Administracinė byla Nr. eA-1486-463/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09963-2023-7
Procesinio sprendimo kategorija 8.1.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. balandžio 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Godlena“) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas G. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 23S217336 (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad ketino dirbti Lietuvoje, uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Godlena“ (toliau – ir Bendrovė), todėl Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi). Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį 2 metus. Pareiškėjas sudarė darbo sutartį su UAB „Godlena“ ir pradėjo dirbti Bendrovėje suvirintoju. 2023 m. gruodžio 4 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, priėmė Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi. Sprendime nurodyta, kad buvo patikrinti duomenys Valstybinės socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje ir nustatyta, kad pareiškėjas negavo prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodyto mokėti atlyginimo, be to, atlyginimas buvo mažesnis negu Lietuvos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA), o Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad užsienietis dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas darbo užmokestis, nei nurodyta tarpininkavimo rašte.
3. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimas formalus, sukelia rimtas teisines pasekmes, nes pareiškėjas netenka teisės gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas netenka ir darbo, t. y. pagrindinio pragyvenimo šaltinio. Toks asmens teisių apribojimas turi būti objektyviai pateisinamas ir proporcingas padarytiems pažeidimams. Sprendimas šiuo atveju priimtas pareiškėjui nepadarius jokių pažeidimų. UAB „Godlena“ suteikė pareiškėjui darbą Lietuvoje pagal jo profesiją. Nei pareiškėjas, nei UAB „Godlena“ neįvykdė jokių pažeidimų, nesiekė padaryti žalos valstybei ar iškreipti darbo rinką ir konkurenciją. Pareiškėjas pats prašė nemokamų atostogų dėl šeimyninių priežasčių, dėl to Bendrovė pagrįstai sumokėjo pareiškėjui mažesnį atlyginimą nei nurodė tarpininkavimo rašte, kurį teikė Migracijos departamentui. Darbo sutartis su pareiškėju buvo sudaryta, VSDFV apie pareiškėjo įdarbinimą buvo pranešta laiku, buvo mokami ir visi reikalingi mokesčiai, pareiškėjas gavo leidimą laikinai gyventi, deklaravo Lietuvos Respublikoje gyvenamąją vietą. Jokia žala nebuvo padaryta nei valstybės finansų sistemai, nei viešiesiems interesams ar valstybės saugumui. Panaikinus pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, sukelta neatitaisoma didelė žala tiek pareiškėjui, tiek Lietuvos įmonei UAB „Godlena“, nes pareiškėjas turės išvykti iš Lietuvos, tai grubiai pažeistų jo interesus. Pareiškėjas ir jo šeima jaučia stresą ir didelę įtampą dėl pareiškėjo darbo netekimo.
4. Pareiškėjas teigė, kad Sprendime iš esmės nėra motyvų, pagrindžiančių jam išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p. – duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės). Pareiškėjas neteikė Migracijos departamentui neatitinkančių tikrovės duomenų. Pareiškėjas išėjo nemokamų atostogų dėl šeimyninių priežasčių, kurių negalėjo prognozuoti prašymo Migracijos departamentui išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu. Kiekvienas asmuo turi teisę į nemokamas atostogas, o teisės aktai neįtvirtina reikalavimo, jog Įstatymo 44 straipsnio pagrindu Lietuvoje įdarbintas užsienietis privalo nepertraukiamai dirbti, nėra draudimo Lietuvoje dirbantiems užsieniečiams naudotis teise į neapmokamas atostogas. Pareiškėjas gauna užtektinai pajamų, leidžiančių ne tik pragyventi Lietuvoje, bet ir padėti savo šeimai. Migracijos departamentas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas gali neatvykti į darbą dėl sveikatos sutrikimų, nemokamų atostogų ir kitų aplinkybių, dėl kurių darbo užmokestis tokiais atvejais skaičiuojamas proporcingai dirbtam laikui. Skirtumas tarp MMA ir pareiškėjo gauto darbo užmokesčio buvo nedidelis, todėl nebuvo pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi. Tai, kad pareiškėjas pasinaudojo teise į atostogas ir nedirbo, atitinkamai gaudamas mažesnį darbo užmokestį, nereiškia, jog yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytas pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi. Atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą, nesikreipė nei į pareiškėją, nei į UAB „Godlena“, neprašė pateikti informacijos dėl situacijos, tuo pažeidė gero administravimo principą.
6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „Godlena“ suvirintoju elektra, 2023 m. sausio 31 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas). 2023 m. kovo 27 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760237672, galiojantį nuo 2023 m. balandžio 5 d. iki 2025 m. balandžio 5 d. Ginčijamą Sprendimą atsakovas priėmė nustatęs, kad pareiškėjui nebuvo išmokamas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – mokėtas daug mažesnis darbo užmokestis. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2022 m. birželio 3 d., tačiau vertinant laikotarpį, kurį užsienietis dirbo gavęs dabar turimą leidimą laikinai gyventi, t. y. nuo 2023 m. gegužės 15 d., jam nė karto nebuvo išmokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 900 Eur. Pareiškėjui nuo 2023 m. gegužės, birželio, rugsėjo ir spalio mėn. buvo mokamas darbo užmokestis, kuris yra mažesnis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (154,55 – 540,90 Eur), o 2023 m. liepos, rugpjūčio mėnesiais užsieniečiui darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas. Teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad užsienietis dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme ir tarpininkavimo rašte – 900 Eur, mėnesinis darbo užmokestis. Kadangi nustatyta, jog pareiškėjui sulygtas darbo užmokestis nebuvo išmokėtas, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, taip pat, kad jis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs aiškią teismų praktiką, kad užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, pareiškėjo darbo užmokestis neatitiko MMA dydžio). Tvarkos aprašo XI skyriuje „Leidimo laikinai gyventi panaikinimas“ nėra įtvirtinta Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginė pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Leidimo panaikinimo pagrindai Sprendime išsamiai nurodyti. Migracijos departamentas nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių reikalavimų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu jis atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.
8. UAB „Godlena“ nurodė, kad pareiškėjas teikė ne vieną prašymą suteikti jam nemokamas atostogas dėl asmeninių (šeimyninių) priežasčių. Nors paprastai specialistų atostogos Bendrovėje nėra pageidaujamos, tačiau, šiuo atveju, nurodytu laikotarpiu apmažėjus darbų mastui, norėdama išsaugoti kvalifikuotus specialistus, kurių Lietuvoje smarkiai trūksta, Bendrovė atsižvelgė į darbuotojo poreikius ir tenkino jo prašymus. Bendrovė, kaip pareiškėjo darbdavys, neturi jam jokių pretenzijų dėl jo darbo kokybės ir / ar darbo drausmės laikymosi. Pareiškėjas Bendrovėje yra vertinamas kaip savo srities specialistas, kurio kvalifikacija pasitiki tiek darbdavio atstovai, tiek ir kiti Bendrovės darbuotojai. Pareiškėjo teisė pasinaudoti tikslinėmis atostogomis neturėtų būti ribojama dėl jo pilietybės ir / ar tautybės, tai negali būti laikoma objektyviu pagrindu naikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
II.
10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2023 m. sausio 13 d. tuo pagrindu, jog jis ketina dirbti UAB „Godlena“ suvirintoju elektra, pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte bei 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu. Migracijos departamentas išnagrinėjo pareiškėjo prašymą ir nusprendė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760237672, galiojantį nuo 2023 m. balandžio 5 d. iki 2025 m. balandžio 5 d. Sprendimas, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi, buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 bei 5 punktais. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui panaikintas, nes: 1) duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; 2) asmuo neturi pakankamai lėšų ir / ar negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
11. Teismas nurodė, kad būtent pareiškėjui tenka pareiga laikytis įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Pareiškėjas, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2025 m. balandžio 5 d. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.
12. Teismas aptarė ginčui aktualias Įstatymo bei Tvarkos aprašo nuostatas. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo patikrinimo metu MMA buvo 840 Eur, taip pat, jog pareiškėjui buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis nei buvo nurodomas Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte bei sudarytoje darbo sutartyje (900 Eur).
13. Teismas nurodė, kad atsakovas VSDFV informacinėje sistemoje atlikęs duomenų apie pareiškėją patikrinimą nustatė, jog pareiškėjui, kuris Bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2022 m. birželio 3 d., nė karto nebuvo išmokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 900 Eur. Atsakovas vertino laikotarpį, kurį užsienietis dirbo gavęs dabar turimą leidimą laikinai gyventi, t. y. nuo 2023 m. gegužės 15 d. Taip pat nustatė, kad užsieniečiui 2023 m. gegužės, birželio, rugsėjo ir spalio mėnesiais buvo mokamas darbo užmokestis, kuris yra mažesnis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (154,55 – 540,90 Eur), o 2023 m. liepos, rugpjūčio mėnesiais užsieniečiui darbo užmokestis iš apskritai nebuvo mokamas. Teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui darbo užmokestis darbo Bendrovėje laikotarpiu buvo mokamas mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA ir nereguliarus, o tai neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto reikalavimo (pareiškėjui mokėtas darbo užmokestis neatitiko darbo sutartyje nurodyto mokėtino darbo užmokesčio).
14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui pateikė tik savo prašymus suteikti jam nemokamas atostogas, tačiau nėra pateikti jokie rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad nemokamos atostogos pareiškėjui buvo suteiktos. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, t. y. dirbti, o ne nemokamai atostogauti. Teismas dėl argumentų, kad pareiškėjas turi pakankamai pajamų pragyventi, atkreipė dėmesį, jog vien tik pateiktas pareiškėjo paaiškinimas negali būti vertinamas kaip atitinkantis pagrindas pripažinti, jog pakankamų lėšų pareiškėjas turi.
15. Teismas nurodė, kad užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje – 1 MMA. Pateikti VSDFV duomenys patvirtina, kad pareiškėjui buvo mokamas nereguliarus ir mažesnis nei MMA darbo užmokestis. Nei prašyme dėl leidimo išdavimo, nei tarpininkavimo rašte nebuvo nurodyta, kad pareiškėjas dirbs nepilną darbo laiką bei negaus pragyvenimui reikalingų minimalių Lietuvoje pajamų. Darbinės pajamos nurodytas kaip vienintelis šaltinis Lietuvoje. Pareiškėjui duomenų apie kitas gaunamas pajamas nepateikus, atsakovas turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad jis neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje ir jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 ir 5 p.).
16. Teismas pažymėjo, kad kiekvienas iš nustatytų Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatymas nenustato atsakovui pareigos kreiptis į pareiškėją su prašymu patikslinti Sprendime nurodytas aplinkybes. Pareiškėjas savo paaiškinimais niekaip negalėtų paneigti to fakto, kad jam buvo mokėtas mažesnis atlyginimas nei numatyta jo prašyme ir tarpininkavimo rašte, kai iš jo darbo sutarties matyti, jog tai neterminuota darbo sutartis, 5 darbo dienos po 8 val.
III.
18. Pareiškėjas G. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.
19. Pareiškėjas nurodo, kad supranta, jog teisė į darbą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau sprendimai, kuriais ribojamos teisės, turi būti proporcingi. Pareiškėjas tvirtina, kad jo darbo užmokestis sumažėjo dėl to, nes jis pats prašė nemokamų atostogų dėl asmeninių (šeimyninių) priežasčių. Vien tik formalus darbo užmokesčio dydžio nesumokėjimas už tam tikrus mėnesius negali sukelti tokių sunkių pasekmių.
20. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Įstatymo nuostatas. Darbo sutartis su pareiškėju buvo sudaryta, VSDFV apie įdarbinimą buvo pranešta laiku, buvo mokami ir visi reikalingi mokesčiai, pareiškėjas gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Nebuvo padaryta jokia žala valstybės finansų sistemai, viešiesiems interesams ar valstybės saugumui. Panaikinus pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi sukeliama neatitaisoma didelė žala tiek pareiškėjui, tiek UAB „Godlena“, nes pareiškėjo profesijos darbuotojų Lietuvoje trūksta. Pareiškėjas jokių pažeidimų nėra padaręs, jo gyvenamoji vieta taip pat deklaruota Lietuvoje, jo buvimas Lietuvoje negresia valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.
21. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jo teisė pasinaudoti tikslinėmis atostogomis (taip pat ir nemokamomis) neturėtų būti ribojama dėl jo pilietybės ir / ar tautybės, kitaip būtų pažeidžiamas lygybės principas. Pareiškėjas ir Bendrovė, kaip jo darbdavys, geranoriškai bendradarbiavo ir naudojosi jiems įstatymo suteiktomis teisėmis. Šiuo atveju Sprendimas pažeidžia bendruosius viešojo administravimo principus – lygiateisiškumo, objektyvumo ir proporcingumo.
22. Pareiškėjas teigia, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai dėl nemokamų atostogų (pareiškėjo prašymai su vertimu į lietuvių kalbą). Teisės aktai nereglamentuoja kokiu būdu turi būti įformintos nemokamos atostogos. Nei teisės aktuose, nei VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-243 patvirtintose Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės), nėra privalomai nustatyta, kad nemokamos atostogos darbuotojo prašymu turi būti įformintos Bendrovės įsakymais ar kitu būdu. Taisyklėse nurodyta, kad darbdavys teikia pranešimą apie apdraustųjų nedraudžiamuosius laikotarpius (Forma 12-SD), tačiau nėra nurodyta, kad būtina forminti įsakymus dėl tikslinių atostogų suteikimo. Neaišku, kaip pareiškėjas turėjo gauti ir pateikti Bendrovės įsakymus ar kitus rašytinius įrodymus dėl jam suteiktų nemokamų atostogų. Pareiškėjas yra užsienio pilietis ir nemoka naudotis VSDFV savitarnos sistema ir dėl to taip pat negalėjo pateikti įrodymų apie tai, kad Bendrovė buvo pranešusi VSDFV apie pareiškėjo nedraudiminius laikotarpius dėl suteiktų nemokamų atostogų. Byloje nėra ginčo dėl to, kad buvo pateikti būtent pareiškėjo prašymai dėl nemokamų atostogų suteikimo, o Bendrovė tokius prašymus tenkino, pateikdama 12-SD pranešimus, dėl ko fiksuoti pareiškėjo nedraudiminiai laikotarpiai. Todėl teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą jam nepateikus aptartų įrodymų.
23. Pareiškėjas teigia, kad aplinkybė, jog pareiškėjas pasinaudojo Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 ir 137 straipsniuose nustatyta bei jam garantuojama teise į nemokamas atostogas ir tuo laikotarpiu negavo darbo sutartyje nurodyto mėnesinio darbo užmokesčio, negali būti laikoma jo pragyvenimo lėšų turėjimą paneigiančia aplinkybe. Įstatymas ir Tvarkos aprašas nereglamentuoja dirbančio užsieniečio teisės gauti nemokamas atostogas, todėl šis klausimas turi būti sprendžiamas pagal Darbo kodekso normas. To pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepadarė. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad atsakovo Sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas.
25. Atsakovas laikosi pozicijos, išdėstytos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pagal teismų praktiką situacija, kai užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas, vertinama kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, o pareiškėjo darbo užmokestis neatitiko MMA dydžio. Kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Užsieniečiui teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad jis dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas nei nurodytas prašyme ir tarpininkavimo rašte. Tuo atveju, jei pareiškėjas nebūtų įdarbintas Bendrovėje, keltų grėsmę viešajai tvarkai arba valstybės saugumui, jam leidimas laikinai gyventi net nebūtų išduotas. Kitos pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybes, kurias jis tariamai atitinka, nėra susijusios nei su leidimo laikinai gyventi išdavimo, nei su leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindais, todėl neturi reikšmės. Nei Migracijos departamentas, nei pirmosios instancijos teismas nekvestionavo pareiškėjo teisės pasinaudoti neapmokamomis atostogomis, tačiau pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Teismas tik nurodė, kad pareiškėjo pateikti prašymai dėl nemokamų atostogų suteikimo nepatvirtina, jog šios atostogos jam buvo suteiktos, tačiau nebuvo konstatavęs, kad vien tai sudaro pagrindą pareiškėjo skundą atmesti. Teismas pagrįstai sprendė, kad vien tik pateiktas pareiškėjo paaiškinimas negali būti vertinamas kaip pagrindas pripažinti, jog pakankamų lėšų pareiškėjas turi. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjui duomenų apie kitas gaunamas pajamas nepateikus, Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje ir jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 ir 5 p.).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
26. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 23S217336, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 bei 5 punktuose nustatytas pagrindais (duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, asmuo neturi pakankamai lėšų ir / ar negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje), teisėtumo ir pagrįstumo.
27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, jog atsakovas Sprendime nurodytais pagrindais teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, o pareiškėjo argumentai, kad atsakovas pažeidė gero administravimo principą, nepagrįsti.
28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad Sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, pareiškėjas turėjo teisę į nemokamas atostogas, buvo pažeisti Darbo kodekse nustatytas lygybės principas, bendrieji viešojo administravimo lygiateisiškumo, objektyvumo ir proporcingumo principai, teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą jam nepateikus įrodymų dėl nemokamų atostogų suteikimo.
29. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
30. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Įstatymo, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ nuostatos. Šių teisės aktų aktualios normos išsamiai aptartos pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nebekartoja.
31. Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas išnagrinėjo pareiškėjo prašymą ir nusprendė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760237672, galiojantį nuo 2023 m. balandžio 5 d. iki 2025 m. balandžio 5 d. (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p.). Pareiškėjas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad jam bus mokamas 900 Eur darbo užmokestis ir šios pajamos bus vienintelės pareiškėjo pragyvenimo lėšos. Tokį pat mokamo mėnesinio darbo užmokesčio dydį tarpininkavimo rašte nurodė ir UAB „Godlena“. Atlikęs patikrinimą atsakovas nustatė, jog pareiškėjui, kuris Bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2022 m. birželio 3 d., pareiškėjui nė karto nebuvo išmokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 900 Eur. Atsakovas vertino laikotarpį, kurį užsienietis dirbo gavęs leidimą laikinai gyventi, t. y. nuo 2023 m. gegužės 15 d. Pareiškėjui 2023 m. gegužės, birželio, rugsėjo ir spalio mėnesiais buvo mokamas darbo užmokestis, kuris yra mažesnis, nei MMA (154,55 – 540,90 Eur), o 2023 m. liepos, rugpjūčio mėnesiais užsieniečiui darbo užmokestis apskritai nebuvo mokamas. Taigi viso darbo UAB „Godlena“ laikotarpiu pareiškėjui buvo mokamas žymiai mažesnis mėnesinis darbo užmokestis nei buvo nurodytas pareiškėjo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir tarpininkavimo rašte, t. y. mažesnis, nei nustatyta MMA.
32. Nagrinėjamu atveju įrodyta, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, pareiškėjo darbo užmokestis neatitiko MMA dydžio). Kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl jo teisės į nemokamas atostogas, pažymi, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumatė Migracijos departamento pareigos priimant Sprendimą vertinti pareiškėjo nemokamų atostogų laikotarpį. Be to, nenustatyta, kad pareiškėjas, žinodamas Įstatymo jam nustatytą pareigą atitikti reikalavimus leidimo laikinai gyventi išlaikymui, būtų pranešęs Migracijos departamentui apie nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą, nemokamas atostogas, dėl kurių kito darbo užmokestis ir pan. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui mažesnis nei darbo sutartyje nustatytas – 900 Eur, mėnesinis darbo užmokestis buvo mokamas visą išduoto leidimo laikinai gyventi laiką, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas tik dalį ginčui aktualaus laikotarpio buvo nemokamose atostogose, nėra reikšminga.
34. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl teisės į neapmokamas atostogas ribojimo nepagrindžia lygiateisiškumo principo pažeidimo. Tai yra tik viena iš faktinių aplinkybių, į kurią atsižvelgta vertinant individualią pareiškėjo situaciją. Kartu pažymėtina, kad pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teisme nebuvo atmestas tik dėl to, kad jis nepateikė duomenų apie jam suteiktas nemokamas atostogas.
35. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti Įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui; ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje susiformavusi nuostata, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017).
36. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių vertinimo. Analizuodamas pareiškėjo nurodytus nesutikimo su Migracijos departamento sprendimu argumentus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jo teigimu, patvirtinančias, jog atsakovas nepagrįstai nustatė pagrindus panaikinti leidimą laikinai gyventi. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kuriais remdamasis padarė atitinkamas išvadas, t. y. laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.
37. Migracijos departamentas Sprendime išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes ir aktualias Įstatymo nuostatas, todėl nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad Sprendimas neatitinka gero administravimo principo ir kitų viešojo administravimo principų.
38. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo G. Z. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.