Administracinė byla Nr. eAS-771-492/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02164-2017-6
Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2017 m. rugsėjo 13 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Misionierių namai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Misionierių namai“ skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Misionierių namai“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) sprendimus: 2017 m. gegužės 26 d. statybos patikrinimo aktą Nr. SPA-611; 2017 m. birželio 9 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-100-170609-00044; 2017 m. birželio 19 d. privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-100-170619-00052; 2017 m. birželio 15 d. privalomąjį nurodymą sustabdyti statybos darbus; 2017 m. birželio 14 d. sprendimą neišduoti pažymos apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 30 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Misionierių namai“ skundą atsisakė priimti.
Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 2 straipsnio 46 dalyje pateiktą savavališkos statybos sąvoką bei į to paties įstatymo 32 straipsnio nuostatas. Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliu – ir TPSVPĮ) 11 straipsnio 6 dalimi, 13 straipsnio 1 dalimi, 14 straipsniu.
Iš bylos medžiagos nustatė, kad nagrinėjamu atveju Inspekcija atliko pareiškėjo vykdomos pastatų rekonstrukcijos darbų patikrinimą ir surašė pareiškėjo skundžiamą 2017 m. gegužės 25 d. statybos patikrinimo aktą Nr. SPA-611 (pažymėjo, kad skundo reikalavime neteisingai nurodyta šio dokumento surašymo diena), kuriame konstatavo, kad statyba pažeidžia teisės aktų reikalavimus, t. y. vykdomi statybos darbai nuosavybės ar kita teise nepriklausančiame sklype, nes statybos leidime žemės sklypas, kurio kadastrinis Nr. 0101/0058:236, neįrašytas, tuo pažeistos Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktų, 27 straipsnio 22 dalies nuostatos. Atitinkamai, Inspekcija, remdamasi TPSVPĮ 13 straipsnio 1 dalimi, priėmė nurodymą nevykdyti jokių statinio dalies statybos darbų. Be to, pareiškėjui buvo surašytas savavališkos statybos aktas, kuriame konstatuota, kad rekonstruojamo gydymo paskirties pastato konstrukcijos gruntinių inkarų dalys įrengiamos žemės sklype (kadastrinis Nr. 0101/0058:2336), neturint statybą leidžiančio dokumento statyti šiame sklype, todėl gruntiniai inkarai įrengti savavališkai, pažeidžiant Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 14 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 27 straipsnio 22 dalį. Galiausiai, pareiškėjui, remiantis TPSVPĮ 14 straipsnio 2 dalimi, pateiktas privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius – išardyti savavališkai pastatytas rekonstruojamo pastato žemės sklype (kadastrinis Nr. 0101/0058:236) dalis, t. y. įrengtas konstrukcijas – gruntinius inkarus, ir sutvarkyti statybvietę.
Spręsdamas dėl pareiškėjo galimybės skųsti aptartus Inspekcijos aktus administraciniam teismui, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Specialiosios teisėjų kolegijos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti (toliau – ir Specialioji teisėjų kolegija) poziciją, išdėstytą jos priimtose nutartyse teismingumo bylose (pvz., 2013 m. gegužės 14 d. nutartis teismingumo byloje Nr. T-64-2013, 2014 m. birželio 9 d. nutartis teismingumo byloje T-81-2014, 2016 m. sausio 15 d. nutartis teismingumo byloje Nr. T-2/2016 ir kt.). Pažymėjo, kad analogiškos praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2017 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-330-556/2017).
Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo vykdomi statybos darbai jau yra pradėti, todėl savavališkos statybos aktas ir nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius yra susiję su pareiškėjo, kaip statinio savininko, teisių ribojimais, todėl ginčas dėl šių aktų teisėtumo vertintinas kaip civilinės teisinės prigimties ir administraciniame teisme negali būti nagrinėjamas. Statybos patikrinimo aktas, Inspekcijos nurodymas nevykdyti statinio dalies statybos darbų yra administracinio teisinio pobūdžio dokumentai. Reikalavimas juos panaikinti, nors ir administracinio teisinio pobūdžio, tačiau nėra dominuojantis ir negali pakeisti ginčo teismingumo, nes šie aktai priimti savavališkos statybos nustatymo procedūros metu dar prieš savavališkos statybos akto surašymą ir nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius davimą. Tą pačią poziciją teismas išdėstė ir apie pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Inspekcijos 2017 m. birželio 14 d. sprendimą neišduoti pažymos apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių. Teismas sprendė, jog visi šie reikalavimai yra tarpusavyje susiję, ir juos išskirti į atskiras bylas netikslinga, dėl ko visų pareikštų reikalavimų pagrįstumas turi būti sprendžiamas ginčą nagrinėjant bendrosios kompetencijos teisme.
Pažymėjo, kad pareiškėjas skundo teismingumą administraciniam teismui grindžia Specialios teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 13 d. nutartimi byloje Nr. T-71/2015 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-39-756/2017, tačiau teismas sprendė, kad nagrinėjamai situacijai šiose bylose pateikti išaiškinimai netaikytini, nes jose, skirtingai nuo nagrinėjamo atvejo, buvo ginčijami tik savavališkos statybos aktai, kuriuose nebuvo nustatyta reikalavimų ar įpareigojimų statytojui, kurie būtų tiesiogiai susiję su civilinėmis teisėmis ar pareigomis ir, kuriais būtų siekiama taikyti civilinio pobūdžio neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemones. Nagrinėjamu atveju situacija kita – šiuo atveju ne tik konstatuota savavališka statyba ir duotas nurodymas statytojui nevykdyti statybos darbų, bet ir priimtas nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius – išardyti savavališkai pastatytas rekonstruojamo pastato įrengtas konstrukcijas – gruntinius inkarus, ir sutvarkyti statybvietę. Taigi, reiškiami reikalavimai panaikinti savavališkos statybos aktą ir nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius yra, kaip minėta, civilinio pobūdžio ir jie, kaip dominuojantys, apsprendžia viso ginčo teismingumą bendrosios kompetencijos teismui.
Esant tokioms aplinkybėms, teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pareiškėjui išaiškino, kad jis turi teisę nustatyta tvarka kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.
III.
Pareiškėjas UAB „Misonierių namai“ pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka, padarė nepagrįstą išvadą ir tokiu būdu netinkamai aiškino procesinės teises normas, t. y. netinkamai pritaikė ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatą, netinkamai nustatė bylos teismingumą.
Remiasi Specialios teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 28 d. nutartimi byloje Nr. T-XX-41-08 ir pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra teismingas administraciniam teismui, nes viena iš ginčo šalių yra viešojo administravimo subjektas – Inspekcija; priimdama ginčijamus sprendimus Inspekcija vykdė viešojo administravimo funkcijas, nurodytas Statybos įstatymo 27 ir 28 straipsniuose; ginčo dalykas yra administraciniai sprendimai, sukeliantys tiesiogines pasekmes pareiškėjo teisėms ar įstatymo saugomiems interesams; ginčas yra kilęs iš administracinių teisinių santykių.
Pabrėžia, kad ginčas byloje iš esmės yra kilęs dėl aktų, priimtų viešojo administravimo subjekto (atsakovo). Atsakovo 2017 m. birželio 15 d. privalomame nurodyme sustabdyti statybos darbus nurodyta jo apskundimo tvarka rodo, jog pats atsakovas pripažįsta administracinio teismo jurisdikciją ginčams dėl atsakovo sprendimų teisėtumo.
Pasak pareiškėjo, bendrosios kompetencijos teismų ir administracinių teismų kompetencijos atribojimo pagrindas yra teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, pobūdis. Remiantis Specialiosios teisėjų kolegijos procesiniais sprendimais, sprendžiant dėl kilusio ginčo prigimties, reikšminga aplinkybė yra suinteresuoto asmens teismui teikiami reikalavimai (žr., Specialiosios teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartį byloje Nr. T-16/2011). Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą bei reikalaudamas panaikinti sprendimus, remiasi specialiaisiais viešosios teisės aktais, reglamentuojančiais statybos bei statybos valstybinės priežiūros veiklą (Statybos įstatymu, TPSVPĮ). Taigi, nagrinėjamu atveju, pareiškėjo skundas bei jo reikalavimai buvo nukreipti išimtinai į viešojo administravimo subjektą bei jo vykdomą administracinę veiklą, dėl ko toks skundas turi būti nagrinėjamas administracinės kompetencijos teismuose (Žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 9 d. nutartį byloje Nr. T-63/2008).
Pareiškėjas nurodo, kad skundžiami atsakovo sprendimai nėra tiesiogiai susiję su civilinėmis teisėmis ar pareigomis ir jais nėra siekiama taikyti civilinio teisinio pobūdžio neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemones.
Atkreipia dėmesį į Specialios teisėjų kolegijos praktiką, kurioje nurodoma, jog reikalavimas panaikinti nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti savavališkos statybos aktą ir tokioje byloje vyrauja administracinis teisinis santykis, todėl byla teisminga administraciniam teismui (Žr. Specialiosios teisėjų kolegijos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2012 m. sausio 12 d. nutartį byloje Nr. T-2/2012). Todėl mano, kad teismo išvados apie tai, jog skunde keliami reikalavimai panaikinti savavališkos statybos aktą ir nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius yra civilinio pobūdžio reikalavimai (ir kaip dominuojantys apsprendžia ginčo teismingumą bendrosios kompetencijos teismui), yra nepagrįstos.
Pažymi, kad teismas spręsdamas dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių prigimties ir pobūdžio, turi vadovautis absorbcijos principu, kuris reiškia, kad jeigu civilinėje byloje vienas iš pareikštų reikalavimų yra susijęs su individualaus pobūdžio administraciniu teisės aktu, kurio teisėtumas ginčijamas, jis išsprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme nagrinėjant civilinę bylą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – ir CPK) 26 str. 2 d.). Ši taisyklė, pasak pareiškėjo, neturi būti taikoma tais atvejais, kai vienoje byloje pareikšti skirtingos teisinės prigimties reikalavimai ir vyrauja administracinio teisinio pobūdžio reikalavimai. Nurodo, kad Specialiosios teisėjų kolegijos praktikoje išskiriami atvejai, kai absorbcijos principas nėra taikomas, t. y. kai ginče dominuoja administracinio pobūdžio reikalavimas, t. y. esminis ir kito reikalavimo tenkinimą apsprendžiantis teisinis santykis, kurį turės nagrinėti bylą nagrinėjantis teismas, yra kilęs būtent viešosios, bet ne privatinės teisės, reglamentavimo srityje; kai civilinio pobūdžio reikalavimas yra išvestinis iš administracinio pobūdžio reikalavimo.
Pareiškėjas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismui atsisakius priimti jo skundą, atsižvelgdamas į itin glaustus atsakovo sprendimų apskundimo terminus, jis pareiškė ieškinį dėl sprendimų panaikinimo ir bendrosios kompetencijos teisme, kur pareiškėjo ieškinio pagrindu Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo iškelta civilinė byla Nr. e2-33005-155/2017. Teigia, kad ieškinio pareiškimas bendrosios kompetencijos teisme neturi būti vertinamas kaip pagrindas atsisakyti priimti pareiškėjo skundą administraciniame teisme ar (juo labiau) nutraukti apeliacinį procesą pagal šį atskirąjį skundą. Nurodo, kad apeliacinės instancijos teismui panaikinus skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas turės iš naujo svarstyti pareiškimo priėmimo klausimą, o pareiškėjas, priklausomai nuo procesinės situacijos, arba atsiims ieškinį civilinėje byloje Nr. e2-33005-155/2017, arba reikš prašymą civilinėje byloje Nr. e2-33005-155/2017 perduoti bylą administraciniam teismui (CPK 36 str. 6 d.).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo UAB „Misionierių namai“ skundą, kaip nepriskirtiną administraciniam teismui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas), teisėtumas ir pagrįstumas.
Nagrinėjamu atveju ginčas keliamas dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos statybos patikrinimo akto, savavališkos statybos akto, privalomųjų nurodymų pašalinti savavališkos statybos padarinius bei nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų, ir sprendimo neišduoti pažymos apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių, teisėtumo.
Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju ginčas yra teismingas administraciniam teismui, nes viena iš nagrinėjamo ginčo šalių yra viešojo administravimo subjektas – Inspekcija, kuri priimdama ginčijamus sprendimus vykdė viešojo administravimo funkcijas, nurodytas Statybos įstatymo 27 ir 28 straipsniuose. Be to, ginčo dalykas yra administraciniai sprendimai, sukeliantys tiesiogines pasekmes pareiškėjo teisėms ar įstatymo saugomiems interesams, ir pats ginčas yra kilęs iš administracinių teisinių santykių.
Teisėjų kolegija, vertindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, visų pirma pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Kita vertus, Konstitucija asmeniui suteikia ne tik teises, kaip jau minėtą teisę į teisminę gynybą, bet nustato ir pareigas. Konstitucijos 28 straipsnis numato, kad asmuo įgyvendindamas savo teises privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų. Taigi, asmenys, kreipdamiesi teisminės gynybos, taip pat turi laikytis vienos iš teisės kreiptis į teismą prielaidų, šiuo atveju numatančios, kad inicijuojamas ginčas būtų priskirtinas atitinkamo teismo kompetencijai.
Iš aktualaus teisinio reguliavimo matyti, kad pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Šiame kontekste viešasis administravimas yra suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 1 d.). Tuo tarpu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1 dalis inter alia numato, jog teismams nagrinėti šio kodekso nustatyta tvarka priskiriami ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisinių santykių.
Rūšinį teismingumą, be kita ko, gali nustatyti specialieji įstatymai. Šiuo atveju Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597; TAR, 2016-07-13, Nr. 2016-20300)) numatyta, jog nustačius, kad statybą leidžiantis dokumentas išduotas neteisėtai, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, kiti šio įstatymo 27 straipsnio 24 dalyje nurodyti viešojo administravimo subjektai ar kiti asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, kreipiasi į: 1) bendrosios kompetencijos teismą dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo, kai statyba yra pradėta; 2) administracinį teismą, kai statyba dar nėra pradėta ir teisme ginčijamas tik statybą leidžiantis dokumentas.
Pažymėtina, kad bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis; kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (ABTĮ 22 str. 2 d.), o kai vis dėlto kyla abejonių, ar byla teisminga bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui, bylos rūšinio teismingumo klausimus rašytinio proceso tvarka išsprendžia speciali teisėjų kolegija, kurią sudaro Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojas ir po vieną šių teismų pirmininkų paskirtą teisėją (ABTĮ 22 str. 3 d.).
Būtent nagrinėjamam ginčui analogiškais atvejais, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, Specialioji teisėjų kolegija yra ne kartą nurodžiusi, jog savavališkos statybos aktas ir reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius yra susiję su statinio savininko nuosavybės teisių ribojimu, t. y. civiliniais teisiniais santykiais, savavališkos statybos civilinės teisinės pasekmės reglamentuotos Civiliniame kodekse, taip pat specialiajame Statybos įstatyme. Ginčijant savavališkos statybos aktą ir/ar reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius, kai statyba yra pradėta, pagal analogiją taikytinas Statybos įstatymo 281 straipsnio 1 dalies 1 punktas (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutartį Nr. T-51-2012, 2013 m. gegužės 14 d. nutartį Nr. T-64-2013, 2014 m. birželio 9 d. nutartį Nr. T-81-2014, 2016 m. sausio 15 d. nutartį Nr. T-2/2016). Tokios praktikos nagrinėjamose bylose laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-330-556/2017, 2014 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-154/2014).
Iš atskirojo skundo turinio matyti, kad pareiškėjas iš esmės nepritaria administracinių teismų suformuotai praktikai, pagal kurią administraciniam teismui gali būti skundžiami ne visi viešojo administravimo subjekto priimti aktai ar veiksmai. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2007 m. spalio 24 d. nutarimą bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pabrėžęs, kad iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Nagrinėjamu atveju nenustatyta tokių individualių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo aptartos tiek Specialiosios teisėjų kolegijos, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, su kuria pareiškėjas nesutinka atskirajame skunde.
Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nagrinėjamoje byloje savavališkos statybos aktas ir privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius yra susiję su pareiškėjo, kaip statinio savininko, civilinių teisių ribojimais, todėl ginčas dėl šių aktų teisėtumo vertintinas kaip civilinės teisinės prigimties ir administraciniame teisme negali būti nagrinėjamas. Statybos patikrinimo aktas, privalomasis nurodymas nevykdyti statinio dalies statybos darbų bei sprendimas neišduoti pažymos apie statinio statybą nuo esminių statinio projekto sprendinių yra administracinio teisinio pobūdžio dokumentai, tačiau reikalavimas juos panaikinti, nors ir administracinio teisinio pobūdžio, tačiau nėra dominuojantis ir negali pakeisti ginčo teismingumo. Be to, atsižvelgus į tai, kad visi byloje pareikšti reikalavimai yra tarpusavyje susiję, juos išskirti į atskiras bylas netikslinga, dėl ko visų pareikštų reikalavimų pagrįstumas turi būti sprendžiamas ginčą nagrinėjant bendrosios kompetencijos teisme.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo atskirajame skunde nurodytos Specialiosios teisėjų kolegijos nutartys, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimus – 2008 m. gegužės 28 d. nutartis byloje Nr. T-XX-41-08, 2011 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. T-16/2011, 2008 m. rugsėjo 9 d. nutartis byloje Nr. T-63/2008, 2012 m. sausio 12 d. nutartis byloje Nr. T-2/2012, nagrinėjamu atveju nėra aktualios, nes minėtose bylose, kuriose buvo sprendžiamas rūšinio teismingumo klausimas, buvo reiškiami kitokio pobūdžio reikalavimai ir minėtų bylų faktinės aplinkybės nebuvo tapačios nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms.
Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Specialioji teisėjų kolegija, išnagrinėjusi Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymą išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybei ir UAB „Misionierių namai“ dėl specialiojo plano ir statybą leidžiančio dokumento panaikinimo bei padarinių šalinimo, 2017 m. liepos 17 d. nutartimi Nr. T-78/2017, konstatavo, kad byla yra teisminga bendrosios kompetencijos teismui, išskyrus bylos dalį dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiu kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu patvirtintą Misionierių vienuolyno statinių ansamblio Subačiaus g. 24, 26, 28, Vilniuje, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį planą, kurio teismingumas, minėtam dokumentui esant norminiu administraciniu aktu, priskirtas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Pažymėtina, jog ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ginančio viešąjį interesą, ieškinio dėl statybos leidimo pripažinimo negaliojančiu ir įpareigojimo pašalinti padarinius pagrindu Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo iškelta civilinė byla Nr. e2-30851-433/2017.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes bei taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos analogiškose bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį atsisakyti priimti pareiškėjo skundą, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka. Dėl šios priežasties pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis paliekama nepakeista.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija