Administracinė byla Nr. eAS-785-492/2017
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01648-2017-3
Procesinio sprendimo kategorija 49 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2017 m. rugsėjo 13 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo mažosios bendrijos „Kamnis“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo mažosios bendrijos „Kamnis“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas mažoji bendrija (toliau – ir MB) „Kamnis“ skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2017 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. T-421, kuriuo buvo nuspręsta apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 14 val. iki 10 val. Kauno prekybos vietoje adresu (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti Tarybos 2017 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. T-421 galiojimą. Pareiškėjas paaiškino, kad pagrindinę jo gaunamų pajamų dalį sudaro prekyba alkoholiniais gėrimais, todėl apribojus prekybos laiką jo pajamos sumažėjo daugiau nei dešimt kartų. Pareiškėjo teigimu, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, jis bus priverstas bankrutuoti.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmetė.
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog jam priklausančioje kavinėje vykdo viešojo maitinimo veiklą (Maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimas). Iš pateiktos licencijos teismas nustatė, kad pareiškėjas prekiauja tabako gaminiais. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui išlieka kitos verslo alternatyvos nurodytu adresu esančioje kavinėje (prekyba maisto patiekalais, užkandžiais, dienos pietumis, tabako gaminiais). Teismas vertino, kad mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimas nuo 14 val. iki 10 val. (leidžiant prekiauti nuo 10 val. iki 14 val.), nesudarys sąlygų visiškai nutraukti viešojo maitinimo veiklą ar bankrutuoti. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje įrodžius atsakovo veiksmų neteisėtumą, pareiškėjas turėtų galimybę išsireikalauti galimus materialius nuostolius jo patirtai žalai atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Teismas nurodė, kad savivaldybė visuomet bus pajėgi atlyginti su ginčijamo sprendimo vykdymu galimai susijusią žalą.
Teismas taip pat akcentavo, kad pareiškėjo individualūs verslo interesai negali būti vertinami kaip svaresni už Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (53 str. 1, 3 d.) bei kituose teisės aktuose įtvirtintą valstybės siekį apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką, t. y. visos visuomenės (jos dalies) viešąjį interesą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje AS-810-146/2016). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, kaip juridinis asmuo, turi galimybes bei sąlygas imtis priemonių, kurios sušvelnintų priimtų sprendimų pasekmes įmonei, nes išlieka kitos verslo alternatyvos kavinėje. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pakankamo pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
III.
Pareiškėjas MB „Kamnis“ atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir pareiškėjo prašymą tenkinti – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdyti Tarybos 2017 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. T-421 galiojimą dalyje, kurioje buvo nuspręsta apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 14 val. iki 10 val. Kauno prekybos vietoje adresu (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjas nurodo, kad pagrindines pajamas gauna būtent iš prekybos alkoholiniais gėrimais. Pareiškėjo teigimu, esant pritaikytiems apribojimams, jo veikla yra nuostolinga, todėl jis bus priverstas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pareiškėjas paaiškina, kad jam teikiant viešojo maitinimo paslaugas, tačiau savo asortimente nesiūlant alkoholinių gėrimų, potencialūs klientai renkasi kitas analogiškas viešojo maitinimo įstaigas. Pareiškėjas nurodo, kad, tikėdamasis vystyti verslą, nusipirko nemažai įvairios gendančios produkcijos ir tik dėl atsakovo sprendimų nespėjo šios produkcijos parduoti. Pareiškėjas abejoja, ar atsakovas būtų pajėgus atlyginti nuostolius, susijusius su bankrutavusiu verslu ir negautomis pajamomis. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-412-143/2016.
Atsakovas Kauno miesto savivaldybės taryba atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.
Atsakovas nurodo, kad šiuo atveju nėra prima facie argumentų dėl skundžiamo akto neteisėtumo ar nepagrįstumo, nes skundžiamame sprendime nurodytos tiek teisės normos, kuriomis vadovautasi, tiek faktiniai duomenys, kuriais remtasi. Atsakovo manymu, pareiškėjas savo skaičiavimų nepagrindė jokiais objektyviais faktiniais duomenimis. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo nurodomi argumentai dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (bendrovės bankroto tikimybė), yra nukreipti į ateitį ir grindžiami spėjimais. Tai, kad pareiškėjas gali prarasti dalį pelno, patirti nepatogumus, atsakovo vertinimu, nėra aplinkybė, dėl kurios būtų neįmanoma atkurti padėties, buvusios iki skundžiamo akto priėmimo. Atsakovas pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog savivaldybė yra specifinis juridinis asmuo, kuris iš esmės negali būti nemokus ir neįvykdyti būsimo teismo sprendimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę buvo atmestas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).
Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo taip pat turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-222/2010).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia, kad būtų laikinai sustabdomas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. T-421 dalies, kuria pareiškėjui MB „Kamnis“ priklausančioje prekybos vietoje buvo apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas, galiojimas.
Iš bylos duomenų matyti, kad, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas ginčo adresu taip pat vykdo viešojo maitinimo veiklą, prekiauja tabako gaminiais, be to, ginčijamu sprendimu mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nebuvo apribotas nuo 10 val. iki 14 val. Įvertinus šias aplinkybes nėra pagrindo pripažinti, kad vien tik prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimas nuo 14 val. iki 10 val. sudarys sąlygas nutraukti pareiškėjo prekybos vietos veiklą ir pareiškėjui, kaip juridiniam asmeniui, bankrutuoti. Pareiškėjo pateikti duomenys apie jo dalį pajamų, gautų iš prekybos alkoholiniais gėrimais, nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi pareiškėjo individualūs verslo interesai negali būti vertinami kaip svaresni už Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (53 str. 1 d., 3 d.) bei kituose teisės aktuose įtvirtintą valstybės siekį apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką, t. y. visos visuomenės (jos dalies) viešąjį interesą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje AS-810-146/2016, 2017 m. liepos 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-570-525/2017). Nagrinėjamu atveju galimi pareiškėjo finansiniai sunkumai, atsižvelgiant į interesų pusiausvyros principą, negali būti vertinami kaip svaresni už viešuosius interesus – visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir kt. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., administracinės bylos Nr. AS756-529/2008, AS556-587/2008), pareiškėjo interesai dėl jo verslo negali būti iškeliami aukščiau už atsakovo siekį ginčijamu sprendimu užtikrinti viešąją tvarką. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju taikant pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdžius skundžiamo sprendimo galiojimą, galėtų būti pažeistos daugelio kitų asmenų teisės ir teisėti interesai. Be to, kaip minėta, pareiškėjas, būdamas viešojo maitinimo paslaugas teikiančiu, tabako gaminiais bei nuo 10 val. iki 14 val. alkoholiu galinčiu prekiauti juridiniu asmeniu, turi galimybes bei sąlygas imtis priemonių, kurios sušvelnintų priimto sprendimo pasekmes įmonei. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pakankamo pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo atskirajame skunde nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-412-143/2016 buvo sprendžiamas Tarybos sprendimo dalies dėl apribojimo prekybos alkoholiniais gėrimais laiko nuo 22.00 val. iki 8.00 val. prekybos vietoje, teisėtumas ir pagrįstumas. Nors šioje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą panašių teisinių santykių srityje, pažymėtina, kad šioje stadijoje byla dar nėra nagrinėjama iš esmės, bet yra svarstomas pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas. Todėl vadovautis pareiškėjo atskirajame skunde nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi nėra tikslinga. Kita vertus, pareiškėjo atskirajame skunde nurodytoje administracinėje byloje taip pat buvo keltas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas, kuris, priešingai nei tvirtina pareiškėjas atskirajame skunde, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartimi buvo išnagrinėtas pareiškėjo nenaudai, t. y. pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo buvo atmestas. Aptariamoje byloje buvo atkreiptas dėmesys, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aplinkybė, kad dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo pareiškėjas gali patirti finansinių sunkumų, nelaikytina tokia, dėl kurios būtų neįmanoma atkurti padėties, buvusios iki skundžiamo sprendimo priėmimo. Aplinkybė, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių galiojant ginčijamam administraciniam aktui, nebuvo laikyta ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas, todėl paminėta aplinkybė savaime nebuvo pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo atskirajame skunde nurodytus argumentus dėl Kauno apygardos administracinio teismo tenkinto prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę administracinėje byloje Nr. eI-2470-644/2017, pažymi, jog skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna specifinis, todėl, sprendžiant skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, iš esmės negalima tapatinti atskirų bylų faktinių situacijų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-229/2012, 2012 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-349/2012, 2014 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-144/2014). Pareiškėjo skunde nurodyta Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartis savaime nesuponuoja apeliacinės instancijos teismo pareigos nagrinėjamą atvejį išspręsti analogiškai. Pažymėtina, kad minėtoje nutartyje buvo analizuojama konkreti atitinkamo juridinio asmens (pareiškėjo) finansinė padėtis bei tai patvirtinantys įrodymai, kurie iš esmės skiriasi nuo pareiškėjo pateiktų aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjo nurodoma Kauno apygardos administracinio teismo nutartis nėra įsiteisėjusi, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bus nagrinėjamas atsakovo atskirasis skundas dėl šios nutarties panaikinimo.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Pažymėtina, kad iš esmės pasikeitus situacijai, klausimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo šioje byloje galėtų būti svarstomas iš naujo. Ši teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjui bet kurioje proceso stadijoje pateikti teismui naują (motyvuotą ir pagrįstą įrodymais) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012 ir kt.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija