Administracinė byla Nr. I-3-502/2017
Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00018-2016-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 4.1; 7.8
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. kovo 30 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Virginijos Volskienės,
sekretoriaujant Gretai Kapačinskaitei,
dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovėms Ingridai Kliukienei, Kristinai Ščerbickaitei ir Daivai Zabarauskienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. A1-499 patvirtinto Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo 3.2 punktas (socialinės apsaugos ir darbo ministro 2014 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. A1-61 redakcija) tiek, kiek jame nenumatyta prie darbo priemonių priskirti neįgalių asmenų darbo procese naudojamų ir jų poreikiams pagal negalios pobūdį pritaikytų transporto priemonių, taip pat lengvųjų automobilių, atitinka Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punktą (2010 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. XI-879 redakcija) ir Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą prieinamumo principą, 7 punkte įtvirtintą neįgalumo kompensavimo principą ir 11 punkte įtvirtintą skirtingų poreikių tenkinimo principą (2004 m. gegužės 11 d. įstatymo Nr. IX-2228 redakcija).
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas Klaipėdos apygardos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą pagal ieškovo Klaipėdos teritorinės darbo biržos ieškinį (toliau – ir ieškovas, Darbo birža) atsakovui E. K. dėl 8 572,75 Eur (29 600 Lt) išmokėtos subsidijos darbo vietai sau įsteigti, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo negrąžintos išlaidų, susijusių su profesiniu mokymu atsakovui, sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo, 2016 m. liepos 28 d. nutartimi, kurią patikslino, nutarė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. A1-499 patvirtinto Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 3.2 punktas (socialinės apsaugos ir darbo ministro 2014 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. A1-61 redakcija) tiek, kiek jame nenumatyta prie darbo priemonių priskirti neįgalių asmenų darbo procese naudojamų ir jų poreikiams pagal negalios pobūdį pritaikytų transporto priemonių, taip pat lengvųjų automobilių, atitinka Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punktą (2010 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. XI-879 redakcija) ir Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą prieinamumo principą, 7 punkte įtvirtintą neįgalumo kompensavimo principą ir 11 punkte įtvirtintą skirtingų poreikių tenkinimo principą (2004 m. gegužės 11 d. įstatymo Nr. IX-2228 redakcija).
2. Klaipėdos apygardos teisme apeliacine tvarka nagrinėjamoje individualioje byloje kilo ginčas dėl 2013 m. gegužės 10 d. Darbo biržos ir atsakovo E. K. sudarytos savarankiško užimtumo rėmimo sutarties Nr. SUR-3-13 sąlygų įvykdymo. Atsakovas E. K. sudarytos sutarties pagrindu turėjo įsteigti darbo vietą sau iki 2014 m. vasario 28 d. bei vykdyti kitus sutartinius įsipareigojimus. Ieškovas Darbo birža šiam tikslui skyrė 39 509,23 Lt subsidiją, pervedė 29 600 Lt sumą, likusią lėšų sumą (9 909,23 Lt) įsipareigojo pervesti pasirašius darbo vietų steigimo (pritaikymo) darbų atlikimo aktą ir pateikus mokėjimo prašymą su išlaidas pateisinančių dokumentų kopijomis. E. K. laikotarpiu nuo 2013 m. birželio mėn. iki 2014 m. vasario mėn. numatytoms veikloms įgyvendinti panaudojo 27 701,98 Lt skirtos subsidijos. Terminas įsteigti darbo vietą atidėtas keletą kartų, nukeliant jį iki 2014 m. kovo 10 d., 2014 m. balandžio 9 d., 2014 m. birželio 3 d. Atsakovas E. K. pateiktoje 2013 m. balandžio 30 d. patikslintoje paraiškoje savarankiškam užimtumui remti nurodė, kad darbo funkcijoms atlikti pasirinko krovininio tipo automobilį (N klasės), bei pridėjo tokio tipo automobilio preliminarų pasiūlymą. Pagal pateiktą paraišką ir patikslintą paraišką liko neįgyvendintos šios veiklos – krovininio automobilio įsigijimas ir už subsidijos lėšas įsigyto ilgalaikio turto draudimas. Darbo biržos teigimu, E. K. neįvykdė visų savo sutartinių įsipareigojimų ir dėl to, nepasirašius darbo vietos steigimo akto, atsakovas E. K. privalo ieškovui Darbo biržai grąžinti gautas subsidijos lėšas. Atsakovas E. K. paaiškino, kad dėl sveikatos problemų nebegali vairuoti krovininio automobilio.
3. Klaipėdos apygardos teismas išdėstė, jog individualioje byloje darbo priemonių panaudojimas darbo vietoje neatitiko paraiškoje nurodytų darbo priemonių, t. y. neįsigytas krovininis automobilis, ilgalaikis turtas neapdraustas maksimaliu atkuriamosios vertės draudimu, todėl darbo vietos steigimo aktas nebuvo pasirašytas. E. K. nuo 2014 m. kovo 5 d. pripažintas nedarbingu 80 proc., t. y. atsakovui nustatytas 20 proc. darbingumas (iki tol atsakovo darbingumo lygis buvo 25 proc.), nuo 2014 m. kovo 5 d. atsakovui nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros poreikis. Iš 2014 m. rugpjūčio 6 d. medicininio pažymėjimo matyti, kad pagal savo sveikatos būklę atsakovas neturi galimybės vairuoti krovininį automobilį, gali vairuoti su apribojimais tik B kategorijos transporto priemones.
4. Neįgaliems asmenims pagal Tvarkos apraše įtvirtintą tvarką nėra subsidijuojamos darbo procese naudojamos ir jų poreikiams pagal negalios pobūdį pritaikytos transporto priemonės (taip pat lengvieji automobiliai). Tvarkos apraše nustatytas ribojimas siekiant gauti paramą subsidijuojant kaip darbo priemonę naudoti lengvąjį automobilį, tačiau nurodytas ribojimas neįgaliam asmeniui, kuriam dėl sveikatos sutrikimų nėra leidžiama vairuoti krovininį automobilį, iš esmės užkerta kelią išlikti darbo rinkoje, kaip tai nustato Užimtumo rėmimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punktas. Individualioje byloje sprendžiamas klausimas, ar E. K., neįsigydamas transporto priemonės – krovininio automobilio, pažeidė Tvarkos aprašo 3.2 punktą, nustatantį, kad darbo priemonės – tai darbo procese naudojamos transporto priemonės (išskyrus lengvuosius automobilius, turinčius mažiau kaip 8 sėdimas vietas keleiviams ir 1 sėdimą vietą vairuotojui). Dėl nurodyto teisinio reglamentavimo yra pagrindas manyti, kad neįgalaus asmens darbo priemonių apibrėžimas, darbo priemonėmis nelaikant lengvųjų automobilių, iš esmės neatitinka Užimtumo rėmimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto reikalavimo valstybei sudaryti neįgaliesiems specialias sąlygas išlikti darbo rinkoje.
5. Individualioje byloje nagrinėjamu atveju E. K. dėl sveikatos būklės neturi teisės vairuoti krovininio automobilio, jis darbinėje veikloje galėtų naudoti tik lengvąjį automobilį, todėl valstybė, įtvirtindama darbo priemonių ratą, darbo priemonėmis nelaikydama lengvųjų automobilių, iš esmės nesudaro sąlygų neįgaliam asmeniui išlikti darbo rinkoje (Užimtumo rėmimo įstatymo 25 str. 1 d. 3 p.), diskriminuoja neįgalų asmenį dėl jo neįgalumo, neužtikrina tinkamo sąlygų pritaikymo, dėl to neįgalus asmuo patiria neproporcingą naštą, yra ribojama jo teisė dirbti lygiai su kitais asmenimis, gyventi oriai ir save išlaikyti. 2007 m. kovo 30 d. Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos 27 straipsnio 1 dalis nustato, kad konvencijos šalys pripažįsta neįgaliųjų teisę į darbą lygiai su kitais asmenimis; konvencijos šalys užtikrina ir skatina įgyvendinti teisę į darbą užtikrindamos, kad neįgaliesiems darbo vietoje būtų tinkamai pritaikytos sąlygos. Tvarkos aprašo 3.2 punkte įtvirtintas darbo priemonių apibrėžimas, prie darbo priemonių nepriskiriant neįgalių asmenų darbo procese naudojamų ir jų poreikiams pagal negalios pobūdį pritaikytų transporto priemonių, taip pat lengvųjų automobilių, neužtikrina tinkamo sąlygų pritaikymo, taip neįgalus asmuo negali išlikti darbo rinkoje ir iš esmės turėtų tapti valstybės išlaikomas.
6. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad neįgaliųjų socialinė integracija organizuojama vadovaujantis prieinamumo (6 p.), neįgalumo kompensavimo (7 p.) ir skirtingų poreikių tenkinimo (11 p.) principais. Prieinamumas yra pirminė dalyvavimo socialiniame ir ekonominiame gyvenime sąlyga. Pareiškėjas išdėsto Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos 9 straipsnio 1 dalies nuostatas ir pažymi, kad Tvarkos aprašo 3.2 punkto dalis, kuri nustato, kad darbo priemonės – darbo procese naudojamos transporto priemonės (išskyrus lengvuosius automobilius, turinčius mažiau kaip 8 sėdimas vietas keleiviams ir 1 sėdimą vietą vairuotojui), iš esmės neužtikrina Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinto prieinamumo principo, nes neįgaliam asmeniui neleidžiant darbinėje veikloje naudoti lengvąjį automobilį užkertama galimybė vykdyti darbinę veiklą ir gauti iš valstybės subsidiją pagal savarankiško užimtumo rėmimo sutartį tam, kad būtų sukurta darbo vieta sau ir būtų galima taip save išlaikyti. Neįgalumo kompensavimo principas reiškia ne tik materialinę paramą, bet ir priemones, kurių dėka asmeniui sudaromos sąlygos integruotis į visuomenę. Ginčijama Tvarkos aprašo 3.2 punkto dalis užkerta asmeniui kelią integruotis į visuomenę, vykdyti darbinę veiklą ir gauti iš valstybės subsidiją pagal savarankiško užimtumo rėmimo sutartį turint tikslą sukurti sau darbo vietą, gauti pajamas iš savo darbinės veiklos ir save išlaikyti. Skirtingų poreikių tenkinimo principas įpareigoja teikiant paramą atsižvelgti į skirtingus neįgaliųjų poreikius, todėl nagrinėjamu atveju darbo priemone nelaikant lengvojo automobilio, kai kitokios transporto priemonės neįgalus asmuo dėl savo sveikatos būklės vairuoti negali, neatsižvelgiama į neįgalaus asmens poreikius.
II.
7. Rengiant norminę administracinę bylą nagrinėti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, gautas atsakovo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimas.
8. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija prašo Tvarkos aprašo 3.2 punktą pripažinti teisėtu ir nurodo, kad Užimtumo rėmimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra reglamentuota remiamojo įdarbinimo priemonė – įdarbinimas subsidijuojant, o Tvarkos aprašo 3.2 punkte nustatyta darbo priemonių sąvoka yra siejama ne su remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimu, kai valstybės pagalba yra teikiama kompensuojant dalį darbo užmokesčio ir nuo šio darbo užmokesčio apskaičiuotų draudėjo privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, bet su parama darbo vietoms steigti, kompensuojant dalį išlaidų darbo priemonėms ar techninės pagalbos priemonėms įsigyti, patalpų, reikalingų darbo vietai įrengti, remontui ir mokymui, kai steigiamai darbo vietai reikia profesinės kvalifikacijos ir kompetencijos. Atsakovas pažymi, kad neįgaliesiems nėra apribojamos galimybės efektyviai dalyvauti valstybės remiamame savarankiško užimtumo rėmimo procese ir vykdyti darbinę veiklą. Priešingai, įstatymų leidėjas jau taiko išlygą neįgaliesiems. Pagal Užimtumo rėmimo įstatymo 32 straipsnio 4 dalį neįgaliesiems, steigiantiems sau darbo vietą, nėra taikomas reikalavimas apmokėti ne mažiau kaip 35 procentus darbo vietoms įsteigti (pritaikyti prie neįgaliųjų negalios) reikalingų lėšų, t. y. visos sau darbo vietos steigimo išlaidos gali būti apmokamos iš valstybės lėšų.
9. Neįgaliųjų užimtumui skatinti organizuojamos ir kitos Užimtumo rėmimo įstatyme nustatytos aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, sudarančios galimybes vykdyti darbinę veiklą: bedarbių ir įspėtų apie atleidimą iš darbo darbingo amžiaus darbuotojų profesinis mokymas (Užimtumo rėmimo įstatymo 23 str.); darbo įgūdžių įgijimo rėmimas (Užimtumo rėmimo įstatymo 26 str.); darbo įgūdžių įgijimo sutartis (Užimtumo rėmimo įstatymo 261 str.); darbo rotacija (Užimtumo rėmimo įstatymo 27 str.); viešieji darbai (Užimtumo rėmimo įstatymo 28 str.); bedarbių teritorinio judumo rėmimas (Užimtumo rėmimo įstatymo 33 str.). Neįgalusis, steigdamas sau darbo vietą, turi teisę, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 3.2 punkte apibrėžta darbo priemonių sąvoka, įsigyti darbo procese naudojamas transporto priemones (išskyrus lengvuosius automobilius, turinčius mažiau kaip 8 sėdimas vietas keleiviams ir 1 sėdimą vietą vairuotojui) ir darbo įrenginius (mašinas, įrenginius, aparatus, prietaisus, įrankius, įtaisus ar kitus reikmenis, būtinus darbo vietos funkcionavimui užtikrinti), priskirtus ilgalaikiam materialiajam turtui. Darbo priemonėms įsigyti asmeniui yra mokama subsidija darbo vietoms steigti. Nepagrįstas yra teiginys, kad be pagal negalios pobūdį pritaikyto lengvojo automobilio negalėtų būti įsteigta darbo vieta neįgaliajam, tuo labiau, kai yra galimybės pasirinkti įvairias alternatyvas lengvojo automobilio naudojimui darbo procese, pavyzdžiui, naudotis įmonių, teikiančių pervežimo paslaugas, paslaugomis ir panašiai. Subsidijuoti lengvąjį automobilį nėra tikslinga, nes lengvasis automobilis, akivaizdu, kad galės būti naudojamas ne tik darbo procese, bet ir asmeniniams tikslams, todėl valstybės lėšos nebūtų naudojamos racionaliai ir taupiai. Darbo priemonėms priskiriant lengvuosius automobilius, kyla rizika, jog subsidijos gavėjų įsigyti lengvieji automobiliai gali būti naudojami ne pagal paraiškoje nurodytą paskirtį, gali būti įsigyjami subsidijų gavėjų asmeniniams poreikiams tenkinti, o ne pagrindinėms steigiamos darbo vietos funkcijoms užtikrinti. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio 3 punktą, valstybės turtas (įskaitant ir piniginius išteklius) turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis racionalumo principu. Ginčijama Tvarkos aprašo 3.2 punkto dalis neprieštarauja Užimtumo rėmimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punktui ir kitoms Užimtumo rėmimo įstatymo nuostatoms.
10. Laikantis neįgalumo kompensavimo principo, taikomos priemonės yra ne tik materialinio, bet ir nematerialinio pobūdžio, be to, vadovaujantis skirtingų poreikių tenkinimo principu, atsižvelgiama į skirtingus neįgaliųjų poreikius. Be tiesioginės piniginės formos, yra taikomos ir tokios formos kaip transporto, gydymo, vaistų, ortopedinių priemonių, techninės pagalbos priemonių neįgaliesiems įsigijimo, būsto pritaikymo ir kt. garantijos bei lengvatos, kurių dėka asmeniui sudaromos sąlygos integruotis į visuomenę. Siekiant užtikrinti prieinamumo principo įgyvendinimą, neįgalieji valstybės biudžeto lėšomis yra aprūpinami techninės pagalbos priemonėmis, jiems pritaikomas būstas ir gyvenamoji aplinka, viešieji pastatai (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 11 ir 25 str.).
11. Įstatymų leidėjas neįgaliesiems jau yra numatęs lengvųjų automobilių įsigijimo ir jų techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją (Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 7 str.). Atsižvelgiant į tai, kad Transporto lengvatų įstatymas nustato teisę neįgaliajam įsigyti pagal negalios pobūdį pritaikytą lengvąjį automobilį, Tvarkos apraše nėra tikslinga dar kartą nustatyti teisę neįgaliajam įsigyti lengvąjį automobilį. Tuo atveju, jei Tvarkos apraše būtų įtvirtinta nuostata, leidžianti neįgaliesiems subsidijuoti lengvuosius automobilius, tai neįgalusis vienu metu galėtų turėti iš valstybės biudžeto lėšų įsigytus du lengvuosius automobilius, pritaikytus pagal jo poreikius. Taip būtų pažeistas Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme įtvirtintas racionalumo principas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija) nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos; privilegijų gynimas ir apsauga reikštų, kad yra pažeidžiami konstituciniai asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principai, Konstitucijoje įtvirtintas darnios visuomenės imperatyvas, taigi ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas, 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
12. Valstybė socialines garantijas teikia ir užtikrina pagal savo finansines išgales. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad socialinio solidarumo principas pilietinėje visuomenėje nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga. Taigi, atsižvelgiant į skirtingus neįgaliųjų poreikius, siekiant kompensuoti skirtingas neįgalumo pasekmes, yra taikomos įvairios kompensavimo formos ir priemonės, todėl ginčijama Tvarkos aprašo 3.2 punkto dalis neprieštarauja neįgalumo kompensavimo, skirtingų poreikių tenkinimo, prieinamumo principams, nes tokios transporto priemonės pagal savo tikslinę paskirtį yra asmeninio naudojimo, o ne darbo priemonė.
13. Klaipėdos teritorinė darbo birža pateikė nuomonę, kurioje išdėsto abejonę dėl Klaipėdos apygardos teismo prašymo tikslingumo nagrinėjamos bylos atveju.
14. Klaipėdos teritorinė darbo birža nurodo, kad Užimtumo rėmimo įstatymo 25 straipsnis reglamentuoja įdarbinimą subsidijuojant, t. y. remiamo įdarbinimo aktyvios darbo rinkos priemonę (Užimtumo rėmimo įstatymo 22 str. 2 p.), kuri yra visiškai nesusijusi su individualioje byloje nagrinėjamu ginču. Tarp individualios bylos šalių buvo sudaryta sutartis dėl kitos aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, numatytos Užimtumo rėmimo įstatymo 22 straipsnio 3 punkte (parama darbo vietoms steigti), kuri detalizuota Užimtumo rėmimo įstatymo 29 ir 32 straipsniuose. Ši priemonė taikoma tik tam tikros grupės asmenims, t. y. ja gali pasinaudoti tik konkrečiai įstatyme numatyti asmenys, tarp kurių išskirti neįgalieji, kaip papildomai remiama grupė, ir jie turi didesnes galimybes naudotis šia priemone ir taip integruotis į darbo rinką. Darbo birža išdėsto, kokiais atvejais pagal Užimtumo rėmimo įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 3 punktą mokama subsidija darbo vietai steigti. Atsižvelgiant į neįgaliųjų teisių apsaugą, valstybė imasi kompleksinių paramos neįgaliesiems priemonių, todėl reikėtų įvertinti visas neįgaliesiems prieinamas panašių priemonių lengvatinėmis sąlygomis įsigijimo galimybes: neįgalieji gali kreiptis į savo gyvenamosios vietos savivaldybes dėl lengvųjų automobilių įsigijimo išlaidų kompensacijos asmenims nuo 18 metų amžiaus. Šia tvarka atsakovas E. K. yra pasinaudojęs ir įsigijęs lengvąjį automobilį, todėl Darbo biržai kilo pagrįsta abejonė dėl E. K. ketinimų. Neaišku, kokiu pagrindu E. K., negalėdamas vairuoti krovininio automobilio dėl sveikatos, atsisakė jį išbraukti iš paraiškos kaip būtinąją darbo priemonę ir kodėl toliau reikalauja išimtine tvarka keisti įstatymo normas dėl lengvųjų automobilių kaip būtinos darbo priemonės įsigijimo kompensavimo, kai tokia tvarka jau yra pasinaudojęs pagal kitas priemones, reguliuojamas savivaldybių.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
III.
15. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas Klaipėdos apygardos teismas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą prašydamas ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. A1-499 patvirtinto Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 3.2 punktas (socialinės apsaugos ir darbo ministro 2014 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. A1-61 redakcija) tiek, kiek jame nenumatyta prie darbo priemonių priskirti neįgalių asmenų darbo procese naudojamų ir jų poreikiams pagal negalios pobūdį pritaikytų transporto priemonių, taip pat lengvųjų automobilių, atitinka Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punktą (2010 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. XI-879 redakcija), Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą prieinamumo principą, 7 punkte įtvirtintą neįgalumo kompensavimo principą ir 11 punkte įtvirtintą skirtingų poreikių tenkinimo principą (2004 m. gegužės 11 d. įstatymo Nr. IX-2228 redakcija).
16. Šiuo atveju Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamoje individualioje byloje (civilinė byla Nr. 2-3-666/2016, I–III t.) ieškovas Klaipėdos teritorinė darbo birža siekia prisiteisti iš atsakovo E. K. subsidijos lėšas, skirtas darbo vietos įsteigimui, kadangi darbo vietos E. K. iki sutarto termino neįsteigė inter alia (be kita ko) dėl to, jog neįsigijo krovininio automobilio. E. K. paaiškino, kad dėl sveikatos problemų nebegali vairuoti krovininio automobilio (gali vairuoti tik B kategorijos transporto priemones, jam nustatytas 20 proc. darbingumo lygis), ir teigė, jog jam turi būti leidžiama įsigyti lengvąjį automobilį.
17. Iš individualios bylos aplinkybių nustatyta, kad E. K. buvo taikyta Užimtumo rėmimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta aktyvi darbo rinkos politikos priemonė – parama darbo vietoms steigti. Užimtumo rėmimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog darbo vietoms steigti yra teikiama tokia parama: darbo vietų steigimo subsidijavimas (1 p.); vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimas (2 p.); savarankiško užimtumo rėmimas (3 p.). Pagal to paties straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodyta parama teikiama darbdaviams šio įstatymo 30–32 straipsniuose nurodytais atvejais ir nustatyta tvarka, mokant darbdaviams subsidiją darbo vietoms steigti. Atsižvelgiant į tai, kad aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygas ir tvarką bei darbo rinkos paslaugų teikimo sąlygas ir tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (Užimtumo rėmimo įstatymo 3 str. 6 p.), šiam tikslui buvo priimtas Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašas, kuris nustato bedarbių ir įspėtų apie atleidimą iš darbo darbingo amžiaus darbuotojų profesinio mokymo, remiamojo įdarbinimo, paramos darbo vietoms steigti ir bedarbių teritorinio judumo rėmimo įgyvendinimo sąlygas ir tvarką (Tvarkos aprašo 1 p.). Pagal Tvarkos aprašo 3.7 punktą, subsidija darbo vietoms steigti – tai lėšos, skiriamos darbo vietoms steigti (pritaikyti), be kurių jos negalėtų būti įsteigtos. Tvarkos aprašo 13 punkte numatyta, jog subsidija darbo vietoms steigti (išskyrus individualią veiklą pagal verslo liudijimą) skiriama šioms išlaidoms finansuoti, inter alia darbo priemonėms ir techninės pagalbos priemonėms, neįgaliesiems būtinoms darbo vietos funkcionavimui užtikrinti, pirkti, montuoti ir pritaikyti (13.1 p.). Taigi pagal Tvarkos aprašo 13 punktą, taikant aktyvios darbo rinkos politikos priemonę – paramą darbo vietoms steigti – darbo priemonių išlaidoms finansuoti yra skiriama subsidija.
18. Tiriamame Tvarkos aprašo 3.2 punkte nurodyta, jog darbo priemonės – darbo procese naudojamos transporto priemonės (išskyrus lengvuosius automobilius, turinčius mažiau kaip 8 sėdimas vietas keleiviams ir 1 sėdimą vietą vairuotojui (toliau – ir lengvieji automobiliai) ir darbo įrenginiai (mašinos, įrenginiai, aparatai, prietaisai, įrankiai, įtaisai ar kiti reikmenys, būtini darbo vietos funkcionavimui užtikrinti), priskirtini ilgalaikiam materialiajam turtui. Taigi, kaip pastebima iš pateikto apibrėžimo, prie darbo priemonių nėra priskiriami lengvieji automobiliai, taip pat minėtoje normoje eksplicitiškai nėra įtvirtinta, jog darbo procese naudojamos transporto priemonės (darbo priemonės) pritaikomos neįgaliųjų poreikiams pagal negalios pobūdį.
19. Kaip matyti, Tvarkos aprašo 3.2 punktas yra definicinė norma, skirta apibrėžti, kas yra laikoma darbo priemonėmis. Definicinėmis teisės normomis yra siekiama apibendrinti (abstrahuoti) esmines daikto ar reiškinio savybes tam, kad tikslumo dėlei būtų aiški įstatyme (teisės akte) vartojamų sąvokų reikšmė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-2605/2012). Teisės teorijoje taip pat postuluojama, jog legalinės definicijos (definicinės normos), kuriomis yra apibrėžiami terminai, užtikrina teisės terminijos dermę, kuri yra teisėkūros juridinės technikos dalis. Definicinė teisės norma pirmiausia yra nukreipta apibrėžti būtent tame teisės akte vartojamą sąvoką, kad tame pačiame teisės akte ji būtų vartojama vieningai ir indikuotų tą patį apibrėžiamąjį reiškinį konkrečiame teisės akte (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-597/2013).
20. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 112–115 straipsnių, nustatančių pareiškimų ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą nagrinėjimo tvarką, matyti, kad norminės administracinės bylos nagrinėjimo ribas, visų pirma, apibrėžia pareiškėjo pareiškime pateiktas prašymas, jo apimtis, taip pat šį prašymą pagrindžiantys teisiniai argumentai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pabrėžiama, kad būtent teismo nutartis prašyti ištirti norminio administracinio akto teisėtumą yra tas procesinis dokumentas, kuris apibrėžia iškeliamos norminės administracinės bylos nagrinėjimo dalyką bei ribas ir pagal kurį ši byla turi būti nagrinėjama (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I662-11/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-4-822/2015, išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-9-261/2016 ir kt.). Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog, kadangi tyrimas atliekamas dėl norminio administracinio akto teisėtumo, susijusio su individualia byla, tyrimo dalykas ir ribos teismo nutartyje turėtų būti apibrėžiamos atsižvelgiant į individualioje byloje keliamo ginčo dalyką ir ribas (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3-502/2016). Norminės administracinio akto teisėtumo bylos išnagrinėjimas turi padėti teismui įvykdyti teisingumą individualioje byloje, būti naudingas (bylos išnagrinėjimo iš esmės ir procesinio sprendimo priėmimo byloje aspektu) besikreipiančiam teismui (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I575-3/2009, išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-9-261/2016 ir kt.).
21. Dėmesys atkreiptinas į tai, jog Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamoje individualioje byloje yra reikšminga aplinkybė dėl lengvojo automobilio priskyrimo prie darbo priemonių, o ta aplinkybė, jog E. K. darbo procese naudojama transporto priemonė turėtų būti pritaikyta pagal jo negalios pobūdį, individualioje byloje nėra reikšminga, t. y. tokia aplinkybė nėra susijusi su individualia byla. Kaip minėta anksčiau, norminės administracinio akto teisėtumo bylos išnagrinėjimas turi padėti teismui įvykdyti teisingumą individualioje byloje, būti naudingas (bylos išnagrinėjimo iš esmės ir procesinio sprendimo priėmimo byloje aspektu) besikreipiančiam teismui. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nėra pavesta nagrinėti nesusijusius su nagrinėjama individualia byla teismų paklausimus (žr., pvz., 2016 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-7-822/2016). Atsižvelgiant į tai, kad Klaipėdos apygardos teismo prašymo dalis ištirti, ar Tvarkos aprašo 3.2 punktas tiek, kiek jame nenumatyta prie darbo priemonių priskirti neįgalių asmenų poreikiams pagal negalios pobūdį pritaikytų transporto priemonių, atitinka anksčiau nurodytų teisės aktų reikalavimus, nėra susijusi su Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjama individualia byla, ši norminės administracinės bylos dalis nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 d. 1 p., 116 str. 1 d.). Išplėstinė teisėjų kolegija, be kita ko, papildomai pastebi, jog nėra pagrindo vertinti, kad iš Tvarkos aprašo 3.2 punkto išplaukia pareiškėjo Klaipėdos apygardos teismo nurodomas ribojamas, t. y. tai, jog Tvarkos aprašo 3.2 punkte įtvirtintu apibrėžimu prie darbo priemonių nepriskiriamos neįgalių asmenų darbo procese naudojamos ir jų poreikiams pagal negalios pobūdį pritaikytos transporto priemonės. Šiuo atveju definicinėje Tvarkos aprašo 3.2 punkto normoje yra apibrėžiama Tvarkos apraše vartojama sąvoka „darbo priemonės“ tam, kad ji visame teisės akte būtų naudojama vieningai, o darbo priemonių ypatumai, inter alia transporto priemonių pritaikymas pagal neįgaliųjų poreikius, manytina, aiškintini pasitelkiant kitas, ne definicines Tvarkos aprašo normas.
22. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į pareiškėjo Klaipėdos apygardos teismo prašymą, kuriame nurodoma, jog Tvarkos aprašo 3.2 punktu iš esmės neužtikrinamas Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas prieinamumo principas, nes neįgaliam asmeniui neleidžiant darbinėje veikloje naudoti lengvąjį automobilį užkertama galimybė vykdyti darbinę veiklą ir gauti iš valstybės subsidiją pagal savarankiško užimtumo rėmimo sutartį tam, kad būtų sukurta darbo vieta sau ir būtų galima taip save išlaikyti, šioje norminėje administracinio akto teisėtumo byloje toliau bus tiriama, ar Tvarkos aprašo 3.2 punktas tiek, kiek jame nenumatyta prie darbo priemonių priskirti neįgalių asmenų darbo procese naudojamų lengvųjų automobilių, atitinka Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą prieinamumo principą (2004 m. gegužės 11 d. įstatymo Nr. IX-2228 redakcija).
IV.
23. Kaip jau minėta anksčiau, Tvarkos aprašo 3.2 punktas, kuriame pateiktas darbo priemonių sąvokos apibrėžimas, yra taikomas pagal Užimtumo rėmimo įstatymą teikiant paramą darbo vietoms steigti (Užimtumo rėmimo įstatymo 29 str.). Nuo to, ar tam tikras objektas patenka į darbo priemonių apibrėžimą, priklauso, ar šio objekto išlaidoms finansuoti pagal Tvarkos aprašo 13.1 punktą bus skiriama subsidija darbo vietoms steigti. Pagal tiriamą Tvarkos aprašo 3.2 punktą darbo priemonėmis nelaikomi lengvieji automobiliai, turintys mažiau kaip 8 sėdimas vietas keleiviams ir 1 sėdimą vietą vairuotojui. Dėl to lengvųjų automobilių išlaidoms finansuoti taikant aktyvios darbo rinkos politikos priemonę – paramą darbo vietoms steigti – nėra skiriama subsidija darbo vietoms steigti.
24. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamoje individualioje byloje E. K., kuris gali vairuoti tik B kategorijos transporto priemones ir kuriam nustatytas 20 procentų darbingumo lygis, buvo teikiama parama darbo vietai steigti – savarankiško užimtumo rėmimas (Užimtumo rėmimo įstatymo 29 str. 1 d. 3 p., 32 str.). Užimtumo rėmimo įstatymo 32 straipsnio (2010 m. birželio 4 d. įstatymo redakcija Nr. XI-879) 3 dalyje nustatyta, jog subsidija darbo vietai steigti, įsteigus Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo įstatyme apibrėžtą labai mažą įmonę, mokama, kai darbo vietą sau pirmą kartą steigia šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte (darbingo amžiaus neįgalieji, kuriems nustatytas iki 25 procentų darbingumo lygis arba sunkus neįgalumo lygis) nurodyti asmenys, teritorinėje darbo biržoje registruoti darbo ieškančiais asmenimis, ir šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte (darbingo amžiaus neįgalieji, kuriems nustatytas 30–40 procentų darbingumo lygis arba vidutinis neįgalumo lygis) nurodyti asmenys, teritorinėje darbo biržoje registruoti bedarbiais (1 p.); darbo vietą sau pirmą kartą steigia asmuo, kurio atleidimo iš darbo pasekmėms švelninti naudojamos Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo lėšos (2 p.); buvęs bedarbis, pradėjęs savo verslą ne vėliau kaip per 30 mėnesių nuo paskutinės registracijos nutraukimo teritorinėje darbo biržoje dienos, pirmą kartą darbo vietą steigia teritorinės darbo biržos siųstam bedarbiui įdarbinti (3 p.). Kaip matyti iš išdėstyto teisinio reguliavimo, savarankiško užimtumo rėmimas organizuojamas, be kita ko, darbo rinkoje papildomai remiamiems darbingo amžiaus neįgaliesiems, kuriems nustatytas atitinkamas darbingumo lygis arba neįgalumo lygis (Užimtumo rėmimo įstatymo 4 str. 1 d. 1–2 p., 32 str. 1 d.). Tačiau darbo rinkoje papildomai remiami darbingo amžiaus neįgalieji, kuriems nustatytas atitinkamas darbingumo lygis arba neįgalumo lygis, siekdami gauti paramą tokiai darbo vietai steigti, kuriai darbo procese yra reikalingas lengvasis automobilis, tokios paramos gauti negali, kadangi lengvieji automobiliai pagal Tvarkos aprašo 3.2 punkte pateiktą apibrėžimą nepriskiriami prie darbo priemonių, kas lemia, jog jų išlaidoms finansuoti nėra skiriama subsidija darbo vietoms steigti (Tvarkos aprašo 13 p.).
25. Vertinant ginčijamo teisinio reguliavimo kontekstą pažymėtina, kad taikant Užimtumo rėmimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas aktyvios darbo rinkos politikos priemones, inter alia paramą darbo vietoms steigti, yra užtikrinama socialinė apsauga nedarbo atveju. Tai, jog Užimtumo rėmimo įstatyme yra nustatytos socialinės apsaugos nedarbo atveju formos, yra pastebėjęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (žr. 2013 m. vasario 7 d. nutarimą). Todėl sprendžiant dėl ginčijamo teisinio reguliavimo teisėtumo, būtina atsižvelgti ir į Konstitucinio Teismo suformuluotą plačią konstitucinę socialinės apsaugos ir socialinės paramos doktriną, joje akcentuojamus iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančius imperatyvus, kurių privalo paisyti atitinkami teisėkūros subjektai.
26. Pagal Konstituciją, kiekvienas žmogus turi teisę inter alia gauti socialinę apsaugą nedarbo atveju (48 str. 1 d.); taip pat valstybė laiduoja piliečių teisę gauti inter alia socialinę paramą nedarbo atvejais (52 str.).
27. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą valstybės pareigą užtikrinti kiekvieno žmogaus teisę į inter alia socialinę apsaugą nedarbo atveju, yra konstatavęs, kad jei asmuo dėl tam tikrų priežasčių netenka darbo ir negali pasirūpinti savo gerove, valstybei kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmeniui būtų užtikrinta socialinė parama nedarbo atveju (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 7 d. nutarimas).
28. Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, kartu įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones (Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai). Valstybė turi kurti tokią socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę pagalbą (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį, taip pat yra konstatavęs, kad negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kai Konstitucijoje garantuotos asmens teisės į socialinę paramą atsiradimas būtų susietas su konstituciškai nepagrįstomis sąlygomis, kurių nors institucijų ar pareigūnų subjektyviais sprendimais arba kitomis atsitiktinėmis aplinkybėmis (Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d. nutarimas, 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog aiškinant Konstitucijos 52 straipsnį būtina atsižvelgti ir į konstitucinį teisinės valstybės principą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas), kurio turinys aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio ir atskleistinas įvertinant visas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes ir atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų, kaip antai teisingumo, socialinio solidarumo (derinamo su kiekvieno atsakomybe už savo likimą), turinį (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 7 d. nutarimas).
29. Konstitucinė doktrina suponuoja, jog Konstitucijos 52 straipsnis, kuriame inter alia nustatyti socialinės paramos pagrindai, <...> aiškintinas kartu su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią kiekvienas žmogus turi teisę į inter alia socialinę apsaugą nedarbo atveju, konstituciniu teisinės valstybės principu ir kitomis susijusiomis Konstitucijos normomis ir principais (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 7 d. nutarimas). Be to, asmens teisė į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, 2014 m. liepos 3 d. nutarimas).
30. Kaip jau pastebėta anksčiau, darbingo amžiaus neįgalieji, kuriems nustatytas atitinkamas darbingumo lygis arba neįgalumo lygis, priskiriami prie darbo rinkoje papildomai remiamų asmenų (Užimtumo rėmimo įstatymo 4 str. 1 d. 1–3 p.). Tokiu būdu neįgaliuosius papildomai remiant darbo rinkoje yra įgyvendinama neįgaliųjų socialinė integracija. Todėl šiuo atveju yra aktualios Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo, be kita ko, užtikrinančio neįgaliųjų lygias teises ir galimybes visuomenėje, nustatančio neįgaliųjų socialinės integracijos principus, apibrėžiančio socialinės integracijos sistemą ir jos prielaidas bei sąlygas, nuostatos, taip pat šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintas prieinamumo principas, pagal kurį neįgaliesiems sudaromos sąlygos veiklai visose gyvenimo srityse ir galimybė naudotis ištekliais. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog neįgalių asmenų teisinis statusas ir šio statuso teisiniam reguliavimui keliami reikalavimai yra įtvirtinti ne tik nacionaliniuose, bet ir tarptautiniuose teisės aktuose.
31. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 26 straipsnyje nurodyta, jog Sąjunga pripažįsta ir gerbia neįgaliųjų asmenų teisę naudotis priemonėmis, užtikrinančiomis jų nepriklausomumą, socialinį bei profesinį integravimą ir dalyvavimą bendruomenės gyvenime. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra pastebėjęs, jog tam, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 26 straipsnis būtų visiškai veiksmingas, jis turi būti sukonkretintas Europos Sąjungos teisės arba nacionalinės teisės normomis (2014 m. gegužės 22 d. sprendimo Wolfgang Glatzel prieš Freistaat Bayern, C‑356/12, EU:C:2014:350, 78 p.).
32. 1996 m. gegužės 3 d. Europos socialinė chartija, ratifikuota 2001 m. gegužės 15 d., įsigaliojusi 2001 m. rugpjūčio 1 d., skelbia, jog siekdamos užtikrinti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta neįgalių asmenų, nepaisant amžiaus ir negalios pobūdžio bei kilmės, teisė į savarankiškumą, socialinę integraciją ir dalyvavimą visuomenės gyvenime, šalys įsipareigoja <…> padėti jiems įsidarbinti naudojantis visomis priemonėmis, kurios skatintų darbdavius priimti ir aprūpinti darbu neįgaliuosius įprastoje darbo aplinkoje arba pritaikyti darbo sąlygas prie neįgaliųjų poreikių, arba, jeigu tai neįmanoma dėl neįgalumo pobūdžio, nustatant arba sukuriant užimtumo garantijas pagal neįgalumo laipsnį. Tam tikrais atvejais įgyvendinant tokias priemones gali reikėti specializuotų institucijų ir pagalbos tarnybų paramos. Europos socialinės chartijos 15 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog siekdamos užtikrinti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta neįgalių asmenų, nepaisant amžiaus ir negalios pobūdžio bei kilmės, teisė į savarankiškumą, socialinę integraciją ir dalyvavimą visuomenės gyvenime, šalys įsipareigoja remti jų visišką socialinę integraciją ir dalyvavimą visuomenės gyvenime, ypač naudojant priemones, įskaitant techninę įrangą, kurios padeda įveikti bendravimo bei judėjimo kliūtis ir sudaro sąlygas, kad jiems būtų prieinamas transportas, būstas, kultūrinė veikla bei laisvalaikis.
33. Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija ir jos fakultatyvus protokolas, kuri Lietuvoje buvo ratifikuota 2010 m. gegužės 27 d., įsigaliojo 2010 m. rugsėjo 17 d., skirta skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui (1 str.). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, jog Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatos yra Europos Sąjungos teisės sistemos dalis (žr. 2014 m. kovo 18 d. sprendimo Z. prieš A Government department ir The Board of management of a community school, C‑363/12, EU:C:2014:159, 73 p., 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimo Mohamed Daouidi prieš Bootes Plus SL ir kt., C-395/15, EU:C:2016:917, 40 p.). Pagal Neįgaliųjų teisių konvenciją, valstybės, šios konvencijos šalys, pripažįsta neįgaliųjų teisę į darbą lygiai su kitais asmenimis; ši teisė apima teisę į galimybę užsidirbti pragyvenimui iš laisvai pasirinkto darbo ar iš laisvai priimto darbo pasiūlymo darbo rinkoje ir darbo aplinkoje, kuri yra atvira, tinkama visiems ir prieinama neįgaliesiems. Valstybės, šios konvencijos šalys, užtikrina ir skatina įgyvendinti teisę į darbą, įskaitant teisę į darbą tų asmenų, kurie tampa neįgalūs dirbdami, imdamosi atitinkamų priemonių, įskaitant ir teisės aktų priėmimą, kuriomis inter alia būtų skatinamos savarankiško darbo, verslumo, kooperatyvų plėtros ir nuosavo verslo pradėjimo galimybės (27 str. f p.). Neįgaliųjų teisių konvencijos 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės, šios konvencijos šalys, siekdamos, kad neįgalieji galėtų gyventi savarankiškai ir visapusiškai dalyvauti visose gyvenimo srityse, imasi atitinkamų priemonių, kad užtikrintų neįgaliesiems lygiai su kitais asmenimis fizinės aplinkos, transporto, informacijos ir ryšių, įskaitant informacijos ir ryšių technologijų bei sistemų, taip pat kitų visuomenei prieinamų objektų ar teikiamų paslaugų prieinamumą tiek miesto, tiek kaimo vietovėse. Šios priemonės, kurios apima prieinamumo kliūčių ir trukdžių nustatymą ir pašalinimą inter alia taikomos pastatams, keliams, transporto priemonėms ir kitokiems vidaus ir lauko objektams, įskaitant mokyklas, būstą, medicinos įstaigas ir darbo vietas (a p.); informacijos, ryšių ir kitokioms tarnyboms, įskaitant elektronines ir avarines tarnybas (b p.).
34. 2000 m. lapkričio 27 d. Europos Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, (toliau – ir Direktyva 2000/78/EB) 5 straipsnyje numatyta, jog siekiant garantuoti, kad neįgaliųjų atžvilgiu būtų laikomasi vienodo požiūrio principo, jiems įrengiamos tinkamos patalpos. Tai reiškia, kad prireikus konkrečiu atveju darbdaviai imasi tinkamų priemonių, kad neįgaliajam būtų sudarytos sąlygos gauti darbą, dirbti, kilti tarnyboje arba mokytis, nebent dėl tokių priemonių būtų neproporcingai apsunkinamos darbdavio pareigos. Pareigos nėra neproporcingai apsunkinamos, jei jam pakankamai atlyginama konkrečios valstybės narės neįgalumo politikos srityje numatytomis priemonėmis. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, jog Direktyvos 2000/78/EB kontekste „negalios“ sąvoka turi būti suprantama kaip apimanti apribojimą, kurį ypač lemia fiziniai, protiniai arba psichiniai sutrikimai ir kuris apsunkina atitinkamo asmens dalyvavimą profesiniame gyvenime (2006 m. liepos 11 d. sprendimo Sonia Chacón Navas prieš Eurest Colectividades SA, C‑13/05, EU:C:2006:456, 43 p.).
35. Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad, viena vertus, pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją valstybė paprastai turi plačią diskreciją, kai kalbama apie bendrąsias ekonominės ar socialinės strategijos priemones (žr. 2014 m. liepos 16 d. sprendimo byloje Hämäläinen prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 37359/09) 109 p.). Tai taip pat apima priemones, taikomas mokesčių srityje. Tačiau bet kokia tokia priemonė turi būti įgyvendinama nediskriminuojant ir laikantis proporcingumo reikalavimų (žr. 2013 m. liepos 2 d. sprendimo byloje R. Sz. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 41838/11) 54 p.). Kita vertus, jei pagrindinių teisių apribojimas yra taikomas itin pažeidžiamai visuomenės grupei, kuri praeityje patyrė žymią diskriminaciją, tada valstybės diskrecija tokiems apribojimams yra gerokai siauresnė ir turi turėti svarias priežastis (žr. 2016 m. kovo 22 d. sprendimo byloje Guberina prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 23682/13) 73 p.). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, jog neįgalieji priskiriami prie pažeidžiamų asmenų grupės, kuri patyrė nevienodą požiūrį, atsižvelgiant į jų savybes ar padėtį (žr. 2009 m. balandžio 30 d. sprendimo byloje Glor prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 13444/04) 84 p., 2010 m. gegužės 20 d. sprendimo byloje Alajos Kiss prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 38832/06) 42 p., 2011 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Kiyutin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 2700/10) 63 p.).
36. Taigi atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pastebėtina, kad neįgaliųjų teisė į savarankiškumą ir socialinę integraciją yra susijusi su užimtumo garantijų pagal neįgalumo laipsnį nustatymu arba sukūrimu. Pagal tarptautinį teisinį reguliavimą valstybės yra skatinamos imtis atitinkamų priemonių, įskaitant ir teisės aktų priėmimą, kuriomis būtų skatinamos savarankiško darbo, verslumo, kooperatyvų plėtros ir nuosavo verslo pradėjimo galimybės, ir šias priemones taikyti nediskriminuojant bei laikantis proporcingumo reikalavimų, o apribojimus taikyti pagrįstai.
37. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra nurodęs, jog pagal Konstituciją riboti konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimą galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai).
38. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog proporcingumo principas, kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad šios priemonės neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).
39. Europos Žmogaus Teisių Teismo bylose paprastai taip pat vertinama, ar yra išlaikomas proporcingas pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto tikslo santykis, t. y. ar egzistuoja protinga pusiausvyra tarp siekiamo tikslo ir taikomų priemonių (žr., pvz., 2006 m. birželio 20 d. sprendimo byloje Zarb Adami prieš Maltą (pareiškimo Nr. 17209/02), 72 p., 2010 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Depalle prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 34044/02), 83 p.).
40. Proporcingumo principas, nustatant teisinio reguliavimo priemones, laikomas vienu iš svarbiausių Europos Sąjungos teisės imperatyvų, reikalaujančių, kad teisės nuostata nustatytos priemonės būtų tinkamos atitinkamais teisės aktais siekiamiems teisėtiems tikslams įgyvendinti ir neviršytų to, kas būtina jiems pasiekti (pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimo Marks & Spencer plc prieš David Halsey (Her Majesty's Inspector of Taxes), C-446/03, EU:C:2005:763, 35 p., 2011 m. gegužės 12 d. sprendimo Liuksemburgas prieš Parlamentą ir Tarybą, EU:C:2011:290, C‑176/09, 61 p., 2012 m. kovo 13 d. sprendimo Melli Bank prieš Tarybą, EU:C:2012:137, C‑380/09, 52 p.).
41. Kaip jau minėta anksčiau, neįgaliuosius papildomai remiant darbo rinkoje yra įgyvendinama neįgaliųjų socialinė integracija, dėl to Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnyje išdėstyti neįgaliųjų socialinės integracijos principai, inter alia prieinamumo principas, kuriais vadovaujantis organizuojama neįgaliųjų socialinė integracija, yra aktualūs ir papildomas neįgaliųjų rėmimas darbo rinkoje turi būti įgyvendinamas jų laikantis. Atsižvelgiant į Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte pateikiamą prieinamumo principo apibrėžimą, taip pat į anksčiau išvardintus papildomus teisės aiškinimo šaltinius, darytina išvada, jog prieinamumo principas yra susijęs su įvairaus pobūdžio kliūčių ir trukdžių pašalinimu, kad neįgalieji galėtų gyventi savarankiškai ir visapusiškai dalyvauti visose gyvenimo srityse. Be to, darbingo amžiaus neįgaliuosius papildomai remiant darbo rinkoje yra užtikrinama socialinė apsauga nedarbo atveju, todėl yra reikšmingi ir Konstitucijoje įtvirtinti socialinės darnos ir teisingumo imperatyvai, konstituciniai asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principai. Todėl nagrinėjamoje norminėje administracinio akto teisėtumo byloje, atsižvelgiant į tai, jog, pareiškėjo Klaipėdos apygardos teismo teigimu, dėl ginčijamo teisinio reguliavimo neįgalus asmuo patiria neproporcingą naštą, taip pat į teisiniam reguliavimui dėl socialinės apsaugos nedarbo atveju ir neįgaliųjų socialinės integracijos keliamus reikalavimus, inter alia į reikalavimą asmens teisę į socialinę apsaugą interpretuoti atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintą konstitucinį proporcingumo principą, vertintina, ar Tvarkos aprašo 3.2 punkto apibrėžimu prie darbo priemonių nepriskiriant neįgaliųjų darbo procese naudojamų lengvųjų automobilių, yra užtikrinamas Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintas prieinamumo principas, neįgaliesiems nesudarant neproporcingų apribojimų veiklai visose gyvenimo srityse ir naudotis ištekliais, inter alia socialinės apsaugos nedarbo atveju srityje naudojantis aktyvios darbo rinkos politikos priemone – parama darbo vietai steigti.
42. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teigimu, aptariamu atveju lengvieji automobiliai, turintys mažiau kaip 8 sėdimas vietas keleiviams ir 1 sėdimą vietą vairuotojui, prie darbo priemonių nepriskiriami siekiant užtikrinti, jog valstybės ir savivaldybių turtas būtų valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis racionalumo principu, pagal kurį valstybės ir savivaldybių turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai valdomas ir naudojamas (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 str. 1 d. 3 p.), kadangi lengvieji automobiliai gali būti naudojami ne tik darbo, bet ir asmeniniais tikslais. Be to, neįgaliųjų teisė į transporto išlaidų kompensaciją yra numatyta Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatyme, o dar kartą kompensuojant lengvojo automobilio įsigijimą neįgaliesiems būtų sukuriama privilegija, valstybės lėšos nebūtų naudojamos racionaliai.
43. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, įgyvendama jai pavestus įgaliojimus patvirtinti Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašą, inter alia nustatyti darbo priemonių apibrėžimą, turi paisyti iš Konstitucijos, taip pat Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo kylančių reikalavimų nustatyti aiškius ir konstituciškai pagrįstus kriterijus bei nesudaryti nepagrįstų kliūčių socialinei paramai darbo vietų steigimui gauti. Teisėkūros subjektas, reguliuodamas visuomeninius santykius, nagrinėjamu atveju susijusius su darbingo amžiaus neįgaliųjų papildomu rėmimu darbo rinkoje, privalo paisyti inter alia reikalavimo parinkti tik proporcingas teisines priemones ir nevaržyti asmens teisių ir laisvių labiau negu reikia tikslams pasiekti (užtikrinti tinkamą (sąžiningą) viešųjų ir privačių interesų pusiausvyrą).
44. Nagrinėjamu atveju neginčytina, jog nurodytas tikslas – racionaliai naudoti valstybės lėšas – yra teisėtas ir atitinka tiek iš Konstitucijos, tiek iš įstatymų, inter alia Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo, kylančius imperatyvus. Tačiau vertinant ginčijamą teisinį reguliavimą šio nurodyto tikslo aspektu yra būtina nustatyti, ar teisėkūros subjekto pasirinkta priemonė – Tvarkos apraše numatytas apribojimas darbo priemonėmis nelaikyti lengvųjų automobilių – yra tinkama priemonė minėtam tikslui pasiekti.
45. Pažymėtina, jog transporto priemonė – tai priemonė žmonėms ir (arba) kroviniams, taip pat ant jos sumontuotai stacionariai įrangai vežti. Ši sąvoka taip pat apima traktorius, savaeiges mašinas ir eismui ne keliais skirtas transporto priemones (Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 64 p.). Lengvasis automobilis – tai motorinė kelių transporto priemonė, turinti ne daugiau kaip 9 sėdimas vietas, įskaitant vairuotojo vietą, skirtą keleiviams bei bagažui vežti (Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 2 str. 6 p.). Bagažas – tai daiktai, kuriuos keleivis vežasi kelių transporto priemone (Kelių transporto kodekso 17 str. 2 d.).
46. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje yra išvardintos motorinių transporto priemonių, jų junginių su priekabomis kategorijos: AM kategorija – mopedai ir lengvieji keturračiai (1 p.); A kategorija – triračiai, kurių galia didesnė kaip 15 kW, ir motociklai (4 p.); B1 kategorija – keturračiai (5 p.); B kategorija – automobiliai, kurių didžiausioji leidžiamoji masė ne didesnė kaip 3 500 kg ir kurie skirti ir suprojektuoti vežti ne daugiau kaip aštuonis keleivius, neįskaitant vairuotojo; šie automobiliai gali būti sujungti su priekaba, kurios didžiausioji leidžiamoji masė ne didesnė kaip 750 kg <...> (6 p.); C1 kategorija – automobiliai, kurie nepriskiriami D1 ir D kategorijoms ir kurių didžiausioji leidžiamoji masė didesnė kaip 3 500 kg, bet ne didesnė kaip 7 500 kg, ir kurie skirti ir suprojektuoti vežti ne daugiau kaip aštuonis keleivius, neįskaitant vairuotojo; šie automobiliai gali būti sujungti su priekabomis, kurių didžiausioji leidžiamoji masė ne didesnė kaip 750 kg (8 p.); D1 kategorija – automobiliai, kurie skirti ir suprojektuoti vežti ne daugiau kaip šešiolika keleivių, neįskaitant vairuotojo, ir kurie ne ilgesni kaip 8 metrai; šie automobiliai gali būti sujungti su priekabomis, kurių didžiausioji leidžiamoji masė ne didesnė kaip 750 kg (12 p.) ir kt. Iš viso minėtoje teisės normoje yra išskirta 16 skirtingų motorinių transporto priemonių, jų junginių su priekabomis kategorijų.
47. Taigi pagal Kelių transporto kodekse pateiktą lengvojo automobilio apibrėžimą, lengvasis automobilis yra skirtas ne tik keleiviams, bet ir bagažui vežti (2 str. 6 d.). Dėl to nėra pagrindo vienareikšmiškai teigti, jog lengvieji automobiliai yra skirti tik keleiviams vežti. Iš Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punkto matyti, jog B kategorijos automobiliai (lengvieji automobiliai) gali būti sujungti su priekaba. Įvertinus tai, nėra pagrindo nesutikti su tuo, jog lengvasis automobilis gali būti pritaikomas nedidelių krovinių gabenimui, juolab kad lengvasis automobilis gali būti sujungtas su priekaba. Be to, išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, jog neabejotina, kad lengvieji automobiliai gali būti naudojami darbo procese kaip darbo priemonė (pvz., keleivių vežimo paslaugos teikiamos naudojant lengvuosius automobilius – taksi, įmonių automobiliai naudojami įmonės interesams tenkinti ir pan.).
48. Iš Užimtumo rėmimo įstatymo (29 str., 32 str.) ir Tvarkos aprašo (IX skyrius) nuostatų matyti, jog nėra apibrėžta, kokio pobūdžio darbo vietų steigimui savarankiško užimtumo rėmimas gali būti organizuojamas. Pagal Tvarkos aprašo 162 punktą, savarankiško užimtumo rėmimas organizuojamas, kai darbo vietas steigia asmenys, įsteigę Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme apibrėžtą labai mažą įmonę, ar pradeda individualią veiklą pagal verslo liudijimą. Todėl darytina išvada, jog savarankiškas užimtumas gali būti organizuojamas skirtingo pobūdžio darbo vietoms steigti, kurioms atitinkamai gali būti reikalingos skirtingos transporto priemonės. Tačiau Tvarkos aprašo 3.2 punkte apibrėžiant, jog lengvieji automobiliai nelaikomi darbo priemonėmis, neįgaliesiems yra apribojama galimybė gauti paramą tokiai darbo vietai steigti, kuriai darbo procese yra reikalingas lengvasis automobilis, tokiu būdu suvaržant neįgaliųjų teisę pasinaudoti aktyvios darbo rinkos politikos priemone – parama darbo vietai steigti. Kaip jau minėta anksčiau, neįgaliųjų teisių apribojimas turi būti pagrindžiamas itin svariomis priežastimis.
49. Tvarkos aprašo 3.2 punkto ribojimą grindžiant siekiu racionaliai naudoti valstybės lėšas, kadangi lengvojo automobilio įsigijimas neįgaliesiems gali būti finansuojamas pagal Transporto lengvatų įstatymo nuostatas, pastebėtina, jog Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje yra išdėstytos finansinės pagalbos priemonių neįgaliesiems rūšys: socialinė piniginė parama, tikslinės kompensacijos ir išmokos bei lengvatos. Kaip matyti iš minėtos normos, socialinė piniginė parama, tikslinės kompensacijos ir išmokos bei lengvatos yra išskiriamos kaip atskiros finansinės pagalbos priemonių neįgaliesiems rūšys. Pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 26 straipsnį, socialinė piniginė parama skiriama siekiant užtikrinti neįgaliųjų materialinės padėties garantijas (2 d.), tikslinės kompensacijos ir išmokos skiriamos siekiant neįgaliesiems kompensuoti specialiųjų poreikių tenkinimo išlaidas (3 d.), o lengvatos teikiamos siekiant neįgaliesiems užtikrinti specialiųjų poreikių tenkinimą tais atvejais, kai kitomis specialiosios pagalbos priemonėmis nėra galimybių patenkinti šiuos poreikius (4 d.). Transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnyje numatyta, kad neįgalieji, turintys sutrikusią judėjimo funkciją, turi teisę kiekvieną mėnesį gauti 0,25 minimalaus gyvenimo lygio (MGL) dydžio transporto išlaidų kompensaciją (1 p.); vieną kartą per 6 metus gauti iki 32 MGL dydžio lengvųjų automobilių įsigijimo ir jų techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją, jeigu šie asmenys gali patys vairuoti šiuos lengvuosius automobilius (2 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog Transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos transporto išlaidų kompensacijos – tai vienos iš finansinės pagalbos priemonių, įtvirtintų Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 26 straipsnyje (žr. 2011 m. liepos 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I143-9/2011). Kaip jau minėta anksčiau, skirtingomis finansinės pagalbos priemonėmis yra siekiama skirtingų tikslų, dėl to pagal Transporto lengvatų įstatymą teikiamų lengvatų – transporto išlaidų kompensacijų – nėra pagrindo tapatinti su kita finansinės pagalbos priemone – socialine pingine parama, skiriama taikant aktyvios darbo rinkos politikos priemonę – paramą darbo vietai steigti, kuria siekiama užtikrinti neįgaliųjų materialinės padėties garantijas (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 26 str. 1–2 d., Užimtumo rėmimo įstatymo 22 str. 1 d. 3 p.). Pažymėtina, kad Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme nėra numatyta, jog neįgalieji gali būti skatinami tik viena finansinės pagalbos priemone, įtvirtinta Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 26 straipsnyje, taip pat nenumatyta, jog kuri nors finansinės pagalbos priemonė yra prioritetinė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog iš Transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnio, kuriame numatytos lengvųjų automobilių įsigijimo ir jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos neįgaliesiems, per se (paties savaime) nekyla apribojimai taikant kitą finansinės pagalbos priemonę, inter alia socialinę piniginę paramą (subsidiją darbo vietai steigti), finansuoti lengvųjų automobilių išlaidas.
50. Dėl argumento, jog lengvasis automobilis gali būti naudojamas asmeninėms reikmėms, pastebėtina, kad skiriant subsidiją darbo procese naudojamos transporto priemonės, kaip darbo priemonės, išlaidoms finansuoti kiekvienu atveju išlieka tikimybė, jog subsidiją gavęs asmuo tokią transporto priemonę gali naudoti ne tik darbo procese, bet ir asmeninėms reikmėms. Tačiau, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, siekis racionaliai naudoti valstybės lėšas šiuo atveju gali būti pasiektas kitu būdu – teisėkūros subjektui, esant poreikiui, teisinėmis priemonėmis užtikrinant, jog subsidijos gavėjas darbo priemonę naudotų darbo procese, o ne a priori (iš anksto) nustatant, kurios transporto priemonės nelaikomos darbo priemonėmis.
51. Be to, pastebėtina, jog neįgalumas asmeniui lemia įvairaus pobūdžio suvaržymus, taip pat ir teisės vairuoti transporto priemones apribojimus, o neįgaliųjų teisė į savarankiškumą ir socialinę integraciją yra siejama su užimtumo garantijų pagal neįgalumo laipsnį nustatymu arba sukūrimu. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Tvarkos aprašo 3.2 punkte a priori apibrėžiant, kurios transporto priemonės nelaikomos darbo priemonėmis, yra eliminuojama galimybė atlikti individualų situacijos vertinimą ir atsižvelgti į neįgalaus asmens, siekiančio gauti paramą darbo vietai steigti, poreikius bei į jam dėl negalios taikomus suvaržymus. Prie darbo priemonių nepriskiriant lengvųjų automobilių, neįgaliajam, kuris kitokių transporto priemonių, išskyrus lengvuosius automobilius, vairuoti negali, yra apskritai apribojama teisė gauti socialinę paramą tokiai darbo vietai, kuriai yra reikalinga transporto priemonė, steigti.
52. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija svarių priežasčių, sudarančių pagrindą prie darbo priemonių nepriskirti neįgaliųjų darbo procese naudojamų lengvųjų automobilių, nenustatė, todėl sprendžia, jog Tvarkos aprašo 3.2 punkto apibrėžimu prie darbo priemonių nepriskiriant lengvųjų automobilių ir tokį nepriskyrimą motyvuojant siekiu racionaliai naudoti valstybės lėšas, neįgaliųjų teisės yra varžomos akivaizdžiai labiau negu reikia minėtam tikslui pasiekti. Tvarkos aprašo 3.2 punkte numatytas apribojimas vertintinas kaip nebūtina priemonė nurodytam tikslui įgyvendinti ir kaip pernelyg varžantis neįgaliųjų teisę gauti socialinę paramą nedarbo atveju pasinaudojant aktyvios darbo rinkos politikos priemone – parama darbo vietai steigti. Tvarkos aprašo 3.2 punkto reguliavimu prie darbo priemonių nepriskiriant lengvųjų automobilių neįgaliesiems nustatomas apribojimas, neproporcingai apsunkinantis sąlygas veiklai visose gyvenimo srityse ir galimybę naudotis ištekliais, inter alia socialinės apsaugos nedarbo atveju srityje pasinaudojant aktyvios darbo rinkos politikos priemone – parama darbo vietai steigti, dėl to toks reguliavimas yra nesuderinamas su Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintu prieinamumo principu. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje norminėje administracinio akto teisėtumo byloje pripažintina, kad Tvarkos aprašo 3.2 punktas tiek, kiek jame nenumatyta prie darbo priemonių priskirti neįgaliųjų darbo procese naudojamų lengvųjų automobilių, turinčių mažiau kaip 8 sėdimas vietas keleiviams ir 1 sėdimą vietą vairuotojui, prieštarauja Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintam prieinamumo principui.
53. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad kai yra keliamas norminio administracinio akto atitikties keliems aukštesnės galios teisės aktams (jų dalims) ar kelioms to paties teisės akto nuostatoms klausimas, norminio administracinio akto teisėtumo bylą nagrinėjantis administracinis teismas, konstatavęs norminio administracinio akto prieštaravimą vienai aukštesnės galios teisės akto nuostatai, nebeprivalo tirti norminio administracinio akto teisėtumo kitų aukštesnės galios teisės aktų nuostatų atžvilgiu (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I261-15/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3-502/2016 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, šioje norminėje administracinėje byloje pripažinus, jog Tvarkos aprašo 3.2 punktas anksčiau įvardinta apimtimi prieštarauja Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintam prieinamumo principui, tyrimas dėl Tvarkos aprašo 3.2 punkto atitikties Užimtumo rėmimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punktui, Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintam neįgalumo kompensavimo principui ir 11 punkte įtvirtintam skirtingų poreikių tenkinimo principui neatliekamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 116 straipsnio 1 dalimi, 117 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 119 straipsnio 1 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. A1-499 patvirtinto Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo 3.2 punktas (socialinės apsaugos ir darbo ministro 2014 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. A1-61 redakcija) tiek, kiek jame nenumatyta prie darbo priemonių priskirti neįgaliųjų darbo procese naudojamų lengvųjų automobilių, turinčių mažiau kaip 8 sėdimas vietas keleiviams ir 1 sėdimą vietą vairuotojui, prieštarauja Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintam prieinamumo principui (2004 m. gegužės 11 d. įstatymo Nr. IX-2228 redakcija).
Nutraukti norminės administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. A1-499 patvirtinto Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo 3.2 punktas (socialinės apsaugos ir darbo ministro 2014 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. A1-61 redakcija) tiek, kiek jame nenumatyta prie darbo priemonių priskirti neįgalių asmenų poreikiams pagal negalios pobūdį pritaikytų transporto priemonių, atitinka Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punktą (2010 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. XI-879 redakcija) ir Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą prieinamumo principą, 7 punkte įtvirtintą neįgalumo kompensavimo principą ir 11 punkte įtvirtintą skirtingų poreikių tenkinimo principą (2004 m. gegužės 11 d. įstatymo Nr. IX-2228 redakcija).
Sprendimas neskundžiamas.
Sprendimas skelbiamas Teisės aktų registre.