Administracinė byla Nr. eA-1640-556/2017
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00127-2016-4
Procesinio sprendimo kategorija 24.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. lapkričio 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jūros smeltė“ skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Jūros smeltė“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi teismą, prašydamas panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) 2016 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. (4.27.)-D3-268 „Dėl leidimo prekiauti ir teikti paslaugas viešose vietose, (duomenys neskelbtini), Palangoje“, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą prekybai nurodytame žemės sklype, ir įpareigoti atsakovą patenkinti 2015 m. gegužės 22 d. prašymą dėl leidimo prekiauti išdavimo.
2. Nurodė, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1933-243/2015 panaikintas Palangos miesto savivaldybės administracijos 2015 m. liepos 1 d. sprendimas Nr. (4.27)-D3-2229 „Dėl leidimo (duomenys neskelbtini), Palangoje“ ir Palangos miesto savivaldybės administracija įpareigota per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išnagrinėti UAB „Jūros smeltė“ 2015 m. gegužės 22 d. prašymą dėl leidimo prekiauti išdavimo. Atsakovas, pakartotinai išnagrinėjęs 2015 m. gegužės 22 d. prašymą, ginčijamu 2016 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. (4.27.)-D3-268 prašymo nepatenkino ir leidimo prekiauti neišdavė. Ginčijamas sprendimas grindžiamas dviem aplinkybėmis: 1) prekybos kioskai, iš kurių prašoma išduoti leidimą prekybai, yra nekilnojamieji daiktai ir I grupės nesudėtingi statiniai, todėl su prašymu dėl leidimo prekybai turėjo būti pateiktas supaprastintas statybos projektas pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 32 punktą, o kadangi sklypas yra registruotos kultūros vertybės – Palangos miesto istorinės dalies, pripažintos saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui teritorijoje bei registruotos kultūros vertybės, valstybės saugomos Palangos vilos „Jūros akis“, pripažintos saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui, teritorijoje, t. y. kultūros paveldo objekto teritorijoje, reikalingas rašytinis pritarimas supaprastintam statybos projektui; 2) žemės sklype, kuriame prašoma išduoti leidimą prekybai, galioja Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano, patvirtinto Palangos miesto savivaldybės tarybos 2000 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 32, sprendiniai, kuriuose nurodoma statinių aukščio, užstatymo tankumo ir intensyvumo nedidinti, paliekama esama statybos linija, nes sklypas yra registruotos kultūros vertybės – Palangos miesto istorinės dalies, pripažintos saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui teritorijoje bei registruotos kultūros vertybės, valstybės saugomos Palangos vilos „Jūros akis“, pripažintos saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui, teritorijoje, t. y. kultūros paveldo objekto teritorijoje.
3. Argumentavo, kad pirmuoju argumentu atsakovas rėmėsi nagrinėjant nurodytą administracinę bylą ir jo nepagrįstumą įsiteisėjusiu sprendimu teismas konstatavo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu, nurodydamas, jog statiniai (kioskai), iš kurių siekiama prekiauti, nepriskirtini statiniams (ir laikiniems) ir yra laikytini kilnojamaisiais daiktais, jiems STR normos netaikomos.
4. Dėl antrojo atsakovo argumento nurodė, jog neaišku, kokių konkrečių reikalavimų, susijusių su paveldosauga, pareiškėjas neatitinka, pateikta nuoroda į Palangos miesto centrinės dalies detalųjį planą, tačiau nenurodyta, kaip konkrečiai prašymas dėl leidimo prekybai neatitinka detaliojo plano reikalavimų. Tinkamas motyvų neišdėstymas ne tik lemia administracinio akto neteisėtumą ir nepagrįstumą, taip pat apsunkina administracinio ginčo nagrinėjimą. Pažymėjo, jog šiuo argumentu atsakovas taip pat rėmėsi teismo panaikintame 2015 m. liepos 1 d. sprendime Nr. (4.27)-D3-2229, o teismas konstatavo, jog statiniai pastatyti 2011 metais, teritorijos statusas nėra pasikeitęs, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys 2011 m. birželio 15 d. raštu Nr. (7.12)2Kl-723 suderino laikinų prekybinių įrenginių projektą, jam pritarė Palangos miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrius 2011 m. birželio 23 d.
5. Pažymėjo, kad atsakovas, antrą kartą neišduodamas leidimo prekiauti, vadovavęsis tais pačiais argumentais, kurie išdėstyti panaikintame 2015 m. liepos 1 d. sprendime Nr. (4.27)-D3-2229, piktnaudžiavo teise. Pareiškėjas tokius veiksmus vertino kaip sąmoningą pareigų nevykdymą ir leidimo prekybai išdavimo vilkinimą, siekiant pareiškėjui vėl sudaryti kliūtis vykdyti prekybą 2016 metų vasarą. Nurodė, jog pateikė visus reikalingus dokumentus leidimui gauti, todėl prašė atsakovą įpareigoti išduoti leidimą prekybai.
6. Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
7. Nesutiko su pareiškėjo pozicija, jog Klaipėdos apygardos administracinio teismas 2015 m. gruodžio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-1933-243/2015 konstatavo ginčo objektus esant įrenginiais. Teigė, jog teismas neanalizavo teisės normų, reglamentuojančių kilnojamųjų ir nekilnojamųjų daiktų sąvokas, nevertino objektų Statybos įstatymo požiūriu. Laikėsi pozicijos, jog pareiškėjas prašė išduoti leidimą I grupės nesudėtingiems statiniams, esantiems kultūros paveldo objekto teritorijoje, kuriems privalomas rašytinis pritarimas supaprastintam statybos projektui, ir savo poziciją grindė teismų praktika analogiškoje byloje, t. y. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartimi administracinėje byloje A-980-858/2015, kurioje nurodyta, jog statinys yra nekilnojamasis daiktas, kurį apibūdina trys požymiai: 1) daikto sukūrimas vykdant statybos darbus; 2) kuriant daiktą buvo vartojami statybos produktai; 3) daiktas yra tvirtai sujungtas su žeme. Atsakovo teigimu, objektai, iš kurių prekybai vykdyti pareiškėjas siekia gauti leidimą, būtent ir atitinka šiuos požymius, todėl su prašymu pareiškėja turėjo pateikti supaprastintą statybos projektą pagal STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 32 punktą ir, atsižvelgiant į tai, jog sklypas yra kultūros paveldo objekto teritorijoje, jam taikomi Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano sprendiniai, kuriuose nurodoma statinių aukščio, užstatymo tankumo ir intensyvumo nedidinti, paliekama esama statybos linija (kvartalas Nr. U-5, sklypo Nr. 8).
8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepimu siūlė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
9. Nurodė, kad nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog valstybės saugomo kultūros paveldo objekto teritorijoje esančioms laikinoms prekybos vietoms Departamento Klaipėdos skyrius yra pritaręs 2011 m. birželio 15 d. raštu Nr.(7.12)2Kl-723. Pritarimas buvo duotas konkrečiam terminui, t. y. iki 2011 m. spalio 1 d., be to, pritarta kitokios konstrukcijos prekybos įrenginiams bei jų išdėstymui nekilnojamojo kultūros paveldo objekto teritorijoje.
10. Pažymėjo, kad valstybinės žemės nuomos sutartyje 2014 m. liepos 4 d. Nr. 16SŽN-(14.16.55.)-49 nėra nustatyta galimybė sklype įrengti prekybos vietas ir statyti prekybos įrenginius. Nurodė, jog 2016 m. balandžio 11 d. patvirtintas naujas Palangos miesto istorines dalies tvarkymo planas, pagal kurio nuostatas reikalaujama saugoti J. Basanavičiaus gatvės vilų užstatymo linijas ir šalinti šalia saugomos kultūros paveldo objektų atsiradusius priestatus ir kitokius įrenginius, trukdančius apžvelgti kultūros paveldo objektus.
11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) atsiliepimu nepareiškė nuomonės dėl skundo reikalavimo pagrįstumo.
12. Teigė, jog ginčui reikšminga aplinkybė yra tai, ar objektai (kioskai) yra laikytini statiniais. Pažymėjo, jog Inspekcijos 2015 m. gruodžio 15 d. raštas „Dėl kiosko priskyrimo laikinajam statiniui“ (Nr. 7D-2039)) Nr. 2D-19656 (8.4) yra konsultacinio pobūdžio atsakymas įvertinus vaizdinę informaciją (brėžinį), todėl nelaikytinas Inspekcijos sprendimu konkrečioje situacijoje.
II.
13. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Palangos miesto savivaldybės administracijos 2016 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. (4.27)-D3-268 „Dėl leidimo prekiauti ir teikti paslaugas viešosiose vietose, (duomenys neskelbtini), Palangoje“ (sprendime nurodyta (duomenys neskelbtini)), įpareigojo Palangos miesto savivaldybės administraciją per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos patenkinti UAB „Jūros Smeltė“ 2015 m. gegužės 22 d. prašymą ir išduoti leidimą prekiauti ar teikti paslaugas viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), Palangoje.
14. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 37 punktu, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. T2-58 patvirtintų Prekybos viešosiose vietose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 6, 18 punktais, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T2-348 patvirtintų naujos Prekybos viešosiose vietose taisyklių 5 punktu.
15. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra valstybinės žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, nuomininkas. Pareiškėjas 2015 m. gegužės 22 d. Palangos miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriui padavė prašymą išduoti leidimą prekiauti ar teikti paslaugas nuomojamame žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, iš prekybos kioskų. Palangos miesto savivaldybės administracijos 2015 m. liepos 1 d. raštu (sprendimu) Nr. (4.27)-D3-2229 „Dėl leidimo (duomenys neskelbtini), Palangoje“ pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą prekiauti iš laikinų statinių. Sprendime buvo nurodyta, kad leidimas neišduodamas dėl to, jog sklype užfiksuota neteisėta statyba, jog pateiktuose dokumentuose nepakanka informacijos apie laikinus statinius ir dėl to, jog nėra pateiktas prašymas dėl specialiųjų paveldosaugos reikalavimų nustatymo. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1933-243/2015 panaikintas Palangos miesto savivaldybės administracijos 2015 m. liepos 1 d. sprendimas Nr. (4.27)-D3-2229 „Dėl leidimo (duomenys neskelbtini), Palangoje“ ir Palangos miesto savivaldybės administracija įpareigota per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išnagrinėti UAB „Jūros smeltė“ 2015 m. gegužės 22 d. prašymą dėl leidimo prekiauti išdavimo. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčijamas 2016 m. vasario 1 d. sprendimas priimtas vykdant teismo sprendimą pakartotinai išnagrinėjus pareiškėjos 2015 m. gegužės 22 d. prašymą. Ginčijamu Palangos miesto savivaldybės administracijos 2016 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. (4.27)-D3-268 nepatenkintas pareiškėjo 2015 m. gegužės 22 d. prašymas ir atsisakyta išduoti leidimą prekiauti iš objektų, adresu (duomenys neskelbtini), Palangoje. Iš sprendimo turinio teismas nustatė, jog Palangos miesto savivaldybės administracija, atsisakydama pareiškėjui išduoti leidimą prekiauti, nurodo dvi atsisakymo priežastis: 1) prekybos kioskai, iš kurių prašoma išduoti leidimą prekybai, yra nekilnojamieji daiktai, priskiriami I grupės nesudėtingiems statiniams, todėl su prašymu dėl leidimo prekybai turėjo būti pateiktas supaprastintas statybos projektas pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 32 punktą, o kadangi sklypas yra registruotos kultūros vertybės – Palangos miesto istorinės dalies, pripažintos saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui teritorijoje bei registruotos kultūros vertybės, valstybės saugomos Palangos vilos „Jūros akis“, pripažintos saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui, teritorijoje, t. y. kultūros paveldo objekto teritorijoje, reikalingas rašytinis pritarimas supaprastintam statybos projektui; 2) žemės sklype, kuriame prašoma išduoti leidimą prekybai, galioja Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano, patvirtinto Palangos miesto savivaldybės tarybos 2000 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 32, sprendiniai, kuriuose nurodoma statinių aukščio, užstatymo tankumo ir intensyvumo nedidinti, paliekama esama statybos linija.
16. Teismas, nagrinėjamas ginčą, rėmėsi Statybos įstatymo 2 straipsnio 2, 4, 6, 7, 15 dalimis ir darė išvadą, kad statinys yra nekilnojamasis daiktas, kurį apibūdina trys požymiai: 1) daikto sukūrimas vykdant statybos darbus; 2) kuriant daiktą naudojami statybos produktai; 3) daiktas yra tvirtai sujungtas su žeme. Kartu vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.98 ir 4.2 straipsnių nuostatomis, teismas sprendė, kad pakankamą objekto sąsają su žeme, sudarančią pagrindą jį pripažinti nekilnojamuoju daiktu, apibrėžia du esminiai požymiai – daikto paskirties pasikeitimas jį perkėlus ir galimybės daiktą perkelti iš esmės nesumažinus jo vertės nebuvimas.
17. Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2014 m. spalio 11 d.) patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 8.3 ir 13 punktais bei atsakovo nurodytais Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-812 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ priedo 2 lentelės 17.1 bei 17.2 punktais ir sprendė, kad nagrinėjamu atveju prekybiniai kioskai negali būti laikomi nei STR 1.01.07:2010 17.1, nei 17.2 punkte nurodytais inžineriniais statiniais.
18. Byloje remtasi Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. T2-58 patvirtintų Prekybos viešosiose vietose taisyklių (2015 m. sausio 1 d. redakcija) 3.9–3.12 punktais.
19. Teismas nustatė, kad Departamento Klaipėdos teritorinis padalinys 2011 m. birželio 15 d. raštu Nr. (7.12)2Kl-723 suderino laikinų prekybinių įrenginių projektą, jam pritarė ir Palangos miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrius 2010 m. birželio 1 d. ir 2011 m. birželio 23 d. Be to, Departamentas 2014 m. rugpjūčio 26 d. raštu Nr. (12.14Kl)-2Kl-1566 nurodė, jog projektuojami ir statomi laikini įrenginiai, priskiriami kilnojamiesiems daiktams, nėra statiniai, todėl Statybos įstatymo ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatos jų atžvilgiu nėra taikomos ir specialieji paveldosaugos reikalavimai jiems neišduodami. Departamentas poziciją dėl kioskų priskyrimo kilnojamiems daiktams išdėstė ir 2015 m. rugpjūčio 17 d. rašte Nr. (7.12-Kl)2Kl-1332. Tai, jog kioskai nepriskirtini statiniams ir yra laikytini kilnojamais daiktais konstatuota Inspekcijos 2015 m. gruodžio 15 d. rašte Nr. 2D-1965(8.4). Nagrinėjamoje byloje teismas 2016 m. gegužės 3 d. protokoline nutartimi įpareigojo Inspekciją pateikti objekto vertinimą – teismas tenkino atsakovo prašymą pavesti Inspekcijai pateikti išvadą dėl ginčo objektų statuso. Teismo vertinimu, toks atsakovo prašymas suponuoja išvadą, jog ginčijamu 2016 m. vasario 1 d. sprendimu atsisakydamas išduoti leidimą, atsakovas neanalizavo objektų statuso, ar jie priskirtini statiniams, ir pateikė tokį patį teisinį vertinimą kaip ir panaikintame 2015 m. liepos 1 d. sprendime.
20. Iš Inspekcijos pateikto pranešimo apie įvykdytą pavedimą teismas nustatė, jog 2016 m. gegužės 10 d. atliktas faktinių duomenų patikrinimas vietoje ir 2016 m. gegužės 12 d. surašytas Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. FAK-971, kuriuo konstatuota, jog vizualiai objektai (prekybos kioskai), adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, nėra statiniai. Akte nurodyta, jog objektai yra kilnojami daiktai, gali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą, neturi pamatų, atremti į šaligatvio plyteles ir gali būti transportuojami. Teismas pažymėjo, šias faktines aplinkybes patvirtina pridėtos fotonuotraukos, iš kurių matyti, jog kioskai, nors ir turi laikančiąsias konstrukcijas ir yra uždengti stogu, tačiau neturi pamatų, yra su ratukais, dėl to gali būti lengvai perkeliami į kitą vietą. Teismo vertinimu, tai reiškia, jog nagrinėjami objektai neturi CK įtvirtinto esminio nekilnojamųjų daiktų požymio – tvirto sujungimo su žeme, dėl kurio būtų negalima juos perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės.
21. Dėl šių aplinkybių teismas konstatavo, jog ginčo prekybos kioskai atitinka prekybos įrenginių požymius, jų atžvilgiu nei Statybos įstatymo, nei STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ nuostatos nėra taikomos, todėl, teismo vertinimu, atsakovas ginčijamu sprendimu nepagrįstai reikalavo su prašymu dėl leidimo prekybai pateikti supaprastintą statybos projektą ir rašytinį Departamento pritarimą dėl to, kad jie pastatyti kultūros paveldo objekto teritorijoje.
22. Teismas atkreipė dėmesį į įsiteisėjusį Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir pažymėjo, kad atsakovas, pakartotinai nagrinėdamas pareiškėjo 2015 m. gegužės 22 d. prašymą, vėl formuluoja tokį patį reikalavimą net nesiaiškindamas objektų statuso, o tai pripažintina piktnaudžiavimu teise ir neatitinka gero viešo administravimo principo.
23. Teismas pabrėžė, kad, konstatavus, jog nagrinėjamu atveju kioskai nepriskirtini statiniams, detaliojo plano sprendinių analizavimas ir taikymas nėra aktualus. Be to, nurodydamas, jog teritorijoje galioja detalusis planas, ginčijamame sprendime atsakovas nekonkretizavo, kokie jo sprendiniai ir kokia apimtimi, atsakovo vertinimu, taikytini ar kaip jų neatitinka pareiškėjo objektai, kai pats atsakovas (Architektūros ir urbanistikos skyrius) juos yra suderinęs ir ne kartą išdavęs leidimus prekybai.
24. Teismas pripažino nepagrįstu Kultūros paveldo departamento argumentą, jog valstybinės žemės nuomos sutartyje 2014 m. liepos 4 d. Nr. 16SŽN-(14.16.55.)-49 nėra numatyta galimybė sklype įrengti prekybos vietas ir statyti prekybos įrenginius. Iš nuomos sutarties ir Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo teismas nustatė, jog žemės sklypo naudojimo būdas – kitos paskirties žemė, komercinės paskirties teritorijos. Be to, ginčo objektai sklype pastatyti iki 2014 m. liepos 4 d. nuomos sutarties Nr. 16SŽN-(14.16.55.)-49 sudarymo. Departamento Klaipėdos teritorinis padalinys 2011 m. birželio 15 d. raštu Nr. (7.12)2Kl-723 suderino prekybinių įrenginių projektą, jam pritarė ir Palangos miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrius 2010 m. birželio 1 d. ir 2011 m. birželio 23 d.
25. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, jog skundžiamas Palangos miesto savivaldybės administracijos 2016 m. vasario 1 d. sprendimas Nr. (4.27)-D3-268 yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.
26. Dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administraciją patenkinti jo 2015 m. gegužės 22 d. prašymą, t. y. išduoti leidimą prekybai, teismas sprendė, kad Palangos miesto savivaldybės administracijos veiksmai aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu nagrinėjamu atveju vertintini kaip piktnaudžiavimas, nesuderinamas su gero administravimo principu, todėl teismas Palangos miesto savivaldybės administraciją įpareigojo patenkinti UAB „Jūros smeltė“ 2015 m. gegužės 22 d. prašymą ir išduoti leidimą prekybai per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismas šiuo aspektu vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią teismas gali viešojo administravimo subjektą įpareigoti atlikti konkrečius pareiškėjo prašomus veiksmus (žr., pvz., 2016 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-302-525/2016, 2016 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-355-492/2016, kt.).
III.
27. Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimą.
28. Atsakovas dėsto panašius argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Laikosi pozicijos, jog pareiškėjas prašė išduoti leidimą I grupės nesudėtingiems statiniams, esantiems kultūros paveldo objekto teritorijoje ir kuriems privalomas rašytinis pritarimas supaprastintam statybos projektui. Vertindamas, kad pareiškėjo pateikto projekto objektas turi patalpą, atitvertą atitvarinėm konstrukcijom, atsakovas aptariamą objektą priskyrė pastatui. Atsakovas šiuo aspektu taip pat atsižvelgė į tai, jog sąvoka „statinys“ apima sąvokas „pastatas“ ir „inžinerinis statinys“, todėl padarė išvadą, jog pareiškėjo pateikto projekto objektas yra statinys.
29. Pabrėžė, kad teismas sprendime klaidingai nurodė, jog Palangos miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrius 2010 m. birželio 1 d., kaip ir Departamento Klaipėdos teritorinis padalinys 2011 m. birželio 15 d. raštu Nr. (7,12)2Kl-723, suderino laikinų prekybinių įrenginių projektą. Palangos miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2010 m. birželio 1 d. pritarimo žymoje nurodyta, jog pritarta laikinam statiniui. Departamento Klaipėdos teritorinio padalinio 2011 m. birželio 15 d. derinimo žyma uždėta ant Laikinų prekybos įrenginių pritaikymo vietoje aiškinamojo rašto, kuriame nurodyta, jog projektuojami nesudėtingi laikini statiniai, kurie, pasibaigus sezonui, demontuojami ir išvežami. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog teismas nesiaiškino aplinkybės, kad Palangos miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2011 m. birželio 23 d. derinimo žyma yra ant prekyviečių projektų, kurios skiriasi nuo ginčo objektų.
30. Akcentavo, kad Inspekcijos Faktinių duomenų patikrinimo akte nurodyta, jog objektai gali būti transportuojami, nors pareiškėjo pateiktame Laikinų prekybos įrenginių pritaikymo vietoje aiškinamajame rašte nurodyta, kad projektuojami nesudėtingi laikini statiniai, kurie, pasibaigus sezonui, demontuojami ir išvežami.
31. Atsakovas nesutiko su teismo įpareigojimu pareiškėjui išduoti leidimą prekybai. Teismas ne kartą savo sprendimuose yra pasisakęs, kad teismas nėra viešojo administravimo institucija ir neatlieka viešojo administravimo atitinkamoje srityje, bet sprendžia ginčus dėl teisės. Teismas neįpareigoja viešojo administravimo subjekto priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą, įpareigodamas tik iš naujo atlikti veiksmus, kurie pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Todėl minėtas pirmosios instancijos teismo įpareigojimas laikytinas nukrypimu nuo teismų praktikos, todėl naikintinas.
32. Pareiškėjas UAB „Jūros smeltė“ pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
33. Sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis bei pažymi, kad atsakovas nei byloje, nei su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių byloje surinktus įrodymus. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad ginčo kioskai negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą, kad kioskai turi pamatus, kad kioskai yra nekilnojamieji daiktai ir kt. Atvirkščiai, atsakovo atstovė teismo posėdžio metu pripažino, kad ginčo objektai Faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte aprašyti tinkamai, atitinka nurodytus požymius. Taigi iš esmės atsakovas sutiko, kad ginčo objektų struktūra ir konstrukcija yra tinkamai įvertinta, o tai buvo teisinis pagrindas teismui padaryti išvadą, kad ginčo kioskai nėra I grupės nesudėtingi statiniai.
34. Pabrėžia, kad atsakovas apeliaciniame skunde didelę reikšmę suteikia ginčo objektų pavadinimui, kurį pats pareiškėjas ir kitos institucijos skirtingais laikotarpiais skirtinguose dokumentuose įvardydavo skirtingais pavadinimais. Pareiškėjo vertinimu, ginčo objektų teisinį statusą ir priskyrimą statiniams arba kilnojamiesiems daiktams iš esmės nulemia ne šalių ar institucijų raštuose nurodyti jų pavadinimai, bet to daikto požymiai.
35. Nurodo, kad byloje atsakovas neginčijo ir įrodymų neteikė, kad ginčo objektai aukščiu, apimtimi ir išraiška nustelbtų kultūros paveldo objektą ar trikdytų jį apžvelgti, todėl trečiojo suinteresuoto asmens Departamento motyvai šiuo klausimu nepagrįsti.
36. Atkreipia dėmesį į faktines aplinkybes, kad nuo 2010 m. rugsėjo 27 d. galiojant STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ ir STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ bei Statybos įstatymui, pareiškėjas 2010 m. rugsėjo 30 d., 2011 m. birželio 15 d., 2011 m. birželio 23 d. su Palangos miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriumi bei Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritoriniu skyriumi suderino tų pačių ginčo objektų (kioskų) projektus ir jiems buvo išduoti leidimai prekybai, dėl kurių ir 2015 m. gegužės 22 d. prašyme prašo išduoti leidimą prekybai. Be to, Departamento Klaipėdos skyrius 2015 m. rugpjūčio 17 d. raštu Nr. (7.12.-Kl)2Kl-1332 buvo išdavęs sutikimą laikinai, iki 2015 m. spalio 1 d., 6 kilnojamųjų daiktų (tų pačių ginčo objektų – kioskų) statymui ir eksploatavimui žemės sklype (duomenys neskelbtini), Palangoje, pagal pareiškėjo 2015 m. liepos 21 d. prašymą pasikeitus ginčo objektų išdėstymui, lyginant su 2011 metų projektu. Nors šis sutikimas faktiškai nebuvo įgyvendintas, nes atsakovas 2015 metais neišdavė pareiškėjui leidimo prekybai, tačiau šis dokumentas patvirtina, kad Departamentas nereiškė prieštaravimų dėl ginčo objektų statymo įvairiomis jų išdėstymo schemomis, nes laikė, kad tai netrukdo apžvelgti kultūros paveldo objekto.
37. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
38. Departamentas sutinka su atsakovo apeliaciniu skundo, be to, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas. Departamento įsitikinimu, ginčo statiniai laikytini nesudėtingais statiniais, kuriems taikomos Statybos įstatymo ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatos.
39. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorinis skyrius pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad atsakovo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl netenkintinas.
40. Inspekcija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pabrėžia, kad atsakovo argumentai vertintini kritiškai, kadangi atsakovas neįrodė ir nepagrindė prekybinių kioskų antžeminės dalies sąsajos su požemine dalimi, kas iš esmės ir lemia daikto nekilnojamojo požymio buvimą CK 1.98 ir 4.2 straipsnių kontekste.
41. Atsakovas 2017 m. rugsėjo 27 d. papildomai informavo Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kad Inspekcijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2017 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėjui surašė savavališkos statybos aktą už pirmos grupės nesudėtingo neaiškios paskirties pastato savavališką statybą, adresu (duomenys neskelbtini), Palanga.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
42. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 26 d.) 32 punktą, atvejai, kada privaloma rengti atitinkamos rūšies statinio projektą ir gauti šiam projektui rašytinį pritarimą, pateikiami šio akto 6 priede. Šio priedo 2 dalyje, be kita ko, nurodyta, jog rašytinis pritarimas supaprastintam statybos projektui privalomas statant I grupės nesudėtingą statinį – kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo vietovėje.
43. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-812 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. kovo 1 d.) 7 punktas įtvirtina, jog nesudėtingų statinių sąrašas pateikiamas Reglamento priede. Šio priedo 1 ir 2 lentelėse nurodyti objektai laikomi nesudėtingais statiniais tik tais atvejais, jei jie atitinka Statybos įstatyme nustatytą statinio apibrėžtį.
44. Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad statinys – pastatas arba inžinerinis statinys, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas.
45. Pagal CK 1.98 straipsnio 2 dalį nekilnojamieji daiktai yra žemė ir kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės (pastatai, įrenginiai, sodiniai ir kiti daiktai, kurie pagal paskirtį ir prigimtį yra nekilnojamieji). To paties straipsnio 4 dalis reglamentuoja, kad daiktai, kuriuos galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės, laikomi kilnojamaisiais, jeigu įstatymai nenustato ko kita.
46. CK 4.2 straipsnyje įtvirtinta, kad nekilnojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie yra nekilnojami pagal prigimtį ir pagal savo prigimtį kilnojami daiktai, kuriuos nekilnojamaisiais pripažįsta įstatymai. Nekilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra žemės sklypas ir su juo susiję daiktai, kurie negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės. Kilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra daiktai, kurie iš vienos vietos į kitą gali būti perkelti nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės. Kilnojamasis daiktas, įeinantis į nekilnojamąjį daiktą ir praradęs savo individualius požymius, yra nekilnojamojo daikto dalis. Kilnojamasis daiktas, fiziškai pritvirtintas ar kitaip prijungtas prie nekilnojamojo daikto, taip pat įeinantis į jį, bet nepraradęs savo individualių požymių, nelaikomas nekilnojamojo daikto dalimi. Laikinai atskirtos sudėtinės nekilnojamojo daikto dalys išsaugo savo, kaip nekilnojamojo daikto, savybes, jei tas dalis numatoma grąžinti atgal. Nekilnojamiesiems pagal prigimtį daiktams nustatytos taisyklės gali būti taikomos kilnojamiesiems pagal prigimtį daiktams ir atvirkščiai, jeigu tai nustatyta įstatymo arba šalių susitarimu, kai susitarimas neprieštarauja įstatymams.
47. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog statinys yra nekilnojamasis daiktas, kurį apibūdina trys požymiai: 1) daikto sukūrimas vykdant statybos darbus; 2) kuriant daiktą buvo vartojami statybos produktai; 3) daiktas yra tvirtai sujungtas su žeme. Statinio sąvoka turi būti aiškinama kartu su nekilnojamojo daikto sąvoką apibrėžiančiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.98 ir 4.2 straipsnių nuostatomis, pagal kurias nekilnojamieji daiktai yra žemė ar kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės. Tokio daikto sąlytis su žeme turi būti patvarus, t. y. neleidžiantis be gana didelių sąnaudų perkelti jį į kitą vietą, bei pasižymėti atsparumu, neleidžiančiu statiniui atsidurti kitoje vietoje veikiant įprastoms gamtos jėgoms (pvz., vėjui). Pakankamą tokio objekto sąsają su žeme, duodančia pagrindą jį pripažinti nekilnojamuoju daiktu, apibrėžia du esminiai požymiai – daikto paskirties pasikeitimas jį perkėlus ir galimybės daiktą perkelti iš esmės nesumažinus jo vertės nebuvimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012).
48. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl prekybos įrenginio sampratos, yra konstatavęs, kad objektas laikytinas laikinu statiniu, kai jo laikančiosios konstrukcijos montuojamos statybvietėje, ir, norint perkelti į kitą vietą, jas būtina išardyti. Tokį objektą išardžius, prarandama jo paskirtis, nes išardyto jo negalima naudoti pagal buvusią paskirtį, jis turi būti iš naujo montuojamas. Be to, jo montavimas reikalauja nemažų sąnaudų, todėl jį išmontavus likusios konstrukcinės dalys yra mažesnės vertės nei jau sumontuotas objektas. Taigi išardžius tokį daiktą sumažėja jo vertė, reikalingos papildomos investicijos tam, kad jis būtų sumontuotas kitoje vietoje ir vėl galėtų būti naudojamas pagal paskirtį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-980-858/2015).
49. Išdėstyto teisinio reguliavimo pagrindu, paisant teismų praktikos statinio sąvokos aiškinimo aspektu, taip pat turint omenyje faktines aplinkybes aptartas šio baigiamojo teisės akto 20 punkte, atsižvelgiant ir į Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, patvirtina Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. išvadas, kuriose buvo paneigta pareiškėjo pareiga laikytis teisinių reikalavimų, nurodytų apskųstame atsakovo 2016 m. vasario 1 d. sprendime.
V.
50. Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. T2-58 patvirtintų Prekybos viešosiose vietose taisyklių 6 punkte įtvirtinta, kad nuosavybės teise ar nuomos (panaudos) sutarties pagrindu valdomuose (naudojamuose) žemės sklypuose leidimus prekiauti ar teikti paslaugas (tarp jų ir pramoginiais įrenginiais, neregistruojamais potencialiai pavojingų įrenginių valstybės registre) (1 priedas), išduoda Palangos miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyrius (toliau – Architektūros ir teritorijų planavimo skyrius). Palangos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T2-348 naujai patvirtintų Taisyklių redakcijoje nurodoma, kad leidimai įsigyjami Rinkliavų skyriuje (5 p.).
51. Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius 2016 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. A1-49 patvirtino „Prašymų leidimams prekiauti ar teikti paslaugas viešose vietose gauti priėmimo, leidimų, leidimų dublikatų išdavimo, leidimų galiojimo panaikinimo tvarkos aprašą“ (toliau – ir Aprašas).
52. Aprašo 6 skyriuje nurodyta, jog leidimus prekiauti ar teikti paslaugas Palangos miesto savivaldybės viešose vietose išduoda Palangos miesto savivaldybės administracijos Rinkliavų skyrius.
53. Pagal Aprašo 11 punktą išduodamą leidimą pasirašo ir tvirtina antspaudu „RINKLIAVŲ SKYRIUS LEIDIMAI“ šio skyriaus vedėjas, jo nesant – Direktoriaus įgaliotas asmuo. Leidimas užregistruojamas Išduodamų leidimų prekiauti ar teikti paslaugas Palangos miesto savivaldybės tarybos nustatytose viešosiose vietose registre (2 priedas), o leidimas prekiauti ar teikti paslaugas nuosavybės teise ar nuomos (panaudos) sutarties pagrindu valdomuose (naudojamuose) žemės sklypuose – Išduodamų leidimų prekiauti ar teikti paslaugas nuosavybės teise ar nuomos (panaudos) sutarties pagrindu valdomuose (naudojamuose) žemės sklypuose registre (3 priedas).
54. Palangos miesto savivaldybės administracija 2016 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. (4.27.)-D3-268 „Dėl leidimo prekiauti ir teikti paslaugas viešose vietose, (duomenys neskelbtini), Palangoje“ pareiškėjo 2015 m. gegužės 22 d. prašymo netenkino pakartotinai, o tai ir nulėmė teismo įpareigojimą išduoti leidimą.
55. Bylą tikrinančios teisėjų kolegijos vertinimu, tokio pobūdžio įpareigojimas, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, visiškai teisėtas bei pagrįstas.
56. Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina atsakingo valdymo (gero administravimo) principą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2004 m. lapkričio 5 d. išvada). Vienas iš gero administravimo principų yra konstitucinė nuostata, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-655/2005), be to, šis principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, 2014 m. balandžio 22 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).
57. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Vykdydamas teisingumą (Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismas negali palikti teisinį ginčą neišspręstu iki galo ir savo formaliu procesiniu sprendimu sukurti terpę naujam šalių ginčui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-374/2012).
58. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija yra vykdyti teisingumą (Konstitucijos 109 str. 1 d.). Teisingumo vykdymas – tai teisinių konfliktų sprendimas, priimant teisinius sprendimus. Teisingumas vykdomas taikant specialias procesines formas, kurių paskirtis – užtikrinti asmens teises teismo procese, palengvinti nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, priimti teisingą sprendimą. Demokratinėje valstybėje socialinis teisminės valdžios vaidmuo yra tas, kad teismai, spręsdami teisinius konfliktus, užtikrina Konstitucijoje, įstatymuose, kituose jiems neprieštaraujančiuose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, teisės viršenybę, žmogaus teisių ir laisvių apsaugą (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).
59. Dėl išdėstytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti ir ta apimtimi, kuria atsakovas buvo įpareigotas patenkinti 2015 m. gegužės 22 d. prašymą. Asmens teisių gynimas turi būti realus, o ne iliuzinis. Teisminės valdžios paskirtis ne tik išspręsti teisinius konfliktus, bet ir išspręsti juos taip, kad būtų paneigtas vilkinimas, piktnaudžiavimas, nenoras veikti taip kaip numato teisės aktai. Teismo sprendimas turi būti ne tik teisėtas, bet ir teisingas (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-336/2014).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija