Administracinė byla Nr. eA-590-1188/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08873-2022-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1.; 20.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. balandžio 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo „If P&C Insurance AS“, vykdančio veiklą per „If P&C Insurance AS” filialą Lietuvoje, ir atsakovo valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo „If P&C Insurance AS“, vykdančio veiklą per „If P&C Insurance AS” filialą Lietuvoje, skundą atsakovams Vilniaus rajono savivaldybės administracijai ir valstybės įmonei Valstybinių miškų urėdijai dėl turtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas „If P&C Insurance AS“, vykdantis veiklą per „If P&C Insurance AS” filialą Lietuvoje, (toliau – ir pareiškėjas) skunde teismui prašė priteisti iš atsakovų valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos (toliau – ir VĮ Valstybinių miškų urėdija, Miškų urėdija) ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) solidariai 42 719,00 EUR žalos atlyginimo, 5% metines palūkanas už priteistą sumą, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Pareiškėjas nurodė, kad:
2.1. 2019 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėjas ir uždaroji akcinė bendrovė „Noker“ (toliau – ir Draudėjas) sudarė transporto priemonių draudimo sutartį, kuria laikotarpiui nuo 2019 m. rugpjūčio 28 d. iki 2020 m. rugpjūčio 27 d. buvo apdrausti Draudėjo automobiliai VOLVO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir automobilis VOLVO), ir FORD MONDEO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir automobilis FORD).
2.2. 2019 m. gruodžio 7 d. Vilniaus rajone, Bradeliškių kaime, ant pareiškėjo apdraustų automobilių VOLVO ir FORD, stovinčių miško keliuko pakraštyje, užvirto medis. Įvykio metu abu automobiliai buvo stipriai apgadinti. Į įvykio vietą buvo iškviesta policija, kuri užfiksavo įvykį, bei Vilniaus rajono savivaldybės priešgaisrinė tarnyba, kuri pašalino medį nuo automobilių.
2.3. Pareiškėjas už automobilį VOLVO išmokėjo 32 646 Eur draudimo išmoką, o už automobilį FORD – 10 073 Eur draudimo išmoką. Iš viso pareiškėjas išmokėjo 42 719 Eur. Išmokėjęs draudimo išmoką pareiškėjas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingus už žalą asmenius – Administraciją ir Miškų urėdiją.
2.4. Iš byloje pateiktų įrodymų (nuotraukų) matyti, kad medis yra be lapų (sausuolis), o kamienas sutrūnijęs (krisdamas suskeldėjo ir sutrupėjo). Iš nuotraukos matyti, kad medžio kritimo kryptis yra beveik lygiagreti keliui, vadinasi, medis augo visai šalia kelio, tikėtina, jo apsaugos juostoje. Medis, kuris virsdamas apgadino automobilius, augo valstybinio miško žemėje.
2.5. Už nesveiko medžio savalaikį nupjovimą buvo atsakingi atsakovai – Administracija ir Miškų urėdija. Atsakovai savo neveikimu, pasireiškusiu netinkama šalia miško kelio augusio medžio priežiūra (nudžiūvusio medžio savalaikiu nenupjovimu), neužtikrinimu, kad medis nekeltų žmonėms pavojaus, pažeidė teisės aktų reikalavimus, todėl jiems kyla civilinė atsakomybė – pareiga atlyginti dėl medžio užgriuvimo padarytą žalą. Atsakovų neteisėti veiksmai (neveikimas) buvo priežastis žalai atsirasti. Jeigu atsakovai būtų elgęsi atsakingai, rūpestingai – laiku pavojų keliantį medį pašalinę, žala nebūtų kilusi, todėl tarp atsakovų neveikimo ir žalos yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys.
2.6. Įvykio dieną vėjo greitis vidurio ir vakarų Lietuvoje buvo 8-13 m/s, tai yra nebuvo toks, dėl kurio galėtų lūžti nesupuvę ar nepažeisti medžiai ar jų storos šakos, todėl vėjas negali būti traktuojamas kaip vienintelis faktorius, nulėmęs medžio nulūžimą, ir vertinamas kaip nenugalima jėga, atleidžianti atsakovus nuo atsakomybės. Nėra įrodymų, kad žalos kilimą, medžiui užvirtus ant automobilių, nulėmė kitų asmenų veiksmai ar stichiniai gamtos reiškiniai, o ne atsakovų veiksmai – pavojingo medžio palikimas augti šalia kelio.
4. Administracija nurodė, kad ji nėra tas subjektas, kuris pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, nes pareiškėjas žalą kildina iš užvirtusio netinkamai prižiūrėto medžio, buvusio Vilniaus r., Dūkštų sen., Bradeliškių k. 3, o už jo priežiūrą turėjo būti atsakinga Miškų urėdija.
5. Atsakovas paaiškino, kad skunde minėto eismo įvykio vietoje yra pėsčiųjų takas, kuris yra žemės sklype, kurio unikalus numeris 4400-2480-3210. Minėtas pėsčiųjų takas nėra įtrauktas į Vilniaus rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašą, patvirtintą 2020 m. birželio 5 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3-170.
6. Atsakovas Miškų urėdija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė teismo jį atmesti kaip nepagrįstą.
7. Atsakovas paaiškino, kad Dūkštų girininkijos 11 kvartalo 10 taksacinis sklypas priklauso saugomoms teritorijoms, jame ūkininkavimas ribojamas ir vykdomas siekiant išsaugoti biologinę įvairovę bei saugomas rūšis, ekosistemas ir objektus. Miško medžių genėjimas vykdant ūkininkavimą šiuose miškuose nėra numatytas ir neprojektuojamas, dėl to jis nėra vykdomas. Sanitarinės miško apsaugos požiūriu pavojingi medžiai šiame miško žemės sklype negali būti kertami dėl šio sklypo priklausymo Buveinių apsaugai svarbioms teritorijoms (toliau – ir BAST). Šioje teritorijoje, vadovaujantis Lietuvos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276 „Dėl bendrųjų buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatų patvirtinimo“ sanitarinius kirtimus galima vykdyti, jeigu kyla masinio ligų ir kenkėjų išplitimo grėsmė, tačiau šioje miško žemės teritorijoje nebuvo nustatyta ir registruota masinio ligų ir kenkėjų išplitimo grėsmė.
8. Atsakovo teigimu, pareiškėjo prašyme dėl žalos atlyginimo nenurodoma tiksli augusio medžio vieta (nepateiktos medžio augimo vietos koordinatės, taigi, neįmanoma identifikuoti, kurioje kelio vietoje tiksliai medis lūžo, kas tokio pobūdžio bylose yra ypatingai svarbu), taip pat nebuvo nustatyta aplinkybė, kad aptariamas medis būtų apskritai kėlęs grėsmę.
9. Miškų urėdija nurodė, kad nėra atlikusi jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), susijusių su įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų nustatyta pareiga organizuoti ir įgyvendinti Dūkštų girininkijos 11 kvartalo 10 taksacinio sklypo priežiūrą.
11. Miškų urėdija taip pat nurodo, kad ginčo atveju turėtų būti įvertinamas ir pačių automobilių naudotojų elgesys, t. y., ar jie laikėsi bendros pareigos elgtis atsargiai, atidžiai ir rūpestingai.
12. Atsakovo vertinimu, šiuo atveju esminė aplinkybė yra ta, jog automobilis VOLVO bei automobilis FORD buvo pastatyti miške, saugomoje teritorijoje, kurioje automobilius galima statyti tik tose vietose, kur nurodoma ženklais ir kur yra įrengtos stovėjimo aikštelės. Ginčo atveju automobiliai buvo pastatyti ant miško paklotės, t. y. ne automobilių stovėjimo aikštelėje, kuri yra įrengta ir paženklinta ženklais už 80 metrų nuo įvykio vietos. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad automobilių naudotojai elgėsi neapdairiai ir lengvabūdiškai, priėmė sprendimą įvykio dieną pastatyti automobilius po medžiais, taip sukeliant didelę grėsmę tiek asmenų, tiek automobilių saugumui. Važiuodami iš Vilniaus į Bradėliškių kaimą automobilių naudotojai kelyje net du kartus matė ženklus, kurie informuoja, kad patenkama į saugomą teritoriją.
II.
14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies; priteisė pareiškėjui iš atsakovo valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos 42 719 Eur (keturiasdešimt du tūkstančius septynis šimtus devyniolika eurų) turtinės žalos atlyginimo, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (42 719 Eur) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. gruodžio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą pareiškėjo „If P&C Insurance AS”, vykdančio veiklą per „If P&C Insurance AS” filialą Lietuvoje, skundo dalį atmetė. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ir Draudėjas 2019 m. rugpjūčio 26 d. sudarė transporto priemonių draudimo sutartį, kurios sudarymą patvirtina draudimo liudijimas (polisas) serija TPA Nr. 00202378. Minėta draudimo sutartimi laikotarpiui nuo 2019 m. rugpjūčio 28 d. iki 2020 m. rugpjūčio 27 d. buvo apdrausti Draudėjo automobiliai, t. y. automobilis VOLVO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), ir automobilis FORD MONDEO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini). 2019 m. gruodžio 7 d. Vilniaus rajone, Bradeliškių kaime, ant pareiškėjo apdraustų automobilių VOLVO ir FORD, priklausančių Draudėjui, stovinčių miško keliuko pakraštyje, užvirto medis, šio įvykio metu abu automobiliai buvo stipriai apgadinti. Į įvykio vietą buvo iškviesta policija, kuri užfiksavo įvykį, bei Vilniaus rajono savivaldybės priešgaisrinė tarnyba, kuri pašalino medį nuo automobilių. Pareiškėjas, remdamasis sutartimi, sudaryta su Draudėju, už automobilį VOLVO išmokėjo Draudėjui 32 646 Eur draudimo išmoką, o už automobilį FORD išmokėjo Draudėjui 10 073 Eur draudimo išmoką.
16. Teismas nustatė, kad pareiškėjas viena diena praleido ieškinio senaties terminą, tačiau atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas dėl žalos atlyginimo iš pradžių kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą, o Vilniaus miesto apylinkės teismui 2022 m. gruodžio 8 d. atsisakius priimti pareiškėjo ieškinį, jis tą pačią dieną su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, teismas vertino, kad pareiškėjas buvo rūpestingas ir neaplaidus, terminą skundui paduoti praleido dėl svarbių priežasčių, todėl šį terminą atnaujino.
17. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas darė išvadą, kad Vilniaus r., Dūkštų sen., Bradeliškių k. 3, kur 2019 m. gruodžio 7 d. ant stovėjusių automobilių VOLVO bei FORD užvirto medis, kelio, kaip jį apibrėžia Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 2 straipsnio 5 dalis, nėra, o minėto eismo įvykio vietoje yra pėsčiųjų takas, kuris yra žemės sklype, kurio unikalus numeris 4400-2480-3210. Šis pėsčiųjų takas nėra įtrauktas į Vilniaus rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašą, patvirtintą 2020 m. birželio 5 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3-170.
18. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad eismo įvykio vieta yra žemės sklype, kurio unikalus numeris 4400-2480-3210, kuris patikėjimo teise priklauso Miškų urėdijai, darė išvadą, kad Administracija nėra tas subjektas, kuris pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, nes pareiškėjas žalą kildina iš užvirtusio netinkamai prižiūrėto medžio, buvusio Vilniaus r., Dūkštų sen., Bradeliškių k. 3, o už jo priežiūrą turėjo būti atsakinga Miškų urėdija, t. y. Administracija yra netinkamas atsakovas šioje byloje.
19. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.1015 straipsniu, reglamentuojančiu draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 6.271 straipsniu, reglamentuojančiu valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą, Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, Želdynų ir želdinių inventorizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. D1-5, Želdynų ir želdinių būklės stebėsenos programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. D1-31, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintomis Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklėmis, darė išvadą, kad Miškų urėdija, būdama atsakinga už jai patikėjimo teise priklausančiame žemės sklype, kurio unikalus numeris 4400-2480-3210, esančių medžių inventorizavimą bei apskaitą, vykdydama jų būklės stebėseną, organizuodama valstybinėje žemėje esančių medžių priežiūrą, privalėjo užtikrinti, jog šioje teritorijoje augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms bei jų turtui. Todėl, nagrinėjamu atveju, Miškų urėdija turėjo teisės aktų nustatytą pareigą prižiūrėti jai priskirtus medžius, o grėsmės aplinkiniams atveju – medį nukirsti.
20. Teismas konstatavo, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog kilusio vėjo stiprumas, kilimas ar mastas buvo toks neįprastai didelis bei nebūdingas įvykio vietos geografinei vietovei, kad vidutinis protingai apdairus ir rūpestingas asmuo tokio vėjo atitinkamomis sąlygomis negalėtų numatyti ir tikėtis (žr. LVAT 2012 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2768/2012). Teismas vertino, kad byloje taip pat nepateikta jokių įrodymų, jog Miškų urėdija ėmėsi atitinkamų priemonių, kad minėtoje teritorijoje, esančioje adresu: Vilniaus r., Dūkštų sen., Bradeliškių k. 3, būtų vykdoma tinkama augančių želdinių (taip pat ir nuvirtusio medžio) priežiūra, stebima jų būklė, ką patvirtina ir teismui pateiktos fotonuotraukos, iš kurių akivaizdu, kad ant automobilių VOLVO bei FORD užvirtęs medis yra nesveikas, paveiktas puvinio, sutrūnijęs. Minėtos aplinkybės leido teismui daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju Miškų urėdija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
21. Atsakovo Miškų urėdijos atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, kad sanitarinės miško apsaugos požiūriu pavojingi medžiai šiame miško žemės sklype negali būti kertami dėl šio sklypo priklausymo Buveinių apsaugai svarbioms teritorijoms ir kitus argumentus teismas vertino kaip gynybinę poziciją, samprotavimus bei prielaidas, kurie nepaneigia teisminio nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių bei su žalos atsiradimu susijusių netinkamų Miškų urėdijos veiksmų.
22. Teismas taip pat sprendė, kad byloje nėra duomenų, jog prie automobilių VOLVO bei FORD stovėjimo vietos, kurioje įvyko įvykis, buvo pateikta informacija ar ženklai, įspėjantys apie pavojų statyti automobilius būtent šioje vietoje dėl šalia augančių medžių, nebuvo ženklų, draudžiančių statyti automobilius, todėl teismas atmetė Miškų urėdijos argumentus dėl pačių automobilių valdytojų bendros pareigos elgtis atsargiai, atidžiai ir rūpestingai nesilaikymo.
III.
10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 9 d. sprendimo išvadą, kad įvykis įvyko pėsčiųjų take, o ne kelio kelkraštyje, į išvadą, kad įvykis įvyko vietinės reikšmės kelio kelkraštyje, šalia Bradeliškių kaimas 3, Dūkštos, Vilniaus r. Pareiškėjas taip pat prašo teismo priteisti jam iš atsakovo Miškų urėdijos apeliaciniame procese patirtas teisinės pagalbos išlaidas, t. y. 1 500 Eur už apeliacinio skundo ir atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą.
11. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas sprendime klaidingai konstatavo, kad „Vilniaus r., Dūkštų sen., Bradeliškių k. 3, kur 2019 m. gruodžio 7 d. ant stovėjusių automobilių VOLVO bei FORD užvirto medis, kelio, kaip jį apibrėžia Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 2 straipsnio 5 dalis, nėra, o minėto eismo įvykio vietoje yra pėsčiųjų takas, kuris yra žemės sklype, kurio unikalus numeris 4400-2480-3210.“.
12. Pareiškėjo vertinimu, įvykis įvyko vietinės reikšmės kelio, kuriuo leidžiamas automobilių eismas, kelkraštyje, kelio apsaugos zonoje. Teismas vadovavosi atsakovo Miškų urėdijos atsiliepime pateikta įvykio vietos informacija, nepagrįsta jokiais įrodymais. Miškų urėdija suklydo nustatydama įvykio vietą, galimai įvykį susiedama su kitoje vietoje šalia pėsčiųjų tako nuvirtusiu medžiu. Miškų urėdijos atstovai į įvykio vietą, iki kol automobiliai nebuvo patraukti, nebuvo atvykę, todėl tikslios įvykio vietos urėdija nežinojo. Tirdama įvykį urėdija automobilių vairuotojų parodyti įvykio vietą nekvietė.
13. Pareiškėjas paaiškina, kad skunde pirmosios instancijos teismui vadovavosi kliento pranešimu apie įvykio vietą, tikslinosi įvykio vietą su vienu iš vairuotojų (G. N.). Pranešime apie įvykį draudėjas nurodė, kad įvykio vieta yra Bradeliškių kaimas 3, Dūkštos, Vilniaus r. Šis adresas buvo nurodytas atsižvelgiant į tai, kad kliento darbuotojai vyko į šiuo adresu veikiantį restoraną „Food in the wood“, ir sustojo bei automobilius pastatė kelio (ne pėsčiųjų tako) kelkraštyje ties takeliu į restoraną, būtent toje vietoje, kurioje Google maps GPS navigatorius nurodo atvykimo vietą. Skundo priede Nr. 22 (maps.lt žemėlapis), pareiškėjas pažymėjo įvykio vietą.
14. Pareiškėjo teigimu, aplinkybę, kad automobiliai stovėjo ne pėsčiųjų take, o kelio kelkraštyje netiesiogiai patvirtina faktas, kad į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai automobilių vairuotojų kelių eismo taisyklių pažeidimo nenustatė. Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos rašte (skundo priedas Nr. 7) kaip įvykio vietos adresas nurodomas Bradeliškių k. 3., Dūkštų sen., Vilniaus r.
15. Atsakovas Miškų urėdija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti.
16. Atsakovas paaiškina, kad kreipėsi į Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos Neries regioninį parką dėl šioje draustinio teritorijoje esančio kelio teisinio statuso ir gavo atsakymą, kurį prašo teismo prijungti prie bylos. Atsakovas laikosi pozicijos, kad automobilių VOLVO ir FORD vairuotojai, statydami automobilius, nesilaikė Lankymosi miške taisyklių ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 318 patvirtintų Gamtinių ir kompleksinių draustinių nuostatų reikalavimų, draudžiančių statyti automobilius ne tam skirtose stovėjimo vietose.
17. Atsakovas Administracija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti.
18. Administracija laikosi pozicijos, kad įvykis įvyko ne vietinės reikšmės kelio kelkraštyje, o pėsčiųjų take, esančiame žemės sklype, kurio unikalus numeris 4400-2480-3210.
19. Atsakovas Miškų urėdija pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Teismui netenkinus šio reikalavimo Miškų urėdija prašo vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.253 straipsnio 5 dalimi netaikyti jai civilinės atsakomybės arba visiškai ar iš dalies atleisti nuo civilinės atsakomybės, todėl, kad automobilių vairuotojų didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti.
20. Atsakovas nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė įstatymą, kadangi Želdynų įstatymas netaikomas miško žemėje augantiems augalams ir šiuo atveju turėjo būti vadovaujamasi Miškų įstatymu ir jį įgyvendinančiais poįstatyminiais teisės aktais.
21. Nagrinėjamu atveju miško žemės sklypas, kuriame įvyko skunde nurodomas įvykis, priklauso saugomoms teritorijoms, ūkininkavimas ribojamas ir vykdomas siekiant išsaugoti biologinę įvairovę bei saugomas tūšis, ekosistemas ir objektus
22. Ginčo miško sklype kirtimai gali būti vykdomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. D1-79 patvirtintomis Miško kirtimo taisyklėmis, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. D1-204 patvirtintomis Miško sanitarinės apsaugos taisyklėmis. Atsakovo teigimu, šiuo atveju nebuvo nustatyta nei viena iš minėtuose teisės aktuose įtvirtintų sąlygų miško kirtimui, nebuvo gauta prašymų nukirsti medį, nebuvo nustatyta masinio ligų ir kenkėjų išplitimo grėsmė, nebuvo duomenų, kad medis kelia grėsmę gyventojų ar jų turto saugumui, Valstybinė miškų tarnyba nebuvo išdavusi leidimo kirsti medį, o be tokio leidimo Miškų urėdija negali kirsti medžių. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, atsakovas mano, kad teismas nepagrįstai nustatė Miškų urėdijos neteisėtus veiksmus.
23. Atsakovo teigimu, teismas turėtų vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika suformuota bylose, kuriose nagrinėjamas laukinių gyvūnų padarytos žalos atlyginimo klausimas.
24. Atsakovas taip pat laikosi pozicijos, kad automobilių vairuotojai pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. D1-849 patvirtintų Lankymosi miške taisyklių 12 punktą, pagal kurį statyti transporto priemones miškuose galima tik tam skirtose transporto priemonių stovėjimo (parkavimo) aikštelėse arba kelio pakraštyje, užtikrinus galimybę keliu pravažiuoti kitoms transporto priemonėms. Statant transporto priemonę kelio pakraštyje vengti užvažiuoti ant samanų, kerpių, uogienojų. Nagrinėjamu atveju automobiliai buvo pastatyti ant pėsčiųjų tako, ant miško paklotės saugomoje teritorijoje, kur juos statyti draudžiama. Atsakovo teigimu, teismas nevertino automobilių naudotojų elgesio, neanalizavo, ar jie laikėsi bendros pareigos elgtis atsargiai, atidžiai ir rūpestingai. Atsakovo vertinimu, automobilių naudotojų veiksmai, vadovaujantis CK 6.253 straipsnio 5 dalimi yra pagrindas atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės arba sumažinti priteistą žalą (CK 6.251 str. 2 d.).
26. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo Miškų urėdijos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybe, kad automobiliai važiavo ir buvo pastatyti ant pėsčiųjų tako. Pareiškėjo teigimu, pagal byloje esančias įvykio vietos koordinates automobilių stovėjimo vieta yra prie vietinės reikšmės kelio, neprivažiavus punktyrine linija pažymėto to paties pavadinimo pėsčiųjų tako. Aplinkybė, kad vietinės reikšmės kelias, kurio kelkraštyje stovėjo automobiliai, yra pavadintas „Dūkštų pažintinis takas“, savaime nereiškia, kad tai yra pėsčiųjų takas.
27. Pareiškėjo teigimu, pėsčiųjų takai žemėlapiuose yra žymimi punktyrinėmis linijomis, o kelių ribos – dviem ištisinėmis. Maps.lt žemėlapyje matosi, kad savivaldybės nurodyta įvykio vieta yra prie ištisinėmis linijomis pažymėto kelio. Įvažiuojant į kelią „Dūkštų pažintinis takas“ iš asfaltuoto Kernavės kelio (kelias Nr. 108) jokių automobilių eismą ribojančių ženklų nėra, žvyrkelis niekuo nesiskiria nuo bet kokio kito vietinės reikšmės žvyrkelio, kuriuo automobilių eismas nėra ribojamas. Atsakovas Miškų urėdija nepateikė jokių įrodymų, kad eismas šiuo keliu iki įvykio vietos buvo draudžiamas (kad buvo eismą ribojantys ženklai), priešingai, Miškų urėdija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad prie pėsčiųjų tako yra automobilių stovėjimo aikštelė, vadinasi, kad iki pėsčiųjų tako privažiuoti automobiliais galima. Vairuotojai negalėjo statyti automobilių prie pėsčiųjų tako buvusioje aikštelėje, nes nukentėjusieji neturėjo tikslo pasiekti pėsčiųjų tako, jie važiavo į restoraną „Food in the wood“, kuris yra pakeliui link pėsčiųjų tako, iki pėsčiųjų tako pradžios likus apie 200 metrų. Vairuotojai sustojo bei automobilius pastatė kelio (ne pėsčiųjų tako) kelkraštyje ties takeliu į restoraną, būtent toje vietoje, kurioje Google maps GPS navigatorius nurodo atvykimo vietą kelionės tikslu nustačius minėtą restoraną.
28. Pareiškėjas nurodo, kad 2023 m. balandžio 7 d. pateikė teismui papildomus įrodymus dėl įvykio vietos – vairuotojo G. N. elektroninį laišką su paaiškinimu, iš jo gautas įvykio vietos papildomas nuotraukas, įvykio vietos nuotraukas iš Google maps, darytas 2019 balandžio mėnesį. Prašymo dėl papildomų įrodymų prijungimo priede Nr. 3 (maps.lt žemėlapis), pareiškėjas pažymėjo įvykio vietą remdamasis vairuotojo G. N. atsiųstomis įvykio vietos koordinatėmis. Įvykio vietos nuotraukose taip pat matosi, kad automobiliai stovi šalia žvyrkelio, o ne prie pėsčiųjų tako, toje vietoje, kur stovi automobiliai, yra ne miško paklotė, o gruntas be žolės, susidaręs nuo dažnai toje vietoje statomų restorano lankytojų automobilių. Miškų urėdija su atsiliepimu į pareiškėjo skundą teismui pateikė Miško sklypo planą (priedas Nr. 1), kuriame sutartinais ženklais yra pažymėti keliai. Sulyginus šį planą su Miškų urėdijos, Administracijos ir pareiškėjo nurodytomis įvykio vietos koordinatėmis, matyti, kad įvykis įvyko prie sutartiniu ženklu „VMU valdomi keliai su danga“, o ne prie sutartiniu ženklu „takai“ pažymėto kelio. Nukentėję automobiliai buvo pastatyti kelio pakraštyje nepažeidžiant Lankymosi miške taisyklių 12 punkto reikalavimų, t. y., prie pat kelio, ir tokioje vietoje, kur jau buvo kitų automobilių išvažinėta vieta.
29. Pareiškėjas nesutiko, kad ginčo atveju turėjo būti vadovaujamasi Miškų įstatymu. Pareiškėjo vertinimu, nors medis augo miško ūkio paskirties sklype, tačiau ne miško žemėje, o vietinės reikšmės kelio apsaugos zonoje. Pareiškėjas nurodo, kad panašios situacijos, kai nuvirtęs medis augo kelio, einančio per mišką (miško paskirties sklypą), apsaugos zonoje, ir padarė žalos automobiliui, ne kartą nagrinėtos Lietuvos teismuose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylą Nr. e3K-3-216-421/2016). Pareiškėjo teigimu, kelio apsaugos zonoje augančių medžių būklę stebėti ir inicijuoti pavojingų medžių pašalinimą yra už kelio priežiūrą atsakingo asmens (šiuo atveju – Miškų urėdijos) pareiga, atsakovas be pagrindo šią pareigą bando perkelti kitiems asmenims.
30. Pareiškėjas, siekdamas pašalinti neaiškumus, prašo prijungti prie bylos žemėlapio maps.lt vaizdą su savivaldybės nurodytomis koordinatėmis bei kelių ženklinimu, ir vaizdą iš Google maps ties įvažiavimo vieta iš asfaltuoto Kernavės kelio Nr. 108 į Dūkštų pažintinį taką 2019 m. balandžio mėnesį, iš kurio matosi, kad jokių eismą draudžiančių ženklų važiuoti Dūkštų pažintiniu taku nebuvo.
31. Atsakovas Administracija pateikė atsiliepimą į atsakovo Miškų urėdijos apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti.
32. Administracija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog Miškų urėdija, būdama atsakinga už jai patikėjimo teise priklausančiame žemės sklype, kurio unikalus numeris 4400-2480-3210, esančių medžių inventorizavimą bei apskaitą, vykdydama jų būklės stebėseną, organizuodama valstybinėje žemėje esančių medžių priežiūrą, privalėjo užtikrinti, jog šioje teritorijoje augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms bei jų turtui.
33. Nepaisant to, kuris teisės aktas taikytinas nagrinėjamo ginčo atveju, ar Želdynų įstatymas, ar Miškų įstatymas, Administracijos vertinimu, už kilusią žalą bet kokiu atveju yra atsakinga Miškų urėdija.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a
34. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl reikalavimo priteisti pareiškėjui „If P&C Insurance AS“, vykdančiam veiklą per „If P&C Insurance AS” filialą Lietuvoje, iš atsakovų valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos solidariai pareiškėjo naudai 42 719,00 EUR žalos atlyginimo, 5% metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, pagrįstumo ir teisėtumo, taip pat reikalavimo priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas pagal pateiktus dokumentus.
35. Pareiškėjas, kaip draudikas, skunde pirmosios instancijos teismui laikėsi pozicijos, pagal kurią šalia miško kelio (keliuko) augusio medžio tinkamos priežiūros neatlikę ir nudžiūvusio medžio savalaikiai nenupjovę atsakovai savo neveikimu neužtikrino, kad medis nekeltų pavojaus, ir tuo pažeidė teisės aktų reikalavimus, kurių neteisėtas nesilaikymas kaip neteisėtas neveikimas buvo teisiškai reikšminga priežastis medžio nuvirtimu padarytai žalai atsirasti, todėl jie turi prisiimti kylančią civilinę atsakomybę, t. y. pareigą atlyginti medžio užgriuvimu padarytą žalą, kurios nebūtų atsakovams laiku pašalinus pavojų kėlusį nudžiūvusį medį.
36. Atsakovas valstybės įmonė Valstybinių miškų urėdija atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui laikėsi pozicijos, kad Dūkštų girininkijos 11 kvartalo 10 taksaciniame sklype, kuris priklauso ypatingoms saugomoms teritorijoms ir kuriame augo nuvirtęs medis, miško medžių genėjimas nėra numatytas ir neprojektuojamas ir todėl nevykdomas, t. y. sanitarinės miško apsaugos požiūriu pavojingi medžiai šiame miško žemės sklype negali būti kertami dėl šio sklypo priklausymo BAST teritorijoms. Todėl turėtų būti įvertinamas ir pačių draudiko kliento darbuotojų kaip automobilių naudotojų elgesys bei jiems tenkančios bendros pareigos elgtis atsargiai, atidžiai ir rūpestingai laikymasis, kai jie 2019 m. gruodžio 7 d. būdami automobilių VOLVO ir FORD valdytojais vyko į renginį restorane, esančiame Bradeliškių kaime, Dūkštų seniūnijoje, Vilniaus rajone, važiuodami į restoraną keliu Nr. 108 Dūkštos – Kernavė, kuriame, pravažiavus Dūkštos upę, stovi pakartotinis ženklas, žymintis Neries regioninio parko teritoriją, o pirmas ženklas, nurodantis įvažiavimą į Neries regioninio parko teritoriją, stovi kelyje Vilnius – Sudervė, priešais sankryžą į Šilėnų kaimą. Be to, pasukus iš kelio Nr. 108 Dūkštos – Kernavė link Bradėliškių kaimo iš karto stovi ženklas „Lankytina vieta Dūkštų pažintinis takas“, kelio kairėje pusėje stovi informacinis stendas, kuriame yra nurodoma, kad šiame miško draustinyje yra Niūraspalvio auksavabalio Osmaderma barnabita europinė saugoma buveinė, pavaizduota pažintinio tako schema, nurodytos motorinių transporto priemonių stovėjimo vietos, lankytinos vietos ir lankytini gamtos objektai.
37. Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui laikėsi pozicijos, kad vietinės reikšmės kelio, apibrėžto Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje, nėra 2019 m. gruodžio 7 d. įvykusio medžio užvirtimo ant stovėjusių automobilių įvykio vietoje (Vilniaus r., Dukštų sen., Bradeliškių k. 3), kurioje yra pėsčiųjų takas, patenkantis į žemės sklypą, kurio unikalus numeris 4400-2480-3210. Tai esą patvirtina įvykio vietoje nesamo vietinės reikšmės kelio neįtraukimas į Vilniaus rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašą, patvirtintą 2020 m. birželio 5 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3-170. Todėl už minėto medžio priežiūrą turėjo būti atsakinga Miškų urėdija, o Administracija nėra pareiškėjo teises ir teisėtus interesus pažeidęs subjektas.
38. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, iš dalies tenkino pareiškėjo skundą, priteisdamas iš atsakovo valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos 42 719 Eur turtinės žalos atlyginimo pareiškėjo naudai. Atlikęs teisės aktų, reglamentuojančių želdynų ir želdinių priežiūrą, analizę, teismas darė išvadą, kad Miškų urėdija, būdama atsakinga už jai patikėjimo teise priklausančiame žemės sklype, kurio unikalus numeris 4400-2480-3210, esančių medžių inventorizavimą bei apskaitą, vykdydama jų būklės stebėseną, organizuodama valstybinėje žemėje esančių medžių priežiūrą, privalėjo užtikrinti, jog šioje teritorijoje augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms bei jų turtui, taigi Miškų urėdija turėjo teisės aktų nustatytą pareigą prižiūrėti jai priskirtus medžius, o grėsmės aplinkiniams atveju – medį nukirsti. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad prie automobilių VOLVO bei FORD stovėjimo vietos, kurioje įvyko įvykis, buvo pateikta informacija ar ženklai, įspėjantys apie pavojų statyti automobilius būtent šioje vietoje dėl šalia augančių medžių, nebuvo ženklų, draudžiančių statyti automobilius, todėl atmestini Miškų urėdijos argumentai dėl pačių automobilių valdytojų bendros pareigos elgtis atsargiai, atidžiai ir rūpestingai nesilaikymo. Be to, teismas darė išvadą, kad Vilniaus r., Dūkštų sen., Bradeliškių k. 3, kur 2019 m. gruodžio 7 d. ant stovėjusių automobilių VOLVO bei FORD užvirto medis, kelio, kaip jį apibrėžia Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 2 straipsnio 5 dalis, nėra, o minėto eismo įvykio vietoje yra pėsčiųjų takas, kuris yra žemės sklype, kurio unikalus numeris 4400-2480-3210, t. y. nesamas kelias nėra įtrauktas į Vilniaus rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašą, patvirtintą 2020 m. birželio 5 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3-170, todėl Administracija nėra tas subjektas, kuris pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, t. y. Administracija šiuo aspektu nelaikytina atsakove. Be to, teismas darė išvadą, kad terminą skundui paduoti pareiškėjas praleido dėl svarbių priežasčių ir šis terminas yra atnaujinamas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo gautas 2022 m. gruodžio 8 d., t. y. praleidus skundo padavimo terminą vieną dieną, tačiau pareiškėjas dėl žalos atlyginimo buvo kreipęsis į bendros kompetencijos teismą ir, Vilniaus miesto apylinkės teismui 2022 m. gruodžio 8 d. atsisakius priimti pareiškėjo ieškinį, jis tą pačią dieną su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, taigi buvo rūpestingas ir neaplaidus. Teismas atitinkamai pažymėjo, be kita ko, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos asmeniui padarytos žalos atlyginimo garantijos svarbą, atskleidė ir apžvelgė CK (be kita ko, 6.1015 str., 6.271 str.), Želdynų įstatymo, kitų teisės aktų nuostatų turinį. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas tik nustačius neteisėtus atsakovo Miškų urėdijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pabrėžė, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai ar neveikimas, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
39. Atsakovo valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos apeliacinis skundas grindžiamas pozicija, pagal kurią pirmosios instancijos teismo sprendime, remiantis ne Miškų įstatymu, bet Želdynų įstatymu, padarytos klaidingos išvados, nagrinėjamu atveju esant ginčui dėl valstybinio miško teritorijoje augusio medžio, kuris augo miško sąvoką atitinkančiame Dūkštų girininkijos 11 kvartalo 10 taksaciniame sklype (koordinatės LKS 560853.89, 6077289.29), patenkančiame į Dūkštų kraštovaizdžio draustinį, kurio teritorijoje, priklausančioje Europos saugomų teritorijų tinklui Natura 2000 (Buveinių apsaugai svarbiai teritorijai (BAST) Neries kilpų apylinkėse) turi būti sudaromos sąlygos miškams natūraliai augti ir ribojamas ūkininkavimas siekiant išsaugoti biologinę įvairovę bei saugomas rūšis, ekosistemas ir objektus (į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktą šioje teritorijoje identifikuotą niūraspalvį auksavabalį, taip pat atitinkamus šikšnosparnius – rudąjį nakvišą ir vėlyvąjį šiknį). Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas nevertino automobilių naudotojų elgesio ir su tuo susijusių į bylą pateiktų įrodymų, neanalizavo, ar automobilių naudotojai laikėsi bendros pareigos elgtis atsargiai, atidžiai ir rūpestingai, deklaratyviai nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad prie automobilių VOLVO bei FORD stovėjimo vietos, kurioje įvyko įvykis, buvo pateikta informacija ar ženklai, įspėjantys apie pavojų statyti automobilius būtent šioje vietoje dėl šalia augančių medžių, nebuvo ženklų, draudžiančių statyti automobilius. Pasak apelianto, nagrinėjamu atveju automobiliai esą buvo pastatyti ant miško paklotės ir, kaip transporto priemonės, saugomoje teritorijoje važiavo pėsčiųjų taku, kuriuo motorinėms transporto priemonėms galima važiuoti tik iki stovėjimo aikštelės, tačiau juos draudžiama statyti pėsčiųjų take arba šalia jo, kadangi minėtoje teritorijoje yra, be kita ko, Europos Sąjungos svarbos (į Lietuvos raudonąją knygą įtraukto) Niūraspalvio auksavabalio buveinė. Teismas, pritaikydamas Želdinių įstatymą, neatsižvelgė į šio įstatymo (redakcija galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.) 1 straipsnyje nuostatą, kad įstatymas netaikomas miško žemėje augantiems augalams, taigi ir ginčo sklypui, kuris yra miško ūkio paskirties žemė pagal tai patvirtinančius į bylą pateiktus VĮ Registrų centro išrašo duomenis. Todėl teismas, teigdamas, kad VMU turėjo vadovautis Želdynų įstatymu, netinkamai pritaikė teisės normą.
40. Pareiškėjo „If P&C Insurance AS“ apeliacinis skundas grindžiamas pozicija, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo rezultatas tenkina pareiškėją, tačiau pareiškėjo suinteresuotumą šio sprendimo apskundimu apeliacinės instancijos teismui nulemia pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje klaidingai konstatuota įvykio vieta, galinti būti svarbi vertinant paties nukentėjusiojo kaltę žalos atsiradimo aspektu. Apeliantas atitinkamai pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendime, vadovaujantis vien VĮ Valstybinių miškų urėdija atsiliepime pateikta ir jokiais įrodymais nepagrįsta įvykio vietos klaidinga informacija, nepagrįstai konstatuotas esą pėsčiųjų take įvykęs įvykis, nors jis įvyko vietinės reikšmės kelio, kuriuo leidžiamas automobilių eismas, kelkraštyje (kelio apsaugos zonoje), t. y. ten, kur draudiko kliento darbuotojai, vykę į atitinkamu adresu (Bradeliškių kaimas 3, Dūkštos, Vilniaus r.) veikiantį restoraną „Food in the wood“, sustojo bei automobilius priparkavo kelio (ne pėsčiųjų tako) kelkraštyje ties takeliu į restoraną. Apeliantas akcentuoja, kad automobilių stovėjimo ne pėsčiųjų take, o kelio kelkraštyje aplinkybę netiesiogiai patvirtina faktas, kad į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai automobilių vairuotojų kelių eismo taisyklių pažeidimo nenustatė. Apeliacinio skundo pabaigoje apeliantas prašo: „Pakeisti Vilniaus apygardos teismo sprendimo išvadą, kad įvykis įvyko pėsčiųjų take, o ne kelio kelkraštyje, į išvadą, kad įvykis įvyko vietinės reikšmės kelio kelkraštyje, šalia Bradeliškių kaimas 3, Dūkštos, Vilniaus r.“
41. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
42. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, siekdama visapusiškai išaiškinti bylos aplinkybes, nutaria prijungti prie bylos pareiškėjo pateiktus žemėlapių vaizdus ir atsakovo pateiktą Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos 2023 m. birželio 21 d. raštą „Dėl saugomų teritorijų apsaugos reikalavimų ties Dūkštos pažintiniu taku“.
43. Pirmiausia pažymėtina, kad Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje garantuojama asmens teisė į neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įskaitant teisminį žalos išieškojimą (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas). Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šis konstitucinis principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Konstitucija netoleruoja tokio teisinio reguliavimo, kai teismas, pagal Konstituciją privalantis vykdyti teisingumą, negali, atsižvelgdamas į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, nustatyti asmeniui neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos dydžio ir, vadovaudamasis teise, nenusižengdamas teisingumo, protingumo, proporcingumo imperatyvams, priteisti teisingo atlyginimo už tą asmens patirtą materialinę ir (arba) moralinę žalą (plg. minėtą Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
44. Pabrėžtina, kad jokie įstatymuose nurodyti kriterijai, kuriais remiantis būtų galima nustatyti (įvertinti) atlygintinos žalos dydį, neturi kliudyti teismui vykdyti teisingumą – atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, nustatyti asmeniui neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos dydį ir, vadovaujantis teise, nenusižengiant teisingumo, protingumo, proporcingumo imperatyvams, priteisti teisingą atlyginimą už tą asmens patirtą materialinę ir (arba) moralinę žalą (plg. minėtą Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
45. Bylos duomenimis nustatyta, kad Dūkštų girininkijos 11 kvartalo 10 taksaciniame sklype, Vilniaus rajone, Bradeliškių kaime augęs medis, virsdamas 2019 m. gruodžio 7 d., kai šalyje vėjo greitis neviršijo 15,7 m/s., užvirto ant miške priparkuotų pareiškėjo pagal transporto priemonių draudimo sutartį apdraustų uždarosios akcinės bendrovės „Noker“ automobilių VOLVO ir FORD, juos stipriai apgadindamas ir sukeldamas vėliau iškviestos policijos užfiksuotą įvykį, kurio padarinius vietoje likvidavo priešgaisrinė tarnyba, pašalindama nuo minėtų automobilių užvirtusį medį. Išmokėjęs pagal transporto priemonių draudimo sutartį iš viso 42 719 Eur draudimo išmoką už apgadintus automobilius (už VOLVO –32 646 Eur, už FORD – 10 073 Eur), pareiškėjas nukreipė įgytą atgręžtinio reikalavimo teisę į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją ir valstybės įmonę Valstybinių miškų urėdiją kaip už turtinę žalą esą atsakingus asmenis, kurie iki medžio nuvirtimo buvo atsakingi už jo savalaikį nupjovimą ir tokio nupjovimo neteisėtu neatlikimu (neveikimu) esą pažeidusius teisės aktų reikalavimus dėl pavojų keliančių medžių priežiūros.
46. Byloje nėra ginčo, kad medis, kuris užvirto ant pareiškėjo klientui priklausančių apdraustųjų dviejų automobilių, juos apgadindamas, padarė atitinkamą turtinę žalą ir kad ją pagal draudimo sutartį atlygino pareiškėjas, įgydamas atgręžtinio reikalavimo teisę. Tačiau nesutariama dėl įvykio vietos ir dėl to, koks įstatymas (Želdynų įstatymas ar Miškų įstatymas) turėtų būtų taikomas nagrinėjamu atveju. Be to, nesutariama, ar atsakovas valstybės įmonė Valstybinių miškų urėdija atliko neteisėtą neveikimą, iš anksto nenupjaudama užvirsti galinčio medžio, kuris užvirsdamas ant automobilių subyrėjo (atsiskleidė) kaip sutrūnijęs sausuolis, tokiame valstybiniame miške (šalia miško kelio, „pažintinio tako“), kuriame ūkininkavimas dėl ypatingai retų vabalų buveinės apsaugos nevykdomas ir todėl medžių genėjimas neatliekamas, taigi medžiai natūraliai auga ir nuvirsta. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pritaria bendro pobūdžio pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas tik nustačius neteisėtus atsakovo Miškų urėdijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, taip pat akcentavimui, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai ar neveikimas, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
47. Teisėjų kolegija pirmiausia pabrėžia, kad Seimo 2007 m. birželio 28 d. priimto Želdynų įstatymo pirminėje redakcijoje (Valstybės žinios, 2007, Nr. 80-3215) buvo nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – nustatyti Lietuvos Respublikos teritorijoje ne miškų ūkio paskirties žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo, želdynų kūrimo ir želdinių veisimo teisinio reguliavimo pagrindus, siekiant užtikrinti gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio stabilumą, gyventojų teisę į jų gyvenimo kokybę gerinančias aplinkos sąlygas (1 str.). Tokia įstatymų leidėjo nuostata, kad Želdynų įstatymas nenustato miškų ūkio paskirties žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugos bei tvarkymo pagrindų, nepakito ir dar labiau aiškumu sutvirtėjo, kai Seimas 2021 m. kovo 23 d. išdėstė Želdinių įstatymą nauja redakcija (TAR, 7437), nustatydamas, kad šis įstatymas netaikomas miško žemėje augantiems augalams, žemės ūkio paskirties žemėje augantiems žemės ūkio augalams ir apleistiems žemės ūkio naudmenų plotams, apaugusiems sumedėjusiais augalais, išskyrus juose augančius saugomus ir saugotinus želdinius (1 str. 2 d.).
48. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai „Atlikęs išsamią teisės aktų, reglamentuojančių želdynų ir želdinių priežiūrą, analizę, teismas daro išvadą, kad Miškų urėdija, būdama atsakinga už jai patikėjimo teise priklausančiame žemės sklype <...> esančių medžių inventorizavimą bei apskaitą, vykdydama jų būklės stebėseną, organizuodama valstybinėje žemėje esančių medžių priežiūrą, privalėjo užtikrinti, jog šioje teritorijoje augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms bei jų turtui“ yra grindžiami nepagrįsta Želdynų įstatymo nuostatų, reglamentuojančių želdynų ir želdinių apsaugą, analize. Tokius argumentus teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstus, pritardama atsakovo valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos apeliacinio skundo argumentams, kad pirmosios instancijos teismo sprendime, remiantis ne Miškų įstatymu, bet Želdynų įstatymu, padaryta klaidinga išvada.
49. Taigi valstybiniame miške augusio medžio nuvirtimo atveju taikytinas ne Želdynų įstatymas, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, bet Miškų įstatymas, kuriuo remiasi atsakovas.
50. Pažymėtina ir tai, kad byloje yra biudžetinės įstaigos Dzūkijos Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos direktoriaus P. Č. pasirašytas 2023 m. birželio 21 d. raštas „Dėl saugomų teritorijų apsaugos reikalavimų ties Dūkštos pažintiniu taku“, kuriuo atsakoma į VĮ Valstybinės miškų urėdijos Nemenčinės regioninio padalinio 2023 m. birželio 20 d. paklausimą. Šiame rašte nurodyta, kad: Dūkštų pažintinis takas (įskaitant dalį, kuri nurodyta paklausime – pėsčiųjų, dviračių turizmo trasos atkarpą tarp kelio Nr. 171 ir Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelės) patenka į Dūkštų kraštovaizdžio draustinį (konservacinę funkcinio prioriteto zoną); minėtai teritorijai taikomi Bendrųjų buveinių apsaugai svarbių teritorijų apsaugos ir tvarkymo reikalavimų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gegužės 25 d. nutarimo Nr. 614 redakcija) „Dėl bendrųjų buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatų patvirtinimo“ (toliau – Aprašas) bestuburių gyvūnų buveinių apsaugos ir tvarkymo reikalavimai; „Aprašo 60 punktas nustato, kad niūriaspalvių auksavabalių (Osmoderma eremita) buveinėse negali būti iškertami seni drevėti ir džiūvantys medžiai, ypač ąžuolai; skatinama palikti nenukirstus nusilpusius, pažeistus brandžius lapuočių medžius; skatinama palikti nepašalintus išvirtusius senus lapuočius medžius. Atitinkamai, Aprašo 62 punktas nustato, kad purpurinių plokščiavabalių (Cucujus cinnaberinus) buveinėse negali būti iškertami seni ąžuolai ir guobiniai medžiai; skatinama palikti nenukirstų ne mažiau kaip 50 procentų brandžių, pažeistų ir nudžiūvusių lapuočių medžių; skatinama palikti nepašalintus senus išvirtusius lapuočius medžius.“
51. Vyriausybės 2011 m. gegužės 25 d. nutarimu Nr. 614 (Valstybės žinios, Nr. 67-3171) nauja redakcija išdėstytuose Bendrųjų buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatuose nustatyta, kad Niūriaspalvių auksavabalių (Osmoderma eremita) buveinėse negali būti iškertami seni drevėti ir džiūvantys medžiai, ypač ąžuolai (60.1 p.); skatinama palikti nenukirstus nusilpusius, pažeistus brandžius lapuočių medžius (60. 2 p.); skatinama palikti nepašalintus išvirtusius senus lapuočius medžius (60.3 p.).
52. Pažymėtina, kad Seimo 1994 m. lapkričio 22 d. priimtame ir 2001 m. balandžio 10 d. nauja redakcija išdėstytame Miškų įstatyme Nr. I-671 (Valstybės žinios, 1994, Nr. 96-1872; 2001, Nr. 35-1161) nustatyta, be kita ko, tai, kad „Miško infrastruktūra – miško medelynuose įrengta infrastruktūra, miško žemėje esantys miško keliai <...>“ (2 str.10 d., ginčui aktuali 2016 m. birželio 30 d. redakcija); Miškų urėdija – valstybės įmonė, patikėjimo teise valdanti, naudojanti valstybinius miškus ir jais disponuojanti įstatymų nustatyta tvarka, taip pat vykdanti juose kompleksinę miškų ūkio veiklą ir kitą įmonės įstatuose numatytą veiklą (2 str. 22 d.); Sanitarinis miško kirtimas– miško kirtimas, kai siekiant išvengti ligų ar miško kenkėjų plitimo plynai kertami stichinių nelaimių ar biotinių veiksnių sudarkyti ar žuvę medynai arba neplynai iškertami pažeisti, džiūstantys medžiai ir sausuoliai, vėjavartos ar vėjalaužos (2 str. 28 d.); Valstybiniai miškai – valstybinės reikšmės miškai ir kiti valstybei nuosavybės teise priklausantys miškai (2 str. 33 p.; ginčui aktuali 2016 m. birželio 30 d. redakcija); Miško apsaugos uždaviniai – saugoti mišką ir jo išteklius nuo neteisėtų veiksmų: savavališko miško kirtimo, miško naudojimo tvarkos pažeidimų, miško išteklių grobstymo, miško teršimo, šiukšlinimo, miško padegimo, naminių gyvulių daromos žalos; taip pat saugoti mišką nuo žvėrių daromos žalos, gaisrų, ligų, kenkėjų ir kitų stichinių nelaimių, miško dirvožemio ir medžių mechaninių pažeidimų. (17 str.); Miško valdytojai, savininkai ir naudotojai turi laikytis teisės aktais patvirtintų miško sanitarinės apsaugos reikalavimų, per nustatytą laiką išvežti iš miško arba tinkamai apsaugoti nuo kenkėjų miške paliekamą spygliuočių medieną. Miško valdytojai, savininkai ir naudotojai turi pranešti Valstybinei miškų tarnybai apie medžių ligų ir kenkėjų židinius (19 str. 1 d., ginčui aktuali 2017 m. liepos 11 d. redakcija); Uždraustų ar apribotų lankyti miškų ribas rodo miško valdytojo, savininko ar naudotojo pastatyti informaciniai ženklai (8 str. 4 d. ); „Miškų urėdija atlieka šias valstybines funkcijas: <...> Vyriausybės nustatyta tvarka organizuoja ir (ar) įgyvendina bendrą miško kelių priežiūrą ir taisymą (remontą) visų nuosavybės formų miškuose“ (5 str. 5 d. 3 p.).
53. Teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtos Miškų įstatymo nuostatos, jas vertinant kartu su kitomis šio įstatymo nuostatomis, viena vertus, neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad Miško apsaugos uždaviniai („saugoti mišką ir jo išteklius nuo [...] ligų, kenkėjų [...]“; 17 str.) esą apima uždavinį saugoti ir prižiūrėti kiekvieną pavienį miško medį ir kad Miškų urėdija esą turėtų vykdyti „kompleksinę miškų ūkio veiklą“ (2 str. 22 d.) kiekvieno valstybinės reikšmės miške augančio pavienio miško medžio, kuris kelia grėsmę miško lankytojams ar praeiviams dėl to, kad pažeistas kenkėjų ar yra dėl kitų veiksnių sutrūnijęs sausuolis, genėjimo ar nupjovimo būdu. Be to, pavienio miško medžio liga ar kenkėjų židinys jame neprivalo būti miškų valdytojų atitinkama minėto įstatymo reikalaujama tvarka praneštas taip, kaip tai privalo būti atliekama pranešant apie medžių ligas ir kenkėjų židinius juose (žr. minėto įstatymo 149 str. 1 d., ginčui aktuali 2017 m. liepos 11 d. redakcija). Kita vertus, minėtas Miško įstatymo 5 straipsnio 5 dalies 3 punktas, kuriame nustatyta, kad „Miškų urėdija atlieka šias valstybines funkcijas: <...> Vyriausybės nustatyta tvarka organizuoja ir (ar) įgyvendina bendrą miško kelių priežiūrą ir taisymą (remontą) visų nuosavybės formų miškuose“ (5 str. 5 d. 3 p.) leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad Miškų urėdija privalo vykdyti jai įstatymu pavestą miško kelių, juo labiau valstybiniuose miškuose, tinkamą priežiūrą, be kita ko, ant kelių ar šalia kelkraščių nuvirtusių ar nuvirsti galinčių medžių aspektu.
54. Pažymėtina, kad Vyriausybės 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimu „Dėl bendros miško kelių priežiūros ir taisymo (remonto) visų nuosavybės formų miškuose tvarkos aprašo patvirtinimo“ Nr. 1250 (TAR, 19246) patvirtinto Aprašo II skirsnyje „Miško kelių priežiūros ir taisymo (remonto) darbai“ nustatyta, kad „Tinkamos finansuoti iš Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos miško kelių priežiūros išlaidos: <...> užvirtusių medžių, kelio juostoje esančios sumedėjusios augalijos ir kitų saugiam eismui ir miško kelio naudojimui pagal paskirtį trukdančių kliūčių pašalinimas nuo miško kelio: (4.1 p.); „Bendrą miško kelių priežiūrą ir taisymą (remontą) visų nuosavybės formų miškuose Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos lėšomis organizuoja ir įgyvendina valstybės įmonė Valstybinių miškų urėdija <...>. Kiekvienas miškų urėdijos regioninis padalinys dalyvauja šiuos darbus organizuojant ir įgyvendinant savo veiklos teritorijoje esančiuose miškuose“ (6 p.).
55. Kaip jau minėta, kita svarbi aplinkybė, dėl kurios nesutaria ginčo šalys yra susijusi su įvykio vieta. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad įvykio vietoje yra pėsčiųjų takas. Pareiškėjo teigimu, įvykis įvyko vietinės reikšmės kelio, kuriuo leidžiamas automobilių eismas, kelkraštyje, kelio apsaugos zonoje. Pareiškėjo vertinimu, teismas vadovavosi atsakovo VĮ Valstybinių miškų urėdija atsiliepime pateikta įvykio vietos informacija, nepagrįsta jokiais įrodymais. Pareiškėjas nurodė, kad 2023 m. balandžio 7 d. pateikė teismui papildomus įrodymus dėl įvykio vietos – vairuotojo G. N. elektroninį laišką su paaiškinimu, iš jo gautas įvykio vietos papildomas nuotraukas, įvykio vietos nuotraukas iš Google maps, darytas 2019 m. balandžio mėnesį.
56. Šiuo aspektu, įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė ginčui išspręsti reikšmingų aplinkybių, susijusių su įvykio vieta (ABTĮ 80 str. 1 d.).
57. Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-904-520/2018). Todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas iš dalies tenkinti pareiškėjo ir atsakovo Miškų urėdijos apeliacinius skundus, teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
58. Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turi vienareikšmiai atsakyti ir išsamiai įvertinti: 1) ar įvykis įvyko Dūkštų pažintinio tako dalyje – pėsčiųjų, dviračių turizmo trasos atkarpoje tarp kelio Nr. 171 ir Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelės, taip, kaip ši atkarpa nurodyta byloje esančio biudžetinės įstaigos Dzūkijos Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos direktoriaus P. Č. pasirašytame 2023 m. birželio 21 d. rašte „Dėl saugomų teritorijų apsaugos reikalavimų ties Dūkštos pažintiniu taku“, kuriuo atsakoma į VĮ Valstybinės miškų urėdijos Nemenčinės regioninio padalinio 2023 m. birželio 20 d. paklausimą; 2) kas įrengė ir prižiūri „pėsčiųjų, dviračių turizmo trasos atkarpą tarp kelio Nr. 171 ir Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelės“, t. y. kas įrengė ir yra atsakingas už pėstiesiems, dviratininkams ir automobiliams (jų vairuotojams, valdytojams) skirtą taką; 3) ar Dūkštų pažintinio tako dalis – pėsčiųjų, dviračių turizmo trasos atkarpa tarp kelio Nr. 171 ir Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelės– yra (nėra) „miško kelias“, kuris numatytas Miškų įstatyme; 4) jei ginčo kelias (takas) yra „miško kelias“ pagal Miškų įstatymą, tai ar atsakovas VĮ Miškų urėdija yra atsakinga už jos įrengtą ir prižiūrimą „pėsčiųjų, dviračių turizmo trasos atkarpą tarp kelio Nr. 171 ir Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelės“; 5) kodėl pareiškėjo kliento apdrausti automobiliai nebuvo parkuojami „Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelėje“ ir buvo parkuojami tokioje vietoje, kuri nėra „Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelės“; 6) ar pareiškėjo apdraustųjų automobilių vairuotojai (valdytojai) galėjo numatyti ir prisiėmė atitinkamą medžio užvirtimo riziką, nuspręsdami parkuoti automobilius ne „Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelėje“, bet kitoje šio tako vietoje, kuri nėra „Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelė“.
59. Vertindamas nurodytą pirmąjį ir antrąjį klausimus, teismas turi įvertinti, ar ginčo teritorija yra saugoma teritorija ir yra tokios teritorijos suplanavimo schema, kurioje apibrėžta tam tikrų teritorijos dalių, taigi ir ginčui aktualios, teisinė padėtis (režimas). Teismas negali sureikšminti to, kad vairuotojai parkavimo vietoje nebuvo policijos vertinti ir (ar) nubausti dėl administracinio nusižengimo, jei nesant jokio parkavimo galimybių ar draudimų žymėjimo, atitinkamų kelio ženklų, policijos pareigūnai neturėjo galimybių nustatyti vietos režimo. Teismas turi įvertinti ne tiek tai, kas įrengė ginčo taką, kiek tai, kas jį valdo – patikėtinis pagal Miškų įstatymą ir kitus įstatymus, ar valstybė, kaip turto savininkė, atstovaujama atitinkamo subjekto – ir atsako už to turto padarytą žalą tuo aspektu, kad pareiga naudoti, valdyti ir, savininkui leidus, savininko vardu disponuoti turtu suponuoja ir pareigą atsakyti dėl netinkamos turto priežiūros.
60. Vertindamas nurodytą trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus, teismas turi įvertinti, ar esamoje (nesamoje) saugomos teritorijos planavimo schemoje apibrėžtas teritorijos režimas lemia ginčo teritorijos vertinimo pagrindus, jei teritorijos režimą patvirtinančia schema suplanuotas ne tik takas, bet ir aplinkui esanti atitinkama miško teritorija lemia, kad nėra pagrindo teigti (arba yra pagrindas teigti), jog ginčo takas – tai miško kelias.
61. Vertindamas nurodytą penktąjį ir šeštąjį klausimus, teismas turi įvertinti, ar nagrinėjamu atveju taikytinas atidaus ir protingo asmens standartas, t. y. ar atvykus į pažintinio tako teritoriją, atsakingas ir protingas asmuo gali pagrįstai tikėtis rizikų minimumo atsakingiems už priežiūrą asmenims tinkamai atliekant savo pareigas. Taigi teismas turi įvertinti, ar nagrinėjamu atveju būtų pagrindas teigti, jog vien aplinkybė, kad automobiliai nebuvo pastatyti į automobilių stovėjimo aikštelę, leidžia paneigti vairuotojų veiksmų atitiktį atidaus ir protingo asmens standartui, jei nenustatyta kas nors ypatingai svarbaus šiame kontekste.
62. Akcentuotina, kad teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl jis privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). Atsižvelgdama į nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas turi nustatyti, nurodytas aplinkybes, susijusias su įvykio vieta, nes tik tokiu atveju bus galima teisingai išnagrinėti bylą.
63. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas reikalavo atlyginti žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų CK 6.271 straipsnio pagrindu. Tokio pobūdžio bylose, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (CK 6.273 str. 1 d.). Taigi, tinkamas atsakovas šioje byloje, jei ginčas kyla ne iš civilinių teisinių santykių, bet dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis), turėjo būti ne valstybės įmonė Valstybinių miškų urėdija, o Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos.
64. Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, neištyrė jų visapusiškai ir objektyviai. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso teisės normų pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo ir atsakovo Miškų urėdijos apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
n u t a r i a:
Pareiškėjo „If P&C Insurance AS“, vykdančio veiklą per „If P&C Insurance AS” filialą Lietuvoje, ir atsakovo valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo (šiuo metu Regionų administracinis teismas) 2023 m. gegužės 9 d. sprendimą ir perduoti bylą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.