Administracinė byla Nr. eA-1928-662/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01533-2020-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 19.3.3; 19.3.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. liepos 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. S. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas L. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti teritorinio registratoriaus 2020 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. SPR5-1555(14.4E); 2) panaikinti centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2020 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. CSPR-73; 3) įpareigoti teritorinį registratorių iš naujo spręsti dėl statinių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančių sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), įregistravimo nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde nurodė:
2.1. Elektroniniu paštu išsiuntė prašymą Registrų centrui (toliau – ir Registratorius) prašydamas įregistruoti ūkinį pastatą ir pirtį (toliau – ir abu kartu Statiniai). Kartu su prašymu pateikė dvi deklaracijas apie statinio statybos užbaigimą pagal 2003 m. balandžio 4 d. Švenčionių savivaldybės administracijos direktoriaus išduotą leidimą. Atsakovas registravimo procesą padalino į dvi dalis, t. y., dėl Statinių registravimo ir dėl nuosavybės teisių į Statinius registravimo. Pareiškėjo vertinimu, nuosavybės teisių į Statinius registravimas yra išvestinis procesas iš Statinių registravimo ir nesukelia jokių teisinių pasekmių. Kadastro tvarkytojas priėmė sprendimą neregistruoti pareiškėjo daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus. Pareiškėjas apskundė teritorinio registratoriaus sprendimą Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai. Ši atmetė pareiškėjo skundą ir paliko galioti kadastro tvarkytojo sprendimą. Tiek kadastro tvarkytojas, tiek centrinis registratorius, priimdami sprendimus, rėmėsi Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) raštu, kuriame nurodyta, kad miškų ūkio pastatų paskirties žemėje pastatų statyba draudžiama.
2.2. Anot pareiškėjo, atsakovas savo poziciją grindžia tuo, jog pareiškėjas žemę privalo naudoti pagal jos pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą. Miško žemę galima paversti kitomis naudmenomis tik Vyriausybės nustatyta tvarka Miškų įstatyme nustatytais atvejais. Atsakovo nuomone, atstatyti buvusią sodybą galima tik tuo atveju, jeigu jos buvimas įrodytas archyviniais dokumentais, o, jei tokių nėra, sodybos buvimo juridinį faktą gali nustatinėti tik buvusios sodybos savininkai ir ar (jų) pirmos, antros, trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą. Pareiškėjas žemės sklypą įgijo dovanojimo sutarties pagrindu ir Švenčionių rajono savivaldybei pateikė prašymą dėl detaliojo plano procedūros, siekdamas žemės ūkio paskirties žemės statusą pakeisti į namų valdą su sodybos atstatymu. Pagal 1997 m. Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriaus pažymėjimą, 6,66 ha žemės sklype buvo 1,2 ha žemės ūkio naudmenos, 5,11 ha miškas, 0,05 ha vandenys, 0,3 ha kita žemė. Švenčionių rajono valdyba 2000 m. sausio 26 d. sprendimu patvirtino paruoštą detalųjį planą žemės paskirties pakeitimui į namų valdą kaip žemės sklypo ribų specialųjį planą. Pareiškėjas 2002 m. spalio 16 d. gavo projektavimo sąlygų sąvadą, kurį įvykdė. Švenčionių rajono savivaldybės nuolatinės statybos komisijos protokole užfiksuota, kad pareiškėjo techninis projektas atitinka teritorijų planavimo dokumentų reikalavimus. Pareiškėjui 2003 m. buvo išduotas statybos leidimas pagal tuo metu galiojusio Statybos įstatymo redakciją. Be to, pagal tuo metu galiojusią Miškų įstatymo redakciją, pareiškėjas neturėjo pareigos keisti žemės naudojimo paskirtį. Miškų įstatymo nuostatos negalioja atgal, todėl jų taikymas praeityje padarytų veiksmų vertinimui yra neteisėtas ir nepagrįstas.
3. Atsakovas Registrų centras su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad:
3.1. Pareiškėjo sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis yra miškų ūkio. Žemės įstatymas nustato, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad atstatė sodybą, nes pagal galiojančius teisės aktus vienas iš naujo statinio statybos tikslų yra atstatyti buvusį (visiškai sugriuvusį, sunaikintą, nugriautą) statinį. Pareiškėjui Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2003 m. balandžio 4 d. išdavė statybos leidimą Nr. L-50 statyti Statinius. Teisės aktai nustato ne tik statybos pradžią, bet ir statybos pabaigą. Pareiškėjas Statinių statybą pagal 2003 m. išduotą statybos leidimą užbaigė 2009 m. ir 2013 m., o šios statybos užbaigimo teisėtumą deklaravo 2020 m. pagal dabar galiojančius teisės aktus surašydamas ir pasirašydamas deklaracijas.
3.2. Administracinėje byloje ginčijamas kadastro tvarkytojo 2020 m. sausio 31 d. sprendimas Nr. SPR5-1555 (14.4 E) nebuvo priimtas iš karto pagal jam pateiktus dokumentus, kadangi ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus, įskaitant teisės aktais ribojant statybą miško žemėje. Kadastro tvarkytojas, siekdamas užtikrinti išsamų, objektyvų, teisingą ir teisėtą pateiktų dokumentų vertinimą, pasinaudojo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 5 punkte įtvirtintu tarnybinės pagalbos principu, reglamentuojančiu, kad viešojo administravimo subjektai, rengdami administracinius sprendimus, prireikus teikia vienas kitam reikalingą informacinę ir kitokią pagalbą. 2020 m. sausio 15 d. sprendimu kadastro tvarkytojas atidėjo sprendimo dėl Statinių kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą priėmimą vienam mėnesiui, motyvuodamas tuo, kad yra kreiptasi į Inspekciją dėl išvados pateikimo. Inspekcijai suteikta teisė vykdyti valstybinę statybos priežiūrą Lietuvos Respublikos teritorijoje, siekiant užtikrinti, kad statinių statyba būtų ne tik pradėta, bet ir užbaigiama teisėtai. Inspekcija pateikė poziciją, kad nagrinėjamu atveju statyba negalima, ir pareiškėjas buvo įpareigotas Statinius nugriauti. Registrų centras, atsižvelgdamas į Inspekcijos poziciją, vadovaudamasis teisės aktais, priėmė sprendimą pareiškėjo prašymą netenkinti.
3.3. Jam yra žinoma, kad Inspekcija potvarkiu panaikino pareiškėjui surašytą privalomąjį nurodymą, kuriuo jis buvo įpareigotas nugriauti Statinius, tačiau privalomojo nurodymo panaikinimo motyvai jam nėra žinomi. Be to, privalomasis nurodymas panaikintas po ginčijamų sprendimų priėmimo, todėl į šį dokumentą negali būti atsižvelgiama vertinant ginčijamų sprendimų teisėtumą.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime paaiškino:
4.1. Inspekcija gavo Registrų centro tarnybinės pagalbos prašymą. Atsižvelgdama į Registrų centro rašte pateiktą informaciją, teisės aktais nustatytos kompetencijos ribose 2020 m. vasario 5 d. atliko patikrinimą sklype ir surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą, kuriame užfiksavo pažeidimus ir pareiškėjui, kaip statytojui, dėl statinių, pastatytų pažeidžiant Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punktą, Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalimi, 2020 m. vasario 6 d. surašė privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus, kuriuo įpareigojo pareiškėją iki 2020 m. rugpjūčio 6 d. nugriauti jame nurodytus statinius. Inspekcija 2020 m. vasario 17 d. raštu Registrų centrą informavo apie nustatytus teisės aktų pažeidimus ir įpareigojimus pareiškėjui. Inspekcijos viršininko vyriausiojo patarėjo 2020 m. gegužės 5 d. potvarkiu privalomasis nurodymas, surašytas pareiškėjui, panaikintas dėl jį surašant padarytų techninių klaidų.
4.2. Sklypas, kuriame vykdytos statybos, turi dvejopo pobūdžio teisinį statusą – statybos miško ūkio paskirties žemėje santykius reglamentuoja Miškų įstatymas bei Žemės įstatymas. Kadangi pareiškėjo deklaracijose apie statinio statybos užbaigimą Nr. 1 ir Nr. 2 nurodyti statiniai, kuriuos įregistruoti nekilnojamojo turto registre siekė pareiškėjas, pastatyti sklype – rekreacinėje miško ūkio paskirties žemėje, statinių statybai taikomas ne tik Statybos įstatyme ir kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose statybą, bet ir Saugomų teritorijų įstatymo nuostatos. Vadovaujantis Žemės įstatymu, žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, o Miškų įstatymas miškų ūkio paskirties žemėje statinių statybos galimybės nenumato. Teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę – nustatant juridinį faktą, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą. Inspekcijos vertinimu, tiek Registrų centro teritorinis registratorius, tiek Registrų centro centrinis registratorius, priimdami skundžiamus sprendimus, įvertinę pareiškėjo kartu su prašymu pateiktus dokumentus, atsižvelgdami į Inspekcijos pateiktą informaciją dėl statybos miško ūkio paskirties žemėje teisinio reglamentavimo, atsižvelgę į teisinį reglamentavimą, pagal kurį nėra galimybės statyti statinius miškų ūkio paskirties žemėje, pagrįstai konstatavo, kad deklaracijos apie statinio statybos užbaigimą nesudaro teisinio pagrindo statinius registruoti nekilnojamojo turto kadastre. Skundžiami sprendimai priimti teisėtai, motyvuotai ir pagrįstai, todėl nėra teisinio pagrindo jų naikinti.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
6. Remdamas byloje esančiais rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad pareiškėjas 2020 m. sausio 2 d. nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojui pateikė prašymą įregistruoti nekilnojamuosius daiktus – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (Statiniai). Prašymas užregistruotas dviem procesais: 1) prašymas užregistruoti kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą; 2) prašymas įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises į minėtus nekilnojamuosius daiktus. Pareiškėjas kartu su prašymu užregistruoti Statinius pateikė 2019 m. gruodžio 31 d. deklaracijas apie statinio statybos užbaigimą Nr. 1 ir Nr. 2 (toliau – ir Deklaracijos) bei nekilnojamojo turto registro posistemėje „Matininkas“ 2019 m. balandžio 19 d. parengtas elektronines kadastro duomenų bylas. Kadastro tvarkytojas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, 2020 m. sausio 15 d. raštu Nr. S-3453 (14.1 E) „Dėl tarnybinės pagalbos“ kreipėsi į Inspekciją, prašydamas suteikti tarnybinę pagalbą ir pateikti išvadą, ar pareiškėjo su prašymu pateiktos Deklaracijos, kuriose kaip statybą leidžiantis dokumentas nurodytas Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. balandžio 4 d. statybos leidimas Nr. L-50, yra teisinis pagrindas miškų ūkio paskirties žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas), rekreacinio prioriteto zonoje, Statinių įregistravimui nekilnojamojo turto registre. Inspekcija 2020 m. sausio 27 d. raštu Nr. 2D-1170 kadastro tvarkytojui pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad Sklypo paskirtis – miškų ūkio, tokios paskirties žemėje gyvenamųjų ir su jais susijusių pastatų statyba draudžiama. Ūkinių pastatų statyba ir registravimas Sklype būtų galimas tik miško žemę pavertus kitomis naudmenomis. Kadastro tvarkytojas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 2 punktu, 14 straipsnio 1 punktu, atsižvelgdamas į Inspekcijos pateiktą informaciją, 2020 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. SPR5-1555 (14.4 E) netenkino pareiškėjo prašymo įrašyti Statinių kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą. Centrinis registratorius 2020 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. CSPR-73 kadastro tvarkytojo sprendimą paliko galioti.
7. Teismas pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo, Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatos bei teismų praktika suponuoja išvadą, kad nekilnojamojo turto kadastro ir nekilnojamojo turto registro tvarkytojas turi išsamiai patikrinti pateiktus dokumentus, kurių pagrindu prašoma įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ir įregistruoti daiktines teises, ir įrašyti tik patikimus duomenis apie nekilnojamojo turto objektą. Iš valstybės įmonės Registrų centras nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad žemės Sklypo, kuriame pastatyti Statiniai, paskirtis yra miškų ūkio. Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punktas nustato, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą. Ginčijamų sprendimų priėmimo metu buvo nustatyta, kad žemės Sklypas buvo naudojimas ne pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir būdą. Todėl atsakovas, kreipęsis į Inspekciją dėl tarnybinės pagalbos suteikimo ir gavęs kompetentingos institucijos išvadą, neturėjo pagrindo daryti pareiškėjo prašomus įrašus nekilnojamojo turto registre ar įregistruoti nuosavybės teises į pareiškėjo pastatytus Statinius.
8. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentą, kad naujų statinių miško žemėje jis nestatė, o atstatė buvusią sodybą, pažymėdamas, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 8.5 punktą, vienas iš naujo statinio statybos tikslų yra atstatyti buvusį (visiškai sugriuvusį, sunaikintą, nugriautą) statinį, todėl buvusios sodybos atstatymas laikytinas nauja statyba. Teismas nevertino pareiškėjo pateikto 2014 m. spalio 26 d. žemės sklypo plano, kadangi sodybos atkūrimo procedūra yra reglamentuojama atskirais teisės aktais ir tai nėra nagrinėjamos bylos ginčo dalykas.
9. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad jam turėtų būti taikomos teisės aktų normos, galiojusios 2003 m. išduodant statybos leidimą Nr. L-50. Pareiškėjo pateiktose Deklaracijose nurodyta, kad Statiniai pastatyti, esant išduotam 2003 m. balandžio 4 d. statybos leidimui Nr. L-50, pagal statinio projektą – Gyvenamasis namas ir priklausiniai atstatomoje sodyboje. Iš su pareiškėjo prašymu pateiktos deklaracijos apie statybos užbaigimą matyti, kad minėtame dokumente nurodytas pagalbinio ūkio paskirties ūkinis pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau šis pastatas nenurodytas nei 2003 m. statybos leidime Nr. L-50, nei Gyvenamojo namo ir priklausinių atstatomoje sodyboje (duomenys neskelbtini) techniniame projekte.
10. Teismas pažymėjo, kad Registrų centras atsiliepime nurodė, jog jam yra žinoma, kad Inspekcija panaikino pareiškėjui surašytą privalomąjį nurodymą. Inspekcija atsiliepime paaiškino, kad privalomasis nurodymas panaikintas dėl techninių klaidų jį surašant, tačiau pažymėjo, kad procedūra dėl pareiškėjo statinių atitikimo imperatyvioms Žemės įstatymo ir Miškų įstatymo normoms vertinimo nebaigta. Inspekcija kreipėsi į Valstybinę miškų tarnybą, prašydama pateikti išvadą, ar pareiškėjo pastatyti pastatai nepažeidžia Miškų įstatymo nuostatų. Inspekcija nurodė, kad sprendimą dėl tolimesnių veiksmų atlikimo ir įpareigojimų pareiškėjo atžvilgiu taikymo, priims tik surinkus būtiną informaciją tokiam sprendimu priimti. Atsižvelgiant į tai teismas darė išvadą, kad naujas Inspekcijos sprendimas bus priimtas iš naujo įvertinus pareiškėjo pastatytų Statinių teisėtumą, o ginčijami sprendimai yra pagrįsti jų priėmimo metu nustatytomis faktinėms aplinkybėmis ir teisės aktų normomis.
11. Teismas nurodė, jog pagal Kadastro įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymas į nekilnojamojo turto kadastrą yra laikomas nekilnojamojo daikto įregistravimu nekilnojamojo turto registre. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Kadastro tvarkytojui pagrįstai netenkinus pareiškėjo prašymo dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų pakeitimo, nebuvo pagrindo registruoti pareiškėjo nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą (statinį), kurio kadastro duomenys pagal pareiškėjo prašymą nebuvo įrašyti į nekilnojamojo turto kadastrą, t. y. toks nekilnojamasis daiktas nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.
12. Teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai ir teisingai aiškino ir taikė ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, tinkamai vertino faktines aplinkybes, todėl skundžiamus sprendimus teismas paliko nepakeistus. Teismas nurodė, kad, atmetus pareiškėjo skundą, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą nagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo. Teismas taip pat netenkino pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
III.
13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo panaikinti Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2020 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. CSPR-73 ir teritorinio registratoriaus 2020 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. SPR5-1555 (14.4 E) bei įpareigoti teritorinį registratorių iš naujo spręsti dėl statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančių sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), įregistravimo nekilnojamojo turto registre. Taip pat prašo iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas; dėl sudėtingo teisės taikymo apeliacinį skundą nagrinėti žodiniame procese; žyminį mokestį 11,25 Eur įskaityti iš 52 Eur žyminio mokesčio permokos ir likusią dalį grąžinti apeliantui.
14. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
14.1. Su 2020 m. kovo 23 d. ieškiniu jis kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmus dėl Inspekcijos privalomojo nurodymo pripažinimo negaliojančiu. Bendrosios kompetencijos teisme buvo pradėta civilinė byla Nr. e2-4060-617/2020. Prasidėjus teisminei procedūrai, Inspekcija pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodė, kad privalomasis nurodymas yra panaikintas ir išnyko civilinės bylos ginčo dalykas. Privalomojo nurodymo panaikinimas reiškė, kad Inspekcija tuo metu sutiko su pareiškėjo argumentais ir teisės taikymo aiškinimu. Apie tai, kad privalomasis nurodymas naikinamas dėl procedūrinių trūkumų, teismui nurodyta nebuvo ir tai reiškia, kad nurodymas buvo naikinamas dėl esmės, o ne dėl procedūrinių trūkumų. Teismas 2020 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjo ieškinį atmetė dėl to, kad „atsakovas visiškai įvykdė ieškovo reikalavimus“. Šiuo metu tarp ginčo šalių vyksta ginčas tik dėl bylinėjimosi išlaidų ir šis faktas įrodo, kad Inspekcija, teikdama teismui informaciją apie būsimą naują sprendimą dėl statinių griovimo, klaidino teismą, nes tokio sprendimo ji priimti nebegali po to, kai pripažino ieškinio reikalavimus ir juos įvykdė. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo rėmėsi Inspekcijos pareiškimu, kad ateityje ši institucija iš naujo priims sprendimą dėl pareiškėjo Statinių, taikydama šiuo metu galiojančią teisę.
14.2. Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, atgal nukreipė Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies ir Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies galiojimą. Kadangi apeliantui statybos leidimas buvo išduotas 2003 m., procedūra įteisinant statinius turi būti baigta taikant tas statybą leidžiančias normas, kurios galiojo 2003 m. Dabar galiojančiose Žemės įstatymo ir Miškų įstatymo redakcijose nėra nurodyta, kad šie įstatymai veikia atgal, todėl jų taikymas praeityje padarytų veiksmų vertinimui nepagrįstas ir neteisėtas.
14.3. Ginčijamas teismo sprendimas pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio ir Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnį, kas pasireiškia tuo, kad valstybė neįvykdė pareigos užtikrinti sekančių Konvencijos ginamų principų įgyvendinimą: ribojančių priemonių ir siekiamo tikslo proporcingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo bei apibrėžtumo, teisės viršenybės. Pareiškėjas statinius pastatė, laikydamasis teisės aktų reikalavimų ir teisinių kliūčių šiuos pastatus užregistruoti nekilnojamojo turto registre nėra.
15. Atsakovas Registrų centras atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad:
15.1. Kadastro tvarkytojas, siekdamas užtikrinti išsamų, objektyvų, teisingą ir teisėtą pateiktų dokumentų vertinimą, pasinaudojo VAĮ 3 straipsnio 5 punkte įtvirtintu tarnybinės pagalbos principu ir kreipėsi į Inspekciją dėl išvados pateikimo. Teisės aktų leidėjas būtent šiai institucijai suteikė teisę vykdyti valstybinę statybos priežiūrą Lietuvos Respublikos teritorijoje, siekiant užtikrinti, kad statinių statyba būtų ne tik pradėta, bet ir užbaigiama teisėtai. Inspekcija, laikėsi nuomonės, kad šiuo atveju statyba negalima, o pareiškėjas buvo įpareigotas Statinius nugriauti. Teismas skundžiamame sprendime teisingai pažymėjo, kad Registrų centras kreipęsis į Inspekciją dėl tarnybinės pagalbos suteikimo ir gavęs kompetentingos institucijos išvadą, neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl Statinių ir nuosavybės teisių į juos įregistravimo.
15.2. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neatsižvelgia į aplinkybes, kurios buvo susiklosčiusios ginčijamų sprendimų priėmimo metu. 2020 m. vasario 6 d. privalomasis nurodymas Nr. PN-149, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas nugriauti Statinius, panaikintas 2020 m. gegužės 5 d. potvarkiu Nr. P1-42, t. y. jau po ginčijamo šioje byloje kadastro tvarkytojo sprendimo bei Centrinio registratoriaus sprendimo priėmimo, todėl visos aplinkybės apie privalomojo nurodymo nugriauti Statinius panaikinimą šioje ginčo situacijoje nėra svarbios ir neturi būti vertinamos. Teismas taip pat pagrįstai nesutiko, kad pareiškėjui užbaigiant statybą turėtų būti taikomos 2003 m. galiojusios teisės normos, kuomet buvo išduotas statybos leidimas.
16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Inspekcija palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Inspekcijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nustatė ir įvertino ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes. Atsakovo atlikti veiksmai pagrįsti sprendimų priėmimo metu nustatytomis faktinėms aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, todėl apelianto argumentai, kurie grindžiami aplinkybėmis, atsiradusiomis po ginčijamų sprendimų priėmimo, negali būti pagrindas teismo sprendimą panaikinti. Apeliantas iš esmės siekia pakartotinio jo skundo dėl atsakovo priimtų sprendimų nagrinėjimo, tačiau nenurodo jokių teisės aktų, kuriuos pažeisdamas teismas priėmė ginčijamą sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VĮ Registrų centro Turto registro tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro Departamento Vilniaus skyriaus 2020 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. SPR5-1555(14.4E) ir Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2020 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. CSPR-73, kuriais atmestas pareiškėjo prašymas įregistruoti Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus (pirtį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ūkio pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini)), teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
18. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu L. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai ir teisingai aiškino ir taikė ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, tinkamai vertino faktines aplinkybes, todėl pareiškėjo skundas atmetamas, o skundžiami sprendimai paliekami nepakeisti.
19. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, tenkinti. Teigia, jog teismas nepagrįstai rėmėsi Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pareiškimais, kad ši institucija ateityje priims naują sprendimą dėl L. S. statinių, atgal nukreipė Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies ir Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies galiojimą. Taip pat pažymi, kad pareiškėjui statybos leidimas buvo išduotas 2003 metais, todėl procedūra įteisinant statinius turi būti baigta taikant tas statybą leidžiančias normas, kurios galiojo 2003 metais.
20. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
21. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Bylos proceso dalyvių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Dėl aptartų priežasčių pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
22. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
23. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos žemės įstatymo, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatos.
24. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčo žemės sklypo paskirtis iš miškų ūkio pakeista į namų valdos Švenčionių rajono valdybos 2000 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. 14 patvirtinus detalųjį planą. Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2021 m. birželio 23 d. raštu Nr. (4.43 E)1S-5107 informavo, kad Švenčionių rajono valdybos 2000 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. 14 patvirtintas detalusis planas žemės paskirties pakeitimui į namų valdą kaip žemės sklypo ribų specialusis planas (toliau – detalusis planas) yra galiojantis (1), patvirtintu detaliuoju planu pakeista žemės sklypo (0,5 ha) paskirtis į namų valdą (2), patvirtintame detaliajame plane numatyta atkurti šiuos statinius: gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, pirtį, valymo įrenginius ir šachtinį šulinį (3).
25. Vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Teisės departamento Rytų Lietuvos teisės skyrius 2021 m. birželio 29 d. rašte Nr. 2D-10702, adresuotame Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, nurodė, kad Inspekcijos viršininko vyriausiojo patarėjo 2020 m. gegužės 5 d. potvarkiu Nr. P1-42 „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus Nr. PN-149 panaikinimo“ panaikinus privalomąjį nurodymą, naujas privalomasis nurodymas L. S. nėra surašytas.
26. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Rytų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamentas 2020 m. sausio 27 d. raštu Nr. 2D-1170 kadastro tvarkytojui pateikė atsakymą, kuriame nurodoma, kad sklypo paskirtis – miškų ūkio, tokios paskirties žemėje gyvenamųjų ir su jais susijusių pastatų statyba draudžiama. Ūkinių pastatų statyba ir registravimas Sklype būtų galimas tik miško žemę pavertus kitomis naudmenomis. Tuo tarpu anksčiau minėtame 2021 m. birželio 29 d. rašte Nr. 2D-10702, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos teisės departamento Rytų Lietuvos teisės skyrius pažymėjo, kad Švenčionių rajono valdybos 2000 m. sausio 26 d. sprendimas Nr. 14 Inspekcijai buvo pateiktas kartu su pareiškėjo 2020 m. kovo 23 d. ieškiniu Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmams civilinėje byloje Nr. e2-4060-617/2020. Taip pat informavo, jog surašant Inspekcijos 2020 m. vasario 6 d. privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. PN-149 (toliau – privalomasis nurodymas), atsižvelgta į Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis, registro Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kuriuos žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame pastatyti ginčo statiniai, pagrindinė naudojimo paskirtis nurodyta miškų ūkio, t. y. pagrindinė tikslinė žemės sklypo paskirtis nepakeista į kitos paskirties žemę. Taigi situacija priimant sprendimus tiek atsakovo, tiek Inspekcijos, tiek ir pirmosios instancijos teismo buvo vertinta netinkamai.
27. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Viešojo administravimo subjektai yra saistomi inter alia (be kita ko, įskaitant) gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015). Atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015).
28. Nors pareiškėjas skunde VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai pakankamai abstraktus, tačiau jame paminėta apie išduotą 2003 m. statybos leidimą. Nagrinėjamu atveju atsakovas į pareiškėją dėl papildomų paaiškinimų nesikreipė. Taigi negalima tvirtinti, kad viešojo administravimo institucija veikė atidžiai, o jos veiksmai ir sprendimai atitinka gero administravimo principą.
29. Pareiškėjas pateikė prašymą priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas – 300 Eur už advokato teisines paslaugas parengiant skundą pirmosios instancijos teismui ir 400 Eur už apeliacinio skundo parengimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
30. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
31. Anksčiau minėtų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
32. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas patirtoms išlaidoms už advokato suteiktas teisines paslaugas – už skundo pirmosios instancijos teismui parengimą pagrįsti pateikė 2020 m. balandžio 27 d. sąskaitą faktūrą AJB Nr. 0602, 2020 m. balandžio 28 d. mokėjimo nurodymą Nr. 767 ir 75 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį 2020 m. balandžio 28 d. mokėjimo nurodymą Nr. 768. Už apeliacinio skundo parengimą apeliacinės instancijos teismui pagrįsti L. S. pateikė 2020 m. rugpjūčio 28 d. sąskaitą už teisinę pagalbą AJB Nr. 0613 ir 2020 m. rugpjūčio 28 d. mokėjimo nurodymus 400 Eur sumai.
33. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
34. Teisėjų kolegija vertina, jog pareiškėjo už skundo parengimą pirmosios instancijos teismui prašoma priteisti suma (300 Eur) nelaikytina neprotingai didele ar nepagrįsta, ji neviršija pagal Rekomendacijas nurodomos maksimaliai priteistinos sumos už skundo parengimą (Rekomendacijų 2 p., 8.2 p.), todėl ši suma priteistina iš atsakovo. Pažymėtina, kad pareiškėjo prašoma priteisti suma – 400 Eur, taip pat neviršija Rekomendacijų 8.10 punkte nustatyto dydžio už tokio pobūdžio paslaugas (apeliacinio skundo parengimą, kai advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme).
35. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijose nurodytus priteistinus dydžius už advokato teisinę pagalbą teisme, Rekomendacijų 2 punkte nustatytus kriterijus, į advokato suteiktų paslaugų pobūdį ir apimtį, ginčo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, L. S. iš VĮ Registrų centro priteisia 700 Eur, taip pat priteisia sumokėtą žyminį mokestį už skundą ir apeliacinį skundą (33,75 Eur).
36. Pagal ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punktą, sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu reikia pagal šį įstatymą. Kaip matyti iš 2020 m. balandžio 28 d. mokėjimo nurodymo Nr. 768, pareiškėjas sumokėjo 75 Eur žyminio mokesčio.
37. ABTĮ 35 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą, pareiškimą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 30 eurų žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 36 ir 37 straipsniuose. Šio įstatymo ir straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 15 eurų žyminis mokestis. Pagal minėto straipsnio 3 dalį, šiame straipsnyje nurodytus skundus (prašymus, pareiškimus) paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą skundą (prašymą, pareiškimą) mokėtinos žyminio mokesčio sumos.
38. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundą pirmosios instancijos teismui ir apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė elektroninėmis ryšių priemonėmis, kas atitinkamai sudarytų 22,50 Eur ir 11,25 Eur, t. y. viso 33,75 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad L. S. sumokėjo 75 Eur žyminį mokestį pateikdamas skundą pirmosios instancijos teismui, jam grąžintina 41,25 (75-22,50-11,25) Eur suma.
39. Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo esminių pareiškėjo skundo pagrindą sudarančių aplinkybių (neištyrė visų bylai aktualių aplinkybių bei priėmė tinkamai nemotyvuotą sprendimą), dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla ir pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo negalima pripažinti teisėtu bei pagrįstu. Taigi atsižvelgdama į pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 40 straipsniu, 41 straipsnio 3 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo L. S. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo L. S. skundą tenkinti.
Panaikinti VĮ Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto kadastro departamento Vilniaus skyriaus 2020 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. SPR5-1555(14.4E).
Panaikinti VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2020 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. CSPR-73 „Dėl teritorinio kadastro tvarkytojo sprendimo“.
Įpareigoti VĮ Registrų centrą L. S. 2020 m. sausio 2 d. prašymą (paslaugų apskaitos sistemoje prašymas 2020 m. sausio 6 d. įregistruotas Nr. (duomenys neskelbtini)) Nekilnojamojo turto registre įregistruoti nekilnojamuosius daiktus – baigtus statyti I grupės nesudėtingus statinius – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirtį, unikalus (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), išnagrinėti iš naujo.
Priteisti pareiškėjui L. S. (a / k (duomenys neskelbtini)) iš VĮ Registrų centro 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginti ir 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginti, taip pat priteisti sumokėtą žyminį mokestį už skundą ir apeliacinį skundą – 33,75 Eur (trisdešimt tris eurus ir septyniasdešimt penkis centus).
Grąžinti pareiškėjui L. S. 2020 m. balandžio 28 d. sumokėtą 41,25 Eur (keturiasdešimt vieno euro dvidešimt penkių centų) žyminio mokesčio permoką už skundą administracinėje byloje Nr. eI3-3446-821/2020 (proceso Nr. 3-61-3-01533-2020-9). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė