Administracinė byla Nr. A-1034-968/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02378-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ryčio Krasausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Š. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.  Pareiškėjas G. Š. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 1 548,66 Eur, susidariusią už viršvalandžius, kai pareiškėjas 2013 m. gegužės mėn. – 2016 m. kovo mėn. laikotarpiu dirbo daugiau nei 48 valandas per bet kurią savaitę.

2.  Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas, taikydamas suminę darbo laiko apskaitą bei neapskaičiuodamas ir nemokėdamas pareiškėjui už viršvalandžius, susidariusius dirbant daugiau nei 48 valandas per savaitę, nepagrįstai pareiškėjui neišmokėjo darbo užmokesčio dalies. Remdamasis ginčui aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 29 straipsnio (naujosios redakcijos – 37 str.) ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 149 straipsnio nuostatomis, pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad maksimali savaitės (7 dienų laikotarpio) darbo laiko trukmė yra 48 valandos, todėl darbo laikas, viršijantis 48 valandas per savaitę, yra viršvalandinis ir už jį turi būti sumokėta. Skunde taip pat pažymėta, jog savaitės nepertraukiamas poilsis turėtų būti nustatytas taip, kad būtų užtikrinamas bet kuriuo 7 dienų laikotarpiu. Pareiškėjo teigimu, jam už viršvalandinį darbą, kai dirbo daugiau nei 48 val. per savaitę, nuo 2013 m. gegužės mėn. iki 2016 m. vasario mėn., yra neišmokėta 1 548,66 Eur darbo užmokesčio dalis. Viršvalandžius pareiškėjas apskaičiavo pasirinkęs bet kokį 7 dienų laikotarpį, t. y. jeigu apskaitoma savaitė persikėlė į kitą mėnesį, viršvalandžius jis skaičiavo pagal to mėnesio, į kurį persikėlė savaitės apskaitinis laikotarpis, darbo užmokestį, kadangi apie būsimus viršvalandžius dar nebuvo žinoma, taip pat pareiškėjas apskaičiavo ir viršvalandžius, kai apskaitinė savaitė persikėlė į kitus metus. Valandos darbo užmokestį pareiškėjas apskaičiavo pagal atsakovo pateiktus atsiskaitymo lapelius. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 26¹ straipsnį už viršvalandinį darbą mokama ne mažiau kaip pusantro pareiginės algos su nustatytais priedais dydžio, todėl pareiškėjui nėra sumokėta pusė pareiškėjo pareiginės algos su jam nustatytais priedais.

3.  Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad, siekiant efektyvaus darbo laiko organizavimo, vadovaujantis DK 149 straipsniu, Vilniaus AVPK yra taikoma suminė darbo laiko apskaita, o tai sąlygoja tam tikrą pareigūnų, dirbančių pamainomis, darbo laiko apskaitos specifiką. Ginčo laikotarpiu Vilniaus AVPK suminė darbo laiko apskaita vykdyta vadovaujantis Vilniaus AVPK viršininko 2012 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 10-V-254 „Dėl suminės darbo laiko apskaitos“ ir 2016 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 10-V-415 „Dėl suminės darbo laiko apskaitos“ (toliau – Vilniaus AVPK viršininko įsakymai dėl suminės darbo laiko apskaitos) patvirtintu Vilniaus AVPK nepertraukiamai funkcijas vykdančių pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašu. Pareiškėjo pareigybė pateko į nurodytą sąrašą. Vilniaus AVPK yra nustatytas 3 mėnesių (ketvirčio) apskaitos laikotarpis, jo pabaigoje apskaičiuojama, kiek per apskaitinį laikotarpį buvo darbo dienų pareigūnams, dirbantiems normaliu darbo laiko režimu, šis dienų skaičius dauginamas iš 8 darbo valandų ir gautas rezultatas lyginamas su pareigūno, dirbusio pamainomis, dirbtų valandų skaičiumi. Viršvalandžiai už atskirus apskaitos laikotarpio mėnesius nėra skaičiuojami ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nėra žymimi, žymimas tik bendras faktiškai dirbtas laikas. Jei apskaitos laikotarpiu viršijamas tai pareigūnų kategorijai nustatytas darbo valandų skaičius, už šį laiką apmokama kaip už viršvalandinį darbą arba pareigūno pageidavimu sutrumpinama darbo diena ar suteikiama poilsio diena, už šį papildomą poilsio laiką mokant pareigūno vidutinį darbo užmokestį. Suminio darbo laiko apskaitos atveju savaitės pradžia ir pabaiga yra siejama su savaitės nepertraukiamu poilsiu – konkrečios savaitės pradžia yra pirmoji darbo diena po kiekvieno savaitės nepertraukiamo poilsio. Jeigu atskirais laikotarpiais būtų pažeistas reikalaujamas darbo ir poilsio laiko režimas (minimalus poilsio laikas ir (ar) maksimalus darbo laikas), tai būtų pagrindas konstatuoti netinkamą darbo organizavimą ir su tuo susijusius pažeidimus, tačiau tai nėra pagrindas konstatuoti viršvalandinį darbą. Priešingu atveju kiltų DK 149 straipsnio 1 dalies normų kolizija, t. y. norma, nustatanti 48 val. ribojimą per savaitę, paneigtų normą, nustatančią 40 val. ribojimą per apskaitinį laikotarpį ir viršvalandžių skaičiavimą apskaitinio laikotarpio pabaigoje. Be to, būtų paneigtas suminės darbo laiko apskaitos esminis tikslas ir paskirtis – tai, kad organizuojant darbą yra sudaroma galimybė per tam tikrą laiką (savaitę, mėnesį) dirbti daugiau valandų nei nustatyta ir per apskaitinį laikotarpį, ir dirbtą laiką išlyginti taip, kad jis neviršytų bendro nustatyto darbo laiko trukmės. Atsakovas pažymėjo, kad tik 2015 metų IV ketvirtį pareiškėjo dirbtas laikas 2 val. viršijo pareigūnų, dirbančių normaliu darbo laiko režimu, darbo laiką, tačiau maksimalios darbo laiko normos neviršijo. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, jog net ir laikant, kad pareiškėjas dirbo viršvalandinį darbą, jo dirbtas laikas buvo visiškai kompensuotas, suteikiant pakankamai poilsio dienų, o tai atitinka DK 149 straipsnio 2 dalyje nustatytą darbo laiko viršijimo kompensavimo mechanizmą apskaitos laikotarpiu. Pareiškėjas nė karto nereiškė pastabų dėl darbo organizavimo ir darbo grafikų neginčijo, šioje byloje nagrinėjamos darbo organizavimo tvarkos neskundė ir nekritikavo.

II.

4.  Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5.  Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tiek DK, tiek Statutas (iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusi bei vėlesnė jo redakcija) nustatė analogišką nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiose vidaus reikalų įstaigose dirbančių pareigūnų darbo laiko trukmę – maksimalų  48 val. darbo laiką per 7 dienų laikotarpį, kuris nelaikomas viršvalandiniu. Pagal DK 143 straipsnio 2 dalies 5 punktą į darbo laiką neįeina pertraukos pailsėti ir pavalgyti. Privalomas paros nepertraukiamas poilsis, dirbant 12 val. pamainą, yra 12 val., nepertraukiamas savaitės poilsis turi būti 35 val. Teismas sprendė, jog naujas 7 dienų darbo laiko apskaitos laikotarpis turi būti pradedamas skaičiuoti nuo nepertraukiamo savaitės poilsio dienų suteikimo.

6.  Byloje esantys Vilniaus AVPK viršininko įsakymai dėl suminės darbo laiko apskaitos bei jų priedai, kuriuose patvirtintas Vilniaus AVPK nepertraukiamai funkcijas vykdančių pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašas, įtvirtina, kad Vilniaus AVPK bylos nagrinėjimui aktualiu laikotarpiu darbuotojams, dirbantiems pamainomis, nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiuose Vilniaus AVPK padaliniuose (pagal pridedamus pareigybių sąrašus), buvo nustatyta suminė darbo laiko apskaita. Suminės darbo laiko apskaitos laikotarpis – 3 mėnesiai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šie darbo laiko apskaitą detalizuojantys Vilniaus AVPK viršininko įsakymai yra nenuginčyti ir galiojantys, pareiškėjo pareigybė yra nurodyta minėtų įsakymų prieduose esančiuose Vilniaus AVPK nepertraukiamai funkcijas vykdančių pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašuose, todėl Vilniaus AVPK, apskaičiuodamas pareiškėjui darbo užmokestį, turėjo pareigą ir pagrįstai taikė juose įtvirtintą suminę darbo laiko apskaitą. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog net ir taikant suminę darbo laiko apskaitą, atsakovas privalėjo vadovautis Statuto 29 straipsnio 3 dalies (nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Statuto 37 straipsnio 4 dalies) bei DK 149 straipsnio 1 dalies nuostatomis, reikalaujančiomis, kad darbo laikas per 7 dienas neviršytų 48 val.

7.  Įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytą viršvalandžių skaičiavimo metodiką, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ji yra ydinga, kadangi pareiškėjas viršvalandinį darbą skaičiuoja laikotarpiais, kurie persidengia, pvz., 2013 m. gegužės 26 d. – birželio 1 d. ir gegužės 27 d. – birželio 2 d.,  gruodžio 19–25 d., gruodžio 20–26 d., gruodžio 21–27 d. ir t. t., todėl pareiškėjo nurodytas išdirbtų valandų ir viršvalandžių skaičius neatitinka tikrovės ir šia metodika vadovautis nėra teisinio pagrindo.

8.  Įvertinęs byloje esančių 2013 m. gegužės mėn. – 2016 m. kovo mėn. pareiškėjo darbo grafikų duomenis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais tikrai dirbo ilgiau nei 48 val. per savaitę, tačiau darbo grafikuose užfiksuota informacija taip pat patvirtina, kad pareiškėjo viršytas darbo valandų skaičius buvo kompensuotas suteikiant papildomą poilsio laiką, kaip tai įtvirtinta DK 149 straipsnio 2 dalyje. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, atskaičius pertraukos pailsėti ir pavalgyti laiką (atsiliepime į skundą nurodytos pertraukos laikas – 1 val.), daugiau nei 48 val. per savaitę dirbo 2013 m. gegužės 26 d. – 2013 m. birželio 2 d., 2014 m. gegužės 13 d. – 2015 m. gegužės 19 d., 2014 m. birželio 23 d. – 2014 m. liepos 2 d., 2014 m. liepos 23 d. – 2014 m. liepos 29 d., 2014 m. rugsėjo 13 d. – 2014 m. rugsėjo 21 d., 2014 m. lapkričio 21 d. – 2014 m. lapkričio 26 d., 2015 m. vasario 6 d. – 2015 m. vasario 18 d., 2015 m. vasario 20 d. – 2015 m. kovo 4 d., 2015 m. balandžio 26 d. – 2015 m. gegužės 5 d., 2016 m. sausio 11 d. – 2016 m. sausio 17 d. ir 2016 m. sausio 21 d. – 2016 m. sausio 27 d. laikotarpiais. Nurodytais laikotarpiais pareiškėjas dirbo 185 val. viršvalandžių. Kita vertus, ginčo laikotarpiu 40 val. per savaitę dirbantys asmenys turėjo 331 laisvas dienas, o pareiškėjui buvo suteiktos 473 laisvos dienos, t. y. 142 dienomis daugiau, o tai atitinka 1 136 darbo valandų, dirbant 8 valandas per dieną. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo dirbti viršvalandžiai (185 val.) buvo kompensuoti poilsio laiku (1 136 val.). Byloje nėra ginčo, kad atsakovas tinkamai įgyvendino DK 149 straipsnio 2 dalies nuostatą ir už pareiškėjui suteiktą papildomą poilsio laiką sumokėjo vidutinį darbo užmokestį, todėl pakartotinai kompensuoti pareiškėjui 2013 m. gegužės mėn. – 2016 m. kovo mėn. viršytą valandų skaičių, priteisiant darbo užmokestį, nėra teisinio pagrindo.

III.

9.    Pareiškėjas G. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, iš esmės analogiški nurodytiems skunde pirmosios instancijos teismui. Taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, nesprendė klausimo dėl pareiškėjo siūlomos darbo laiko apskaitos metodikos, nevertino jos pagrįstumo, taip pat nesiaiškino, kokia metodika yra pagrįsta. Pareiškėjo įsitikinimu, darbo laikas, viršijęs 48 val. per savaitę, yra viršvalandinis darbas, už kurį turi būti sumokėti viršvalandžiai. Tiek skunde, tiek teismo posėdyje pareiškėjas akcentavo, jog viršvalandžių skaičiavimo metodikos pagrindai suformuoti remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2015 m. kovo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-691-525/2015 pateiktais išaiškinimais. Minėtoje nutartyje konstatuota, jog teismas skaičiuoja viršvalandžius, susidariusius per bet kurį 7 dienų laikotarpį. Toks skaičiavimas, pareiškėjo manymu, yra teisiškai ir logiškai pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas nesigilino ir nesiaiškino, kaip turėtų būti apskaičiuojamas darbo laikas, viršijantis 48 val. per savaitę. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat pažymi, jog pertraukos pailsėti ir pavalgyti laikas nebuvo įskaičiuojamas į pareiškėjo darbo laiką tik nuo 2015 m. sausio 1 d., o už poilsio dienas, kuriomis pareiškėjui neva buvo kompensuota už viršvalandinį darbą, pareiškėjui nebuvo sumokėta. Valstybės tarnautojų, įskaitant ir statutinius tarnautojus, viršvalandinių darbų kompensavimą reglamentuoja ne DK, o VTĮ, kurio 26¹ straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog už nakties ir viršvalandinį darbą mokama ne mažiau kaip pusantro valstybės tarnautojo pareiginės algos su jam nustatytais priedais dydžio. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjo darbo laikas beveik visą ginčo laikotarpį neviršijo pareigūnų, dirbančių 40 val. per savaitę, darbo laiko ir kad dėl to pareiškėjui nepriklauso viršvalandžiai už tas savaites, kai jis dirbo daugiau nei 48 val., kadangi tokiu skaičiavimu yra pažeidžiamos nepertraukiamo paros ir savaitės darbo bei poilsio laiko nuostatos, saugios darbo sąlygos.

10.  Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją. Nurodo, kad LVAT 2015 m. kovo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-691-525/2015 išnagrinėtas ginčas nėra tapatus šioje byloje nagrinėjamam ginčui, kadangi minėtoje byloje Statuto 29 straipsnio 3 dalies nuostata dėl 48 val. darbo savaitės buvo taikoma netaikant suminės darbo laiko apskaitos. Vilniaus AVPK laikosi nuomonės, kad DK 149 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta 48 val. norma sudaro prielaidas ne viršvalandinių darbų skaičiavimui, o sveiko darbo ir poilsio laiko režimo užtikrinimui. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad su tuo sutinka ir pareiškėjas. Tuo pačiu pareiškėjas ginčija ne darbo laiko organizavimą ir reikalauja ne sveikų ir saugių darbo sąlygų, bet papildomo apmokėjimo.  

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

11.  Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl viršvalandžių susidarymo 2013 m. gegužės mėn. – 2016 m. kovo mėn. laikotarpiu ir apmokėjimo už juos. Pareiškėjo teigimu, minėtu laikotarpiu viršvalandžiai susidarė dėl taikant suminę darbo laiko apskaitą 48 val. per savaitę (bet kurį 7 dienų laikotarpį) viršijančio darbo laiko, už kurį pareiškėjui nebuvo tinkamai apmokėta.

12.  Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad, nors pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais dirbo ilgiau nei 48 val. per savaitę, tačiau viršytas darbo valandų skaičius jam buvo kompensuotas suteikiant papildomą poilsio laiką, už kurį sumokėtas vidutinis darbo užmokestis, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, o apeliacinį skundą iš esmės grindžia šiais argumentais: pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog naujas 7 dienų darbo laiko apskaitos laikotarpis turi būti pradedamas skaičiuoti nuo nepertraukiamo savaitės poilsio dienų suteikimo, o, konstatuodamas, jog pareiškėjo siūloma darbo laiko apskaitos metodika yra ydinga, nevertino minėtos metodikos pagrįstumo ir nepaaiškino, kokia metodika laikytina pagrįsta; pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad pagal DK 149 straipsnio 2 dalį už suteiktas papildomas poilsio dienas mokamas vidutinis darbo užmokestis, kuris pareiškėjui nebuvo sumokėtas; teismas netinkamai įvertino pertraukos pailsėti ir pavalgyti laiko apskaitą.

13.  Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

14.  ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.), kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.), ir kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.). Taigi teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, taip pat kai teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra argumentuotai atsakyta į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus.

15.  Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl jis privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., LVAT 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁷⁵⁶-320/2008). Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

16.  Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paminėtų esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų neatitinka, todėl negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.

17.  Nustatyta, kad ginčo laikotarpiu (t. y. nuo 2013 m. gegužės mėn. iki 2016 m. kovo 31 d.) pareiškėjas dirbo darbo rėžimu, nustatytu Statuto 29 straipsnio 3 dalyje (redakcijos, galiojusios nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d., 37 straipsnis). Šioje visą ginčo laikotarpį galiojusioje Statuto nuostatoje buvo įtvirtinta, kad nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiose vidaus reikalų įstaigose tam tikras pareigas einantiems pareigūnams, dirbantiems pamainomis, vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė, viršijanti šio straipsnio 1 dalyje nustatytą 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, bet ne ilgesnė kaip 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma; šių pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu; šioje dalyje nurodytų pareigūnų pareigybių sąrašą bei šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. LVAT ne kartą yra konstatavęs (žr., pvz., LVAT 2008 m. birželio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵⁷⁵-2063/2008, 2009 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁴³⁸-337/2009, 2009 m. gegužės 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁶³-1706/2009, 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1033-662/2018): kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas minėtas nuostatas, visų pirma siekė pareigūnų teisinį statusą nustatyti specialiu įstatymu – Statutu, kuriame pareigūnų darbo laikas yra specialiai ir išsamiai reglamentuotas – tam yra skirtas 29 straipsnis („Pareigūnų darbo laikas“); kad Statuto 29 straipsnio 1 ir 3 dalyse yra aiškiai nustatytos pareigūnų darbo laiko normos, kurios gali būti dvejopos – 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) arba 48 valandos per savaitę (7 dienų laikotarpį); kad taikant 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, turi būti įgyvendinamos įstatymo nustatytos sąlygos, t. y. vidaus reikalų įstaigose nustatytos funkcijos turi būti nepertraukiamai vykdomos, dirbama pamainomis, pareigūno pareigybė turi būti įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše, turi būti įstaigos vadovo sprendimas.

18.  Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas ir kad ginčo laikotarpiu jo užimamos pareigos buvo nurodytos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr.  150 patvirtinto Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašo 1.21 punkte. Taip pat nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui Vilniaus AVPK viršininko įsakymais dėl suminės darbo laiko apskaitos buvo nustatyta ir taikoma suminė darbo laiko apskaita, kurios laikotarpis – 3 mėnesiai.

19.  Sutiktina su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, jog pareiškėjo siūloma darbo laiko apskaitos metodika yra ydinga, nevertino minėtos metodikos pagrįstumo ir nepaaiškino, kokia metodika laikytina pagrįsta. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad atsakovo ir pareiškėjo pateikti išdirbto darbo laiko paskaičiavimai yra prieštaringi. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs byloje pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių analizę, nustatė laikotarpius, kuriais pareiškėjas galbūt dirbo daugiau nei 48 val. per savaitę, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pareiškėjas, teismas nedetalizavo savo skaičiavimo metodikos. Dėl nurodytos priežasties apeliacinės instancijos teismui nėra galimybės įvertinti pirmosios instancijos teismo pateikto skaičiavimo ir nustatytų laikotarpių pagrįstumo.

20.  Pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose kėlė klausimą dėl darbo laiko, viršijančio 48 val. per savaitę, kompensavimo. Jo teigimu, valstybės tarnautojų, kaip ir statutinių pareigūnų, viršvalandinių darbų kompensavimą reglamentuoja ne DK, o VTĮ, kurio 26¹ straipsnyje nurodyta, kad už nakties ir viršvalandinį darbą mokama ne mažiau kaip pusantro valstybės tarnautojo pareiginės algos su jam nustatytais priedais dydžio. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad už papildomas poilsio dienas, kurios buvo suteiktos kompensuojant viršvalandinį darbą, nebuvo mokamas vidutinis darbo užmokestis, kaip yra nurodyta DK 149 straipsnio 2 dalyje. Šių argumentų kontekste įvertinus skundžiamą sprendimą, pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas apskritai neanalizavo pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl neapmokėjimo už suteiktas papildomas dienas, kaip kompensacijos už išdirbtus viršvalandžius, todėl pareiškėjo argumentai nėra nuginčyti ir paneigti. Teismas nepasisakė ir dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su viršvalandžių kompensavimu pagal VTĮ nuostatas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik LVAT teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁶⁶²-374/2012).

21.  Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neanalizavo situacijos dėl pertraukos pailsėti ir pavalgyti pareiškėjui suteikimo tvarkos ir jos įskaitymo į darbo laiką, dėl ko galbūt padarė nepagrįstas išvadas dėl išdirbto laiko, viršijančio 48 val. per savaitę, nustatymo. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas atitinkamus ginčo laikotarpius pripažindamas kaip pareiškėjo dirbtą darbą daugiau nei 48 val. per savaitę vertino atskaitęs pertraukos pailsėti ir pavalgyti laiką (atsiliepime į skundą nurodytą 1 val. pertraukos laiką), tačiau byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas pareiškėjui buvo suteikęs 1 valandos trukmės pertrauką pamainos metu pavalgyti ir pailsėti. LVAT ne kartą yra išaiškinęs, kad nesant vidaus administravimo sprendimų (atitinkamų įsakymų) statutinėje tarnyboje dirbantiems asmenims suteikti tam tikros trukmės pertraukas pamainos metu ir už jas apmokėti, skirtas laikas pailsėti ir pavalgyti nėra išminusuojamas iš dirbtų viršvalandžių laiko (žr., pvz., 2018 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-132-552/2018, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-879-492/2017, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-197-662/2018). Į bylą pateiktuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, atsiskaitymo lapeliuose ir pažymose apie darbo užmokestį pietų pertraukos laikas nėra pažymėtas. Kitų įrodymų, pagrindžiančių teiginius, kad pareiškėjui darbo metu buvo suteikiamos pertraukos pailsėti ir pavalgyti, atsakovas nepateikė. Vadinasi, nėra pagrindo šias pertraukas prilyginti pareiškėjo neišdirbtam darbo laikui. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad pagal DK 143 straipsnio 2 dalies 5 punktą į darbo laiką neįskaičiuojama pertrauka pailsėti ir pavalgyti, savaime nesudaro pagrindo, neištyrus visų šiuo atveju reikšmingų aplinkybių, susijusių su pertraukos pailsėti ir pavalgyti įskaitymu ar neįskaitymu į bendrą darbo laiką, konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju atsakovas visą ginčo laikotarpį pietų pertraukos laiko neįskaičiuodavo į pareiškėjo darbo laiką.

22.  Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime atkartojo atsakovo poziciją, išreikštą atsiliepime į skundą, tačiau pareiškėjo skunde nurodytų argumentų iš esmės neanalizavo ir dėl daugumos jų nepasisakė, taip pažeisdamas ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies nuostatą. Administracinių teismų praktikoje konstatuota, kad bylos išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina ginčo esmę sudarančių aplinkybių, netiria pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo, o šiuos reikalavimus atmeta nepateikdamas (neišdėstydamas) detalios priimto procesinio sprendimo motyvacijos, nėra teisingumo vykdymas. Tokia situacija gali būti prilyginama atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.) (žr., pvz., LVAT 2011 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁴³⁸-2516/2011, 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁴³⁸-388/2011). Nemotyvuotas teismo sprendimas pažeidžia tiek privačių šalių teisėtą lūkestį dėl efektyvios jų teisės į teisminę gynybą realizacijos, tinkamo jų ginčo išsprendimo, tiek viešąjį interesą, nes šiuo atveju pažeidžiami pagrindiniai proceso principai. Taigi nemotyvuotas sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Motyvų nebuvimas – pagrindas panaikinti teismo sprendimą (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.).

23.  Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinė byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Rytis Krasauskas