Administracinė byla Nr. A-1386-662/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03296-2016-2
Procesinio sprendimo kategorija 37.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. R. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas H. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) direktoriaus 2016 m. liepos 13 d. nutarimą Nr. 28-663(1); 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2016 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 2S-4251; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. liepos 13 d. jam buvo paskirta nuobauda už tai, jog žiūrėjo televizorių, nors turėjo miegoti. Mano, kad nuobauda paskirta nepagrįstai, nes televizoriaus jis nežiūrėjo, o buvo atsikėlęs išgerti vandens. Dėl paskirtos nuobaudos su skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą, tačiau skundas atmestas konstatuojant, jog nuobauda paskirta teisėtai.
3. Pareiškėjo nuomone, tiek skiriant nuobaudą, tiek priimant sprendimą nebuvo jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų pareigūno teiginius, jog jis žiūrėjo televizorių. Pareiškėjo vertinimu, paskirta nuobauda yra diskriminacinio pobūdžio.
5. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 3-83 „Dėl nuteistųjų dienotvarkės patvirtinimo ir garsinių signalų bei komandų jai vykdyti“ patvirtintoje dienotvarkėje nustatyta, jog nuo 20.00 val. iki 21.00 val. numatytas laisvalaikis, nuo 21.00 val. iki 21.20 val. vakarinis patikrinimas (skaičiuotė), nuo 22.40 val. iki 23.00 val. pasiruošimas miegui, o nuo 23.00 val. iki 07.00 val. numatytas miegas. Pažymėjo, kad jokių individualių išimčių pataisos įstaigos direktoriaus patvirtintoje dienotvarkėje nėra numatyta, todėl ir pareiškėjui pagrįstai taikomas reikalavimas, draudžiantis po 23.00 val. (prieš poilsio ir švenčių dienas po 24.00 val.) žiūrėti televizorių.
6. Atsakovas paaiškino, kad 2016 m. liepos 9 d. 01.00 val. nakties pareigūnui užėjus į I-ojo gyvenamojo korpuso 303-čią gyvenamąją patalpą pastebėta, jog pareiškėjas po signalo „miegas“ gulėjo savo miegamoje vietoje ir žiūrėjo televizorių. Nors pareiškėjas ir buvo savo miegamoje vietoje, tačiau privalėjo laikytis nuteistiesiems privalomos dienotvarkės, t. y. šiuo atveju nežiūrėti televizoriaus. Teigė, kad neatlikdamas šių veiksmų pareiškėjas pažeidė bausmės atlikimo reikalavimus, todėl už padarytą pažeidimą jam paskirta nuobauda – papeikimas.
7. Atsakovo nuomone, nėra pagrindo abejoti pareigūno surašytu tarnybiniu pranešimu, nes byloje nenustatyta, jog pareigūnas dėl kokių nors priežasčių būtų suinteresuotas apkaltinti pareiškėją pažeidus bausmės atlikimo rėžimo reikalavimus. Pažymėjo, kad pareiškėjui skirta nuobauda nėra per griežta, skiriant nuobaudą esminiai procedūriniai pažeidimai nebuvo nustatyti. Akcentavo, kad Vilniaus PN direktoriaus nutarimas skirti pareiškėjui nuobaudą priimtas, atsižvelgiant į pažeidimo padarymo aplinkybes, laikantis teisės aktų reikalavimų, remiantis pateiktu pareigūno tarnybiniu pranešimu, drausmės komisijos teikimu. Nutarime nurodytos pareiškėjo pažeistų teisės aktų nuostatos.
8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
9. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjo padarytas rėžimo reikalavimų pažeidimas yra tinkamai užfiksuotas, nuobauda skirta neviršijant įgaliojimų ir tinkamai įvertinus visas pažeidimo padarymo aplinkybes.
II.
10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Vilniaus pataisos namų direktorius 2013 m. gegužės 22 d. įsakymą Nr. 3-83 „Dėl nuteistųjų dienotvarkės patvirtinimo ir garsinių signalų bei komandų jai vykdyti“ nuo 23.00 val. iki 07.00 val. nuteistiesiems numatytas miegas (poilsio ir švenčių dienomis nuo 24.00 val. iki 08.00 val.), todėl nepertraukiamo miego metu visiems nuteistiesiems draudžiama žiūrėti televizorių. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis teismas nustatė, kad pareiškėjas nesilaikė Vilniaus PN nustatytos tvarkos ir 01.00 val. nakties, kai buvo nepertraukiamo miego laikas, žiūrėjo televizorių, dėl ko jam skirta nuobauda – papeikimas.
12. Pasisakydamas dėl pareiškėjo pateiktų kartu su juo buvusių gyvenamojoje patalpoje trijų nuteistųjų liudijimų, patvirtinančių pareiškėjo teiginį, kad jis televizoriaus nežiūrėjo, o patikrinimo metu tiesiog sėdėjo ant lovos ir gėrė vandenį, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog nuteistųjų liudijimai pateikti tik tuomet, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą. Teikdamas skundą dėl paskirtos nuobaudos Kalėjimų departamentui pareiškėjas šių liudijimų prie skundo nepridėjo. Teismas taip pat pažymėjo, kad liudijimuose nėra nurodyta tiksli jų surašymo data, t. y. nurodyti tik metai ir mėnesis. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismui sukėlė abejonių liudijimų teisingumu, todėl teismas konstatavo, kad pateikti kartu gyvenamojoje patalpoje buvusių nuteistųjų liudijimai nėra pakankamas įrodymas, kurio pagrindu būtų galima pripažinti ginčijamus Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2016 m. liepos 13 d. nutarimą Nr. 28-663(1) ir Kalėjimų departamento 2016 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 2S-4251 neteisėtais.
13. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismo posėdžio metu liudytoju apklausto pareigūno T. G. parodymus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. liepos 13 d. nutarimas Nr. 28-663(1) ir Kalėjimų departamento 2016 m. rugpjūčio 3 d. sprendimas Nr. 2S-4251 yra teisėti ir pagrįsti.
III.
14. Pareiškėjas H. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
15. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo išvadomis ir teigia, kad teismas nebuvo suinteresuotas įvykdyti teisingumą ir priėmė diskriminacinio pobūdžio sprendimą. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti Vilniaus PN pareigūno parodymais, tačiau jo paaiškinimus ir kitų nuteistųjų pateiktus liudijimus vertino kaip nepagrįstus, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas.
16. Pareiškėjo nuomone, teismas galėjo jam pranešti, jog kartu su skundu pateikti nuteistųjų liudijimai yra su trūkumais, tačiau to nepadaręs ir nusprendęs neviešinti minėtų liudijimų, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Akcentuoja, kad liudijimų negalėjo pateikti skundą nagrinėjant ikiteismine tvarka, kadangi tuo metu dar nebuvo nustatyti asmenys, kurie galėtų paliudyti aplinkybes apie galimai padarytą pažeidimą.
17. Atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
18. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, įtvirtintų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnyje. Pažymi, kad pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais kaip ir skundą. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialines teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
20. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad teismas tinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, o pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pateikia tik subjektyvią nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Mano, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2016 m. liepos 13 d. nutarimo Nr. 28-663(1) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo Nr. 2S-4251 teisėtumo ir pagrįstumo.
22. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėjas neįrodė, jog ginčijami Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. liepos 13 d. nutarimas Nr. 28-663(1) ir Kalėjimų departamento 2016 m. rugpjūčio 3 d. sprendimas Nr. 2S-4251 yra neteisėti ir nepagrįsti. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad iš skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
25. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydamas į esminius apeliacinio skundo motyvus.
26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Vilniaus PN pareigūno parodymais, o jo paaiškinimus ir kitų nuteistųjų pateiktus liudijimus vertino kaip nepagrįstus. Pažymi, kad toks priimtas procesinis sprendimas parodė teismo suinteresuotumą ir yra diskriminacinio pobūdžio.
27. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).
28. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo su skundu pateikti nuteistųjų liudijimai nepaneigia ginčijamų administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad pareiškėjo pateikti M. M., G. Z. ir V. M. liudijimai yra surašyti su pareiškėju vienoje gyvenamojoje patalpoje bausmę atlikusių asmenų, kurie yra pareiškėjo pažįstami, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, jų parodymai negalėtų būti laikomi objektyviu ir nešališku pareiškėjo 2016 m. liepos 9 d. 01.00 val. nakties veiksmų patvirtinimu. Teismo posėdžio metu liudytojas T. G., kuris buvo įspėtas dėl melagingų parodymų davimo, patvirtino savo tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjas 2016 m. liepos 9 d. 01.00 val. po signalo „miegas“ gulėdamas savo miegamojoje vietoje žiūrėjo televizorių. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą abejoti minėto liudytojo (pareigūno) šališkumu.
29. Dėl teismo suinteresuotumo pažymėtina, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla (t. y. teismas nesivadovavo pareiškėjo pateiktais nuteistųjų liudijimais), tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teisėjai byloje buvo šališki. Taigi, įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.
30. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė iš esmės tinkamai, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo H. R. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.