Administracinė byla Nr. eA-2196-575/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00089-2018-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2; 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. lapkričio 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. O. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. O. M. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja A. O. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2017 m. rugpjūčio 8 d. raštą Nr. 1SS-2065-(7.5.) (toliau – ir 2017 m. rugpjūčio 8 d. raštas); 2) panaikinti Tarnybos 2017 m. rugpjūčio 25 d. raštą Nr. 1SS-2182-(7.5.) (toliau – ir 2017 m. rugpjūčio 25 d. raštas); 3) priteisti pareiškėjai 4 875 000 Eur turtinę ir 100 000 Eur neturtinę žalą.
2. Pareiškėja paaiškino, kad atsakovas Tarnyba atliko neteisėtus veiksmus, nes pažeidė Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą ir Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymą, nes ne tik nesuteikė prašomos informacijos, bet suteikė melagingą informaciją, siekdamas nuslėpti pareiškėjos tėvo M. M. žemės užgrobimą. Atsakovo neteisėtus veiksmus įrodo jo tarnautojos pasirašytas 2017 m. rugpjūčio 8 d. raštas, taip pat 2017 m. rugpjūčio 25 d. raštas, kuriame patvirtinta melaginga informacija ir nurodyta, kad į pareiškėjos pareiškimus Tarnyba ateityje neatsakinės.
3. Pareiškėjos teigimu, Tarnyba melagingai nurodė, kad prašoma informacija pareiškėjai jau buvo suteikta 2012 m. rugsėjo 27 d. ir 2014 m. birželio 20 d. raštuose. Pareiškėjai niekada nebuvo suteikta informacija, kada jos tėvo M. M. žemė tapo valstybės nuosavybe, kokiais aktais ši žemė valstybės įmonėje (Toliau – ir VĮ) Registrų centre buvo įregistruota kaip valstybės nuosavybė, nei kam M. M. žeme valstybės pareigūnai leido naudotis, negrąžindami teisėtiems žemės savininkams.
4. Atsakovas melagingai nurodė, kad M. M. žeme nuo 1991 m. spalio 1 d. iki 2006 m. spalio 26 d. naudojosi Lietuvos veterinarijos akademija (toliau – ir LVA) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų pagrindu. Nė vienu Vyriausybės nutarimu M. M. žemė nebuvo priskirta naudotis LVA, tai įrodo Vyriausybės nutarimų tekstai. Pirmuoju Vyriausybės nutarimu, priimtu 1991 m. gruodžio 9 d., išvardytos žemės ūkio įmonės ir organizacijos, taip pat ir LVA, kurios negali būti privatizuojamos. Kai kurioms neprivatizuotinų įmonių ir organizacijų, taip pat ir LVA, Vyriausybė šiuo nutarimu nustatė skiriamos žemės dydį, kuri taip pat negali būti privatizuojama, o skiriama tik naudotis. Tai reiškia, kad Kauno apskrities viršininko administracijos pareigūnai LVA galėjo paskirti naudotis tik valstybinę žemę, kuri ir toliau liks valstybės nuosavybe, nes LVA negalės jai paskirtos žemės privatizuoti. Kadangi Vyriausybės nutarimas, nustatantis, jog LVA skirtinas 1 000 ha dydžio žemės plotas, buvo priimtas 1991 m. gruodžio 9 d., todėl remiantis šiuo nutarimu nuo 1991 m. spalio 1 d. LVA naudotis M. M. žeme negalėjo.
5. Pareiškėja teigia, kad remiantis 2001 m. kovo 8 d. Vyriausybės nutarimu, Kauno apskrities viršininko įsakymu 2003 m. gegužės 16 d. buvo patvirtintas LVA skiriamos naudotis valstybinės žemės planas, į kurį neteisėtai buvo įtraukta M. M. žemė, ir planas, kaip valstybinė, žemė įregistruotas VĮ Registrų centre. Taip 2003 metais M. M. žemė kaip bevardė tapo valstybės nuosavybe. VĮ Registrų centras išduoda pažymas, kad M. M. jokios žemės neturėjo ir neturi. M. M. žemės nuosavybė yra nuslėpta.
6. Kauno apskrities viršininko administracija 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965 nusprendė atkurti pareiškėjos broliui J. V. M. nuosavybės teises į jam tenkančią tėvo 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini). Sprendimas yra niekinis, nes broliui žemė negrąžinta, jis jokių nuosavybės teisių į tėvo žemę neįgijo, sprendimą atsisakyta įvykdyti, VĮ Registrų centras atsisakė jį įregistruoti, nurodydamas, kad šiuo administraciniu sprendimu broliui nuosavybės teisės į žemę neatkurtos. Tarnyba suteikė melagingą informaciją, kad LVA Vyriausybės nutarimais jai paskirta žeme naudojasi nuo 1991 m. spalio 1 d., siekdama nuslėpti, kad M. M. žemė užgrobta – žemė negrąžinta ir už ją neatlyginta, apgaule paversta valstybine. Tarnyba iš viso nepateikė informacijos, kokiais valdymo institucijos aktais ir kokiais įstatymais remiantis M. M. žemė buvo suteikta naudotis tiems, kas ja naudojosi nuo 1991 m. spalio 1 d., LVA naudotis M. M. žeme nuo to laiko negalėjo, nes tik 2003 metais LVA tenkančios naudotis valstybinės žemės planas, į kurį neteisėtai buvo įtraukta M. M. žemė, buvo patvirtintas ir įregistruotas VĮ Registrų centre.
7. Atsakovas įvykdė neteisėtus veiksmus, nes skundžiamais 2017 m. rugpjūčio 8 d. ir 2017 m. rugpjūčio 25 d. raštais suteikė melagingą informaciją. Dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų žalą privalo atlyginti valstybė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.). Turtinė žala atsirado dėl to, kad atsakovas slepia informaciją apie M. M. žemę. Jeigu Tarnyba suteiktų teisingą informaciją, būtų akivaizdu, kad M. M. žemė užgrobta ir turėtų būti grąžinta. Turtinės žalos dydis atitinka negrąžintos 15 ha šalia Kauno gražioje vietoje esančios žemės vertę – 4 500 000 Eur, taip pat 375 000 Eur žalą, patirtą negalint naudotis žeme 25 metus (1992–2017 metais), skaičiuojant po 1 000 Eur už hektarą per metus. Iš viso turtinės žalos dydis – 4 875 000 eurų. Pareiškėja neturtinę žalą, remdamasi CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, įvertino 100 000 Eur, kadangi dėl užgrobtos žemės patyrė nuolatinių išgyvenimų, susirgo depresija, ypač kentėjo matydama motinos ir brolio išgyvenimus.
8. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.
9. Tarnyba paaiškino, kad pareiškėjos prašomuose panaikinti Tarnybos raštuose nėra melagingos, neteisėtos ar teisės aktus pažeidžiančios informacijos, kadangi raštuose iš esmės pareiškėjai yra pakartojama tai, kas konstatuota įsiteisėjusiais teismų sprendimais, arba pareiškėjai buvo pažymėta, kad ji kreipiasi su prašymais, skundais dėl tų pačių dalykų, dėl ko Tarnyba pareiškėjai jau atsakė ankstesniais raštais, todėl nėra jokio teisinio pagrindo minėtus atsakovo raštus naikinti.
10. Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui“ (toliau – ir Atkūrimo sprendimas) pareiškėjos broliui J. V. M. atkurtos nuosavybės teisės į 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško, atlyginant pinigais. Taigi, pretendentui J. V. M. yra atkurtos nuosavybės teisės į visą jam priklausančią buvusio savininko M. M. valdytą žemę – 15 ha, atlyginant pinigais. Pareiškėja nėra pretendentė į buvusio savininko M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę, nes teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nesikreipė su prašymu atkurti nuosavybės teises į šio buvusio savininko turėtą žemę į valstybės instituciją, sprendžiančią nuosavybės teisių į žemę atkūrimą. Šios aplinkybės konstatuotos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. liepos 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A525-2132/2012 (pastaba: Tarnybos nurodomą bylą LVAT išnagrinėjo priimdamas nutartį).
11. Vyriausybės nutarimais, be kita ko ir Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 266 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimo Nr. 1026 „Dėl žemės, suteiktos mokslo bei mokymo įstaigoms ir perduotos valstybiniams specializuotiems sėklininkystės ir veislininkystės ūkiams, specialiosios paskirties veislininkystės bendrovėms, naudotojų ir jų naudojamų žemės sklypų dydžio nustatymo” dalinio pakeitimo“ Lietuvos veterinarijos akademijai (šiuo metu – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) priskirtas 815 ha žemės plotas. Į šį žemės plotą patenka visas buvusio žemės savininko M. M. iki nacionalizacijos valdytos 15 ha žemės plotas. Kad pareiškėjos broliui atkuriant nuosavybės teises jokie teisės aktai nebuvo pažeisti ir jokių neteisėtų valstybės valdžios institucijos veiksmų nėra, konstatuota įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. Nr. I-2325-142/09, LVAT 2010 m. gruodžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1636/2010).
12. Dėl pareiškėjos reikalavimų priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, Tarnyba pažymėjo, kad viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai. Nagrinėjamu atveju nėra valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, kaip pirmosios būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos. Tarnybos teigimu, pareiškėja prašo priteisti 4 875 000 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimą dėl to, kad pareiškėjos broliui nebuvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 15 ha žemės sklypą, o ne dėl to, kad Tarnyba būtų netinkamai paskaičiavusi atlyginimą už valstybės išperkamą žemę. Tačiau LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1219/2013 pažymėjo, kad pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo nėra pagrįstas, kadangi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnio 9 dalyje nustatyti piniginių atlyginimų piliečiams už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą pagrindai yra taikomi piliečiams, kurie turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, o pareiškėja nėra pripažinta pretendente į nuosavybės teisių į M. M. valdytą žemę atkūrimą, todėl ji negali pretenduoti į piniginį atlyginimą už negrąžinamą nuosavybę. Nesant atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei kilti, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja patyrė kokią nors žalą.
13. Atsakovas akcentuoja, kad teismai ne kartą nagrinėjo analogiškus pareiškėjos skundus dėl žalos atlyginimo ir konstatavo, kad pareiškėja neturi materialinio teisinio reikalavimo dėl žalos atlyginimo, kadangi nėra pripažinta pretendente į nuosavybės teisių į M. M. valdytą žemę atkūrimą – pareiškėja nagrinėjamo ginčo atveju nėra tas subjektas, kurio teisės ir teisėti interesai yra pažeisti. Pareiškėja vėl teikia skundą teismui iš esmės dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, dėl ko teismai jau yra pasisakę. Tarnyba pažymėjo, kad pareiškėjos reikalavimui dėl žalos atlyginimo turi būti taikomas 3 metų senaties terminas, nes pareiškėja žalą kildina iš 2006 m. spalio 26 d. Atkūrimo sprendimo, kuris teismine tvarka nenuginčytas.
14. Tarnyba atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-678-331/2018 (toliau – ir administracinė byla Nr. eI-678-331/2018) pagal pareiškėjos O. A. M. 2017 m. spalio 23 d. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tarnybos, dėl valstybės pareigūnų neteisėtų veiksmų ir dėl to atsiradusio valstybės nepagrįsto praturtėjimo, žalos atlyginimo. Tai reiškia, kad minėtoje administracinėje byloje yra nagrinėjamas tos pačios pareiškėjos skundas, tam pačiam atsakovui – Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tarnybos, ir tuo pačiu pagrindu – dėl Tarnybos pareigūnų neteisėtų veiksmų ir žalos atlyginimo, atkuriant nuosavybes teises į pareiškėjos tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytus 15 ha žemės. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 68 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjama byla ir administracinė byla Nr. eI-678-331/2018 sujungtinos į vieną bylą.
II.
15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 13 d. sprendimu administracinės bylos dalį dėl pareiškėjos reikalavimų panaikinti Tarnybos 2017 m. rugpjūčio 8 d. ir 2017 m. rugpjūčio 25 d. raštus nutraukė, kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
16. Teismas nustatė, kad:
16.1. Tarnyba gavo pareiškėjos 2017 m. rugpjūčio 1 d. prašymą „Dėl informacijos suteikimo“, kuriame pareiškėja prašė informuoti, kas naudojosi M. M. žeme nuo 1991 m. spalio 1 d. iki 2006 m. spalio 26 d., kokiais valdymo institucijos aktais M. M. žeme buvo leista naudotis nurodytiems naudotojams, kokiais įstatymais remiantis M. M. žemė suteikta naudotis nurodytiems naudotojams; Tarnyba skundžiamu 2017 m. rugpjūčio 8 d. raštu informavo, kad pareiškėjai į klausimus, kas, kada ir kokiu pagrindu tapo jos tėvo M. M. iki nacionalizacijos turėtos žemės savininkas, kada ir kokiu teisės pagrindu ir kokiam savininkui nuosavybės teisės į šią žemę įregistruotos VĮ Registrų centre, yra išsamiai atsakyta Tarnybos 2012 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. 1SS-(7.5.)-1812 „Dėl pareiškimo išnagrinėjimo“ (toliau – ir 2012 m. rugsėjo 27 d. raštas) ir 2014 m. birželio 20 d. raštu Nr. 1SS-(7.5.)-1572 „Dėl skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir 2014 m. birželio 20 d. raštas);
16.2. Tarnyba 2017 m. rugpjūčio 21 d. gavo pareiškėjos 2017 m. rugpjūčio 18 d. pakartotinį prašymą „Dėl informacijos suteikimo“ kuriame pareiškėja prašė informuoti, kas naudojosi M. M. žeme nuo 1991 m. spalio 1 d. iki 2006 m. spalio 26 d., kokiais valdymo institucijos aktais M. M. žeme buvo leista naudotis nurodytiems naudotojams; kokiais įstatymais remiantis M. M. žemė suteikta naudotis nurodytiems naudotojams, taip pat pareiškėja prašė M. M. žemę nedelsiant grąžinti; Tarnyba skundžiamu 2017 m. rugpjūčio 25 d. raštu informavo pareiškėją, kad jai į keliamus klausimus buvo atsakyta ankstesniais Tarnybos raštais – 2012 m. rugsėjo 27 d. raštu, 2014 m. birželio 20 d. raštu, 2017 m. rugpjūčio 7 d. raštu, dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. M. žemę pareiškėjai išsamiai atsakyta Tarnybos 2014 m. gruodžio 9 d. raštu Nr. 1SS-(7.5.)-3097 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ ir 2016 m. birželio 17 d. raštu Nr. 1SS-1948-(7.5.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ (toliau – ir 2016 m. birželio 17 d. raštas); kadangi pakartotiniame prašyme pareiškėja nepateikė naujų faktinių duomenų, leidžiančių nuginčyti bei pakeisti Tarnybos 2017 m. rugpjūčio 8 d. raštą, Tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu, pareiškėjos prašymo dalį, kuriuo prašoma atsakyti į klausimą, kas naudojosi M. M. žeme nuo 1991 m. spalio 1 d. iki 2006 m. spalio 26 d., kokiais valdymo institucijos aktais M. M. žeme buvo leista naudotis nurodytiems naudotojams, kokiais įstatymais remiantis M. M. žemė suteikta naudotis nurodytiems naudotojams, paliko nenagrinėtą, o administracinę procedūrą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. M. žemę nutraukė VAĮ 27 straipsnio 5 dalies pagrindu, nes pareiškėja dėl Tarnybos 2016 m. birželio 17 d. rašto panaikinimo kreipėsi į administracinį teismą.
17. Įvertinęs skundžiamų raštų turinį, teismas darė išvadą, kad šiuose atsakymuose nėra melagingos, neteisėtos ar teisės aktus pažeidžiančios informacijos, kadangi juose iš esmės pakartojama tai, kas konstatuota įsiteisėjusiais teismų sprendimais, arba pareiškėjai paaiškinama, kad ji kreipiasi su prašymais, skundais dėl tų pačių dalykų, dėl kurių Tarnyba jai jau atsakė ankstesniuose raštuose.
18. Teismas pažymėjo, kad pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 17 straipsnio nuostatas, ginčo administracinėje byloje dalykas gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką šiuo klausimu, teismas nurodė, kad jeigu skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektas.
19. Teismo vertinimu, Tarnyba skundžiamuose raštuose informavo pareiškėją, kad jai į visus keltus klausimus dėl pareiškėjos tėvo iki nacionalizacijos turėtos žemės dabartinio savininko yra išsamiai atsakyta, informacija pateikta ankstesniuose Tarnybos raštuose. Teismas darė išvadą, kad skundžiami raštai yra informacinio aiškinamojo pobūdžio dokumentai, t. y. pateikti atsakymai į pareiškėjos pareiškimus, todėl nelaikytini ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamais administraciniais aktais. Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas bylos dalį dėl Tarnybos 2017 m. rugpjūčio 8 d. ir 2017 m. rugpjūčio 25 d. raštų panaikinimo nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 103 str. 1 p.).
20. Vertindamas pareiškėjos argumentus dėl valstybei keliamo reikalavimo atlyginti žalą, teismas pažymėjo, kad toks reikalavimas gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Teismas nurodė, kad pareiškėja, kaip ji teigė skunde, patyrė žalą dėl to, jog Tarnyba įvykdė neteisėtus veiksmus, nes skundžiamais raštais suteikė melagingą informaciją, pažeisdama Visuomenės informavimo įstatymą ir Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymą, Tarnyba slepia informaciją apie M. M. žemę, jeigu Tarnyba suteiktų teisingą informaciją, būtų akivaizdu, kad M. M. žemė užgrobta ir grąžintina.
21. Teismas pakartojo Tarnybos atsiliepime nurodytas faktines aplinkybes, susijusias su nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemę procesu, ir įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose konstatuotas aplinkybes dėl pareiškėjos teisinio materialinio suinteresuotumo. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju nėra sąlygų, dėl kurių valstybės institucijos turėtų atlyginti pareiškėjos prašomą turtinę žalą. Dėl pareiškėjos reikalavimo atlyginti neturtinę žalą (100 000 Eur), nes dėl institucijos melo ji patyrė nuolatinių išgyvenimų, teismas nurodė, kad pareiga įrodyti, jog patirta tam tikra žala, tenka pareiškėjui, jis taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, prašydama priteisti neturtinę žalą, nurodė tik tai, kad patiria rūpesčių dėl susidariusius situacijos, be to, šiuo atveju atsakovo veiksmų neteisėtumas nebuvo nustatytas, todėl reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą teismas atmetė.
III.
22. Pareiškėja A. O. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.
23. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismo prašė pripažinti melagingais, neteisėtais ir panaikinti du atsakovo Tarnybos raštus, taip pat prašė iš Lietuvos valstybės priteisti turtinę ir neturtinę žalą, kuri atsirado dėl šių konkrečių neteisėtų Tarnybos veiksmų. Pareiškėjos teigimu, Tarnyba melavo, nes Tarnybos 2012 m. rugsėjo 27 d. raštas patvirtino, jog Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, kuris naudojasi pareiškėjos tėvo žeme, tos žemės nenaudoja mokslo bei mokymo tikslams, nes žemė yra apleista, užpelkėjusi ir nenaudojama, šiame rašte nėra jokios informacijos, kas naudojosi pareiškėjos tėvo žeme nuo 1991 m. spalio 1 d. iki 2006 m. spalio 26 d., kokiais valdymo institucijos aktais M. M. žeme buvo leista naudotis nurodytiems naudotojams ir kokiais įstatymais remiantis M. M. žemė suteikta naudotis nurodytiems naudotojams.
24. Atsakovas Tarnyba meluoja, kad ir kitame 2014 m. birželio 20 d. atsakyme pareiškėjai buvo suteikta prašoma informacija. Šiame rašte meluojama, kad Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 266 M. M. žemė pateko į Lietuvos veterinarijos akademijai minėtu nutarimu patvirtintą 815 ha plotą, taip pat pakartojamas melas, kad M. M. žemė paskelbus sovietinę deklaraciją buvo nacionalizuota. Kada M. M. žemė tapo valstybės nuosavybe, šiame rašte neatsakyta.
25. Pareiškėja nurodo, kad M. M. žemė niekada nebuvo nacionalizuota, prieš karą buvo nacionalizuota virš 30 ha, o po karo virš 20 ha turėta ūkininkų žemė. Kadangi M. M. turėjo 15 ha, net pagal sovietinius įstatymus jo žemė nebuvo nacionalizuota. Kad pareiškėjos tėvo žemė nebuvo nacionalizuota iki 1948 m. gegužės 22 d., įrodo Lietuvos ypatingojo archyvo pažyma, kurią pareiškėja prideda. M. M. buvo pripažintas buožinio 15 ha ūkio savininku, todėl pareiškėjos šeima 1948 m. gegužės 22 d. buvo tremiama į Sibirą, užgrobtas visas šeimos turtas, įskaitant ir žemę.
26. Kadangi teismas nutraukė bylos dalį dėl Tarnybos raštų panaikinimo, tai negalėjo būti svarstomas ir žalos atsiradimo klausimas. Teismas nutraukė tik dalį bylos, slėpdamas Tarnybos melą, tačiau teismas negalėjo nutraukti bylos dalies, nes skundžiamų Tarnybos raštų teisėtumo patikrinimas patenka į administracinių teismų kompetenciją, juo labiau, kad šiuose raštuose suteikta melaginga informacija, siekiant nuslėpti nusikalstamus veiksmus užgrobiant pareiškėjos tėvo 15 ha žemės ir pareiškėjai sukelia labai sunkias pasekmes, nes Tarnyba pateisina žemės užgrobimą.
27. Vadovaujantis Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymu, pareiškėja turėjo teisę gauti tikslią, teisėtą bei objektyvią informaciją. Kadangi atsakovas Tarnyba suteikė melagingą informaciją, teismo tvirtinimas, kad melaginga informacija yra teisėta, yra nusikalstamas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas akivaizdžiu melu, todėl toks sprendimas turi būti panaikintas.
28. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
29. Tarnyba atsiliepime pakartoja argumentus dėl pareiškėjos tėvui iki nacionalizacijos priklausiusios 15 ha žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei. Pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad skundžiami raštai yra informacinio aiškinamojo pobūdžio dokumentai, pateikti atsakymai į pareiškėjos pareiškimus, todėl nelaikytini ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamais administraciniais aktais.
30. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais pripažinta, kad: pareiškėja nėra išreiškusi valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos tėvui priklausantį žemės sklypą; pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo nėra pagrįstas, nes pareiškėja nėra pripažinta pretendente į nuosavybės teisių į jos tėvo valdytą žemę atkūrimą, todėl ji negali pretenduoti į piniginį atlyginimą už negrąžinamą nuosavybę; pareiškėja neturi materialinio teisinio reikalavimo dėl žalos atlyginimo; nenustačius, kad pareiškėja buvo pretendentė, kuriai buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą natūra, Tarnyba neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir šiuo atveju nėra sąlygų, dėl kurių buvimo kiltų valstybės institucijoms pareiga atlyginti pareiškėjos prašomą žalą. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu pagrindu šie faktai iš naujo neįrodinėjami.
31. Pareiškėja kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus dokumentus administracinėje byloje, tačiau pareiškėjos pateikta Lietuvos ypatingojo archyvo 2016 m. rugpjūčio 24 d. pažyma apie M. šeimą Nr. P2-2581 galėjo būti pateikta pirmos instancijos teismui.
32. Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjęs bylos faktines bei teisines aplinkybes, padarė teisingą išvadą, kad Tarnyba jokių neteisėtų veiksmų neatliko, pareiškėjos skundas dėl Tarnybos raštų ir dėl žalos atlyginimo nepagrįstas, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
33. Byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. rugpjūčio 8 d. rašto Nr. 1SS-2065-(7.5.) ir 2017 m. rugpjūčio 25 d. rašto Nr. 1SS-2182-(7.5.) teisėtumo ir pagrįstumo ir dėl reikalavimo priteisti pareiškėjai iš Lietuvos valstybės turtinę ir neturinę žalą.
34. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
35. Visų pirma teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1529-629/2019 atmetė A. O. M. apeliacinį skundą, kuriuo ji prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, 4 800 000 Eur turtinės žalos ir 100 000 Eur neturtinės žalos dėl to, kad, jos teigimu, jos tėvui priklausiusi žemė negrąžinta ir už ją neatlyginta, ji nepagrįstai buvo paskirta naudotis Lietuvos veterinarijos akademijai ir neteisėtai į ją VĮ Registrų centre yra įregistruotos valstybės nuosavybės teisės, kad, pareiškėjos teigimu, valstybė neįgijo nuosavybės teisių į pareiškėjos tėvo M. M. žemę, todėl valstybė ją valdo be teisėto pagrindo, valstybė nepagrįstai praturtėjo pareiškėjos sąskaita, Tarnybos pareigūnai tai žino, tačiau atsisako grąžinti M. M. žemę, dėl ko atsirado žala.
36. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja nurodo iš esmės tą pačią sumą, iš dalies kartoja tuos pačius teiginius kaip ir išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-1529-629/2019. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punktai draudžia asmeniui pakartotinai kelti tuos pačius klausimus, kai yra jau įsiteisėjęs teismo sprendimas. Todėl teismas nepasisakys dėl tų apeliacinio skundo argumentų, kuriuos ji kėlė administracinėje byloje Nr. eA-1529-629/2019.
37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad ginčo administracinėje byloje dalykas gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Jeigu skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, tai jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektas, nes nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas iš esmės būtų betikslis (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2907/12, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-424/2010; 2010 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-667/2010; 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1458/2010).
38. Teisėjų kolegija, įvertinusi Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. rugpjūčio 8 d. rašto Nr. 1SS-2065-(7.5.) ir 2017 m. rugpjūčio 25 d. rašto Nr. 1SS-2182-(7.5.) turinį, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog atsakovas skundžiamuose raštuose informavo pareiškėją, kad jai į klausimus, kas, kada ir kokiu pagrindu tapo jos tėvo M. M. iki nacionalizacijos turėtos žemės savininku, kada ir kokiu teisės pagrindu ir kokiam savininkui nuosavybės teisės į šią žemę įregistruotos valstybės įmonėje Registrų centre, yra išsamiai atsakyta Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. 1SS-(7.5.)-1812 „Dėl pareiškimo išnagrinėjimo“ ir 2014 m. birželio 20 d. raštu Nr. 1SS-(7.5.)-1572 „Dėl skundo nagrinėjimo“, ir pateikė kitą informaciją. Taigi, skundžiami raštai yra informacinio aiškinamojo pobūdžio dokumentai ir nelaikytini ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamais administraciniais aktais.
39. Apeliantės teiginys, kad raštai sukelia jai pasekmes, nes suteikdama melagingą informaciją Tarnyba pateisina jos tėvo M. M. 15 ha žemės užgrobimą, yra subjektyvus apeliantės vertinimas, neatitinkantis nei raštų turinio, nei bylos faktinių aplinkybių.
40. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė bylos dalį dėl Nacionalinės žemės tarnybos 2017 m. rugpjūčio 8 d. rašto Nr. 1SS-2065-(7.5.) ir 2017 m. rugpjūčio 25 d. rašto Nr. 1SS-2182-(7.5.).
41. Iš apeliacinio skundo seka, kad apeliantė mano, kad pažeista jos teisė gauti informaciją, informacija melaginga, nepilna. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas ne tik įtvirtina asmenų teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, informaciją, bet nustato ir tos teisės realizavimo tvarką. Šio įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje yra apibrėžta, kad informacija yra žinios, kuriomis disponuoja institucija, vykdydama viešąsias funkcijas. Taigi, institucija nepateikdama tų žinių, kurių neturi, asmens teisių nepažeidžia. Be to, informacija pagal šį įstatymą nėra apibendrinamojo pobūdžio išvados ar nuomonė. Taip pat pagal šį įstatymą pareiškėja neturi teisės reikalauti, kad institucija turėtų tokią pat nuomonę apie gyvenimiškus faktus, kokią turi ir pareiškėja ir ją išdėstytų pareiškėjai raštu.
42. Teismas, įvertinęs Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. rugpjūčio 8 d. rašto Nr. 1SS-2065-(7.5.) ir 2017 m. rugpjūčio 25 d. rašto Nr. 1SS-2182-(7.5.) turinį, daro išvadą, kad pareiškėjos prašomuose panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos raštuose nėra melagingos, neteisėtos ar teisės aktus pažeidžiančios informacijos, kadangi juose iš esmės pakartojama tai, kas konstatuota įsiteisėjusiais teismų sprendimais (žr. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2325-142/09; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1636/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2132/2012; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1219/2013), arba pareiškėjai buvo pažymėta, kad ji kreipiasi su prašymais, skundais dėl tų pačių dalykų, dėl kurių Tarnyba jai jau atsakė ankstesniuose raštuose.
43. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad reikalavimas atlyginti žalą (ir turtinę, ir neturtinę) gali būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjos nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010). Šioje byloje atsakovo veiksmų neteisėtumas nebuvo įrodytas, reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą atmestinas kaip nepagrįstas.
44. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skundžiamo įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija