Administracinė byla Nr. A-2143-556/2017
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00146-2015-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. lapkričio 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas L. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 4) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. gegužės 14 d. jis buvo perkeltas į drausmės grupę vieneriems metams ir patalpintas į kamerą Nr. 122. Šioje kameroje buvo netinkamas apšvietimas, todėl dėl kameros lempų pakeitimo 2014 m. gegužės 20 d. prašymu kreipėsi į Kybartų PN administraciją, tačiau jo prašymas nebuvo patekintas. Vėliau jis buvo perkeltas į kamerą Nr. 123, dėl kurios netinkamo apšvietimo taip pat kreipėsi į Kybartų PN administraciją, tačiau ir į šį jo prašymą nebuvo reaguota. Dėl netinkamo apšvietimo pablogėjo jo regėjimas, skaitant ir rašant reikia naudoti akinius, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kybartų PN, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 16–18) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas nurodė, kad Kybartų PN po 2006 metų nebuvo rekonstruoti, todėl nesivadovauja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) tose srityse, kuriose reikalinga rekonstrukcija (Higienos normos HN 76:2010 2 p.). Pažymėjo, kad pareiškėjui nešioti akinius rekomenduota dar vaikystėje, tačiau iki šiol jų nenešiojo. 2015 m. sausio mėn. pareiškėjas buvo konsultuotas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (nustatyta (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos, todėl atsakovui nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
II.
5. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu (b. l. 41–44) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2016 m. gegužės 26 d. nutartimi (b. l. 73–77) Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimą panaikino ir grąžino bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.
7. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu (b. l. 86‑89) pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, jam kalint kamerose Nr. 122 ir Nr. 123, buvo pažeista, pareiškėjo reikalavimą dėl 5 000 Eur neturtinės žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.
8. Teismas vadovavosi Higienos normos HN 76:2010 6 ir 22 punktais, be to, iš Marijampolės visuomenės sveikatos centro Vilkaviškio skyriaus 2014 m. rugpjūčio 28 d. rašto Nr. (5D-2)-238 ir 2015 m. vasario 3 d. rašto Nr. (5D-2)-32 nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu atlikus kamerų Nr. 122 ir 123 dirbtinio apšvietimo matavimus, buvo nustatyta, jog šių kamerų dirbtinė apšvieta neatitiko Higienos normos 22 punkto reikalavimų. Šie duomenys kitais objektyviais įrodymais nepaneigti, duomenų, kad nustatyti pažeidimai buvo operatyviai pašalinti, į bylą nepateikti, todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.
9. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad dėl netinkamo kamerų apšvietimo nusilpo jo regėjimas, skaitant ir rašant turi naudoti akinius, nustatė, jog pareiškėjas pirmą kartą dėl gydytojo konsultacijos kreipėsi 2015 m. sausio 21 d. Gydytojas nurodė, jog, pareiškėjo teigimu, jam nuo vaikystės rekomenduota nešioti akinius, iki šiol jų niekada nenešiojo, tačiau dabar nori konsultuotis su specialistu dėl diagnozės tikslinimo, akinių recepto išrašymo. Laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 22 d. iki 2015 m. sausio 29 d. konsultuotas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, kurioje buvo nustatyta: (duomenys neskelbtini). Kybartų PN Sveikatos priežiūros tarnybos 2015 m. kovo 2 d. pažymoje Nr. 1/8-925 nurodyta, jog su amžiumi vykstant natūraliems fiziologiniams pokyčiams, lęšiukas standėja ir silpnėja akomodacijos pajėgumas. Apie 40-uosius gyvenimo metus artimiausias gero matymo taškas nutolsta nuo akies tiek, kad žmogus negali skaityti, rašyti, dirbti smulkių darbų iš įprasto atstumo. Tada standartiškai skiriami +1,0 D akiniai; taip pat galimos ir įgimtos priežastys: mažesnis akies obuolys, plokštesnė ragena ir pan. Šie medicininiai duomenys patvirtina, kad pareiškėjui jau nuo vaikystės buvo rekomenduota nešioti akinius, tačiau jis jų nenešiojo, be to, pareiškėjo regėjimui galėjo turėti įtakos jo amžius ar įgimtos priežastys. Įrodymų, kad pareiškėjo regos sutrikimą lėmė netinkamas kamerų dirbtinis apšvietimas, į bylą nepateikta. Nepaisant to, teismui nekilo abejonių, kad dėl nepakankamo gyvenamosios patalpos apšvietimo pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jam būtų užtikrinta galiojantį teisinį reglamentavimą atitinkanti gyvenamosios patalpos apšvieta.
10. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
III.
11. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 94–95) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
12. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą sprendimą, nes jo regėjimas nusilpo būtent dėl to, jog vienerius metus Kybartų PN buvo laikomas netinkamai apšviestose kamerose. Jo sveikatai padaryta neatitaisoma žala, todėl turi būti priteista piniginė kompensacija.
13. Kybartų PN atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 98–100) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis teisėtas ir pagrįstas.
k o n s t a t u o j a:
IV.
15. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl neteisėtų Kybartų pataisos namų veiksmų, neužtikrinant tinkamo, teisinį reglamentavimą atitinkančio, dirbtinio apšvietimo, pareiškėjui kalint kamerose Nr. 122 ir Nr. 123, atlyginimo.
16. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į aplinkybes, kurios išdėstytos šios Nutarties 4 ir 9 punktuose, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo (apelianto) regėjimo nusilpimas nebuvo tiesiogiai sąlygotas nustatytų higienos normų pažeidimo. Apeliaciniame skunde duomenų, leidžiančių paneigti padarytą išvadą, pateikta nebuvo, todėl Nutarties 12 punkte nurodyta apeliacija, susijusi su nusilpusiu regėjimu, atmestina.
17. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.
18. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).
19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į nurodytus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus, pareiškėjo individualią situaciją, konkrečius konstatuotus neteisėtus veiksmus, suteikiamą judėjimo laisvę pataisos įstaigose, tam tikrais atvejais apsiriboja teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtą žalą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017, 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016, 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2113-662/2015 ir kt.).
20. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.