Administracinė byla Nr. eA-1085-662/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03441-2017-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. kovo 21 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, atstovaujama bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“) dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas V. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, toliau – ir Ministerija, atsakovas), 1 408,52 Eur turtinės žalos, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 1 200 Eur neturtinės žalos.
2. Skunde nurodė, kad pareiškėjas su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 13 d. sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį, kuria įsigijo sau, žmonai ir 2 vaikams poilsinę 7 dienų kelionę lėktuvu į Egipto kurortą Šarm el Šeichą su apgyvendinimu 5 žvaigždučių viešbutyje ir maitinimu (viskas įskaičiuota) nuo 2014 m. lapkričio 16 d. iki 2014 m. lapkričio 22 d. Už kelionę iš viso sumokėjo 5 117 Lt (1 481,98 Eur). Tačiau kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į likviduojamą Valstybinį turizmo departamentą prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) dėl išlaidų kelionei kompensavimo, tačiau jam buvo grąžinta tik 73,46 Eur suma. Pareiškėjas paaiškino, jog turtinė žala jam kilo dėl netinkamai perkeltų 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų“ (toliau – ir Direktyva) nuostatų į nacionalinę teisę ir dėl to neužtikrinto visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Pažymėjo, kad draudimo sumos, kuria buvo apdrausta UAB „Freshtravel“ veikla, neužteko visiškai įgyvendinti Direktyvoje keliamų reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, jo teisę į neturtinės žalos atlyginimą patvirtina Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2002 m. kovo 12 d. sprendimas byloje Nr. C-168/00, kuriame nurodyta, jog dėl netinkamo atsakovo teisinio reguliavimo, susijusio su turizmo paslaugų teikimu, pareiškėjas ir jo šeimos nariai nukentėjo, o būtent neišvyko į suplanuotą kelionę ir atsidūrė tokioje situacijoje, kai iš viso nežinojo, ar jiems bus grąžinti sumokėti pinigai už kelionę. Dėl šio nežinojimo, anot pareiškėjo, jis patyrė stresą, neigiamas emocijas. Be to, nuo UAB „Freshtravel“ nemokumo paskelbimo yra praėję daugiau kaip dveji metai ir visą tą laiką pareiškėjas laukė, kol kas nors iš valstybės institucijų grąžins visus sumokėtus pinigus už kelionę.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei jokie kiti teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Atsakovo teigimu, nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, kad valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus – yra neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę direktyvos nuostatas, kadangi spręsti, ar į nacionalinę teisę Lietuvos valstybė yra tinkamai perkėlusi direktyvos nuostatas, gali tik Europos Komisija arba ESTT. Atsakovas teigė, kad Direktyvos 7 straipsnis į Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas) 8 straipsnio 1 dalį yra perkeltas. Ministerijos nuomone, 158,69 Eur vizų mokesčiai kaip turtinės žalos atlyginimas pareiškėjui negali būti priteisiami iš valstybės, nes, vadovaujantis Turizmo įstatymo 8 straipsniu, UAB „Freshtravel“ turėto prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių. Be to, atsakovo įsitikinimu, į bylą pateikti pareiškėjo įrodymai nepatvirtina skundo reikalavimo priteisti turtinę žalą. Pabrėžė, jog paslaugų sutartis nėra pasirašyta nė vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad ši sutartis apskritai buvo sudaryta. Be to, iš į bylą pateiktų mokėjimo nurodymų matyti, jog pareiškėjas pervedė lėšas į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą. Anot Ministerijos, pareiškėjas pirmiausia turi reikšti kreditorinį reikalavimą bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų. Ministerija taip pat pabrėžė, jog teisės aktai nenustato, jog neturtinė žala atlyginama kelionės neįvykimo atveju. Lingvistiškai aiškinant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.754 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisės normą, matyti, kad pareiga atlyginti neturtinę žalą siejama su jau prasidėjusia kelione. Be to, neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų atlikti neteisėti veiksmai, vadinasi, neegzistuoja visuma sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei ir dėl neturtinės žalos atlyginimo atsirasti.
6. Pabrėžė, jog ginčo teisiniam santykiui yra aktuali nuo 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusi Turizmo įstatymo redakcija, t. y. tos teisės normos, kurios galiojo, kai kelionių organizatorius tapo nemokus, o pareiškėjas remiasi iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusios Turizmo įstatymo redakcijos 8 straipsnio 7 dalyje numatytu prievolių įvykdymo užtikrinimu. Departamento teigimu, Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis. Atkreipė dėmesį, jog kelionių organizatorių turėto prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčius, atitinkamai, vizos mokesčio, kaip turtinės žalos atlyginimo, negali būti reikalaujama ir iš atsakovo. Be to, patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka. Departamento nuomone, pareiškėjas neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą, nes CK 6.754 straipsnio 5 dalis nenustato galimybės atlyginti neturtinę žalą dėl apskritai neįvykusios kelionės. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad patyrė stresą, neigiamas emocijas, nepatogumus ir išgyvenimus, nei įrodymų, pagrindžiančių prašomos atlyginti neturtinės žalos dydį.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 1 315,84 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. spalio 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 13 d. sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT003442 ir įsigijo kelionę į Egiptą 4 asmenims, už kurią sumokėjo 5 117 Lt (1 481,98 Eur) (2014 m. spalio 11 d. mokėjimo nurodymas Nr. 23 ir 2014 m. spalio 13 d. mokėjimo nurodymas Nr. 24). Kelionė nebuvo suorganizuota, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. 2014 m. lapkričio 14 d. pareiškėjas kreipėsi į Departamentą dėl išlaidų kelionei kompensavimo, tačiau UAB „Freshtravel“ draudimo bendrovė „Ergo“ į pareiškėjo sąskaitą 2015 m. spalio 29 d. pervedė tik 73,46 Eur.
9. Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio, 6.249 straipsnio nuostatomis, Direktyvos 7 straipsniu, Turizmo įstatymo 8 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtinto Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas, redakcija, galiojusi nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. kovo 10 d.) 33 punktu, ESTT praktika.
10. Teismas pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas.
11. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjusio iš esmės analogišką faktinėmis aplinkybėmis administracinę bylą dėl nuostolių, turisto patirtų kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo (Nr. eA-990-502/2017), 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje padarytomis išvadomis. Kadangi nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčui aktualios faktinės aplinkybės buvo iš esmės analogiškos, teismas darė išvadą, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga, dėl to pareiškėjas patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi jam atlyginti.
12. Pareiškėjas nurodė, jog patyrė 1 408,52 Eur turtinę žalą, t. y. tokia suma jam nebuvo kompensuota už neįvykusią kelionę. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, jog iš minėtos sumos 92,68 Eur (80 Lt x 4 = 320 Lt) sudaro mokestis už vizas. Pagal Turizmo paslaugų teikimo sutarties standartines sąlygas, patvirtintas Departamento direktoriaus 2003 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 18-V, vizų įforminimas gali būti įtraukiamas į paketo kainą, tačiau mokestis už vizą yra laikomas papildoma paslauga, nepatenkančia į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį. Teismas sprendė, kad kelionių organizatorių turėto prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčius, atitinkamai, išlaidos, patirtos vizos mokesčiui, negali būti įtraukiamos į atlygintinos turtinės žalos dydį, todėl pareiškėjui atlygintina 1 315,84 Eur (1 408,52 Eur – 92,68 Eur) turtinė žala.
13. Teismas Ministerijos teiginius, kad pareiškėjo pateikti įrodymai nepatvirtina reikalavimo priteisti turtinę žalą, nes turizmo paslaugų teikimo sutartis nepasirašyta, o piniginės lėšos pervestos ne UAB „Freshtravel“, o UAB „Cherry Media LT“, vertino kritiškai. Pažymėjo, kad iš surinktų įrodymų galima daryti išvadą, jog pareiškėjas tiek mokėjimą pagal sutartį, tiek ir turizmo paslaugų sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, iš šios sutarties teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, kas savaime neleidžia teigti, jog sutartis nesudaryta (CK 1.73 straipsnio 2 dalis, 1.76 straipsnio 2 dalis). Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas UAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę pirko per UAB „Cherry Media LT“ valdomą interneto svetainę „beta.lt“, todėl tai, kad dalis lėšų sumokėtą ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, o prekybos agentui, nepaneigia fakto, jog pareiškėjas sumokėjo 5 117 Lt sumą už ginčo kelionę.
14. Teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendė, jog pareiškėjui iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Nagrinėjamu atveju skundas priimtas 2017 m. spalio 24 d., todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.
15. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš neįvykusios kelionės ir reikalavimą grindė CK 6.754 straipsnio 5 dalies, kurioje teigiama, kad, jeigu dėl netinkamo sutarties vykdymo, už kurį atsako kelionės organizatorius, turisto pagrįsti ir protingi lūkesčiai neišsipildo ir dėl to jis lieka nepatenkintas kelione, jis turi teisę reikalauti atlyginti ir neturtinę žalą, nuostatomis. Teismas šiuo atveju sutiko su Ministerijos ir Departamento pozicija, kad CK 6.754 straipsnio 5 dalis taikytina įvykusios kelionės atveju. Nagrinėjamu atveju kelionė apskritai neįvyko. Be to, pareiškėjo neigiami išgyvenimai iš esmės yra susiję su kelionių organizatoriaus įsipareigojimų, numatytų kelionių sutartyse, neįvykdymu, o ne su valstybės institucijų galimai neteisėtais veiksmais. Nesant nustatytų neteisėtų valstybės institucijų (jos pareigūnų) veiksmų nurodytu aspektu, nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą.
III.
16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
17. Atsakovas teigia, jog teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, t. y. sprendime nėra nei vieno motyvo, kuriuo remiantis teismas sprendė, jog egzistuoja CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Taip pat pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė ABTĮ įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Taip pat teismas pažeidė ES Sutartyje nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas spręsti klausimus dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES teisės pažeidimą.
18. Atsakovas pažymi, kad teismas netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju neegzistuoja visuma sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Atsakovo teigimu, Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai.
19. Atsakovo manymu, teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas buvo sumokėjęs už keturias vizas 92,68 Eur, nes, kaip matyti iš pateiktos 2014 m. spalio 13 d. turizmo paslaugų sutarties, pagal šią sutartį mokėtina suma apima ne keturias, bet aštuonias vizas. Todėl teismas turėjo atimti aštuonių vizų mokesčius – 185,36 Eur.
20. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Ministerijos teigimu, byloje pateikta tarp pareiškėjo ir kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ sudaryta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta. Be to, pareiškėjas pinigus mokėjo ne UAB „Freshtravel“, tačiau UAB „Cherry Media LT“.
21. Atsakovo manymu, šiuo atveju pareiškėjas įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ bankroto byloje patvirtintus finansinius reikalavimus ir pagal šioje byloje priimtą teismo sprendimą.
22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.
23. Departamentas sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Atkreipia dėmesį, kad atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, išsamiai išdėstė faktines aplinkybes bei pasisakė dėl pareiškėjo patirtos turtinės žalos ir jos dydžio.
24. Pareiškėjas V. L. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
k o n s t a t u o j a:
IV.
26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, galimai atsiradusios dėl netinkamo Europos Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatų, susijusių su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinius teisės aktus, atlyginimo.
27. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį. Kelionių organizatorius tapo nemokus ir dėl to kelionės nesuorganizavo, o pareiškėjui buvo grąžinta tik dalis už įsigytą kelionės paketą sumokėtos sumos, todėl jis patyrė nuostolių.
28. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju valstybė atliko neteisėtus veiksmus ir, vadovaudamasis CK 6.271 straipsniu, konstatavo, jog yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjui iš atsakovo turtinę žalą. Teismas konstatavo, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, pasiekimo, todėl yra pagrindas pareiškėjui negrąžintą 1 315,84 Eur sumą (iš pareiškėjo prašomos priteisti 1 408,52 Eur sumos atėmus pareiškėjo sumokėtą 92,68 Eur dydžio pinigų sumą už vizas) priteisti kaip turtinės žalos atlyginimą. Teismas taip pat priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos.
29. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde nurodo, kad nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos Respublika neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises, taip pat atsakovas teigia, jog pareiškėjui suteikiama teisė gauti dvigubą žalos atlyginimą. Atsakovas nesutinka ir su byloje nustatyta faktine aplinkybe, t. y. kad pareiškėjas su kelionių organizatoriumi sudarė sutartį.
30. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad reikalavimas atlyginti žalą privalo būti tenkinamas tik nustačius viešosios atsakomybės sąlygas: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
31. Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. ESTT, aiškindamas Direktyvos nuostatas, nurodė, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (žr., pvz., 1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt. C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.).
32. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, ESTT yra aiškiai nurodęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., 2014 m. sausio 16 d. ESTT nutarties Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszagi Fióktelepe ir Magyar Allam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.). Minėta Direktyva įgyvendinama Lietuvos Respublikos turizmo įstatymu.
33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas iš esmės analogišką situaciją dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimo įvertino Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą ir pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).
34. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012), ES teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). ES direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (ES Sutarties 288 str. 3 d.). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal ES sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr., pvz., 2008 m. balandžio 15 d. sprendimo byloje Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., 41 p.). Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 42 p.). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi ES Sutarties 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr., pvz., ESTT 1984 m. balandžio 10 d. sprendimo byloje Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, C-14/83, 26 p.; 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimo byloje Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395, 8 p.; 2004 m. spalio 5 d. ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584, 113 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę ES teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios ES sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (šiuo klausimu žr. jau minėto ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.).
35. ES ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina pažymėti ir tai, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (žr., pvz., ESTT 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose B. ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C-403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-12/2011; 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-928-492/2015).
36. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas ES teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos. Taigi konstatuotina, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).
37. ESTT praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę ėmė formuoti 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose A. F. ir D. B. ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428. ESTT konstatavo, kad Europos Sąjungos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.
38. Teisėjų kolegija pažymi, kad ESTT yra aiškiai nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytų garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (žr., pvz., 1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo byloje Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Tame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.). Taigi Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti ESTT praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai (t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas) aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina pagrįstai nustatyta.
39. Dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlygos, teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas šios sąlygos nustatymo klausimą Direktyvos 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar atitinkamos valstybės narės įtvirtintų kriterijų, taikomų nustatant minėtos garantijos dydį, paskirtis ar poveikis – apriboti šia garantija dengtinos rizikos dydį; jeigu toks ribojimas būtų nustatytas, šie kriterijai būtų akivaizdžiai nesuderinami su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis, todėl sudarytų pakankamai rimtą Europos Sąjungos teisės pažeidimą, dėl kurio, jei būtų nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, galėtų kilti atitinkamos valstybės narės atsakomybė (žr., pvz., ESTT 2014 m. sausio 16 d. nutarties byloje I. B. ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszagi Fióktelepe ir Magyar Allam, C-430/13, EU:C:2014:32, 47 p.).
40. Teisėjų kolegija, įvertinusi Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reguliavimą, daro išvadą, jog nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas ESTT praktikoje. Tokiu būdu antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.
41. Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas klausimą, ar egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp nevisiško Direktyvos perkėlimo ir asmenų patirtos žalos, jei būtų įrodyta, kad kelionių organizatorius veikė neapgalvotai arba iškilo nenumatytų aplinkybių, konstatavo, jog valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti nuneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar neįprastų, nenumatytų aplinkybių atsiradimu. Aplinkybės, kurios nesudarytų kliūčių nuostolių atlyginimui ar repatriacijai, jei garantijų sistema būtų įgyvendinta pagal Direktyvos 7 straipsnio reikalavimus, nepaneigia tiesioginio priežastinio ryšio egzistavimo. Todėl, nustačius tiesioginį priežastinį ryšį, valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti paneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar iškilusiomis nenumatytomis aplinkybėmis (jau minėto ESTT sprendimo byloje Walter Rechberger, 75–77 p.).
42. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos 7 straipsniu garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjas patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.
43. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo pozicija, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr., pvz., ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp A. F. ir Italijos Respublikos ir tarp D. B. ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du Pecheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt.). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo.
44. Taip pat nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėjas sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. Tai, kad 2014 m. spalio 13 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT003442 nebuvo šalių pasirašyta, nagrinėjamu atveju nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo (dėl kelionės į Šarm el Šeichą), kadangi pareiškėjas pervedė atitinkamą Paslaugų sutartyje nurodytą sumą turizmo paslaugai gauti, nurodydamas mokėjimo paskirtis: „Sąskaita išankstiniam apmokėjimui NK Nr. 2014-10-13“, „Beta.lt order 413709969“ (UAB „Beta.lt“ ir UAB „Cherry Media Lt“ yra tas pats juridinis asmuo). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog minėta suma buvo pervesta už UAB „Freshtravel“ pareiškėjui turėtą suorganizuoti kelionę, nors dalis sumos ir buvo pervesta ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, o UAB „Cherry Media LT“.
45. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteisė turtinę žalą, atitinkančią negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo iš UAB „Freshtravel“.
46. Teisėjų kolegija pastebi, kad pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, išlaidos, patirtos įsigyjant vizas turistinėms kelionėms laikomos neatsiejamai susijusiomis su kelionių organizatoriaus organizuotomis kelionėmis, kurios neįvyko dėl minėto kelionių organizatoriaus nemokumo, todėl šių pareiškėjo išlaidų atimti iš prašomos priteisti turtinės žalos nėra pagrindo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjui nepriteisė turtinės žalos atlyginimo už patirtas išlaidas vizoms į Egiptą, tačiau, atsižvelgiant į non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principą, kadangi apeliacinį skundą byloje pateikė tik atsakovas, pareiškėjui priteisiamos turtinės žalos atlyginimas nėra didinamas.
47. Pažymėtina, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinę žalą, pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
48. Be to, nors atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde tvirtina, jog teismas įvertino Turizmo įstatymą ir Seimo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, jis šio teiginio nedetalizuoja, t. y. nenurodo, kaip būtent toks vertinimas pasireiškia. ABTĮ 3 straipsnis, priskirdamas administracinių teismų kompetencijai nagrinėti viešojo administravimo srities ginčus, nustato, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, neviršijo šiame straipsnyje įtvirtintos administracinio teismo kompetencijos.
49. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas faktines aplinkybes, aiškino bei taikė materialinės teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.
50. Pareiškėjas teismo prašo priteisti 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, kurios susidarė už advokato V. J. pareiškėjui teiktas teisines paslaugas: teisines konsultacijas (50 Eur), dokumentų teisinę analizę (100 Eur), atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (250 Eur). Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokie veiksmai kaip susitikimas su klientu, teismų praktikos analizė ir teisinės pozicijos formavimas, kliento dokumentų analizė Rekomendacijose nėra numatyti ir atskirai minėtiems veiksmams atlikti turėtų išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-527/2008). Todėl šiuo atveju pareiškėjo prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nurodytos teisinės paslaugos vertintinos bendrai kaip atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimas.
51. Pagrįsdamas prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas pareiškėjas pateikė 2018 m. sausio 19 d. sutartį dėl teisinės pagalbos Nr. VJA-7/2018, 2018 m. sausio 19 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. AVJ-8/2018 ir 2018 m. sausio 22 d. mokėjimo nurodymą.
52. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistinas maksimalus koeficientas yra 1,3. Pareiškėjo atsiliepimas į apeliacinį skundą buvo surašytas 2018 metų pirmąjį ketvirtį, todėl šiuo atveju aktualus 2017 metų trečiojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (850,80 Eur). Taigi maksimali priteistina suma už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 1 106,04 Eur (1,3 × 850,80 Eur). Kaip minėta, už atsiliepimą į apeliacinį skundą prašoma priteisti 400 Eur, t. y. mažesnę nei maksimali už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistina sumą. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pagal Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, atsižvelgusi į bylos pobūdį bei tai, kad pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą didžioji dalis informacijos buvo perkelta iš bylos medžiagos (ankstesnių procesinių dokumentų), todėl neturėjo pareikalauti iš advokato maksimaliai didelių darbo ir laiko sąnaudų, sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas mažinti prašomą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą, todėl V. L. priteistina 250 Eur išlaidų, susijusių su administracinės bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti pareiškėjui V. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Dalia Višinskienė
Skirgailė Žalimienė