Administracinė byla Nr. A-312-602/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00987-2017-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.1.1; 12.19
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. vasario 13 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) atliko pareiškėjos M. J. (toliau – ir pareiškėja) 2008–2011 m. gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir 2009 m. privalomojo sveikatos draudimo įmokos (toliau – ir PSDĮ) apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir surašė 2016 m. spalio 6 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)FR0680-619 (toliau – Aktas), kuriame papildomai pareiškėjai apskaičiavo 6 307,64 Eur GPM sumą ir 1 530,35 Eur PSDĮ sumą.
2. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. (24.6-31-5)FR0682-692 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimas) patvirtino Akte apskaičiuotą GPM ir PSDĮ, taip pat apskaičiavo 4 338,24 Eur GPM delspinigių ir 1 080,38 Eur PSDĮ delspinigių bei skyrė 1 261,52 Eur GPM baudą ir 306,07 Eur PSDĮ baudą.
3. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2017 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. S-46 (7-299/2016) „Dėl M. J. 2016-12-30 skundo“ (toliau – ir 2017 m. vasario 28 d. sprendimas) patvirtino VMI 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir atleido pareiškėją nuo 2 169,12 Eur GPM delspinigių bei 540,19 Eur PSDĮ delspinigių mokėjimo (b. l. 7–15).
4. Pareiškėja 2017 m. kovo 23 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti: 1) MGK 2017 m. vasario 28 d. sprendimą; 2) VMI 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimą (b. l. 1–6). Pareiškėja taip pat prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 1-9-195/2017.
5. Pareiškėja paaiškino, kad mokesčių administratorius nustatė, jog ji 2008–2011 metų laikotarpiu iš įvairių fizinių asmenų per tarptautines pinigų perlaidų sistemas gavo 149 141,99 Lt (43 194 51 Eur). Šias pinigines lėšas mokesčių administratorius pripažino pareiškėjos apmokestinamomis pajamomis bei apskaičiavo pareiškėjai GPM, PSDĮ mokestines prievoles, delspinigius bei skyrė baudas.
6. Pareiškėja nurodė, kad minėtos piniginės lėšos niekada nebuvo jos gautomis pajamomis, šių pinigų pareiškėja nenaudojo savo reikmėms, o tarptautinėmis perlaidomis gautas pinigines lėšas ji perduodavo savo sesers D. E. vyrui V. E. Pareiškėja paaiškino, kad savo teiginiams pagrįsti negali pateikti jokių rašytinių įrodymų, nes pinigų išgryninimo ir perdavimo sesers vyrui niekada neformindavo raštu arba dokumentais.
7. Pasak pareiškėjos, reikšmingos šiam mokestiniam ginčui aplinkybės yra nustatytos dar neįsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 26 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-9-195/2017, kuriame teismas aiškiai ir nedviprasmiškai konstatavo, kad visos pareiškėjos vardu persiųstos lėšos buvo atiduotos V. E. ir D. E.
8. Pareiškėja nurodė, kad negali sutikti su MGK pozicija, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimas ir jos baigtis neturi reikšmės, sprendžiant pareiškėjos mokestinių prievolių ir mokestinės atsakomybės pagrįstumo klausimus. Pareiškėjos manymu, įsiteisėjęs teismo sprendimas (ir jame nustatyti faktai bei aplinkybės) turi prejudicinę galią, yra ne tik itin svarbus, bet ir privalomas, nagrinėjant mokestinį ginčą.
10. VMI paaiškino, kad mokestinio ginčo byloje nėra pateikta jokių dokumentų ar kitokių objektyvių įrodymų, iš kurių galima būtų nustatyti, kad pareiškėjos vardu pervesti ir jai išmokėti pinigai buvo ne jos pajamos, t. y. kad visi pinigai ar jų dalis buvo perduoti ar pervesti kitiems asmenims (pavyzdžiui, V. E.).
11. VMI nurodė, kad pareiškėjos paminėtoje baudžiamojoje byloje yra sprendžiamas pareiškėjai inkriminuojamų nusikaltimų pagrįstumas ir baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimas. Tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė ir mokestinė atsakomybė yra dvi skirtingos atsakomybės rūšys, atsirandančios skirtingais pagrindais, todėl net jei ir bus priimtas išteisinamasis nuosprendis, ši aplinkybė neturi būti vertinama kaip šalinanti mokesčių mokėtojo mokestinę atsakomybę.
12. Pasak VMI, nagrinėjamoje mokestinio ginčo byloje nustačius, kad 149 141,99 Lt pajamas grynaisiais pinigais yra gavusi būtent pareiškėja (nurodyta pinigų suma buvo pervesta pareiškėjos vardu ir jai išmokėta; gautas pinigines lėšas pareiškėja turėjo savo žinioje ir galėjo jomis disponuoti savo nuožiūra), taip pat nesant objektyvių įrodymų, patvirtinančių šių pinigų perleidimą kitiems asmenims, ginčo piniginės lėšos pagrįstai pripažintos jos apmokestinamosiomis pajamomis, nuo kurių buvo apskaičiuotas mokėtinas GPM, PSDĮ bei su jais susijusios sumos.
II.
13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė (b. l. 60–65).
14. Teismas nurodė, kad pareiškėjos iš fizinių asmenų per tarptautines piniginių perlaidų sistemas gautos 149 141,99 Lt pajamos pagrįstai priskirtos apmokestinamoms B klasės pajamoms ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 6 straipsnio 3 dalimi, 2008 metais gautos 1 342,46 Lt pajamos apmokestintos 24 proc. GPM tarifu, o nuo 2009 m. iki 2011 m. gautos 147 799,53 Lt pajamos, vadovaujantis GPMĮ 6 straipsnio 1 dalimi, apmokestintos 15 proc. GPM tarifu.
15. Teismas pastebėjo, kad pareiškėja tiek mokestinio patikrinimo metu, tiek teisme nepateikė jokių įrodymų, kad gautos piniginės lėšos netapo jos pajamomis, taip pat nepateikė dokumentų, nurodančių gautų piniginių lėšų rūšį bei pagrindą, kuriais remiantis jos galėtų būti pripažintos neapmokestinamomis pajamomis. Teismas sprendė, kad šiuo atveju svarbu tai, kad atitinkamos piniginės lėšos buvo pareiškėjos gautos pajamos ir nėra svarbu, kiek laiko atitinkamas pajamas pareiškėja turėjo savo žinioje.
16. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, tuo tarpu pareiškėja (mokesčių mokėtoja) tik deklaratyviai neigia gautas pajamas, apskritai neteikdama jokių įrodymų. Teismas nurodė, kad teisės aktai aiškiai apibrėžia pareiškėjos pareigą įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčius ir su juo susijusias sumas ir jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.
17. Teismas vertino, kad baudžiamojoje byloje yra sprendžiamas pareiškėjai inkriminuojamų nusikaltimų pagrįstumas, baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimas, o ne pareiga mokesčių mokėtojui deklaruoti pajamas, apskaičiuoti mokėtinas sumas ir mokėti mokesčius. Teismas konstatavo, kad baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju nėra taikytini, o baudžiamosios bylos baigtis nagrinėjamu atveju nedaro įtakos pareiškėjos apmokestinimo klausimams, nes mokestinio patikrinimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visuma pagrindžia apskaičiuotų mokestinių sumų pagrįstumą.
III.
18. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą (b. l. 70–76). Pareiškėja taip pat prašo sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 1-9-195/2017.
19. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nestabdyti administracinės bylos yra nepagrįstas, neteisėtas ir nemotyvuotas. Pareiškėjos nuomone, minėtoje baudžiamojoje byloje yra nustatytos aplinkybės, reikšmingos ir šiam mokestiniam ginčui. Pareiškėja pastebi, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 26 d. nuosprendyje yra aiškiai ir nedviprasmiškai konstatuota, jog gautus pinigus pareiškėja atidavė V. E. ir D. E., už tai gaudama ne mažesnį kaip 20 Lt (6 Eur) piniginį atlygį už vienos piniginės perlaidos išgryninimą. Įsiteisėjus minėtam nuosprendžiui, pareiškėjos nuomone, nebeliks jokio pagrindo teigti, kad pareiškėja gavo kažkokias pajamas, nuo kurių nesumokėjo privalomų mokesčių. Pareiškėja pažymi, kad savo pozicijai pagrįsti nurodo tik minėtoje baudžiamojoje byloje nustatytus faktus, o ne daro nuorodą į galimą teigiamą ar neigiamą jai baudžiamosios bylos baigtį. Pareiškėja pastebi, kad bylos sustabdymas palengvins įrodinėjimo procesą mokestinėje byloje. Pareiškėja pažymi, kad mokesčių administratorius nuo 2013 m. iki 2016 m. dėl baudžiamosios bylos nagrinėjimo buvo sustabdęs Aktą.
20. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad turi V. E. pasirašytą raštą, jog pareiškėjos vardu gautos piniginės lėšos buvo perduodamos V. E., tačiau nei MGK, nei teismas tokio rašto nevertino. Pareiškėja taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad mokesčių administratorius žinojo ir apie kitus asmenis, kurie išgrynindavo pinigus, tačiau perlaidomis gautas sumas pripažino tik pareiškėjos apmokestinamosiomis pajamomis. Pareiškėjos nuomone, mokesčių administratorius, apmokestindamas tik pareiškėją, ją nepagrįstai diskriminavo kitų asmenų atžvilgiu.
21. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 82–84).
22. VMI pakartoja atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, susijusius su tuo, kad jei baudžiamojoje byloje bus priimtas išteisinamasis nuosprendis, ši aplinkybė neturės būti vertinama kaip šalinanti mokesčių mokėtojo mokestinę atsakomybę.
k o n s t a t u o j a:
IV.
24. Vilniaus AVMI atliko pareiškėjos M. J. 2008–2011 m. GPM ir 2009 m. PSDĮ apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir surašė 2016 m. spalio 6 d. Aktą, kuriame papildomai pareiškėjai apskaičiavo 6 307,64 Eur GPM sumą ir 1 530,35 Eur PSDĮ sumą. VMI 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimu patvirtino Akte apskaičiuotą GPM ir PSDĮ, taip pat apskaičiavo 4 338,24 Eur GPM delspinigių ir 1 080,38 Eur PSDĮ delspinigių bei skyrė 1 261,52 Eur GPM baudą ir 306,07 Eur PSDĮ baudą.
25. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja savo vardu 2008–2011 m. gavo 149 141,99 Lt perlaidų grynais pinigais. Pagal Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo 3-iosios valdybos perduotą atlikto ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 38-1-00157-09 medžiagą dėl pelnymosi iš kitų asmenų prostitucijos, įtraukimo asmenis į prostituciją, neteisėto vertimosi ūkine veikla, neteisėto suklastotos elektroninės mokėjimo priemonės disponavimo, bei nusikalstamu būdu įgytų pinigų legalizavimo pareiškėja buvo įtariama padariusi nusikalstamas veikas numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse. Mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėja per tarptautines piniginių perlaidų sistemas Western Union ir Money Gram gavo minėtas pinigines lėšas iš fizinių asmenų, kurios buvo naudojamos išlaidoms padengti. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 3 straipsnio, 5 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi ir 22 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjos iš fizinių asmenų per tarptautines piniginių perlaidų sistemas gautos 149 141,99 Lt pajamos priskirtos apmokestinamoms B klasės pajamoms ir vadovaujantis GPMĮ 6 straipsnio 3 dalimi, 2008 metais gautos 1 342,46 Lt pajamos priskirtos apmokestinamoms 24 proc. tarifu, 2009–2011 metais gautos 147 799,53 Lt pajamos, vadovaujantis GPMĮ 6 straipsnio 1 dalimi – apmokestinamoms 15 proc. tarifu.
26. MGK 2017 m. vasario 28 d. sprendimu patvirtino VMI 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir atleido pareiškėją nuo 2 169,12 Eur GPM delspinigių bei 540,19 Eur PSDĮ delspinigių mokėjimo. MGK sprendimas atleisti pareiškėją nuo 50 proc. paskaičiuotų delspinigių mokėjimo priimtas atsižvelgiant į tai, kad mokestinis patikrinimas vyko pernelyg ilgai – nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2016 m. spalio 6 d.
27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla, tuo pačiu atsisakė vertinti ir baudžiamojoje byloje nustatytus faktus. Teismas, kaip ir mokesčių administratorius, rėmėsi teismų praktika, kurioje konstatuota, kad baudžiamoji atsakomybė ir mokestinė atsakomybė yra dvi skirtingos atsakomybės rūšys, atsirandančios skirtingais pagrindais (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracini teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2100/2012, 2007 m. gegužės 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A6-238/2007 ir kt.). Pareiškėja viso mokestinio ginčo metu akcentavo būtinumą atsižvelgti į baudžiamosios bylos išnagrinėjimo rezultatą, nes baudžiamojoje byloje buvo nagrinėjami faktai dėl jos ir kitų asmenų, kurie buvo teisiami, pajamų gavimo, taigi faktai, kurie yra reikšmingi ir nagrinėjamoje administracinėje byloje.
V.
28. Baudžiamoji byla (teisminio proceso numeris Nr. 1-38-1-00157-2009-7) išnagrinėta 2017 m. sausio 26 d. Vilniaus apygardos teismui priėmus nuosprendį (byla Nr. 1-9-195/2017) M. J. ir dar keturių kitų fizinių asmenų atžvilgiu. 2017 m. sausio 26 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu M. J. pripažinta kalta pagal Baudžiamojo kodekso 25 straipsnio 2 dalį ir 202 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 2 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį, M. J. paskirtas laisvės atėmimas dviems metams ir šešiems mėnesiams, paskirtos bausmės vykdymą atidedant vieneriems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laiką sumokėti 10 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, bei bausmės atidėjimo laiku neišvykti iš gyvenamosios vietos be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Kratos metu pas M. J. rastus pinigus 200 (du šimtus) litų, nurodyta konfiskuoti.
29. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gruodžio 15 d. priėmė nuosprendį (byla Nr. 1A-315-202/2017), kuriuo iš dalies panaikino Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 26 d. nuosprendį, papildomai nusprendė vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 5 dalimi, konfiskuoti iš šioje byloje nuteistųjų fizinių asmenų pinigines lėšas, iš M. J. – 24 230,91 Eur.
30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. liepos 5 d. priėmė nutartį (byla Nr. 2K-222-489/2018), kuria atmetė vieno iš nuteistųjų kasacinį skundą.
31. Baudžiamojoje byloje priimti procesiniai sprendimai patvirtina, kad M. J. nuteista pagal 25 straipsnio 2 dalį ir 202 straipsnio (Neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla) 2 dalį (Tas, kas vertėsi uždrausta ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla, baudžiamas laisvės atėmimu iki ketverių metų. 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), 25 straipsnio 2 dalį ir 216 straipsnio (Nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimas) 1 dalį (Tas, kas siekdamas nuslėpti ar įteisinti savo paties ar kito asmens pinigus ar turtą, žinodamas, kad jie įgyti nusikalstamu būdu, atliko su tuo turtu ar pinigais ar jų dalimi susijusias finansines operacijas, sudarė sandorius ar naudojo juos ūkinėje, komercinėje veikloje ar melagingai nurodė, kad tai gauta iš teisėtos veiklos, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. 2004 m. sausio 29 d. įstatymo Nr. IX-1992 redakcija).
32. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nuosprendyje konstatuota, kad M. J. bendrininkų grupėje versliškai ir stambiu mastu vertėsi uždrausta ūkine veikla: nuo 2008 m. kovo 13 d. iki 2010 m. balandžio 26 d. veikdami iš savanaudiškų paskatų, turėdami tikslą gauti pajamų, už materialinį atlygį, teikė prostitucija besiverčiančių asmenų reklamos paslaugas. Baudžiamojoje byloje priimti procesiniai sprendimai patvirtina, kad M. J. bendrininkų grupėje legalizavo nusikalstamu būdu gautą turtą: žinodami, kad turtas (pinigai) gautas nusikalstamu būdu, siekdami jį nuslėpti atliko su juo finansines operacijas: laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 21 d. iki 2010 m. balandžio 26 d., siekdami nuslėpti jų vykdomą nusikalstamą veiką – vertimąsi uždrausta ūkine veikla, pasireiškusia prostitucija užsiimančių asmenų reklama, ir iš jos gaunamas pinigines pajamas ir jų kilmę, bei save, kaip tikruosius visų šių nusikalstamu būdu gaunamų piniginių lėšų gavėjus, nurodydavo asmenims, mokantiems už prostitucijos paslaugas teikiančių asmenų reklamą tinklalapiuose www.escort-news.eu, www.escortnews.eu, www.escort-news.gr ir www.yourescortagency.com, šiuos pinigus per tarptautines piniginių perlaidų sistemas „Western Union“ ir „Money Gram“ pervesti fizinių asmenų, tarp jų ir M. J. vardais; pasiūlydami fiziniams asmenims išgryninti šias, jų vardais siunčiamas pinigines perlaidas, pažadėdami už vienos tokios piniginės perlaidos išgryninimą Lietuvoje, Vilniaus mieste, veikiančiuose tarptautinių piniginių perlaidų sistemų „Western Union“ ir „Money Gram“ filialuose sumokėti ne mažesnį kaip 20 litų piniginį atlygį. Minėtiems asmenims su pasiūlymu sutikus, teisiamieji (tarp jų ir M. J.) nurodydavo fiziniams asmenims, kokių asmenų ir kokio dydžio siunčiamas pinigines perlaidas reikia išgryninti, o šie, vykdydami gautus nurodymus, Lietuvoje, Vilniaus mieste, veikiančiuose tarptautinių piniginių perlaidų sistemos „Western Union“ filialuose, atliko šias piniginių perlaidų išgryninimo finansines operacijas ir gautus grynuosius pinigus atiduodavo fiziniams asmenims (daliai tų, kurie buvo teisiami baudžiamojoje byloje, tarp kurių nėra M. J.), už tai gaudami ne mažesnį kaip 6 eurų piniginį atlygį, tokiu būdu dalis teisiamųjų, tarp kurių yra M. J. legalizavo nusikalstamu būdu įgytus pinigus – 141 467 Eur ir 5 433,02 JAV dolerių, iš viso 145 615 Eur. Dalis asmenų buvo teisiama už tai, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 12 d. iki 2010 m. kovo 29 d., siekdami nuslėpti iš kitų asmenų prostitucijos gaunamas pinigines lėšas ir jų kilmę, o taip pat ir juos pačius, kaip tikruosius visų šių piniginių lėšų gavėjus, nurodė asmenims, iš kurių prostitucijos jie pelnėsi, dalį jų iš prostitucijos uždirbtų pinigų pervesti kitų asmenų – tarp jų ir M. J. vardais, pažadėdami šiems už vienos tokios piniginės perlaidos išgryninimą Lietuvoje veikiančiuose tarptautinių piniginių perlaidų sistemos „Western Union“ filialuose sumokėti ne mažesnį kaip 6 Eur piniginį atlygį. Minėtiems asmenims su pasiūlymu sutikus, teisiamieji nurodė fiziniams asmenims (tarp kurių buvo ir M. J.), kokių asmenų ir kokio dydžio siunčiamas pinigines perlaidas reikia išgryninti, o šie, vykdydami gautus nurodymus, Lietuvoje, Vilniaus mieste, veikiančiuose tarptautinių piniginių perlaidų sistemos „Western Union“ filialuose atliko piniginių perlaidų išgryninimo finansines operacijas, gautus grynuosius pinigus fiziniai asmenys (tarp kurių buvo ir M. J.) atidavė teisiamiesiems, už tai gaudami ne mažesnį kaip 6 Eur piniginį atlygį, tokiu būdu, teisiamieji legalizavo 10 767, 14 Eur.
33. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nuosprendyje konstatuota, kad pagal kasacinio teismo praktiką, jei turtą iš nusikalstamos veikos gavo keli bendrininkai, tačiau šio turto pas juos nerandama, ir nenustatyta kiekvienam iš bendrininkų atitekusi turto dalis, teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi, tokio turto vertę atitinkančią pinigų sumą iš bendrininkų gali išieškoti lygiomis dalimis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68/2010, 2K-138/2014, 2K-527/2014, 2K-497-511/2015). Iš nuteistosios M. J. konfiskuoti iš jos padarytų nusikalstamų veikų gauti pinigai – 145 733 Eur, t. y. iš M. J. – 24 288,83 Eur (145 733 Eur : 2 : 3) – 57,92 Eur (kratos metu surasti ir konfiskuoti pinigai), t. y. 24 230,91 Eur.
VI.
34. GPMĮ 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad pajamų mokestį moka pajamų gavęs gyventojas. GPMĮ 3 straipsnyje (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 redakcija) nustatyta, kad pajamų mokestį moka pajamų gavęs ir (arba) pajamų uždirbęs gyventojas. GPMĮ 5 straipsnyje nustatyta, kad pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos. GPMĮ 2 straipsnio 14 dalyje (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 redakcija) įtvirtinta pajamų sąvoka. GPMĮ 8 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 redakcija) nustatyta, kad pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip.
35. Nagrinėjamoje byloje kilo klausimas dėl pajamų gautų iš neteisėtos (draudžiamos) veiklos apmokestinimo mokesčių administratoriaus sprendimu nustačius mokestinę nepriemoką.
36. Šiuo aspektu nagrinėjant GPMĮ nustatytą reguliavimą – 2, 3, 5, 8 straipsnius, pajamų iš nelegalios veiklos apmokestinimo aspektu, matyti, kad nei šiose nei kitose įstatymo normose nėra nurodyta, kad pajamų šaltinis turi būti legalus, teisėtas (apmokestinimas nėra siejamas su aplinkybe, kad pajamos gautos iš teisėtos veiklos). Įstatymas pabrėžia tik galutinį rezultatą – gautą naudą pinigais arba natūra; pajamomis apmokestinimo tikslais mokesčio objektu gali būti laikoma tiek pajamos, gautos iš teisėtų veiklos, tiek pajamos, gautos iš nelegalios (draudžiamos) veiklos.
37. Taigi GPMĮ įtvirtina mokesčio mokėtojo pareigą mokėti pajamų mokestį, nedarant skirtumo ar pajamos yra gautos, ar uždirbtos iš teisės aktuose įtvirtintos, ar juose neuždraustos veiklos, ar šios pajamos yra gautos, ar uždirbtos iš teisės aktuose uždraustos veiklos, dėl kurios įstatymai nustato atsakomybę. GPMĮ neapsiriboja mokesčio mokėtojo pareiga mokėti pajamų mokestį nuo gautų pajamų tik iš legalios veiklos, taip pat nenustato išimčių, jog neturėtų būti apmokestinamos pajamos gautos iš nelegalios (draudžiamos) veiklos, t. y. veiklos atliktos pažeidžiant teisės normose nustatytas taisykles. Pajamų gavimo ar uždirbimo fakto tiek legalios, tiek nelegalios (draudžiamos) veiklos vienodas vertinimas, be kita ko, grindžiamas ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ) įtvirtintinais teisingumo ir visuotinio privalomumo principais bei mokesčių mokėtojų lygybės principais.
38. Nagrinėjant GPMĮ nustatytą reguliavimą pajamų iš nelegalios (draudžiamos) veiklos apmokestinimo aspektu, galima daryti išvadą, kad negalimas yra legalių ir nelegalių sandorių skirtingas vertinimas apmokestinimo prasme. Subjektas, besiverčiantis draudžiama veikla ir iš jos gaunantis pajamų, negali atsidurti geresnėje padėtyje negu kitas iš teisėtų šaltinių atitinkamas pajamas gaunantis mokesčių mokėtojas. Apmokestinimo tikslais pajamų gavimo ar uždirbimo faktas tiek teisėtos, tiek draudžiamos veiklos atveju turėtų būti vertinamas vienodai.
VII.
39. Minėta, kad pareiškėja viso mokestinio ginčo metu akcentavo būtinumą atsižvelgti į baudžiamosios bylos išnagrinėjimo rezultatą, nes baudžiamojoje byloje buvo nagrinėjami faktai dėl jos ir kitų asmenų, kurie buvo teisiami, pajamų gavimo, taigi faktai, kurie yra reikšmingi ir nagrinėjamoje administracinėje byloje. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nurodyti pareiškėjos argumentai yra pagrįsti.
40. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra konstatavęs, kad valstybės turi teisę, laikydamosi teisėtumo reikalavimų, pasirinkti, kokiomis viena kitą papildančiomis teisinėmis priemonėmis atsakyti į visuomenei žalingą elgesį (kaip antai mokesčių nemokėjimą, vengimą juos mokėti). Tokios priemonės gali būti taikomos vykdant skirtingus, tačiau apskritai susijusius procesus, siekiant tą visuomenei žalingą elgesį paveikti skirtingais aspektais, užtikrinant, kad tokių asmeniui taikomų priemonių visuma jam netaps per didele našta. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) Protokolo Nr. 7 4 straipsnio tikslas – užkirsti kelią neteisingumui, kai asmuo yra persekiojamas ir baudžiamas du kartus už tą pačią kriminalizuotą veiką. Pagal šį straipsnį nedraudžiamos tokios teisinės sistemos, kuriose, reaguojant į tam tikras visuomenei žalingas veikas, integruojamos tam tikros priemonės, ypač kai taikomi paraleliniai procesai, kuriuos vykdo ne tos pačios institucijos, siekdamos skirtingų tikslų (Didžiosios kolegijos 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje A ir B prieš Norvegiją, peticijų Nr. 24130/11 ir 29758/11, 121–123 punktai). Konvencijos Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje nedraudžiama vykdyti dviejų procesų dėl tos pačios veikos, jeigu yra laikomasi tam tikrų sąlygų. Valstybė turi įtikinamai įrodyti, kad tie du procesai dėl konkrečios veikos yra pakankamai susiję tiek iš esmės, tiek laiko požiūriu. Tai reiškia, kad tikslai ir naudojamos priemonės jiems pasiekti iš esmės turi vieni kitus papildyti ir būti susiję laiko požiūriu, taip pat kad galimos tokių priemonių taikymo pasekmės turi būti proporcingos ir numatomos asmenims, kuriems jos atsiranda (Didžiosios kolegijos 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje A ir B prieš Norvegiją, peticijų Nr. 24130/11 ir 29758/11, 130 punktas). EŽTT yra pažymėjęs, kad atsakant į klausimą, ar teisės pažeidimai, tiriami ir nagrinėjami skirtinguose procesuose, yra tapatūs, būtina atlikti faktais pagrįstą, o ne formalų (susidedantį tik iš esminių tų teisės pažeidimų elementų palyginimo) vertinimą (Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimo byloje Zolotuhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03, 84 punktas, 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje A ir B prieš Norvegiją, peticijų Nr. 24130/11 ir 29758/11, 108 punktas).
41. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2017 m. kovo 15 d. nutarime pažymėjo, kad Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas principas non bis in idem (už vieną teisės pažeidimą draudžiama bausti du kartus), be kita ko, reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas, tačiau šis konstitucinis principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (nutarimo 42.1, 42.2 punktai).
42. Sprendžiant, ar nebuvo pažeistas non bis in idem principas Konvencijos Protokolo Nr. 7 4 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio Konvencijos prasme; 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Nurodyti kriterijai netaikomi formaliai: ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas nurodytas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes. Non bis in idem principas draudžia persekioti ir (arba) bausti asmenį antrą kartą už pažeidimą, jeigu jis kyla iš identiškų arba iš esmės tokių pat faktų (įvykių), dėl kurių asmuo jau buvo nubaustas. Tai, jog pažeidimų, už kuriuos skiriamos baudos, sudėtys aprašytos skirtingais žodžiais, dar jokiu būdu nereiškia, kad baudžiama ne už tą patį teisės pažeidimą. Teisinėje kalboje yra įprasta naudoti abstrakčias sąvokas, todėl vienas ir tas pats veiksmas gali atitikti ir dvi kriminalinio pobūdžio bausmes nustatančias teisės pažeidimų sudėtis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis byloje Nr. A143-2619/2011).
VIII.
43. Minėti bylos duomenys patvirtina, kad baudžiamojoje byloje priimamai procesiniai sprendimai grindžiami tais pačiais faktiniais duomenimis, kaip ir mokestiniame ginče, t. y. remiamasi mokesčių administratoriaus surinktais duomenimis ir yra pasisakoma dėl tų pačių faktinių aplinkybių, kaip ir mokestiniame ginče, tiek baudžiamoji byla, tiek mokesčių įstatymų pažeidimo atvejis nagrinėjamas to paties fizinio asmens atžvilgiu. Mokesčių administratorius, turėdamas faktinius duomenis dėl nagrinėtos baudžiamosios bylos (vykdyto ikiteisminio tyrimo) ir nagrinėdamas klausimą dėl mokesčių įstatymų pažeidimo tų pačių asmenų atžvilgiu, neatsižvelgė į tai, ar vykdomi nors ir skirtingi procesai, turintys skirtingus tikslus, yra tarpusavyje susiję, todėl taip pat nevertino, ar asmeniui taikomų priemonių visuma netaps per didele našta, ar už mokesčių įstatymų pažeidimus taikomos priemonės papildys vykdomą baudžiamąjį persekiojimą, ar mokestiniame ginče galimų tokių priemonių taikymo pasekmės bus proporcingos siekiamam tikslui.
44. Mokesčių administratorius, visiškai neatsižvelgdamas į tai, kad vyksta ne tik procesas dėl mokesčių įstatymų pažeidimo, bet ir baudžiamasis persiekiojimas, neužtikrino, kad priimant sprendimą dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebus pažeisti teisės principai non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą), proporcingumo principas, tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamus sprendimus, siekiant pašalinti minėtus mokesčių administratoriaus padarytus pažeidimus. Sprendimas naikinti mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimus yra priimamas konstatuojant pagrindinių procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti sprendimo pagrįstumą, laikymosi pažeidimą remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktu.
45. Mokesčių administravimo įstatymo 156 straipsnio 1 dalis nustato ikiteisminės mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos teisę skundo dėl mokestinio ginčo (jo dalies) nagrinėjimą sustabdyti, jeigu priimamas sprendimas visiškai ar iš dalies priklauso nuo tam tikro juridinio fakto buvimo ar nebuvimo ir tokio juridinio fakto buvimas ar nebuvimas dar turi būti nustatytas teismo ar teisėsaugos institucijos. Tačiau nei Mokesčių administravimo įstatymas, nei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas aiškiai neįtvirtina vykstančio baudžiamojo persekiojimo ir baudžiamojoje byloje priimtų procesinių sprendimų reikšmės viešojo administravimo institucijoje nagrinėjamai bylai, kaip tai yra įtvirtinta nagrinėjant bylą teisme, t. y. įtvirtintas apkaltinamojo teismo nuosprendžio privalomumas nagrinėjant bylą administraciniame teisme. <...> įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti faktai yra res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį), turi prejudicinę reikšmę, <...> jie iš naujo neįrodinėjami (Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d. nutarimas). Dėl to mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą dėl mokesčio paskaičiavimo, turėtų vertinti, ar konkrečiu atveju nėra būtina vadovautis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytais faktais, kurie turi prejudicinę reikšmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimas byloje Nr. A-991-602/2017).
46. Mokesčių administratorius, atmesdamas pareiškėjos prašymus dėl patikrinimo akto tvirtinimo, mokestinio ginčo sustabdymo, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A6-238/2007, kuriame konstatuota, kad pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato.
47. Mokesčių administratorius, nagrinėdamas mokesčių mokėtojo prašymus, kuriais buvo prašoma atsižvelgti į vykstantį ikiteisminį tyrimą, į nagrinėjamą baudžiamąją bylą, turėtų vertinti, ar konkrečiu atveju toks prašymas yra pagrįstas. Minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A6-238/2007 pateiktas teisės aiškinimas negali turėti vienodos reikšmės visose mokestiniuose ginčuose, nevertinant konkretaus mokestinio ginčo aplinkybių. Minėtoje baudžiamojoje byloje buvo teisiami keli asmenys, buvo nagrinėjamas klausimas dėl kiekvieno iš jų nelegaliai gautų pajamų dydžio, ką pareiškėja ginčija nagrinėjamame mokestiniame ginče. Minėtoje baudžiamojoje byloje buvo nuspręsta dėl nelegaliai gautų pajamų konfiskavimo. Mokesčių administratorius stabdęs bylos nagrinėjimą dėl vykusio ikiteisminio tyrimo, tačiau priėmęs sprendimą neišnagrinėjus baudžiamosios bylos, neįvertino minėtų svarbių faktų dėl pareiškėjos gautų pajamų dydžio, dėl pareiškėjos galimybės laisvai disponuoti pajamomis (kurios buvo konfiskuotos), dėl teisės principų – non bis in idem ir proporcingumo, laikymosi.
48. Pirmosios instancijos teismas ir MKG netinkamai sprendė dėl mokesčių administratoriaus taikytos teisės, todėl jų sprendimai naikinami (ABTĮ 147 str.).
49. Patenkinus pareiškėjos skundą, pareiškėjos naudai priteistinas jos sumokėtas žyminis mokestis (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjos M. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą panaikinti.
Pareiškėjos M. J. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. S-46 (7-299/2016) „Dėl M. J. 2016-12-30 skundo“. Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. (24.6-31-5)FR0682-692 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“.
Grąžinti atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos iš naujo nagrinėti klausimą dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos surašyto 2016 m. spalio 6 d. patikrinimo akto Nr. (4.65)FR0680-619 patvirtinimo.
Priteisti pareiškėjai M. J. iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 45 Eur (keturiasdešimt penkis eurus 00 ct) žyminio mokesčio.
Sprendimas neskundžiamas.