Administracinė byla Nr. A-2752-822/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01411-2017-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.1; 15.2.3.2; 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. sausio 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėjas V. S. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2017 m. balandžio 20 d. raštą Nr. (2.2)NO-2-3268 ir įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Taip pat priteisti 100 Eur turtinei ir 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodo, kad kreipėsi į Tarnybą su prašymu atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, tačiau Tarnyba 2017 m. balandžio 20 d. raštu Nr. (2.3)-NO-2-3265 atsisakė peržiūrėti pareiškėjo prašymą. Mano, kad atsakovo neveikimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Dėl neteisėtos atsakovo veiklos ir neveikimo pareiškėjui apribota teisė gauti teisinę pagalbą, todėl dėl Tarnybos kaltės jis tapo skolininku ir tos skolos negali grąžinti dėl savo sunkios socialinės padėties.
3. Pareiškėjas pažymi, kad Tarnyba 2014–2017 metais atsakė neigiamai į visus pareiškėjo prašymus gauti antrinę teisinę pagalbą dėl tariamos 1 360,64 Lt (394,07 Eur) skolos. Pareiškėjo teigimu, Tarnyba neperžiūrėjo jo prašymo, o parengė formalų atsisakymą be reikalingos analizės ir klausimo tyrimo iš esmės.
4. Pareiškėjas skunde atkreipė dėmesį į faktą, kad atsakovas šiame ginče nuolat įvardija du arba tris teismo sprendimus, kuriuos jai pavyko pasiekti apgaunant teismą, padirbant dokumentus, teikiant melagingus parodymus ir kitokias falsifikacijas. Prieš tai Tarnyba atėmė galimybę gauti teisinę pagalbą šiose bylose.
5. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad skundžiamas raštas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nepagristas teisės normomis, nepatvirtintas įstaigos antspaudu. Pabrėžė, jog skundžiamo sprendimo motyvacija yra niekinė dėl to, kad grindžiama biurokratiniu solidarumu. Tarnyba sistemingai atsisako peržiūrėti skundus, atsiunčia formalius pasityčiojančio pobūdžio atsakymus.
6. Pareiškėjas dėl Tarnybos veiksmų patyrė žalą, kadangi buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, galimybės buvo tyčia ribojamos daugiau, negu numatyta įstatymuose. Materialinės ir neturtinės žalos, kurią patyrė dėl Tarnybos veiksmų, dydį jam sunku savarankiškai be teisinės pagalbos nustatyti ir išreikšti ją materialine išraiška. Ginčas šioje byloje tęsiasi jau beveik 10 metų. Pareiškėjo teigimu, jam teko parašyti daugiau nei 100 įvairių prašymų, skundų ir užklausimų įvairioms organizacijoms ir teismams. Dokumentų vertimus į lietuvių kalbą pareiškėjas užsakydavo pas vertėją, neturintį patento šiai veiklai vykdyti, todėl vertėjas neturėjo galimybės išduoti kasos dokumento.
7. Pareiškėjas nurodė, kad neturtinės žalos įvertinti neįmanoma, kadangi atsakovas daug metų iš jo tyčiojasi, nes yra įsitikinęs savo nebaudžiamumu. Pareiškėjas skunde tvirtina, kad be teisinės pagalbos nemoka teisingai suformuluoti ir pagrįsti jam Tarnybos sukeltą materialinę ir nematerialinę žalą, mano, kad materialinė žala atsirado dėl išlaidų, kurios susidarė sprendžiant šį ginčą teisminėse ir ikiteisminėse institucijose nuo 2010 metų. Materialinę ir nematerialinę žalą vertina po 100 Eur.
8. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
9. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad V. S. 2017 m. kovo 22 d. pateikė Tarnybai prašymą pripažinti juridinį faktą, kad pareiškėjas nepiktnaudžiauja antrine teisine pagalba, kuri buvo suteikta 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06, ir procesinėmis teisėmis civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/2006, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Tarnyba, išnagrinėjusi V. S. prašymą, 2017 m. balandžio 20 d. raštu Nr. (2.2) NO-2-3265 atsisakė tenkinti pareiškėjo reikalavimą, taip pat atsisakė pripažinti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas nepiktnaudžiauja procesinėmis teisėmis civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/2006.
10. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodytus argumentus paneigia faktinės aplinkybės. Pareiškėjas Tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimą nutraukti antrinę teisinę pagalbą dėl to, kad pareiškėjas piktnaudžiavo valstybės garantuojama teisine pagalba, apskundė Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijai (toliau – ir Komisija), kuri 2007 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Priimtą sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2007 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. V. S. apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 8 d. sprendimu buvo atmestas. Taigi šios faktinės aplinkybės patvirtina, jog Tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. N-(1.9)-3-07 teisėtumas ir pagrįstumas buvo įvertintas teismų, kurių sprendimai yra įsiteisėję. Šiais teismo sprendimais buvo patvirtinta, kad pareiškėjas piktnaudžiauja teise į teisinę pagalbą ir procesinėmis teisėmis.
11. Atsakovas nurodo, kad V. S. tuo pačiu klausimu ne kartą kreipėsi į Tarnybą prašydamas pakeisti, panaikinti sprendimą Nr. N-(1.9)-3-07. Reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad minėtas sprendimas buvo priimtas advokatės G. R. pateiktų tikrovės neatitinkančių duomenų pagrindu. Atsakovo sprendimais atsisakius tenkinti pareiškėjo reikalavimus, juos skundė teismams, tačiau skundai buvo atmesti. Teismų sprendimai yra įsiteisėję. Pareiškėjas inicijavo bylą advokatės G. R. atžvilgiu civiline tvarka, reikalaudamas paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis 2007 m. sausio 5 d. pranešime, kurie turėjo įtakos sprendimo Nr. N-(1.9)-3-07 priėmimui. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2365- 466/2014 ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-134/2015 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą.
12. Atsakovas nurodė, kad Tarnyba skundžiamu raštu atsisakydama tenkinti pareiškėjo reikalavimus, neturėjo jokio teisinio pagrindo iš naujo vertinti jo nurodytas aplinkybes, kadangi piktnaudžiavimo faktas buvo patvirtintas tiek Vilniaus apygardos administracinio, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismų.
13. Atsakovo teigimu, be teisinių argumentų skųsdamas Tarnybos raštą ir iš esmės tuo pačiu klausimu inicijuodamas naujas bylas, pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise ir administraciniu procesu. Taip pat nesutinka su pareiškėjo reikalavimais atlyginti jam padarytą žalą. Pareiškėjas nepateikė argumentų bei įrodymų, patvirtinančių, jog egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos. Tarnyba priėmė teisės normomis pagrįstą ir teisėtą raštą, todėl jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Pareiškėjas nepagrindė teiginių apie jo patirtą turtinę ir neturtiną žalą, taip pat nepateikė jos dydį patvirtinančių įrodymų, priežastinio ryšio tarp Tarnybos neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos. Nesant neteisėtų veiksmų ir neįrodžius patirtos turtinės ir neturtinės žalos, nėra teisinio pagrindo priteisti V. S. prašomą turtinę ir neturtinę žalą.
II.
14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. kovo 23 d. su prašymu kreipėsi į Tarnybą, kuriame prašė pripažinti juridinį faktą, jog pareiškėjas nepiktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba ir procesinėmis teisėmis civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/2016.
16. Tarnyba 2017 m. balandžio 20 d. rašte Nr. (2.2)NO-2-3265 nurodė, kad neturi teisinio pagrindo pripažinti juridinį faktą, jog pareiškėjas nepiktnaudžiauja antrine teisine pagalba, kadangi piktnaudžiavimo fakto nepaneigė ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 12 d. sprendime, kuriuo atmetė pareiškėjo skundą dėl sprendimo nutraukti antrinę teisinę pagalbą pagal 2006 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. N-(1.9)-3-07 nustačius, kad pareiškėjas piktnaudžiavo suteikta antrine teisine pagalba civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/2006 ir pažeidė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 8 d. nutartimi teismo sprendimą paliko galioti. Atsižvelgiant į tai, Tarnyba atsisakė pripažinti juridinį faktą, jog pareiškėjas nepiktnaudžiauja antrine teisine pagalba.
17. Teismas pažymėjo, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-1278/2008, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo, konstatavo, jog teisinė pagalba 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(1.9.)-3-07 civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/06 nutraukta pagrįstai, nustačius, kad pareiškėjas piktnaudžiauja materialiosios ir proceso teisės normomis.
18. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims. Sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas 2017 m. kovo 22 d. prašymu iš esmės ginčija įsiteisėjusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartyje nustatytas faktines aplinkybes, jog pareiškėjas piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/2006.
19. Teismas nurodė, kad atsakovas neturi teisės kvestionuoti įsiteisėjusia nutartimi nustatytų aplinkybių, jis net neturi teisės nepripažinti, jog pareiškėjas piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Pareiškėjas siekia paneigti įsiteisėjusia nutartimi nustatytas faktines aplinkybes, nors tokios teisės ir neturi.
20. Teismas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad raštas neatitinka Viešojo administravimo įstatyme nustatytų reikalavimų, t. y. be antspaudo, nurodė, kad iš skundžiamo rašto matyti, jog tai yra elektroninio dokumento nuorašas (spaudai „Elektroninio dokumento nuorašas“, „Nuorašas tikras Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos Teisės skyrius 2017-04-20“). Byloje nėra duomenų, jog skundžiamas raštas būtų pasirašytas valstybės informacinėje sistemoje (valstybės institucijai (institucijoms) ar valstybės įstaigai (įstaigoms) teisės aktų nustatytoms funkcijoms, išskyrus vidaus administravimą, atlikti reikalingą informaciją apdorojanti teisinių, organizacinių, techninių ir programinių priemonių visuma (Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 2 str. 14 d.)). Teismas sutiko su pareiškėjo teiginiais, jog skundžiamas raštas turi tam tikrų dokumentų valdymo trūkumų (nėra tinkamai pasirašytas, patvirtintas antspaudu, netinkamai patvirtintas dokumento nuorašas), dėl to neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies reikalavimų, tačiau šiuos pažeidimus vertino kaip formalius, neturinčius įtakos pareiškėjo teisiniam statusui bei skundžiamo rašto teisėtumui. Nustatyti pažeidimai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą raštą.
21. Teismas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti turtinę ir neturtinę žalą nurodė, kad šis reikalavimas gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (Tarnybos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį, nekyla prievolė atlyginti žalą.
22. Teismas nenustatė, jog Tarnyba būtų atlikusi neteisėtus veiksmus, kurie galėjo sukelti žalos atsiradimą pareiškėjui, todėl šį pareiškėjo reikalavimą atmetė.
III.
22. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimo dalį, kurioje netenkintas pareiškėjo reikalavimas priteisti turtinę ir neturtinę žalą.
23. Apeliaciniame skunde nurodo, kad nepakankamai gerai suprato teismo sprendimo motyvus, kadangi lietuvių kalba neskaito. Apelianto teigimu, teismo sprendimo motyvai rodo akivaizdų teismo šališkumą, tendencingumą siekiant pateisinti valstybinės biurokratijos valdininkus. Teismas ignoravo bylos faktus, rėmėsi tik tais, kurie paremti melu ir sufabrikuotais duomenimis.
24. Apelianto nuomone, Tarnyba privalėjo išnagrinėti pareiškėjo prašymą reikalavimų ribose ir informuoti apie tai, ar jo veiksmai arba neveikimas civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/06 atitinka piktnaudžiavimo valstybės garantuojama antrine teisine pagalba bei proceso teisėmis sąvoka, kaip nustato Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.
25. Pažymi, kad teismų praktika pagal šį ginčą susiformavo po 2007 metų, kai apeliantas pralaimėjo aukščiau nurodytą administracinę bylą. Todėl atsakovas, nagrinėdamas jo reikalavimus, turėjo sąžiningai nurodyti, kad joks iš kaltinimų, pareikštų jam Tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendime Nr. N-(1.9.)-3-07, neatitinka nei piktnaudžiavimo teisine pagalba, nei piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Atsakovas ignoravo apelianto teisėtus reikalavimus, o teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai palaikė tarnybos poziciją, tokiu būdu skatindamas atsakovą ir toliau grubiai pažeisti pagrindines Lietuvos žmonių teises ir įstatymų reikalavimus.
26. Apelianto teigimu, neva jo padaryti pažeidimai yra prasimanyti advokatės G. R., kuri siekė, kad pareiškėjas netektų teisinės pagalbos dėl rašytų skundų dėl advokatės nekompetencijos civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/2006.
27. Pareiškėjas reikalavo Tarnybos pripažinti juridinį faktą, jog ji 2005-2006 metais pažeidė 2005 m. balandžio 28 d. nuolatinės antrinės teisinės pagalbos teikimo sutarties Nr. 8, 1.1 p., kuriuo advokatė G. R., neturėdama teisės teikti teisinės pagalbos, buvo skiriama ją teikti. Advokatės G. R. veikimu ir neveikimu teikiant apeliantui antrinę teisinę pagalbą pagal Tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimą Nr.957/06 civilinėje byloje Nr. 2-8731-392/2006 pareiškėjui buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, kuri tęsiasi iki šiol.
28. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą formaliai, ignoravo pačią teisingumo vykdymo esmę, rėmėsi 10 metų senumo sprendimu, kuris moraliai paseno ir turi būti peržiūrėtas pagal naujai paaiškėjusias aplinkybes, LVAT suformuotą praktiką ir EŽTT precedentus.
29. Pažymi, kad Tarnyba teismui nepateikė dokumentų, patvirtinančių skunde nurodytus faktus, todėl teismas neturėjo galimybių patikrinti skunde nurodytų faktų, papildomų įrodymų teismas taip pat neišreikalavo. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo atveju skola Tarnybos Vilnius skyriui atsirado dėl Tarnybos kaltės, kuri nepagrįstai pareiškėją apkaltino piknaudžiavimu teise į teisinę pagalbą tik dėl to, jog jis parašė skundą dėl advokatės G. R.. Advokatė G. R. surašė pranešimą Tarnybai, kuri apskaičiavo ir teismine tvarka prisiteisė nurodytą skolą už tariamai suteiktą teisinę pagalbą – 1 360,64 Lt (394,07 Eur). Pareiškėjas be teisinės pagalbos nesugebėjo šio sprendimo apskųsti, o sumokėti priskaičiuotą skolą neturi galimybės, todėl Tarnyba iš pareiškėjo atėmė teisę prašyti Tarnybos teisinės pagalbos visam laikui bet kurioje byloje. Nei vienas pareiškėjo prašymas dėl teisinės pagalbos 2014–2017 metais nebuvo patenkintas.
30. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog atsakovas pažeidžia Konvencijos 14 straipsnį, draudžiantį diskriminaciją dėl turtinės padėties, o taip pat 6 straipsnio nuostatas. Apelianto teigimu, teismo sprendimas yra aiškiai neobjektyvus ir formalus.
31. Pareiškėjo teigimu, atsakovas sistemingai daro materialinę ir nematerialinę žalą, kadangi jis buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo tyčia ribojamos daugiau negu numatyta įstatymuose, todėl yra visos sąlygos civilinei atsakomybei.
32. Atsakovas Tarnyba pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
33. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, objektyviai ir visapusiškai nustatė, ištyrė ir įvertinto faktines bylos aplinkybes, įrodymus, ginčo šalių argumentus ir kitą bylos medžiagą, teisingai išaiškino ir pritaikė proceso ir materialias teisės normas ir vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti, kaip to apeliaciniame skunde prašo pareiškėjas, nėra jokio teisinio pagrindo. Tarnyba palaiko savo poziciją, argumentus ir motyvus, išdėstytus pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2017 m. balandžio 20 d. rašto Nr. (2.2)NO-2-3265, kuriuo Tarnyba informavo pareiškėją, kad neturi teisinio pagrindo pripažinti juridinį faktą, jog pareiškėjas nepiktnaudžiauja antrine teisine pagalba, teisėtumo ir pagrįstumo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
35. Pareiškėjas skunde teismui prašė panaikinti Tarnybos 2017 m. balandžio 20 d. raštą Nr. (2.2)NO-2-3268 ir įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, taip pat priteisti 100 Eur turtinei ir 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.
36. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-1278/2008 išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. I-7305-07/2007, konstatavo, jog teisinė pagalba 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-( 1.9.)-3-07 civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/06 nutraukta pagrįstai, nustačius, kad pareiškėjas piktnaudžiauja materialiomis ir proceso teisės normomis, sprendė, jog pareiškėjas 2017 m. kovo 22 d. prašyme Tarnybai iš esmės ginčija įsiteisėjusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartyje nustatytas faktine aplinkybes, t. y., kad pareiškėjas piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/2006. Teismas pažymėjo, kad atsakovas neturi teisės kvestionuoti įsiteisėjusia nutartimi nustatytų aplinkybių, atitinkamai pareiškėjas negali prašyti Tarnybos paneigti įsiteisėjusioje nutartyje nustatytų faktinių aplinkybių. Teismas konstatavo, kad nors skundžiamas atsakovo raštas ir turi tam tikrų dokumentų valdymo trūkumų (nėra tinkamai pasirašytas, patvirtintas antspaudu, netinkamai patvirtintas dokumento nuorašas), kuriuos teismas vertino kaip formalius, tačiau jie nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą Tarnybos raštą. Konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju Tarnyba jokių neteisėtų veiksmų neatliko, netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
37. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
38. Pagal ABTĮ 138 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017 ir kt.).
39. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. kovo 23 d. su prašymu kreipėsi į Tarnybą, kuriame prašė pripažinti juridinį faktą, jog pareiškėjas nepiktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, kuri jam buvo paskirta Tarnybos Vilniaus skyriaus 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06 ir procesinėmis teisėmis civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/2016.
40. Tarnyba skundžiamame 2017 m. balandžio 20 d. rašte Nr. (2.2)NO-2-3265, atsakydama į pareiškėjo 2017 m. kovo 23 d. prašymą, nurodė, kad neturi teisinio pagrindo pripažinti juridinį faktą, jog pareiškėjas nepiktnaudžiavo valstybės garantuojama antrine teisine pagalba, kadangi piktnaudžiavimo fakto nepaneigė ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 12 d. sprendime, kuriuo atmetė pareiškėjo skundą dėl Tarnybos Vilniaus skyriaus 2007 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. N-(1.9)-3-07, kuriuo pareiškėjui nutraukta antrinė teisinė pagalba pagal 2006 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 957/06 nustačius, kad pareiškėjas piktnaudžiavo suteikta antrine teisine pagalba civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/2006 ir pažeidė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principus.
41. Byloje nustatyta, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06 suteikė V. S. antrinę teisinę pagalbą, tačiau nustačiusi faktą, kad pareiškėjas ja piktnaudžiauja, 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(1.9.)-3-07 nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą.
42. Pareiškėjas, kaip atsiliepime nurodo atsakovas, nesutikdamas su minėtu sprendimu, su skundu kreipėsi į Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisiją, kuri 2007 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2007 m. spalio 12 d. sprendimu Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2007 m. kovo 16 d. sprendimą paliko galioti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-1278/2008 Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą, pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.
43. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2008 m. liepos 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-1278/2008 konstatavo, jog teisinė pagalba Tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-( 1.9.)-3-07 civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/06 nutraukta pagrįstai nustačius, kad pareiškėjas piktnaudžiavo materialiomis ir proceso teisės normomis.
44. Teisėjų kolegija pažymi, kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė ir pirmosios instancijos teismas, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 1 dalį, įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
45. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (lot. k. teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas ABTĮ 14 straipsnyje. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims visų pirma reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia įtvirtinta ABTĮ 96 straipsnio 4 dalyje: sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Remtis šiais teisės aiškinimais privalo tiek viešojo administravimo subjektai, tiek teismai, nagrinėjantys ginčus.
46. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Tarnybai 2017 m. kovo 22 d. pateiktame prašyme prašė pripažinti juridinį faktą, kad pareiškėjas nepiktnaudžiavo valstybės garantuojama teisine pagalba ir procesinėmis teisėmis civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/2006, t. y. iš esmės siekia, jog būtų paneigtos minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartyje nustatytos faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas piktnaudžiavo valstybės garantuojama teisine pagalba civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/2006.
47. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Tarnyba neturi teisės kvestionuoti įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi nustatytų aplinkybių ir pripažinti, kad pareiškėjas nepiktnaudžiavo valstybės garantuojama teisine pagalba minėtoje civilinėje byloje.
48. Šios bylos kontekste konstatuotina, kad nagrinėdama pareiškėjo prašymą ir priimdama sprendimą, dėl kurio iš esmės yra kilęs ginčas šioje byloje, Tarnyba yra saistoma teismo sprendimų privalomumo ir jų prejudicinės galios. Tai suponuoja ir viešojo administravimo subjektų sprendimų turinio ypatumus. Remdamiesi nurodytu teismo sprendimų privalomumo principu viešojo administravimo subjektai turi teisinį pagrindą skundų nagrinėjimo ribas vertinti „siaurai“ ir, jeigu taikant teismo sprendimų privalomumo principą konstatuojama, kad teisinių santykių, įvykių ar veiksmų teisinio vertinimo privalomumas lemia viso skundo nagrinėjimo baigtį, viešojo administravimo subjektas, tai pažymėdamas, neturi pareigos pasisakyti dėl visų pareiškėjo keliamų argumentų, kaip nereikšmingų skundo nagrinėjimo baigčiai.
49. Remiantis teismo sprendimo prejudicinės galios principu, atsakovas (viešojo administravimo subjektas) turi teisinį pagrindą kilus ginčui teisme dėl skundo nagrinėjimo remtis tik prejudiciniais faktais ir tik tuo pagrįsti savo, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmų teisėtumą priimant sprendimą, o teismas, įvertinęs prejudicinių faktų reikšmę ginčo baigčiai ir pripažinęs juos nulemiančiais pastarąją, – kitų pareiškėjo argumentų nenagrinėti kaip nereikšmingų, nepakeisiančių bylos procesinės baigties. Šie teisės aiškinimo ir taikymo argumentai teisėjų kolegijai yra pagrindas konstatuoti, kad tiek pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl prejudicinių faktų lemiamos reikšmės šio ginčo baigčiai, tiek atsakovas, atlikdami viešojo administravimo funkcijas sprendžiant dėl pareiškėjo teisių, tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir taikė įstatymus.
50. Sutiktina su pareiškėjo skundo argumentais, kad skundžiamas Tarnybos sprendimas turi trūkumų Viešojo administravimo įstatymo prasme (nepasirašytas, be antspaudo, netinkamai patvirtintas jo nuorašas), tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu. Nagrinėjamu atveju nustatyti formalūs pažeidimai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą Tarnybos sprendimą.
51. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo, pažymi, kad CK 6.271 straipsnis nustato žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
52. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčijamas Tarnybos 2017 m. balandžio 20 d. sprendimas yra teisėtas, todėl, nesant nustatytų valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui žalos atlyginimą.
53. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad jis diskriminuojamas dėl savo turtinės padėties (Konvencijos 14 str.).
54. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad skundžiamu Tarnybos raštu, kuriuo atsisakyta pripažinti juridinį faktą, kad pareiškėjas nepiktnaudžiavo valstybės garantuojama teisine pagalba civilinėje byloje, niekaip neribojama pareiškėjo teisė kreiptis į teismą, todėl, atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas diskriminuojamas pagal Konvencijos 14 straipsnį, siejant jį su Konvencijos 6 straipsniu.
55. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.