Administracinė byla Nr. A-390-756/2019
Teisminio proceso 3-65-3-00274-2014-7
Procesinio sprendimo kategorija 7.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. kovo 21 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas E. V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) Panevėžio skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (10.12)3-52516 „Dėl 2013 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. (10.12)3-44070 pakeitimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. (10.12)3-52516), įpareigoti Valdybos Panevėžio skyrių priimti naują sprendimą, kuriuo nuo 2013 m. sausio 1 d. būtų perskaičiuota pareiškėjui paskirta senatvės pensija, šią pensiją paskirti ir ją mokėti, taip pat įpareigoti Valdybos Panevėžio skyrių pareiškėjui išmokėti negautą pensijos dalį.
2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu Nr. (10.12)3-52516 atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai netenkino jo rašytinių prašymų perskaičiuoti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją (toliau – ir senatvės pensija) ir ją mokėti pagal Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) nuostatas, įsigaliojusias 2013 m. sausio 1 d. Ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi atsakovas netinkamai aiškina ir taiko Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Pensijų įstatymo nuostatas bei iš dalies netinkamai vertina faktinius duomenis ir įrodymus. Atsakovo veiksmai nuo pat 2013 m. liepos 16 d., kai pareiškėjui Valdybos Panevėžio skyriuje nebuvo leista pateikti rašytinio prašymo nuo 2013 m. sausio 1 d. perskaičiuoti anksčiau paskirtą senatvės pensiją, iki ginčijamo sprendimo priėmimo yra neteisėti, neatitinka viešojo administravimo principų. Atsakovo išvada, kad pareiškėjas neturi teisės kreiptis dėl senatvės pensijos perskaičiavimo, nes neturi vienerių metų stažo po šios pensijos paskyrimo iš naujo, yra nepagrįsta. Pareiškėjo teigimu, jis po senatvės pensijos paskyrimo pirmą kartą nėra kreipęsis į atsakovą su prašymu skirti senatvės pensiją iš naujo, kaip kad nustato Pensijų įstatymo 42 straipsnis. Ši speciali teisės norma gali būti taikoma tik esant asmeniniam senatvės pensijos gavėjo prašymui ir būtinai nurodžius Pensijų įstatymo 42 straipsnį, kadangi tokią valią turi išreikšti tik pats tuo klausimu besikreipiantis asmuo. Pareiškėjas tokio turinio prašymo atsakovui nebuvo pateikęs, tokią teisę formaliai turėjo ir tebeturi, kadangi po pensijos paskyrimo pirmą kartą jis toliau dirbo teisėju dar 2 metus ir 6 mėnesius, o pasibaigus teisėjo įgaliojimų laikui, iki 2010 m. spalio 21 d. dar dirbo teisėjo padėjėju. Taigi pareiškėjas iš viso buvo įgijęs 5 metų ir 4 mėnesių papildomą stažą. Žinodamas, jog teisėjo padėjėjo atlyginimas yra mažesnis už teisėjo darbo užmokestį, baigęs darbinę veiklą pareiškėjas nepateikė atsakovui prašymo skirti senatvės pensiją iš naujo pagal Pensijų įstatymo 42 straipsnio nuostatas, nes tai jam būtų buvę nenaudinga. Pasak pareiškėjo, Sprendime Nr. (10.12)3-52516 be jokio pagrindo yra pakeisti 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. P15-13243 motyvai, nepagrįstai teigiant, kad šiuo sprendimu senatvės pensija yra paskirta iš naujo, nors tokių motyvų šiame sprendime nėra.
3. Pareiškėjas 2017 m. balandžio 11 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose papildomai išdėstė argumentus dėl grąžintos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies įskaitymo į draudžiamąsias pajamas ir pensijos perskaičiavimo pagal šiuos duomenis. Nurodė, kad keletą metų prieš pareiškėjui išeinant į pensiją jam buvo mokamas sumažintas teisėjo atlyginimas. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus specialiuosius įstatymus, pareiškėjui buvo išmokėta 105 902,19 Lt nesumokėto darbo užmokesčio, tačiau ši suma nebuvo įvertinta apskaičiuojant ir nustatant jo senatvės pensijos dydį. Tai reiškia, kad jam mokama senatvės pensija yra neteisingai apskaičiuota, todėl atsakovas, vadovaudamasis įstatymo viršenybės, objektyvumo ir kitais principais, privalo ištaisyti padarytą klaidą ir priimti naujus sprendimus, pagal kuriuos būtų perskaičiuota senatvės pensija, nustatytas naujas jos dydis ir išmokėtos visos už visą praėjusį laikotarpį negautos senatvės pensijos sumos.
5. Valdybos Panevėžio skyrius atsiliepime nurodė, kad pagal 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusias Pensijų įstatymo 56 straipsnio 2 dalies nuostatas, senatvės pensija gali būti apskaičiuojama pagal draudžiamąsias pajamas (uždarbį), turėtas nuo 1994 m. sausio 1 d. iki pensijos skyrimo mėnesio, tik tiems asmenims, kuriems senatvės pensija skiriama nuo 2013 m. sausio 1 d. ar vėlesnių datų. Tai reiškia, kad pareiškėjo senatvės pensijos dydis galėtų būti apskaičiuotas pagal draudžiamąsias pajamas nuo 1994 m. sausio 1 d. tik tuomet, jeigu jis po paskutinio pensijos paskyrimo nuo 2011 m. sausio 1 d. įgytų ne mažesnį kaip vienerių metų stažą, dirbdamas pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. Pensijų įstatymo 421 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai senatvės ar netekto darbingumo (invalidumo) pensijos gavėjas kreipiasi dėl pensijos skyrimo iš naujo (Pensijų įstatymo 42 str. 1, 4 d., 46 str. 2 d.), priedo už stažo metus dydis apskaičiuojamas iš naujo pagal naujus valstybinio socialinio draudimo stažo (8 str. 1–3, 5, 6 d.), įgyto iki pensijos skyrimo iš naujo mėnesio, duomenis. Pagal minėtą nuostatą, priedas už stažo metus apskaičiuojamas tada, kai pensijos gavėjas kreipiasi dėl pensijos skyrimo iš naujo. Pagal Pensijų įstatymo 42 straipsnio 1 dalį, senatvės pensija gali būti paskirta iš naujo pagal naujus duomenis pensijos gavėjo prašymu, kai jis įgyja papildomą, ne mažesnį kaip vienų metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą dirbdamas pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. Pareiškėjas, 2010 m. spalio 21 d. įgijęs papildomą, ne mažesnį kaip vienų metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą dirbdamas pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, 2010 m. lapkričio 19 d. prašymais kreipėsi į Valdybos Panevėžio skyrių, kuris, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, 42 straipsnio 2 dalimi, 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. P15-13243 paskyrė pareiškėjui senatvės pensiją iš naujo, įgijus papildomą, ne mažesnį kaip vienų metų stažą, dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu nuo 2011 m. sausio 1 d. Asmeniui įgijus papildomą stažą po pensijos skyrimo, Pensijų įstatymas nenustato galimybės apskaičiuoti pensiją dėl naujo dydžio priedo už stažo metus, neskiriant pensijos iš naujo. Tokiu atveju asmeniui kiekvieną kartą pensija skiriama iš naujo, ir tik skiriant pensiją iš naujo, gali būti apskaičiuojamas naujas priedo už stažą dydis. Pensijų įstatymas imperatyviai nustato, jog asmeniui įgijus papildomą, ne mažesnį kaip vienų metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, senatvės pensija ne perskaičiuojama, o skiriama iš naujo pagal naujus duomenis. Pagal 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusias Pensijų įstatymo nuostatas pareiškėjui senatvės pensijos dydis galėtų būti apskaičiuotas pagal pajamas, turėtas nuo 1994 m. sausio 1 d., tik tuomet, jeigu po paskutinio pensijos skyrimo iš naujo (t. y. 2011 m. sausio 1 d.), jis įgis papildomą, ne mažesnį kaip vienų metų stažą dirbdamas pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. Valdybos Panevėžio skyrius privalo griežtai laikytis įstatymuose, įskaitant Pensijų įstatymą, bei kituose teisės aktuose įtvirtintų nuostatų, todėl neturi teisinio pagrindo pareiškėjui skirti pensiją iš naujo nuo 2013 m. sausio 1 d. Apie pareiškėjo pajamų, kurias jis gavo pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, įtraukimą į draudžiamąsias pajamas Valdyba pareiškėjui paaiškino 2013 m. gruodžio 2 d. sprendime Nr. (6.5)I-8224, kuriame nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2009 m. gruodžio 29 d. Valdybos Panevėžio skyriui pateikė prašymą dėl duomenų tikslinimo ir patikslintus SAM, SAM3SD 2003–2008 metų laikotarpio pranešimus. Pareiškėjo duomenys Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – ir Registras) duomenų bazėje buvo patikslinti, tačiau ir po duomenų patikslinimo pareiškėjo draudžiamųjų pajamų koeficientas nepasikeitė. Šios aplinkybės buvo nustatytos ir jų vertinimas pateiktas įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-9078-244/2015.
7. Atsiliepime Valdyba nurodė, kad po senatvės pensijos paskyrimo iš naujo 2011 m. sausio 1 d. pareiškėjas nėra įgijęs vienų metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo, todėl neatitinka Pensijų įstatymo 42 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir neturi teisės į senatvės pensijos skyrimą pagal nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojančias Pensijų įstatymo 56 straipsnio 2 dalies nuostatas. Nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiama dėl pareiškėjui mokamos senatvės pensijos dydžio teisingumo, pareiškėjo 2017 m. balandžio 11 d. rašytiniuose paaiškinimuose teismui pateikti argumentai ir paaiškinimai nėra susiję su Valdybos Panevėžio skyriaus sprendimu neskirti senatvės pensijos iš naujo pagal nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusias Pensijų įstatymo nuostatas. Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9078-244/2015 nustatyta, kad Valdybos Panevėžio skyrius 2009 m. gruodžio 29 d. priėmė rezoliucinį sprendimą tikslinti pareiškėjo duomenis Registro duomenų bazėje, duomenys patikslinti 2009 m. gruodžio 30 d., 2009 m. gruodžio 31 d. ir 2010 m. sausio 4 d., tačiau pareiškėjo senatvės pensijos dydis po šio patikslinimo nepasikeitė.
II.
8. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjas 2013 m. liepos 31 d. prašymu kreipėsi į Valdybos Panevėžio skyrių, nurodė, kad jis po senatvės pensijos paskyrimo dirbo daugiau kaip vienerius metus, todėl turi teisę kreiptis dėl senatvės pensijos perskaičiavimo pagal nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusias Pensijų įstatymo nuostatas; Valdybos Panevėžio skyrius 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. (10.1)3-35352 „Dėl pensijos“ pareiškėjui nurodė, kad nėra pagrindo pareiškėjui skirti senatvės pensiją iš naujo nuo 2013 m. sausio 1 d.; šis Valdybos Panevėžio skyriaus sprendimas pareiškėjui išsiųstas registruota pašto siunta, kuri buvo grąžinta neįteikta, nesuradus pareiškėjo ir per nustatytą saugojimo laiką neatsiėmus laiško; pareiškėjas 2013 m. spalio 14 d. prašymu pakartotinai kreipėsi į Valdybos Panevėžio skyrių, prašė atsakyti į jo 2013 m. liepos 31 d. prašymą; Valdybos Panevėžio skyrius 2013 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. (10.12)3-44070 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos perskaičiavimo“ pareiškėjui pakartotinai atsakė, kad jis nuo paskutinio senatvės pensijos skyrimo iš naujo 2011 m. sausio 1 d. nėra įgijęs papildomo vienų metų stažo, todėl teisinio pagrindo iš naujo skirti jam senatvės pensiją nėra; pareiškėjas pastarąjį sprendimą apskundė Valdybai, kuri 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. (6.5)I-8224 „Dėl 2013-10-31 skundo“ nustatė, jog Valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas Nr. (10.1)3-35352 ir 2013 m. spalio 21 d. sprendimas Nr. (10.12)3-44070 yra teisėti ir pagrįsti, tačiau Valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. spalio 21 d. sprendime Nr. (10.12)3-44070 neteisingai nurodyta šio sprendimo apskundimo tvarka, todėl įpareigojo Valdybos Panevėžio skyrių ištaisyti trūkumą – pakeisti 2013 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. (10.12)3-44070 ir apie tai informuoti pareiškėją; Valdybos 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5)I-8224 pavedimą Valdybos Panevėžio skyrius įvykdė priimdamas 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (10.12)3-52516 „Dėl 2013 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. (10.12)3-44070 pakeitimo“, kuriuo aukščiau nurodyta apimtimi pakeitė 2013 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. (10.12)3-44070 bei pakartotinai suformulavo sprendimą neskirti pareiškėjui senatvės pensijos iš naujo nuo 2013 m. sausio 1 d.
10. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas teismui pateiktame skunde suformulavo pagrindinį reikalavimą – panaikinti Valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. Sprendimą Nr. (10.12)3-52516, o kiti skundo reikalavimai vertinami kaip išvestiniai iš pagrindinio reikalavimo. Pareiškėjo skundžiamą administracinį sprendimą Valdybos Panevėžio skyrius priėmė išnagrinėjęs pareiškėjo 2013 m. liepos 31 d. prašymą. Išanalizavęs Sprendimo Nr. (10.12)3-52516 turinį, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad jame yra suformuluotas Valdybos Panevėžio skyriaus administracinis sprendimas atsisakyti skirti pareiškėjui senatvės pensiją iš naujo nuo 2013 m. sausio 1 d. Pareiškėjas ir toliau siekia, jog Valdybos Panevėžio skyrius priimtų sprendimą skirti senatvės pensiją iš naujo (pagal originale vartojamą sąvoką – perskaičiuotų), remiantis 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 19, 24 ir 56 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-91 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) nuostatomis. Teismo vertinimu, nagrinėti priimtame skunde pareiškėjas ginčo dėl jam paskirtos senatvės pensijos ir su ja susijusių draudžiamųjų pajamų dydžių teisingumo nekėlė. Abejones dėl to, ar atsakovas į draudžiamąsias pajamas įtraukė pajamas, kurias pareiškėjas gavo pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, pareiškėjas iškėlė tik vėliau pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose.
11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog tarp pareiškėjo ir Valdybos bei jos Panevėžio skyriaus kilę ginčai dėl tam tikrų darbo užmokesčio sumų įskaitymo į draudžiamąsias pajamas, dėl senatvės pensijos perskaičiavimo ir išmokėjimo klausimais priimtų sprendimų yra išspręsti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9078-244/2015. Pensijos bylos duomenimis, po 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. P15-13243 priėmimo buvo priimti kiti spendimai: 2014 m. sausio 24 d. sprendimas Nr. PE_SPI-782 skirti pareiškėjui senatvės pensiją nuo 2005 m. birželio 10 d., 2014 m. sausio 30 d. sprendimas Nr. PE_SPI-980 (su 2014 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. (10.1)P5-908 papildymu) skirti pareiškėjui senatvės pensiją nuo 2007 m. liepos 1 d., 2014 m. sausio 31d. sprendimas Nr. PE_SPI-1035 skirti pareiškėjui senatvės pensiją nuo 2010 m. sausio 1 d., 2014 m. vasario 4 d. sprendimas Nr. PE_SPI-1094 skirti pareiškėjui senatvės pensiją nuo 2011 m. sausio 1 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 24 d. nutartyje pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje negalėjo būti kvestionuojami nei Valdybos 2014 m. liepos 11 d. sprendimas, nei jame išvardyti Valdybos Panevėžio skyriaus 2014 m. sausio 24 d. sprendimas Nr. PE_SP1-782, 2014 m. sausio 30 d. sprendimas Nr. PE_SP1-980, 2014 m. sausio 31 d. sprendimas Nr. PE_SP1-1035, 2014 m. vasario 4 d. sprendimas Nr. PE SP1-1094 ir 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimas Nr. (10.12) 3-32516), kadangi pastarieji administraciniai aktai Panevėžio apygardos administraciniam teismui turėjo būti apskųsti Administracinių bylų teisenos įstatymo numatytais terminais ir nustatyta tvarka. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamas ginčas tik dėl pareiškėjo teisės į senatvės pensijos skyrimą iš naujo nuo 2013 m. sausio 1 d., remiantis 2012 m. gruodžio 20 d. priimtu Pakeitimo įstatymu, o dėl pareiškėjui paskirtos ir mokamos senatvės pensijos dydžio apskaičiavimo teisingumo nebus pasisakoma.
12. Teismo vertinimu, Pensijų įstatymas nuo 2013 m. sausio 1 d. įtvirtina galimybę paskirti pensijos gavėjui, atsižvelgus į jo prašymą, senatvės pensiją iš naujo pagal naujus duomenis, tačiau nustato ir būtinąją sąlygą – pensijos gavėjas privalo būti įgijęs papildomą ne mažesnį kaip vienų metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą dirbdamas pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. Byloje nustatyta, kad Valdybos Panevėžio skyrius, tenkindamas pareiškėjo 2005 m. liepos 19 d. prašymą, 2005 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. P6-3708 pareiškėjui nuo 2005 m. birželio 10 d. iki gyvos galvos paskyrė 714,90 Lt senatvės pensiją. Be to, Valdybos Panevėžio skyrius, vadovaudamasis nuo 2007 m. liepos 1 d. įsigaliojusiu 2007 m. gegužės 10 d. Pensijų įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. X-115, be atskiro pareiškėjo prašymo 2007 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. P15-30549 paskyrė jam 1 073,45 Lt dydžio senatvės pensiją nuo 2007 m. liepos 1 d. iki gyvos galvos. Pareiškėjas, baigęs darbinę veiklą, 2010 m. lapkričio 19 d. kreipėsi į Valdybos Panevėžio skyrių ir asmeniškai užpildė du prašymus dėl senatvės pensijos. Valdybos Panevėžio skyrius, remdamasis šiais pareiškėjo prašymais ir įvertinęs jo įgytą stažą, 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. P15-131 paskyrė pareiškėjui senatvės pensiją iš naujo nuo 2010 m. sausio 1 d., o 2010 gruodžio 8 d. sprendimu Nr. P15-13243 – senatvės pensiją iš naujo nuo 2011 m. sausio 1 d. Teismo posėdyje Valdybos Panevėžio skyriaus atstovė nurodė, kad 2010 gruodžio 3 d. sprendimu Nr. P15-13126 senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui buvo paskirta atsižvelgus į jo stažą, turėtą iki 2009 m. gruodžio 31 d., o 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. P15-13243 – nuo 2011 m. sausio 1 d. atsižvelgus į pareiškėjo iki 2010 m. gruodžio 31 d. įgytą stažą.
13. Išanalizavęs Pensijų įstatymo, taikyto priimant 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. P15-131 ir 2010 gruodžio 8 d. sprendimą Nr. P15-13243 dėl senatvės pensijos skyrimo pareiškėjui, tekstą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad reglamentuojant su valstybinėmis socialinio draudimo pensijomis susijusius klausimus, vartojamos formuluotės „pensijų skyrimas“ (40 str. 1 d., 41 str. 1, 3 d.), „pensijos skyrimas iš naujo“ (42 str. 1, 3 ir 4 d., 46 str. 2 d., 421 str. 1 d.) ir „pensijų perskaičiavimas“. Įstatymų leidėjas terminą „pensijų perskaičiavimas“ vartoja nustatydamas teisės normas, susijusias su asmenimis, kuriems valstybinės socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijos buvo paskirtos iki 1995 m. sausio 1 d. (Pensijų įstatymo 46 str. 1, 4 d.). Pareiškėjui senatvės pensija buvo paskirta Valdybos Panevėžio skyriaus 2005 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. P6-3708 nuo 2005 m. birželio 10 d. iki gyvos galvos. Todėl Valdybos Panevėžio skyriaus ir Valdybos argumentus, jog pasikeitus duomenims, gali būti priimamas tik sprendimas pareiškėjui skirti pensiją iš naujo, o ne ją perskaičiuoti, teismas laikė pagrįstais. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Valdybos Panevėžio skyrius tinkamai išsiaiškino pareiškėjo valią, išreikštą 2010 m. lapkričio 19 d. asmeniškai parengtuose ir pasirašytuose dviejuose prašymuose, ir teisingai nustatė, jog pareiškėjas prašė skirti senatvės pensiją iš naujo nuo 2010 m. sausio 1 d. ir nuo 2011 m. sausio 1 d.
14. Teismas nepagrįstais laikė pareiškėjo skunde ir teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, jog 2010 m. lapkričio 19 d. prašymai negali būti suprantami kaip išreiškiantys jo valią, kad senatvės pensija iš naujo būtų paskirta atitinkamai nuo 2010 m. sausio 1 d. ir nuo 2011 m. sausio 1 d. Pareiškėjas teismo posėdyje patvirtino, jog abu 2010 m. lapkričio 19 d. prašymus parengė pats. Be to, prašyme dėl senatvės pensijos skyrimo nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjas pabraukė žodžius „skirti“ ir „senatvės“, o toks pažymėjimas leidžia vienareikšmiškai teigti, kad šiame prašyme pareiškėjo valia senatvės pensijos klausimu išreikšta aiškiai, suprantamai ir nedviprasmiškai. Prašyme dėl pensijos skyrimo nuo 2011 m. sausio 1 d. pareiškėjas atitinkamoje prašymo teksto eilutėje pažymėjimų nepadarė, tačiau teismas sprendė, kad atsižvelgus į Pensijų įstatyme įtvirtintas nuostatas toks prašymas suprantamas tik kaip pensijos gavėjo prašymas skirti senatvės pensiją iš naujo nuo 2011 m. sausio 1 d. Tenkinant šiuos pareiškėjo prašymus, buvo priimti 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimas Nr. P15-13126 ir 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas Nr. 13243. Duomenų, kad šie sprendimai būtų apskųsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka ir pakeisti ar panaikinti, nenustatyta. Minėti sprendimai Valdybos Panevėžio skyriui priimant Sprendimą Nr. (10.12)3-52216, buvo galiojantys ir jais atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjo 2013 m. liepos 31 d parengto prašymo, privalėjo vadovautis.
15. Byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos teisme pareiškėjas dirbo iki 2010 m. spalio 21 d., po to nebedirbo ir valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo dirbdamas pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu iki 2013 m. rugpjūčio 2 d., kai Valdybos Panevėžio skyrius gavo jo 2013 m. liepos 31 d. parengtą prašymą, nebuvo įgijęs. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Pensijų įstatymo 42, 421 ir 56 straipsniuose įtvirtintomis normomis, sprendė, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Pensijų įstatymo nuostatos pareiškėjui galėtų būti taikomos tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas po 2011 m. sausio 1 d., t. y. po paskutinio senatvės pensijos skyrimo iš naujo, įgytų papildomą ne mažesnį kaip vienų metų stažą, dirbdamas pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu.
III.
17. Pareiškėjas E. V. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
18. Apeliaciniame skunde pareiškėjas palaiko skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus, papildomai nurodo, kad:
18.1. Nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė, kad nuo 2010 m. lapkričio 19 d. pareiškėjo pateiktų prašymų iki Pakeitimo įstatymo, kuriuo nustatyta nauja metodika, priėmimo praėjo ilgas laiko tarpas. Prašymų pateikimo metu nei pareiškėjas, nei atsakovas nežinojo apie būsimą teisinio reglamentavimo pakeitimą, tuo metu priimti atsakovo sprendimai visiškai atitiko pareiškėjo valią bei tuo metu galiojusias Pensijų įstatymo nuostatas dėl priedo už stažo metus skyrimo ir anksčiau paskirtos pensijos perskaičiavimo, nes nė viename pareiškėjo prašyme nebuvo prašoma pensiją skirti iš naujo. Ginčas šioje byloje prasidėjo ir vyksta atsakovui atsisakant perskaičiuoti anksčiau paskirtą senatvės pensiją pagal pakeistas Pensijų įstatymo nuostatas, įsigaliojusias 2013 m. sausio 1 d.
18.2. Pensijų įstatymo pakeitimas yra esminis ir reikšmingas, nes nustatė naują senatvės pensijos apskaičiavimo metodiką, taikomą visiems nurodyto teisinio santykio dalyviams ir asmenims, kurie dirbo po senatvės pensijos paskyrimo ne mažiau kaip vienus metus ir turėjo ne mažesnes kaip valstybės nustatytas metines draudžiamąsias pajamas (pareiškėjas šias sąlygas atitinka). Situacija, kai tą patį teisinį santykį skirtingai reglamentuoja dviejų ar daugiau teisės aktų normos, išsprendžiama taikant lex posterior derogat legi priori taisykles – taikomas vėliau priimtas įstatymas. Taigi Pensijų įstatymo pakeitimas ir juo nustatyta nauja senatvės pensijos skaičiavimo tvarka, prašant pareiškėjui privalo būti taikoma tuo būdu, kurį jis pasirenka.
18.3. Įstatymas ne tik nustato, už ką yra skiriamas senatvės pensijos priedas, bet ir tiesiogiai nurodo, kad senatvės pensija dėl priedo už stažo metus yra perskaičiuojama ir nėra skiriama iš naujo. Pirmosios instancijos teismas be jokių faktinių ir teisinių argumentų atmesdamas pareiškėjo skundą nepagrįstai išaiškino, kad priedo už stažą skyrimas yra senatvės pensijos skyrimas iš naujo.
18.4. Tinkamai aiškinant Pensijų įstatymą ir jį taikant, priedas už stažo metus visais atvejais turi būti skiriamas be jokio asmens prašymo (tai matyti iš Pensijų įstatymo 531 str.). Taigi pareiškėjas pertekline tvarka 2010 m. lapkričio 19 d. užpildė du prašymo blankus skirti priedą už stažą ir neprašė skirti pensiją iš naujo (tokių žodžių neįrašė). Minėti prašymai pareiškėjui negali sukelti jokių neigiamų pasekmių. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad pareiškėjas prašymuose pabraukė žodžius. Pareiškėjas pildė nustatytos formos, kurios negalėjo keisti, prašymus ir jokių žodžių juose nebraukė. Be to, neįmanoma savo valia prašyti skirti senatvės pensiją iš naujo nurodant dvi skirtingas datas.
18.5. Įstatymų leidėjas įtvirtino priedo už stažo metus sąvoką, nurodydamas, kad šis priedas yra tik papildoma senatvės pensijos dalis. Taigi priedas už stažo metus negali būti laikomas senatvės pensijos paskyrimu iš naujo. Pensijų įstatymas turi specialų 42 straipsnį „Pensijų skyrimas iš naujo“, kuriame tiesiogiai nustatyta, kad pensija gali būti paskirta iš naujo pagal naujus duomenis gavėjo prašymu, kai jis įgyja ne mažesnį kaip vienų metų stažą.
18.6. Atsakovas nauju 2014 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. PE_SPI-1094 pareiškėjui nuo 2011 m. sausio 1 d. paskyrė 1 656,28 Lt pensiją, pakeisdamas 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. P15-13243. Taigi nuo 2014 m. vasario 4 d. atsakovo anksčiau priimtas 210 m. gruodžio 8 d. sprendimas, kuriuo remdamasis Valdybos Panevėžio skyrius priėmė skundžiamą Sprendimą Nr. (10.12)3-32516, nebegalioja.
19. Atsakovas Valdybos Panevėžio skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašo atmesti.
k o n s t a t u o j a:
IV.
21. Šioje byloje pareiškėjas ginčija ir prašo panaikinti Valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (10.12)3-52516, kuriuo, pasak pareiškėjo, netenkintas jo 2013 m. liepos 31 d. prašymas dėl pensijos perskaičiavimo.
22. Pensijų įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-91 redakcija) 45 straipsnyje nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Pastarajame (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija) įtvirtinta, jog draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Valdybai, kuri yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija (37 str. 1 d.). Valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui (37 str. 4 d.).
23. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (2013 m. gegužės 30 d. įstatymo Nr. XII-348 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) nustatyta, kad atitinkamos administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui gali skųsti ginčo šalis, nesutinkanti su administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu. Tokiu atveju į administracinį teismą galima kreiptis per dvidešimt dienų nuo sprendimo gavimo dienos (32 str. 1 d.). Apskundus administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia (32 str. 3 d.).
24. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. liepos 31 d. prašymu kreipėsi į Valdybos Panevėžio skyrių, prašė perskaičiuoti jam skirtą pensiją. Valdybos Panevėžio skyrius 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. (10.1)3-35352 minėto pareiškėjo prašymo netenkino, nurodė, kad šis sprendimas gali būti skundžiamas Valdybai (Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas Nr. (10.1)3-35352 grįžo neįteiktas pareiškėjui). Pareiškėjas 2013 m. spalio 14 d. prašymu kreipėsi į Valdybos Panevėžio skyrių, nurodė, kad nėra gavęs atsakymo į 2013 m. liepos 31 d. prašymą, prašė tokį atsakymą pateikti. Valdybos Panevėžio skyrius 2013 m. spalio 21 d. raštu Nr. (10.12)3-44070 pareiškėją informavo, kad dėl jo 2013 m. liepos 31 d. prašymo buvo priimtas Valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas Nr. (10.1)3-35352, kurio pareiškėjas neatsiėmė per nustatytą laiką; Valdybos Panevėžio skyrius 2013 m. spalio 21 d. rašte Nr. (10.12)3-44070 pakartotinai pareiškėjui išdėstė 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo esmę. Pareiškėjas 2013 m. spalio 31 d. skundu kreipėsi į Valdybą, nurodė palaikantis 2013 m. liepos 31 d, ir 2013 m. spalio 14 d. prašymus, prašė padėti įstatyme nustatyta tvarka išspręsti klausimą dėl senatvės pensijos perskaičiavimo nuo 2013 m. sausio 1 d., o Valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. spalio 21 d. raštą Nr. (10.12)3-44070 laikyti negaliojančiu. Valdyba 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. (6.5)I-8224 pareiškėjui nurodė, kad Valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. ir 2013 m. spalio 21 d. sprendimai, kuriuose nurodyta, jog skirti pareiškėjui senatvės pensiją iš naujo nėra pagrindo, yra teisėti ir pagrįsti, tačiau 2013 m. spalio 21 d. sprendime neteisingai nurodyta jo apskundimo data, todėl Valdyba įpareigojo Panevėžio skyrių šią sprendimo dalį pakeisti ir apie tai informuoti pareiškėją. Valdybos Panevėžio skyrius, vykdydamas Valdybos 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą, 2013 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. (10.12)3-52516 pareiškėją pakartotinai informavo, kad jo 2013 m. liepos 31 d. ir 2013 m. spalio 14 d. prašymai yra išnagrinėti, išdėstė 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendime ir 2013 m. spalio 21 d. rašte nurodytas aplinkybes, paaiškino, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėjui senatvės pensiją skirti iš naujo nuo 2013 m. sausio 1 d. bei nurodė rašto apskundimo tvarką. Valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. raštą Nr. (10.12)3-52516 pareiškėjas skundžia teismui ir prašo jį panaikinti.
25. Iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui, taip pat apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas yra nepatenkintas tuo, kad Valdybos Panevėžio skyrius netenkina jo prašymo perskaičiuoti senatvės pensiją nuo 2013 m. sausio 1 d. Iš pirmiau minėtų byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad tokį sprendimą Valdybos Panevėžio skyrius priėmė 2013 m. rugpjūčio 20 d. raštu Nr. (10.1)3-35352, o šio rašto pareiškėjui neįteikus, jo esmę pakartotinai išdėstė 2013 m. spalio 21 d. rašte Nr. (10.12)3-44070. Būtent dėl šiuose raštuose išdėstyto Valdybos Panevėžio skyriaus sprendimo neperskaičiuoti pareiškėjo senatvės pensijos E. V. J. 2013 m. spalio 31 d. skundu kreipėsi į Valdybą, kaip į privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, kuri 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. (6.5)I-8224 pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – konstatavo, kad Valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. spalio 21 d. rašte Nr. (10.12)3-44070 yra nurodyta neteisinga jo apskundimo tvarka ir įpareigojo Panevėžio skyrių ją patikslinti, tačiau pareiškėjo skundo dalį, susijusią su senatvės pensijos perskaičiavimu, atmetė kaip nepagrįstą. Taigi, būtent Valdybos 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. (6.5)I-8224 buvo užbaigta įstatyme įtvirtinta privaloma ikiteisminė pareiškėjo keliamo ginčo dėl senatvės pensijos perskaičiavimo procedūra, todėl būtent šį Valdybos sprendimą pareiškėjas ABTĮ 32 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais turėjo skųsti administraciniam teismui, tačiau to nepadarė ir pasirinko kitą savo teisių gynimo būdą – 2014 m. birželio 10 d. pakartotinai kreipėsi į Valdybą, be kita ko, prašydamas panaikinti Panevėžio skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. raštą Nr. (10.12)3-52516 ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų perskaičiuota pareiškėjo senatvės pensija. Valdyba 2014 m. liepos 11 d. sprendime Nr. (6.5)I-6138 nurodė, kad su pareiškėjui skirtos senatvės pensijos perskaičiavimu susijusius motyvus yra išdėsčiusi savo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendime Nr. (6.5)I-8224, kuriame jau konstatavo, kad Valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. ir 2013 m. spalio 21 d. sprendimai yra teisėti bei pagrįsti ir tik įpareigojo minėtą skyrių pakeisti nurodytą sprendimo apskundimo tvarką bei patvirtinti jį antspaudu. Taigi Valdyba pareiškėjo 2014 m. birželio 10 d. skundo dalies dėl Panevėžio skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. rašto Nr. (10.12)3-52516 iš esmės nenagrinėjo, nurodydama, kad pareiškėjo skundą dėl senatvės pensijos perskaičiavimo jau yra išnagrinėjusi. Pažymėtina, kad Valdybos 2014 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. (6.5)I-6138 ABTĮ nustatyta tvarka pareiškėjas teismui taip pat neskundė (savarankiško reikalavimo dėl jo nereiškė).
26. Byloje nustatytas faktines aplinkybes įvertinus pirmiau nurodyto Valstybinio socialinio draudimo įstatyme bei ABTĮ įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste, galima daryti išvadą, kad konkrečias teisines pasekmes pareiškėjui sukelia būtent Valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas Nr. (10.1)3-35352, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą perskaičiuoti jam skirtą senatvės pensiją, ir Valdybos 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimas Nr. (6.5)I-8224, kuriuo minėtas Valdybos Panevėžio skyriaus sprendimas paliktas nepakeistas, tačiau nė vieno iš šių sprendimų pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui neskundė ir nesuformulavo su jais susijusių savarankiškų reikalavimų. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas į pirmosios instancijos teismą kreipėsi 2014 m. rugpjūčio 5 d., t. y. praleidęs ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą skundo dėl Valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-35352 ir Valdybos 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5)I-8224 padavimo terminą.
27. ABTĮ 12 straipsnyje (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos 10 str.) yra įtvirtinta teismo pareiga išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas šios pareigos nevykdė, t. y. neišaiškino pareiškėjui teisės skųsti būtent konkrečias teisines pasekmes pareiškėjui sukeliančius administracinius aktus (Valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. (10.1)3-35352 ir Valdybos 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-8224), pateikti motyvuotą prašymą atnaujinti praleistą skundo dėl šių administracinių aktų pateikimo terminą. Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, kad byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu yra įtraukta Valdyba, tačiau pareiškėjas nėra suformulavęs jokio savarankiško reikalavimo dėl kokių nors Valdybos, kaip privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, sprendimų (įskaitant 2014 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6138). Taigi pirmosios instancijos teismas šios teisės pareiškėjui taip pat neišaiškino, nors iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo akivaizdu, kad jis nesutinka su Valdybos atliktu Panevėžio skyriaus veiksmų vertinimu.
28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ABTĮ 10 straipsnyje, 57 straipsnio 4 dalyje, 81 straipsnyje (nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos ABTĮ atitinkamai 12 str., 56 str. 4 d., 80 str.) įtvirtintas aktyvaus teismo principas, kuris nereiškia, kad teismas gali išeiti už pareiškėjo reikalavimo ribų ir keisti reikalavimo pagrindą arba dalyką savo iniciatyva, tačiau apima teismo priedermę prireikus išaiškinti pareiškėjui teisę patikslinti pateiktą skundą, kad pareiškėjo siekiamas iškelti administracinis ginčas teisme galėtų būti išspręstas iš esmės (žr., pvz., 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-757/2014, 2015 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2086-520/2015 ir kt.).
29. Akcentuotina, kad teisingai byla gali būti išnagrinėta tik tada, kai yra įgyvendintas principas į tinkamą procesą. Teisės į tinkamą procesą principas reikalauja, kad būtų užtikrintas tinkamas teisėjo vadovavimas procesui. Tai reiškia, kad teisėjas privalo užtikrinti administracinės bylos eigą, siekiant išspręsti iškilusius klausimus, patikslinti proceso šalių pareigą įrodinėti bei nurodyti, kokias reikšmingas aplinkybes būtina byloje nustatyti tam, kad būtų teisingai išnagrinėta byla, pasiūlyti teikti įrodymus ir pagrįsti įrodinėjamas aplinkybes ir kt.
30. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai vykdė ABTĮ 12 straipsnyje (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos 10 str.) nustatytą pareigą, neužtikrino pareiškėjo teisės į tinkamą procesą, todėl nepagrįstai nepasiūlė pareiškėjui patikslinti jo skundo reikalavimų, prašant atnaujinti praleistą Valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-35352 ir Valdybos 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5)I-8224 apskundimo terminą bei šiuos sprendimus panaikinti, nors pareiškėjas jau pradiniame skunde buvo aiškiai išreiškęs pageidavimą, kad jam būtų perskaičiuota paskirta senatvės pensija. Nesant suformuluotų reikalavimų dėl ginčo esmės, t. y. dėl konkrečių sprendimų, kuriais atsisakyta perskaičiuoti pareiškėjui skirtą senatvės pensiją, apeliacinės instancijos teismas neturi faktinio ir teisinio pagrindo išspręsti tarp šalių kilusio ginčo, todėl byla perduotina nagrinėti iš naujo.
31. Nagrinėjant šią bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turėtų išaiškinti pareiškėjui jo procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti pareiškėjui įgyvendinti procesines teises, t. y. pasiūlyti pareiškėjui pareikšti reikalavimą dėl jam tiesiogines teisines pasekmes sukeliančių administracinių aktų panaikinimo bei pateikti motyvuotą prašymą atnaujinti praleistą tokių aktų apskundimo terminą.
Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo E. V. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.