Administracinė byla Nr. eA-1378-968/2018

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02503-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.3; 12.19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ryčio Krasausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento teisių perėmėjas) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Klaipėdos miesto medžiotojų ir žvejų klubo „Topazas“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.  Pareiškėjas Klaipėdos miesto medžiotojų ir žvejų klubas „Topazas“ (toliau – pareiškėjas, Klubas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas pakeisti Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – Klaipėdos RAAD) direktoriaus 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. (11.7)-LV10-409 (toliau – Sprendimas) bei netaikyti Klubui dešimteriopai didesnio tarifo už 2015 metų deklaracijoje per klaidą paskaičiuoto mokesčio dydį už naudojamus medžioklės plotus pagal kategorijas.

2.  Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2015 metų deklaracijoje Klubas per apsirikimą deklaravo medžioklės plotus pagal kategorijas: I – 260 ha, II – 394 ha, III – 222 ha, IV – 230 ha, VI – 2 326 ha bei neteisingai apskaičiavo ir sumokėjo už juos mokestį. Ši klaida įvyko todėl, kad mokestis buvo apskaičiuotas pagal ankstesnio 2004 m. lapkričio 3 d. ir 2014 m. lapkričio 27 d. išduoto leidimo ir medžioklėtvarkos projekto 1.1 lentelę ir nustatytą medžioklės plotų paskirstymą pagal kategorijas, o ne pagal 2014 m. lapkričio 27 d. išduotą leidimą. Klaida įvyko ne dėl tyčinių veiksmų, o per neatsargumą vertinant plotų kategorijas, nes bendras Klubo medžioklės plotas iš esmės liko toks pats. Gavęs Klaipėdos RAAD Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos planinio dokumentų patikrinimo aktą, Klubas 2016 m. rugsėjo 15 d. patikslino deklaraciją, sumokėjo per skaičiavimo klaidą atsiradusį 223 Eur mokesčio skirtumą bei paaiškino, kad mokesčio nepriemokos faktą nulėmė ypatinga aplinkybė, kadangi už deklaracijos pateikimą atsakingas Klubo narys deklaracijos pateikimo laikotarpiu dažnai išvykdavo darbo reikalais, taip pat turėjo sveikatos problemų, todėl mokestį apskaičiavo kitas Klubo narys, neturėjęs tam reikiamos patirties. Klubas neturėjo tikslo nuslėpti naudojamus medžioklės plotus ar iškraipyti miško plotų pagal kategorijas duomenis, nesiekė turėti iš to naudos. Tai patvirtina aplinkybė, kad už vienas miško plotų kategorijas pareiškėjas sumokėjo mažiau, o už kitas – žymiai daugiau nei reikėjo. Klaipėdos RAAD į šias aplinkybes neatsižvelgė ir Sprendimu patvirtinto patikrinimo aktu pagal deklaracijoje neteisingai nurodytus duomenis nepagrįstai apskaičiuotą 3 872 Eur dydžio mokesčio sumą bei jos nepriemoką. Pareiškėjo teigimu, priimdamas Sprendimą Klaipėdos RAAD direktorius nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnyje jam suteikta teise atleisti mokesčių mokėtoją nuo mokestinės nuobaudos. Sprendime nenurodyta, kodėl buvo atmesta pareiškėjo pozicija ir pastabos dėl klaidų deklaracijoje. Pareiškėjas skunde taip pat pažymėjo, kad klaidą deklaracijoje, be kitų aplinkybių nulėmė ir tai, kad 2014 m. leidime medžioti miško plotai, lyginant su 2004 m. leidimu, sumažėjo 41 ha, pasikeitė miškų rūšiavimas, padidėjo laukų plotai, atsirado vandens telkinių. Pareiškėjo teigimu, 3 872 Eur sankcija Klubui yra nepakeliama finansinė našta.

3.  Klaipėdos RAAD atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad patikrinimo metu nustatyta, jog 2015 metų deklaracijoje Klubas deklaravo mažesnius medžioklės plotus negu nurodyta medžioklės leidime, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – Įstatymas) 6 straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotus plotus paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu. Pareiga teisingai deklaruoti medžioklės plotus yra nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui. Teisės aktuose nedetalizuota mokesčio mokėtojo kaltės forma dėl neteisingai deklaruoto mokesčio. Teisės aktai nustato mokesčio deklaracijos tikslinimo galimybę, tačiau neatleidžia nuo pareigos teisingai deklaruoti mokestį. Mokesčio administratoriui nustatyta pareiga taikyti didesnį mokesčio tarifą už nedeklaruotą plotą. Skunde pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, leidžiančių manyti, kad Klaipėdos RAAD, priimdamas ginčijamą Sprendimą pagal patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes, neteisingai vertino rašytinius įrodymus bei neteisingai taikė teisės aktų reikalavimus.

II.

4.  Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – iki 775 Eur sumažino Sprendimu patvirtintą mokestį už nedeklaruotus 2015 metais naudotus medžioklės plotus.

5.  Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad skundžiamu Sprendimu nuspręsta patvirtinti Klaipėdos RAAD Klaipėdos gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos 2016 m. rugsėjo 12 d. patikrinimo akto Nr. (6)-LT1-233 dalį dėl 3 872 Eur mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą apskaičiavimo teisingumo, kadangi Klubas, deklaruodamas mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius 2015 metais, deklaravo mažesnius medžioklės plotus, negu nurodyti 2014 m. lapkričio 27 d. leidime Nr. LG2-97 bei medžioklės plotų vieneto medžioklėtvarkos projekte. Sprendime nustatyti nedeklaruoti medžioklės plotai pagal kategorijas: 432,4 ha I kategorijos, 817,5 ha VI kategorijos, 12,2 ha VII kategorijos, todėl, vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotus plotus paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu, t. y. 432,4 × 0,52 × 1,371 × 10 + 817,5 × 0,07 × 1,371 × 10 + 12,2 × 0,03 × 1,371 × 10 = 3 083 + 784 + 5 = 3 872 Eur.

6.  Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nesutinka su skundžiamu sprendimu nustatytu mokesčio dydžiu dėl to, jog neteisingai deklaravus plotus ir paskaičiavus mokestį už kai kurių kategorijų medžioklių plotus sumokėta mažiau mokesčio, tačiau už kai kurių kitų kategorijų mišką sumokėta daugiau, todėl bendras nepriemokos dydis buvo tik 223 Eur, ir mano, kad didesniu tarifu mokestis turėjo būti paskaičiuotas tik vertinant šią neapmokėtą mokesčio dalį. Tokį pareiškėjo argumentą teismas atmetė kaip nepagrįstą, kadangi Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog didesnis mokesčio tarifas taikomas būtent už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį. Taigi nagrinėjamu atveju turėjo būti vertinamas būtent nedeklaruotas medžioklės plotų kiekis, o ne trūkstama mokesčio suma. Tai, kad buvo mokesčio permoka už kitų kategorijų medžioklės plotus, šiuo atveju įtakos neturėjo.

7.  Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl skundžiamu Sprendimu nustatyto mokesčio dydžio atitikties nustatytam pažeidimui, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl Klubo nario, pildžiusio deklaracijas, patirties, kito nario ligos ir kitų aplinkybių, nekeičia pareiškėjo padarytų veiksmų, kaip priešingų teisei, kvalifikavimo, todėl pareiškėjui už padarytą pažeidimą turėjo būti paskirtas didesnio mokesčio tarifas. Pareiškėjas turi pareigą organizuoti savo veiklą taip, kad būtų užtikrintas jam taikomų teisės aktų reikalavimų laikymasis, todėl aplinkybė, jog pažeidimas buvo padarytas dėl asmens, pildančio deklaracijas, pasikeitimo, negali būti laikoma šalinančia pareiškėjo atsakomybę. Vis dėl to, iš pareiškėjo atstovo paaiškinimų teismo posėdžio metu ir teismui pateiktų duomenų matyti, kad Klubas 2015 metais deklaravo ankstesnio 2004 m. lapkričio 3 d. išduoto leidimo medžioklėtvarkos lentelėje nurodytų medžioklių plotų dydžius pagal kategorijas, todėl teismas laikė pagrįstu pareiškėjo teiginį, jog deklaruojant medžioklės plotus įvyko klaida, bei darė išvadą, kad imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymas šiuo atveju nelaikytinas sąmoningu. Byloje nėra duomenų, kad Klubas būtų siekęs tyčia sąmoningai nuslėpti mokestį ar kad Klubas būtų sistemiškai pažeidinėjęs įstatymus. Teismas taip pat atsižvelgė į pareiškėjo veiklos pobūdį, finansinę būklę bei tai, kad Klubas jokios ekonominės veiklos nevykdo ir pelno nesiekia, Klubo biudžetas yra nedidelis, jį sudaro tik Klubo narių mokesčiai, daugelis Klubo narių yra sulaukę pensinio amžiaus. Pažeidimas, pateikus patikslintą deklaraciją ir sumokėjus mokesčio skirtumą, buvo pašalintas dar iki skundžiamo Sprendimo priėmimo. Pažeidimu padaryta žala yra nedidelė – 387 Eur, kuri, įvertinus mokesčio permokas ir patikslinus deklaraciją, sumokėtą mokesčio skirtumą, buvo atlyginta. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad patikrinimo metu mokesčio nepriemoka buvo 223 Eur, o skundžiamu Sprendimu taikyta sankcija  3 872 Eur, t. y. sankcija yra daugiau nei 17 kartų didesnė nei žala, kurią valstybė būtų patyrusi, jei nebūtų paaiškėjęs pažeidimas.

8.  Atsižvelgęs į teisės pažeidimo pobūdį,  jo  nedidelį  mastą, vadovaudamasis  teisingumo,  protingumo  kriterijais,  pirmosios instancijos teismas sprendė,  kad  paskirtas  mokestis padidintu tarifu yra akivaizdžiai neproporcingas padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisingas. Todėl teismas pakeitė skundžiamą Sprendimą ir pareiškėjui pritaikė mažesnį nei Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytas koeficientą, nurodė, jog numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti nagrinėjamu atveju pakanka taikyti koeficientą 2, kurio pagrindu apskaičiuotas mokestis už gamtos išteklius padidintu tarifu būtų 775 Eur.

III.

9.  Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (Klaipėdos RAAD teisių perėmėjas) apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti ir palikti nepakeistą Klaipėdos RAAD Sprendimą.

10.  Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į Klubo skundą išdėstytus argumentus. Nurodo, kad, jo nuomone, teismas nepagrįstai sumažino paskaičiuotą mokestį iki 775 Eur. Priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas vadovavosi nepagrįstais argumentais, neatsižvelgė į tai, kad kiekvieno  asmens pareiga yra elgtis atidžiai ir rūpestingai, nepažeisti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, o įvykus sąmoningam ar nesąmoningam įstatymo pažeidimui, būtina už jį atsakyti. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pažeidimas buvo padarytas, jo padarymo aplinkybės nekeičia jo kvalifikavimo, už jį privaloma atsakyti visa apimtimi. Pareiškėjo finansinė būklė taip pat nėra pagrindas sumažinti mokesčio dydį, be to, pareiškėjas nepateikė jokių jo finansinę būklę patvirtinančių įrodymų. Sumažindamas mokesčio koeficientą iki 2, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) suformuota praktika. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad per maža sankcija yra patraukli teisės pažeidimui ir neskatina asmenų laikytis įstatymų bei nedaryti naujų pažeidimų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė jokių itin svarbių aplinkybių, dėl kurių teismas pagrįstai galėtų sumažinti paskaičiuotą mokestį iki 775 Eur.

11.  Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, palaiko pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde išdėstytus argumentus, nurodo, kad atsakovas apeliaciniame skunde dėsto nepagrįstus motyvus, iškraipo faktines aplinkybes ir deklaratyviai kritikuoja teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

12.  Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Klaipėdos RAAD direktoriaus Sprendimo, kuriuo patvirtinta 3 872 Eur mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą suma pareiškėjui taikant didesnį mokesčio tarifą, teisėtumas ir pagrįstumas.

13.  Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad 2015 metų deklaracijoje neteisingi duomenys buvo pateikti per klaidą, pažeidimas nebuvo sąmoningas, byloje nėra duomenų, kad Klubas būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus, taip pat įvertinęs pareiškėjo veiklos pobūdį, bei tai, kad pažeidimas buvo pašalintas dar iki skundžiamo Sprendimo priėmimo, o pažeidimu padaryta žala yra nedidelė ir buvo atlyginta, darė išvadą, kad skundžiamu Sprendimu pritaikyta sankcija yra per didelė, todėl pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – sumažino apskaičiuotą mokestį iki 775 Eur.

14.  Atsakovas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad kiekvieno  asmens pareiga yra elgtis atidžiai ir rūpestingai, nepažeisti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, o įvykus sąmoningam ar nesąmoningam įstatymo pažeidimui, būtina už jį atsakyti. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas padarė pažeidimą, o pareiškėjo nurodytos aplinkybės šio pažeidimo kvalifikavimo nekeičia, todėl mokesčio tarifo koeficientas iki 2 buvo sumažintas nepagrįstai, toks teismo sprendimas prieštarauja LVAT praktikai.

15.  Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

16.  Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A²⁶¹-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁸²²-1321/2013).

17.  Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Atsakovo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su žemesnės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

18.  Kaip minėta, atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog pareiškėjas už padarytą pažeidimą privalo atsakyti visa apimtimi, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo mokesčio koeficientas sumažintas nuo 10 iki 2, neatitinka LVAT panašiose bylose formuojamos praktikos. Pagrįsdamas šiuos argumentus, atsakovas remiasi LVAT 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-821-602/2016.

19.  Vertindama šiuos atsakovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad minėtoje LVAT nutartyje nėra konstatuota, jog nustačius Įstatymo pažeidimą visais atvejais pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį (joje nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas, apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10) pažeidimą padariusiems asmenims mokestis turi būti skaičiuojamas taikant koeficientą, kuris turi būti ne mažesnis nei 10. Priešingai, 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-821-602/2016 LVAT pažymėjo, jog teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodo pats atsakovas, minėta nutartimi LVAT paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodytas mokesčio koeficientas sumažintas nuo 10 iki 5. Taigi atsakovo argumentai, kad vadovaujantis LVAT formuojama praktika pareiškėjas privalo atsakyti visa Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta apimtimi, t. y. taikant koeficientą 10, atmestini kaip nepagrįsti.

20.  Dėl Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyto mokesčio koeficiento sumažinimo papildomai pažymėtina, kad aplinkybės, kuriomis remiantis prašoma sumažinti apskaičiuotą mokestį, yra vertinamos individualiai pagal kiekvienu ginčo atveju susiklosčiusią situaciją. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 6 dalimi, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Taigi nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁸²²-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

21.  Įvertinus apelianto nurodytoje LVAT administracinėje byloje Nr. A-821-602/2016 bei šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, matyti, kad jos skiriasi iš esmės, t. y. ženkliai skiriasi Klaipėdos RAAD sprendimais apskaičiuoto mokesčio už gamtos išteklių naudojimą dydžiai bei medžioklės leidimuose nurodyti naudojami medžioklės plotai, o pareiškėjų prašymų sumažinti pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį apskaičiuoto mokesčio padidintu tarifu sumą motyvai sutampa tik iš dalies. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pritarti atsakovo pozicijai, kad LVAT administracinėje byloje Nr. A-821-602/2016 nustatytas koeficiento sumažinimas nuo 10 iki 5 turi būti taikomas ir šioje byloje.

22.  Įvertinusi šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes bei pareiškėjo prašymo sumažinti pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį apskaičiuotą mokestį motyvus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjui iki 775 Eur sumažintas Sprendimu patvirtintas mokestis už nedeklaruotus 2015 metais naudotus medžioklės plotus nėra per mažas. Pabrėžtina, kad net ir po tokio sumažinimo pareiškėjui iš esmės lieka pritaikyta 100 proc. mokėtino mokesčio už nedeklaruotus 2015 metais naudotus medžioklės plotus sankcija. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi duomenų, kad tokia pareiškėjui pritaikyta sankcija būtų neteisinga ir (ar) per švelni. Kaip pagrįstai skundžiamame sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas pažeidimą padarė sąmoningai ir kad Klubas anksčiau būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus, t. y. nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas yra linkęs pakartotinai nusižengti. Todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai, esą mokesčio tarifo koeficiento sumažinimas nuo 10 iki 2, neatgrasys pareiškėjo nuo pažeidimų darymo ateityje, atmestini kaip nepagrįsti. Jokių naujų aplinkybių, kurios galėtų nulemti kitokį su pareiškėjui apskaičiuotu mokesčiu susijusį vertinimą, atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė.

23.  Apibendrinant tai, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, tinkamai patikrino Klaipėdos RAAD Sprendimo teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialiosios teisės normų, teismas proceso teisės normų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento teisių perėmėjas) apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Rytis Krasauskas