Byla Nr. 40/2014
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
Dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai
2016 m. sausio 25 d. Nr. KT4-N1/2016
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2016 m. sausio 21 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 40/2014 pagal pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą Nr. 1B-53/2014 ištirti, ar Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnis (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) tiek, kiek jame nenustatytas specialus Vidaus tarnybos statute (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) nustatyto pareigūnų išleidimo į atsargą amžiaus, kaip pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, taikymo asmenims, iš tarnybos išėjusiems iki šio statuto įsigaliojimo, reguliavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą, kurioje statutinis vidaus reikalų sistemos pareigūnas kreipėsi į teismą, ginčydamas atsisakymą jam skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Šis pareigūnas iš vidaus reikalų sistemos dėl etatų mažinimo buvo atleistas 1999 m. gegužės 4 d., ištarnavęs vidaus reikalų sistemoje 12 metų ir 4 mėnesius bei sukakęs 36 metų amžių. Į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo, kaip ištarnavęs vidaus tarnyboje 5 ir daugiau metų, jis kreipėsi 2013 m. sukakęs 50 metų amžių, kaip buvo numatyta pagal iki 2003 m. balandžio 30 d. galiojusį teisinį reguliavimą. Šią pensiją jam skirti atsisakyta, nes 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Vidaus tarnybos statutui atitinkamas pareigas ėjusiems pareigūnams, ištarnavusiems vidaus reikalų sistemoje 5 ir daugiau metų, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama sukakus 60 metų amžių.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, konstatavęs, kad yra pakankamas pagrindas abejoti Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Statuto įgyvendinimo įstatymas) 2 straipsnio, kuriuo reguliuojamas kai kurių socialinių garantijų taikymas pareigūnams, konstitucingumu, sustabdė administracinės bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti nurodyto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai.
2. Pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.
2.1. Pareiškėjas nurodo, jog tiek pagal anksčiau buvusį nustatytą, tiek pagal dabar galiojantį teisinį reguliavimą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams, sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas – senatvės pensijos amžių) ir ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ar prokuratūros sistemose 5 ir daugiau metų.
Iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo 2003 m. gegužės 1 d. vidaus tarnybos pareigūnų išleidimo į atsargą amžius buvo reglamentuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto (toliau – ir Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statutas) 43.2 punktu, kuriame buvo nustatyta, kad visi pareigūnai tarnauja: nuo eilinių ar policininkų iki pulkininkų leitenantų ar vyresniųjų komisarų įskaitytinai – iki 45 metų amžiaus; pulkininkai ar vyriausieji komisarai – iki 50 metų amžiaus; generolai ir generalinis komisaras – iki 55 metų amžiaus. Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43.2 punkte (2000 m. vasario 19 d. redakcija) buvo nustatyta, kad visi pareigūnai tarnauja: nuo eilinių ar policininkų iki pulkininkų ar vyriausiųjų komisarų įskaitytinai – iki 50 metų; generolai ir generalinis komisaras – iki 55 metų; kiti pareigūnai – iki 50 metų.
Pasak pareiškėjo, kai kilo jo nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas, galiojo 2003 m. balandžio 29 d. priimtas Vidaus tarnybos statutas, kurio 54 straipsnio 1 dalyje (2010 m. balandžio 29 d. redakcija) buvo nustatyta, kad pareigūnai gali tarnauti: 1) pirminės grandies pareigūnai – kol sukaks 50 metų; 2) vidurinės grandies pareigūnai – kol sukaks 55 metus; 3) aukštesniosios grandies pareigūnai – kol sukaks 60 metų; 4) aukščiausiosios grandies pareigūnai – kol sukaks 65 metus.
Kartu su Vidaus tarnybos statutu kai kurioms jo nuostatoms įgyvendinti buvo priimtas Statuto įgyvendinimo įstatymas. Pagal šio įstatymo 2 straipsnį (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) asmeniui, vidaus reikalų sistemoje ištarnavusiam 5 ir daugiau metų, turėjusiam komisaro laipsnį ir iš tarnybos išėjusiam iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo 2003 m. gegužės 1 d., pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama remiantis Vidaus tarnybos statuto nuostatomis, t. y. sukakus 60 metų, o ne pagal jo išėjimo iš tarnybos metu galiojusį teisinį reguliavimą.
2.2. Pareiškėjo teigimu, asmenys, išėję iš vidaus reikalų sistemos iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo 2003 m. gegužės 1 d., turėjo teisėtą lūkestį, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija jiems bus paskirta ir mokama ištarnavus tam tikrą laiką toje sistemoje ir sukakus jų išėjimo iš tarnybos metu teisės aktuose nustatytą išleidimo į atsargą amžių – 45 ar 50 metų. Tačiau pagal 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Vidaus tarnybos statuto 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą, aiškinamą kartu su Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsniu (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija), tokia pensija jiems skiriama sukakus 60 metų, t. y. 10 ar 15 metų vėliau.
Todėl Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) nenustačius specialaus teisinio reguliavimo, taikytino pareigūnų ir karių valstybinę pensiją skiriant pareigūnams, iš tarnybos išėjusiems iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, jų teisėtas lūkestis gauti minėtą pensiją tomis sąlygomis, kurios buvo nustatytos jų išėjimo iš tarnybos metu, yra paneigtas, nes jiems, kaip ir visiems kitiems, išleidimo į atsargą amžius, kurį sukakus tam tikrą laiką ištarnavusiems pareigūnams skiriama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, nustatomas pagal 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Vidaus tarnybos statuto nuostatas.
2.3. Pareiškėjas remiasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, suformuluotomis Konstituciniam Teismui aiškinant Konstitucijos 52 straipsnį, be kita ko, kad įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad pagal Konstituciją valstybė turi pareigą vykdyti tuos turtinio pobūdžio įsipareigojimus, kuriuos prisiėmė įstatymu nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmuo, atitinkantis įstatyme nustatytas sąlygas, įgyja teisę į tam tikrą pensiją, inter alia į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pensinio aprūpinimo sistema gali būti pertvarkoma, tačiau jei pensijų teisinis reguliavimas keičiamas iš esmės, turi būti nustatytas teisingas susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmas asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama. Pakeitimai turi būti daromi taip, kad asmenims, kurių teisinei padėčiai jie turi įtakos, būtų užtikrinta reali galimybė prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos.
2.4. 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Vidaus tarnybos statutui, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavimo sąlygos gerokai pakito – staiga ir ženkliai (10–15 metų) padidintas šiai pensijai skirti ir mokėti reikalingas sukakti amžius, tačiau nenumatytas joks kompensavimo mechanizmas, pereinamasis laikotarpis ar pereinamasis teisinis reguliavimas. Nenustatant tokių priemonių nebuvo siekiama užtikrinti viešojo intereso – garantuoti viešųjų finansų stabilumą, išvengti deficito valstybės biudžete dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties ir pan. Nenustačius specialaus teisinio reguliavimo, taikytino asmenims, iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo turėjusiems teisėtą lūkestį gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją sukakus 45 ar 50 metų amžių, kyla abejonių, ar Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) nėra legislatyvinės omisijos, t. y. teisės spragos, draudžiamos pagal Konstitucijos 52 straipsnį ir konstitucinį teisinės valstybės principą.
II
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovo Seimo nario Raimundo Markausko rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.
1. 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Vidaus tarnybos statuto 54 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad komisarai į atsargą išeina sukakę 60 metų amžių. Tokia amžiaus riba pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti taikoma ir iki šio statuto įsigaliojimo iš tarnybos išėjusiems pareigūnams, nors jų išėjimo iš tarnybos metu galiojo kitoks teisinis reguliavimas (pagal jį pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo skiriama turint reikiamą tarnybos stažą ir sukakus atitinkamai 45 arba 50 metų amžių).
Remdamasis Konstitucinio Teismo nutarimuose (inter alia 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimuose) suformuota oficialiąja konstitucine pensinio aprūpinimo doktrina, be kita ko, nuostata, kad valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šių pensijų skyrimo sąlygas, taip pat nuostatomis dėl teisėtų lūkesčių apsaugos, suinteresuoto asmens atstovas teigia, kad pareigūnai, iš tarnybos išėję anksčiau nei sukako teisės aktuose nustatytą išleidimo į atsargą amžių, neįgijo teisės gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Jie negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad įstatymų leidėjas nepriims jokių teisės aktų pakeitimų ir esama situacija apskritai išliks nepakitusi. Tačiau pagal kartu su Vidaus tarnybos statutu priimto Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) 2 dalį iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo iš tarnybos išėję asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija dar nebuvo paskirta ir mokama, įsigaliojus Vidaus tarnybos statutui nepraranda teisės gauti šią pensiją ateityje. Valstybė laiduoja, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija tokiems asmenims bus paskirta ir mokama, kai jie atitiks įstatyme nustatytas sąlygas. Todėl keičiant teisinį reguliavimą buvo laikytasi konstitucinio reikalavimo teisinio reguliavimo pataisomis nepaneigti asmens įgytų teisių ir teisėtų interesų, nes nustatytu teisiniu reguliavimu nepaneigta iš tarnybos išėjusių pareigūnų teisė, sukakus įstatymų leidėjo nustatytą amžių, gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
Taigi, suinteresuoto asmens atstovo manymu, pareiškėjo ginčijamu teisiniu reguliavimu nepažeisti iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo iš tarnybos išėjusių pareigūnų teisėti lūkesčiai ir iš Konstitucijos 52 straipsnio kylantys socialinės apsaugos imperatyvai.
2. Suinteresuoto asmens atstovas savo paaiškinimuose remiasi ir tuo, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjas, nustatydamas pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą, negali įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį, be kita ko, asmuo į pensiją išeitų nepagrįstai anksti; įstatymų leidėjas, nustatydamas tokios pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos dydžius, turi laikytis konstitucinio visų asmenų lygybės principo ir pareigūnus ir karius, kurių teisinė padėtis yra vienoda, traktuoti vienodai.
Taigi įstatymų leidėjas turėjo diskreciją nustatyti vienodą visų asmenų (tiek tarnavusių, tiek tarnaujančių ar tarnausiančių) išleidimo į atsargą amžių, kad asmenys, išėję iš tarnybos nesukakę nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus, galiojant kitokiam teisiniam reguliavimui, neatsidurtų palankesnėje padėtyje negu tie, kurie vis dar tarnauja ar tarnaus ateityje. Jei Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje būtų nustatytas specialus teisinis reguliavimas, taikomas pareigūnams, iš tarnybos išėjusiems iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, būtų pažeistas konstitucinis asmenų lygybės principas.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo ištirti Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) tiek, kiek jame nenustatytas specialus Vidaus tarnybos statute nustatyto pareigūnų išleidimo į atsargą amžiaus, kaip pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, taikymo asmenims, iš tarnybos išėjusiems iki šio statuto įsigaliojimo, reguliavimas, atitiktį Konstitucijai.
2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste svarbu atskleisti kai kuriuos Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos teisinio reguliavimo raidos aspektus, inter alia susijusius su pareigūnų išleidimo į atsargą amžiumi, nuo kurio tam tikrais atvejais priklauso pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas.
3. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. liepos 29 d. priėmė nutarimą Nr. 304 „Dėl Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto“ (toliau – Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimas), kuriuo, vykdydama Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. gruodžio 11 d. nutarimą Nr. I-852 „Dėl Lietuvos Respublikos policijos įstatymo įsigaliojimo“, patvirtino Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statutą, įsigaliojusį tą pačią dieną. Šiame statute buvo nustatyta policijos ir kitų vidaus tarnybos pareigūnų inter alia priėmimo į tarnybą, paskyrimo į pareigas, laipsnių suteikimo, perkėlimo į kitas pareigas, atleidimo iš tarnybos tvarka.
3.1. Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43.2 punkte buvo nustatyta, kad pareigūnai atleidžiami iš tarnybos inter alia suėjus nustatytam amžiui:
nuo eilinių ar policininkų iki pulkininkų leitenantų ar vyresniųjų komisarų įskaitytinai – iki 45 metų amžiaus;
3.2. Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statutas buvo ne kartą keičiamas, inter alia Vyriausybės 2000 m. vasario 8 d. nutarimu Nr. 146 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimo Nr. 304 „Dėl Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto“ dalinio pakeitimo“, įsigaliojusiu 2000 m. vasario 19 d., kuriuo šio statuto 43.2 punktas išdėstytas taip:
3.3. Apibendrinant Vyriausybės 1999 m. liepos 29 d. nutarimu (su vėlesniu pakeitimu) nustatytą vidaus reikalų sistemos pareigūnų atleidimo iš tarnybos dėl amžiaus teisinį reguliavimą pažymėtina, kad juo buvo nustatyta, jog žemiausius laipsnius turintys ar žemiausias pareigas einantys policijos ir kitų vidaus tarnybų pareigūnai iš vidaus tarnybos atleidžiami suėjus 45 metams, o nuo 2000 m. vasario 19 d. – suėjus 50 metų amžiui, visi kiti pareigūnai, išskyrus generolus ir generalinius komisarus, – suėjus 50 metų amžiui, pastarieji – suėjus 55 metų amžiui.
4. Seimas 2003 m. balandžio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymą, įsigaliojusį 2003 m. gegužės 1 d., kurio 1 straipsniu buvo patvirtintas Vidaus tarnybos statutas. Šiuo statutu nustatyti vidaus tarnybos principai, sureguliuoti inter alia vidaus tarnybos pareigūnų statuso, priėmimo ir atleidimo iš tarnybos, socialinių ir kitų garantijų klausimai.
Kaip matyti iš Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo travaux préparatoires, jis parengtas, be kita ko, dėl to, kad tuo metu nebuvo vieno bendro galiojančio teisės akto, kuriuo būtų buvusi reglamentuojama vidaus tarnybos pareigūnų tarnyba, o daugelis galiojusių teisės aktų buvo priimti ar patvirtinti gana seniai ir neatitiko tikrosios padėties. Nurodyta ir tai, kad tuo metu galiojęs Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statutas „pagal reguliuojamų teisinių santykių reikšmę buvo per žemo lygmens teisės aktas“, t. y. vidaus tarnybos pareigūnų tarnybos santykiai turėtų būti reguliuojami ne Vyriausybės nutarimu, bet įstatymu patvirtintu statutu.
4.1. Vidaus tarnybos statuto 13 straipsniu pareigūnams, einantiems statutines pareigas vidaus reikalų įstaigose, nustatyti specialūs vidaus tarnybos ir policijos laipsniai.
Vidaus tarnybos pareigūnams nustatyti tokie laipsniai: pirminės grandies pareigūnų (vidaus tarnybos grandinis, vidaus tarnybos jaunesnysis puskarininkis, vidaus tarnybos puskarininkis, vidaus tarnybos vyresnysis puskarininkis), vidurinės grandies pareigūnų (vidaus tarnybos leitenantas, vidaus tarnybos vyresnysis leitenantas, vidaus tarnybos kapitonas), aukštesniosios grandies pareigūnų (vidaus tarnybos majoras, vidaus tarnybos pulkininkas leitenantas, vidaus tarnybos pulkininkas) ir aukščiausiosios grandies pareigūnų (vidaus tarnybos generolas).
Policijos pareigūnams nustatyti tokie laipsniai: pirminės grandies pareigūnų (jaunesnysis policininkas, policininkas, vyresnysis policininkas, viršila), vidurinės grandies pareigūnų (inspektorius, vyresnysis inspektorius, komisaras inspektorius), aukštesniosios grandies pareigūnų (komisaras, vyresnysis komisaras, vyriausiasis komisaras), aukščiausiosios grandies pareigūnų (generalinis komisaras).
4.2. Vidaus tarnybos statuto 54 straipsnyje, kuriuo reglamentuojama pareigūnų vidaus tarnybos trukmė, buvo nustatyta:
4) aukščiausiosios grandies pareigūnai – kol sukaks 62 metus ir 6 mėnesius.
Pareigūno prašymu, vidaus reikalų įstaigos vadovo teikimu vidaus reikalų ministras turi teisę pratęsti vidaus tarnybos trukmę iki trejų metų, tačiau ne ilgiau, negu kol pareigūnas sukaks 65 metus.“
Palyginus Vidaus tarnybos statuto 54 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su šio statuto 13 straipsniu, su nustatytuoju Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43.2 punkte (2000 m. vasario 8 d. redakcija), pažymėtina, kad kai kuriems vidaus tarnybos ir policijos pareigūnams išleidimo į atsargą amžius buvo pailgintas: vidurinės grandies pareigūnams (inspektoriams, vyresniesiems inspektoriams, komisarams inspektoriams, vidaus tarnybos leitenantams, vidaus tarnybos vyresniesiems leitenantams, vidaus tarnybos kapitonams) – 5 metais (nuo 50 iki 55 metų amžiaus), aukštesniosios grandies pareigūnams (komisarams, vyresniesiems komisarams, vyriausiesiems komisarams, vidaus tarnybos majorams, vidaus tarnybos pulkininkams leitenantams, vidaus tarnybos pulkininkams) – 10 metų (nuo 50 iki 60 metų amžiaus), aukščiausiosios grandies pareigūnams (vidaus tarnybos generolams ir generaliniams komisarams) – 7,5 metų (nuo 55 iki 62,5 metų amžiaus). Pirminės grandies pareigūnams (jaunesniesiems policininkams, policininkams, vyresniesiems policininkams, viršiloms, vidaus tarnybos grandiniams, vidaus tarnybos jaunesniesiems puskarininkiams, vidaus tarnybos puskarininkiams, vidaus tarnybos vyresniesiems puskarininkiams) išleidimo į atsargą amžius nepakito.
Šiame kontekste pažymėtina, kad iš Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo travaux préparatoires matyti, jog ilgesni pareigūnų tarnybos trukmės laikotarpiai nustatyti atsižvelgus į tuometinę šalies ekonominę situaciją ir pareigūnų suinteresuotumą tarnauti ilgiau.
4.3. Vidaus tarnybos statutas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2010 m. balandžio 29 d. priimtu Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymu, kuriuo buvo pakeistas inter alia šio statuto 54 straipsnio 1 dalies 4 punktas ir juo nustatyta, kad aukščiausiosios grandies pareigūnai gali tarnauti, kol sukaks 65 metų amžių.
Taigi aukščiausiosios grandies vidaus tarnybos pareigūnams išleidimo į atsargą amžius pailgintas dar 2,5 metų.
4.4. Seimo 2015 m. birželio 25 d. priimtu Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu 2016 m. sausio 1 d., Vidaus tarnybos statutas išdėstytas nauja redakcija.
Iš šio įstatymo travaux préparatoires matyti, kad juo siekta, be kita ko, įtvirtinti vienodą visiems vidaus tarnybos pareigūnams taikomą darbo užmokesčio sistemą, suvienodinti pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo sistemą, sureguliuoti kitus klausimus (inter alia socialines garantijas nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų, vaiko priežiūros atostogų išleistiems pareigūnams).
Vidaus tarnybos statuto (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 63 straipsnyje, kuriuo reglamentuojama pareigūnų vidaus tarnybos trukmė, nustatyta:
„Pareigūnai gali tarnauti:
1) pirminės grandies pareigūnai – kol jiems sukaks 55 metai;
2) vidurinės grandies pareigūnai – kol jiems sukaks 60 metų;
3) aukštesniosios ir aukščiausiosios grandies pareigūnai – kol jiems sukaks 65 metai.“
Palyginus Vidaus tarnybos statuto (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 63 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Vidaus tarnybos statuto 54 straipsnio 1 dalyje (2010 m. balandžio 29 d. redakcija), matyti, kad jis pakito taip, jog visiems vidaus tarnybos ir policijos pareigūnams, išskyrus aukščiausiosios grandies pareigūnus, išleidimo į atsargą amžius pailgintas dar 5 metais (atitinkamai iki 55, 60 arba 65 metų).
Šio Vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymo travaux préparatoires, be kita ko, nurodyta, kad daugumos pareigūnų maksimalus tarnybos amžius ilginamas dėl to, kad nauja redakcija išdėstytame Vidaus tarnybos statute neliko nuostatos dėl pareigūnų vidaus tarnybos trukmės pratęsimo sukakus maksimalų tarnybos amžių.
4.5. Apibendrinant Vidaus tarnybos statute (2003 m. balandžio 29 d. redakcija su vėlesniu pakeitimu, 2015 m. birželio 25 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, susijusį su vidaus tarnybos pareigūnų išleidimo į atsargą amžiumi, pažymėtina, kad juo, palyginti su Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu patvirtintame Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statute (2000 m. vasario 8 d. redakcija) nustatytu atitinkamu teisiniu reguliavimu, buvo palaipsniui ilginamas vidaus tarnybos pareigūnų išleidimo į atsargą amžius: pirminės grandies pareigūnams jis pailgintas 5 metais, vidurinės grandies pareigūnams – 10 metų (po 5 metus dviem etapais), aukštesniosios grandies pareigūnams – 15 metų (10 metų – nuo 2003 m. sausio 1 d., dar 5 – nuo 2016 m. sausio 1 d.), aukščiausiosios grandies pareigūnams – 10 metų (atitinkamai 7,5 ir dar 2,5 metų).
5. Kartu su Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu Seimas tą pačią 2003 m. balandžio 29 d. priėmė Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą, įsigaliojusį 2003 m. gegužės 1 d., kuriuo reguliuojamas kai kurių Vidaus tarnybos statuto nuostatų įgyvendinimas.
5.1. Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje „Kai kurių socialinių garantijų įgyvendinimas“, kurį tiek, kiek nurodyta, ginčija pareiškėjas, buvo nustatyta:
„1. Statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto II skyriaus devintojo skirsnio nuostatos taikomos ir iki Statuto patvirtinimo įstatymo įsigaliojimo įsteigtoms profesinėms sąjungoms. Jeigu veikiančių profesinių sąjungų įstatai (statutai) prieštarauja Statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto nuostatoms, jie turi būti suderinti per 3 mėnesius nuo šio Statuto įsigaliojimo dienos.
2. Iki Statuto patvirtinimo įstatymo įsigaliojimo pareigūnams galiojusios socialinės garantijos taikomos ir toliau tiek, kiek neprieštarauja Statuto patvirtinimo įstatymu patvirtintam Vidaus tarnybos statutui.
Taigi Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsniu nustatyta, kaip, priėmus Vidaus tarnybos statutą, turi būti įgyvendinamos kai kurios pareigūnams taikytos socialinės garantijos, galiojusios iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo 2003 m. gegužės 1 d.: šio straipsnio 1 dalyje reguliuojamos tam tikros garantijos, susijusios su pareigūnų profesinių sąjungų veikla, 2 dalyje nurodyta, kaip taikomos socialinės garantijos, 3 dalyje nustatyta, kad pareigūnams paliekamos jų turėtos kvalifikacinės kategorijos.
5.2. Aiškinant Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnį pareiškėjo ginčijamu aspektu pažymėtina, kad teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kaip pareigūnams taikomą įstatyme numatytą socialinę garantiją, įgyvendinimas reguliuojamas šio straipsnio 2 dalyje, pagal kurią visos pareigūnams galiojusios socialinės garantijos taikomos ir toliau tiek, kiek neprieštarauja Vidaus tarnybos statutui. Taigi pagal Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį nuo Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo 2003 m. gegužės 1 d. pareigūnams, iš tarnybos išėjusiems iki to laiko, jų turėtos socialinės garantijos taikomos, inter alia pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama, remiantis Vidaus tarnybos statuto nuostatomis.
5.3. Seimas 2003 m. lapkričio 27 d. priėmė Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio papildymo įstatymą, įsigaliojusį 2003 m. gruodžio 17 d., kuriuo Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnį papildė 4 dalimi: „Statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 48 straipsnyje ir 52 straipsnio 4 dalyje nustatytos socialinės garantijos pradedamos taikyti nuo 2005 m. sausio 1 d., o 47 straipsnio 4 dalyje nustatyta socialinė garantija – nuo 2006 m. sausio 1 d.“
Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) 4 dalyje buvo nustatyti kai kurių vidaus tarnybos pareigūnams nustatytų kitų socialinių garantijų įsigaliojimo terminai. Šią Statuto įgyvendinimo įstatymo nuostatą aiškinant kartu su joje nurodytomis atitinkamomis Vidaus tarnybos statuto nuostatomis matyti, kad iki 2005 m. sausio 1 d. buvo atidėtas Vyriausybės nustatyto dydžio maitinimosi išlaidų piniginės kompensacijos ir kompensacijos už važiavimo išlaidas, kai pareigūnas pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, mokėjimas, o iki 2006 m. sausio 1 d. atidėtas gyvenamosios patalpos tarnybos vietovėje išlaikymo išlaidoms kompensuoti skirtų Vyriausybės nustatyto dydžio butpinigių mokėjimas. Taigi Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) 4 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas nėra siejamas su pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimu ir mokėjimu.
5.4. Pareiškėjo ginčijamu aspektu pažymėtina, kad, 2003 m. balandžio 29 d. priėmus Vidaus tarnybos statutą, Statuto įgyvendinimo įstatymą, šių teisės aktų įsigaliojimui nebuvo nustatytas pereinamasis laikotarpis (nebuvo atidėtas šių teisės aktų įsigaliojimas), taip pat pereinamasis teisinis reguliavimas, taikytinas pareigūnams, iš tarnybos išėjusiems iki minėtų teisės aktų įsigaliojimo.
Pažymėtina ir tai, kad 2015 m. birželio 25 d. priimtas Vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymas, kuriuo, kaip minėta, Vidaus tarnybos statutas išdėstytas nauja redakcija, įsigaliojo 2016 m. sausio 1 d. Šio įstatymo įsigaliojimui buvo numatytas pusės metų pereinamasis laikotarpis. Minėta ir tai, kad Vidaus tarnybos statutu (2015 m. birželio 25 d. redakcija) pakeista inter alia vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokesčio sistema, veiklos vertinimas, kai kurios socialinės garantijos, taikomos nėštumo ir vaiko priežiūros atostogų metu.
6. Kaip minėta, pareiškėjas ginčijamo teisinio reguliavimo, nustatyto Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija), atitiktimi Konstitucijai abejoja tiek, kiek jame nenustatytas specialus Vidaus tarnybos statute nustatyto pareigūnų išleidimo į atsargą amžiaus, kaip pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, taikymo asmenims, iš tarnybos išėjusiems iki šio statuto įsigaliojimo, reguliavimas.
7. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas reguliuoja inter alia Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas, taigi pareiškėjo ginčijamos Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) nuostatos aiškintinos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatų kontekste.
7.1. Seimo 1994 m. gruodžio 13 d. priimtas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas, įsigaliojęs 1995 m. sausio 1 d., buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia 2007 m. sausio 18 d. priimtu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pavadinimo, 1, 3, 6, 12 ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, kurio 1 straipsniu buvo pakeistas ir jo pavadinimas – jis pavadintas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu, tačiau jame nustatytas šiai bylai aktualus teisinis reguliavimas iš esmės nekito.
7.2. Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio (2007 m. sausio 18 d. redakcija) 1 dalies 1 punktą teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi inter alia Vidaus reikalų ministerijos, policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnai.
7.3. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnyje nustatytos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygos.
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį (2007 m. sausio 18 d. redakcija) pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo skiriama ir mokama iš tarnybos išėjusiems pareigūnams, inter alia ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 20 ir daugiau metų (1 punktas (2012 m. spalio 2 d. redakcija)) arba ištarnavusiems minėtose institucijose 5 ir daugiau metų ir sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių) (5 punktas (2012 m. spalio 2 d. redakcija)).
Taigi tais atvejais, kai išėję iš tarnybos Vidaus reikalų ministerijos, policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnai yra ištarnavę mažiau nei 20 metų, jie pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies (2007 m. sausio 18 d. redakcija) 5 punktą (2012 m. spalio 2 d. redakcija) teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgydavo tuomet, kai atitikdavo dvi sąlygas: pirma, būdavo ištarnavę eidami atitinkamas pareigas 5 ir daugiau metų ir, antra, būdavo sukakę įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių).
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pareigūnai, išėję iš tarnybos, kurioje eidami atitinkamas pareigas ištarnavo 5 ir daugiau metų (bet mažiau nei 20 metų), neturėjo teisės gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją tol, kol neatitiko antrosios sąlygos šiai pensijai skirti, t. y. kol nesukakdavo atitinkamo įstatymuose arba statutuose nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus.
7.4. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas buvo keičiamas inter alia Seimo 2015 m. birželio 25 d. priimtu Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-693 3, 6, 7, 9, 16 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 152 straipsniu įstatymu, įsigaliojusiu 2016 m. sausio 1 d. (išskyrus numatytąją išimtį). Jo 1 straipsniu buvo pakeistas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnis ir jis išdėstytas taip:
„Pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos <...> pareigūnams ir kariams:
1) ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 25 ir daugiau metų, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus pareigūnus ir karius;
<...>
5) sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių) ir ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 5 ir daugiau metų.“
Pažymėtina, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį skiriama pensija iš tarnybos išėjusiems pareigūnams, ištarnavusiems 5 ir daugiau metų (bet mažiau nei 25 metus) ir sukakusiems teisės aktuose nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių), šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu nepakito.
7.5. Pažymėtina ir tai, kad tokios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygos – būti ištarnavusiems tam tikrą nustatytą skaičių metų (atitinkamai 20 ar 25 metus) arba einant atitinkamas pareigas būti ištarnavusiems 5 ir daugiau metų ir sukakusiems tam tikrą įstatymuose ar statutuose nustatytą amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių) – buvo nustatytos nuo pat įstatymo, kuriuo reguliuojamas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimas ir mokėjimas, priėmimo, t. y. nuo 1994 m. gruodžio 13 d.
7.6. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, pagal kurias skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, aiškinant kartu su atitinkamai Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43.2 punkto (1999 m. liepos 29 d., 2000 m. vasario 8 d. redakcijos), taip pat su Vidaus tarnybos statuto 54 straipsnio (2003 m. balandžio 29 d. redakcija su vėlesniu pakeitimu), Vidaus tarnybos statuto (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 63 straipsnio nuostatomis, šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad:
– iki 2000 m. vasario 18 d. vidaus tarnybos pareigūnai, ištarnavę 5 ir daugiau metų (bet mažiau nei 20 metų), teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgydavo sukakę, atsižvelgiant į eitas pareigas, 45 metų (nuo eilinių ar policininkų iki pulkininkų leitenantų ar vyresniųjų komisarų), 50 metų (pulkininkai ar vyriausieji komisarai) ar 55 metų (generolai ir generalinis komisaras) amžių;
– iki 2003 m. balandžio 30 d. vidaus tarnybos pareigūnai, ištarnavę 5 ir daugiau metų (bet mažiau nei 20 metų), teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgydavo sukakę, atsižvelgiant į eitas pareigas, 50 metų (nuo eilinių ar policininkų iki pulkininkų ar vyriausiųjų komisarų, taip pat kiti pareigūnai, išskyrus generolus ir generalinį komisarą) ar 55 metų (generolai ir generalinis komisaras) amžių;
– iki 2015 m. gruodžio 31 d. vidaus tarnybos pareigūnai, ištarnavę 5 ir daugiau metų (bet mažiau nei 20 metų), teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgydavo sukakę, atsižvelgiant į turimą laipsnį, 50 metų (pirminės grandies pareigūnai), 55 metų (vidurinės grandies pareigūnai), 60 metų (aukštesniosios grandies pareigūnai) ar 65 metų (aukščiausiosios grandies pareigūnai) amžių;
– nuo 2016 m. sausio 1 d. vidaus tarnybos pareigūnai, ištarnavę 5 ir daugiau metų (bet mažiau nei 25 metus), teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgyja sukakę, atsižvelgiant į turimą laipsnį, 55 metų (pirminės grandies pareigūnai), 60 metų (vidurinės grandies pareigūnai) ar 65 metų (aukštesniosios ir aukščiausiosios grandies pareigūnai) amžių.
Taigi, Vidaus tarnybos statuto nuostatomis pakeitus vidaus tarnybos pareigūnų išleidimo į atsargą amžių, buvo pakeista viena iš pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygų iš tarnybos išėjusiems pareigūnams, ištarnavusiems 5 ir daugiau metų (bet mažiau nei 20 ar 25 metus): ilginant vidaus tarnybos pareigūnų išleidimo į atsargą amžių, buvo pailgintas ir amžius, kurį sukakę vidaus tarnybos pareigūnai, ištarnavę 5 ir daugiau metų, išėję iš tarnybos įgyja teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
8. Pareiškėjo ginčijamo Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija), kuriuo reguliuojamas vidaus tarnybos pareigūnų kai kurių socialinių garantijų įgyvendinimas, nuostatas aiškinant kartu su Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo, Vidaus tarnybos statuto nuostatomis konstatuotina, kad pagal Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) 2 dalį pareigūnams, iš vidaus tarnybos išėjusiems iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo 2003 m. gegužės 1 d., jų turėtos socialinės garantijos taikomos, inter alia pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama, remiantis Vidaus tarnybos statuto nuostatomis, o ne iki tol galiojusiu teisiniu reguliavimu. Taigi pagal Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) 2 dalį pareigūnams, kurie, ištarnavę 5 ir daugiau metų (bet mažiau nei 20 metų), iš vidaus tarnybos išėjo iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo 2003 m. gegužės 1 d., valstybinė pensija skiriama ir mokama sukakus Vidaus tarnybos statute nustatytą amžių, t. y., atsižvelgiant į turėtą ar jam prilygintą laipsnį, – 50, 55, 60 ar 65 metų (o nuo 2016 m. sausio 1 d. – 55, 60 ar 65 metų) amžių, o ne 45, 50 ar 55 metų amžių, kaip buvo nustatyta iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo galiojusiame Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statute (1991 m. liepos 29 d., 2000 m. vasario 8 d. redakcijos) (t. y. atitinkamai 5, 10 ar 15 metų vėliau).
Pažymėtina ir tai, kad vidaus tarnybos pareigūnai, ištarnavę 5 ir daugiau metų (bet mažiau nei 20 metų) ir išėję iš tarnybos iki 2003 m. balandžio 30 d., tačiau tuo metu dar nesukakę galiojusiuose teisės aktuose nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus, atitiko tik vieną iš dviejų sąlygų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, todėl išėjimo iš tarnybos metu dar nebuvo įgiję teisės gauti šią pensiją. Tokią teisę jie įgis tik sukakę išleidimo į atsargą amžių, nustatytą Vidaus tarnybos statuto nuostatomis.
II
1. Kaip minėta, pareiškėjas prašo ištirti, ar Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnis (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) tiek, kiek jame nenustatytas specialus Vidaus tarnybos statute nustatyto pareigūnų išleidimo į atsargą amžiaus, kaip pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, taikymo asmenims, iš tarnybos išėjusiems iki šio statuto įsigaliojimo, reguliavimas, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pareiškėjo teigimu, vidaus tarnybos pareigūnai iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo turėjo teisėtą lūkestį, kad, ištarnavę 5 ir daugiau metų, išėję iš tarnybos pareigūnų ir karių valstybinę pensiją gaus sukakę 45 ar 50 metų amžių, o ne 10 ar 15 metų vėliau, kaip nustatyta Vidaus tarnybos statute. Todėl Statuto įgyvendinimo įstatyme turėtų būti nustatytas specialus reguliavimas, kuriuo būtų užtikrinta tų pareigūnų teisėtų lūkesčių gauti valstybinę pensiją sukakus tam tikrą amžių apsauga ir gynimas. Nenustačius tokio teisinio reguliavimo, taikytino pareigūnams, iš tarnybos išėjusiems iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, pareiškėjui kilo abejonių, ar Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) nėra legislatyvinės omisijos, t. y. teisės spragos, draudžiamos pagal Konstitucijos 52 straipsnį ir konstitucinį teisinės valstybės principą.
Taigi pareiškėjas iš esmės ginčija ne įstatyme expressis verbis nustatytą teisinį reguliavimą, bet, jo manymu, įstatyme esančią legislatyvinę omisiją – tai, kas šiame teisės akte nėra nustatyta, nors, pareiškėjo manymu, pagal Konstituciją įstatymų leidėjo turėjo būti nustatyta.
3. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalaujama kuriame nors aukštesnės galios teisės akte, inter alia pačioje Konstitucijoje (inter alia 2006 m. rugsėjo 8 d. sprendimas, 2010 m. rugsėjo 29 d., 2010 m. lapkričio 29 d., 2011 m. liepos 7 d., 2013 m. gegužės 2 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus ne tik konstatuoti, kad tiriamajame žemesnės galios teisės akte (jo dalyje) esama teisės spragos, inter alia legislatyvinės omisijos, bet ir savo nutarimu, priimtu konstitucinės justicijos byloje, pripažinti tokį teisinį reguliavimą prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Legislatyvinės omisijos par excellence aptikimas žemesnės galios teisės akte (jo dalyje) yra pakankamas pagrindas tą teisės aktą (jo dalį) pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) (2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2009 m. kovo 2 d. nutarimas).
4. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, kaip viena iš eksplicitinio teisinio reguliavimo nenustatymo atmainų, iš esmės skiriasi nuo tokio eksplicitinio teisinio reguliavimo nenustatymo, kuris reiškia, kad teisės akte (jo dalyje) yra implicitiškai nustatytas eksplicitinį teisinį reguliavimą papildantis ir pratęsiantis teisinis reguliavimas (inter alia teisinis reguliavimas, įtvirtinantis elgesį, priešingą eksplicitiškai nustatytajam). Tais atvejais, kai tam tikras teisės akte (jo dalyje) implicitiškai įtvirtintas teisinis reguliavimas nustato tam tikrą elgesį ir šitaip papildo bei pratęsia eksplicitinį teisinį reguliavimą, nėra pagrindo teigti, esą tas teisės aktas (jo dalis) atitinkamų visuomeninių santykių apskritai nereguliuoja, nes tie visuomeniniai santykiai iš tikrųjų yra teisiškai sureguliuoti, tačiau tas teisinis reguliavimas atitinkamuose teisės aktuose (jų dalyse) yra įtvirtintas ne eksplicitiškai, expressis verbis, o implicitiškai ir aiškinant teisę yra išvedamas iš eksplicitinių teisės nuostatų (2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).
5. Minėta, kad pagal Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) 2 dalį, kurioje nustatyta, kad iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo pareigūnams galiojusios socialinės garantijos taikomos ir toliau tiek, kiek neprieštarauja šiam statutui, pareigūnams, kurie, ištarnavę 5 ir daugiau metų (bet mažiau nei 20 metų), iš vidaus tarnybos išėjo iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo 2003 m. gegužės 1 d., valstybinė pensija skiriama ir mokama sukakus Vidaus tarnybos statute nustatytą amžių, t. y., atsižvelgiant į turimą ar jam prilygintą laipsnį, – 50, 55, 60 ar 65 metų (nuo 2016 m. sausio 1 d. – 55, 60 ar 65 metų) amžių.
Taigi Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) 2 dalyje yra nustatytas, be kita ko, teisinis reguliavimas dėl išleidimo į atsargą amžiaus, taikytinas ir iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo iš vidaus tarnybos išėjusiems pareigūnams skiriant ir mokant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
6. Šiame kontekste pažymėtina, jog tai, kad konkrečiame įstatyme (jo dalyje) nėra nustatyta specialaus tam tikriems santykiams reguliuoti skirto teisinio reguliavimo, anaiptol nereiškia, kad šioje srityje esama teisės spragos, inter alia legislatyvinės omisijos, nes šie santykiai gali būti sureguliuoti bendrosiomis eksplicitinėmis arba implicitiškai nustatytomis eksplicitinį teisinį reguliavimą papildančiomis ir pratęsiančiomis normomis.
Taigi konstatuotina, jog tai, kad įstatymų leidėjas pareiškėjo ginčijamame Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) nenustatė specialaus būtent iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo iš vidaus tarnybos išėjusiems pareigūnams taikytino išleidimo į atsargą amžiaus, kaip pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, teisinio reguliavimo, negali būti traktuojama kaip legislatyvinė omisija, nes pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas pareigūnams, iš tarnybos išėjusiems iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, yra sureguliuotas Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) 2 dalyje: būtent pagal šioje dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su atitinkamomis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo, Vidaus tarnybos statuto nuostatomis, iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo iš tarnybos išėjusiems pareigūnams yra skiriama valstybinė pensija.
Legislatyvinė omisija pareiškėjo nurodyto teisinio reguliavimo atveju būtų, jei valstybinės pensijos skyrimas pareigūnams, iš tarnybos išėjusiems iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, iš viso nebūtų sureguliuotas, t. y. jei, įsigaliojus Vidaus tarnybos statutui, būtų neaišku, ar tokie pareigūnai turi teisę gauti valstybinę pensiją ir kokį amžių sukakus jiems tokia pensija gali būti skiriama.
Vadinasi, Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) nėra pareiškėjo preziumuojamos legislatyvinės omisijos.
7. Tačiau pažymėtina, kad net ir nesant pareiškėjo nurodyto teisinio reguliavimo atveju legislatyvinės omisijos, pareiškėjo abejonės dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai nėra paneigtos.
Atsižvelgdamas į tai, šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs, ar Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio (2007 m. lapkričio 27 d. redakcija) 2 dalis tiek, kiek pagal ją pareigūnams, iš vidaus tarnybos išėjusiems iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama sukakus Vidaus tarnybos statute nustatytą išleidimo į atsargą amžių, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
III
1. Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“
1.1. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnyje yra nustatyti pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai (inter alia 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 7 d. nutarimai); šio straipsnio nuostatomis išreiškiama valstybės socialinė orientacija (socialinis pobūdis), o socialiniam aprūpinimui pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas (inter alia 2010 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).
1.2. Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, kartu įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones (inter alia 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 7 d., 2014 m. balandžio 14 d. nutarimai); pensijos ir įvairių rūšių socialinė parama garantuojama tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei tokio dydžio, kokie nustatyti įstatymuose, o asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų; įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų (inter alia 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai); kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga (inter alia 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas), o asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).
2. Pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytos, pensijos, inter alia pensijos už tarnybą Lietuvos valstybei (inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimai). Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytos pensijos šiuo metu yra nustatytos, be kita ko, Valstybinių pensijų įstatyme.
Viena iš Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytų pensijų rūšių yra pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Jos paskirtis yra inter alia atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei (2008 m. gruodžio 24 d., 2013 m. vasario 22 d., 2015 m. gegužės 6 d. nutarimai). Įstatymu nustačius tokią valstybinę pensiją, jos skyrimas ir gavimas turi būti siejamas būtent su asmens tarnyba Lietuvos valstybei (2013 m. vasario 22 d., 2015 m. gegužės 6 d. nutarimas).
3. Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytos valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinių socialinio draudimo pensijų: jos yra skiriamos asmenims inter alia už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei ir mokamos iš valstybės biudžeto; jų gavimas siejamas su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2013 m. vasario 22 d., 2015 m. gegužės 6 d., 2015 m. lapkričio 26 d. nutarimai).
Valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šių pensijų skyrimo sąlygas (inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d., 2015 m. gegužės 6 d., 2015 m. lapkričio 26 d. nutarimai); įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių (inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2012 m. vasario 6 d., 2015 m. gegužės 6 d., 2015 m. lapkričio 26 d. nutarimai).
Valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas (išėjimas iš tarnybos, tarnybos stažas, amžius ir kt.), įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, kartu prisiima įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti. Asmuo, atitinkantis įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas (2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).
4. Įstatymų leidėjas, nustatydamas, kokiems asmenims skiriama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, jos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos dydžius, turi laikytis konstitucinio visų asmenų lygybės principo (2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas); pareigūnai ir kariai, kurių teisinė padėtis yra vienoda, kai tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad tokių pareigūnų ir karių nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas, turi būti traktuojami vienodai (2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).
5. Nustatant, kokiems asmenims skiriama ir mokama valstybinė pensija, jos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos dydžius, privalu paisyti konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų; valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas neturi tapti privilegija; jeigu įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas tokio pensinio aprūpinimo pagrindus, asmenis, kuriems skiriamos ir mokamos šios pensijos, pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas, taip pat pensijų dydžius, nepaisytų Konstitucijos (pavyzdžiui, valstybines pensijas skirtų asmenims, kuriems tokios pensijos negali būti skiriamos, nustatytų nepagrįstai didelius tokių pensijų dydžius arba nepagrįstas tokių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas), toks pensinis aprūpinimas pagal Konstituciją negalėtų būti ginamas (inter alia 2007 m. spalio 22 d., 2014 m. liepos 3 d., 2015 m. lapkričio 26 d. nutarimai).
Nustatant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą negalima įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo į pensiją išeitų nepagrįstai anksti arba tokiai pensijai gauti būtų nustatytas nepagrįstai trumpas tarnybos ar darbo stažas, arba nustatant skiriamos pensijos dydį nebūtų atsižvelgiama į pareigūno ar kario darbo užmokesčio dydį arba kitaip būtų pažeidžiami teisingumo, protingumo ir proporcingumo principai; neatsižvelgus į pareigūnų ir karių tarnybos specifiką, konkrečių pareigų pobūdį bei kitas reikšmingas aplinkybes, tokios pensijos skyrimas ir mokėjimas taptų privilegija ir toks pensinis aprūpinimas pagal Konstituciją negalėtų būti laiduojamas (2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).
6. Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos aiškintinos atsižvelgiant į konstitucinį teisinės valstybės principą, kurio neatsiejami elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.
6.1. Įgytų teisių apsauga yra vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų (2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas). Asmenys, pagal įstatymą įgiję tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos (2009 m. rugsėjo 2 d., 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai), todėl keičiant teisinį reguliavimą būtina laikytis Konstitucijos normų ir principų.
6.2. Teisinio reguliavimo pakeitimai turėtų būti daromi taip, kad asmenims, kurių teisinei padėčiai jie turi įtakos, būtų užtikrinta reali galimybė prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos. Todėl, siekiant sudaryti sąlygas asmenims ne tik susipažinti su nauju teisiniu reguliavimu anksčiau, nei jis pradės galioti, bet ir tinkamai pasirengti numatomiems pakeitimams, gali būti būtina nustatyti vėlesnę jo įsigaliojimo datą. Kiek laiko prisitaikymui derėtų palikti kiekvienu konkrečiu atveju, turėtų būti vertinama atsižvelgiant į daugelį aplinkybių: įstatymo paskirtį teisės sistemoje ir juo reguliuojamų visuomeninių santykių pobūdį, subjektų, kuriems jis taikytinas, ratą ir jų galimybes pasirengti naujo teisinio reguliavimo įsigaliojimui, kitas svarbias aplinkybes (2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimai).
Darant esminius galiojančio teisinio reguliavimo pakeitimus, lemiančius asmenų teisinei padėčiai nepalankius padarinius, gali būti reikalinga numatyti ir tam tikrą pereinamąjį teisinį reguliavimą. Asmenų, kuriems taikytinas naujas teisinis reguliavimas, teisinė padėtis pereinamosiomis nuostatomis turėtų būti sureguliuota taip, kad jiems būtų suteikta pakankamai laiko užbaigti pradėtus veiksmus, kurių ėmėsi ankstesnio teisinio reguliavimo pagrindu, tikėdamiesi, kad jis bus stabilus, ir įgyvendinti pagal ankstesnį teisinį reguliavimą įgytas teises (2013 m. vasario 15 d. nutarimas).
6.3. Taigi, kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, kad įstatymų nustatyta pensinio aprūpinimo sistema negali būti pertvarkoma (inter alia 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai). Pertvarkant šią sistemą kiekvienu atveju privalu paisyti Konstitucijos. Jeigu pertvarkant pensijų sistemą neliktų įstatymais nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, nustatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą. Įstatymų leidėjas, pertvarkydamas pensijų sistemą taip, kad pakeičiami pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriama ir mokama pensija, pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, pensinio aprūpinimo dydžiai, privalo numatyti pakankamą pereinamąjį laikotarpį, per kurį asmenys, dirbantys atitinkamą darbą ar atliekantys atitinkamą tarnybą, pagal ankstesnį reguliavimą suteikiančią teisę į atitinkamą pensiją (t. y. valstybinę pensiją), galėtų pasirengti tokiems pakeitimams (inter alia 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimas).
IV
Dėl Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) 2 dalies atitikties Konstitucijai
1. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) 2 dalies tiek, kiek pagal ją pareigūnams, iš vidaus tarnybos išėjusiems iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama sukakus Vidaus tarnybos statute nustatytą išleidimo į atsargą amžių, atitiktis Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Minėta, jog pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies (2007 m. sausio 18 d. redakcija) 5 punktą (2012 m. spalio 2 d., 2015 m. birželio 25 d. redakcijos) iš tarnybos išėjusiems vidaus tarnybos pareigūnams, ištarnavusiems 5 ir daugiau metų (bet ne daugiau nei 20 ar 25 metus), viena iš sąlygų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti – būti sukakusiems įstatymuose ar statutuose nustatytą išleidimo į atsargą amžių. Minėta ir tai, kad iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo 2003 m. gegužės 1 d. vidaus tarnybos pareigūnų išleidimo į atsargą amžius buvo nustatytas Vyriausybės 1999 m. liepos 29 d. nutarimu partvirtintame Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statute.
3. Vertinant pareiškėjo ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip minėta, nuo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo 2003 m. gegužės 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas, kuriuo remiantis buvo skiriama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, iš dalies buvo nustatytas ne įstatymu, o Vyriausybės patvirtintu poįstatyminiu teisės aktu – Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statutu (jame buvo nustatyta viena iš sąlygų valstybinei pensijai skirti – pareigūnų išleidimo į atsargą amžius). Taigi tik priėmus Vidaus tarnybos statutą buvo įgyvendintas iš Konstitucijos kylantis reikalavimas pensinio aprūpinimo pagrindus, asmenis, kuriems skiriamos ir mokamos pensijos, pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas, taip pat pensijų dydžius nustatyti įstatymu.
4. Minėta, kad pagal Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) 2 dalį, aiškinamą kartu su Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo, Vidaus tarnybos statuto nuostatomis, pareigūnams, kurie, ištarnavę 5 ir daugiau metų (bet mažiau nei 20 metų), iš vidaus tarnybos išėjo iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo 2003 m. gegužės 1 d., pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama sukakus Vidaus tarnybos statute nustatytą amžių, t. y., atsižvelgiant į turėtą ar jam prilygintą laipsnį, – 50, 55, 60 ar 65 metų (o nuo 2016 m. sausio 1 d. – 55, 60 ar 65 metų) amžių, o ne 45, 50 ar 55 metų amžių, kaip buvo nustatyta iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo galiojusiame teisės akte (t. y. atitinkamai 5, 10 ar 15 metų vėliau).
5. Pareiškėjo nuomone, asmenys, išėję iš vidaus reikalų sistemos iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, turėjo teisėtą lūkestį, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija jiems bus paskirta ir mokama ištarnavus tam tikrą laiką toje sistemoje ir sukakus jų išėjimo iš tarnybos metu nustatytą išleidimo į atsargą amžių – 45 ar 50 metų. Pareiškėjo teigimu, ginčijamu teisiniu reguliavimu šis jų teisėtas lūkestis yra paneigtas, nes įsigaliojus Vidaus tarnybos statutui jiems, kaip ir visiems kitiems, išleidimo į atsargą amžius, nuo kurio priklauso ir pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas, nustatytas Vidaus tarnybos statute. Staiga ir ženkliai padidinus pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti ir mokėti reikalingą sukakti amžių, nebuvo nustatytas joks šiems pareigūnams taikytinas kompensavimo mechanizmas, pereinamasis laikotarpis ar pereinamasis teisinis reguliavimas.
6. Sprendžiant, ar Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) 2 dalis tiek, kiek nurodyta, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta:
– valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinių socialinio draudimo pensijų; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas; jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių;
– pensijos ir įvairių rūšių socialinė parama garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei tokio dydžio, kokie nustatyti įstatymuose; įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų, o asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau;
– įstatymų leidėjas, nustatydamas, kokiems asmenims skiriama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, jos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos dydžius, turi laikytis konstitucinio visų asmenų lygybės principo;
– valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas neturi tapti privilegija; nustatant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą negalima įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį inter alia asmuo į pensiją išeitų nepagrįstai anksti arba tokiai pensijai gauti būtų nustatytas nepagrįstai trumpas tarnybos ar darbo stažas, kitaip būtų pažeidžiami teisingumo, protingumo ir proporcingumo principai, o tokios pensijos skyrimas ir mokėjimas taptų privilegija ir toks pensinis aprūpinimas pagal Konstituciją negalėtų būti laiduojamas;
– konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, kad įstatymų nustatyta pensinio aprūpinimo sistema negali būti pertvarkoma; jeigu pertvarkant pensijų sistemą neliktų įstatymų nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, nustatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą; įstatymų leidėjas, pertvarkydamas pensijų sistemą taip, kad pakeičiamos inter alia pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, privalo numatyti pakankamą pereinamąjį laikotarpį, per kurį asmenys, dirbantys atitinkamą darbą ar atliekantys atitinkamą tarnybą, pagal ankstesnį reguliavimą suteikiančią teisę į atitinkamą pensiją (t. y. valstybinę pensiją), galėtų pasirengti tokiems pakeitimams;
– darant esminius galiojančio teisinio reguliavimo pakeitimus, lemiančius asmenų teisinei padėčiai nepalankius padarinius, gali būti reikalinga numatyti ir tam tikrą pereinamąjį teisinį reguliavimą, kuriuo asmenų, kuriems taikytinas naujas teisinis reguliavimas, teisinė padėtis pereinamosiomis nuostatomis turėtų būti sureguliuota taip, kad jiems būtų suteikta pakankamai laiko užbaigti pradėtus veiksmus, kurių jie ėmėsi ankstesnio teisinio reguliavimo pagrindu, tikėdamiesi, kad jis bus stabilus, ir įgyvendinti pagal ankstesnį teisinį reguliavimą įgytas teises.
6.1. Minėta, kad, 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Vidaus tarnybos statuto nuostatomis pakeitus vidaus tarnybos pareigūnų išleidimo į atsargą amžių, kartu pakito ir viena iš pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygų iš tarnybos išėjusiems pareigūnams, ištarnavusiems 5 ir daugiau metų (bet ne daugiau nei 20 ar 25 metus).
Minėta ir tai, kad iš Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo travaux préparatoires matyti, jog ilgesni pareigūnų tarnybos trukmės laikotarpiai nustatyti atsižvelgus į tuometinę šalies ekonominę situaciją ir pareigūnų suinteresuotumą tarnauti ilgiau.
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, pagal Konstituciją turintis platesnę diskreciją reguliuoti valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas nei kitų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai įvardytų, pensijų, paisydamas Konstitucijos, taip pat įvertinęs tarnybos ypatumus, ekonomines valstybės išgales, galėjo nuspręsti jas pakeisti, kaip antai pailginti išleidimo į atsargą amžių. Tokiu teisiniu reguliavimu savaime nesudaroma prielaidų pažeisti Konstituciją, jei paisoma inter alia iš jos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų nepaneigti asmenų teisėtų lūkesčių gauti valstybinę pensiją tokiomis sąlygomis, kokiomis ji jiems buvo paskirta ir mokama.
6.2. Minėta, kad pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies (2007 m. sausio 18 d. redakcija) 5 punktą (2012 m. spalio 2 d., 2015 m. birželio 25 d. redakcijos) pareigūnai, išėję iš tarnybos, kurioje ištarnavo 5 ir daugiau metų (bet mažiau nei 20 ar 25 metus), neturi teisės gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją tol, kol neatitinka antrosios sąlygos šiai pensijai skirti, t. y. kol nesukanka atitinkamo įstatymuose arba statutuose nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus. Taip pat pažymėta, kad vidaus tarnybos pareigūnai, ištarnavę 5 ir daugiau metų (bet mažiau nei 20 metų) ir išėję iš tarnybos iki 2003 m. balandžio 30 d., tačiau tuo metu dar nesukakę teisės aktuose nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus, atitiko tik vieną iš dviejų sąlygų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, todėl išėjimo iš tarnybos metu dar nebuvo įgiję teisės gauti šią pensiją.
6.2.1. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme, kituose teisės aktuose nustačius tam tikras pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygas, valstybė pagal įstatymų leidėjo nustatytą teisinį reguliavimą įsipareigojo mokėti pareigūnų ir karių valstybines pensijas pareigūnams, atitinkantiems įstatymų nustatytus reikalavimus. Įsigaliojus Vidaus tarnybos statutui, pagal Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) 2 dalį pareigūnams, kurie išėję iš tarnybos atitiko tuo metu nustatytus reikalavimus ir teisę gauti valstybinę pensiją įgijo iki šių teisės aktų įsigaliojimo, ji ir toliau mokama, o jos mokėjimo sąlygos nepakito. Taigi Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nėra paneigti valstybės prisiimti įsipareigojimai valstybinę pensiją mokėti tiems pareigūnams, kuriems ji buvo paskirta ir mokama iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo.
6.2.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją saugomos ir ginamos įgytosios teisės (inter alia 2007 m. lapkričio 22 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai). Kaip minėta, išėję iš vidaus tarnybos iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo pareigūnai, ištarnavę 5 ir daugiau metų (bet mažiau nei 20 metų), tačiau nesukakę teisės aktuose nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus, neatitiko visų tuo metu nustatytų reikalavimų ir dar nebuvo įgiję teisės gauti valstybinę pensiją.
Kartu pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjo nustatyta socialinė garantija – pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareigūnams, išėjusiems iš tarnybos iki Vidaus tarnybos statuto ir Statuto įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo, Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nėra panaikinta. Įsigaliojus Vidaus tarnybos statute įtvirtintam teisiniam reguliavimui, kuriuo pakeistas pareigūnų išleidimo į atsargą amžius, kurį sukakus tam tikrais atvejais skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, iki to laiko iš tarnybos išėję pareigūnai, ištarnavę 5 ir daugiau metų (bet mažiau nei 20 metų), teisę gauti šią pensiją įgis tada, kai atitiks ir kitą Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nustatytą jiems taikomą sąlygą minėtai pensijai skirti – sukaks teisės aktuose nustatytą išleidimo į atsargą amžių.
6.2.3. Todėl konstatuotina, kad Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį pareigūnams, iš tarnybos išėjusiems iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama šiame statute nustatytomis sąlygomis (be kita ko, sukakus jame nustatytą išleidimo į atsargą amžių), nebuvo pažeisti pareigūnų teisėti lūkesčiai gauti valstybinę pensiją tada, kai atitiks įstatymuose nustatytas sąlygas.
6.3. Minėta, kad pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatytas 2003 m. balandžio 29 d. priimtame Statuto įgyvendinimo įstatyme, kaip ir Vidaus tarnybos statutas, įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d.; minėta ir tai, kad, priėmus Vidaus tarnybos statutą ir Statuto įgyvendinimo įstatymą, šių teisės aktų įsigaliojimui nebuvo nustatytas pereinamasis laikotarpis ar pereinamasis teisinis reguliavimas.
6.3.1. Pažymėtina, kad net jeigu Vidaus tarnybos statuto ir Statuto įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimui pereinamasis laikotarpis ar pereinamasis teisinis reguliavimas būtų buvęs nustatytas, juo nebūtų pakeista iš tarnybos jau išėjusių pareigūnų teisinė padėtis: šių teisės aktų įsigaliojimo metu jie nebeatliko tarnybos ir nebūtų galėję pasirengti numatytiems pakeitimams ar užbaigti jokių pradėtų veiksmų tam, kad įgyvendintų pagal ankstesnį reguliavimą įgytas teises. Kaip minėta, pareigūnai, išėję iš tarnybos iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, tačiau nesukakę teisės aktuose nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus, teisės gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją dar nebuvo įgiję.
6.3.2. Šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjo prašyme pateiktų argumentų kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją įstatymų leidėjas nustatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą privalo asmenims, kuriems įstatyme nustatyta valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama. Pareigūnams, ištarnavusiems 5 ir daugiau metų (bet mažiau nei 20 metų) ir iš tarnybos išėjusiems iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, išėjimo iš tarnybos metu nesukakusiems teisės aktais nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus, pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebuvo paskirta.
Taip pat pažymėtina, kad iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo iš tarnybos išėjusiems pareigūnams, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, pareiškėjo ginčijamu teisiniu reguliavimu šios pensijos mokėjimo sąlygos nebuvo pakeistos.
6.3.3. Vadinasi, įstatymų leidėjas, Vidaus tarnybos statute nustatęs kitokį pareigūnų ir karių išleidimo į atsargą amžių, kurį sukakus pagal Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) 2 dalį skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareigūnams, ištarnavusiems 5 ir daugiau metų (bet mažiau nei 20 metų) ir iš tarnybos išėjusiems iki minėtų teisės aktų įsigaliojimo, nepažeidė iš Konstitucijos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybinės principo kylančių reikalavimų.
6.4. Be to, kaip minėta šiame nutarime, įgyvendindamas savo diskreciją nustatyti valstybinių pensijų skyrimo sąlygas, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, inter alia konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo.
Pažymėtina, kad konstituciškai pateisinamas pagrindas skirtingai reguliuoti vienodoje padėtyje esančių iš tarnybos išėjusių pareigūnų socialines garantijas negali būti vien jų priėmimo į tarnybą ar išėjimo iš jos data. Tad jeigu Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) 2 dalyje būtų nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo iš tarnybos išėjusiems pareigūnams, ištarnavusiems 5 ir daugiau metų (bet mažiau nei 20 metų), pareigūnų ir karių valstybinė pensija būtų skiriama ir mokama sukakus kitokį išleidimo į atsargą amžių, nei nustatyta Vidaus tarnybos statute (anksčiau arba vėliau), kaip pareiškėjui atrodo esant reikalinga, būtų sudarytos prielaidos atsirasti situacijoms, kai pareigūnai, kurių teisinė padėtis yra vienoda (t. y. jie turi įstatyme nustatytą reikalaujamą minimalų tarnybos stažą ir yra sukakę tokį pat amžių), būtų traktuojami nevienodai, atsižvelgiant vien į jų išėjimo iš tarnybos datą (t. y. teisę gauti valstybinę pensiją įgytų būdami skirtingo amžiaus), nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.
6.5. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jeigu, pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą (1994 m. liepos 18 d., 2005 m. gegužės 19 d. redakcijos su vėlesniais pakeitimais) palaipsniui ilginant senatvės pensijos amžių, nebūtų ilginamas pareigūnų išleidimo į atsargą amžius, galėtų būti sudarytos prielaidos atsirasti situacijoms, kai pareigūnai į atsargą būtų išleidžiami nepagrįstai anksti, ir valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas jiems galėtų būti vertinamas kaip privilegija, kuri pagal Konstituciją draudžiama; tokiu teisiniu reguliavimu galėtų būtų pažeisti teisingumo, protingumo ir proporcingumo principai, toks pensinis aprūpinimas pagal Konstituciją negalėtų būti laiduojamas.
7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) 2 dalis tiek, kiek pagal ją pareigūnams, iš vidaus tarnybos išėjusiems iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama sukakus Vidaus tarnybos statute nustatytą išleidimo į atsargą amžių, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 117-5322) 2 dalis tiek, kiek pagal ją pareigūnams, iš vidaus tarnybos išėjusiems iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama sukakus Vidaus tarnybos statute nustatytą išleidimo į atsargą amžių, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Konstitucinio Teismo teisėjai Elvyra Baltutytė
Vytautas Greičius
Danutė Jočienė
Pranas Kuconis
Gediminas Mesonis
Vytas Milius
Egidijus Šileikis
Algirdas Taminskas
Dainius Žalimas