Civilinė byla Nr. 3K-3-419-403/2018
Teisminio proceso Nr. 2-09-3-00889-2016-8
Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.10
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų S. G., M. G. ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. K. ir D. K. ieškinį atsakovams S. G., M. G., Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl žemės sklypų ribų nustatymo ir pažeidimų pašalinimo, tretieji asmenys sodininkų bendrija „Papartis“, valstybės įmonė Registrų centras, ir pagal atsakovų S. G., M. G. priešieškinį ieškovams V. K., D. K., atsakovėms Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl žemės sklypų ribų nustatymo, tretieji asmenys sodininkų bendrija „Papartis“, valstybės įmonė Registrų centras.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių žemės sklypų ribų nustatymą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovai prašė: 1) nustatyti ribą tarp žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurią LKS koordinačių sistemoje žymi taškais 2 (duomenys neskelbtini) ir 3 (duomenys neskelbtini) pagal R. S. individualios įmonės parengtą 2015 m. balandžio 20 d. žemės sklypo planą M 1:500; 2) panaikinti 2009 m. birželio 18 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. 82/09-ST4(96); 3) įpareigoti atsakovus S. G. ir M. G. savo lėšomis per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius ir nugriauti pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvorą ir vandens talpyklą; 4) atsakovams S. G. ir M. G. neįvykdžius teismo sprendimo ir nenugriovus savavališkai pastatytų statinių per teismo sprendime nurodytą terminą, leisti ieškovams šiuos statinius nugriauti savo lėšomis; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovai nurodė, kad 2007 m. rugsėjo 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo 0,0656 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Šis žemės sklypas ribojasi su atsakovų S. G. ir M. G. bendrąja jungtine nuosavybe valdomu 0,0600 ha ploto žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini). Ieškovams įsigijus žemės sklypą paaiškėjo, kad atsakovai ieškovų žemės sklypo pusėje neteisėtai pastatė ūkinį pastatą, šiltnamį, vandens talpyklą ir pradėjo lieti tvoros pamatus. Atlikus tikslius matavimus nustatyta, kad ieškovų žemės sklypas sumažintas nuo 656 kv. m iki 648 kv. m, t. y. 8 kv. m, o dalis žemės sklypo užstatyta atsakovams nuosavybės teise priklausančiais pastatais, iš viso 85 kv. m, dėl to ieškovų sklypo plotas sudaro tik 563 kv. m.
4. 2009 m. liepos 2 d. atsakovams 2009 m. birželio 18 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. 82/09-ST4(96) pagrindu įregistruotos daiktinės teisės į ūkinį pastatą ir šiltnamį, kurių dalys yra pastatytos ieškovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Šių statinių statybos metai nurodyti 1985 metai. Ieškovai teigia, kad šis aktas surašytas neteisėtai ir nepagrįstai; jame nenurodyta, kad būtų pripažinti tinkamais naudoti šulinys ir šiltnamis. Be to, akte įrašyta, kad ūkinis pastatas pastatytas pagal 1980 m. birželio 16 d. statybos leidimą Nr. 60/80, pagal V. P. 1980 m. parengtą projektą, tačiau abejotina, kad komisijai buvo pateiktas statybos leidimas, nes nė vienoje institucijoje jo nepavyko surasti. Be to, komisijos narys, konstatavęs, kad negali nustatyti žemės sklypų ribos, negalėjo nustatyti ir aplinkybės, kuriame žemės sklype pastatytas atsakovų ūkinis pastatas, juo labiau patikrinti, ar yra išlaikyti atstumai nuo statinio iki gretimo žemės sklypo. Ieškovai pažymėjo, kad akte įrašyta, jog apžiūrėtas buvo tik ūkinis pastatas ir komisija pripažino tinkamu naudoti tik ūkinį pastatą; tik akto dalyje, kur nurodyti pagalbiniai statiniai, ranka yra įrašyta „šiltnamis“. Akto apačioje yra prierašas „įrašu tikėti“, tačiau nenurodytas prierašą padaręs asmuo, todėl kyla abejonė, kada šis prierašas buvo padarytas.
5. Atsakovai S. G. ir M. G. priešieškiniu prašė: 1) nustatyti ribą tarp žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurią LKS koordinačių sistemoje žymi taškas 1 (duomenys neskelbtini) ir taškas 5 (duomenys neskelbtini) pagal matininko A. V. 2016 m. lapkričio 8 d. parengtą žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), situacijos brėžinį (M 1:500); 2) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
6. Atsakovai nurodė, kad ieškovų žemės sklypo preliminarus plotas yra 656 kv. m. Nekilnojamojo turto registre jis įregistruotas 1992 m. rugpjūčio 27 d. Jokių įregistruotų pastatų ar statinių ieškovų žemės sklype nėra. Šį žemės sklypą ieškovai pirko 2007 m. rugsėjo 10 d. Atsakovui S. G. žemės sklypas buvo skirtas Varėnos rajono valdybos 1992 m. birželio 25 d. potvarkiu Nr. 398-V. Atsakovų žemės sklypas suformuotas anksčiau (1992 m. birželio 25 d.) negu ieškovų žemės sklypas (1992 m. rugpjūčio 27 d.), todėl, formuojant ieškovų žemės sklypą, turėjo būti vertinamos atsakovų jau suformuoto žemės sklypo ribos. 2008 m. paaiškėjus preliminaraus ir faktinio ieškovų žemės ploto skirtumui ieškovai pradėjo reikšti pretenzijas dėl atsakovų statomos tvoros, tačiau tvorai pašalinti adekvačių veiksmų nesiėmė, o dėl pastatų pretenzijų nereiškė iki ieškinio pateikimo. Ieškovai 9 metus su ginčo pastatų dislokacija sutiko. VĮ Registrų centrui išankstinei patikrai pateiktame plane ieškovai savo žemės sklypo ribą braižė iki ginčo pastatų. Atsakovai pažymėjo, kad faktinis žemės sklypų naudojimas susiklostė nuo 1976 m.; ieškovai savo žemės sklypą pirko jau esant pastatytiems ūkiniam pastatui ir šiltnamiui bei tvoros pamatams, t. y. pirko aiškiai apibrėžto faktinio naudojimo (faktinių ribų) žemės sklypą. Ginčai dėl žemės sklypų ribos atsirado paaiškėjus skirtumui tarp juridinio (preliminaraus) ir faktinio ieškovų žemės sklypo ploto, ir ieškovai pradėjo siekti savo žemės sklypo faktinio ploto trūkumą kompensuoti atsakovų žemės sklypo ir 1985 m. pastatytų pastatų sąskaita, nepaisydami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos aiškios kompensavimo tvarkos už faktinio žemės sklypo ploto trūkumą, viršijantį leistinos paklaidos ribas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
7. Druskininkų miesto apylinkės teismas 2017 m. liepos 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies:
7.1. įpareigojo atsakovus S. G. ir M. G. savo lėšomis per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti (nebaigtą statyti) tvorą su išlietais betoniniais pamatais, kuri skiria ieškovams V. K. ir D. K. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bei atsakovams S. G. ir M. G. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę;
7.2. atsakovams teismo nustatytu terminu įpareigojimo neįvykdžius, leido ieškovams nugriauti (nebaigtą statyti) tvorą su išlietais betoniniais pamatais ir sutvarkyti statybvietę;
7.5. priteisė iš ieškovų atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės inspekcijos priežiūros departamentui po 15 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo;
7.6. priteisė iš atsakovų S. G. ir M. G. atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės inspekcijos Priežiūros departamentui po 16,05 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo;
8. Teismas, įvertinęs ieškovų pateiktą žemės sklypo planą, kadastro žemėlapio ištrauką, nustatė, kad suformuoto žemės sklypo rytinė riba kerta du atsakovų atskirais nekilnojamaisiais daiktais suformuotus statinius – šiltnamį ir ūkinį pastatą. Žemės sklypo kadastrinių duomenų bylos 2015 m. gruodžio 10 d. tikrinimo akte Nr. 50KAM-133566 nurodyta, kad sudarytas žemės sklypo planas pažeidžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų (toliau – Nuostatai) 20 punkto reikalavimus. Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. rašte Nr. ISD-1613-(10.2.) nurodyta, kad nustatęs, jog žemės sklypo ribos kerta vietovėje esančius statinius, vadovaudamasis Nuostatų 21 punktu, matininkas turėjo pareigą informuoti Nacionalinės žemės tarnybos Druskininkų skyrių, o kadastrinių matavimų darbus tęsti gavęs skyriaus pateiktą išvadą. Teismas, įvertinęs šiuos duomenis, padarė išvadą, kad ieškovai, parengdami žemės sklypo detalųjį planą, nesilaikė reglamentuotos žemės sklypo formavimo tvarkos ir taip pažeidė Nuostatų 20 punkto reikalavimus. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad ieškovų pateiktas R. S. individualios įmonės 2015 m. balandžio 20 d. parengtas planas negali būti tvirtinamas.
9. Teismas nurodė, kad nusistovėjęs žemės sklypų naudojimas nėra absoliutus kriterijus nustatant žemės sklypus skiriančią ribą. Matininkės R. S. aiškinamajame rašte apskaičiuota, kad suformuoto žemės sklypo plotas yra 0,0648 ha dydžio, ieškovų registruoto 0,0656 ha žemės sklypo ploto maksimali leistina (ribinė) paklaida sudaro 0,0051 ha. Kadangi ieškovų sklypo duomenys yra analogiški atsakovų sklypui, teismas apskaičiavo, kad atsakovų registruoto 0,0600 ha žemės sklypo ploto maksimali leistina (ribinė) paklaida sudaro 0,0049 ha. Tokiu būdu, pritaikius maksimaliai leistiną (ribinę) ploto paklaidą, atliekant kadastrinius matavimus ieškovų žemės sklypo plotui leistina sumažėti riba sudaro iki 0,0605 ha (0,0656 – 0,0051), atsakovų – iki 0,0551 ha (0,0600 – 0,0049). Iš matininkės R. S. aiškinamojo rašto matyti, kad, atlikus matavimus, ieškovų žemės sklypo dydis sumažėjo nežymiai – 0,0008 ha (0,0656 – 0,0648). Iš atsakovų pateikto matininko A. V. 2016 m. lapkričio 8 d. žemės sklypo situacijos brėžinio matyti, kad, atlikus matavimus, atsakovų žemės sklypo dydis nepakito, išliko toks pats kaip registruotas – 0,0600. Taigi, teismo vertinimu, nei ieškovai, nei atsakovai, nustatydami žemės sklypo ribas, netaikė maksimalios leistinos (ribinės) žemės sklypo ploto paklaidos. Pagal ieškovų pateiktą žemės sklypo planą matyti, kad žemės sklypai tarpusavyje persidengia. Tokioje situacijoje, teismo nuomone, negalima spręsti, kad atsakovų pateiktas žemės sklypo ribų nustatymo planas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnio 1 dalis). Atsakovams nepritaikius maksimaliai leistinos (ribinės) žemės sklypo ploto paklaidos visada išliks nepaneigtas teiginys, kad, patenkinus priešieškinyje nurodytus reikalavimus, atsakovų sklypo plotas padidėtų ieškovams nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ploto sąskaita. Be to, tokia situacija suponuotų gretimų sklypų savininkų interesų pusiausvyros disbalansą ir teisiniu požiūriu reikštų, kad ginamos išimtinai vieno savininko teisės (atsakovų) kito sklypo savininko (ieškovų) interesų sąskaita. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad, atsakovams leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodžius aplinkybių, kuriomis jie grindžia savo reikalavimus, priešieškinis atmestinas.
10. Iš VĮ Registrų centro Alytaus filialo 2016 m. vasario 17 d. atsakymo teismas nustatė, kad vienas iš siunčiamų priedų ieškovams buvo ginčijamo 2009 m. birželio 18 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto kopija. Atsižvelgdamas į pašto siuntų pristatymo trukmę, teismas sprendė, kad ieškovams ginčijamas aktas buvo įteiktas vėliausiai 2016 m. vasario 24 d. Nors 2009 m. birželio 18 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas viešame registre įrašytas 2009 m. liepos 3 d., tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovai su ginčijamo akto kopija susipažino 2016 m. vasario 24 d., teismas padarė išvadą, jog šio akto apskundimo terminas baigėsi 2016 m. kovo 25 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalis). Teismas nustatė, kad ieškovai į teismą dėl šio akto panaikinimo kreipėsi praleidę procesinį teisės kreiptis į teismą terminą 6 mėnesiais (ieškinys pateiktas 2016 m. rugsėjo 26 d.). Teismas, remdamasis ABTĮ 30 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovai prašė atnaujinti praleistą terminą administraciniam aktui ginčyti, taip pat į tai, kad jiems atstovauja advokatė, su kuria atstovavimo sutartis sudaryta tik 2016 m. rugsėjo 16 d., o patys ieškovai neturi teisinio išsilavinimo, yra senyvo amžiaus, aktyviai susirašinėjo su įvairiomis institucijomis gindami, jų įsitikinimu, pažeistas teises ir teisinius interesus, be to, terminas praleistas nežymiai, praleidimo laikotarpis, palyginus su termino trukme, taip pat nėra didelis, sprendė, kad ieškovai praleido procesinį teisės kreiptis į teismą terminą dėl svarbių priežasčių, todėl šį terminą atnaujino.
11. Teismas nurodė, kad 2009 m. birželio 18 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu komisija patvirtino, jog atsakovui S. G. priklausantys statiniai atitinka esminius statinio reikalavimus ir galimybę saugiai juos naudoti pagal paskirtį. Ieškovų parengtas 2015 m. balandžio 20 d. žemės sklypo detalusis planas, teismo vertinimu, neįrodo aplinkybės, kad ūkinis pastatas ir šiltnamis pastatyti ne atsakovų, o ieškovų žemės sklype. Teismas pažymėjo, kad ieškovai nenurodė kitų aplinkybių ir nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, kurie paneigtų komisijos nustatytas aplinkybes. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad ginčijamas statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas buvo teisėtas pagrindas įregistruoti statinius Nekilnojamojo turto registre. Netenkinęs reikalavimo dėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto panaikinimo, teismas taip pat netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovus pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti ūkinį pastatą, šiltnamį ir vandens talpyklą.
12. Teismas, įvertinęs bylos įrodymus, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjo 2010 m. balandžio 21 d., 2010 m. rugsėjo 1 d. raštuose ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento vadovo 2017 m. vasario 14 d. rašte nurodytus duomenis, remdamasis Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 11 priedo 1 punktu, sprendė, kad atsakovams priklausanti (nebaigta statyti) tvora pastatyta nesilaikant teisės aktų reikalavimų, nes atsakovai nepateikė rašytinio ieškovų sutikimo statyti tvorą ant sklypo ribos.
13. Teismas pažymėjo, kad ieškovai byloje pareiškė negatorinį ieškinį (CK 4.98 straipsnis). Byloje yra įrodytas tiek ieškovų nuosavybės teisės į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tiek jų nuosavybės teisių į 0,0656 ha žemės sklypo dalį pažeidimas. Kiekvienas asmuo turi pareigą nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, todėl atsakovai, teismo vertinimu, tverdami tvorą su išlietais betoniniais pamatais, turėjo užtikrinti, kad kaimynų (ieškovų) nuosavybės teisės nebūtų pažeistos. Šios pareigos neįvykdžius, atsakovams tenka tokio nevykdymo pasekmės – įpareigojimas nugriauti neteisėtai pastatytą (nebaigtą statyti) tvorą.
14. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal šalių apeliacinius skundus, 2018 m. balandžio 13 d. nutartimi pakeitė Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 12 d. sprendimą ir ieškinį tenkino visiškai:
14.1. nustatė ribą tarp žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurią LKS koordinačių sistemoje žymi taškais 2 (duomenys neskelbtini) ir 3 (duomenys neskelbtini) pagal R. S. individualios įmonės parengtą 2015 m. balandžio 20 d. žemės sklypo planą (M 1:500);
14.3. įpareigojo atsakovus S. G. ir M. G. savo lėšomis per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šiltnamį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vandens talpyklą, nebaigtą statyti tvorą, kuri skiria ieškovams nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bei atsakovams S. G. ir M. G. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę;
14.4. atsakovams per teismo nustatytą terminą šio įpareigojimo neįvykdžius, suteikė ieškovams teisę nugriauti ūkinį pastatą, šiltnamį, vandens talpyklą, nebaigtą statyti tvorą ir sutvarkyti statybvietę;
14.6. priteisė ieškovams iš atsakovų S. G., M. G., Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos lygiomis dalimis po 505,75 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo;
14.7. priteisė valstybei iš atsakovų S. G., M. G., Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos lygiomis dalimis po 16,90 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo;
14.8. priteisė ieškovams iš atsakovų S. G., M. G., Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos lygiomis dalimis po 320,56 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo;
14.9. priteisti valstybei iš atsakovų S. G., M. G., Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos lygiomis dalimis po 7,84 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.
15. Kolegija nurodė, kad tik išimtiniais atvejais teismas gali nepatvirtinti nė vienos šalių pateikto žemės sklypo plano. Byloje kilus ginčui dėl žemės sklypų ribos, šalims teikiant skirtingus parengtus matavimus, nelieka abejonių, ar šalys nesutaria dėl ginčytinų ribų. Dėl to, kolegijos vertinimu, būtina jas nustatyti teismine tvarka. Tai būtina padaryti ir todėl, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė šalių ginčo iš esmės, o pačios šalys šio ginčo taip pat neišspręs. Kolegijos vertinimu, šioje situacijoje šalims geruoju nesutariant dėl ribų ir nenorint (ar negalint) rasti bendro sutarimo, pirmosios instancijos teismas nuėjo iš esmės lengviausiu keliu – formaliai vertindamas situaciją nesiekė įgyvendinti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyto vieno iš pagrindinių civilinio proceso tikslų – atkurti teisinę taiką tarp šalių.
16. Kolegija nustatė, kad šalys yra gretimų sodo žemės sklypų savininkės, tarp jų kilo ginčas dėl sklypus skiriančios ribos nustatymo, nes teisinė ir faktinė žemės sklypų riba nesutampa. Ginčui išspręsti šalys pateikė savo žemės sklypų ribos nustatymo pasiūlymus: ieškovai – R. S. individualios įmonės parengtą 2015 m. balandžio 20 d. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), planą, atsakovai – matininko A. V. 2016 m. lapkričio 8 d. parengtą žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), situacijos brėžinį.
17. Kolegija, analizuodama atsakovų užsakymu matininko A. V. 2018 m. sausio 17 d. parengtą žemės sklypo planą, nustatė, kad jis yra identiškas to paties matininko parengtam 2016 m. lapkričio 8 d. žemės sklypo planui, todėl šiuos planus vertino kartu. Iš atsakovų pateiktų planų ir situacijos brėžinio kolegija nustatė, kad jų prašoma nustatyti ginčytina riba tarp žemės sklypų beveik visiškai sutampa su atsakovų išlietais tvoros pamatais, skiriančiais sklypus. Taigi, atsakovai iš esmės prašo nustatyti žemės sklypų ribą pagal faktinį šių žemės sklypų naudojimą. Iš A. V. parengto situacijos brėžinio kolegija taip pat nustatė, kad atsakovų žemės sklypo plotas, lyginant su įregistruotu Nekilnojamojo turto registre, nekinta, t. y. išlieka 0,0600 ha, tačiau ieškovams priklausančio žemės sklypo plotas sumažėja net 0,0104 ha, t. y. nuo 0,0656 ha iki 0,0552 ha. Kolegija pažymėjo, kad iš A. V. 2016 m. lapkričio 8 d. situacijos brėžinio, ieškovų pateiktų R. S. IĮ 2015 m. balandžio 20 d. žemės sklypo plano, 2018 m. kovo 5 d. žemės sklypų išdėstymo schemos matyti, jog ieškovų ir atsakovų žemės sklypai persidengia. Ši aplinkybė yra nustatyta ir VĮ Registrų centro 2011 m. birželio 6 d. išvadoje dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos Nr. 2603500.
18. Remdamasi Nuostatų 21 punktu, kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog pagal Nuostatų 1 priedą ieškovų 0,0656 ha žemės sklypo maksimali leistina (ribinė) paklaida yra 0,0051 ha (0,02*√0,0656), o atsakovų 0,0600 ha žemės sklypo – 0,0049 ha (0,02*√0,0600). Pritaikius šias paklaidas, ieškovų žemės sklypo plotas pagal leistinas ribas galėtų sumažėti iki 0,0605 ha (0,0656 ha – 0,0051 ha), o atsakovų – iki 0,0551 ha (0,0600 ha – 0,0049 ha). Pagal A. V. 2016 m. lapkričio 8 d. žemės sklypo situacijos brėžinį atsakovų žemės sklypo plotas nepakinta (liko 0,0600 ha), tačiau ieškovų žemės sklypo plotas sumažėja 0,0104 ha, t. y. 0,0053 ha daugiau nei Nuostatuose leistina paklaida. Atsižvelgdama į tai, kad savo pateiktame žemės sklypo situacijos brėžinyje atsakovai savo sklypui visiškai nepritaikė leistinos paklaidos, o ieškovų žemės sklypas yra sumažintas net daugiau, negu yra leistina, kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog toks A. V. 2016 m. lapkričio 8 d. žemės sklypo situacijos brėžinys ir planas pažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnis).
19. Kolegija sprendė, kad, patenkinus atsakovų reikalavimą ir patvirtinus žemės sklypų ribą pagal A. V. 2016 m. lapkričio 8 d. situacijos brėžinį ir planą, būtų nepagrįstai apribotos ieškovų teisės, nes sumažėtų jų valdomas žemės sklypas ir atsirastų nepagrįstai per didelis ploto trūkumas, lyginant su pirminiais ieškovų žemės sklypo dokumentais (2005 m. sausio 5 d. žemės sklypo planas; valstybinio žemės kadastro duomenų registras Nr. 38/1087–2; Varėnos rajono valdybos 1992 m. rugpjūčio 27 d. potvarkis Nr. 531-v) ir Nekilnojamojo turto registro duomenimis.
20. Kolegija, vertindama ieškovų užsakymu R. S. IĮ parengtą 2018 m. kovo 5 d. žemės sklypų išdėstymo schemą, nustatė, kad ši schema tik nežymiai skiriasi nuo R. S. IĮ parengto 2015 m. balandžio 20 d. žemės sklypo plano. Kolegija nustatė, kad ieškovų prašoma nustatyti ginčytina riba tarp žemės sklypų eina per atsakovams priklausančius pastatus (šiltnamį ir ūkinį pastatą). Pagal šią schemą ieškovų žemės sklypo plotas, lyginant su įregistruotu Nekilnojamojo turto registre, sumažėja nuo 0,0656 ha iki 0,0648 ha, t. y. ieškovų žemės sklypo plotas sumažėja pagal leistinos paklaidos ribas. Kolegijos vertinimu, R. S. IĮ 2018 m. kovo 5 d. žemės sklypų išdėstymo schema nedaug tesiskiria nuo 2005 m. sausio 5 d. ieškovų žemės sklypo preliminaraus plano ir plano, pagal kurį buvo privatizuotas šis žemės sklypas, t. y. pagal naujai pateiktą schemą tik nežymiai keičiasi ieškovų žemės sklypo ribų ilgiai (tai tikslinant matavimus yra galima) bei pagal leistinas ribas sumažėja jo plotas. Kolegija pažymėjo, kad su 2005 m. sausio 5 d. planu pasirašytinai buvo supažindintas ir atsakovas S. G.. Be to, preliminariame plane ant ieškovų ir atsakovų sklypus skiriančios ribos nėra pažymėtas joks statinys. O Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. gegužės 17 d. atsakyme Nr. 1SS-(10.5)-1135 taip pat nustatyta, kad atsakovams nuosavybės teise priklausantys statiniai (ūkinis pastatas ir šiltnamis) patenka į ieškovams priklausantį žemės sklypą.
21. Kolegija sprendė, kad ieškovų pateiktas planas atitinka tiek pirminius teritorijų planavimo dokumentus (planus, pagal kuriuos buvo privatizuoti žemės sklypai; SB „Papartis“ plano projektą), tiek 2005 m. sausio 5 d. ieškovų žemės sklypo preliminariame plane nurodytus kraštinių matmenis bei neviršija nuosavybės teise priklausančio ploto. Kolegija sutiko, kad pagal Nuostatų 20 punktą formuojamo žemės sklypo riba negali kirsti statinių, kurie yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamieji daiktai, tačiau pažymėjo, kad byloje yra pareikšti reikalavimai ir dėl šių statinių. Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės nei faktinė šiuo metu sklypus skiriančios tvoros ir atsakovams nuosavybės teise priklausančių statinių buvimo vieta, nei jų pastatymo laikas ar kitos aplinkybės, susijusios su faktiniu sklypo naudojimu. Ieškovams atlikus savo sklypo kadastrinius matavimus paaiškėjo neatitikimas, kad jie faktiškai naudojasi mažesniu žemės sklypo plotu, nei yra įsigiję nuosavybėn pagal dokumentus, todėl yra pažeidžiamos jų, kaip žemės sklypų savininkų, daiktinės teisės, ir šis neatitikimas ištaisytinas žemės sklypų ribą nustatant pagal ieškovų pateiktą planą. Be to, kolegija sprendė, kad, šalių sklypus skiriančią ribą nustačius pagal ieškovų siūlomą planą, atsakovų teisės nebus pažeistos labiau nei ieškovų teisės, žemės sklypų ribas nustačius pagal atsakovų pateiktą planą.
22. Kolegija nurodė, kad 2009 m. birželio 18 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. 82/09-ST4(96) laikytinas individualiu administraciniu aktu, todėl civilinėje byloje nagrinėjant savarankiškus reikalavimus, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai.
23. Kolegija nurodė, kad minėtas aktas yra priimtas atsakovų atžvilgiu ir ieškovams neturėjo būti siunčiamas, o iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, pagal kurį aktas registre įrašytas 2009 m. liepos 2 d., nėra matyti jo turinys. Dėl to, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovai su ginčijamu aktu susipažino tik 2016 m. vasario 24 d., kai gavo VĮ Registrų centro Alytaus filialo 2016 m. vasario 17 d. atsakymą Nr. (2.1.10.)ALS-481, kurio vienas iš siunčiamų priedų buvo ginčijamo akto kopija. Tokiu atveju ginčijamo akto apskundimo terminas baigėsi 2016 m. kovo 25 d. Šiuo atveju ieškovai į teismą dėl ginčijamo akto panaikinimo kreipėsi 2016 m. rugsėjo 26 d., t. y. praleidę ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą apskundimo terminą.
24. Remdamasi ABTĮ 30 straipsnio 1 dalimi, 33 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgdama į tai, kad ieškovai pakankamai aktyviai domėjosi galimu savo teisių pažeidimu, kreipėsi į įvairias institucijas, siekdami išsiaiškinti, ar jų subjektinės teisės nėra pažeidžiamos, taip pat į tai, kad šalys dėl žemės sklypus skiriančios ribos nesutaria jau nuo 2007 m., kai ieškovai įsigijo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o iš ginčijamo akto nebuvo aišku, ar atsakovams priklausantys pastatai patenka į ieškovams priklausantį žemės sklypą, bei atsižvelgdama į terminus, per kuriuos valstybinės institucijos pateikė ieškovams atsakymus apie prašomus pateikti dokumentus, susijusius su ginčijamu aktu, kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog 1 mėnesio terminas praleistas nežymiai ir dėl svarbių priežasčių, todėl pagrįstai šį terminą ieškovams atnaujino.
25. Kolegija pažymėjo, kad ieškovai, reikšdami ieškinį dėl žemės sklypų ribos nustatymo, kartu reiškė reikalavimą dėl žemės sklypo savininkų pažeistų teisų gynimo (CK 4.95, 4.98 straipsniai), t. y. prašė įpareigoti atsakovus pašalinti savavališkos statybos padarinius, taip siekdami, kad būtų pašalinti pažeidimai, trukdantys naudotis jiems priklausančiu nekilnojamuoju daiktu – žemės sklypu. Taigi, ieškovai iš esmės ieškinio dalimi dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo pareiškė negatorinį ieškinį ir šį savo reikalavimą grindė tuo, kad atsakovai ieškovams priklausančio žemės sklypo dalyje neteisėtai pastatė ūkinį pastatą, šiltnamį, vandens talpyklą ir tvorą.
26. Kolegija sprendė, kad tik byloje nustačius ribą tarp šalims priklausančių žemės sklypų tapo visiškai aišku, jog atsakovams nuosavybės teise priklausantys pastatai patenka į ieškovų žemės sklypą, užimdami dalį jo, ir taip yra pažeidžiamos ieškovų teisės naudotis visu jiems priklausančiu žemės sklypu. Atsižvelgdama į tai kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovų ieškinį kvalifikavo kaip negatorinį. Tokiu atveju ieškovų nuosavybės teisės pažeidimas yra tęstinio pobūdžio ir ieškinio senaties terminas prasideda kiekvieną atlikto pažeidimo dieną. Dėl šios priežasties kolegija sprendė, kad ieškovai nėra praleidę ieškinio senaties termino ir turėjo teisę kreiptis į teismą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo.
27. Kolegija nustatė, kad ginčo 2009 m. birželio 18 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akte įrašyta, jog ūkinis pastatas yra pastatytas pagal 1980 m. birželio 16 d. išduotą statybos leidimą Nr. 60/80 ir V. P. 1980 m. parengtą projektą, tačiau šie dokumentai į bylą nėra pateikti. Iš įvairių institucijų raštų matyti, kad šių dokumentų negalima rasti, o Alytaus apskrities archyvas 2016 m. gegužės 6 d. rašte Nr. (7.11)A-284 nurodė, kad Druskininkų liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto Statybos ir architektūros skyriaus vyriausiojo architekto 1968–1995 m. valdinių ir kooperatinių pastatų statybai išduotų leidimų registracijos žurnale 1978–1980 metais įrašų apie S. G. išduotą leidimą statyti sodo namelį nėra. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu kaip liudytojas apklaustas komisijos, surašiusios ginčo aktą, pirmininkas A. S. taip pat nurodė, kad dėl tokių pastatų nebuvo reikalingas statybos leidimas.
28. Byloje, kolegijos vertinimu, taip pat nustatyta, kad komisija ginčo aktą surašė nepatikrinusi visų aplinkybių, reikalingų statiniams pripažinti tinkamais naudoti. Ginčas tarp šalių dėl žemės sklypų ribos vyksta jau nuo 2007 m., kai tik ieškovai nusipirko žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. nesutarimų tarp šalių dėl sklypus skiriančios ribos atsirado dar prieš ginčijamo akto priėmimą. Vieną mėnesį iki ginčijamo akto surašymo Alytaus apskrities viršininko administracijos Druskininkų žemėtvarkos skyrius atliko ieškovams ir atsakovams priklausančių žemės sklypų ribų patikrinimą ir 2009 m. gegužės 15 d. surašė žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 2, kuriame nurodyta, kad statybos inspektorius negali nustatyti šalims priklausančių žemės sklypų ribos, nes neužbaigti kadastriniai matavimai ir dėl ribos kyla ginčas. Ši aplinkybė, kolegijos vertinimu, turėjo būti komisijai žinoma, nes 2009 m. gegužės 15 d. žemės naudojimo patikrinime dalyvavo ir akte Nr. 2 pasirašė vyr. inspektorius A. S., kuris taip pat buvo ir komisijos, surašiusios ginčo 2009 m. birželio 18 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, pirmininkas. A. S., pirmosios instancijos teisme apklaustas kaip liudytojas, nurodė, kad komisija 2009 m. birželio 18 d. tikrino, kur pastatyti atsakovų statiniai, tik pagal atsakovų pateiktą žemės sklypo planą ir vizualiai; akivaizdžiai matėsi, jog atstumas tarp sklypų nebuvo išlaikytas, o pastatas yra prie pat sklypo ribos, taip pat nebuvo ieškovo sutikimo statyti pastatą. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atstovė paaiškino, kad prieš surašydama ginčijamą aktą komisija turėjo įsitikinti, jog atsakovų pastatyti statiniai stovi jiems nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype.
29. Šie duomenys, kolegijos vertinimu, patvirtina, kad komisija surašė ginčo aktą neturėdama visų duomenų, reikalingų pripažįstant statinius tinkamais naudoti. Dėl šios priežasties kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, jog ginčijamas aktas yra teisėtas. Kolegija sprendė, kad byloje nustačius, jog komisija statinius pripažino tinkamais naudoti nesiaiškinusi, ar yra išlaikyti atstumai tarp gretimų žemės sklypų, bei nepatikrinusi esminės aplinkybės – ar apskritai ginčo statiniai pastatyti atsakovams priklausančiame žemės sklype, neteisėtai surašė ginčo 2009 m. birželio 18 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. 82/09-ST4(96), todėl šis aktas naikintinas. Kolegija nurodė, kad, panaikinus aktą, kuris buvo faktinis šių statinių registracijos Nekilnojamojo turto registre pagrindas, atitinkamai turi būti padaromi pakeitimai ir viešame registre.
30. Kolegijai nustačius šalių sklypus skiriančią ribą, kartu nustatyta, kad ieškovai yra sklypo dalies, kurioje atsakovai pasistatė ūkinį pastatą, šiltnamį, vandens talpyklą ir nebaigtą statyti tvorą, savininkai. Aplinkybė, kad ieškovams priklausančio žemės sklypo pusėje sumontuota atsakovams priklausanti nebaigta statyti tvora ir vandens talpykla bei į ją patenka dalis atsakovų ūkinio pastato ir šiltnamio, kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą spręsti dėl ieškovų, kaip savininkų, teisių pažeidimo (CK 4.98 straipsnis). Kolegija padarė išvadą, kad byloje yra įrodytos abi negatorinio ieškinio sąlygos – ieškovų, kaip žemės sklypo savininkų, nuosavybės teisės yra pažeistos, nes atsakovai ieškovų žemės sklypo dalyje pasistatė sau priklausančius statinius.
31. Kolegija nesutiko su atsakovų argumentu, kad jiems priklausantys statiniai yra pastatyti 1985 m., neturint tuometinių ieškovų žemės sklypo savininkų prieštaravimų, o tai įrodo faktinę žemės sklypų ribą ir jos buvimą už atsakovų ginčo pastatų. Kolegija pažymėjo, kad aplinkybė, jog asmuo faktiškai užvaldė gretimo žemės sklypo dalį, o šio savininkas to neginčijo, negali būti laikoma tinkamu patvirtinimu, jog vienas asmuo kitam perleido dalį nuosavybės, nes nuosavybė iš vieno asmens kitam gali būti perleista tik įstatymui neprieštaraujančiu pagrindu ir būdu (CK 4.47 straipsnis).
32. Kolegija byloje nenustatė įgyjamosios senaties, nekilnojamojo turto perleidimo sutarties ar kito juridinio fakto, kuris būtų pagrindas atsakovams įgyti nuosavybės teisę į ieškovams priklausančią žemės sklypo dalį. Aplinkybė, kad ankstesni žemės sklypo savininkai nereiškė pretenzijų atsakovams dėl sklypo dalies neteisėto užvaldymo, jeigu jie tokį faktą žinojo, kolegijos vertinimu, savaime nesukuria jokių teisinių padarinių nei buvusiems, nei esamiems savininkams. Kolegija pažymėjo, kad ieškovai nesutinka, jog atsakovai naudotųsi ieškovams priklausančio žemės sklypo dalimi (CK 4.93 straipsnis); be to, į bylą yra pateiktas buvusios žemės sklypo savininkės B. M. rašytinis paaiškinimas, kuriame ji nurodo, jog atsakovams nedavė nei žodinio, nei rašytinio sutikimo atskirti sklypus tvora ar kitu būdu. Atsižvelgdama į tai, kolegija sprendė, kad atsakovai neįrodė, jog jų elgesys atitinka teisės aktų reikalavimus ir nepažeidžia ieškovų nuosavybės teisės.
33. Remdamasi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 33 straipsnio 3 dalimi, nustatančia, kad atsakovai, pastatydami statinius ieškovų žemės sklypo dalyje, pažeidė ieškovų nuosavybės teises naudotis sau priklausančiu nekilnojamuoju turtu, kolegija sprendė, kad atsakovai turi prisiimti dėl tokių jų veiksmų kylančias pasekmes, t. y. atsakovai turi nugriauti neteisėtai pastatytus ūkinį pastatą, šiltnamį, vandens talpyklą ir nebaigtą statyti tvorą. Kolegijos vertinimu, toks įpareigojimas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnį), nes: 1) dėl atsakovams priklausančių statinių buvimo ieškovams priklausančio žemės sklypo dalyje yra pažeidžiamos ieškovų nuosavybės teisės; 2) atsakovams priklausantys ūkinis pastatas, šiltnamis, vandens talpykla ir tvora yra negyvenamieji statiniai, dalis jų menkaverčiai, todėl jų nugriovimas atsakovų teises pažeis mažiau, nei šiuo metu yra pažeidžiamos ieškovų teisės; 3) atsakovai turi teisę pirmiau nurodytą jiems priklausantį turtą (jo dalį) perkelti į savo žemės sklypą.
34. Kolegija sprendė, kad visi atsakovai laikomi bylą pralaimėjusiomis šalimis, todėl jiems jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl ieškinio keistina ieškovų ieškinį tenkinant visiškai (100 procentų), kolegija atitinkamai padidino sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo priteisimo ir visą ieškovų ir teismo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą priteisė iš visų atsakovų lygiomis dalimis. Kolegija taip pat lygiomis dalimis iš visų atsakovų priteisė ieškovų ir teismo patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
35. Kasaciniu skundu atsakovai S. G. ir M. G. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį atmesti, atsakovų priešieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
35.1. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas žemės sklypų ribą pagal ieškovų pateiktą planą, pažeidė imperatyvų reikalavimą, įtvirtintą Nuostatų 20 punkte, t. y. nustatyta žemės sklypų riba kerta viešame registre įregistruotus atsakovams priklausančius pastatus. Teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi 2005 m. sausio 5 d. preliminariuoju planu ir visiškai nevertino Nacionalinės žemės tarnybos 2017 m. gegužės 17 d. išvados, kurioje nurodyta, kad Žemėtvarkos skyriaus 2005 m. sausio 5 d. neteisėtai parengtas ir suderintas planas nėra pagrindas nustatyti ieškovų žemės sklypą. Taigi skundžiama nutartis priimta pažeidžiant pamatinį teisės principą, kad iš neteisės teisė neatsiranda (lot. ex in juria non oritur jus), ir nukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje išaiškinta, kad dėl ankstesnių matavimų gali atsirasti netikslumų, gretimų žemės sklypų sanklotų, tačiau dėl to negali būti pažeistos asmenų nuosavybės teisės; esant gretimų sklypų ribų neatitikčiai, kiekvienu atveju būtina ieškoti sklypų savininkų interesų pusiausvyros ir negalima ginti išimtinai vieno savininko teisių kito sklypo savininko interesų sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-631-916/2015).
35.2. Nagrinėjamu atveju nuosavybės teisės objektai yra ne tik žemės sklypai (įgyti sandorių pagrindu), kurių riba nėra aiški iš pirminių dokumentų, bet ir kiti nekilnojamo turto objektai – atsakovams priklausantys statiniai, kurie buvo pastatyti (sukurti) atsakovams skirtame žemės sklype tuo metu, kai ginčo dėl žemės sklypų ribos nei tarp sklypų naudotojų (savininkų), nei su valstybės institucijomis nebuvo. Dėl šios priežasties nepagrįsta yra teismo išvada, kad atsakovų statiniai yra (buvo) pastatyti ieškovų žemės sklype. Šiuo atveju turi būti ginamos tiek ieškovų, tiek atsakovų nuosavybės teisės tiek į žemės sklypus, tiek į kitus nekilnojamojo turto objektus (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis, CK 4.47 straipsnio 1, 4 punktai). Konkrečiu atveju, svarstant atsakovų pastatų teisėtumo, ieškovų intereso svarumo, pritaikyto ribojimo padarinių rimtumo klausimus, pabrėžtini įpareigojimo nugriauti pastatus neatitaisomi padariniai ir rimtas ekonominis poveikis. Svarstytina, ar priemonė tinkama pageidaujamam tikslui pasiekti, ar ji tokia reikalinga, ar per daug nesuvaržo asmenų, palyginus su pageidaujamo tikslo pasiekimu. Vadovaujantis šiais kriterijais taip pat vertintina, ar siekiant teisėtų tikslų taikomos priemonės yra būtinos ir protingos (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2009; 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80/2013).
35.3. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės nei faktinė šiuo metu sklypus skiriančios tvoros ir atsakovams nuosavybės teise priklausančių statinių buvimo vieta, nei jų pastatymo laikas ar kitos aplinkybės, susijusios su faktiniu sklypo naudojimu. Ginčas dėl žemės sklypų ribos iškilo, ieškovams atlikus savo sklypo kadastrinius matavimus ir paaiškėjus neatitikimui ta prasme, kad ieškovai faktiškai naudojasi mažesniu žemės sklypo plotu, nei yra įsigiję nuosavybėn pagal pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą su fiziniu asmeniu. Tačiau atsakovai nesinaudoja didesniu žemės sklypu, nei yra įsigiję, savo nekilnojamojo turto objektus jie pasistatė (sukūrė) savo žemės sklype, todėl ieškovų, kaip žemės sklypo savininkų, galimai pažeistos daiktinės teisės neturėtų būti ginamos sumažinant atsakovų žemės sklypą, kurio ribos yra aiškios iš privatizavimo dokumentų, ir nugriaunant jų savo aiškiai apibrėžtame žemės sklype sukurtus statinius. Šalių sklypus skiriančią ribą nustačius pagal ieškovų siūlomą planą, atsakovų teisės pažeidžiamos labiau nei ieškovų. Padarydamas priešingą išvadą apeliacinės instancijos teismas neįvertino atsakovų daiktinių teisių į žemės sklypą bei statinius jame.
35.4. Teismas, nustatydamas ginčo ribą per atsakovams priklausančius pastatus, kartu įpareigojo atsakovus šiuos pastatus nugriauti (t. y. visiškai sunaikinti pastatus, tiek ieškovų žemės sklype esančias, tiek atsakovų žemės sklype esančias ūkinio pastato ir šiltnamio dalis). Teismas visiškai nemotyvavo, kaip atsakovų žemės sklype esančios minėtų pastatų dalys pažeidžia ieškovų interesus ir kodėl atsakovai turi sunaikinti savo žemės sklype esančių pastatų dalis, kodėl jie privalo netekti savo nuosavybės, kuri nedaro jokios įtakos ieškovų teisėms ir teisėtiems interesams. Toks sprendimas pažeidžia konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą.
35.5. Teismai, atnaujindami terminą 2009 m. birželio 18 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktui Nr. 82/09-ST4(96) apskųsti, nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad ginčo ūkiniai pastatai yra baigti statyti 1985 m., ieškovams 2007 m. įsigijus savo sodo sklypą, šie pastatai jau stovėjo ir klausimą dėl šių pastatų teisėtumo (neteisėtumo) ieškovai iškėlė, praėjus mažiausiai 10 metų nuo to momento, kai sužinojo (vizualiai pamatė) jų dislokacijos vietą. O vertinant tai, kad, be ginčo žemės sklypo, ieškovai naudojasi kitu sklypu, kuris ribojasi su ginčo žemės sklypu ir atsakovų žemės sklypu nuo 1976 metų, konstatuotina, kad apie ginčo pastatų dislokaciją jiems žinoma nuo jų statybos pabaigos 1985 metais, t. y. daugiau negu 30 metų, ir jie sutiko pirkti aiškiai apibrėžto faktinio naudojimo žemės sklypą. Be to, teismai taip pat padarė nepagrįstą išvadą, kad vieno mėnesio viešojo administravimo akto apskundimo terminas, praleistas net šešis mėnesius, praleistas nežymiai.
35.6. Teismai nepagrįstai visiškai nepasisakė dėl atsakovų prašymo taikyti ne tik ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą kreipimosi į teismą procesinį terminą, bet ir bendrąjį ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl nelegalių statybų padarinių šalinimo. Ginčo statinių (ūkinio pastato ir šiltnamio) statybos buvo užbaigtos galiojant 1964 m. CK, o atraminės sienos statybos darbai pradėti 2000 m. gegužės mėn. ir baigti 2000 m. birželio mėnesį, t. y. taip pat galiojant 1964 m. CK. Nagrinėjamu atveju yra aiški ieškinio senaties skaičiavimo pradžia – tai ginčo pastatų (ūkinio pastato ir šiltnamio) statybos pabaiga, t. y. 1985 metai. Todėl konstatuotina, kad iki ieškinio senaties pabaigos 1988 metais (1964 m. CK) tuometinės savininkės ieškinys dėl galimai pažeistų teisių pareikštas nebuvo, kas reiškia, kad ji nemanė, jog jos teisė yra pažeista, o ieškovai savo aiškiai apibrėžtų ribų žemės sklypą pirko po 20 metų nuo ieškinio senaties pabaigos. Taigi šiuo atveju yra išnykusi teisė į ieškovų galimai pažeistos teisės teisminę gynybą (1964 m. CK 83 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis). Priešinga išvada neatitiktų civilinių santykių stabilumo principo (teismo įpareigoti nugriauti pastatai teisėtai pastatyti prieš 33 metus).
36. Ieškovai atsiliepimu į atsakovų kasacinį skundą prašo palikti apeliacinės instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
36.1. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė ribą tarp šalių žemės sklypų pagal ieškovų pateiktą 2015 m. balandžio 20 d. planą, tinkamai įvertinęs ne tik kasaciniame skunde minimą 2005 m. sausio 5 d. planą, bet ir kitus pirminius teritorijų planavimo dokumentus (planus, pagal kuriuos buvo privatizuoti žemės sklypai; SB „Papartis“ plano projektą). Ieškovų pateiktas R. S. IĮ planas parengtas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 17 straipsnis, Kadastro duomenų surinkimo taisyklių 11 punktas, Nuostatų 1 priedas) ir atitinka pirminius dokumentus. Atsakovai priešingų įrodymų byloje nepateikė.
36.2. Aplinkybė, kad pagal ieškovų pateiktą planą sklypų riba eina per atsakovų statinius, neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl sklypų ribos nustatymo, nes atsakovai minėtus statinius pasistatė neteisėtai. Kadangi ginčo statinius atsakovai pastatė neteisėtai, jie neturi teisės remtis CK 4.47 straipsnio 1 ir 4 punktais. Atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo statinius ieškovų žemės sklypo dalyje jie sukūrė ar pagal sandorius įgijo teisėtai. Jų teiginiai, kad jie neva dar 1985 m. pastatė ūkio pastatą ir šiltnamį neteisėtai, nesudaro pagrindo ginti jų neteisėtus interesus, nes tai prieštarautų pagrindiniam teisės principui – iš neteisės nekyla teisė.
36.3. Kadangi teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčo statiniai pastatyti neteisėtai, teismas taip pat pagrįstai panaikino ir 2009 m. birželio 18 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, kurio pagrindu buvo atlikta šių statinių teisinė registracija.
36.4. Aplinkybė, kad ginčo statinius atsakovai pastatė 1985 metais, nereiškia, kad jie pastatyti teisėtai. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovai minėtus statinius pastatė neturėdami tam leidimo. Tačiau, remiantis Lietuvos TSR Ministrų tarybos Valstybinio statybos reikalų komiteto 1976 gruodžio 30 įsakymu Nr. 307, 1964 m. CK (redakcija, galiojusi nuo 1983 m. gruodžio 11 d. iki 1995 m. liepos 5 d.) 114 straipsniu, toks leidimas buvo būtinas.
36.5. Teismai, atnaujindami ieškovams terminą 2009 m. birželio 18 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktui apskųsti, tinkamai taikė ABTĮ 29, 30 straipsnius ir tinkamai įvertino aplinkybes, dėl kurių ieškovai neturėjo objektyvios galimybės šio akto apskųsti anksčiau. Teismai taip pat pagrįstai netenkino atsakovų prašymo dėl ieškinio senaties taikymo reikalavimui dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo, nes tik nustačius ribą tarp šalių žemės sklypų tapo aiškus ieškovų teisių pažeidimas ir nuo to momento skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Be to, ieškovų pareikštas ieškinys yra negatorinis, t. y. pažeidimas yra tęstinio pobūdžio ir ieškinio senaties terminas prasideda kiekvieną pažeidimo dieną.
36.6. Panaikinęs 2009 m. birželio 18 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, teismas teisėtai ir pagrįstai išsprendė savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą, įpareigodamas atsakovus nugriauti savavališkai pastatytus statinius (Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punktas, CK 4.103 straipsnio 3 dalis).
37. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepimu į atsakovų kasacinį skundą prašo skundo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodoma, kad tarnyba neturi kompetencijos daryti įtaką privačių žemės sklypų savininkams, nustatyti sklypų naudojimosi tvarką ar privačių sklypų ribas, todėl toks teismo sprendimas neturės įtakos šios tarnybos teisėms ir pareigoms.
38. Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atsiliepimu į atsakovų kasacinį skundą prašo atsakovų skundą tenkinti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
38.1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino 2009 m. birželio 18 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą. Remdamiesi STR 1.11.01:2002 16 punktu, 3 priedu visi komisijos nariai pagal savo kompetenciją patikrino atsakovų ūkinį pastatą ir nustatė, kad jis pastatytas pagal privalomųjų statinio projekto rengimo dokumentų reikalavimus, pagal statinio projektą („nuokrypos nuo suderinto projekto nežymios“), atitinka esminius statinio reikalavimus, ir šį aktą pasirašė. Be to, remdamasi STR 1.11.01:2002, komisija pripažino tinkamu naudoti ne tik pagrindinį statinį, bet ir išvardytus pagalbinius statinius. Taigi nagrinėjamu atveju komisija pripažino tinkamu naudoti ne tik ūkinį pastatą, bet ir šiltnamį su šuliniu, esančius žemės sklype. Pažymėtina, kad ginčo statiniai, kurie buvo pripažinti tinkamais naudoti ginčijamu aktu, pastatyti 1985 metais.
38.2. Aplinkybę, kad ginčo statiniai yra atsakovų žemės sklype, įrodo jų žemės sklypo 1984 m. rugpjūčio 13 d. inventorinis planas, kuris yra neatsiejama atsakovų žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties dalis. Nuo žemės sklypo 1984 m. rugpjūčio 13 d. inventorinio plano parengimo šulinio buvimo vieta nesikeitė. Taigi, ginčo statiniai yra pastatyti atsakovų žemės sklype (ginčo statinių buvimas nuo 1985 metų tuo pačiu patvirtina ir nusistovėjusį žemės sklypų faktinį naudojimą), jie yra pripažinti tinkamais naudoti aktu ir įregistruoti VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre. Pagal Individualinės statybos kaimo gyvenvietėse nuostatų, patvirtintų Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1975 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 228, 2 punktą, be gyvenamojo namo, gyventojas jam suteiktame sklype gali statytis ūkinį pastatą, garažą, lauko virtuvę, rūsį daržovėms ir šiltnamį. Gyventojas, norėdamas gauti sklypą individualiam gyvenamajam namui statyti, paduoda kolūkio valdybai, tarybinio arba kito valstybinio ūkio, organizacijos, įmonės, kurios gyvenvietėje nori statyti namą, vadovui pareiškimą (Individualinės statybos kaimo gyvenvietėse nuostatų 6 punktas). Darytina išvada, kad atsakovai, įgiję teisę statyti sodo pastatą žemės sklype, turėjo teisę statyti ir ginčo statinius. Pažymėtina, kad Individualinės statybos kaimo gyvenvietėse nuostatai nereglamentavo statomų statinių minimalių atstumų nuo žemės sklypo ribos. Todėl ginčo statiniai tinkamais naudoti pripažinti teisėtai ir pagrįstai.
38.3. Teismas nepagrįstai, pažeisdamas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, 30 straipsnio 1 dalį, atnaujino ieškovams terminą ginčo aktui apskųsti. Ieškovų nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Teismas, padarydamas priešingą išvadą, neįvertino, kad ieškovai nepagrįstai delsė apskųsti šį aktą, todėl nepagrįstas delsimas turėjo būti vertinamas kaip kliūtis šį terminą atnaujinti; kad ieškovų kreipimasis į įvairias institucijas buvo betikslis, nes ginčo statiniams statybą leidžiantis dokumentas nebuvo privalomas, akte nurodyto statybos leidimo pagrindu buvo įregistruotas sodo pastatas, o ginčo statiniai tebuvo priklausiniai; kad statiniai pastatyti 1985 m., kai nebuvo reglamentuoti atstumai nuo gretimų žemės sklypų; kad, ieškovams įsigijus sodo sklypą, ginčo statiniai jau stovėjo (o vertinant tai, kad ieškovai turi nuosavybės teisę į gretimą žemės sklypą nuo 1976 metų, konstatuotina, kad ieškovams buvo žinoma ginčo statinių stovėjimo vieta žemės sklype nuo pat jų pastatymo, t. y. 1985 metų); kad ieškovai 2007 m. rugsėjo 10 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi daiktines teises į žemės sklypą įgijo būdami tikri, kad žemės sklypų ribos yra neginčijamos.
38.4. Apeliacinės instancijos teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas tarp šalių, netinkamai taikė CPK 93 straipsnį, nes ieškovai inspekcijai reiškė tik vieną reikalavimą (panaikinti aktą), kuris laikytinas išvestiniu iš pagrindinio, tuo tarpu bylinėjimosi išlaidas paskirstė visoms šalims lygiomis dalimis.
39. Kasaciniu skundu atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria visiškai tenkintas ieškovų ieškinys. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
39.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami Nacionalinę žemės tarnybą atsakove byloje, pažeidė CPK 41 straipsnio 1 dalį ir protingumo principą. Atsakovas yra civilinio proceso šalis, kuriai reiškiamas atitinkamas reikalavimas. Nagrinėjamu atveju ieškovai jokių reikalavimų Nacionalinei žemės tarnybai nereiškė, tarnyba taip pat nereiškė savarankiškų reikalavimų, todėl ji nėra ir negalėjo būti laikoma ginčijamo materialinio teisinio santykio dalyve (CPK 41, 49 straipsniai). Tarnyba viso ginčo nagrinėjimo metu laikėsi neutralios pozicijos, pasisakydavo klausimais neviršydama savo kompetencijos, todėl, remiantis CPK 47 straipsniu, ji galėtų būti laikoma tik trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų.
39.2. Kadangi tarnyba negali būti laikoma proceso šalimi – atsakove, ji taip pat negali būti laikoma ginčą pralaimėjusia šalimi ir negali būti įpareigota atlyginti ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Priešinga apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta pažeidžiant CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių principą.
40. Ieškovai atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo palikti apeliacinės instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
40.1. Nagrinėjamu atveju ieškovai reiškė reikalavimą dėl ribos tarp jų ir atsakovų žemės sklypų nustatymo, 2009 m. birželio 18 d. akto panaikinimo ir neteisėtos statybos padarinių šalinimo. Atsakovės Druskininkų skyrius 2015 m. gruodžio 10 d. surašė Žemės sklypo kadastro duomenų bylos tikrinimo aktą Nr. 50KAM, kuris buvo surašytas patikrinus R. S. parengtus kadastrinius matavimus, ir šio plano netvirtino. Teismui nustačius ginčo žemės sklypo ribą pagal R. S. IĮ parengtą planą, teismo sprendimas šiuo klausimu taps privalomas ir atsakovei. Be to, ginčas dėl žemės sklypų ribų iš dalies kilo dėl atsakovės netinkamai parengtų žemės sklypų privatizavimo dokumentų, todėl atsakovė taip pat laikytina atsakinga dėl ieškovų teisių pažeidimų. Dėl šios priežasties ieškovai, vertindami, kad dėl jų pareikšto materialinio teisinio reikalavimo suinteresuoti yra ne tik atsakovai S. ir M. G., tačiau teismo sprendimas pasekmių sukels ir Nacionalinei žemės tarnybai, šią instituciją taip pat įtraukė į bylą kaip atsakovę. Pagal dispozityvumo principą, apimantį ir ieškovo teisę apsispręsti, kam reikšti reikalavimus, šalis nurodo ieškovas ir teismas neturi teisės savo iniciatyva eliminuoti tokio asmens iš proceso.
40.2. Net ir tuo atveju, jeigu būtų konstatuota, kad tarnyba turėjo dalyvauti ne atsakovės, o trečiojo asmens be savarankiškų reikalavimų statusu, tai neturi jokios įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pagal CPK 42 straipsnį, tiek dalyvaudama kaip atsakovė, tiek kaip trečiasis asmuo, tarnyba būtų galėjusi naudotis savo procesinėmis teisėmis lygiai tokia pačia apimtimi, tačiau sutiktina, kad tokiu atveju tarnybos atžvilgiu nebūtų sprendžiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas.
41. Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo tarnybos skundo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Atsiliepime nurodoma, kad tarnybos kasacinis skundas nėra susijęs su inspekcijos atliekamomis funkcijomis ir priskirta kompetencija.
42. Atsakovai S. G. ir M. G. atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo tarnybos skundo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime iš esmės sutinkama su tarnybos kasacinio skundo argumentais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tarnyba kasaciniu skundu neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo. Taip pat pažymima, kad, byloje esant skirtingiems reikalavimams, pareikštiems skirtingiems atsakovams, bylinėjimosi išlaidų paskirstymas mechaniškai padalijant priteistiną sumą tarp visų atsakovų pažeidžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl žemės sklypų ribų nustatymo
44. Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio 14 punktą, žemės sklypas – tai teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas, kadastro duomenis ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Žemės sklypo ribos sąvoka įtvirtinta Žemės įstatymo 2 straipsnio 19 punkte, pagal kurį žemės sklypo riba – tai riba tarp žemės sklypų, paženklinta riboženkliais vietovėje arba sutapdinta su nuolatiniais kraštovaizdžio elementais ir grafiškai pažymėta žemės sklypo plane.
45. CK 4.45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sklypų savininkai nesutaria dėl ginčytinų sklypo ribų ir jos nėra aiškios iš esamų dokumentų, ribas nustato teismas, atsižvelgdamas į dokumentus, faktiškai valdomo sklypo ribas bei kitus įrodymus; jeigu ribų nustatyti neįmanoma, prie kiekvieno žemės sklypo turi būti prijungtos vienodo dydžio ginčytino ploto dalys, bet nė vienas tokiu būdu naujai suformuotas sklypas plotu neturi skirtis nuo esamo teisiškai įtvirtinto sklypo.
46. Taigi CK 4.45 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka teismas nustato žemės sklypo ribas, jei, pirma, žemės sklypo savininkai nesutaria dėl sklypo ribų, antra, ribos neaiškios iš esamų dokumentų.
47. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje sklypo ribų aiškumas (neaiškumas) laikomas vertinamojo pobūdžio kategorija, priklausančia nuo konkrečių faktinių aplinkybių, ir tik įvertinus šių aplinkybių visumą sprendžiama, ar sklypo ribos neaiškios ir dėl to turi būti nustatomos. Jeigu teismas sprendžia, kad riba pagal žemės sklypų ribas nustatančius dokumentus yra aiški, tai jis pasisako, pagal kokį konkretų dokumentą ši riba nustatyta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-631-916/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
48. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tobulėjant žemės matavimo prietaisams dėl ankstesnių matavimų gali atsirasti netikslumų, gretimų žemės sklypų sanklotų, tačiau dėl to negali būti pažeistos asmenų nuosavybės teisės, jeigu jie įgijo nuosavybę į konkretaus dydžio žemės sklypą; sprendžiant ginčus tarp gretimų žemės sklypų savininkų dėl žemės sklypų ribų, sklypų ribos gali būti keičiamos, taip pat gali būti keičiama sklypo konfigūracija, tačiau negali būti keičiamas (didėti ar mažėti) žemės sklypo dydis (plotas), priešingu atveju turėtų būti keliamas klausimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagrindo, ginčijant pirkimo–pardavimo sutartį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-415/2016 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
49. Kasacinis teismas yra konstatavęs ir tai, kad, esant gretimų sklypų ribų neatitikčiai, kiekvienu atveju būtina ieškoti sklypų savininkų interesų pusiausvyros ir negalima ginti išimtinai vieno savininko teisių kito sklypo savininko interesų sąskaita. Tai prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Kai atliekant kadastrinius matavimus nustatoma, kad gretimų sklypų plotas skiriasi nuo žemėtvarkos projektuose ar kituose teritorijų planavimo dokumentuose suformuotų sklypų ploto (neįregistruotiems Nekilnojamojo turto registre žemės sklypams), gretimų sklypų plotas turi būti apskaičiuojamas ir jų riba privalo būti nustatoma taip, kad vienodai suvaržytų kiekvieno jų savininkų teises – abiejų sklypų plotas mažintinas po lygiai, t. y. leistina (ribinė) ploto paklaida taikytina abiem gretimiems sklypams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-39-611/2016 49 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
50. Teismui pateikiamuose žemės sklypų ribų nustatymo planuose turi būti atsižvelgiama į dokumentus, faktiškai valdomų sklypų ribas ir plotą bei juose esančius statinius, nuosavybės teise valdomų sklypų plotą, paisoma naudojimosi žeme racionalumo ir efektyvumo kriterijų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-415/2016 24 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
51. Be to, nuosekliai formuojamoje kasacinio teismo jurisprudencijoje šios kategorijos bylose yra laikomasi pozicijos, kad teismo pareiga, atsižvelgiant į ginčo šalių faktiškai valdomus žemės sklypus, turimus dokumentus, netikslumų tarp teisinės ir faktinės žemės sklypo ribos kilimo priežastis, priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, siekiant, kad nustatoma žemės sklypo riba būtų patogi gretimų žemės sklypų savininkams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui. Siekdamas šių tikslų, teismas turi vadovautis ginčo šalių interesų pusiausvyros ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2014; 2016 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-415/2016 26 punktą; kt.).
52. Faktiškai nusistovėjęs žemės sklypų naudojimas nėra absoliutus kriterijus nustatant žemės sklypus skiriančią ribą, nes tuo atveju, jeigu faktinis naudojimas pažeidžia nuosavybės teises, neatitinka šalių interesų pusiausvyros, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų, teismui kyla pareiga užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą taikant nurodytų imperatyvų viršenybę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-517-701/2016 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
53. Kasacinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad sklypų ribos dėl jų faktinės ir teisinės neatitikties atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes gali būti nustatomos iš naujo, kai pagal dokumentuose nustatytas ribas sklypai neatitinka savininkų įsigytų sklypų plotų, o pagal faktinį naudojimą tokių neatitikimų nėra; kai pagal esamus dokumentus žemės sklypai tarpusavyje persidengia; kai pagal dokumentuose nustatytas ribas labai apsunkinamas naudojimasis žemės sklypu pagal jo paskirtį (pvz., nelieka įvažos) ar jame esančiais statiniais ar daugiamečiais sodiniais (jie visi ar dalis atsiduria svetimame sklype), o faktinės sklypo ribos tokių kliūčių nesukelia, ir panašiais atvejais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-517-701/2016 32 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
54. Nagrinėjamu atveju tarp šalių ginčas kilo dėl joms nuosavybės teise priklausančių ir besiribojančių sklypų ribos, kai iš esamų dokumentų ši riba nėra aiški. Kiekviena šalių siekė nustatyti žemės sklypų ribą pagal savo pateiktus planus: ieškovai – pagal R. S. individualios įmonės parengtą 2015 m. balandžio 20 d. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), planą (pateiktą pirmosios instancijos teismui) ir 2018 m. kovo 5 d. žemės sklypų išdėstymo schemą (pateiktą apeliacinės instancijos teismui); atsakovai – pagal matininko A. V. 2016 m. lapkričio 8 d. parengtą žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), situacijos brėžinį (pateiktą pirmosios instancijos teismui) ir 2018 m. sausio 17 d. parengtą žemės sklypo planą (pateiktą apeliacinės instancijos teismui).
55. Be to, ieškovai, įrodinėdami, kad žemės sklypų riba turėtų būti nustatyta pagal jų pateiktą planą, taip pat teigia, kad dalis atsakovams priklausančių jų žemės sklype esančių statinių patenka į ieškovams nuosavybės teise priklausantį sklypą, todėl pareiškė papildomus reikalavimus dėl minėtų statinių pašalinimo, statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto panaikinimo.
56. Teisėjų kolegija, įvertinusi kilusio ginčo pobūdį, sprendžia, kad šiuo atveju pagrindinis byloje spręstinas klausimas yra dėl šalims priklausančių žemės sklypų ribos nustatymo. Tik nustačius žemės sklypus atskiriančią ribą bus galima nustatyti, ar atsakovams priklausantys statiniai (jų dalys) patenka į ieškovų žemės sklypą, o jeigu patenka – bus galima spręsti išvestinius reikalavimus dėl šių statinių (jų dalių) pašalinimo ir (ar) kitokio ieškovų galbūt pažeistų teisių gynybos būdo, esant tam teisiniam pagrindui.
57. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pagrindinį byloje kilusį klausimą dėl žemės sklypų ribos nustatymo, remdamasis Nuostatų 21 punktu ir 1 priedu, apskaičiavo, kokios yra maksimalios leistinos (ribinės) tiek ieškovų, tiek atsakovų žemės sklypų ploto paklaidos: ieškovų 0,0656 ha žemės sklypo maksimali leistina (ribinė) paklaida yra 0,0051 ha (0,02*
0,0656), o atsakovų 0,0600 ha žemės sklypo – 0,0049 ha (0,02*
0,0600); pritaikius šias paklaidas, ieškovų žemės sklypo plotas pagal leistinas ribas galėtų sumažėti iki 0,0605 ha (0,0656 ha – 0,0051 ha), o atsakovų – iki 0,0551 ha (0,0600 ha – 0,0049 ha). Apeliacinės instancijos teismas sutiko su šiais pirmosios instancijos teismo apskaičiavimais, o šalys jų neginčija. Taigi ginčo dėl šių skaičiavimų (maksimalių leistinų (ribinių) žemės sklypų ploto paklaidų) byloje nėra.
58. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtas maksimalias leistinas (ribines) žemės sklypų ploto paklaidas, įvertinęs atsakovų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui pateiktus matininko A. V. parengtus situacijos brėžinį ir planą, padarė išvadą, kad žemės sklypų ribą nustačius atsakovų siekiamu būdu, atsakovų žemės sklypo plotas nepakis (liks 0,0600 ha), o ieškovų – sumažės 0,0104 ha, t. y. 0,0053 ha daugiau negu maksimali leistina paklaida. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad šalių žemės sklypų riba negali būti nustatyta atsakovų prašomu būdu, nes būtų nepagrįstai apribotos ieškovų teisės ir būtų ginamos išimtinai atsakovų teisės.
59. Teismas, įvertinęs ieškovų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui pateiktus R. S. individualios įmonės parengtus žemės sklypo planus, padarė išvadą, kad šalių žemės sklypų ribą nustačius ieškovų siekiamu būdu, ieškovų žemės sklypo plotas sumažėja nuo 0,0656 iki 0,0648, t. y. neviršydamas maksimalios leistinos paklaidos. Dėl šios priežasties teismas žemės sklypų ribą nustatė ieškovų pageidaujamu būdu pagal R. S. individualios įmonės parengtą 2015 m. balandžio 20 d. žemės sklypo planą (M 1:500). Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendė, kad, šalių sklypus skiriančią ribą nustačius pagal ieškovų siūlomą planą, atsakovų teisės nebus pažeistos labiau nei ieškovų teisės, žemės sklypų ribas nustačius pagal atsakovų pateiktą planą.
60. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl galimybės žemės sklypų ribą nustatyti pagal atsakovų pateiktą planą, vertino, kiek pagal maksimalios leistinos paklaidos ribas keisis šalių sklypų plotas, ir dėl šios aplinkybės pasisakė, t. y. atsakovų sklypų plotas nesumažės, o ieškovų – sumažės daugiau negu pagal Nuostatų 21 punktą ir 1 priedą maksimali leistina (ribinė) paklaida. Tačiau teismas, spręsdamas dėl žemės sklypų ribos nustatymo pagal ieškovų pateiktą planą, įvertinęs, kiek sumažės ieškovų sklypo plotas (pagal leistinos paklaidos ribas), visiškai nevertino ir nepasisakė dėl to, kiek tokiu atveju sumažės (pasikeis) atsakovų žemės sklypo plotas, ar šis sumažėjimas (pasikeitimas) atitiks Nuostatų 21 punkto ir 1 priedo reikalavimus. Tuo atveju, jeigu, sklypų ribą nustačius pagal ieškovų pateiktą planą, atsakovų žemės sklypo plotas sumažės daugiau negu maksimali leistina (ribinė) paklaida, ar tai reiškia, kad, siekiant to išvengti, turėtų būti koreguojama kita atsakovų sklypo riba (kraštinė), besiribojanti su žemės sklypu Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir (arba) su žemės sklypu Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nenustatyta ir nevertinta aplinkybė, ar minėtų sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) ribos su atsakovų žemės sklypu yra nustatytos ir atitinkamai įregistruotos teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu atsakovų žemės sklypo riba turėtų būti koreguojama paslenkant ją į minėtų sklypų pusę, tai gretimų, su atsakovu besiribojančių, sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat ir su sklypu Nr. (duomenys neskelbtini) besiribojančio sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininkai privalo būti įtraukti į bylos nagrinėjimą, nes tokiu atveju priimtas sprendimas gali turėti įtakos jų teisėms ir pareigoms.
61. Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, jeigu kitos atsakovų žemės sklypų ribos (kraštinės), besiribojančios su minėtais žemės sklypais, negali būti koreguojamos, o pagal ieškovų pateiktą planą atsakovų sklypo planas sumažėja daugiau negu maksimali leistina (ribinė) paklaida, tai atsakovų žemės sklypo (jo ribos su ieškovų žemės sklypu) klausimas turėtų būti sprendžiamas taikant proporcingumo principą, t. y. mažinant abiejų šalių žemės sklypų plotą proporcingai, net jeigu tai reikštų, kad abiejų sklypų plotai sumažės daugiau negu maksimali leistina (ribinė) paklaida.
62. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nors apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje tinkamai nurodė kasacinio teismo šiuo klausimu formuojamą praktiką, tačiau ja nesivadovavo, nesilaikė proporcingumo principo (gretimų sklypų plotas turi būti apskaičiuojamas ir jų riba privalo būti nustatoma taip, kad vienodai suvaržytų kiekvieno jų savininkų teises), nenustatė ginčui tinkamai išspręsti svarbių aplinkybių ir jų nevertino, tikėtina, kad į bylos nagrinėjimą neįtraukė visų asmenų, kurių teisėms ir pareigoms gali turėti įtakos priimtas sprendimas.
63. Šios nutarties 56 punkte minėta, kad išvestiniai ieškovų reikalavimai gali būti išspręsti tik nustačius šalims priklausančių besiribojančių žemės sklypų ribą. Tik tuo atveju, jeigu žemės sklypų riba bus nustatyta taip, kad ji pasislinks į atsakovų sklypo pusę, ir paaiškės, jog atsakovams priklausantys statiniai (jų dalys) patenka į ieškovų žemės sklypą, turės būti sprendžiamas klausimas dėl minėtų atsakovams priklausančių statinių.
64. Nenustačius žemės sklypų ribos, teisėjų kolegijai nėra teisinio pagrindo plačiau pasisakyti šiuo (atsakovams priklausančių statinių) klausimu. Vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant šį klausimą turėtų būti nustatyta, ar buvusios ieškovų žemės sklypo savininkės davė sutikimą dėl atsakovų statinių statybos (pažymėtina, kad jie statyti 1985 metais), ar dėl to neprieštaravo, nereiškė pretenzijų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad į bylą yra pateikti buvusios ieškovų sklypo savininkės paaiškinimai tik dėl tvoros, o dėl kitų statinių (ūkio pastato, šulinio, šiltnamio) paaiškinimų byloje nėra. Be to, nagrinėjant bylą turi būti įvertinta aplinkybė, kad ieškovai, pirkdami ginčo žemės sklypą, žinojo ir matė, kokį sklypą perką, jog jame galimai yra atsakovams priklausantys statiniai (jų dalys). Kadangi minėti statiniai statyti 1985 metais, klausimas dėl minėtų statinių turėtų būti sprendžiamas taikant teisinių santykių stabilumo ir tikrumo, teisėtų lūkesčių principus bei atsižvelgiant į tai, ar atsakovų įpareigojimas pašalinti šiuos statinius (jų dalis) būtų proporcinga ieškovų galimo teisės pažeidimo gynimo priemonė, ar šiuo atveju nebūtų pagrindo nustatyti atsakovams atlygintinį servitutą.
65. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau aptartas bylos aplinkybes dėl ginčo žemės sklypų ribų nustatymo ir kasacinio teismo praktiką, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė ir neįvertino visų šiam reikalavimui išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių, dėl to apeliacinės instancijos teismui žemės sklypų ribas nustatant taip, kaip to reikalavo ieškovai, šis reikalavimas galėjo būti netinkamai išspręstas. Materialiosios teisės normų taikymas nenustačius jų taikymui reikšmingų bylos aplinkybių vertintinas kaip netinkamas. Tai yra pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Taip pat naikintinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis). Šis teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turėtų nustatyti šios nutarties 60 punkte nurodytas aplinkybes, spręsti klausimą dėl žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) savininkų įtraukimo byloje dalyvaujančiais asmenimis, kadangi, kaip minėta, teismo sprendimas dėl šalių žemės sklypų ribų nustatymo gali turėti įtakos ir jų teisėms bei pareigoms (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
66. Kadangi teisėjų kolegija šioje nutartyje konstatavo, kad naikintini tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai, taip pat naikintinos ir šių procesinių sprendimų dalys dėl bylinėjimosi išlaidų, taip pat priteistų ir iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos, atlyginimo. Dėl šios priežasties, atsižvelgdama į tai, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas turės būti sprendžiamas iš naujo, teisėjų kolegija nepasisako dėl atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos kasaciniame skunde nurodytų argumentų. Atkreiptinas dėmesys, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į šalies materialinį suinteresuotumą nagrinėjamu ginču, jai pareikštus (atmestus ar tenkintus) reikalavimus, jų dalį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
67. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 9 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 19,30 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
68. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 13 d. nutartį ir Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 12 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Alytaus apylinkės teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Algis Norkūnas
Algirdas Taminskas