (priimtas 2018 m. birželio 28 d. ir įsigaliojęs nuo 2019 m. liepos 1 d.), kuriuo išmokamos pensijos dydis yra sumažintas nuo 1,5 užpraeito ketvirčio darbo užmokesčio dydžio iki 1,1637, tokiu būdu man antrą kartą nepagrįstai taikytas antikonstitucinis įstatymas neatitinkantis Valstybės įsipareigojimo.“ Iš pareiškėjos skundo turinio Valdyba padarė išvadą, kad pareiškėja kėlė reikalavimą dėl pareigūnų pensijos sumažinimo už 2019 m. liepos mėnesį (pastaba – pareigūnų pensijos mokamos už praėjusį mėnesį).
44. Atsakovas nurodo, kad teismas, nustatęs, jog Valdybos sprendimas priimtas Valdybos kompetencijos ribose, neprieštarauja Valdybos tikslams bei uždaviniams, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų nuostatomis, pagrįstai nusprendė, jog nėra ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių Valdybos sprendimas turėtų būti panaikintas.
45. Pažymi, kad dėl nuo 2019 m. liepos 1 d. įsigaliojusių Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų konstitucingumo ar jų taikymo nebuvo sprendžiama pareiškėjos nurodytame Konstitucinio Teismo nutarime, todėl pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytu Konstitucinio Teismo nutarimu esančiais išaiškinimais nesivadovautina. Taip pat atmestini kaip nepagrįsti ir pareiškėjos argumentai, kad atsakovas taiko įstatymą atgal. Kaip nurodo ir pati pareiškėja, jai pareigūnų pensija pagal nuo 2019 m. liepos 1 d. įsigaliojusias Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas mokama nuo 2019 m. liepos mėnesio, t. y. nuo įstatymo įsigaliojimo, netaikant šių nuostatų pareiškėjos pareigūnų pensijų, kurios buvo gautos iki 2019 m. liepos 1 d., apskaičiavimui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
47. Byloje nustatyta, kad Valdyba Sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjos reikalavimą mokėti iki 2019 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
48. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2018 m. birželio 28 d. redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 1 d.) įtvirtinta, jog kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis (pareigūnų ir karių valstybinių pensijų – kartu su mokamu priedu už tarnybą) bei šios pensijos dydžio (pareigūnų ir karių valstybinių pensijų – kartu su mokamu priedu už tarnybą) ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio (neįtraukiant individualių įmonių darbo užmokesčio duomenų) 1,1637 dydžio; pensijos dydžio ribojimą taiko valstybinę pensiją mokanti institucija. Paminėtina, kad iki 2019 m. liepos 1 d. galiojusioje Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio; pensijos dydžio ribojimą taiko valstybinę pensiją mokanti institucija.
49. Atsižvelgdamas į Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2018 m. birželio 28 d. redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 1 d.), Valdybos Utenos skyrius už 2019 m. liepos mėn. pareiškėjai išmokėjo 564,75 Eur (1 469,40 - 904,65 (senatvės pensijos dydis)) pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (žr. Valdybos Sprendimą), t. y. sumokėjo pareiškėjai 424,65 Eur mažesnę pensijos sumą negu pagal iki 2019 m. liepos 1 d. galiojusią Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį.
50. Teisėjų kolegija, įvertinusi Valdybos Sprendimą, daro išvadą, kad pareiškėjos atžvilgiu buvo pritaikyta Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2018 m. birželio 28 d. redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 1 d.), nes įstatymų leidėjas nenumatė jokių išlygų dėl šios nuostatos taikymo, t. y. Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-730 3 straipsnio pakeitimo įstatyme nėra jokios normos, kuri nurodytų draudimą taikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2018 m. birželio 28 d. redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 1 d.) pensijoms, paskirtoms ir pradėtoms mokėti iki 2019 m. liepos 1 d. Teisėjų kolegija, nekvestionuodama Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2018 m. birželio 28 d. redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 1 d.) atitikties Konstitucijai, abejoja įstatyminio teisinio reguliavimo, kuriame nenumatytas draudimas taikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2018 m. birželio 28 d. redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 1 d.) pensijoms, paskirtoms ir pradėtoms mokėti iki 2019 m. liepos 1 d., atitiktimi Konstitucijai, konkrečiai jos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
51. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog įstatymų leidėjas įstatymais turi galimybę nustatyti valstybines pensijas, jų rūšis, jų skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas (pvz., Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2013 m. vasario 22 d., 2015 m. gegužės 6 d., 2016 m. sausio 25 d., 2016 m. birželio 20 d., 2017 m. sausio 25 d. nutarimai), numatyti jų perskaičiavimo ir mokėjimo sąlygas susidarius valstybėje itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai (pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Kartu Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo pakeitimai, kuriais bloginamas pensinis aprūpinimas, galimi tik tada, kai valstybėje susidaro ypatinga situacija (ekonominė krizė, gaivalinė nelaimė ir kt.), kai valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taip pat pensijoms mokėti objektyviai trūksta lėšų; tokie pakeitimai turi būti būtini kitų konstitucinių vertybių apsaugai užtikrinti ir jie turi būti daromi tik įstatymu ir nepažeidžiant Konstitucijos; taigi, jeigu būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo nepagrįstai sumažinama paskirta ir mokama pensija, tai būtų pažeidžiami Konstitucijos 23 ir 52 straipsniai, konstitucinis teisinės valstybės principas (pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas).
52. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, kad nuosavybės neliečiamumas ir nuosavybės teisių apsauga inter alia (be kita ko) reiškia, jog savininkas, kaip subjektinių teisių į nuosavybę turėtojas, turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat kad valstybė turi pareigą užtikrinti nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą. Konstitucija – vientisas aktas, jos nuostatos yra susijusios ir sudaro darnią sistemą. Atskleidžiant konstitucinio nuosavybės teisių apsaugos instituto turinį būtina atsižvelgti ne tik į Konstitucijos 23 straipsnį, bet ir į kitas Konstitucijos nuostatas, atskleidžiančias įvairius šios teisės konstitucinės sampratos aspektus, taip pat į Konstitucijos 52 straipsnį. Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarime konstatuota, kad asmens reikalavimai išmokėti jam paskirtą pensiją yra ginami ne tik pagal Konstitucijos 52 straipsnį, bet ir pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Pažymėtina, kad tokiu atveju teisė reikalauti mokėti pagal Konstituciją ir jai neprieštaraujančius įstatymus nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad valstybei tenka pareiga vykdyti tuos turtinio pobūdžio įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė įstatymu nustatydama tokį reguliavimą, pagal kurį asmuo, atitinkantis įstatymo nustatytas sąlygas, įgyja teisę į tam tikrą pensiją. Taigi asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į nuosavybę. Pagal Konstitucijos 23 straipsnį ši teisė turi būti saugoma ir ginama. Taigi pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. Savaime suprantama, kad įstatymas, kuriame nustatyti tokio pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriamos ir mokamos pensijos, pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygos bei pensijų dydžiai, turi atitikti Konstitucijos normas ir principus. Minėta, kad paskirtos ir mokamos pensijos pagal Konstituciją gali būti mažinamos tik valstybėje susidarius ypatingai situacijai (ekonominė krizė, gaivalinė nelaimė ir kt.), kai valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taip pat pensijoms mokėti objektyviai trūksta lėšų. Tokiu atveju paskirtos ir mokamos pensijos gali būti mažinamos tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Taip pat pažymėtina, kad sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai. Be to, vykdant pensijų sistemos reformą vienų pensijų gali nelikti, kitų dydžiai gali sumažėti. Tokiu atveju įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenims dėl tokio reguliavimo pasikeitimo susidariusių praradimų teisingo kompensavimo mechanizmą. Priešingu atveju teisinis reguliavimas, pagal kurį yra nutraukiamas ar sumažinamas paskirtos ir mokamos pensijos mokėjimas, vertintinas kaip pažeidžiantis Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtinta, kad nuosavybės teises saugo įstatymas (pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. ir 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimuose konstatavo, kad vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais.
53. Teisėjų kolegijos vertinimu, vadovaujantis šios nutarties 48–52 punktuose nurodytais teisiniais argumentais, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-730 3 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, kurioje nėra nustatytas draudimas taikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2018 m. birželio 28 d. redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 1 d.) pensijoms, paskirtoms ir pradėtoms mokėti iki 2019 m. liepos 1 d., galimai prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, nes leidžia nepagrįstai mažinti paskirtas ir pradėtas mokėti iki 2019 m. liepos 1 d. pensijas.
54. Pagal Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį joks įstatymas ar kitas aktas negali prieštarauti Konstitucijai. Konstitucijos 110 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (1 d.), o tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją (2 d.).
55. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija nusprendžia, kad, siekiant pašalinti kilusias abejones, yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą, o nagrinėjamą bylą sustabdyti iki Konstitucinis Teismas išnagrinės pateiktą prašymą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 100 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 101 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-730 3 straipsnio pakeitimo įstatymo (TAR, 2018-07-05, Nr. 2018-11453) 2 straipsnio 2 dalis, kurioje nėra nustatytas draudimas taikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2018 m. birželio 28 d. redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 1 d.) pensijoms, paskirtoms ir pradėtoms mokėti iki 2019 m. liepos 1 d., neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Bylos nagrinėjimą sustabdyti iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės pateiktą prašymą.
Nutartis neskundžiama.
| Teisėjai
|
Ričardas Piličiauskas
Ernestas Spruogis
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė |