Administracinė byla Nr. eAS-770-438/2017
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01514-2017-5
Procesinio sprendimo kategorija 49
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2017 m. rugsėjo 13 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo uždarosios akcinės bendrovės „Odore“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Odore“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Kauno apygardos administraciniame teisme priimtas nagrinėjimui pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Odore“ skundas dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. T-415 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo UAB „Odore“ priklausančiame bare (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas) panaikinimo.
Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, sustabdyti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. T-415 galiojimą. Nurodė, kad sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas ir negalima leisti jam sukelti bent menkiausias neigiamas pasekmes. Pažymėjo, kad ginčijamu sprendimu prekybos alkoholiniais gėrimais laikas sutrumpintas net 6 kartus ir leista jais prekiauti tik dienos metu, todėl pareiškėjas nebegalės konkuruoti su kitomis kavinėmis ir barais, pajamos sumažės daugiau kaip 94 procentais, nedengs darbuotojų atlyginimų, kitų būtinų išlaidų, veikla bus nuostolinga, neįmanoma, galimas bankrotas. Nesustabdžius ginčijamo sprendimo galiojimo, pareiškėjo grąžinimas į pirminę padėtį bus neįmanomas arba labai apsunkintas, nukentės atleisti darbuotojai, į biudžetą bus surenkama mažiau mokesčių.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 28 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Odore“ prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo netenkino.
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (toliau – ir LVAT) bylose dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.
Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad Kauno miesto savivaldybės taryba ginčijamu 2017 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. T-415 apribojo mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiką UAB „Odore“ priklausančiame bare (duomenys neskelbtini), uždraudžiant prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 14 val. iki 10 val.
Teismas atsižvelgė į pareiškėjo skunde pateiktą informaciją, kad pareiškėjas minėtu adresu jam priklausančiame bare vykdo viešojo maitinimo veiklą, todėl sprendė, kad pareiškėjui išlieka kitos verslo alternatyvos nurodytu adresu esančiame bare (prekyba maisto patiekalais, užkandžiais, dienos pietumis). Teismas vertino, kad mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimas nuo 14 val. iki 10 val. (leidžiant prekiauti nuo 10 val. iki 14 val.), nesudarys sąlygų visiškai nutraukti viešojo maitinimo veiklą ar atleisti darbuotojus. Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų (Kasos knygos išrašų, Kontrolinių kasos juostų išrašų) teismas nustatė, kad pareiškėjas per 14 dienų iš viešojo maitinimo veiklos gavo 11 385 Eur pajamų. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad pajamos nuo 10.00 val. iki 14.00 val. sudaro vidutiniškai 42,74 Eur, ir tokiu būdu vieno mėnesio (30 dienų) pajamos sudarytų 1 282,20 Eur. Teismas pažymi, kad ginčijamu sprendimu yra apribotas laikas prekiauti alkoholiniais gėrimais, o ne vykdyti viešojo maitinimo veiklą. Taigi, viešojo maitinimo veiklą vykdant visą dieną, akivaizdu, kad mėnesio pajamos bus didesnės nei vykdant viešojo maitinimo veiklą nuo 10 val. iki 14 val. Be to, pareiškėjui išlieka galimybė plėsti vykdomą viešojo maitinimo veiklą bare, vykdyti kitą leistiną (nedraudžiamą) veiklą. Kita vertus, nagrinėjamoje byloje įrodžius atsakovo veiksmų neteisėtumą, pareiškėjas turėtų galimybę išsireikalauti galimus materialius nuostolius jo patirtai žalai atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Savivaldybė visuomet bus pajėgi atlyginti su ginčijamo sprendimo vykdymu galimai susijusią žalą.
Teismas pastebėjo, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones neturi būti grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su ginčo sprendimu iš esmės. Prima facie (lot. k. iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto neteisėtumo ar nepagrįstumo, nagrinėjamu atveju, teismas nenustatė, tačiau visi pareiškėjo argumentai dėl ginčijamo sprendimo galimo neteisėtumo bus įvertinti bylos nagrinėjimo metu. Pareiškėjo nurodytos LVAT nutartys negali turėti lemiamos reikšmės sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą, nes kiekvienu atveju vertinamos tuo metu ir toje konkrečioje situacijoje susiklosčiusios aplinkybės.
Įvertinęs aptartas aplinkybes, pareiškėjo pateiktus duomenis (dokumentus), teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nėra tikslingas, proporcingas, atitinkantis šalių ir viešojo interesų pusiausvyrą, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikė.
III.
Pareiškėjas UAB „Odore“ pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti panaikinti 2017 m. liepos 28 d. Kauno apygardos administracinio teismo nutartį ir pareiškėjo UAB „Odorė“ prašymą tenkinti.
Pareiškėjas nesutinka su teismo pozicija dėl pareiškėjo verslo alternatyvos, apribojus pareiškėjui prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 14 val. iki 10 val., ir pareiškėjo galimybės išsireikalauti patirtus nuostolius iš atsakovo. Mano, kad tokia teismo pozicija yra deklaratyvi, o ją paneigia byloje esantys įrodymai.
Nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, mano, kad teismas spręsdamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, nukrypo nuo aktualios Lietuvos vyriausiojo admnistracinio teismo praktikos.
Pasak pareiškėjo, teismas ignoravo faktą, kad Sprendimas, kurio galiojimą prašoma sustabdyti, yra akivaizdžiai neteisėtas, o skundas prima facie (lot. k. iš pirmo žvilgsnio) pagrįstas.
Pareiškėjo teigimu, jis išdėstė motyvus, patvirtinančius Skundo reikalavimų pagrįstumą bei išsamiai ir motyvuotai nurodė, kad Sprendimas yra visiškai be motyvų – nėra absoliučiai jokio paaiškinimo, kodėl pareiškėjo prekybos alkoholiniais gėrimais laikas Sprendimu yra ribojimas nuo 14 val. iki 10 val. ir, kodėl leista prekiauti alkoholiniais gėrimais tik 4 valandas (nuo 10 val. iki 14 val.), kai už sienos esančioje parduotuvėje „Šilas“ ((duomenys neskelbtini)) alkoholiniais gėrimais prekiaujama iki 22 val. Būtent šios priežastys patvirtina Sprendimo neteisėtumą, todėl jis turi būti panaikintas, tačiau teismas dėl šių pareiškėjo išdėstytų aplinkybių nepasisakė ir skundo reikalavimų prima facie pagrįstumo nevertino.
Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, susijusių su pareiškėjo verslo kritusiu pelningumu, dėl ko pareiškėjas bus priverstas veiklą nutraukti arba bankrutuoti, o pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymas bus neįmanomas ir pareiškėjo pažeistos teisės nebus atkurtos.
Pareiškėjo teigimu, dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko sutrumpinimo, jo mėnesio pajamos sumažės daugiau kaip 94 proc. ir sudarys tik 1282,2 EUR/mėn. Realiai pajamos sumažėtų dar daugiau, kadangi maistas pareiškėjo bare įprastai yra perkamas tik kartu su alkoholiniais gėrimais.
Nurodo, kad pareiškėjas turi 7 darbuotojus, kuriems moka vidutinį 262,22 EUR atlyginimą, kas per mėnesį sudaro 1 835,54 EUR. Be to, kiekvieną mėnesį jis privalo mokėti lizingo įmokas, kurios sudaro 298,04 EUR/mėn., įmokas bankui pagal MSMA paskolos sutartį, kas sudaro apie 270 EUR/mėn., nuomos mokestį už Baro patalpas – 780 EUR/mėn. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo vieno mėnesio išlaidos yra didesnės nei po Sprendimo įsigaliojimo galimos gauti pajamos. Todėl akivaizdu, kad pareiškėjo pajamų sumažėjimas yra esminis ir turi lemiamą reikšmę, sprendžiant klausimą dėl veiklos tęstinumo bei galimo bankroto. Pasak pareiškėjo, šių išdėstytų aplinkybių ir motyvų pirmosios instancijos teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė.
Pareiškėjo teigimu, teismas taip pat neįvertino, kad Sprendimo galiojimas suponuoja ir kitus realius, neatitaisomus neigiamus padarinius pareiškėjui, t. y. darbuotojų atleidimo grėsmė, be to, pareiškėjas neturės galimybių užtikrintai atgauti viso 100 proc. dėl Sprendimo galiojimo negautų pajamų, taip pat jis praras dalį pastovių lankytojų ir bus nepajėgus konkuruoti net su šalia ((duomenys neskelbtini)) esančia parduotuve, kurioje alkoholiniais gėrimais prekiaujama iki 22 val., t. y. net kelis kartus ilgiau. Be to, pasak pareiškėjo, dėl akivaizdžiai neteisėto Sprendimo galiojimo į biudžetą negrįžtamai bus surinkta mažiau mokesčių. Taigi nesustabdžius Sprendimo galiojimo, palankaus teismo sprendimo įvykdymas taps neįmanomas arba ženkliai pasunkės. Tokiu būdu reikalavimo užtikrinimo priemonių nepritaikymas suponuoja realius, neatitaisomus neigiamus padarinius pareiškėjo atžvilgiu.
Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose (2014 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-525-208/2014, 2014 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-525-182/2014) ir nurodo, kad teismas spręsdamas pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turėjo į jas atsižvelgti ir priimti pareiškėjui palankų sprendimą.
Taip pat atkreipia dėmesį į LVAT 2014 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-556-111/2014 ir 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-556-121/2014, kuriose buvo paliktos galioti pirmosios instancijos teismo nutartys, kuriomis buvo patenkinti prašymai taikyti identiškas reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti tokie patys sprendimai kitų subjektų atžvilgiu.
Teismas negalėjo nukrypti nuo jau suformuotos praktikos ir turėjo užtikrinti principą, kad vienodos bylos būtų sprendžiamos vienodai, tačiau šioje byloje teismas pasielgė priešingai, tokiu būdu pažeisdamas Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį.
Pareiškėjo teigimu, egzistuoja visos ABTĮ 70 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis turi būti panaikinta, kaip neteisėta, o pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo patenkintas.
Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.
Atsakovas sutinka su pirmosio instancijos teismo argumentais ir padarytomis išvadomis, ir mano, kad teismas visiškai pagrįstai 2017 m. liepos 28 d. nutartyje nurodė, kad nėra prima facie (lot. k. iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto neteisėtumo ar nepagrįstumo, nes skundžiamame sprendime yra nurodytos tiek teisės normos, kuriomis vadovautasi, tiek faktiniai duomenis, kuriais remtasi. Pažymi, kad Kauno miesto savivaldybės taryba, priimdama skundžiamą sprendimą, vertino Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Dainavos seniūnijos pateiktą informaciją, gyventojų skundus, bei vadovavosi teisės aktais. Pažymėjo, kad prekyba alkoholiu visą parą turi tiesioginę įtaką padaromų nusikaltimų skaičiui, nusikaltėlių brutalumui, sunkioms fizinėms ir turtinėms pasekmėmis, neigiamam miesto įvaizdžiui, neigiamai veikia visuomeninio gyvenimo sritis ir mažina gyventojų saugumą. Kauno miesto savivaldybės taryba negali ir neturi teisės rizikuoti žmonių saugumu, priešingai, turi pareigą rūpintis gyventojų sveikata ir socialine gerove, užtikrinti saugią aplinką ir šią pareigą vykdo.
Pažymi, kad šiuo atveju tiek policijos komisariato pateikta medžiaga apie prekybos alkoholiniais gėrimais metu užfiksuotus teisės pažeidimus, ir pardavimo vietų prieigose užfiksuoti nusižengimai, trikdantys viešąją rimtį ir tvarką, ir turintys tiesioginę įtaką nesaugios gyventojams aplinkos sukūrimui, tiek seniūnijos ir gyventojų pateikta informacija patvirtina neabejotiną sąsają tarp pareiškėjo prekybos alkoholiniais gėrimais ir šiose vietovėse daromų viešojo intereso gynimo prasme netoleruotinų teisės pažeidimų, atsižvelgiant į tai, kad savivaldybės tarybai įstatymo suteikta diskrecijos teisė, siekiant pozityvių tikslų, apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, sudarė teisėtą pagrindą Kauno miesto savivaldybės tarybai priimti ginčijamą sprendimą.
Atsakovo teigimu, pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės grindžia finansinių sunkumų grėsme ir dėl to galinčiomis kilti neigiamomis pasekmėmis. Atsižvelgia į LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose ir pažymi, kad pareiškėjas atskirajame skunde nurodydamas, kad „pajamos sumažės daugiau kaip 94 proc. ir sudarys tik 1282,2 EUR/mėn“, šių paskaičiavimų nepagrindžia jokiais objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais), t. y. finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais (pavyzdžiui, duomenimis apie rinkos situacijos pokyčius, vykdomos ekonominės veiklos tolesnio vystymosi perspektyvas bei tendencijas).
Kauno miesto savivaldybės nuomone, atsižvelgiant į pareiškėjo motyvus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, ir byloje esančius duomenis, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrįsto pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes byloje nėra duomenų, sudarančių pakankamą pagrindą spręsti, jog nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Atsakovas dėl pareiškėjo atskirajame skunde nurodytų argumentų, jog teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose, nurodo, kad skundo reikalavimų, susijusių su skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna specifinis, todėl, sprendžiant skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, iš esmės negalima tapatinti atskirų bylų faktinių situacijų. Šiuo atveju skiriasi nagrinėjamos bylos ir pareiškėjo nurodytos bylos faktinės aplinkybės, todėl pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas turi būti sprendžiamas individualiai, t. y. įvertinus šioje byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją.
Papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamu Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu nėra apribojama pareiškėjo jokia kita veikla, darbo laikas ar pan., todėl argumentas, kad vien dėl alkoholio pardavimo licencijos laiko ribojimo gali tekti atleisti darbuotojų kaip tik patvirtina, kad pareiškėjo įmonė alkoholio prekybos vietose užsiima faktiškai ne maisto ruošimo, maitinimo įstaigos veikla, bet iš esmės vykdo alkoholinių gėrimų prekybą ištisą parą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartis, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).
Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, taip pat turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-222/2010).
Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pagal nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančią ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas siejamas su aplinkybe, ar proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, tačiau kai kurios bendrosios taisyklės, suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje iki 2016 m. liepos 1 d., lieka aktualios taikant nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančią ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį.
Taigi šiuo atveju pareiškėjas, prašydamas pirmosios instancijos teismo sustabdyti ginčijamo Sprendimo galiojimą, turėjo nurodyti argumentus, dėl kurių reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra būtinas, ir pateikti tai pagrindžiančius įrodymus.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia, kad būtų laikinai sustabdytas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. T-415 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo UAB „Odore“ priklausančiame bare (duomenys neskelbtini)“ galiojimas, kuriuo pareiškėjui UAB „Odore“ priklausančioje prekybos vietoje buvo apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas, uždraudžiant prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 14 val. iki 10 val.
Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pareiškėjas grindė tuo, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjui, taip pat skundžiamas Sprendimas prima facie yra neteisėtas, jame nenurodyti motyvai, kuriais remiantis priimtas Sprendimas.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo motyvus, pagrindžiančius reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymą, įvertinusi administracinėje byloje nagrinėti priimtus reikalavimus ir byloje esančius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrįsto pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų, sudarančių pakankamą pagrindą spręsti, jog nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, per se nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio mėn. 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012 ir kt.). Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo teiginiai dėl žalos padarymo yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokius nuostolius, netenkinus pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, patirtų pareiškėjas ir pan. Pareiškėjo nurodyti argumentai, kad ženkliai sumažės pajamos ir įmonė turės bankrutuoti, yra hipotetiniai ir nukreipti į ateitį. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie tai, kokio dydžio pajamas gauna būtent iš prekybos alkoholiniais gėrimais, ir kiek jų netektų dėl draudimo jais prekiauti Sprendime nurodytu laiku, taip pat kokią pajamų dalį šios pajamos sudaro bendroje pareiškėjo finansinėje apskaitoje. Netgi pareiškėjui pateikus duomenis, kad didesnę dalį jo pajamų sudaro pajamos už alkoholinius gėrimus ginčo bare, tai nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi pareiškėjo individualūs verslo interesai negali būti vertinami kaip svaresni už Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (53 str. 1 d., 3 d.) bei kituose teisės aktuose įtvirtintą valstybės siekį apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką, t. y. visos visuomenės (jos dalies) viešąjį interesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje AS-810-146/2016, 2017 m. liepos 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-570-525/2017). Be to, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas kaip viešojo maitinimo paslaugas teikiantis juridinis asmuo, turi galimybes bei sąlygas imtis priemonių, kurios sušvelnintų priimto nutarimo pasekmes įmonei. Todėl šiuo atveju pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pakankamo pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus dėl kitose analogiško pobūdžio bylose priimtų nutarčių taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pažymi, kad pareiškėjo atskirajame skunde nurodytose bylose ir nagrinėjamoje byloje skiriasi faktinės aplinkybės, be to, kaip pagrįstai atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo atsakovas, prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas turi būti sprendžiamas individualiai, t. y. įvertinus šioje byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją. Pažymėtina, kad vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nagrinėjant analogiško pobūdžio klausimus, reikalavimo užtikrinimo priemonės nebuvo taikomos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje AS-810-146/2016, 2017 m. liepos 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-570-525/2017).
Atsižvelgusi į pareiškėjo išdėstytų argumentų visumą ir įvertinusi pareiškėjo pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Pareiškėjas tikėtinai nepagrindė reikalavimo pagrįstumo ir to, jog būtent dabartinėje situacijoje nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, ateityje dar gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, susijusi su ginčijamo Sprendimo galiojimo laikinu nesustabdymu, ir kad būtent laikinas Sprendimo galiojimo sustabdymas užkirstų kelią tokiai žalai atsirasti. Pažymėtina, kad iš esmės pasikeitus situacijai, klausimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo šioje byloje galėtų būti svarstomas iš naujo. Todėl įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Kartu pastebėtina, jog ši teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjui bet kurioje proceso stadijoje pateikti teismui naują (motyvuotą ir pagrįstą įrodymais) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012 ir kt.).
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas ABTĮ normas, pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija