Administracinė byla Nr. A-1555-662/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02729-2016-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 17.6; 17.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. Č. skundą atsakovams Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui (tretieji suinteresuoti asmenys – I. S. ir H. K.) dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja J. Č. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir Inspekcijos Vilniaus skyrius) 2016 m. gegužės 30 d. raštą Nr. (23.2)D-7663 „Dėl Jūsų prašymo“ (toliau – ir raštas Nr. (23.2)D-7663, ginčijamas raštas); 2) įpareigoti Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) atlikti bute, esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – ir butas Nr. 3), patikrinimą, nustatant, ar tualetas, vandentiekis (vandens paėmimo ir nuotekų šalinimo įrenginiai) įrengti teisės aktuose nustatyta tvarka, patikrinti tualetui, vandentiekiui įrengti galimai išduoto statybą leidžiančio dokumento teisėtumą, atitikimą pastato projektinės dokumentacijos sprendiniams; 3) nustačius pažeidimus įrengiant tualetą bei vandentiekį bute, esančiame (duomenys neskelbtini), įpareigoti minėto buto savininkę ar / ir buto statytoją H. K. per teisės aktuose nustatytą terminą pašalinti savavališkos statybos padarinius; 4) priteisti pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja skunde nurodė, kad jai ir jos sutuoktiniui R. Č. nuosavybės teise priklauso butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), (toliau – butas Nr. 2). Pažymėjo, kad 2016 m. balandžio 26 d. Inspekcijos Vilniaus skyriui pateikė prašymą dėl vandentiekio bute Nr. 3 įrengimo teisėtumo patikrinimo (toliau – ir Prašymas). Prašyme nurodė, kad virš buto Nr. 2 yra trečiajam suinteresuotam asmeniui I. S. nuosavybės teise priklausantis butas Nr. 3, jo statytojas – H. K.. Virš bute Nr. 2 esančių gyvenamųjų patalpų, miegamojo, bute Nr. 3 įrengtas tualetas, dėl vandens paėmimo ir nuotekų šalinimo patalpose bute Nr. 3, pareiškėjos bute Nr. 2 nuolat girdimas didelis, nemalonus triukšmas. Pažymėjo, kad nedavė tretiesiems suinteresuotiems asmenims leidimo įrengti tualetą virš savo buto Nr. 2, todėl mano, jog bute Nr. 3 įrengtas vandentiekis (tualetas) galimai neatitinka Statybos techninio reglamento 2.07.01:2003 „Vandentiekio ir nuotekų šalintuvas. Pastato inžinerinės sistemos. Lauko inžineriniai tinklai“ (toliau – ir STR 2.07.01:2003), statybos techninio reglamento 2.01.07:2003 „Pastatų vidaus ir išorės aplinkos apsauga nuo triukšmo“ (toliau – ir STR 2.01.07:2003), Lietuvos Respublikos statybos įstatyme (toliau – ir Statybos įstatymas) keliamų reikalavimų bei kitų norminių teisės aktų. Pareiškėjos nuomone, vandentiekis galimai įrengtas nukrypstant nuo pastato, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas), ir buto Nr. 3 projektinių sprendinių, tualeto ir vandentiekio įrengimas bute Nr. 3 galimai yra savavališkas – nesant statybą leidžiančio dokumento ar tinkamo statybos projekto.
3. Pareiškėja nurodė, kad Inspekcijos Vilniaus skyrius rašte Nr. (23.2)2D-7663 atsisakė atlikti patikrinimą bute Nr. 3, teikdamas, jog patikrinus Nekilnojamojo turto registro (toliau – ir NTR) duomenis nustatyta, kad daugiabutis gyvenamasis namas, kuriame yra butas Nr. 2, nebaigtas statyti, baigtumas – 95 proc. Akcentavo, kad kadangi statybos darbai dar nebaigti, statytojas (ar rangovas), vykdantis statybos darbus, turėtų supažindinti pareiškėją su projektine dokumentacija nebaigto statyti daugiabučio gyvenamojo namo. Pareiškėjos nuomone, ginčijamo rašto argumentai visiškai nesusiję su Prašymu, nors iki šiol ji nėra supažindinta su projektine dokumentacija, statytojas atsisako tai atlikti. Pareiškėjos įsitikinimu, nurodytas argumentas nebuvo pagrindas atsisakyti atlikti patikrinimą, šiuo atveju patikrinti statybos teisėtumą pagal Prašymą turi teisę ir pareigą tik Inspekcija, o būtent šiuos veiksmus pareiškėja ir prašė atlikti.
4. Pareiškėjos teigimu, Inspekcija gavusi Prašymą privalėjo atlikti pastato patikrinimą įstatymuose nustatyta tvarka, nes Prašymas yra pradėti statybos teisėtumo patikrinimą. Teisės aktai neįtvirtina galimybės atsisakyti atlikti statybos patikrinimą dėl statinio baigtumo procento, priešingai, Inspekcija turėjo reaguoti kuo skubiau, kol statyba nebaigta, bei atlikti statybos patikrinimą pagal Prašymą. Pareiškėja nesutiko su rašto Nr. (23.2)2D-7663 teiginiu, kad Prašyme nurodytiems statybos darbams (tualeto ir vandentiekio įrengimas), kurie pagal statybos techninį reglamentą STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ (toliau – ir STR 1.01.08:2002) priskiriami paprastojo remonto darbams, statybą leidžiantys dokumentai nėra reglamentuojami ir šiems darbams atlikti neprivalomi. Pareiškėjos įsitikinimu, vandentiekio ir tualeto įrengimas negali būti vertinamas kaip paprastas remontas, kadangi tokie darbai neatitinka Statybos įstatymo 2 straipsnio 21 dalyje įtvirtinto statinio paprastojo remonto apibrėžimo. Pabrėžė, kad šiuo atveju butas Nr. 3 nėra baigtas, todėl vandentiekio ir tualeto įrengimas vertintinas kaip nauja statyba, o ne kaip remontas. Mano, kad net ir esant paprastajam remontui, statybų valstybinę priežiūrą atliekanti institucija privalo patikrinti, ar tokie darbai atliekami pagal teisės aktuose nustatytus reikalavimus.
5. Pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsniu ir Inspekcijos viršininko 2012 m. kovo 29 d. įsakyme Nr. 1V-53 patvirtintu Statybos ir ūkio subjektų veiklos patikrinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), teigė, kad Inspekcija privalo atlikti statybos teisėtumo patikrinimą, gavusi asmens prašymą, todėl šiuo atveju Inspekcija privalėjo atlikti statybos patikrinimą. Pažymėjo, kad ginčijamas raštas nepagrįstas teisės aktų nuostatomis, yra nemotyvuotas ir neatitinkantis individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų, nurodytų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje.
6. Atsakovai Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
7. Atsakovai nurodė, kad Inspekcija nagrinėdama Prašymą nustatė, jog butas Nr. 3 yra nebaigtas statyti – NTR užfiksuotas 95 proc. baigtumas. Pažymėjo, kad tualetas yra neatskiriama gyvenamosios patalpos (buto) dalis, todėl jo įrengimas turėtų būti vertinamas viso statinio statybos leidimo ribose. Teigė, kad tol, kol statinio statyba nėra baigta, atsižvelgiant į tai, jog pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 93 dalį papildomo tualeto įrengimas nėra esminis statinio projekto sprendinys, iki statybos užbaigimo procedūrų gali būti rengiama statinio projekto korektūra ir atliekant statybos užbaigimo procedūras būtų vertinama, ar visas statinys atitinka projektą. Atsakovai, vadovaudamiesi Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalimi, mano, kad tualeto įrengimo darbai traktuotini kaip neesminiai statinio projekto sprendiniai ir negali būti laikomi savavališka statyba. Atsakovų nuomone, Inspekcijos Vilniaus skyriaus specialistas pateikė pagrįstą ir teisėtą atsakymą į Prašymą. Pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu statyba šią dieną būtų užbaigta, tualeto įrengimo darbai būtų traktuojami kaip paprastojo remonto darbai.
8. Atsakovai paaiškino, kad pareiškėja su Prašymu kreipdamasi į Inspekciją nurodė, jog jai žinoma, kad buto statytojas yra H. K.. Inspekcija patikrinusi NTR centrinio duomenų banko duomenis nustatė, kad H. K. butas Nr. 3 nuosavybės teise nebepriklauso nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. Teigė, kad statytojas darbus galėjo atlikti ne vėliau kaip 2011 m., t. y. iki buto perleidimo I. S., todėl nuo statybos pradžios praėjus daugiau negu metams ši aplinkybė yra pagrindas, vadovaujantis Asmenų prašymų, skundų (pranešimų) nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 48.8.2 punktu, nutraukti skundo tyrimą nustačius, jog per vienerius metus nuo statybos pradžios statytojui dėl statybos nebuvo pareikšta rašytinių pretenzijų arba kreiptasi į valstybės ar savivaldybių institucijas. Akcentavo, kad Taisyklių 48.8.2 punkte nurodytas vienerių metų terminas užtikrina teisinių santykių stabilumą, teisėtų lūkesčių apsaugą, su šiomis teisės saugomomis vertybėmis nedera pareiškėjos veiksmai, kai ji dėl statybos darbų bute Nr. 3 kreipiasi praėjus žymiai daugiau negu vieneriems metams nuo statybos darbų pradžios.
9. Trečiasis suinteresuotas asmuo I. S. atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
10. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad butą Nr. 3 nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. įgijo pagal dovanojimo sutartį iš namo statytojo H. K. (senelio) (kartu su butui Nr. 3 priskiriama pusrūsio dalimi). Pažymėjo, kad pareiškėjos skunduose kaip vienintelis namo statytojas nurodomas H. K., tačiau šis teiginys neteisingas, nes įgydami nebaigto statyti pastato patalpas šio namo statytojais tapo visi šio namo savininkai. Teigė, kad J. Č. ir R. Č. taip pat yra Pastato statytojai, turi visas teises ir pareigas, susijusias su namo statyba. Akcentavo, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis nuo 2015 metų bute Nr. 2 negyvena, o nuo 2012 m. nuolat rašo skundus įvairioms valstybės institucijoms.
11. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad 2012 m. vasario 7 d. iš pareiškėjai ir jos sutuoktiniui priklausančių patalpų vandeniu buvo aplietas J. K. butas, rūsys bei garažas, esantis (duomenys neskelbtini), o taip pat ir trečiojo suinteresuoto asmens pusrūsis, priskirtas prie buto Nr. 3, bei bendra laiptinė su pareiškėjos butu. Nors pareiškėja kelerius metus visokiais būdais bandė sumažinti padarytos žalos sumą, galiausiai kaimynams visgi pavyko išsireikalauti visos turtinės žalos atlyginimą, tačiau būtent nuo to laiko pareiškėja pradėjo rašyti skundus dėl kaimynų ir visur ieškoti priekabių bei tokiu būdu kerštauti kaimynams.
II.
13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
14. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad butas Nr. 3 nėra pabaigtas statyti ir dėl to ginčo byloje nėra. Pažymėjo, kad tol, kol statinio statyba nėra baigta, atsižvelgiant į tai, jog pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 93 dalį (2013 m. birželio 27 d. redakcija) papildomo tualeto įrengimas nėra esminis statinio projekto sprendinys, iki statybos užbaigimo procedūrų gali būti rengiama statinio projekto korektūra ir atliekant statybos užbaigimo procedūras būtų vertinama, ar visas statinys atitinka projektą. Akcentavo, kad savavališka statyba, vadovaujantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalimi (2010 m. liepos 2 d. redakcija), yra statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Teismas, įvertinęs aplinkybę, jog tualeto įrengimo darbai traktuotini kaip neesminiai statinio projekto sprendiniai ir negali būti laikomi savavališka statyba, padarė išvadą, kad pareiškėjos prašymo dalis, susijusi su prašymu įpareigoti atlikti veiksmus, yra nepagrįsta.
15. Teismas pažymėjo, kad ginčijamas raštas atitinka faktines aplinkybes, susijusias su buto Nr. 3 nebaigta statyba, jis parengtas pagal Asmenų prašymų, skundų (pranešimų) nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos taisykles ir nepažeidžia pareiškėjos teisių, dėl ko traktuotinas kaip atsakymas į Prašymą. Kadangi statybos darbai yra nepabaigti, teismas vertino, kad atsakovas turėjo pareigą tik atsakyti į pareiškėjos Prašymą ir tą pagrįstai atliko. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus teismas konstatavo, kad pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
III.
16. Pareiškėja J. Č. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.
17. Pareiškėja nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl skundo dalies, susijusios su prašymu įpareigoti atlikti veiksmus. Pažymi, kad teismas neišsprendė skundo dalies dėl statybos patikrinimo atlikimo pagrįstumo klausimo, todėl skundžiamas sprendimas šiuo pagrindu turėtų būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.
18. Pareiškėjos nuomone, Inspekcijos Vilniaus skyrius neturėjo teisinio pagrindo ginčijamu raštu atsisakyti atlikti buto Nr. 3 patikrinimą, o pirmosios instancijos teismas dėl atsisakymo atlikti minėtą patikrinimą skundžiamame sprendime nepasisakė. Pažymi, kad teismas taip pat nepasisakė ir dėl jos prašymo dalies atlikti buto Nr. 3 vandentiekio patikrinimą. Pareiškėjos įsitikinimu, aplinkybė, jog bute Nr. 3 atliekamas paprastasis remontas, galėjo būti nustatyta tik atlikus patikrinimą, todėl teismas nepagrįstai ginčijamą raštą vertino kaip teisėtą ir pagrįstą, kadangi jame išreikšta tik atsakovo nuomonė, bet ne nustatyti faktai.
19. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tualeto įrengimo darbai traktuotini kaip neesminiai statinio projekto sprendiniai ir negali būti laikomi savarankiška statyba, kadangi, pareiškėjos nuomone, iš skundžiamo sprendimo nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu ir kokiais įrodymais vadovaujantis minėta išvada buvo padaryta. Akcentuoja, kad vandentiekis yra pastato dalis, nuo jo priklauso pastato konstrukcija, vandentiekio įrengimas turi reikšmės viso pastato esminiams reikalavimams, dėl ko jis laikytinas statinio projekto sprendiniu.
20. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino ginčijamo rašto atitikimo VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Mano, kad atsakovas rašto Nr. (23.2)D-7663 nepagrindė nei faktiniais, nei teisiniais argumentais, dėl ko minėtas raštas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų.
21. Atsakovai Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
22. Atsakovų teigimu, ginčijamas raštas priimtas remiantis objektyviais viešai prieinamais NTR duomenimis ir teisės aktų normomis, todėl laikytinas atitinkančiu VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
23. Atsakovai nesutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl prašymo atlikti patikrinimą, kadangi teismas pareiškėjos skundo pagrįstumą vertino kompleksiškai. Teismas, nustatęs, jog statyba nėra užbaigta, o skundžiami statybos darbai nesudaro pagrindo konstatuoti savavališkos statybos fakto, pagrįstai sprendė, jog netikslinga atlikti patikrinimą pagal pareiškėjos Prašymą.
24. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad teismo išvada, jog tualeto įrengimo darbai traktuotini kaip neesminiai statinio projekto sprendiniai ir negali būti laikomi savavališka statyba, pagrįsta Statybos įstatymo 2 straipsnio 93 dalies nuostatomis. Pažymi, kad iš NTR duomenų matyti, jog Pastate jau yra komunalinis vandentiekis ir nuotekų šalimo sistema, todėl tai nėra naujai įrengta komunikacija, kuri nelaikytina esminiu statinio projekto sprendiniu.
25. Trečiasis suinteresuotas asmuo I. S. atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
26. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad Inspekcija 2011 m. liepos 7 d. atlikusi patikrinimą išdavė pažymą apie statinio, esančio (duomenys neskelbtini), statybą, rekonstravimą, kapitalinį remontą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. (duomenys neskelbtini). Remiantis minėta pažyma buvo atlikta pastato teisinė registracija, nurodant pastato 95 proc. baigtumą. Akcentuoja, kad dar iki 2011 m. liepos 7 d. bute Nr. 3 buvo atlikti tualeto ir vandentiekio-šalinimo sistemos darbai ir minėta aplinkybė pareiškėjai buvo žinoma. Teigia, kad pareiškėja praleido Taisyklių 48.8 ir 48.8.2 punktuose nurodytą terminą pretenzijoms dėl statybų reikšti.
27. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėja piktnaudžiauja teise kreiptis į Inspekciją. Mano, kad Inspekcija pagrįstai atsisakė atlikti patikrinimą, kadangi Taisyklėse yra numatyti atvejai, kai prašymų / skundų nagrinėjimas gali būti nutrauktas. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja nepagrindė aplinkybės, kaip tualeto įrenginys, esantis bute Nr. 3, pažeidžia jos teises, todėl pareiškėjos tikslas nėra apginti savo galimai pažeistas teises, bet sukelti papildomų rūpesčių kaimynams dėl atliekamų patikrinimų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
28. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2016 m. gegužės 30 d. rašto Nr. (23.2)D-7663 teisėtumo ir pagrįstumo.
29. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
30. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundo dalį dėl įpareigojimo Inspekciją atlikti bute Nr. 3 patikrinimą, pažymėjo, kad tol, kol buto Nr. 3 statyba nėra baigta, iki statybos užbaigimo procedūrų gali būti rengiama statinio projekto korektūra ir atliekant statybos užbaigimo procedūras būtų vertinama, ar visas statinys atitinka projektą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad ginčijamas raštas atitinka faktines aplinkybes, susijusias su buto Nr. 3 nebaigta statyba, todėl nesant užbaigtoms statyboms, atsakovas turėjo pareigą tik atsakyti į pareiškėjos Prašymą.
31. Pareiškėja, nesutikdama su teismo sprendimu padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad Inspekcijos Vilniaus skyrius neturėjo teisinio pagrindo ginčijamu raštu atsisakyti atlikti buto Nr. 3 patikrinimą, o pirmosios instancijos teismas dėl atsisakymo atlikti patikrinimą skundžiamame sprendime nepasisakė. Pareiškėja taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ginčijamo rašto atitikimo VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms.
32. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai ir jos sutuoktiniui R. Č. 2005 m. rugpjūčio 26 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teise priklauso butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), kurio baigtumas pagal NTR duomenis – 95 proc. (b. l. 5–6). Trečiajam suinteresuotam asmeniui I. S. 2011 m. rugsėjo 27 d. dovanojimo sutarties pagrindu asmeninės nuosavybės teise priklauso butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), kurio baigtumas pagal NTR duomenis – 95 proc. (b. l. 24–25). Pareiškėja pateikė Inspekcijos Vilniaus skyriui 2016 m. balandžio 25 d. prašymą „Dėl vandentiekio bute, esančio (duomenys neskelbtini), įrengimo teisėtumo patikrinimo, kuriame prašė: atlikti bute Nr. 3 patikrinimą, nustatant, ar tualetas, vandentiekis (vandens paėmimo ir nuotekų šalinimo įrenginiai) įrengti teisės aktuose nustatyta tvarka, patikrinti tualetui, vandentiekiui įrengti galimai išduoto statybą leidžiančio dokumento teisėtumą, atitikimą projektinės dokumentacijos sprendiniams; nustačius pažeidimus įrengiant tualetą bei vandentiekį bute Nr. 3, įpareigoti buto Nr. 3 savininkę ar / ir buto statytoją – H. K. per teisės aktuose nustatytą terminą pašalinti savavališkos statybos padarinius (b. l. 7–8; 21–22). Inspekcijos Vilniaus skyrius, išnagrinėjęs Prašymą, ginčijamame 2016 m. gegužės 30 d. rašte Nr. (23.2)2D-7663 nurodė: patikrinus NTR duomenis nustatyta, jog daugiabutis gyvenamasis namas, kuriame yra butas Nr. 3, nebaigtas statyti, statinio baigtumas – 95 proc.; iš pateiktos informacijos galima teigti, kad statybos darbai dar nebaigti; statytojas (ar rangovas), vykdantis statybos darbus, turėtų supažindinti pareiškėją su projektine dokumentacija nebaigto statyti daugiabučio gyvenamojo namo, kurio bendraturtė yra pareiškėja; Prašyme nurodyti statybos darbai (tualeto ir vandentiekio įrengimas), vadovaujantis STR 1.01.08:2002, priskiriami paprastojo remonto darbams; statybą leidžiantys dokumentai Prašyme nurodytiems statybos darbams nereglamentuojami, todėl jiems atlikti statybą leidžiantys dokumentai neprivalomi; pradėjus vykdyti daugiabučio gyvenamojo namo statybos užbaigimo procedūrą, Inspekcijos Vilniaus skyrius tikrins projekto atitiktį atliktiems darbams ir viso statinio atitiktį esminiams statinio reikalavimams (b. l. 9, 23).
33. Sutiktina su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ginčijamo rašto atitikimo VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms.
34. VAĮ 8 straipsnio 1 dalis nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (VAĮ 8 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad VAĮ 8 straipsnyje reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1230/2012, 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Akcentuotina, kad VAĮ įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, be kita ko, ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius, priimdamas individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-2134/2012). Reikalavimas viešojo administravimo subjektui motyvuoti priimamą sprendimą yra taikomas visose viešojo administravimo srityse (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1334/2013).
35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015, 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012 ir kt.). Tuo tarpu pareigos nustatyti juridinių faktų visetą nesilaikymas nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 8 straipsnio imperatyvais.
36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011 išaiškino, jog tais atvejais, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (liet. esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą.
37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, pripažįsta, kad 2016 m. gegužės 30 d. ginčijamas raštas Nr. (23.2)D-7663 neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad ginčijamas raštas nurodytos teisės normos požiūriu surašytas ydingai, nes jame nėra pakankamai aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas bei motyvai, kurių pagrindu atsisakyti atlikti pareiškėjos prašomus veiksmus. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš ginčijamo rašto turinio nėra pakankamai aišku, kokia / kokiomis konkrečiai teisės normomis remiamasi nusprendžiant netenkinti pareiškėjos prašymo. Atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, konkrečiai ir aiškiai nesusiejo faktinių aplinkybių su taikomomis teisės normomis, todėl nėra aiškus atsisakymo tenkinti pareiškėjos prašymą pagrindas. Tai, be kita ko, reiškia, kad, visų pirma, nebuvo aiškiai apibrėžtos ginčo ribos, taip apribojant pareiškėjos teisę į teisminę gynybą, antra, apsunkinta galimybė teismui patikrinti, ar raštas yra teisėtas ir pagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, kad pareigos motyvuoti individualius administracinius aktus ir nurodyti teisės normas, kuriomis remiantis priimtas ginčo raštas, nepaisymas, apsunkina administracinio teismo atliekamą tokių aktų teisėtumo patikrą. Viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai. Teismas, spręsdamas visuomeninius konfliktus, neturi pareigos už viešojo administravimo sistemos subjektą parinkti teisinį kvalifikavimą, bei po to, pats tą teisinį kvalifikavimą vertinti. Administracinių teismų pagrindinė paskirtis – spręsti ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str. 1 d.) ir tokiu būdu ginti asmens teises santykiuose su valstybės institucijomis. Viešasis administravimas, visų pirma, yra siejamas su įstatymų ir kitų norminių teisės aktų įgyvendinimu, kurį vykdo viešojo administravimo subjektai (ABTĮ 2 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-34/2014).
38. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamame rašte buvo nurodytas sprendžiamas klausimas, atsakovo atliktas Prašyme nurodytų faktinių aplinkybių tyrimas ir padarytos išvados, kurios iš esmės nepagrįstos teisės aktų nuostatomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamame rašte minimas STR 1.01.08:2002, pagal kurį atsakovas sprendė, jog Prašyme nurodyti statybos darbai (tualeto ir vandentiekio įrengimas) priskiriami paprastojo remonto darbams, kuriems statybą leidžiantys dokumentai neprivalomi, apibūdina tik statinio statybos rūšį, tačiau nereglamentuoja atsisakymo atlikti prašomus veiksmus teisinių pagrindų. Kiti teisiniai pagrindai ginčijamame rašte nebuvo nurodyti. Vadovaudamasi iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančiu teisinės valstybės principu, VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga motyvuoti individualius administracinius aktus ir VAĮ 3 straipsnio 1 punkte nurodytu įstatymo viršenybės principu, teisėjų kolegija sprendžia, jog priimtas individualus administracinis aktas nelaikytinas pagrįstu objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, atsakovas nemotyvavo, kodėl pareiškėjos Prašymas netenkintas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nurodyti viešojo administravimo subjekto padaryti pažeidimai yra esminiai ir ribojantys ne tik pareiškėjos teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą, atima galimybę pareiškėjai suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, o kartu teismui visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą.
39. Pažymėtina, kad klausimas, kokie konkretūs pagrindiniai teisės aktai bei jų dalys turėtų būti įvardijami viešojo administravimo subjektams priimant administracinio pobūdžio aktus, yra priskirtas spręsti pačiam viešojo administravimo subjektui. Teismo pareiga, iškėlus bylą teisme, patikrinti teisės akto teisinį pagrindimą bei priimti atitinkamą sprendimą, bet jeigu teisinio pagrindimo nėra, tai nėra ir galimybės patikrinti, ar viešojo administravimo subjektas laikėsi teisės aktų reikalavimų (buvo kompetentingas, nepažeidė procedūros ir kt.). Priešingu atveju bylos išnagrinėjimas iš esmės tampa neįmanomu, o išnagrinėjus bylą gali būti priimtas neteisėtas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-34/2014).
40. Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo priimtas ginčijamas raštas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, todėl laikytinas neteisėtu ir naikintinu. Dėl nurodytų priežasčių nebetenka teisinės reikšmės pasisakymas dėl kitų apeliacinio skundo argumentų. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ginčijamas Inspekcijos Vilniaus skyriaus 2016 m. gegužės 30 d. raštas Nr. (23.2)D-7663 naikinamas (ABTĮ 88 str. 2 p.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 88 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjos J. Č. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjos J. Č. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (23.2)D-7663 „Dėl Jūsų prašymo“ ir įpareigoti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių pareiškėjos J. Č. 2016 m. balandžio 26 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.
Sprendimas neskundžiamas.