Administracinė byla Nr. A-376-502/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03099-2015-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3; 14.4.4.
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 27 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Spika“, akcinės bendrovės „Senoji Baltija“, uždarosios akcinės bendrovės „Stekutis“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Prekybos namai „Aistra“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Stekutis“, akcinės bendrovės „Senoji Baltija“, uždarosios akcinės bendrovės „Prekybos namai „Aistra“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Spika“ skundą atsakovui Žuvininkystės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, buvusiai uždarajai akcinei bendrovei „Sedija“, V. M. gamybinei–komercinei firmai „Stilma“, uždarajai akcinei bendrovei „Starkis“, uždarajai akcinei bendrovei „Banginis“, uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos šprotai“, uždarajai akcinei bendrovei „Monistico“, uždarajai akcinei bendrovei „Ramsun“, uždarajai akcinei bendrovei „Rikneda“, akcinei bendrovei „Laivitė“, uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos jūra“, uždarajai akcinei bendrovei „Baltlanta“, uždarajai akcinei bendrovei „Grinvita“, uždarajai akcinei bendrovei „Strimelė“ ir bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos žuvys“ dėl posėdžio protokolo dalies panaikinimo.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjai UAB „Spika“ ir AB „Senoji Baltija“, UAB „Stekutis“ ir UAB „Prekybos namai „Aistra“ Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, prašydami panaikinti Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo komisijos, sudarytos Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Žuvininkystės tarnyba) direktoriaus 2013 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V1-24 (toliau – ir Komisija), 2015 m. gegužės 11 d. posėdžio protokolo Nr. ŽKB-8 (6.1) (toliau – ir Protokolas) 2.2 papunkčio dalį, kuria UAB „Banginis“ skirta 175 t strimelių ir 252 t šprotų, UAB „Grinvita“ skirta 29 t strimelių ir 49 t šprotų, UAB „Baltlanta“ skirta 23 t strimelių ir 16 t šprotų, UAB „Baltijos šprotai“ skirta 202 t strimelių ir 285 t šprotų kvotų.
2. Pareiškėjai paaiškino, kad Komisija paskirstė papildomas žvejybos kvotas 2015 metams. UAB „Banginis“, UAB „Grinvita“, UAB „Baltlanta“ ir UAB „Baltijos šprotai“ žvejybos kvotos paskirtos neteisėtai, kadangi Komisija pirmiausia privalėjo nustatyti, ar ūkio subjektui galima paskirti individualias žvejybos galimybes, taip pat nustatyti ūkio subjektų istorines dalis. Protokole Komisijos vartojama sąvoka „žvejybos kvota“ neatitinka Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatyme įtvirtintos individualių žvejybos galimybių sąvokos.
3. Komisija be teisinio pagrindo suteikė UAB „Grinvita“ 29 t strimelių ir 49 t šprotų, UAB „Baltlanta“ 23 t strimelių ir 16 t šprotų individualias žvejybos galimybes, kadangi UAB „Grinvita“ (laivai „Alfa“, „Preila“) bei UAB „Baltlanta“ (laivai „Baltik“, „Atlant“) 2013 metais pardavė joms priklausiusius žvejybos laivus ir pasitraukė iš žvejybos Baltijos jūroje. UAB „Banginis“, kuriam paskirta 175 t strimelių ir 252 t šprotų, dalį strimelių ir šprotų žvejybos galimybių perleido UAB „Baltijos šprotai“, todėl, Pareiškėjų teigimu, perleistu dydžiu turėjo būti sumažinta UAB „Banginis“ žvejybos galimybių istorinė dalis. Nepaisydama to, Komisija UAB „Banginis“ paskyrė 40 proc. visų skirstomų žvejybos galimybių. Komisija UAB „Baltijos šprotai“ paskyrė 202 t strimelių ir 285 t šprotų individualių žvejybos galimybių.
4. Komisija, skirstydama papildomas žvejybos kvotas 2015 metams, vadovavosi Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 1 ir 5 dalies reikalavimais. Atsižvelgiant į šias įstatymo nuostatas, pagal faktiškai praeityje vykdytą veiklą nustatoma ūkio subjektų individualių žvejybos galimybių istorinė dalis. UAB „Baltijos šprotai“ įmonių registre įregistruota 2015 m. vasario 9 d., todėl veiklą pradėjo vykdyti tik 2015 m. Tai reiškia, kad žvejybos galimybių skyrimo metu Komisija neturėjo duomenų apie UAB „Baltijos šprotai“ faktiškai praeityje 7 metus vykdytą veiklą, todėl skirti individualias žvejybos galimybes UAB „Baltijos šprotai“ nebuvo teisinio pagrindo. Protokolo 2.2 papunktyje nurodyta, jog priimant sprendimus buvo atsižvelgta į ūkio subjektų pateiktus prašymus ir į 2015 m. gegužės 5 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Teisės departamento pažymą Nr. IT-20 (14.11) „Dėl individualių žvejybos Baltijos jūroje galimybių paskirstymo“ (toliau – ir Pažyma), kurioje pareikšta nuomonė, kad UAB „Baltijos šprotai“ žvejybos kvotos Baltijos jūroje turi būti apskaičiuotos pagal laivu „Gilija“ UAB „Banginis“ sugavimų duomenis. Pažyma adresuota Lietuvos Respublikos žemės ūkio viceministrei. Pažyma tapo pagrindiniu Komisijos darbo dokumentu, kuria vadovaudamasi Komisija priėmė galbūt neteisėtus sprendimus. Visi Komisijos nariai pagal atliekamas viešojo administravimo funkcijas yra tiesiogiai pavaldūs ir atsakingi žemės ūkio viceministrei, todėl ji galėjo daryti poveikį Komisijai skirstant papildomas žvejybos kvotas 2015 metams. Dėl to įžvelgtinas absoliutus Protokolo negaliojimo pagrindas.
5. Komisijos posėdis nebuvo užbaigtas privaloma procedūra – balsavimu, todėl Protokole įtvirtinti sprendimai laikytini nepriimtais ir neturinčiais individualaus teisės akto galios. Be to, UAB „Baltijos šprotai“ žvejybą vykdė žvejybos laivu „Gilija“, kuris kelis kartus didesnis ir galingesnis už kitus laivus. Tai pažeidė silpnesnių rinkos dalyvių teises, sukūrė nelygias konkurencijos sąlygas.
6. Atsakovas Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas paaiškino, kad 2014 m. lapkričio 10 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 1221/2014, kuriuo nustatomos 2015 m. tam tikrų žuvų išteklių ir žuvų išteklių grupių žvejybos Baltijos jūroje galimybės ir kuriuo iš dalies keičiami reglamentai (ES) Nr. 43/2014 ir (ES) Nr. 1180/2013, 9 straipsniu Europos Komisija Lietuvai patvirtino papildomas 667 t strimelių (žvejojamų 25–27, 28.2, 32 TJTT pakvadračiuose) ir 852 t šprotų (žvejojamų 22–32 TJTT pakvadračiuose) žvejybos kvotas 2015 metams, patalpindama šiuos kiekius į Europos Komisijos administruojamą kompiuterinę sistemą FIDES. Pagal Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 7 dalį, 47 t strimelių ir 1 t šprotų žvejybos kvotų turi būti paskirta priekrantėje žvejojantiems ūkio subjektams, o ne mažiau nei 5 proc. (33 t strimelių ir 43 t šprotų) žvejybos kvotų turi būti paskirta aukciono būdu, todėl atviroje Baltijos jūroje žvejojantiems ūkio subjektams gali būti skirstoma 620 t strimelių ir 851 t šprotų.
7. Komisija paskirstė kvotas vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro
2015 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. 3D-38 patvirtintomis Individualių žvejybos Baltijos jūros galimybių skirstymo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės) ir atsižvelgdama į ūkio subjektų pateiktus prašymus. Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Grinvita“ ir UAB „Baltlanta“, prašydami papildomos žvejybos kvotos, pateikė visą informaciją ir dokumentus, nurodytus Taisyklių 23 punkte: prašymus, norimų gauti rūšių žuvų kvotų dydžius, laivų, kuriais numato žvejoti, pavadinimus, pasirenkamus 3 kalendorinius metus iš 7 paskutinių kalendorinių metų, kaip numatyta Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 1 ir 2 dalyse, bei laivų nuomos sutarčių kopijas, todėl nebuvo teisinio pagrindo šioms bendrovėms neskirti žvejybos kvotų. 2013–2014 m. ūkio subjektams, žvejojantiems Baltijos jūroje, žvejybos kvotos buvo skirstomos pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2013 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-197 patvirtintose Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklėse (toliau – ir 2013 m. taisyklės) numatytas ir ūkio subjektams suteiktas perleidžiamąsias žvejybos teises. Nuo 2015 m. žvejybos kvotos ūkio subjektams skirstomos pagal Žuvininkystės įstatyme nustatytus paskirstymo principus.
8. UAB „Banginis“ buvo paskirta ne 40 proc. visų skirstomų žvejybos galimybių, o 29,8 proc. strimelių ir 31 proc. šprotų papildomos žvejybos kvotos. Reorganizavus UAB „Banginis“, UAB „Baltijos šprotai“ pagal atskyrimo sąlygas buvo perduotas (duomenys neskelbtini), todėl Komisija skyrė žvejybos kvotas UAB „Banginis“ pagal bendrovei priklausančių laivų „Mingė“ ir „Tovė“ žvejybos sugavimų duomenis. UAB „Banginis“ atskyrimo sąlygų (duomenys neskelbtini). Jokie sprendimai dėl UAB „Baltijos šprotai“ priklausančio laivo „Gilija“ pajėgumų nebuvo priimti, todėl byloje šis klausimas neturėtų būti nagrinėjamas.
9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija su Pareiškėjų skundu nesutiko ir atsiliepime prašė jį atmesti. Žemės ūkio ministerijos pozicija grindžiama iš esmės tais pačiais motyvais, kuriuos nurodė atsakovas.
10. Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Banginis“ ir UAB „Baltijos šprotai“ su skundu taip pat nesutiko ir atsiliepime prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad 2014 m. gruodžio
23 d. UAB „Banginis“ akcininkai priėmė sprendimą pradėti bendrovės reorganizavimą atskyrimo būdu atskiriant tam tikrą bendrovės dalį ir šiai daliai priskirto turto, teisių ir pareigų pagrindu sukuriant bendrovę UAB „Baltijos šprotai“. 2014 m. gruodžio 23 d. patvirtintos UAB „Banginis“ atskyrimo sąlygos. Vadovaujantis Žuvininkystės įstatymo 142 straipsniu, atskyrimo pagrindu įsteigta bendrovė UAB „Baltijos šprotai“ nebuvo su UAB „Banginis“ susijęs ūkio subjektas. 2015 m. vasario 9 d. tarp UAB „Baltijos šprotai“ ir UAB „Banginis“ buvo pasirašytas turto, teisių ir įsipareigojimų perdavimo–priėmimo aktas Nr. 02/19 (duomenys neskelbtini). 2015 m. vasario 12 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija Žemės ūkio ministerijai pateikė išaiškinimą
Nr. (1.11.)7R-1000 dėl žvejybos kvotų skyrimo reorganizavimo pagrindu įsteigtam juridiniam asmeniui. Minėtame rašte nurodyta, kad reorganizavimo pagrindu įsteigtam ūkio subjektui buvo galima perduoti kvotas bei istoriškumo pagrindu paremtą žvejybos istoriją. Taigi UAB „Baltijos šprotai“ žvejybos kvotos įgytos vadovaujantis teisės aktais.
11. Kvotos apskaičiuotos teisėtai ir pagrįstai, kadangi pagal Protokolo 2.2 papunktį, iš 587 t skirstytų strimelių kvotų UAB „Banginis“ skirtos 175 t, t. y. 29,8 proc. visų strimelių žvejybos galimybių. Iš 808 t skirstytų strimelių kvotų UAB „Banginis“ skirta 252 t, t. y. 31,1 proc. visų strimelių žvejybos galimybių. Pareiškėjų argumentai dėl netinkamai apskaičiuotos UAB „Banginis“ kvotos dalies paremti tikrovės neatitinkančiais faktais, nepagrįstais ir nedetalizuotais samprotavimais. Argumentai dėl tariamo poveikio Komisijai taip pat nepagrįsti, o argumentai dėl laivo „Gilija“ nesusiję su ginču, kadangi nebuvo sprendžiama dėl žvejybos laivo „Gilija“ pajėgumų teisėtumo. Pareiškėjai neginčija jiems paskirtų žvejybos kvotų dydžio. Vadinasi, jie sutiko su jiems skirta kvotų dalimi ir manė, kad jiems paskirta metinė papildomų kvotų dalis buvo teisėta ir pagrįsta. Taigi, net ir tuo atveju, jeigu būtų patenkintas Pareiškėjų skundas, jiems nebūtų pakeista teisėtai ir pagrįstai paskirta papildomų žvejybos kvotų 2015 metams dalis.
II.
12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimu pareiškėjų UAB „Stekutis“, AB „Senoji Baltija“, UAB „Prekybos namai „Aistra“ ir UAB „Spika“ skundą atmetė.
13. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I492-4/2014 pripažino, jog žemės ūkio ministro 2013 m. taisyklių 19 punktas tiek, kiek jame nustatytas žuvų kvotų skyrimas atsižvelgiant į naudotojo 2007–2012 m. sugautą šprotų ir strimelių kiekį (tačiau už 2012 m. imamas sugautas šprotų ir strimelių kiekis, ne didesnis nei naudotojui paskirta kvota), skaičiuojant nuo viso Lietuvos Respublikos naudotojų 2007–2012 m. atviroje Baltijos jūroje sugauto šprotų ir strimelių kiekio, prieštaravo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui. Šioje byloje nurodyta, kad 2013 m. taisyklių 19 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu iš esmės ribojama ūkio subjektų, užsiimančių ar pageidaujančių užsiimti šprotų ir strimelių žvejyba Baltijos jūroje, ūkinės veiklos laisvė, kadangi ūkio subjektams, kurie 2007–2012 m. negaudė strimelių ar šprotų Baltijos jūroje ar jų sugavo mažai, buvo iš esmės apribojama galimybė užsiimti atitinkama žvejyba ateinančiais metais. Tokio pobūdžio ūkinės veiklos ribojimas gali būti nustatytas tik įstatyme. Atsižvelgiant į nurodytą sprendimą, buvo parengti Žuvininkystės įstatymo pakeitimai. Nuo 2015 m. sausio 1 d. šis įstatymas buvo papildytas 171 straipsniu, nustatančiu bendruosius žvejybos galimybių Baltijos jūroje paskirstymo principus.
14. Teismas nustatė, kad 2015 m. gegužės 11 d. įvyko Komisijos posėdis, kurio metu priimti nutarimai buvo užfiksuoti Protokole. Pirmuoju darbotvarkės klausimu Komisija nutarė, jog 2014 m. lapkričio 10 d. Tarybos Reglamentu (ES) Nr. 1221/2014 Europos Komisija Lietuvai patvirtino papildomas strimelių (žvejojamų 25–27, 28.2, 32 TJTT pakvadračiuose), šprotų (žvejojamų 22–32 TJTT pakvadračiuose) žvejybos kvotas 2015 metams. Įvertinus priekrantėje žvejojantiems ūkio subjektams skiriamas (Žuvininkystės įstatymo 171 str. 7 d.) ir aukciono būdu skirstomas (Žuvininkystės įstatymo 171 str. 8 d.) žvejybos galimybes, atviroje Baltijos jūroje žvejojantiems ūkio subjektams gali būti skirstomos 587 t strimelių ir 808 t šprotų žvejybos kvotos.
15. Antruoju darbotvarkės klausimu Komisija svarstė dėl žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo atviros Baltijos jūros žuvų išteklių naudotojams ir įvertinusi ūkio subjektų prašymus, atsižvelgusi į pateiktą 2015 m. gegužės 5 d. Žemės ūkio ministerijos Teisės departamento pažymą Nr. IT-20(14.11) ir vadovaudamasi Taisyklėmis, pirmuoju etapu nutarė skirti papildomas žvejybos kvotas 2015 metams, iš kurių – pareiškėjams UAB „Prekybos namai „Aistra“ (31 t strimelių ir 15 t šprotų), UAB „Spika“ (4 t strimelių ir 41 t šprotų), UAB „Stekutis“ (21 t strimelių ir 1 t šprotų), AB „Senoji Baltija“ (52 t šprotų ir nė vienos tonos strimelių), tretiesiems asmenims UAB „Banginis“ (175 t strimelių ir 252 t šprotų), UAB „Baltijos šprotai“ (202 t strimelių ir 285 t šprotų), UAB „Grinvita“ (29 t strimelių ir 49 t šprotų) ir UAB „Baltlanta“ (23 t strimelių ir 16 t šprotų).
16. Pasak teismo, pareiškėjai, prašydami panaikinti Protokolo 2.2 papunkčio dalį, kelia ginčą dėl Lietuvai skirtų strimelių ir šprotų papildomų žvejybos kvotų 2015 metams paskirstymo UAB „Banginis“, UAB „Baltijos šprotai“, UAB „Grinvita“ ir UAB „Baltlanta“ teisėtumo.
17. Dėl pareiškėjų argumento, kad Protokolo 2.2 papunktyje įtvirtinti sprendimai nebuvo priimti, o Komisijai buvo daromas poveikis, teismas pastebėjo, kad Žuvininkystės tarnybos direktoriaus 2013 m. kovo 18 įsakymu Nr. V1-24 iš aštuonių asmenų buvo sudaryta Komisija, taip pat patvirtintas komisijos darbo reglamentas. Šio reglamento 5 ir 14 punktuose nustatyta, jog Komisijos veiklos forma yra posėdžiai, kuriuose Komisijos nutarimai priimami bendru sutarimu; jei bendru sutarimu nutarimo nepavyksta priimti, jie priimami paprasta posėdyje dalyvaujančių Komisijos narių balsų dauguma. Tuo atveju, jei Komisijos narių nuomonės nesutampa, atskirosios Komisijos narių nuomonės įrašomos į protokolą. Reglamento 18 ir 19 punktuose nustatyta, jog Komisijos posėdžiai protokoluojami (nurodoma posėdžio data, numeris, dalyviai, svarstyti klausimai ir priimti nutarimai), pasirašomi ir pateikiami komisijos nariams, kurie per vieną darbo dieną gali pareikšti pastabas dėl protokolo. Per šį terminą pastabų nepateikus, laikoma, kad protokolo projektui pritarta ir jis pasirašomas. Teismas nustatė, kad 2015 m. gegužės 11 d. posėdyje dalyvavo septyni iš aštuonių Komisijos nariai, todėl akivaizdu, jog Komisijos posėdis buvo teisėtas. Protokole buvo nurodyti balsavimo dėl ginčijamo Komisijos nutarimo rezultatai – Komisijos nutarimas buvo priimtas šešiems nariams balsavus „už“ ir vienam Komisijos nariui susilaikius. Protokole nebuvo duomenų apie tai, jog Komisijos narys (-iai) būtų pareiškę atskirąją nuomonę svarstomais klausimais, nurodę apie jiems daromą poveikį ar nusišalinę nuo svarstymo procedūros. Protokolą pasirašė ir Komisijos pirmininkas, ir sekretorius, todėl jis suderintas su Komisijos nariais Reglamento 18 ir 19 punktuose nustatyta tvarka.
18. Dėl Pareiškėjų teiginio, kad Protokolo 2.2 papunktyje įtvirtinti sprendimai buvo neteisėti dėl to, kad nebuvo teisinio pagrindo tretiesiems suinteresuotiems asmenims UAB „Grinvita“ ir UAB „Baltlanta“ skirti individualias žvejybos galimybes, nes šios bendrovės 2013 m. pardavė joms priklausiusius žvejybos laivus ir pasitraukė iš žvejybos Baltijos jūroje, teismas pažymėjo, kad pareiškėjai pagrįstai nurodė, jog UAB „Grinvita“ ir UAB „Baltlanta“ pardavė joms priklausiusius laivus, tačiau ši aplinkybė nesudarė pagrindo minėtoms bendrovėms neskirti žvejybos kvotų. Nurodytos bendrovės su 2015 m. balandžio 30 d. ir 2015 m. gegužės 5 d. prašymais Žuvininkystės tarnybai pateikė laivų nuomos sutartis (2015 m. sausio 27 d. laivo „Alfa“ nuomos sutartis Nr. l, 2015 m. sausio 28 d. laivo „Atlant“ nuomos sutartis Nr. 01), kurios patvirtino, jog bendrovės 2015 m. (žvejybos kvotų skyrimo laikotarpiu) teisėtai nuomos teise valdė Lietuvos Respublikos žvejybos laivus. UAB „Grinvita“ ir UAB „Baltlanta“ pateikus prašymus, nurodžius norimų gauti žuvų kvotų dydžius, laivus, kuriais numatoma žvejoti (pateikus šių laivų valdymą patvirtinančias nuomos sutartis) bei nurodžius pasirenkamus 3 kalendorinius metus iš 7 paskutinių, Komisija pagrįstai vertino šiuos bendrovių prašymus ir Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio bei Taisyklių 23, 27 ir 28 punktų pagrindu skyrė bendrovėms žvejybos kvotas.
19. Dėl Pareiškėjų argumento, kad Komisija UAB „Banginis“ skyrė 40 proc. visų skirstomų žvejybos galimybių, nors ji bendrovei UAB „Baltijos šprotai“ perleido dalį strimelių ir šprotų žvejybos galimybių, teismas nurodė, kad Komisijos posėdžio metu buvo skirstoma 587 t strimelių ir 808 t šprotų. UAB „Banginis“ atitinkamai buvo skirta 175 t strimelių ir 252 t šprotų, t. y. 29,8 proc. strimelių (100/587 × 175) ir 31,1 proc. šprotų (100/808 × 252) papildomos žvejybos kvotos.
20. Dėl Pareiškėjų pozicijos, jog nebuvo teisinio pagrindo UAB „Baltijos šprotai“ skirti individualias žvejybos galimybes, nes įmonė įregistruota 2015 m. vasario 9 d. ir veiklą pradėjo vykdyti tik 2015 m., teismas pažymėjo, kad bendrovė įsteigta reorganizavus atskyrimo būdu UAB „Banginis“ šios bendrovės turto, teisių ir įsipareigojimų pagrindu. 2014 m. gruodžio 23 d. UAB „Banginis“ atskyrimo sąlygose numatyta (duomenys neskelbtini).
21. Įvertinęs Pareiškėjų posėdžio metu išsakytus argumentus, jog teisė pretenduoti į žvejybos kvotas pagal istorinius sugavimų duomenis negali būti perduodama kitam ūkio subjektui, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.97 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta daiktų ir turto apyvartumo prezumpcija, pagal kurią daiktai, kurie yra išimti iš civilinės apyvartos ar kurių apyvarta yra ribota, turi būti įsakmiai nurodyti įstatymuose. Priešingu atveju laikoma, jog tų daiktų ar turto civilinė apyvarta nėra apribota. Žuvininkystės įstatyme nėra numatyta apribojimų, draudžiančių reorganizavimo pagrindu steigiamam juridiniam asmeniui perduoti žvejybos kvotas ar teises į jų gavimą. Dėl šių motyvų aptarti Pareiškėjų argumentai teismo atmesti.
22. Dėl pareiškėjų teiginio, jog reorganizavus UAB „Banginis“, jam ir UAB „Baltijos šprotai“ skirta apie 80 proc. atitinkamų žuvų rūšių žvejybos galimybių, teismas nurodė, kad Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalyje nustatytas imperatyvus apribojimas vienam ūkio subjektui, įskaitant su juo susijusius ūkio subjektus, kaip jie apibrėžti šio įstatymo 142 straipsnio 12–19 dalyse, turėti daugiau nei 40 proc. kiekvienos žuvų rūšies Lietuvos Respublikai skirtų žvejybos galimybių. Posėdžio metu išsakyti teiginiai, jog bendrovės veikia tuo pačiu adresu ir turi tuos pačius vadovus, nepripažinti pagrįstais, bendrovių buveinės buvo skirtingais adresais, o jų vadovais nebuvo tie patys asmenys. Kitų argumentų ar įrodymų, kurie leistų spręsti, jog minėtos bendrovės yra susiję ūkio subjektai, pareiškėjai nenurodė. Atsižvelgiant į tai, jog Komisijai buvo pateikti akcijų pirkimo–pardavimo sutarties ir išplėstinio juridinių asmenų registro išrašai, daryta išvada, jog Komisija vertino bendroves Žuvininkystės įstatymo 142 straipsnio 12–19 dalyse nurodytu aspektu.
23. Dėl pareiškėjo UAB „Spika“ prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 1–6, 8 ir 9 dalyse įtvirtintų bendrųjų žvejybos galimybių Baltijos jūroje paskirstymo principų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7, 46 straipsniams ir konstituciniams principams, teismas paaiškino, kad pagrįstų abejonių dėl nurodyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai jam nekilo. Įstatyme įtvirtinti bendrieji žvejybos galimybių Baltijos jūroje paskirstymo principai, numatantys, jog individualios žvejybos galimybės skirstomos ne tik pagal ūkio subjektų istorinę dalį, kuri, be kita ko, gali būti sumažinta arba padidinta, atsižvelgiant į šio straipsnio 7 dalyje nurodytus kriterijus, bet ir aukciono būdu, t. y. sudaromos objektyvios galimybės ūkio subjektams varžytis dėl norimo kvotų kiekio ir tokiu būdu didinti istorinę dalį. Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalyje įtvirtintu apribojimu individualioms žvejybos galimybėms (ne daugiau nei 40 proc. Lietuvos Respublikai skirtų žvejybos galimybių) siekiama užtikrinti konkurenciją ir išvengti koncentracijos.
III.
24. Pareiškėjai UAB „Spika“ ir AB „Senoji Baltija“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
24.1. Teismas, nustatęs, jog UAB „Grinvita“ ir UAB „Baltlanta“ kvotas gavo teisėtai, neįvertino tam tikrų esminių aplinkybių. UAB „Grinvita“ 2013 metais UAB „Monistico“ pardavė laivus „Preila“ ir „Alfa“. Laivas „Preila“ buvo sunaikintas, todėl Protokolo priėmimo metu UAB „Monistico“ nuosavybės teise valdė tik vieną Lietuvoje registruotą žvejybos laivą – „Alfa“. Šį laivą UAB „Grinvita“ ir išsinuomojo. UAB „Grinvita“ ir UAB „Monistico“ prašymų skirti kvotas pateikimo metu nurodė valdančios tą patį laivą „Alfa“, tik skirtingais pagrindais (atitinkamai nuomos teise ir nuosavybės teise), tuo siekdamos įrodyti, jog atitinka Taisyklių 12 punkto ir Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio reikalavimams. Pareiškėjų žiniomis, taip pat pasielgė UAB „Baltlanta“ ir UAB „Laivitė“, prašymuose nurodydamos tą patį UAB „Laivitė“ nuosavybės teise priklausantį ir UAB „Baltlanta“ išsinuomotą laivą „Atlant“. Akivaizdu, kad du ūkio subjektai negali vienu metu valdyti to paties daikto taip, kaip tai suprantama pagal CK 4.22 straipsnį, todėl būtina nustatyti, kas faktiškai valdo laivus „Alfa“ ir „Atlant“, ir tik šiuos asmenis pripažinti atitinkančiais teisės aktų reikalavimus.
24.2. Nesutiktina, kad Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti istoriniai žuvies sugavimo kiekiai yra civilinių teisių objektas. Istorinė dalis yra ūkio subjekto patirtis, įgyta vykdant verslinę žvejybą, todėl ji nėra civilinės apyvartos objektas ir negalėjo būti perduota atskyrimo būdu įsteigtai UAB „Baltijos šprotai“. Patirtis yra įgyjama, o ne perleidžiama. Teismas nepagrįstai sutapatino istorinę dalį su teise į žvejybos kvotas.
24.3. Perleidus po 40 proc. strimelių ir šprotų perleidžiamųjų teisių UAB „Baltijos šprotai“, UAB „Banginis“ liko 38,254577 proc. strimelių ir 36,182709 proc. šprotų perleidžiamųjų teisių. Pagal tuo metu galiojusio Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalį, vienam ūkio subjektui negali tekti teisė turėti daugiau nei 40 proc. visų Lietuvos Respublikai skirtų kvotų (žvejybos galimybių), todėl UAB „Banginis“ ir UAB „Baltijos šprotai“ pasidalijo žvejybos kvotas, kurių UAB „Banginis“ nebeturėjo, t. y. bendrovės galėjo pasidalinti ne daugiau nei 40 proc. kvotų, bet pasidalino 78,254577 proc. strimelių ir 76,182709 proc. šprotų kvotų.
24.4. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnis atitinka Konstituciją. Pareiškėjai teigia, kad teismas klaidingai nustatė, jog teisė dalyvauti aukcione dėl žvejybos kvotų sudaro pakankamas galimybes tiek konkuruoti, tiek ir didinti savo istorinę dalį, nes aukciono būdu paskirstoma tik 5 proc. visų žvejybos galimybių. Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 1 dalyje numačius, jog skirstant individualias žvejybos galimybes ūkio subjektams, apskaičiuojama, kokią Lietuvos Respublikai skirtų atitinkamos rūšies žuvų žvejybos galimybių dalį per bet kuriuos kiekvieno ūkio subjekto pasirinktus 3 kalendorinius metus iš 7 paskutinių kalendorinių metų vidutiniškai sudarė ūkio subjekto sugautos tos rūšies žuvų kiekis (istorinė dalis), individualios žvejybos galimybės žvejybos limito apskaičiavimas tapo tiesiogiai priklausomas nuo istorinės dalies, o jos neturintys ūkio subjektai gali pretenduoti tik į 5 proc. visai Lietuvos Respublikai skirtų žvejybos galimybių dalį, ją paskirstant aukciono būdu. Ankstesnėje Žuvininkystės įstatymo redakcijoje individualių žvejybos galimybių skirstymo ūkio subjektams ir kvotų skyrimo principai nebuvo nustatyti. Kvotų skyrimo tvarka buvo aprašyta 2013 m. taisyklėse, kurių 19 punktą tiek, kiek jame kvotos skirstomos atsižvelgiant į per 5 metus sugautą žuvų kiekį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino prieštaraujančiu įstatymams 2014 m. kovo 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I492-4/2014, o Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba 2014 m. liepos 16 d. nutarime
Nr. 2S-7/2014 pripažino diskriminaciniu naujų ūkio subjektų atžvilgiu.
24.5. Žuvininkystės įstatymą papildžius 171 straipsniu, buvo įsibrauta į iki tol galiojusio teisinio reguliavimo sritį ir santykių, atsiradusių iki šios nuostatos įsigaliojimo, pagrindu sukurtos neigiamos teisinės pasekmės, t. y. ūkio subjektams, neturintiems istorinės dalies (anksčiau intensyviai nevysčiusiems, nevykdžiusiems verslinės žvejybos veiklos, perleidusiems kvotas (nežinojusiems, kad ateityje iš jų bus reikalaujama tokio elgesio), naujiems ūkio subjektams) nuo 2015 m. iš esmės apribota galimybė užsiimti atitinkama veikla. Be to, toks teisinis reguliavimas lemia, kad didžiausius istorinius žuvų sugavimo rodiklius turintys ūkio subjektai gali gauti didžiausią individualios žvejybos galimybių dalį, o atitinkamai mažesnius rodiklius turintys ūkio subjektai gali pretenduoti tik į nedidelę šių galimybių dalį. Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio
1–6, 8 ir 9 dalys lemia neigiamus teisinius padarinius, priklausančius nuo aplinkybių, egzistavusių iki šio teisės akto įsigaliojimo 2015 m. sausio 1 d. Taigi taip pažeidžiama Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinta asmenų ūkinės veiklos laisvė ir konkurencija žuvininkystės rinkoje, o didžioji dalis Lietuvos Respublikai skirtų atitinkamos rūšies žuvų žvejybos galimybių realiai išlieka vieno ūkio subjekto (ir jo teisių perėmėjo) rankose.
25. Pareiškėjas UAB „Spika“ rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, jog UAB „Banginis“ nebuvo reorganizuota – jai taikyta atskyrimo procedūra. Pareiškėjo teigimu, bendrovės reorganizavimas ir bendrovės atskyrimas yra skirtingus teisinius padarinius sukeliančios procedūros. UAB „Baltijos šprotai“ iš UAB „Banginis“ galėjo pereiti turtas (laivas „Gilija“), turtinės teisės, bet ne istorinė dalis, kuri nėra civilinės teisės objektas. Be to, UAB „Banginis“ ir UAB „Baltijos šprotai“ yra susiję ūkio subjektai, valdomi tų pačių asmenų, o atskyrimas buvo formalus veiksmas, siekiant išvengti Žuvininkystės įstatymu imperatyviai nustatyto ribojimo, pagal kurį kiekvienas ūkio subjektas, įskaitant su juo susijusius ūkio subjektus, negali turėti daugiau nei 40 procentų kiekvienos žuvų rūšies Lietuvos Respublikai skirtų žvejybos galimybių.
26. Pareiškėjai UAB „Stekutis“ ir UAB „Prekybos namai „Aistra“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir Pareiškėjų skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais motyvais, kaip ir pareiškėjų UAB „Spika“ bei AB „Senoji Baltija“ apeliacinis skundas.
27. Atsakovas Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
27.1. Vadovaujantis Taisyklių 23 punktu ir Žuvininkystės įstatymo 171 straipsniu, nei teismas, nei Komisija neprivalėjo įvertinti, kuris subjektas – UAB „Monistico“ ar UAB „Grinvita“, AB „Laivitė“ ar UAB „Baltlanta“ – faktiškai naudosis žvejybos laivais. UAB „Grinvita“ ir UAB „Baltlanta“ Komisijai pateikė reikiamus dokumentus, todėl nebuvo teisinio pagrindo šioms bendrovėms neskirti žvejybos kvotų. Faktinis daikto valdytojas yra nustatomas išduodant verslinės žvejybos jūrų vandenyse leidimą, kuris išduodamas atskirai dėl kiekvieno Lietuvos Respublikos žvejybos laivo eksploatavimo. Be to, nesutiktina, kad keli ūkio subjektai negali teisėtais pagrindais valdyti to paties laivo, nes, pavyzdžiui, nuosavybės teise laivą valdantis ūkio subjektas gali žvejoti jam skirtą žvejybos kvotą vienu metu, o kitas subjektas, tą patį laivą valdantis nuomos pagrindais, – kitu metu.
27.2. 2013 m. taisyklių 17 ir 21 punktuose buvo numatyta žuvų išteklių naudotojų teisė perleisti perleidžiamąją žvejybos teisę ar jos dalį iki šios teisės galiojimo laikotarpio pabaigos, todėl su UAB „Grinvita“ ir UAB „Baltlanta“ įvykdytu šių teisių perleidimu susiję pareiškėjo argumentai nėra pagrįsti.
27.3. Žuvininkystės įstatymas nenumato jokių apribojimų, dėl kurių reorganizavimo pagrindu ūkio subjektams negali būti perduotos žvejybos kvotos ar kitos su žvejybos kvotomis susijusios istorinių sugavimų teisės. Atsižvelgusi į teisinį reguliavimą ir UAB „Banginis“ atskyrimo sąlygas, Komisija UAB „Baltijos šprotai“ žvejybos kvotas Baltijos jūroje paskirstė pagal šiai bendrovei perduoto laivo „Gilija“ sugavimo duomenis.
27.4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I492-4/2014 konstatavo, jog 2013 m. taisyklių 19 punktas tiek, kiek jame nustatytas žvejybos kvotų skyrimas atsižvelgiant į naudotojo 2007–2012 m. sugautą šprotų ir strimelių kiekį (tačiau už 2012 m. imamas sugautas šprotų ir strimelių kiekis, ne didesnis nei naudotojui skirta kvota), skaičiuojant nuo viso Lietuvos Respublikos naudotojų 2007–2012 m. atviroje Baltijos jūroje sugauto šprotų ir strimelių kiekio, prieštaravo Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad tokio pobūdžio ūkinės veiklos ribojimas gali būti nustatytas tik įstatyme, todėl ministras įgyvendinamajame teisės akte, t. y. 2013 m. taisyklių 19 punkte nustatydamas esmines ūkinės veiklos sąlygas ir ribojimo kriterijus, veikė ultra vires. Atsižvelgiant į šį sprendimą, Žuvininkystės įstatymas buvo papildytas 171 straipsniu. Pareiškėjai dalyvavo svarstant šį Žuvininkystės įstatymo pakeitimą ir galėjo teikti pastabas bei pasiūlymus.
28. Trečiasis suinteresuotas asmuo Žemės ūkio ministerija prašo pareiškėjų apeliacinius skundus atmesti, atsižvelgiant į šiuos argumentus:
28.1. Vadovaujantis Taisyklių 23 punktu ir Žuvininkystės įstatymo 171 straipsniu, Komisija, prieš suteikdama žvejybos kvotas, neprivalėjo ir negalėjo nustatyti, ar UAB „Grinvita“ ir UAB „Baltlanta“ faktiškai valdo bei eksploatuoja šiuos laivus. Žuvininkystės įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ūkio subjektai turi teisę užsiimti versline žvejyba jūrų vandenyse tik turėdami verslinės žvejybos jūrų vandenyse leidimą, išduodamą atskirai dėl kiekvieno Lietuvos Respublikos žvejybos laivo eksploatavimo. Ūkio subjektas gali kreiptis dėl verslinės žvejybos jūrų vandenyse leidimo išdavimo tik turėdamas žvejybos kvotą. Šiame leidime yra pažymima, kuriam ūkio subjektui bei kuriam laikotarpiui yra išduotas leidimas užsiimti versline žvejyba jūrų vandenyse eksploatuojant tam tikrą žvejybos laivą. Taigi faktinis laivo valdytojas yra nustatomas pagal išduotą galiojantį leidimą, o ne pagal laivo nuomos sutartį, tačiau šią sutartį ūkio subjektas turi pateikti prašydamas skirti žvejybos kvotą.
28.2. Pareiškėjo teiginys, jog UAB „Grinvita“ ir UAB „Baltlanta“ 2014 m. sausio 31 d. kitoms įmonėms perleidus perleidžiamąsias teises, nebuvo teisinio pagrindo šioms bendrovėms skirti individualių žvejybos galimybių, taip pat klaidingas. 2013 m. taisyklių 21 punkte buvo numatyta žuvų išteklių naudotojų teisė perduoti perleidžiamąją žvejybos teisę iki šios teisės galiojimo pabaigos. Perleidžiamoji žvejybos teisė ir istorinė dalis yra skirtingos sąvokos, kurių sąryšio žuvininkystę reglamentuojantys teisės aktai neaprašo.
28.3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I492-4/2014 pripažinta, kad 2013 m. taisyklių 19 punktas pirmiau nurodyta apimtimi prieštaravo Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui, pagal kurį administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymu. Atsižvelgiant į šį sprendimą, atitinkamos nuostatos buvo įtvirtintos įstatyme, t. y. Žuvininkystės įstatymą papildant 171 straipsniu.
28.4. Komisija, priimdama sprendimus, vertino UAB „Banginis“ ir UAB „Baltijos šprotai“ Žuvininkystės įstatymo 142 straipsnio aspektu ir nustatė, kad šie ūkio subjektai nėra susiję. Pareiškėjai nepateikė argumentų ar įrodymų, leidžiančių spręsti priešingai. Be to, bendrovės pasidalijo ne skirtomis žvejybos galimybėmis, o istoriniais duomenimis, todėl pareiškėjų teiginys dėl pasidalintų kvotų dydžių nepagrįstas. UAB „Baltijos šprotai“ perleisti istoriniai duomenys, priešingai nei teigia pareiškėjai, yra civilinių teisių objektas, todėl jie buvo perleisti teisėtai, todėl jų pagrindu šiai bendrovei galėjo būti skirtos individualios žvejybos galimybės.
29. Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Banginis“ ir UAB „Baltijos šprotai“ pateiktuose atsiliepimuose prašo pareiškėjų apeliacinius skundus atmesti, nurodydami šiuos argumentus:
29.1. Vadovaujantis Žuvininkystės įstatymo 142 straipsniu, UAB „Baltijos šprotai“ yra su UAB „Banginis“ nesusijęs ūkio subjektas. Pareiškėjai šios aplinkybės neginčija. Pareiškėjai neginčija ir jiems patiems suteiktų žvejybos kvotų dydžių, vadinasi, jie su jomis sutinka.
29.2. 2014 m. gruodžio 23 d. UAB „Banginis“ akcininkai priėmė sprendimą pradėti bendrovės reorganizavimą atskyrimo būdu. Tą pačią dieną patvirtintos UAB „Baltijos šprotai“ atskyrimo nuo UAB „Banginis“ sąlygos. 2015 m. vasario 9 d. taip jų buvo pasirašytas turto, teisių ir įsipareigojimo perdavimo–priėmimo aktas. 2015 m. vasario 12 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija Žemės ūkio ministerijai pateikė išaiškinimą Nr. (1.11.)7R-1000, kuriame nurodė, kad kvotų bei žvejybos istorijos perdavimas reorganizavimo pagrindu įsteigtai bendrovei yra galimas. Kaip teisingai nustatė teismas, UAB „Banginis“ buvo skirtos 29,8 proc. strimelių ir 31,1 proc. šprotų papildomos žvejybos galimybės, o ne 40 proc. visų skirstomų žvejybos plotų, kaip teigia pareiškėjai.
29.3. Vadovaujantis Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 1 ir 4 dalimis, ūkio subjekto sugautų žuvų kiekis, kaip verslinės žvejybos rezultatas, akivaizdžiai yra turtinė vertybė, nes ūkio subjektui suteikia konkrečias teises, t. y. teisę pretenduoti į žvejybos kvotas, todėl istorinė dalis laikytina civilinės teisės objektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1177/2009). Priešingas šių nuostatų aiškinimas, t. y. istorinės dalies pripažinimas patirtimi, iš esmės apribotų įmonių teisę parduoti verslo dalį ar vykdyti reorganizaciją siekiant optimizuoti veiklą. Toks aiškinimas taip pat prieštarautų Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 71 straipsnio 1 daliai bei ją įgyvendinančios šeštosios tarybos direktyvos Nr. 82/891/EEB dėl akcinių bendrovių skaidymo 17 straipsniui. Be to, net istorinę dalį pripažinus patirtimi, Pareiškėjų teiginys, kad patirtis negali būti perduodama, yra nepagrįstas.
29.4. Pareiškėjų argumentas, kad UAB „Banginis“ ir UAB „Baltijos šprotai“ pasidalijo daugiau nei 40 proc. visų Lietuvos Respublikai skirtų kvotų, t. y. 78,254577 proc. strimelių ir 76,182706 proc. šprotų kvotų, yra klaidingas. Iki 2014 m. gruodžio 31 d. (iki 2013 m. taisyklių galiojimo pabaigos) žvejybos Baltijos jūroje kvotos buvo skirstomos pagal perleidžiamąsias žvejybos teises, kurių dydžiai buvo nustatyti Žuvininkystės tarnybos direktoriaus 2013 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. V1-28. 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojus Žuvininkystės įstatymo pakeitimams ir priėmus Taisykles, žvejybos kvotos 2016 metams pradėjo būti skirstomos pagal Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnyje nustatytus principus. Taigi 78,254577 proc. strimelių ir 76,182706 proc. šprotų procentiniai dydžiai, nurodyti bendrovių atskyrimo sąlygose, yra ne žvejybos kvotos, o perleidžiamosios žvejybos teisės. Be to, kadangi žvejybos kvotos yra skiriamos konkretiems metams, pareiškėjų argumentas, kad buvo pasidalintos žvejybos kvotos, kurių UAB „Banginis“ nebeturėjo, taip pat nepagrįstas. 2015 m. vasario 9 d. priėmimo–perdavimo aktu tretieji suinteresuoti asmenys kvotų nepasidalijo, kaip klaidingai teigia pareiškėjai. Kvotos UAB „Baltijos šprotai“ 2015 metams buvo suteiktos Komisijos sprendimu.
IV.
30. Nagrinėdamas apeliacinius skundus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. spalio 17 d. nutartimi kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – Teisingumo Teismas) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą klausimu, ar 2013 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1380/2013 dėl bendros žuvininkystės politikos, kuriuo iš dalies keičiami Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1954/2003 ir (EB) Nr. 1224/2009 bei panaikinami Tarybos reglamentai (EB) Nr. 2371/2002 ir (EB) Nr. 639/2004 bei Tarybos sprendimas 2004/585/EB (toliau – ir Reglamentas Nr. 1380/2013), 17 straipsnis ir 2 straipsnio 5 dalies c punktas, atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 16 ir 20 straipsnius, aiškintini taip, kad valstybei narei naudojantis 16 straipsnio 6 dalyje nustatyta diskrecija, draudžiama pasirinkti jai paskirtų žvejybos kvotų paskirstymo metodą, lemiantį nevienodas sąlygas šioje srityje veiklą vykdantiems ūkio subjektams varžytis dėl didesnio žvejybos galimybių kiekio, net jei toks metodas yra pagrįstas skaidriu ir objektyviu kriterijumi.
31. Atsakydamas į šį prašymą, Teisingumo Teismas 2018 m. liepos 12 d. sprendime byloje UAB „Spika“ ir kt. prieš Žuvininkystės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (C-540/16, EU:C:2018:565, toliau – ir Teisingumo Teismo sprendimas Spika byloje) konstatavo, kad Reglamento Nr. 1380/2013 16 straipsnio 6 dalis, 17 straipsnis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 16 ir 20 straipsniai aiškintini taip, kad jiems neprieštarauja valstybės narės teisės aktas, kuriame ši valstybė nustatė žvejybos galimybių paskirstymo metodą, kuris, nors ir grindžiamas skaidriu ir objektyviu paskirstymo kriterijumi, gali lemti skirtingą ūkio subjektų, valdančių su jos vėliava plaukiojančius žvejybos laivus, vertinimą, jei šiuo metodu siekiama vieno ar kelių Europos Sąjungos pripažįstamų bendrojo intereso tikslų ir paisoma proporcingumo principo.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
V.
32. Byla pagal pareiškėjų apeliacinius skundus pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399) 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo redakciją, galiojusią iki 2016 m. liepos 1 d.
33. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl Komisijos posėdžio, vykusio 2015 m. gegužės 7 d., protokolo 2.2 papunkčio dalies, kuria UAB „Banginis“ skirta 175 t strimelių ir 252 t šprotų, UAB „Grinvita“ skirta 29 t strimelių ir 49 t šprotų, UAB „Baltlanta“ skirta 23 t strimelių ir 16 t šprotų, UAB „Baltijos šprotai“ skirta 202 t strimelių ir 285 t šprotų kvotų, teisėtumo ir pagrįstumo.
34. Komisija atviroje Baltijos jūroje žvejojantiems konkretiems ūkio subjektams papildomas strimelių ir šprotų žvejybos kvotas 2015 metams pirmuoju etapu paskirstė vadovaudamasi, be kita ko, žemės ūkio ministro 2015 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. 3D-38 patvirtintomis Individualių žvejybos Baltijos jūroje galimybių skyrimo taisyklėmis (neteko galios nuo 2016 m. lapkričio 1 d.). Taisyklės nustato individualių žvejybos Baltijos jūroje galimybių, išreikštų didžiausiu galimu sugauti tam tikros rūšies žuvų kiekiu, skyrimo ūkio subjektams tvarką (Taisyklių 1 p.). Taisyklių 17 punktas nustato, kad pirmuoju etapu ūkio subjektui skiriama kvota – dalis Lietuvos Respublikai skirtos kvotos, kuri apskaičiuojama pagal Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 1, 2, 3, 4, 5 ir 6 dalių nuostatas. Komisija, vadovaudamasi Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis, apskaičiuoja kiekvieno ūkio subjekto istorinę dalį, įvertina kiekvienam ūkio subjektui taikytinus Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 4 dalyje nustatytus kriterijus, atsižvelgdama į vieno ūkio subjekto turimos tam tikros žuvų rūšies kvotos dydžiui taikomą apribojimą, nustatytą Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalyje, apskaičiuoja kiekvienam ūkio subjektui, pateikusiam šių taisyklių 23 punkte nurodytus dokumentus, skirtinos Lietuvos Respublikos kvotos dalį pagal šiame punkte nurodytą formulę (Taisyklių 27 p.).
35. Taisyklių 23 punkte įtvirtinta, kad ūkio subjektai, turintys teisę ir pageidaujantys gauti kvotas, per Taisyklėse nustatytą terminą Žuvininkystės tarnybai pateikia: prašymą, kuriame nurodo norimų gauti rūšių žuvų kvotų dydžius, laivo (-ų), kuriuo (-iais) numato žvejoti, pavadinimą (-us), pasirenkamus 3 kalendorinius metus iš 7 paskutinių kalendorinių metų, kaip numatyta Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 1 ir 2 dalyse, informaciją apie naudojamus selektyvius žvejybos įrankius ir (ar) mažiau teršiančius aplinką bei sunaudojančius mažiau energijos žvejybos laivus, jei ūkio subjektas pageidauja pritaikyti Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 4 dalies 2 punkto kriterijų; laivo (-ų) nuomos sutarties (-ių) kopiją (-as), jei laivas (-ai) nuomojami.
36. Taisyklės priimtos įgyvendinant 2014 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo papildymo ir pakeitimo įstatymą Nr. XII-1523 (įsigaliojo nuo 2015 m. sausio 1 d.), kuriuo Žuvininkystės įstatymas papildytas 171 straipsniu, nustatančiu bendruosius žvejybos galimybių Baltijos jūroje paskirstymo principus. Žuvininkystės įstatymo (2015 m.
sausio 1 d. įstatymo redakcija, kuria toliau remiamasi šiame teismo procesiniame sprendime, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 171 straipsnio 1 dalyje nustatytas individualių žvejybos galimybių paskirstymo ūkio subjektams, valdantiems Lietuvos Respublikos žvejybos laivą, metodas, pagal kurį skirstant individualias žvejybos galimybes ūkio subjektams apskaičiuojama, kokią Lietuvos Respublikai skirtų atitinkamos rūšies žuvų žvejybos galimybių dalį per bet kuriuos kiekvieno ūkio subjekto pasirinktus 3 kalendorinius metus iš 7 paskutinių kalendorinių metų vidutiniškai sudarė ūkio subjekto sugautų tos rūšies žuvų kiekis (toliau – ir istorinė dalis). Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ūkio subjektui skiriamos individualios žvejybos galimybės yra lygios istorinei daliai, kuri gali būti sumažinta arba padidinta, atsižvelgiant į šioje dalyje nurodytus kriterijus: 1) padidinama po 0,1 procento už kiekvieną parduotų Lietuvos Respublikos teritorijoje atitinkamos rūšies žvejybos produktų dalį procentais, skaičiuojamą nuo visų ūkio subjekto sugautų tos rūšies žvejybos produktų per ataskaitinius metus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje; 2) atsižvelgiant į mažesnį ūkio subjekto verslinės žvejybos poveikį aplinkai, padidinama 5 procentais už naudojamus selektyvius verslinės žvejybos įrankius ir tausojančius gamtines buveines žvejybos būdus, taip pat 5 procentais – už mažiau teršiančius aplinką ir sunaudojančius mažiau energijos žvejybos laivus; 3) sumažinama po 2 procentus už kiekvieną per ataskaitinius metus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje, padarytą sunkų pažeidimą ir po 0,5 procento. už kiekvieną per ataskaitinius metus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje, padarytą verslinę žvejybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, kuris nebuvo pripažintas sunkiu.
37. Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad vienas ūkio subjektas, įskaitant su juo susijusius ūkio subjektus, kaip jie apibrėžti šio įstatymo 142 straipsnio 12–19 dalyse, negali turėti daugiau kaip 40 procentų kiekvienos žuvų rūšies Lietuvos Respublikai skirtų žvejybos galimybių. Žuvininkystės įstatymas taip pat nustato, kad bendram naudojimui priekrantės žvejybai atėmus Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 7 dalyje nustatytas žvejybos galimybes, likusi nepaskirstyta pagal istorinę dalį Lietuvos Respublikai skirtų kiekvienos rūšies žuvų žvejybos galimybių dalis, bet ne mažiau kaip 5 procentai, paskirstoma aukciono būdu Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka ūkio subjektams, valdantiems Lietuvos Respublikos žvejybos laivą, jei nebus viršyta Žemės ūkio ministerijos nustatyta žvejybos pajėgumo riba atitinkamame geografiniame žvejybos rajone (Žuvininkystės įstatymo 171 str. 8 d.)
38. Taigi pagal nurodytą teisinį reguliavimą, Lietuvos Respublikai skirtos žvejybos galimybės paskirstomos taikant metodą, kuris iš esmės grindžiamas ankstesnių duomenų apie sužvejotus kiekius kriterijumi. Pagal šį kriterijų didžioji šių žvejybos galimybių dalis paskirstoma, atsižvelgiant į ūkio subjekto pagauto konkrečios žuvų rūšies kiekio vidurkį per 3 metus, ūkio subjekto pasirinktus iš 7 paskutinių kalendorinių metų. Istorinę dalį turintys ūkio subjektai gali gauti žvejybos galimybes pateikdami kompetentingai valdžios institucijai ankstesnius duomenis apie sužvejotus kiekius, o ūkio subjektams, kurie istorinės dalies neturi, paskirstoma tik likusi žvejybos galimybių dalis, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikai suteiktos kvotos dalį, likusią šias galimybes paskirsčius pagal istorinę dalį.
39. Žuvininkystės įstatymo 1 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad šiuo įstatymu siekiama suderinti žuvininkystės sektoriaus reglamentavimą su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais šio įstatymo priede. Nagrinėjimai bylai aktualus Reglamentas Nr. 1380/2013, kurio 2 straipsnyje, skirtame bendros žuvininkystės politikos tikslams, numatyta, kad vykdant bendrą žuvininkystės politiką užtikrinama, kad žvejybos ir akvakultūros veikla būtų aplinkosauginiu požiūriu tvari ilguoju laikotarpiu ir būtų valdoma tokiu būdu, kuris dera su tikslais užtikrinti naudą ekonominėje, socialinėje ir užimtumo srityse ir padėti užtikrinti maisto tiekimą. Pagal bendrą žuvininkystės politiką žuvininkystės valdymui taikomas atsargumo metodas ir siekiama užtikrinti, kad gyvieji jūrų biologiniai ištekliai būtų naudojami taip, kad atkurti ir išlaikyti žvejojamų rūšių populiacijų dydžiai viršytų dydžius, kuriais gali būti užtikrintas didžiausias galimas tausios žvejybos laimikis
(2 str. 1–2 d.). Vykdant bendrą žuvininkystės politiką visų pirma sudaromos sąlygos ekonomiškai perspektyviam ir konkurencingam žvejybos ir perdirbimo sektoriui ir sausumoje vykdomai su žvejyba susijusiai veiklai (2 str. 5 d. c p.), numatomos priemonės, kuriomis siekiama pritaikyti laivynų žvejybos pajėgumus prie žvejybos galimybių lygių laikantis 2 dalies, siekiant turėti ekonomiškai gyvybingus laivynus nepereikvojant jūrų biologinių išteklių (2 str. 5 d. d p.), padedama užtikrinti tinkamą pragyvenimo lygį nuo žvejybos veiklos priklausomiems asmenims, atsižvelgiant į priekrantės žvejybą ir socialinius bei ekonominius aspektus (2 str. 5 d. f p.), propaguojama priekrantės žvejybos veikla, atsižvelgiant į socialinius bei ekonominius aspektus (2 str. 5 d. i p.).
40. Reglamento Nr. 1380/2013 16 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kiekviena valstybė narė nusprendžia, kaip su jos vėliava plaukiojantiems laivams gali būti paskirstomos jai paskirtos žvejybos galimybės, kurioms netaikoma perleidžiamųjų žvejybos teisių sistema (pavyzdžiui, nustatant individualias žvejybos galimybes). Apie paskirstymo būdą ji informuoja Komisiją. To paties reglamento 17 straipsnyje nurodyta, kad skirdamos žvejybos galimybes, kuriomis jos gali pasinaudoti, kaip nurodyta 16 straipsnyje, valstybės narės taiko skaidrius ir objektyvius kriterijus, įskaitant aplinkosauginio, socialinio ir ekonominio pobūdžio kriterijus. Taikytini kriterijai gali būti inter alia žvejybos poveikis aplinkai, ankstesni duomenys apie nuostatų laikymąsi, indėlis į vietos ekonomiką ir ankstesni duomenys apie sužvejotus kiekius. Atsižvelgdamos į joms skirtas žvejybos galimybes, valstybės narės siekia teikti paskatas žvejybos laivams, naudojantiems selektyvius žvejybos įrankius arba žvejybos būdus, kuriais daromas mažesnis poveikis aplinkai, pavyzdžiui, sunaudojama mažiau energijos ar daroma mažesnė žala buveinėms.
41. Minėta, kad Lietuvos Respublikai paskirtos žvejybos galimybės yra paskirstomos pagal Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnyje nustatytą tvarką, grindžiamą ankstesnių duomenų apie sužvejotus kiekius kriterijumi, t. y. istorine dalimi. Teisingumo Teismas Spika byloje, išnagrinėtoje pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą priimti prejudicinį sprendimą, pateiktą nagrinėjant šią administracinę bylą, konstatavo, kad įgyvendindamos Reglamentą Nr. 1380/2013, valstybės narės turi diskreciją, kuria naudodamosi, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1380/2013 17 straipsnio reikalavimus, turi taikyti „skaidrius ir objektyvius“ kriterijus (Teisingumo Teismo sprendimo Spika byloje 27–28 p.). Teisingumo Teismas šioje byloje atsižvelgė į tai, kad istorinės dalies kriterijus yra aiškiai numatytas Reglamento Nr. 1380/2013 17 straipsnyje, taip pat dėl minėto kriterijaus yra priimta teisės nuostata, t. y. Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnis, kuris, pateikiant nuorodą į atitinkamų ūkio subjektų istorinę dalį, grindžiamas objektyviais duomenimis, kuriuos kompetentingos valdžios institucijos galėtų įvertinti ir patikrinti, todėl sprendė, kad žvejybos galimybių paskirstymo metodas, grindžiamas istorine dalimi, atitinka Reglamento Nr. 1380/2013
17 straipsnyje nustatytus skaidrumo ir objektyvumo kriterijus (Teisingumo Teismo sprendimo Spika byloje 31 p.).
42. Teisingumo Teismas sprendime Spika byloje taip pat tikrino, ar nustatant tokį paskirstymo metodą nėra pažeidžiami Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 16 ir 20 straipsniai tuo atveju, jeigu šis metodas sukuria palankesnes sąlygas ūkio subjektams, turintiems duomenų apie sugautų žuvų kiekio istorinę dalį, ūkio subjektų, neturinčių tokios dalies, tačiau pageidaujančių patekti į žvejybos rinką ar padidinti savo sugaunamų žuvų kiekį, nenaudai. Atsižvelgiant į šiame teismo procesiniame sprendime aptartas nacionalinės teisės nuostatas, istoriniai ūkio subjektai gali gauti žvejybos galimybių paprasčiausiai pateikdami kompetentingoms valdžios institucijoms ankstesnius duomenis apie sužvejotus kiekius, o neistoriniams ūkio subjektams paskirstoma tik likusi žvejybos galimybių dalis, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikai suteiktos kvotos dalį, likusią šias galimybes paskirsčius pagal istorinę dalį. Vadinasi, kaip pažymėjo ir Teisingumo Teismas sprendime Spika byloje, toks paskirstymo metodas gali pakenkti subjektų, neturinčių duomenų apie sugautų žuvų kiekio istorinę dalį, laisvei užsiimti verslu, apribodamas jų teisę vykdyti veiklą atitinkamoje rinkoje, ir lemti nepateisinamą skirtingą požiūrį į įvairių tipų ūkio subjektus (Teisingumo Teismo sprendimo Spika byloje 33 p.).
43. Chartijos 16 straipsnis įtvirtina laisvę užsiimti verslu ir juo suteikiama apsauga apima laisvę užsiimti ekonomine ar komercine veikla, laisvę sudaryti sutartis ir konkurencijos laisvę (Teisingumo Teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimas Schaible, C-101/12, EU:C:2013:661, 25 p.). Chartijos 20 straipsnis įtvirtina bendrąjį vienodo požiūrio principą, pagal kurį reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pateisinamas (Teisingumo Teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimas Fries,
C-190/16, EU:C:2017:513, 30 p.).
44. Teisingumo Teismo sprendimo Spika byloje 36 punkte nurodyta, kad iš Chartijos 52 straipsnio 1 dalies matyti, kad bet koks šios Chartijos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės. Be to, remiantis proporcingumo principu, tokie apribojimai galimi tik tuo atveju, jei jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrojo intereso tikslus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.
45. Nagrinėjamoje byloje žvejybos galimybių paskirstymo metodas įtvirtintas teisės akte – Žuvininkystės įstatyme. Be to, šiame įstatyme nustatytas aukciono mechanizmas, sudarantis galimybę ūkio subjektams, neturintiems duomenų apie sugautų žuvų kiekio istorinę dalį, gauti nepaskirstytų žvejybos galimybių dalį, likusią paskirsčius galimybes pagal istorinę dalį, aukciono būdu. Minimas įstatymas taip pat numato imperatyvų draudimą kuriam nors ūkio subjektui gauti daugiau kaip 40 procentų konkrečios žuvų rūšies žvejybos galimybių. Todėl, kaip nurodė ir Teisingumo Teismas Spika byloje (šio sprendimo 38 p.), aptariamas žvejybos galimybių paskirstymo metodas nelemia visiško atitinkamos rinkos uždarymo. Vadinasi, taikant šį metodą, nėra pakeičiama Chartijos 16 straipsniu užtikrinamos laisvės esmė.
46. Kaip matyti iš Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 4 dalies, jame įtvirtintos nuostatos, leidžiančios atsižvelgti į ypatingas ūkio subjektų situacijas (t. y. Žuvininkystės įstatyme yra numatytas istorinės dalies didinimas arba mažinimas, atsižvelgiant į šiame įstatyme nurodytus kriterijus), todėl aptariamu metodu nėra pažeidžiamas vienodo požiūrio principas ir nėra pakeičiama teisių, kurias įvairūs ūkio subjektai turi pagal Chartijos 20 straipsnį, esmė (Teisingumo Teismo sprendimo Spika byloje 39 p.).
47. Nagrinėjant tai, ar tokie Chartijos 16 ir 20 straipsniuose nustatytų laisvių apribojimai atitinka Sąjungos bendrojo intereso tikslą, Teisingumo Teismo sprendime Spika byloje nurodyta, kad Žuvininkystės įstatyme yra nustatytos su Lietuvos vėliava plaukiojančių laivų žvejybos galimybės, taip reglamentuojant teisę žvejoti. Taigi šias priemones pateisina bendros žuvininkystės politikos tikslas užtikrinti, kad žvejybos ir akvakultūros veikla būtų aplinkosauginiu požiūriu tvari ilguoju laikotarpiu, kaip tai numatyta Reglamento Nr. 1380/2013 2 straipsnio 1 dalyje. Tokiu metodu, kuris yra grįstas istorine dalimi, siekiama užtikrinti, kad žvejybos galimybės pirmenybės tvarka būtų suteiktos ūkio subjektams, valdantiems laivyną, kurio žvejybos pajėgumai iš principo yra tinkami atsižvelgiant į šias galimybes atitinkantį sugaunamų žuvų kiekį. Taigi tokiomis aplinkybėmis šį metodą pateisina bendros žuvininkystės politikos tikslas, apie kurį kalbama Reglamento Nr. 1380/2013 2 straipsnio 5 dalies d punkte, ir jis leidžia išlaikyti toje nuostatoje numatytą ekonominį laivynų gyvybingumą. Be to, tokio paskirstymo metodo nustatymą pateisina ir minėto straipsnio 5 dalies f punkte nurodytas socialinis ir ekonominis tikslas, nes laivynų ekonominio gyvybingumo išsaugojimas leidžia istoriniams ūkio subjektams tęsti veiklą atitinkamoje rinkoje ir taip užtikrina tinkamą pragyvenimo lygį nuo žvejybos veiklos priklausomiems asmenims. Kadangi Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnyje įtvirtintu žvejybos galimybių paskirstymo metodu siekiama Reglamente Nr. 1380/2013 nustatytų bendros žuvininkystės politikos tikslų, pripažintina, kad jis atitinka Sąjungos pripažįstamą bendrojo intereso tikslą, kaip tai suprantama pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį (Teisingumo Teismo sprendimo Spika byloje 41–44 p.).
48. Vertinant aptariamo metodo proporcingumą, t. y. ar dėl šio metodo atsirandantys apribojimai yra tinkami jais siekiamiems tikslams įgyvendinti ir neviršija to, kas būtina jiems pasiekti, pažymėtini Teisingumo Teismo sprendimo Spika byloje 47–48 punktai, kuriuose Teisingumo Teismas nurodė, kad, pirma, dėl Žuvininkystės įstatyme numatyto žvejybos galimybių paskirstymo metodo šis teisės aktas leidžia išvengti jūrų biologinių išteklių pereikvojimo ir jų atnaujinimo trikdymo ar kliūčių, antra, istorinė dalis yra didinama 5 procentais, jei ūkio subjektai naudoja gamtines buveines tausojančius žvejybos būdus, ir net dar 5 procentais, jei šie subjektai naudoja mažiau teršiančius aplinką ir mažiau energijos sunaudojančius žvejybos laivus. Dėl to laikytina, kad Žuvininkystės įstatymas yra tinkamas užtikrinti žvejybos veiklos tvarumą aplinkosauginiu požiūriu, numatytą Reglamento Nr. 1380/2013 2 straipsnio 1 dalyje.
49. Šiame kontekste Teisingumo Teismas Spika byloje atkreipė dėmesį į tai, kad atsižvelgimas į istorinius duomenis apie sužvejotus kiekius leidžia istoriniams ūkio subjektams ateityje tikėtis gana stabilių žvejybos galimybių, palyginti su ankstesniais metais. Todėl šie ūkio subjektai gali atlikti investicijų, dažnai didelių, kurias jie įgyvendino siekdami vykdyti veiklą atitinkamoje rinkoje, amortizaciją, ir planuoti veiklą, kuri būtina siekiant užtikrinti jų valdomo laivyno veiksmingumo išlaikymą. Taigi toks metodas yra tinkamas ir socialinių bei ekonominių tikslų, kuriais grindžiami Reglamento Nr. 1380/2013 2 straipsnio 5 dalies d ir f punktai, įgyvendinimui užtikrinti (Teisingumo Teismo sprendimo Spika byloje 49–50 p.).
50. Minėta, kad pagal Žuvininkystės įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, istorinė dalis gali būti padidinta remiantis tam tikrais kriterijais, visų pirma – aplinkosauginiais ar tais, kurie padeda vystyti vietos ekonomiką, arba sumažinta, atsižvelgiant į ūkio subjekto padarytus pažeidimus. Minėta ir tai, kad vienas istorinis ūkio subjektas negali turėti daugiau kaip 40 procentų Lietuvos Respublikai skirtų konkrečios žuvų rūšies žvejybos galimybių. Galiausiai, žvejybos galimybių dalis, kuri laikantis pirmenybės tvarkos nebuvo paskirta istorinę dalį turintiems ūkio subjektams ir kuri turi sudaryti bent 5 procentus Lietuvos Respublikai skirtų žvejybos galimybių, surengiant aukcioną yra paskirstoma kitiems ūkio subjektams, valdantiems su Lietuvos vėliava plaukiojančius laivus. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kuri atitinka ir Teisingumo Teismo sprendime Spika byloje išdėstytą preliminarią nuomonę (Teisingumo Teismo sprendimo Spika byloje 51–55 p.), kad aptariamas metodas ne tik nelemia to, kad žvejybos galimybės suteikiamos tik istorines dalis turintiems ūkio subjektams, atsižvelgiant į jų turimas istorines dalis, bet ir leidžia nustatyti šių dalių svorį remiantis tam tikrais objektyviais veiksniais. Tai reiškia, kad šis paskirstymo metodas neviršija to, kas būtina Žuvininkystės įstatymu siekiamiems bendrojo intereso tikslams įgyvendinti, ir dėl to proporcingumo principo nepažeidžia.
51. Nustačius, kad istorine dalimi grindžiamu metodu, nustatytu Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 1 dalyje, siekiama Sąjungos pripažįstamų bendrojo intereso tikslų, kuriuos atitinka Žuvininkystės įstatymu siekiami tikslai, ir paisoma proporcingumo principo, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendime Spika byloje pateiktus išaiškinimus, konstatuotina, kad Reglamento Nr. 1380/2013 16 straipsnio 6 daliai, 17 straipsniui, Chartijos 16 ir 20 straipsniams neprieštarauja Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatytas žvejybos galimybių paskirstymo metodas, kuris, nors ir grindžiamas skaidriu ir objektyviu paskirstymo kriterijumi, gali lemti skirtingą vertinimą ūkio subjektų, valdančių su jos vėliava plaukiojančius žvejybos laivus.
52. Pareiškėjai byloje kėlė klausimą dėl taikytino teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 7 bei 46 straipsniams ir Konstitucijoje įtvirtintiems sąžiningos konkurencijos, ūkio subjekto veiklos laisvės ir iniciatyvos principams bei draudimui monopolizuoti rinką. Nustačius, jog aptariama teisės norma (Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 1 dalis) atitinka Reglamentą Nr. 1380/2013 ir Chartiją, šiuo konkrečiu atveju netenka prasmės vertinimas, ar yra pagrįstų abejonių dėl nustatyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai pareiškėjų nurodyta apimtimi.
VI.
53. Pareiškėjai, ginčydami konkrečias tretiesiems suinteresuotiems asmenims Komisijos paskirstytas žvejybos galimybes, nurodytas Protokole, byloje taip pat kelia klausimą, ar skiriant žvejybos galimybes UAB „Baltijos šprotai“, galėjo būti skaičiuojama istorinė dalis šiam ūkio subjektui pagal žvejybos laivu „Gilija“ sugautą žuvų kiekį, jeigu UAB „Banginis“ šį laivą perleido po reorganizacijos atskirtai UAB „Baltijos šprotai“. Išplėstinė teisėjų kolegija šiuo aspektu pirmiausia pažymi, kad CK 1.97 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta daiktų ir turto apyvartumo prezumpcija, pagal kurią daiktai, kurie yra išimti iš civilinės apyvartos ar kurių apyvarta yra ribota, turi būti įsakmiai nurodyti įstatymuose. Priešingu atveju laikoma, jog tų daiktų ar turto civilinė apyvarta nėra apribota. Žuvininkystės įstatyme nėra nustatyta jokių apribojimų reorganizavimo pagrindu steigiamam juridiniam asmeniui perduoti žvejybos laivą kartu su duomenimis apie juo sugautų žuvų kiekį, kuris lemia tam tikras individualias žvejybos galimybes. 2014 m. gruodžio 23 d. UAB „Banginis“ atskyrimo sąlygų (duomenys neskelbtini). Pagal CK 2.97 straipsnio 7 dalį reorganizuojant juridinį asmenį padalijimo būdu naujajam juridiniam asmeniui tam tikromis dalimis pereina reorganizuoto juridinio asmens teisės ir pareigos.
54. Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjant šią bylą teisme, 2016 m. birželio 29 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo Nr. VIII-1756 2, 5, 10, 11, 13, 17, 171, 18, 21, 24, 27, 29, 32, 36, 37, 39, 40, 41, 46, 48, 50, 51, 52, 53, 54, 61, 63 straipsnių ir priedo pakeitimo, įstatymo papildymo 172, 173, 174, 175, 176, 177, 178, 179, 1710, 1711 straipsniais ir 35 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymas Nr. XII-2532. Šis įstatymas papildė Žuvininkystės įstatymą 174 straipsniu, kurio 12 dalyje įstatymų leidėjas expressis verbis nurodė, jog reorganizavus ūkio subjektą, šio ūkio subjekto kiekvienų metų duomenys, naudojami apskaičiuojant atskaitos duomenis, proporcingi reorganizavimo metu perimtų reorganizuoto ūkio subjekto teisių ir pareigų daliai, žemės ūkio ministro nustatyta tvarka įskaitomi į reorganizuoto ūkio subjekto teises ir pareigas (jų dalį) perėmusio (perėmusių) ūkio subjekto (subjektų) atitinkamų metų duomenis, naudojamus apskaičiuojant atskaitos duomenis. Atsižvelgiant į tai, Protokolo dalis, susijusi su UAB „Baltijos šprotai“ paskirtomis žvejybos galimybėmis, dėl šio pareiškėjų nurodyto argumento negali būti laikoma neteisėta.
55. Kaip galima suprasti iš pareiškėjų dėstomų argumentų, jie taip pat kelia klausimą dėl to, ar Komisija teisingai taikė Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalį, pagal kurią vienam ūkio subjektui negali tekti daugiau nei 40 proc. visų Lietuvos Respublikai skirtų kvotų (žvejybos galimybių). Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai paaiškino, kodėl šis pareiškėjų argumentas yra nepagrįstas. Sutiktina, kad Komisijos posėdžio metu buvo skirstoma 587 t strimelių ir 808 t šprotų kvotų. UAB „Banginis“ atitinkamai buvo skirta 175 t strimelių ir 252 t šprotų, t. y. 29,8 proc. strimelių (100/587 × 175) ir 31,1 proc. šprotų (100/808 × 252) papildomos žvejybos kvotos. Nė vienas iš šių rodiklių neviršija Žuvininkystės įstatyme imperatyviai nurodytos 40 procentų ribos. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu išsakyti teiginiai, jog UAB „Baltijos šprotai“ ir UAB „Banginis“ veikia tuo pačiu adresu ir turi tuos pačius vadovus, teisingai pripažinti nepagrįstais, kadangi byloje nenustatyta, jog įmonių buveinės buvo tais pačiais adresais, o jų vadovais – tie patys asmenys (II t. b. l. 143, 144). Kitų įtikinamų argumentų ar įrodymų, kurie leistų spręsti, jog minėtos bendrovės yra susiję ūkio subjektai, pareiškėjai nenurodė nei Komisijai kvotų skirstymo metu, nei teikė vertinti pirmosios instancijos teismui. ABTĮ 138 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu teismas pripažino, jog būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgiant į tai, kad kartu su rašytiniais paaiškinimais pareiškėjas UAB „Spika“ nurodė duomenis bei aplinkybes, kurios nebuvo pateiktos tirti pirmosios instancijos teisme, šie nauji duomenys, sprendžiant dėl minėtų ūkio subjektų sąsajumo, negali būti vertinami. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad UAB „Baltijos šprotai“ reorganizavimo būdu buvo perduotas (duomenys neskelbtini), o žvejybos kvotos UAB „Banginis“ skirtos pagal kitų bendrovei priklausančių laivų („Mingė“ ir „Tovė“) žvejybos sugavimų duomenis. Kadangi šios aplinkybės pareiškėjai neginčija ir niekaip nepaneigė, laikytina, kad šiuo aspektu ginčijama Protokolo dalis yra teisėta.
56. Byloje taip pat keliamas ginčas dėl to, ar du ūkio subjektai, prašydami Komisijos skirti jiems kvotas, gali nurodyti tą patį laivą, kiekvieno iš jų valdomą skirtingais pagrindais (nuomos teise ir nuosavybės teise). Pareiškėjų teigimu, UAB „Grinvita“ ir UAB „Baltlanta“ 2013 m. pardavė savo laivus kitiems ūkio subjektams, tačiau 2015 m. išsinuomoję tuos pačius parduotus laivus, pateikė prašymus skirti kvotas. UAB „Grinvita“ ir UAB „Monistico“ prašymų skirti kvotas pateikimo metu nurodė valdančios tą patį laivą „Alfa“, tik skirtingais pagrindais (atitinkamai nuomos teise ir nuosavybės teise). Taip pat pasielgė UAB „Baltlanta“ ir UAB „Laivitė“, prašymuose nurodydamos tą patį UAB „Laivitė“ nuosavybės teise priklausantį ir UAB „Baltlanta“ išsinuomotą laivą „Atlant“. Atsakovas nurodo, kad nei Komisija, nei teismas neprivalo vertinti UAB „Monistico“ ar UAB „Grinvita“, AB „Laivitė“ ar UAB „Baltlanta“ faktiškai naudosis žvejybos laivais. Be to, nuosavybės teise laivą valdantis ūkio subjektas gali žvejoti jam skirtą žvejybos kvotą vienu metu, o kitas subjektas, tą patį laivą valdantis nuomos pagrindais – kitu metu.
57. Minėta, kad pagal Taisyklių 23 punktą, ūkio subjektai, pageidaujantys gauti kvotas, turi prašyme nurodyti, be kita ko, laivo (-ų), kuriuo (-iais) numato žvejoti, pavadinimą (-us) ir laivo (-ų) nuomos sutarties (-čių) kopiją (-as), jei laivas (-ai) nuomojamas (-i). Kadangi tiek UAB „Grinvita“, tiek UAB „Baltlanta“ Komisijai nurodė laivų pavadinimus ir pridėjo nuomos sutartis, vertinti, kad Komisija šioms bendrovėms negalėjo skirti kvotų, nėra teisinio pagrindo. Be to, byloje yra duomenys, kad UAB „Grinvita“ prašyme nurodė 2015 metais žvejosianti išsinuomotu laivu „Alfa“, o UAB „Baltanta“ – išsinuomotu laivu „Alant“. Tačiau byloje nėra duomenų, kurį laivą ar laivus, prašydami suteikti kvotą, nurodė UAB „Monistico“ ir UAB „Laivitė“. Be to, pareiškėjai neginčija tos Protokolo dalies, kuria žvejybos kvotos skirtos šiems ūkio subjektams. Vadinasi, Komisija, skirdama žvejybos kvotas UAB „Grinvita“ ir UAB „Baltlanta“, teisės aktų reikalavimų aptartu aspektu nepažeidė.
58. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad Komisijos posėdžio, vykusio 2015 m. gegužės 7 d., protokolo Nr. ŽKB-8 (6.1), surašyto 2015 m. gegužės 11 d., 2.2 papunkčio dalis, kuria Komisija UAB „Banginis“ skyrė 175 t strimelių ir 252 t šprotų, UAB „Grinvita“ skyrė 29 t strimelių ir 49 t šprotų, UAB „Baltlanta“ skyrė 23 t strimelių ir 16 t šprotų, UAB „Baltijos šprotai“ skyrė 202 t strimelių ir 285 t šprotų kvotų, yra teisėta ir pagrįsta.
VII.
59. Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 5 dalis įtvirtina, kad tais atvejais, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotųjų asmenų teisės, šie asmenys turi šio straipsnio 2 dalyje nurodytas teises į išlaidų atlyginimą.
60. Kadangi pareiškėjų apeliaciniai skundai atmetami, pareiškėjo UAB „Spika“ prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.
61. 2016 m. sausio 2 d. teikdami atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinį skundą, tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Banginis“ ir UAB „Baltijos šprotai“ prašė iš pareiškėjų lygiomis dalimis priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Vertindama šį prašymą, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Tretieji suinteresuoti asmenys tik bendrai savo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau prašymo su patirtų bylinėjimosi išlaidų detaliu apskaičiavimu ir reikalingų dokumentų nepateikė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalį, prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Spika“ ir akcinės bendrovės „Senoji Baltija“, uždarosios akcinės bendrovės „Stekutis“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Prekybos namai „Aistra“ apeliacinius skundus atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.