Administracinė byla Nr. eA-2267-815/2022
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03606-2021-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gegužės 4 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. H. O. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. H. O. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas M. H. O. A. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. 21S40933 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimą
Nr. 6K-2495 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį.
2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad yra kurdas ir visą gyvenimą gyveno (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) yra islamiška valstybė, o pareiškėjui tai nepriimtina, jis nori gyventi liberalioje valstybėje. Pareiškėjo teigimu (duomenys neskelbtini) negali išspręsti dešimtmečius susikaupusių struktūrinių ir ekonominių problemų. Didelis nedarbas ir prasta infrastruktūra sukuria palankią aplinką ekstremizmui.
3. Pareiškėjo teigimu, iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl ekonominės ir politinės krizės, karinių grupuočių vykdomų išpuolių, dėl to, pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui, laisvei jo kilmės šalyje gresia pavojus. Pareiškėjas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir jam turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Tačiau skundžiamu Sprendimu atsakovas nutarė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos, uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką, įvedė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (OL 2018 L 314, p. 14), (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį.
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad bendradarbiavo su institucijomis nustatant prieglobsčio motyvus, visą laikotarpį buvo Lietuvoje, nepadarė jokių pažeidimų, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, jog pareiškėjas savanoriškai neišvyktų iš šalies. Taip pat nėra jokių objektyvių aplinkybių ar įrodymų, kurie rodytų, kad jis gali pasislėpti. Pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamento nustatytas draudimo atvykti į Lietuvą terminas yra neproporcingas.
5. Pareiškėjas teigė, kad Komisija, organizuodama jo skundo nagrinėjimą rašytiniu procesu, neužtikrino jo teisės būti išklausytam, atidžiai ir teisingai neišnagrinėjo pareiškėjo skundo, teisingai neįvertino motyvų, nevertino argumentų dėl pareiškėjo išsiuntimo, nesudarė galimybės savanoriškai išvykti iš Lietuvos, teisingai neįvertino maksimalaus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką proporcingumo bei būtinybės.
7. Migracijos departamentas nesutiko pareiškėjui suteikti pabėgėlio statuso, nes šis neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių teisinio statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Atsakovo teigimu, įvertinus tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes bei pagrįstas prielaidas, Migracijos departamentas konstatavo, kad įžvelgiama grėsmė pareiškėjui iš esmės siejama su bendra situacija jo gyvenamojoje vietovėje, o ne individualaus pobūdžio persekiojimu dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsižvelgus į tai, jog nei kilmės valstybės informacija, nei prieglobsčio prašytojo pasakojimas neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti asmenį bei, atitinkamai, nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį.
8. Atsakovas teigė, kad Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) 2021 m. gairėse apie padėtį (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsakovo teigimu, pareiškėjo pasakojimas neatskleidė jokių realių grėsmių gyvenimo (duomenys neskelbtini) laikotarpiu, realios rizikos pareiškėjui patirti persekiojimą (duomenys neskelbtini) nenustatyta, todėl jis neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.
9. Atsakovas nurodė, kad į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai pėsčiomis kirtęs valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo jis gali pasislėpti. Remiantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjui nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti ir nutarta išsiųsti jį iš Lietuvos. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos, uždraudžiama atvykti į šalį ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Šiuo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.
II.
10. Regionų apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjo M. H. O. A. skundą tenkino iš dalies – pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 bei 4 punktus ir juos išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dviem) metams nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Atitinkamai teismas pakeitė ir Komisijos sprendimą.
11. Teismas nustatė, kad pagrindinė pareiškėjo išvykimo iš (duomenys neskelbtini) priežastis – siekis gyventi liberalioje valstybėje. Pareiškėjo teigimu, dėl nuolat vykstančio karo, šalyje yra bloga ekonominė situacija, vyksta smurtas prieš civilius asmenis.
12. Teismo vertinimu, Migracijos departamento byloje pateikti duomenys įrodė, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai išanalizuoti ir įvertinti pareiškėjo visi nurodyti argumentai. Atsakovas apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl pareiškėjo pateikto prašymo. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad pareiškėjo istorija iš esmės yra siejama su bendra situacija gyvenamojoje vietovėje, o ne su individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis.
13. Teismas nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės šalyje jam grėstų persekiojimas, todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi visiškai pagrįstos baimės pabėgėlio statuso taikymo nuostata nebuvo įvykdyta, taip pat nenustačius pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.
14. Atsižvelgęs į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, jog jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nelemia realios rimtos žalos rizikos asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, teismas sutiko, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
15. Teismas konstatavo, kad žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas, tokių aplinkybių nenustatė ir atsakovas. Teismas pažymėjo, jog vien tai, kad pareiškėjo skundas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kad tam tikros reikšmingos bylos aplinkybės dėl šios priežasties liko neįvertintos, nesudaro pagrindo vertinti, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.
16. Teismo vertinimu, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, savo veiksmais ar neveikimu būtų tikslingai vilkinęs ar klaidinęs tyrimą, būtų pateikęs melagingus duomenis apie savo asmens tapatybę ar kitų aplinkybių, kurios sąlygotų taikyti maksimalų draudimo atvykti terminą. Teismas padarė išvadą, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, buvo akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjui draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
17. Teismo vertinimu, taip pat yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
III.
18. Pareiškėjas M. H. O. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visa apimtimi. Jis taip pat prašo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes pageidauja būti išklausytas tiesiogiai.
19. Pareiškėjas nurodo, kad pateikė pakankamai informacijos bei objektyvių duomenų, kurie įrodė, kad persekiojimas yra individualaus pobūdžio. Pareiškėjas pažymi, kad jis skunde Komisijai nurodė visas objektyviam sprendimui reikalingas aplinkybes, tačiau faktai buvo interpretuojami ir sprendimas vertintinas kritiškai. Jis mano, kad buvo netinkamai ištirta ir įvertinta situacija, susidariusi jo kilmės šalyje, taip pat nebuvo ištirta esama pareiškėjo gyvenamojoje teritorijoje veikiančių teroristinių grupuočių, represinių organizacijų prievartos problematika.
20. Pareiškėjas mano, kad jo pasakojimas neturi formos ir turinio trūkumų, o atsižvelgiant į surinktą kilmės valstybės informaciją, yra nustatytos aplinkybės, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojo suteikimo poreikį. Pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti į kilmės šalį yra ne hipotetinio pobūdžio, o laikytina visiškai pagrįsta.
21. Pareiškėjo teigimu, buvo neteisingai įvertintas pareiškėjo situacijos atitikimas Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatoms, todėl jis atitinka esmines nuostatas ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas bei papildoma apsauga.
22. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
23. Atsakovas pažymi, jog įvertinus prieglobsčio prašytojo pateiktą informaciją bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, konstatuota, kad neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju prieglobsčio prašytojui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Jo pateikta informacija iš esmės yra susijusi su bendra situacija kilmės šalyje. Tyrimo metu nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikį.
24. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas iš esmės neįvardijo jokių priežasčių, dėl kurių jam asmeniškai toliau gyventi (duomenys neskelbtini) būtų pavojinga. Prieglobsčio prašytojas pats nurodė, kad (duomenys neskelbtini) jam niekas negresia, grasinimų dėl savo įsitikinimų jis nėra sulaukęs. Pareiškėjo noras gyventi demokratinėje šalyje yra suprantamas bei nesmerktinas, tačiau tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nelemia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime pagrįstai sprendė, jog nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui atsiradimo jo kilmės valstybėje tikimybės. Pareiškėjo pasakojimo kontekste surinkta kilmės valstybės informacija taip pat nesudaro pagrindo spręsti, kad pareiškėjui yra kilęs tarptautinės apsaugos suteikimo poreikis. Atsižvelgus į tai, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje pareiškėjui kyla reali persekiojimo rizika, todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta.
25. Atsakovo teigimu, buvo surinkta visa aktuali ir pakankama kilmės valstybės informacija, o skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas tariamai nesurinko visos aktualios informacijos, kad surinkta informacija yra neobjektyvi ir prieštarauja pareiškėjo kilmės šalies realybei yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi ne tik Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ESPA), bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjo individualios situacijos kontekste. Jokios naujesnės patikimos kilmės valstybės informacijos, leidžiančios daryti kitokias nei skundžiamame Sprendime, išvadas, pareiškėjas skunde nepateikė, o vien deklaratyvūs skundo teiginiai, kad sprendimas buvo priimtas vadovaujantis tariamai neaktualia informacija, atsakovo manymu, laikytini išimtinai kaip pasirinkta gynybinė pozicija ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą kaip neteisėtą ar nepagrįstą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. 21S40933, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis bei papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, taip pat Komisijos 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. 6K-2495, kuriuo minėtas Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimas paliktas nepakeistas, pagrįstumo ir teisėtumo.
27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas, kitų su tuo susijusių motyvų nenurodo.
28. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
29. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, pareiškėją atstovavo advokatė. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.
30. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas, atlikęs išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, įvertinęs individualią pareiškėjo situaciją, išanalizavęs jo nurodytus argumentus, atsižvelgęs į naujausius duomenis apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, padarė pagrįstą išvadą, jog individuali asmeninė grėsmė pareiškėjui grįžti į kilmės šalį nenustatyta, prieglobstis ir papildoma apsauga pareiškėjui nesuteiktina.
31. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad jam pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, pareiškėjo manymu, nebuvo tinkamai ištirta ir įvertinta jo situacija. Be to, atsakovas nesurinko visapusiškos, naujausios ir aktualios informacijos apie kilmės valstybę ir šios informacijos kontekste netinkamai vertino pareiškėjo individualią situaciją.
32. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
33. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuoti Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra susijusios tarpusavyje. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1–2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).
35. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
36. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.
37. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė aplinkybėmis, kad (duomenys neskelbtini) nėra demokratijos ir laisvės, o jis nori gyventi demokratinėje laisvoje šalyje.
38. Atkreiptinas dėmesys, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija iš esmės yra susijusi su bendra situacija kilmės šalyje. Užsienietis nurodė, kad (duomenys neskelbtini) jam niekas negresia. Migracijos departamento atlikto tyrimo metu nustatyta, kad užsieniečiui niekas negresia (duomenys neskelbtini). Grasinimų dėl savo demokratinių įsitikinimų jis nėra sulaukęs. Jis išvyko, nes nori gyventi demokratinėje šalyje.
39. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą bei įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kitus byloje esančius ir atsakovo pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) bei konkrečioje vietovėje (duomenys neskelbtini) tyrimą, atsižvelgė į pareiškėjui galinčias kilti grėsmes, įvertino tai, kad pareiškėjas jokių grasinimų nėra gavęs. Migracijos departamentas nustatė, jog (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis karinis konfliktas, tačiau remiantis EPPB duomenimis, šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, saugumui ar laisvei. Migracijos departamentas įvertino situaciją pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje - (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Tyrimo metu nenustatytas ir persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios lemtų prielaidą, jog pareiškėjui jo gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikta detalios, pakankamos informacijos susijusios su galimais persekiojimo veiksmais. Pareiškėjo pateikta informacija yra susijusi su bendra kilmės šalies padėtimi, prieglobsčio prašytojas nepateikė konkrečių, tikslių atsakymų, o apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais ir bendrai nurodė, jog bloga situacija kilmės valstybėje. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsižvelgiant į tai, asmuo neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir asmeniui pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas teisingai pažymėjo, jog siekis įsikurti ekonomiškai stipresnėje valstybėje yra suprantamas bei nesmerktinas, tačiau tokia išvykimo iš kilmės valstybės priežastis nelemia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta persekiojimui dėl asmens rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje. Šiuo atveju pareiškėjas nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, prieglobsčio prašytojas taip pat nėra pažeidžiamas asmuo.
40. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Migracijos departamentas įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Pareiškėjo atveju Migracijos departamentas išsamiai įvertino aktualią skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertinimas atsispindi skundžiamuose sprendimuose. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Migracijos departamento Sprendimas priimtas nepažeidus jo priėmimo procedūrų, yra išsamiai motyvuotas, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikintas.
41. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjo skundo argumentus ir bylos medžiagą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.
42. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teise ir faktais pagrįstų argumentų, kurie nebuvo įvertinti pirmosios instancijos teismo ir paneigtų skundžiamo teismo sprendimo išvadas.
43. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija