Byla Nr. 36/2014-37/2014
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO KODEKSO 4.84 STRAIPSNIO 7 dalIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2016 m. spalio 5 d. Nr. KT25-N12/2016
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Konstitucinio Teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 36/2014-37/2014 pagal:
1) pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymą Nr. 1B-47/2014 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 straipsniams neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalis;
2) pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymą Nr. 1B-49/2014 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 35 straipsnio 2 daliai neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalis.
Konstitucinio Teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimu šie prašymai sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 36/2014-37/2014.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjo argumentai
1. Pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismas nagrinėjo civilines bylas, kuriose ieškovai daugiabučių namų gyventojai pateikė ieškinius dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento raštų, kuriais nebuvo patenkinti jų prašymai paskirti tam tikrus asmenis daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administratoriais (toliau – ir administratoriai). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamentas, atsisakydamas tenkinti daugiabučių namų gyventojų prašymus, rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalimi.
Pareiškėjas, konstatavęs, kad yra pakankamas pagrindas abejoti CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalies atitiktimi Konstitucijai, sustabdė civilinių bylų nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti jos atitiktį Konstitucijai.
2. Pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymai grindžiami šiais argumentais.
2.1. Ginčijamoje CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatyti tam tikri reikalavimai administratoriams: gyvenamosiose vietovėse, kuriose gyvena ne mažiau negu 100 tūkst. gyventojų, jais negali būti šilumos, elektros energijos, dujų, geriamojo vandens tiekėjai, asmenys, teikiantys atliekų vežimo paslaugas, liftų nuolatinės priežiūros paslaugas (išskyrus namus, kuriuose nėra liftų), jeigu jie dirba tos pačios savivaldybės teritorijoje, taip pat kiti asmenys, susiję su išvardytais asmenimis pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymą, jeigu savivaldybės taryba nenusprendžia kitaip.
CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalis prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, nes ja ribojama butų ir kitų patalpų savininkų teisė pasirinkti geriausiai jų poreikius atitinkantį administratorių. Bendroji dalinė nuosavybė yra Konstitucijos saugoma vertybė tiek pat, kiek ir asmeninė nuosavybė. Vienas iš nuosavybės neliečiamumo principo turinio elementų yra bendraturčių teisė valdyti, naudoti jiems bendrosios nuosavybės teise priklausantį turtą ir juo disponuoti, įskaitant teisę patiems be jokių apribojimų išsirinkti administratorių, kuris, jų nuomone, yra geriausias specialistas profesionalas, turintis atitinkamą patirtį ir kvalifikaciją.
Paskirtasis administratorius visų pirma atstovauja daugiabučio namo gyventojų, kurie kartu yra ir vartotojai, interesams. Administratoriaus ryšiai su kitomis įmonėmis savaime nesuponuoja neobjektyvių jo sprendimų ar butų ir kitų patalpų savininkų poreikių neatitinkančių paslaugų kainos ir kokybės santykio. Prieš pasirinkdami administratorių savininkai derasi su daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo paslaugas teikiančiais subjektais ir gali išsirinkti tą, kuris labiausiai atitinka jų lūkesčius ir pasiūlo geriausias paslaugas už bendraturčiams priimtiniausias kainas, todėl nėra pagrindo riboti butų ir kitų patalpų savininkų teisę pasirinkti administratorių.
Nuosavybė įpareigoja – šia nuostata išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija, todėl negalima ignoruoti ir riboti butų ir kitų patalpų savininkų pareigos patiems rūpintis savo nuosavybe, o priešingai – ši pareiga turi būti skatinama siekiant ugdyti pilietinę ir aktyvią visuomenę. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas ginčijamą įstatymo normą, neįvertino minėtų savininkų organizuotumo ir gebėjimo apsispręsti dėl jiems priimtiniausio savo nuosavybės naudojimo ir valdymo būdo. Taigi įstatymų leidėjo siekis apginti savo nuosavybe nesirūpinančius asmenis nepagrįstai suvaržant kitų, pakankamai organizuotų, butų ir kitų patalpų savininkų galimybę laisvai pasirinkti bet kurį kompetentingą administratorių yra neproporcingas nuosavybės teisės apribojimas.
2.2. Teisė rinktis administratorių yra apribota gyvenamosiose vietovėse, kuriose gyvena ne mažiau negu 100 tūkst. gyventojų. Kitų miestų gyventojai gali be išlygų rinktis jiems labiausiai priimtiną administratorių, jeigu savivaldybės taryba nenusprendžia kitaip.
CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalis prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. Ginčijama nuostata ribojama ne tik komunalinių paslaugų teikimo sektoriuje veikiančių ūkio subjektų veikla, bet ir butų ir kitų patalpų savininkų teisė rinktis administratorių, todėl nėra aišku, kodėl, mažųjų miestų gyventojams suteikus palankesnes galimybes rinktis administratorių, sukuriamos prielaidos diskriminuoti didžiųjų miestų gyventojus.
Be to, aiškinant CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalį kartu su šio straipsnio 12 dalimi matyti, kad ginčijamas apribojimas administratoriams netaikomas tuomet, kai jie veikia pagal su butų ir kitų patalpų savininkų bendrija (toliau – ir savininkų bendrija) arba su šių savininkų sudarytos daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir priežiūros jungtinės veiklos sutarties (toliau – jungtinės veiklos sutartis) dalyviais sudarytas sutartis dėl bendrojo naudojimo objektų administravimo. Nėra aišku, kodėl butų ir kitų patalpų savininkams, įsteigusiems savininkų bendrijas arba sudariusiems jungtinės veiklos sutartis, suteikiama daugiau teisių ir neribojama jų pasirinkimo laisvė.
2.3. Minėtu teisiniu reguliavimu taip pat pažeidžiama Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalis, nes butų ir kitų patalpų savininkai, norėdami pasirinkti jiems tinkamą ir jų interesus labiausiai atitinkantį administratorių, susijusį su CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje išvardytais paslaugų teikėjais, privalo įsteigti savininkų bendriją arba sudaryti jungtinės veiklos sutartį ir dėl to prisiimti daug papildomų įsipareigojimų. Narystė bendrijoje gali būti įgyvendinama tik asmenų laisva valia.
II
Suinteresuoto asmens atstovų argumentai
3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovo Seimo kanceliarijos Teisės departamento Civilinės teisės skyriaus (dabar – Privatinės teisės skyrius) patarėjo Vidmondo Vėgelio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovo pozicija, kuriai pritaria suinteresuoto asmens Seimo atstovas Seimo narys Stasys Šedbaras, grindžiama šiais argumentais.
3.1. Ginčijamos CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalies nuostatos konstitucingumas neturėtų būti nagrinėjamas neatsižvelgiant į kitus su butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimu susijusius santykius ir praktikoje kylančias tokio administravimo problemas. Dauguma administratorių yra nuosavybės, valdymo ar netiesioginiais papildomos naudos santykiais susiję su šilumos tiekėjais, atliekų vežėjais, komunalinėms paslaugoms reikalingų medžiagų, prietaisų ir įrenginių gamintojais ar tiekėjais. Dėl tokios padėties kyla interesų konfliktas, nes derybose su komunalinių paslaugų teikėjais administratorius negali tinkamai atstovauti savo klientų – butų ir kitų patalpų savininkų – interesams, o šie nepasitiki administratoriaus sprendimų objektyvumu ir ne visada žino apie jo sąsajas su komunalinių paslaugų teikėjais.
3.2. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę; valstybė teisinėmis priemonėmis turi riboti monopolines tendencijas. Tam tikri ūkinės veiklos laisvės, įskaitant laisvą paslaugų teikimą ir įsisteigimo laisvę, apribojimai, jei jie būtini ir pagrįsti, gali būti taikomi ir remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 49, 56 straipsniais. 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje 15 straipsnyje taip pat numatyta galimybė valstybei narei dėl ypatingo paslaugų pobūdžio savo teisės sistemoje nustatyti tam tikrus reikalavimus paslaugų teikėjams; tokie reikalavimai turi būti pateisinami svarbiais visuomenės interesais.
Įstatymų leidėjas, priimdamas CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalies nuostatą, siekė riboti vertikalią integraciją komunalinių paslaugų sektoriuje, užtikrinti komunalinių paslaugų vartotojų interesų apsaugą, sąžiningą konkurenciją komunalinių paslaugų srityje ir skaidresnę administratorių veiklą. Kartu buvo siekiama laikytis konstitucinio proporcingumo principo, norima išlaikyti Konstitucijos saugomų vertybių pusiausvyrą.
III
Byloje gauta medžiaga
4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro Kęstučio Trečioko, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos pirmininko Šarūno Keserausko, Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorės Romos Žakaitienės, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidento Žilvino Šilėno, Lietuvos respublikinių būsto valdymo ir priežiūros rūmų prezidento Juozo Antanaičio, Nacionalinės pastatų administratorių asociacijos įgalioto asmens Aistės Cikanaitės-Jankauskės rašytinės nuomonės.
IV
Byloje apklausti specialistai
konstatuoja:
I
Tyrimo ribos
6. Pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismas prašyme Nr. 1B-49/2014 prašo ištirti CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalies atitiktį Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 35 straipsnio 2 daliai.
Pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismas prašyme Nr. 1B-47/2014 prašo ištirti CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalies atitiktį Konstitucijos 23, 29 straipsniams.
Nors pareiškėjas minėtame prašyme prašo ištirti CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalies atitiktį Konstitucijos 23, 29 straipsniams visa apimtimi, iš jo prašyme išdėstytų argumentų matyti, kad jis abejoja, ar jo ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja tik Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai.
Taigi Konstitucinis Teismas šioje byloje tirs, ar CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 35 straipsnio 2 daliai.
II
Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas
7. Pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismas prašo ištirti CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalies atitiktį Konstitucijai.
8. Seimas 2000 m. liepos 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, įsigaliojusį 2000 m. rugsėjo 6 d., kurio 1 straipsniu buvo patvirtintas naujas Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Pagal šio įstatymo 2 straipsnį Civilinis kodeksas įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d. (su tam tikromis išimtimis). Civilinis kodeksas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas.
8.1. CK 4.84 straipsnyje „Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimas, kai šie savininkai neįsteigę bendrijos arba nesudarę jungtinės veiklos sutarties“ buvo inter alia nustatyta, kad jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jeigu bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, savivaldybės meras (valdyba) arba jo (jos) įgaliotas atstovas skiria bendrojo naudojimo objektų administratorių.
Pažymėtina, kad nei šiame, nei kituose CK straipsniuose nebuvo nustatyta jokių apribojimų, kuriais būtų draudžiama pasirinkti tam tikrus asmenis administratoriais.
8.2. Seimo 2012 m. gegužės 10 d. priimtu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.82, 4.83, 4.84, 4.85 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu buvo inter alia pakeistas ir papildytas CK 4.84 straipsnis. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalis išdėstyta taip:
„7. Bendrojo naudojimo objektų administratoriais negali būti šilumos, elektros energijos, dujų, geriamojo vandens tiekėjai, asmenys, teikiantys atliekų vežimo paslaugas, liftų nuolatinės priežiūros paslaugas (išskyrus namus, kuriuose nėra liftų), jeigu jie dirba tos pačios savivaldybės teritorijoje, taip pat kiti asmenys, tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su išvardytais asmenimis pagal Konkurencijos įstatymą. Šis draudimas bendrojo naudojimo objektų administratoriui netaikomas administruojant turtą, esantį gyvenamojoje vietovėje, kurioje, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, gyvena mažiau negu 100 000 gyventojų, jeigu savivaldybės taryba nenusprendžia kitaip.“
Taigi pareiškėjo ginčijamoje CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje nustatyta, kad gyvenamosiose vietovėse, kuriose gyvena ne mažiau negu 100 tūkst. gyventojų, administratoriais negali būti šilumos, elektros energijos, dujų, geriamojo vandens tiekėjai, asmenys, teikiantys atliekų vežimo paslaugas, liftų nuolatinės priežiūros paslaugas (išskyrus namus, kuriuose nėra liftų), jeigu jie dirba tos pačios savivaldybės teritorijoje, taip pat kiti asmenys, tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su išvardytais asmenimis pagal Konkurencijos įstatymą.
Pažymėtina, kad savivaldybės taryba gali nuspręsti taikyti CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje nustatytus apribojimus ir gyvenamosiose vietovėse, kuriose gyvena mažiau negu 100 tūkst. gyventojų.
Taigi gyvenamojoje vietovėje, kurioje gyvena ne mažiau negu 100 tūkst. gyventojų, o savivaldybės tarybai nusprendus – ir gyvenamojoje vietovėje, kurioje gyvena mažiau negu 100 tūkst. gyventojų, administratoriumi negali būti skiriamas subjektas, kuriam taikomi CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje nustatyti apribojimai.
8.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad iš CK 4.82, 4.83, 4.84, 4.85 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, kuriuo buvo nustatyta, kokie asmenys negali būti administratoriais tam tikro dydžio gyvenamosiose vietovėse, travaux préparatoires matyti, jog priimti šį įstatymą paskatino tai, kad dauguma administratorių yra nuosavybės, valdymo ar netiesioginiais papildomos naudos santykiais susiję su šilumos tiekėjais, atliekų vežėjais, kitais komunalinių paslaugų teikėjais ir dėl to derybose su komunalinių paslaugų teikėjais negali tinkamai atstovauti butų ir kitų patalpų savininkų interesams. Minėtomis pataisomis buvo siekiama įtvirtinti priemones, užtikrinančias administratorių veikimą komunalinių paslaugų vartotojų interesais.
Kaip matyti iš Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto 2012 m. kovo 14 d. išvados, buvo teigiama, kad atskiriant daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administravimo veiklą nuo komunalinių paslaugų teikimo veiklos reikia atsižvelgti į savivaldybių specifiką (t. y. vietos sąlygas, įmonių apyvartos dydžius, apimtį, konkurencingumą ir pan.). Priešingu atveju dėl nustatytus reikalavimus atitinkančių administratorių stokos kai kuriose savivaldybėse gali susiklostyti tokia situacija, kad, priėmus minėtus pakeitimus, savivaldybių gyventojai apskritai neturės galimybės pasirinkti administratorių.
9. Pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas kitų CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) dalių nuostatų kontekste.
9.1. CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 1, 2 dalyse nustatyta, kad jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jeigu bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius. Sprendimą dėl bendrojo naudojimo objektų administratoriaus pasirinkimo priima butų ir kitų patalpų savininkai, o jų pasirinktą administratorių skiria savivaldybės vykdomoji institucija. Jeigu butų ir kitų patalpų savininkai nepasirenka administratoriaus, sprendimą dėl administratoriaus skyrimo priima savivaldybės vykdomoji institucija.
Taigi pagal CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 1, 2 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą, butų ir kitų patalpų savininkams neįsteigus savininkų bendrijos (arba ją likvidavus) arba nesudarius jungtinės veiklos sutarties (arba ją nutraukus), savivaldybės vykdomoji institucija skiria butų ir kitų patalpų savininkų pasirinktą administratorių; administratorius skiriamas ir tuo atveju, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįgyvendina savo teisės pasirinkti administratorių.
9.2. CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 8 dalyje nustatyta, kad bendrojo naudojimo objektų administratorius administruoja bendrojo naudojimo objektus pagal Vyriausybės patvirtintus nuostatus.
Šios bylos kontekste paminėtina, kad Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų (2002 m. gegužės 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, galiojusi iki 2015 m. rugpjūčio 13 d.) 5 punkte nustatytos bendrojo naudojimo objektų administratoriaus funkcijos, inter alia organizuoti namo techninę priežiūrą, namo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimą, avarijų lokalizavimą ir likvidavimą, namui ar keliems namams priskirto žemės sklypo priežiūrą, rengti daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo metinius ir ilgalaikius darbų planus, kuriuose nurodomi konkretūs darbai, preliminari darbų kaina, lėšų šaltinis, vykdyti šių darbų užsakovo funkcijas, rengti pasiūlymus dėl namo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo (modernizavimo), organizuoti namo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo darbų, namo techninės priežiūros ir kitų su administruojamu namu susijusių paslaugų pirkimus, sudaryti sutartis su atrinktais paslaugų teikėjais ir kontroliuoti jų vykdymą.
Taigi pagal šias nuostatas administratorius inter alia organizuoja namo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo darbų, namo techninės priežiūros ir kitų su administruojamu namu susijusių paslaugų pirkimus, sudaro sutartis su atrinktais paslaugų teikėjais ir kontroliuoja jų vykdymą.
9.3. CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 11 dalyje nustatyta, kad administratoriaus veiklai mutatis mutandis taikomos CK ketvirtosios knygos XIV skyriaus „Kito asmens turto administravimas“ normos.
9.4. Pagal CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 12 dalį šio straipsnio 5 ir 6 dalių normos mutatis mutandis taikomos ir bendrojo naudojimo objektų administratoriams, veikiantiems pagal su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija arba butų ir kitų patalpų savininkų jungtinės veiklos sutarties dalyviais sudarytas sutartis dėl bendrojo naudojimo objektų administravimo.
9.4.1. Taigi pagal CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 12 dalį administratorius taip pat gali veikti sutarties dėl bendrojo naudojimo objektų administravimo, sudarytos su savininkų bendrija arba jungtinės veiklos sutarties dalyviais, pagrindu.
Sistemiškai aiškinant CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 1, 2, 12 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą matyti, kad administratorius gali veikti dviem atvejais: pirma, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia savininkų bendrijos (arba ji likviduota) arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties (arba ji nutraukta) (būti paskirtuoju administratoriumi), antra, kai tokie savininkai pasirenka vieną iš šių bendrosios dalinės nuosavybės valdymo formų (įsteigia savininkų bendriją arba sudaro jungtinės veiklos sutartį) ir dar sudaro sutartį su administratoriumi.
9.4.2. CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 5 dalyje nustatyta, kad bendrojo naudojimo objektų administratorius turtą administruoja CK 4.240 straipsnio pagrindu, taip pat kad bendrojo naudojimo objektų administratoriai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka ir apimtimi skelbia informaciją apie savo veiklą.
CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 6 dalyje nustatyta, kad bendrojo naudojimo objektų administratorių civilinė atsakomybė už fiziniams ir juridiniams asmenims padarytą žalą vykdant administravimo funkcijas draudžiama civilinės atsakomybės draudimu.
Vadinasi, pagal CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 12 dalį administratoriams, veikiantiems pagal su savininkų bendrija arba jungtinės veiklos sutarties dalyviais sudarytas sutartis dėl bendrojo naudojimo objektų administravimo, taikomos tik CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 5, 6 dalys, kuriose jiems nustatytos prievolės skelbti informaciją apie savo veiklą ir draustis civilinės atsakomybės draudimu, taip pat tai, kad jų veiklai taikomas CK 4.240 straipsnis.
Taigi pagal šią nuostatą administratoriams, veikiantiems sutarties su savininkų bendrija arba jungtinės veiklos sutarties dalyviais pagrindu, netaikomos kitokios nei CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 5, 6 dalių nuostatos, inter alia šio straipsnio 7 dalyje nustatyti apribojimai.
9.4.3. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad administratoriams, veikiantiems sutarties su savininkų bendrija arba jungtinės veiklos sutarties dalyviais pagrindu, taip pat netaikoma CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 8 dalis, kurioje nustatyta, kad administratorius administruoja bendrojo naudojimo objektus pagal Vyriausybės patvirtintus nuostatus.
Sistemiškai vertinant minėtas nuostatas ir atsižvelgiant į tai, kad savininkų bendrija ir jungtinės veiklos sutarties dalyviai vykdo įstatymuose ir (ar) jungtinės veiklos sutartyje apibrėžtas su daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų priežiūra susijusias funkcijas, pažymėtina, kad administratoriaus, veikiančio sutarties su savininkų bendrija arba jungtinės veiklos sutarties dalyviais pagrindu, funkcijos nustatytos ne Vyriausybės patvirtintuose nuostatuose, bet su savininkų bendrija arba jungtinės veiklos sutarties dalyviais sudarytoje sutartyje.
Pažymėtina ir tai, kad, butų ir kitų patalpų savininkams neįsteigus bendrijos (arba ją likvidavus) arba nesudarius jungtinės veiklos sutarties (arba ją nutraukus), būtent paskirtasis administratorius pagal Vyriausybės patvirtintus nuostatus inter alia organizuoja namo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo darbų, namo techninės priežiūros ir kitų su administruojamu namu susijusių paslaugų pirkimus, sudaro sutartis su atrinktais paslaugų teikėjais ir kontroliuoja jų vykdymą.
10. Pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas ir kitų CK nuostatų kontekste.
10.1. CK 4.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Pagal CK 4.83 straipsnio 3 dalį (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) šiuos bendrojo naudojimo objektus butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams valdyti butų ir kitų patalpų savininkai steigia butų ir kitų patalpų savininkų bendriją arba sudaro jungtinės veiklos sutartį, arba šio kodekso 4.84 straipsnyje nustatyta tvarka pasirenka bendrojo naudojimo objektų administratorių.
Taigi pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį, 4.83 straipsnio 3 dalį (2012 m. gegužės 10 d. redakcija), 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 1, 2 dalis, butų ir kitų patalpų savininkams neįsteigus bendrijos (arba ją likvidavus) arba nesudarius jungtinės veiklos sutarties (arba ją nutraukus), per paskirtąjį administratorių yra įgyvendinama savininkų prievolė valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius objektus: namo bendro naudojimo patalpas, pagrindines namo konstrukcijas, bendrojo naudojimo mechaninę, elektros, sanitarinę-techninę ir kitokią įrangą.
Be to, sistemiškai aiškinant 4.83 straipsnio 3 dalį (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) kartu su CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 12 dalimi matyti, kad, daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams valdyti butų ir kitų patalpų savininkams įsteigus savininkų bendriją arba sudarius jungtinės veiklos sutartį, savininkų bendrijos valdymo organai ir jungtinės veiklos sutarties dalyviai, vykdydami įstatymuose ir (ar) jungtinės veiklos sutartyje nustatytas funkcijas, taip pat turi galimybę pasamdyti administratorių sutartyje apibrėžtiems darbams atlikti ar paslaugoms suteikti.
10.2. Minėta, jog CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 11 dalyje nustatyta, kad administratoriaus veiklai mutatis mutandis taikomos CK ketvirtosios knygos XIV skyriaus „Kito asmens turto administravimas“ normos.
Taigi administratoriui mutatis mutandis taikomos CK 4.242 straipsnyje nustatytos turto administratoriaus prievolės naudos gavėjui, inter alia pareiga savo prievoles vykdyti apdairiai, sąžiningai ir tik naudos gavėjo interesais, ir draudimas jam suteiktas teises panaudoti savo asmeniniams poreikiams ar trečiųjų asmenų poreikiams tenkinti (2 dalis).
10.3. Minėta, kad administratorių, veikiančių pagal su savininkų bendrija arba jungtinės veiklos sutarties dalyviais sudarytas sutartis dėl bendrojo naudojimo objektų administravimo, veiklai mutatis mutandis taikomas CK 4.240 straipsnis, kuriame atskleistas turto paprastojo administravimo turinys.
CK 4.240 straipsnyje inter alia nustatyta, kad turto paprastojo administravimo atveju administratorius privalo priimti turto duodamus vaisius ir pajamas, registruoti skolas ir jas apmokėti iš administruojamo turto, taip pat įgyvendinti kitas teises, susijusias su turto valdymu ir naudojimu; administratorius neturi teisės keisti turto tikslinės paskirties, išskyrus atvejus, kai tokiems veiksmams leidimą išduoda teismas.
Pagal CK 4.239 straipsnio 1 dalį, vykdydamas paprastąjį turto administravimą, administratorius atlieka visus veiksmus, būtinus turtui išsaugoti arba jo naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti.
Sistemiškai aiškinant CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 5, 12 dalis, 4.239 straipsnio 1 dalį, 4.240 straipsnį darytina išvada, kad tais atvejais, kai administratorius veiklą vykdo sutarties su savininkų bendrija arba jungtinės veiklos sutarties dalyviais pagrindu, paprastąjį turto administravimą reglamentuojančios teisės normos, nustatančios administratoriaus prievoles naudos gavėjui, taikytinos tiek, kiek numatyta su savininkų bendrija arba jungtinės veiklos sutarties dalyviais sudarytoje sutartyje.
11. Pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas Konkurencijos įstatymo nuostatų kontekste.
Kaip minėta, pagal CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalį administratoriais negali būti asmenys, kartu su kitais nurodytais asmenimis priklausantys susijusių ūkio subjektų grupei pagal Konkurencijos įstatymą.
Konkurencijos įstatymo (2012 m. kovo 22 d. redakcija) 3 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad susijusių ūkio subjektų grupė yra du ar daugiau ūkio subjektų, kurie dėl savitarpio kontrolės ar priklausomybės ir galimų suderintų veiksmų yra laikomi vienu ūkio subjektu apskaičiuojant bendrąsias pajamas ir rinkos dalį. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad susijusių ūkio subjektų grupę sudaro kiekvienas nagrinėjamas ūkio subjektas, kurį su kitais ūkio subjektais sieja turima tam tikra akcijų arba balsų dalis, bendrai valdomas ar turimas administracinis padalinys, pusė ar daugiau tų pačių narių valdymo ar priežiūros organuose, įsipareigojimai derinti savo ūkinės veiklos sprendimus, atsakyti už prievolių tretiesiems asmenims įvykdymą, perduoti visą arba dalį pelno ar suteikta teisė naudoti tam tikrą savo turto dalį, ir ūkio subjektai, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai, per kitus ūkio subjektus, yra susiję su minėtais ūkio subjektais bet kuriuo iš nurodytų būdų.
Vadinasi, pagal CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalį administratoriumi gyvenamosiose vietovėse, kuriose gyvena ne mažiau negu 100 tūkst. gyventojų, negali būti ne tik šilumos, elektros energijos, dujų, geriamojo vandens tiekėjai, asmenys, teikiantys atliekų vežimo paslaugas, liftų nuolatinės priežiūros paslaugas (išskyrus namus, kuriuose nėra liftų), jeigu jie dirba tos pačios savivaldybės teritorijoje, bet ir Konkurencijos įstatymo (2012 m. kovo 22 d. redakcija) 3 straipsnio 14 dalyje nustatytais ryšiais su jais susiję ūkio subjektai.
12. Apibendrinant išdėstytą teisinį reguliavimą ir jo kontekste aiškinant pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje, pažymėtina, kad:
– pagal CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 1, 2 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą, butų ir kitų patalpų savininkams neįsteigus savininkų bendrijos (arba ją likvidavus) arba nesudarius jungtinės veiklos sutarties (arba ją nutraukus), savivaldybės vykdomoji institucija skiria butų ir kitų patalpų savininkų pasirinktą administratorių; administratorius skiriamas ir tuo atveju, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįgyvendina savo teisės pasirinkti administratorių;
– gyvenamojoje vietovėje, kurioje gyvena ne mažiau negu 100 tūkst. gyventojų, o savivaldybės tarybai nusprendus – ir gyvenamojoje vietovėje, kurioje gyvena mažiau negu 100 tūkst. gyventojų, administratoriumi negali būti skiriamas subjektas, kuriam taikomi CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje nustatyti apribojimai;
– per paskirtąjį administratorių yra įgyvendinama savininkų prievolė valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius objektus: namo bendro naudojimo patalpas, pagrindines namo konstrukcijas, bendrojo naudojimo mechaninę, elektros, sanitarinę-techninę ir kitokią įrangą;
– paskirtasis administratorius inter alia organizuoja namo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo darbų, namo techninės priežiūros ir kitų su administruojamu namu susijusių paslaugų pirkimus, sudaro sutartis su atrinktais paslaugų teikėjais ir kontroliuoja jų vykdymą;
– daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams valdyti butų ir kitų patalpų savininkams įsteigus savininkų bendriją arba sudarius jungtinės veiklos sutartį, savininkų bendrijos valdymo organai ir jungtinės veiklos sutarties dalyviai, vykdydami įstatymuose ir (ar) jungtinės veiklos sutartyje nustatytas funkcijas, taip pat turi galimybę pasamdyti administratorių sutartyje apibrėžtiems darbams atlikti ar paslaugoms suteikti;
– administratoriams, veikiantiems sutarties su savininkų bendrija arba jungtinės veiklos sutarties dalyviais pagrindu, netaikomos kitokios nei CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 5, 6 dalių nuostatos, inter alia šio straipsnio 7 dalyje nustatyti apribojimai;
– administratoriaus, veikiančio sutarties su savininkų bendrija arba jungtinės veiklos sutarties dalyviais pagrindu, funkcijos nustatytos ne Vyriausybės patvirtintuose nuostatuose, bet su savininkų bendrija arba jungtinės veiklos sutarties dalyviais sudarytoje sutartyje;
– tais atvejais, kai administratorius veiklą vykdo sutarties su savininkų bendrija arba jungtinės veiklos sutarties dalyviais pagrindu, paprastąjį turto administravimą reglamentuojančios teisės normos, nustatančios administratoriaus prievoles naudos gavėjui, taikytinos tiek, kiek numatyta su savininkų bendrija arba jungtinės veiklos sutarties dalyviais sudarytoje sutartyje.
III
Civilinio kodekso 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalies atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai vertinimas
13. Pareiškėjas prašo ištirti CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalies atitiktį inter alia Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai.
14. Pareiškėjo teigimu, ginčijamu teisiniu reguliavimu ribojant bendraturčių teisę patiems be jokių apribojimų išsirinkti administratorių, kuris, jų nuomone, yra geriausias specialistas profesionalas, ribojama jų teisė valdyti ir naudoti jiems bendrosios nuosavybės teise priklausantį turtą ir dėl to pažeidžiama Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalis.
15. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisė – viena pamatinių žmogaus teisių. Šiame straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustuosius įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (inter alia 2006 m. kovo 14 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai). Įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises (inter alia 2003 m. rugsėjo 30 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai).
15.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad nuosavybė įpareigoja (inter alia 2000 m. gruodžio 21 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai). Teisės normomis reguliuojamų nuosavybės santykių subjektai paprastai turi ne tik tam tikras teises, bet ir atitinkamas pareigas (1997 m. balandžio 8 d., 2011 m. sausio 31 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai). Savininkas, naudodamas savo turtą, su juo turi elgtis atsakingai ir rūpestingai (2008 m. spalio 30 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai). Savininko pareigas lemia inter alia nuosavybės objektų specifika – įstatymų leidėjas gali, atsižvelgdamas į nuosavybės objektų ypatumus, nustatyti tam tikras šių objektų savininkų pareigas ir atsakomybę už jų nevykdymą (2013 m. balandžio 12 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai).
15.2. Pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama inter alia dėl nuosavybės objekto pobūdžio, visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises, visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (inter alia 2002 m. rugsėjo 19 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją jokiu nuosavybės teisės apribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės.
15.3. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkų nuosavybės teisę į jiems priklausančias patalpas saugo Konstitucija ir įstatymai; Konstitucija ir įstatymai saugo ir gina savininkų teises nepriklausomai nuo to, ar daugiabučiame gyvenamajame name yra įsteigta bendrija, ar tokios bendrijos nėra (1999 m. birželio 23 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai). Tinkamai eksploatuoti ir išsaugoti daugiabučius namus yra ne tik privatus savininkų, bet ir viešasis interesas (2000 m. gruodžio 21 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo doktrinoje pažymėta, kad pagal Konstituciją viešojo intereso (konstituciškai svarbaus tikslo) buvimas gali būti pagrindas apriboti asmens teisę į nuosavybę tik tuo atveju, kai jos neapribojus dėl turto pobūdžio ir (arba) kitų svarbių priežasčių nebūtų įmanoma apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui (inter alia 2002 m. kovo 14 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai).
16. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuostatos tiek, kiek iš jų butų ir kitų patalpų savininkams kyla pareiga užtikrinti daugiabučių namų tinkamą eksploatavimą ir išsaugojimą, yra glaudžiai susijusios su konstitucinėmis vertybėmis, kuriomis grindžiamas šalies ūkis. Todėl paminėtinos šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, atskleidžiančios iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio, kylančius reikalavimus įstatymų leidėjui reguliuojant ūkinę veiklą, be kita ko, ir daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administravimo srityje:
– ūkinės veiklos reguliavimo pagrindinis kriterijus – bendra tautos gerovė; valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų asmenų gerovės, bet būtent bendros tautos gerovės, kuri neturi būti priešpriešinama paties ūkio subjekto, kurio veikla reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams (inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai);
– Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga, atsižvelgiant į valstybės išteklius, jos materialines ir finansines galimybes bei kitus svarbius veiksnius, reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui, reguliuojant minėtą veiklą, derinti įvairias konstitucines vertybes, inter alia asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, sąžiningos konkurencijos laisvę, vartotojų interesų apsaugą (inter alia 2015 m. balandžio 3 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai);
– Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta valstybės pareiga ginti vartotojų interesus; ši konstitucinė nuostata suponuoja tai, kad teisės normomis turi būti nustatytos įvairios vartotojų interesų gynimo priemonės, kad valstybės institucijos turi kontroliuoti, kaip ūkio subjektai laikosi nustatytų reikalavimų, ir kt. (inter alia 2000 m. spalio 18 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai); tam tikroms ūkinės veiklos sritims būdinga santykių specifika inter alia gali suponuoti vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo santykių reguliavimo ypatumus tam tikrose ūkinės veiklos srityse; būtent ūkinės veiklos turinys, jos specifika, ypatumai tam tikrose ūkio srityse gali lemti specialaus vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo teisinių santykių reguliavimo būtinumą, poreikį tam tikroje ūkinės veiklos srityje; taigi vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo priemonės tam tikrose ūkinės veiklos srityse gali skirtis priklausomai nuo konkrečios ūkinės veiklos santykių specifikos (2009 m. kovo 2 d., 2015 m. spalio 29 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai);
– asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama, kai yra būtina ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningą konkurenciją, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes; įstatyme nustatyti draudimai turi būti pagrįsti, adekvatūs siekiamam tikslui, nediskriminaciniai, aiškiai suformuluoti; dėl ūkinės veiklos įvairiapusiškumo ir dinamiškumo konkrečių santykių šioje srityje reguliavimas negali būti visą laiką vienodas, t. y. draudimų ir leidimų santykis gali kisti, tačiau, keičiantis teisinio reguliavimo turiniui, negali būti paneigiami Konstitucijoje įtvirtinti tautos ūkio reguliavimo principai (1999 m. spalio 6 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai).
17. Minėta, jog pareiškėjo ginčijamoje CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje nustatyta, kad gyvenamosiose vietovėse, kuriose gyvena ne mažiau negu 100 tūkst. gyventojų, administratoriais negali būti šilumos, elektros energijos, dujų, geriamojo vandens tiekėjai, asmenys, teikiantys atliekų vežimo paslaugas, liftų nuolatinės priežiūros paslaugas (išskyrus namus, kuriuose nėra liftų), jeigu jie dirba tos pačios savivaldybės teritorijoje, taip pat kiti asmenys, tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su išvardytais asmenimis pagal Konkurencijos įstatymą, jeigu savivaldybės taryba nenusprendžia kitaip.
18. Sprendžiant, ar CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, pažymėtina, kad, kaip minėta, butų ir kitų patalpų savininkams neįsteigus savininkų bendrijos (arba ją likvidavus) arba nesudarius jungtinės veiklos sutarties (arba ją nutraukus), savivaldybės vykdomoji institucija skiria butų ir kitų patalpų savininkų pasirinktą administratorių; administratorius skiriamas ir tuo atveju, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįgyvendina savo teisės pasirinkti administratorių.
18.1. Taip pat minėta, kad paskirtasis administratorius inter alia organizuoja namo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo darbų, namo techninės priežiūros ir kitų su administruojamu namu susijusių paslaugų pirkimus, sudaro sutartis su atrinktais paslaugų teikėjais ir kontroliuoja jų vykdymą.
Minėta ir tai, kad administratorius savo prievoles privalo vykdyti apdairiai, sąžiningai ir tik naudos gavėjo interesais, jis negali jam suteiktų teisių panaudoti savo asmeniniams poreikiams ar trečiųjų asmenų poreikiams tenkinti.
18.2. Pažymėtina, kad šilumos, elektros energijos, dujų, geriamojo vandens tiekėjų, asmenų, teikiančių atliekų vežimo paslaugas, liftų nuolatinės priežiūros paslaugas, kaip pelno siekiančių ūkio subjektų, suinteresuotų paslaugas teikti sau naudingomis sąlygomis, ir administratoriaus, kuris butų ir kitų patalpų savininkų interesais turi jiems naudingomis sąlygomis organizuoti su administruojamu namu susijusių paslaugų pirkimą, sudaryti sutartis su atrinktais paslaugų teikėjais ir kontroliuoti jų vykdymą, interesai yra iš esmės skirtingi.
18.3. Konstitucinis Teismas, 2016 m. birželio 7 d. nutarime konstatavęs, kad pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo (eksploatuotojo), kuris vartotojų interesais turi siekti, kad šilumos energija būtų vartojama ekonomiškai ir racionaliai, ir šilumos tiekėjo bei su juo susijusių asmenų, priklausančių susijusių ūkio subjektų grupei pagal Konkurencijos įstatymą, interesai yra iš esmės skirtingi, pažymėjo, jog iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 5 dalies nuostatos, kad valstybė gina vartotojų interesus, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį su šilumos tiekimu susijusių santykių teisinį reguliavimą, kuriuo būtų įtvirtintos nuostatos, draudžiančios šilumos tiekėjams būti pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais; nustačius, kad ir tam tikrų su šilumos tiekėju susijusių asmenų interesai yra priešingi šilumos vartotojų interesui ekonomiškai ir racionaliai vartoti šilumos energiją, iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 5 dalies, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti minėtas nuostatas ir tokiems asmenims; paaiškėjus, kad dėl įstatymuose įtvirtintų nuostatų, draudžiančių tam tikriems asmenims, inter alia tam tikros rūšies ar tam tikroje teritorijoje ūkinę veiklą vykdantiems subjektams, būti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais), nėra (nebūtų) užtikrinamas tinkamos kokybės paslaugų, susijusių su pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūra, teikimas konkurencingomis kainomis, iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalies, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų numatytos šilumos tiekėjui ir tam tikriems su juo susijusiems asmenims taikomo draudimo būti pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais) išimtys.
18.4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad minėtos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administravimo srityje.
Vadinasi, iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 5 dalies nuostatos, kad valstybė gina vartotojų interesus, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį su daugiabučių namų administravimu susijusių santykių teisinį reguliavimą, kuriuo būtų įtvirtintos nuostatos, draudžiančios šilumos, elektros energijos, dujų, geriamojo vandens tiekėjams, asmenims, teikiantiems atliekų vežimo paslaugas, liftų nuolatinės priežiūros paslaugas, būti daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administratoriais; nustačius, jog ir tam tikrų su minėtais asmenimis susijusių asmenų interesai yra priešingi butų ir kitų patalpų savininkų interesui, kad su daugiabučiu namu susijusių paslaugų pirkimai būtų vykdomi jiems palankiomis sąlygomis ir būtų užtikrinama tinkama tokių paslaugų pirkimo sutarčių vykdymo kontrolė, iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 5 dalies, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti minėtą draudimą ir tokiems asmenims; paaiškėjus, kad dėl įstatymuose įtvirtintų nuostatų, draudžiančių tam tikriems asmenims, inter alia tam tikros rūšies ar tam tikroje teritorijoje ūkinę veiklą vykdantiems subjektams, būti daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administratoriais, nėra (nebūtų) užtikrinamas tinkamos kokybės paslaugų, susijusių su bendrojo naudojimo objektų priežiūra, teikimas konkurencingomis kainomis, iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalies, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų numatytos daugiabučiams namams paslaugas teikiantiems asmenims taikomo draudimo būti bendrojo naudojimo objektų administratoriais išimtys.
18.5. Taigi, ginčijamomis CK nuostatomis įtvirtinus teisinį reguliavimą, kuriuo gyvenamosiose vietovėse, kuriose gyvena ne mažiau negu 100 tūkst. gyventojų, ribojamas asmenų, galinčių teikti bendrojo naudojimo objektų administravimo paslaugas, ratas, siekiama užtikrinti butų ir kitų patalpų savininkų interesą, kad su namo priežiūra susijusių paslaugų pirkimai butų vykdomi ir tokių paslaugų pirkimo sutartys butų sudaromos jiems palankiomis sąlygomis, butų tinkamai kontroliuojamas jų vykdymas, taip pat viešąjį interesą užtikrinti, kad daugiabučiai namai būtų tinkamai eksploatuojami ir išsaugomi.
19. Konstatuotina, jog įstatymų leidėjas, CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje nustatęs, kad gyvenamosiose vietovėse, kuriose gyvena ne mažiau negu 100 tūkst. gyventojų, o savivaldybės tarybai nusprendus – ir gyvenamosiose vietovėse, kuriose gyvena mažiau negu 100 tūkst. gyventojų, administratoriais negali būti šilumos, elektros energijos, dujų, geriamojo vandens tiekėjai, asmenys, teikiantys atliekų vežimo paslaugas, liftų nuolatinės priežiūros paslaugas (išskyrus namus, kuriuose nėra liftų), jeigu jie dirba tos pačios savivaldybės teritorijoje, taip pat kiti asmenys, tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su išvardytais asmenimis pagal Konkurencijos įstatymą, neapribojo butų ir kitų patalpų savininkų teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui užtikrinti tinkamą daugiabučių namų eksploatavimą ir išsaugojimą pasiekti.
Vadinasi, CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo ribojama butų ir kitų patalpų savininkų galimybė pasirinkti administratorių, negali būti vertinamas kaip nepagrįstai ribojantis šių savininkų nuosavybės teises.
IV
Civilinio kodekso 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 35 straipsnio 2 daliai vertinimas
21. Pareiškėjas prašo ištirti CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalies atitiktį inter alia Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 35 straipsnio 2 daliai.
22. Pareiškėjo teigimu, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos administratorių pasirinkti nevienodomis sąlygomis didžiosiose (turinčiose ne mažiau nei 100 tūkst. gyventojų) ir mažesnėse gyvenamosiose vietovėse, taip pat butų ir kitų patalpų savininkams, įsteigusiems savininkų bendriją arba sudariusiems jungtinės veiklos sutartį ir to nepadariusiems, ir dėl to pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui principas. Kartu pažeista Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalis, nes butų ir kitų patalpų savininkai, norėdami pasirinkti jiems tinkamą ir jų interesus labiausiai atitinkantį administratorių, privalo įsteigti bendriją arba sudaryti jungtinės veiklos sutartį ir dėl to prisiimti daug papildomų įsipareigojimų.
23. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, jog pagal šiame straipsnyje įtvirtintą konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia asmens teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. Konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.
24. Aiškindamas Konstitucijos 35 straipsnio nuostatas, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad jose įtvirtinta viena pagrindinių demokratinės valstybės piliečio teisių – teisė į susivienijimus, arba asociacijų laisvė. Teisė į susivienijimus yra viena iš pilietinio ir politinio veikimo garantijų. Konstitucinė teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas yra daugialypė, jos turinį sudaro teisė steigti bendrijas, politines partijas ar asociacijas, teisė įstoti į jas ir dalyvauti jų veikloje, taip pat teisė nebūti bendrijų, politinių partijų ar asociacijų nariu, teisė išstoti iš šių susivienijimų; Konstitucijoje laiduojama teisė savo valia nuspręsti, priklausyti ar nepriklausyti kuriai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai; asmuo šią konstitucinę teisę įgyvendina laisva valia, o ši asmens laisva valia yra pamatinis narystės įvairiose bendrijose, politinėse partijose, asociacijose principas (2000 m. gruodžio 21 d., 2004 m. liepos 1 d. nutarimai).
25. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad daugiabučių namų gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkai, įsteigdami bendriją bendrajai dalinei nuosavybei valdyti ir naudoti, įgyvendina konstitucinę teisę vienytis siekiant tam tikro bendro tikslo. Ši konstitucinė teisė gali būti įgyvendinama tik asmens laisva valia. Įstatymu reguliuojant tokių bendrijų steigimą, veiklą, narystės santykius, būtina, kaip ir dėl bet kurio kito susivienijimo, paisyti Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalies reikalavimo, kad niekas, t. y. nei joks fizinis asmuo, nei fizinių asmenų junginys, negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai (2000 m. gruodžio 21 d. nutarimas).
26. Minėta, kad, pareiškėjo teigimu, CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalis prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai inter alia dėl to, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos turėti nevienodas sąlygas pasirinkti administratorių didžiosiose (turinčiose ne mažiau negu 100 tūkst. gyventojų) ir mažesnėse gyvenamosiose vietovėse.
27. Sprendžiant, ar CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje įtvirtintas reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, pažymėtina, kad, kaip minėta, ginčijamomis CK nuostatomis įtvirtinus teisinį reguliavimą, kuriuo gyvenamosiose vietovėse, kuriose gyvena ne mažiau negu 100 tūkst. gyventojų, ribojamas asmenų, galinčių teikti bendrojo naudojimo objektų administravimo paslaugas, ratas, siekiama užtikrinti butų ir kitų patalpų savininkų interesą, kad su namo priežiūra susijusių paslaugų pirkimai būtų vykdomi ir tokių paslaugų pirkimo sutartys būtų sudaromos jiems palankiomis sąlygomis, būtų tinkamai kontroliuojamas jų vykdymas, taip pat viešąjį interesą užtikrinti, kad daugiabučiai namai būtų tinkamai eksploatuojami ir išsaugomi.
27.1. Konstitucinis Teismas 2016 m. birželio 7 d. nutarime pažymėjo, jog, atsižvelgiant į tai, kad visi daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkai – šilumos ir karšto vandens vartotojai turi vienodą interesą gauti kokybiškas, jų interesus atitinkančias pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros paslaugas, ir remiantis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, kad teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia), konstatuotina, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, įstatymų leidėjui kyla pareiga, įvertinus savivaldybių šilumos ūkio ypatumus, su pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūra susijusią veiklą vykdančių ir turinčių galimybę ją vykdyti subjektų ratą, kitas reikšmingas aplinkybes, nustatyti, kokio dydžio gyvenamosiose vietovėse apribojimais tam tikriems asmenims teikti pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros paslaugas būtų užtikrinta minėtų vartotojų teisių apsauga ir, priešingai, kokio dydžio gyvenamosiose vietovėse, nesant subjekto (subjektų), galinčio (galinčių) tinkamai vykdyti minėtą priežiūrą, būtų paneigtas savininkų, kartu ir viešasis, interesas užtikrinti tinkamą pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūrą.
27.2. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad minėtos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administravimo srityje.
Vadinasi, atsižvelgiant į tai, kad visi butų ir kitų patalpų savininkai turi vienodą interesą gauti kokybiškas, jų interesus atitinkančias daugiabučių namų priežiūrai būtinas paslaugas, ir remiantis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, kad teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia), konstatuotina, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, įstatymų leidėjui kyla pareiga, įvertinus su daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administravimu susijusią veiklą vykdančių ir turinčių galimybę ją vykdyti subjektų ratą, kitas reikšmingas aplinkybes, nustatyti, kokio dydžio gyvenamosiose vietovėse apribojimais tam tikriems asmenims teikti daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administravimo paslaugas būtų užtikrinta minėtų vartotojų teisių apsauga ir, priešingai, kokio dydžio gyvenamosiose vietovėse, nesant subjekto (subjektų), galinčio (galinčių) tinkamai teikti minėtas paslaugas, būtų paneigtas savininkų, kartu ir viešasis, interesas užtikrinti tinkamą daugiabučių namų eksploatavimą ir išsaugojimą.
27.3. Pažymėtina, kad, kaip minėta, savivaldybės taryba gali nuspręsti CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje nustatytus apribojimus taikyti ir gyvenamosiose vietovėse, kuriose gyvena mažiau negu 100 tūkst. gyventojų.
Taigi savivaldybė, įvertinusi padėtį daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administravimo srityje ir nustačiusi, kad joje, be CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje nustatytus reikalavimus atitinkančių subjektų, yra kitų subjektų, galinčių konkurencingomis kainomis teikti tinkamos kokybės daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administravimo paslaugas, turėtų nuspręsti toje savivaldybėje taikyti CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje nustatytus apribojimus.
28. Konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje nustatęs, jog joje nustatytas draudimas netaikomas pasirenkant administratorių daugiabučiuose namuose, esančiuose gyvenamojoje vietovėje, kurioje, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, gyvena mažiau negu 100 tūkst. gyventojų, jeigu savivaldybės taryba nenusprendžia kitaip, atsižvelgė į tokių gyvenamųjų vietovių ypatumus (skirtumus) daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administravimo srityje ir siekė visuotinai reikšmingo tikslo – užtikrinti tinkamą visose savivaldybėse esančių daugiabučių gyvenamųjų namų eksploatavimą ir išsaugojimą.
29. Konstatuotina ir tai, kad šioje konstitucinės justicijos byloje nėra teisinių argumentų, kuriais remiantis būtų galima teigti, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas pareiškėjo ginčijamą (inter alia asmenų lygiateisiškumo aspektu) teisinį reglamentavimą, nesivadovavo objektyviu teisinio diferencijavimo kriterijumi, t. y. neatsižvelgė į tai, kad bendruoju požiūriu nevienodas teisiškai (juo labiau konstituciškai) vienodų ar panašioje padėtyje esančių asmenų (teikiančių ar galinčių teikti bendrojo naudojimo objektų administravimo paslaugas ir su jais susijusių ūkio subjektų, taip pat butų ir kitų patalpų savininkų) vertinimas yra objektyviai pateisinamas daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administravimo paslaugų rinkos koncentracija tam tikro dydžio gyvenamosiose vietovėse.
30. Minėta, kad, pareiškėjo teigimu, CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalis prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai inter alia dėl to, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos turėti nevienodas sąlygas pasirinkti administratorių butų ir kitų patalpų savininkams, įsteigusiems savininkų bendriją arba sudariusiems jungtinės veiklos sutartį, ir to nepadariusiesiems.
31. Sprendžiant, ar CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje nustatytas reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 1, 2 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą tais atvejais, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia savininkų bendrijos (arba ji likviduota) arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties (arba ji nutraukta), savivaldybės vykdomoji institucija skiria administratorių, kuris pagal Vyriausybės patvirtintus nuostatus inter alia organizuoja namo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo darbų, namo techninės priežiūros ir kitų su administruojamu namu susijusių paslaugų pirkimus, sudaro sutartis su atrinktais paslaugų teikėjais ir kontroliuoja jų vykdymą.
31.1. Minėta, kad administratoriaus, veikiančio sutarties su savininkų bendrija arba jungtinės veiklos sutarties dalyviais pagrindu, funkcijos nustatytos ne Vyriausybės patvirtintuose nuostatuose, bet su savininkų bendrija arba jungtinės veiklos sutarties dalyviais sudarytoje sutartyje.
Vadinasi, savininkų bendrija ar jungtinės veiklos sutarties dalyviai sutartyje su administratoriumi gali nustatyti, kad namo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo darbų, namo techninės priežiūros ir kitų su administruojamu namu susijusių paslaugų pirkimus organizuoja, sutartis su atrinktais paslaugų teikėjais sudaro savininkų bendrija ar jungtinės veiklos sutarties dalyviai, bet ne administratorius. Net ir tais atvejais, kai tokio administratoriaus sutartyje su savininkų bendrija ar jungtinės veiklos sutarties dalyviais nustatyta, kad namo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo darbų, namo techninės priežiūros ir kitų su administruojamu namu susijusių paslaugų pirkimus organizuoja, sutartis su atrinktais paslaugų teikėjais sudaro administratorius, savininkų bendrija ar jungtinės veiklos sutarties dalyviai turi galimybę kontroliuoti tokių sutarčių sudarymą ir vykdymą, taip užtikrindami butų ir kitų patalpų savininkų interesą gauti kokybiškas, jų interesus atitinkančias daugiabučių namų priežiūrai būtinas paslaugas ir viešąjį interesą tinkamai eksploatuoti ir išsaugoti daugiabučius namus.
31.2. Pažymėtina, kad vertinant kaip atskirą grupę butų ir kitų patalpų, esančių daugiabučiuose namuose, kuriuose administratorius veikia sutarties su savininkų bendrija arba jungtinės veiklos sutarties dalyviais pagrindu, ir esančių daugiabučiuose namuose, kuriuose administratorius yra paskirtas savivaldybės vykdomosios institucijos, savininkus jų galimybės kontroliuoti administratorių šiam sudarant ir vykdant su administruojamu namu susijusių paslaugų pirkimo sutartis, gauti kokybiškas, jų interesus atitinkančias daugiabučių namų priežiūrai būtinas paslaugas ir viešojo intereso tinkamai eksploatuoti ir išsaugoti daugiabučius namus užtikrinimo aspektais, tarp šių savininkų yra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas jų traktavimas yra objektyviai pateisintinas.
31.3. Minėta, kad Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.
32. Vadinasi, CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo ribojama butų ir kitų patalpų, esančių daugiabučiuose namuose, kuriuose neįsteigta savininkų bendrija (arba ji likviduota) arba nesudaryta jungtinės veiklos sutartis (arba ji nutraukta), savininkų galimybė pasirinkti administratorių, negali būti vertinamas kaip prieštaraujantis Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam konstituciniam asmenų lygybės principui.
33. Minėta, jog, pareiškėjo teigimu, CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalis prieštarauja Konstitucijos 35 straipsnio 2 daliai dėl to, kad butų ir kitų patalpų savininkai, norėdami pasirinkti jiems tinkamą ir jų interesus labiausiai atitinkantį administratorių, privalo įsteigti savininkų bendriją arba sudaryti jungtinės veiklos sutartį.
34. Sprendžiant, ar CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 35 straipsnio 2 daliai, pažymėtina, kad, kaip minėta, savininkai, įsteigdami bendriją bendrajai dalinei nuosavybei valdyti ir naudoti, įgyvendina konstitucinę teisę vienytis siekiant tam tikro bendro tikslo. Ši konstitucinė teisė gali būti įgyvendinama tik asmens laisva valia. Įstatymu reguliuojant tokių bendrijų steigimą, veiklą, narystės santykius, būtina, kaip ir dėl bet kurio kito susivienijimo, paisyti Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalies reikalavimo, kad niekas, t. y. nei joks fizinis asmuo, nei fizinių asmenų junginys, negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai.
34.1. Taip pat minėta, kad gyvenamojoje vietovėje, kurioje gyvena ne mažiau negu 100 tūkst. gyventojų, o savivaldybės tarybai nusprendus – ir gyvenamojoje vietovėje, kurioje gyvena mažiau negu 100 tūkst. gyventojų, administratoriumi negali būti skiriamas subjektas, kuriam taikomi CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje nustatyti apribojimai.
Minėta ir tai, kad, butų ir kitų patalpų savininkams neįsteigus savininkų bendrijos (arba ją likvidavus) arba nesudarius jungtinės veiklos sutarties (arba ją nutraukus), savivaldybės vykdomoji institucija skiria butų ir kitų patalpų savininkų pasirinktą administratorių.
Vadinasi, butų ir kitų patalpų, esančių daugiabučiuose namuose, kurie yra gyvenamojoje vietovėje, kurioje gyvena ne mažiau negu 100 tūkst. gyventojų (taip pat ir gyvenamojoje vietovėje, kurioje gyvena mažiau negu 100 tūkst. gyventojų, jeigu savivaldybės taryba nusprendė taikyti minėtus apribojimus) ir kuriuose nėra įsteigta savininkų bendrija (arba ji likviduota) ir nesudaryta jungtinės veiklos sutartis (arba ji nutraukta), savininkai turi teisę pasirinkti administratorių, tik tokią jų teisę riboja draudimas pasirinkti administratorių, kuriam taikomi CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje nustatyti apribojimai.
34.2. Minėta, kad administratoriams, veikiantiems sutarties su savininkų bendrija arba jungtinės veiklos sutarties dalyviais pagrindu, netaikomi CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje nustatyti apribojimai.
34.3. Šiame nutarime pažymėta, kad vertinant kaip atskirą grupę butų ir kitų patalpų, esančių daugiabučiuose namuose, kuriuose administratorius veikia sutarties su savininkų bendrija arba jungtinės veiklos sutarties dalyviais pagrindu, ir esančių daugiabučiuose namuose, kuriuose administratorius yra paskirtas savivaldybės vykdomosios institucijos, savininkus jų galimybės kontroliuoti administratorių šiam sudarant ir vykdant su administruojamu namu susijusių paslaugų pirkimo sutartis, gauti kokybiškas, jų interesus atitinkančias daugiabučių namų priežiūrai būtinas paslaugas ir viešojo intereso tinkamai eksploatuoti ir išsaugoti daugiabučius namus užtikrinimo aspektais, tarp šių savininkų yra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas jų traktavimas yra objektyviai pateisintinas.
34.4. Vadinasi, butų ir kitų patalpų, tiek esančių daugiabučiuose namuose, kuriuose administratorius veikia sutarties su savininkų bendrija arba jungtinės veiklos sutarties dalyviais pagrindu, tiek esančių daugiabučiuose namuose, kuriuose administratorius yra paskirtas savivaldybės vykdomosios institucijos, savininkai turi galimybę pasirinkti administratorių įstatymų leidėjo nustatytomis sąlygomis, kurios dėl objektyvių priežasčių yra skirtingos, ir toks skirtingų administratoriaus pasirinkimo sąlygų nustatymas negali būti vertinamas kaip vertimas priklausyti bendrijai.
34.5. Šiame nutarime konstatuota, jog įstatymų leidėjas, CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje nustatęs, kad gyvenamosiose vietovėse, kuriose gyvena ne mažiau negu 100 tūkst. gyventojų, o savivaldybės tarybai nusprendus – ir gyvenamosiose vietovėse, kuriose gyvena mažiau negu 100 tūkst. gyventojų, administratoriais negali būti šilumos, elektros energijos, dujų, geriamojo vandens tiekėjai, asmenys, teikiantys atliekų vežimo paslaugas, liftų nuolatinės priežiūros paslaugas (išskyrus namus, kuriuose nėra liftų), jeigu jie dirba tos pačios savivaldybės teritorijoje, taip pat kiti asmenys, tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su išvardytais asmenimis pagal Konkurencijos įstatymą, neapribojo butų ir kitų patalpų savininkų teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui užtikrinti tinkamą daugiabučių namų eksploatavimą ir išsaugojimą pasiekti.
35. Vadinasi, CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo ribojama butų ir kitų patalpų, esančių daugiabučiuose namuose, kuriuose neįsteigta savininkų bendrija (arba ji likviduota) arba nesudaryta jungtinės veiklos sutartis (arba ji nutraukta), savininkų galimybė pasirinkti administratorių, negali būti vertinamas kaip prieštaraujantis Konstitucijos 35 straipsnio 2 daliai.
36. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 35 straipsnio 2 daliai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 57-2828) 7 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.