Administracinė byla Nr. eP-59-822/2017
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02077-2015-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.10; 60.3.12
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2017 m. rugsėjo 13 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ferteksos transportas“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-993-520/2017 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ferteksos transportas“ skundą atsakovams Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai ir Klaipėdos rajono savivaldybės tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Sweco Lietuva“, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, valstybės įmonė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, Vokietijos bendrovė Eisenbahn-und Bauplanungsgesellschaft) dėl įsakymo ir sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ferteksos transportas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2015 m. rugsėjo 9 d. įsakymą Nr. AD1-2624 „Dėl Pietinės jungties tiesimo tarp Klaipėdos valstybinio jūrų uosto ir IX B transporto koridoriaus detaliojo plano patvirtinimo“, Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. T11-288 „Dėl Pietinės jungties tiesimo tarp Klaipėdos valstybinio jūrų uosto ir IX B transporto koridoriaus detaliojo plano patvirtinimo ir pagrindinės žemės naudojimo paskirties nustatymo“ ir Pietinės jungties tiesimo tarp Klaipėdos valstybinio jūrų uosto ir IX B transporto koridoriaus detalųjį planą (toliau – ir Detalusis planas).
Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamais sprendimais buvo patvirtintas Detalusis planas, kuriuo suplanuota teritorija, į kurią patenka jam priklausantys žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pažymėjo, kad Detalusis planas parengtas nesivadovaujant teisės aktais, reguliuojančiais ypatingos valstybinės svarbos projektų rengimą, akcentavo, kad šiuo atveju pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 181 straipsnio 1 dalį turėjo būti rengiamas ne detalusis, o specialusis planas, kadangi Klaipėdos pietinis aplinkkelis Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) 2013 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. XII-381 yra įtrauktas į ypatingos valstybinės svarbos objektų sąrašą, planavimo organizatoriumi turėjo būti ne savivaldybė, bet Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija (toliau – ir Ministerija). Pareiškėjo teigimu, Detaliuoju planu neteisėtai suplanuotai kelio juostai įrengti paimamos pareiškėjo žemės sklypų dalys ir tokie sprendiniai prieštarauja teisės aktų reikalavimams, nes Detaliojo plano organizatorė Administracija neturi teisinės galimybės paimti visuomenės poreikiams žemės, reikalingos ypatingos valstybinės svarbos objekto statybai, ir perduoti jos Lietuvos automobilių kelių direkcijos (toliau – ir Direkcija) nurodytai įmonei, kuri turėtų vykdyti kelio statybą.
Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad Detaliuoju planu suplanuotoje teritorijoje kelio trasa projektuojama neracionaliai, pareiškėjo žemės sklypai atskiriami kelio juosta ir padalijami į dvi dalis. Pareiškėjo nuosavybės teise valdomuose žemės sklypuose servitutai nustatomi nesant išreikštos viešpataujančiu tampančio daikto savininko valios, taip pat suplanuotas specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymas, todėl apribojamos galimybės žemės sklypus naudoti ūkinei veiklai, o nustatomi pareiškėjo nuosavybės teisės į žemės sklypus suvaržymai yra tokios apimties, kad paneigia pačią nuosavybės teisės esmę. Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildino ir iš Detaliojo plano sprendinių, kuriais numatoma panaikinti šiuo metu esančią galimybę įvažiuoti į žemės sklypus (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir neprojektuojamos naujos nuovažos, taip pat dėl servitutų jo sklypams Nr. (duomenys neskelbtini), kaip tarnaujantiems daiktams, suplanavimo. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad parengtas Detalusis planas prieštarauja poveikio aplinkai vertinimo atrankai.
Atsakovas Taryba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
Atsakovas paaiškino, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatomis, Tarybos 2013 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. T11-59 buvo pritarta jungtinės veiklos sutarčiai su Administracija dėl Detaliojo plano rengimo. Atsakovas akcentavo, kad abiejų savivaldybių bendras tikslas buvo būtent Detaliojo plano parengimas, o su Administracija buvo susitarta dėl planavimo organizatoriaus funkcijų vykdymo apimties bei pasiskirstymo, tačiau detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos nebuvo perduotos. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad ginčo žemės teritorijai turėjo būti rengiamas specialusis planas, nes Administracijos direktoriaus 2013 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. AD1-657 nustatyti planavimo tikslai pagal tuo metu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalį atitiko detaliajam planui keliamus uždavinius, be to, tuo metu Detaliojo plano objektas nebuvo pripažintas ypatingos valstybinės svarbos objektu. Atsakovas nurodė, kad Detaliojo plano rengimo procedūros, taip pat ir žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros buvo pradėtos iki Seimo 2013 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. XII-381 įsigaliojimo, todėl jos turėjo būti užbaigtos pagal iki šio nutarimo galiojusius teisės aktus, o Taryba turėjo teisę jį tvirtinti.
Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Detaliuoju planu panaikinta galimybė įvažiuoti į pareiškėjo žemės sklypus ir neprojektuojamos naujos nuovažos. Akcentavo, kad pareiškėjo žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) šiuo metu turi privažiavimą ties vakarine sklypo riba esančiu gruntiniu keliu, o Detaliojo plano sprendiniai neužkerta galimybės toliau naudotis bei patekti į šį žemės sklypą. Pareiškėjo žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Detaliojo plano sprendinius padalijamas į tris dalis, kurių viena reikalinga pietinės jungties statybai formuojamam žemės sklypui, o kitos dvi dalys, pažymėtos (duomenys neskelbtini), lieka pareiškėjui, kuris į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) galės privažiuoti iš jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) arba per laisvos žemės plotą lygiagrečiai Kairių gatvei, o prie sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) privažiavimas suplanuotas kelio servitutu lygiagrečiai planuojamai pietinei jungčiai. Atsakovas pabrėžė, kad Detalusis planas buvo parengtas, viešai apsvarstytas, suderintas laikantis teisės aktų, reglamentuojančių teritorijų planavimą, reikalavimų, taip pat patikrintas valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos.
Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
Atsakovas paaiškino, kad sprendimas dėl Detaliojo plano rengimo buvo priimtas 2013 m. kovo 19 d., t. y. iki Seimo 2013 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. XII-381 priėmimo, todėl nėra pagrindo teigti, jog turėjo būti rengiamas specialusis planas. Į ypatingos valstybinės reikšmės projekto apimtį patenkantys objektai ir teritorijos gali būti planuojamos savarankiškai, žemė visuomenės poreikiams gali būti paimama vadovaujantis ne Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymu, o bendrosiomis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nuostatomis. Pagal iki 2013 m. birželio 27 d. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XII-407 galiojusias nuostatas parengtas Detalusis planas galėjo būti tvirtinamas nepriklausomai nuo to, ar vėliau bus pradėtas valstybei svarbių projektų teritorijų planavimo dokumentų rengimas.
Atsakovas pažymėjo, kad Detaliuoju planu suplanuota žemės sklypų grupė, patenkanti į dviejų savivaldybių teritoriją, todėl pagal jungtinės veiklos sutartį Detalųjį planą galėjo rengti ir miesto, ir rajono savivaldybės, o Administracija pagal Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio nuostatas galėjo būti Detaliojo plano organizatoriumi. Atsakovas prašė atmesti pareiškėjo argumentus, kad Klaipėdos rajono savivaldybės taryba neturėjo teisės tvirtinti Detaliojo plano, vadovaudamasi iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusiomis Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis. Atsakovo teigimu, Detalųjį planą parengęs juridinis asmuo – UAB „Sweco Lietuva“ – yra teisėtas Detaliojo plano rengėjas.
Atsakovas prašė atmesti pareiškėjo teiginius dėl Detaliojo plano sprendiniais pažeidžiamų jo teisių ir atkreipė dėmesį, kad visuomenei reikšmingų infrastruktūros projektų įgyvendinimas yra neįmanomas neribojant privačių asmenų nuosavybės teisių. Kelio trasos lokalizacija buvo parinkta pagal teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo valdomų žemės sklypų dalies paėmimas visuomenės poreikiams atlyginant įstatymų nustatyta tvarka ateityje yra neišvengiamas, o likusioms dalims specialiųjų naudojimo sąlygų bei servitutų numatymas yra racionalus ir visuomeninių interesų tenkinimo aspektu visiškai pateisinamas. Rengiant Detalųjį planą buvo įvertinti visi žemės sklypai, kurie pastačius pietinę jungtį netenka privažiavimų, ir pareiškėjui yra numatyta galimybė įvažiuoti į jam nuosavybės teise priklausančius sklypus. Atsakovas paaiškino, kad Detaliuoju planu buvo planuojami tik žemės sklypai, reikalingi pietinės jungties statybai, tačiau nebuvo planuojama gretimų teritorijų susisiekimo sistema, reikalinga perspektyvinei pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijai, numatytai Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrajame plane.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime į skundą prašė bylą spręsti teismo nuožiūra.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Tarnybos Klaipėdos rajono skyrius 2013 m. gegužės 9 d. išdavė planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentui rengti, o Klaipėdos miesto ir Neringos skyrius 2013 m. balandžio 10 d. pateikė Administracijai raštą „Dėl planavimo sąlygų“. Kadangi Detaliajame plane buvo išpildytos visos Tarnybos teritorinių skyrių pateiktos planavimo sąlygos Detaliajam planui rengti, Detalusis planas buvo suderintas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) atsiliepime į skundą prašė jo netenkinti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas buvo pateikęs Inspekcijai 2014 m. rugsėjo 4 d. skundą dėl Administracijos 2014 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. (4.39)-R2-2584 pateikto atsisakymo priimti pareiškėjo pasiūlymus dėl rengiamo Detaliojo plano, tačiau Inspekcija skundą atmetė. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad palaiko Inspekcijos 2014 m. lapkričio 11 d. rašte Nr. (16.2)-2D-17598 išdėstytą poziciją ginčo klausimais. Inspekcija, vadovaudamasi teisiniu reglamentavimu, patikrino parengtą Detalųjį planą ir 2015 m. sausio 26 d. patikrinimo aktu Nr. TP1-101 išdavė teigiamą patikrinimo išvadą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepime į skundą prašė bylą spręsti teismo nuožiūra.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad jis negali vertinti skunde išdėstytų argumentų dėl Detaliojo plano atitikties teisės normoms. Tuo metu, kai buvo pradėtas rengti Detalusis planas, Seimo 2013 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. XII-381 dar nebuvo priimtas ir negaliojo, todėl Ministerija nebuvo paskirta už projekto įgyvendinimą atsakinga valstybės institucija. Detaliajame plane nurodyta, kad Ministerija turės parengti ypatingos valstybinės svarbos projekto specialųjį planą, kuriame bus nustatytas žemės sklypų, numatomų paimti visuomenės poreikiams, sąrašas. Parengtas ypatingos valstybinės svarbos projekto specialusis planas bus tvirtinamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, tvirtinant planą, turės būti patvirtintas nutarimas pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūras. Parengus ypatingos valstybinės svarbos projekto specialųjį planą, teritorijų planavimo sprendinių kolizijos ar konkurencijos neturėtų kilti, nes specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai turi aukštesnę teisinę galią už Detaliojo plano sprendinius.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 25 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Ferteksos transportas“ skundą atmetė.
Teismas, vadovaudamasis Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XII-407 3 straipsnio, reglamentuojančio įstatymo taikymo ir įsigaliojimo klausimus, 1 dalimi ir nustatęs, kad Detalusis planas buvo pradėtas rengti (gautos planavimo sąlygos ir sąvadas) dar iki naujos Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos įsigaliojimo, konstatavo, jog Detalusis planas galėjo būti baigiamas rengti, derinamas, tikrinamas ir tvirtinamas pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą.
Įvertinęs Klaipėdos miesto savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2013 m. balandžio 26 d. planavimo sąlygose Nr. AR9-13 nurodytus planavimo tikslus, uždavinius ir numatomą veiklą, teismas sprendė, kad šios sąlygos atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą, t. y. buvo teisėtos. Teismas, vadovaudamasis 2012 m. gegužės 24 d. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2, 13, 16, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 181 straipsniu įstatymo Nr. XI-2034 6 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjęs, kad iki Administracijos direktoriaus 2013 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. AD1-657, kuriuo pradėtas rengti Detalusis planas, priėmimo Seimo 2013 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. XII-381 dar nebuvo priimtas, t. y. Klaipėdos pietinio aplinkkelio projektas dar nebuvo pripažintas ypatingos valstybinės svarbos projektu, darė išvadą, jog 2013 m. kovo 19 d. įsakymo priėmimo metu nebuvo pagrindo vadovautis Teritorijų planavimo įstatymo 181 straipsniu, kuris reglamentuoja ypatingos valstybinės svarbos projektų specialiųjų planų rengimo, derinimo, keitimo, tikrinimo, tvirtinimo, galiojimo, viešumo užtikrinimo ir ginčų sprendimo tvarką.
Teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjo argumentų dėl konkrečių Detaliojo plano sprendinių neteisėtumo. Nors pareiškėjas ginčijo jam nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose Detaliuoju planu suprojektuotus servitutus ir specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, tačiau teismas nurodė, kad šie sprendiniai visų pirma yra susiję su planuojamo objekto statusu, t. y. jo ypatinga svarba valstybei ir visuomenei, Lietuvos valstybės ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų investicijomis. Realizuojant Detaliojo plano sprendinius ir siekiant užtikrinti visuomenės poreikių patenkinimą, neišvengiamai turės būti sprendžiama ir dėl žemės paėmimo iš privačių žemės savininkų, nes Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija) neįtvirtina absoliučios nuosavybės teisės, t. y. Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių apsaugos principai negali būti interpretuojami kaip pagrindas priešpriešinti savininko teises ir interesus viešajam interesui. Patvirtintas Detalusis planas tenkina svarbias visuomenės reikmes, o pareiškėjo nuosavybės teisių ribojimas šiuo atveju yra pagrįstas aiškiai išreikštu ir konkrečiu visuomenės poreikiu. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju dar nėra įgyvendinti konkretūs Detaliojo plano sprendiniai, todėl ir nepriimti sprendimai dėl pareiškėjui priklausančių žemės sklypų ar jų dalių paėmimo visuomenės poreikiams. Parengus specialųjį ginčijamos teritorijos planą, įstatymų nustatyta tvarka bus išspręsti klausimai dėl pareiškėjo žemės sklypų plotų, kurie bus paimami visuomenės poreikiams, ir realių pareiškėjo patirtų nuostolių atlyginimo.
Teismas taip pat nustatė, kad Seimo 2013 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. XII-381 buvo priimtas jau prasidėjus detaliajam planavimui, todėl parengtas Detalusis planas niekaip nepaneigia šio Seimo nutarimo reikšmės ir turinio, nes šis nutarimas nedraudžia rengti ir nestabdo rengiamų detaliųjų planų, o tik suteikia teisinį pagrindą įgyvendinti ypatingos valstybinės svarbos projekto dalį (žemės paėmimo visuomenės poreikiams etapą) pagal Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymą. Nei Seimo 2013 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. XII-381, nei Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymas nenustato taisyklės ar nuostatos, jog visi į ypatingos valstybinės reikšmės projekto apimtį patenkantys objektai ir teritorijos nebegali būti planuojami savarankiškai. Todėl negalima Seimo 2013 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. XII-381 ir Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo aiškinti taip, jog visa ypatingos reikšmės valstybės projektu pripažintos teritorijos plėtra ir vystymas yra sustabdomi iki tol, kol bus parengtas specialusis planas. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pradėtas rengti Detalusis planas galėjo būti tvirtinamas nepriklausomai nuo to, ar vėliau bus pradėtas valstybei svarbių projektų teritorijų planavimo dokumentų rengimas, nes teisės aktai aiškiai sureguliuoja tokių dokumentų konkurencijos atvejus.
Išanalizavęs Klaipėdos rajono savivaldybės ir Klaipėdos miesto savivaldybės 2013 m. vasario 14 d. pasirašytą jungtinės veiklos sutartį Nr. J9-116 (toliau – ir Sutartis), teismas konstatavo, kad Sutarties šalys, vadovaudamosi Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 3 ir 4 dalimis, susitarė dėl teisių ir pareigų bei jų apimties pasiskirstymo įgyvendinant detaliojo planavimo organizatoriaus teises ir pareigas, tačiau Sutartimi nebuvo sprendžiamas klausimas dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 patvirtintame Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos apraše. Teismo vertinimu, Sutartis yra teisėta ir ja Administracijai nebuvo perduotos planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos, o organizatoriais savo savivaldybės ribose liko abiejų savivaldybių administracijos, rengiamo Detaliojo planavimo sąlygų išdavimo, plano koncepcijos tvirtinimo, derinimo ir viešo svarstymo procedūros buvo atliekamos abiejose savivaldybėse. Detalųjį planą ginčo administraciniais aktais patvirtino taip pat abi savivaldybės, nes joms tokia teisė buvo suteikta pagal Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 dalį (redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d.).
Teismo vertinimu, Detalusis planas daugiau nei vienos savivaldybės teritorijoje buvo rengiamas teisėtai. Detaliuoju planu yra suplanuota ne dviejų savivaldybių teritorija, o žemės sklypų grupė, patenkanti į dviejų savivaldybių teritoriją. Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d.) nėra įtvirtinta, jog rengiant vietovės lygmens detalųjį planą, žemės sklypai ar jų grupė privalo būti tik vienos savivaldybės teritorijoje. Detaliuoju planu suplanuota teritorija neišsiskiria jokiu administraciniu funkciniu bendrumu, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog nagrinėjamu atveju privalėjo būti rengiamas specialusis, o ne detalusis planas. Detaliojo plano rengimui taikytinas teisinis reguliavimas aiškiai nustatė, kad tokio pobūdžio objektui, kaip Klaipėdos pietinis aplinkkelis, plėtoti gali būti rengiamas būtent detalusis planas, o ne kitas teritorijų planavimo dokumentas. Detalusis planas buvo rengiamas aktyviai dalyvaujant ir veiksmus koordinuojant ne vienai, o abiems savivaldybėms, kurios priėmė visus reikiamus procedūrinius sprendimus Detaliojo plano rengimo procese, kaip tai būtų daroma, jeigu būtų buvę rengti du atskiri detalieji planai, kurie susijungtų ties savivaldybių riba.
Teismas, įvertinęs Teritorijų planavimo įstatymo 36 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nenustatė, kad Detaliojo plano rengėjas neturėjo teisės rengti ginčijamos teritorijos Detaliojo plano, nes, nors Administracija sutartį dėl Detaliojo plano parengimo sudarė su Vokietijos bendrove Eisenbahn-und Bauplanungsgesellschaft mbH, tačiau Detalųjį planą subrangos sutarties pagrindu parengė UAB „Sweco Lietuva“, kurios įstatuose yra nustatyta teritorijų planavimo veikla, ir Teritorijų planavimo dokumentų registre būtent UAB „Sweco Lietuva“ yra nurodyta kaip Detaliojo plano rengėja.
Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad Detaliuoju planu nenumatyti nuvažiavimai į jam priklausančius žemės sklypus, kadangi iš Direkcijos pateikto Techninės tarybos 2010 m. lapkričio 22 d. posėdžio, kuriame dalyvavo ir pareiškėjo atstovai, protokolo Nr. V4-48 teismas nustatė, kad posėdžio metu buvo aptarti projektiniai pasiūlymai ir pareiškėjo atstovui išaiškinta, jog į žemės sklypus jis galės patekti per projektuojamą keturšalę sankryžą. Direkcijai 2011 m. gegužės 2 d. išduotas statybos leidimas statyti naujus statinius pagal projektą „Privažiavimo kelių sutvarkymas į multimodalinių krovinių terminalus pietinėje uosto dalyje, Kairių gatvės nuo skirtingų lygių sankryžos, Taikos prospekto su Kairių gatve iki Klaipėdos kanalo rekonstravimas“. Iš planuose įtvirtintų sprendinių teismas nustatė, kad yra suprojektuoti nuvažiavimai į pareiškėjo žemės sklypus.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 10 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Ferteksos transportas“ apeliacinį skundą atmetė, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 25 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčijamais administraciniais aktais buvo patvirtintas Detalusis planas, kuriuo suplanuota teritorija, esanti Klaipėdos miesto pietinėje dalyje bei Klaipėdos rajonui priklausančioje teritorijoje, kurioje yra ir pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys 3 žemės ūkio paskirties sklypai. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija ir Klaipėdos rajono savivaldybės administracija, atsižvelgdamos į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 25 d. nutartimi panaikino Tarybos 2010 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. T11-787 ir Administracijos direktoriaus 2010 m. spalio 26 d. įsakymą Nr. AD1-1880, kuriais buvo patvirtintas Pietinio išvažiavimo iš Klaipėdos uosto trasos (pietinė jungtis tarp Klaipėdos valstybinio jūrų uosto ir IXB transporto koridoriaus) detalusis planas, ir detaliojo planavimo procedūras reikia atlikti iš naujo, 2013 m. vasario 14 d. pasirašė jungtinės veiklos sutartį Nr. J9-116/AS-124, kuria susitarė, kad detaliojo planavimo organizatoriaus teises ir pareigas, kiek tai susiję su Klaipėdos rajono savivaldybės teritorija, vykdytų Klaipėdos miesto savivaldybės administracija (Sutarties 2.1., 3.1 p.), o Klaipėdos rajono savivaldybės administracija įsipareigojo teikti visokeriopą nefinansinę pagalbą ir atlikti administracinius veiksmus, kurie reikalingi jungtinės veiklos sutarties tikslui pasiekti ir kt. (Sutarties 2 p.). Sutartis sudaryta vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 3 ir 4 dalimis, ja susitarta dėl teisių ir pareigų, bei jų apimties pasiskirstymo įgyvendinant detaliojo planavimo organizatoriaus teises ir pareigas. Administracija dėl kompleksinių paslaugų, iš jų ir dėl Detaliojo plano parengimo, sudarė sutartį su įmone Eisenbahn-und Bauplanungsgesellschaft mbH, tačiau Detalųjį planą subrangos sutarties pagrindu parengė UAB „Sweco Lietuva“, kurios įstatuose yra numatyta teritorijų planavimo veikla. Teritorijų planavimo dokumentų registre nurodyta, kad Detaliojo plano rengėja yra UAB „Sweco Lietuva“. Detaliajam planui rengti planavimo sąlygos išduotos 2013 m. balandžio 26 d., Detalusis planas parengtas ir patvirtintas vadovaujantis iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusiomis Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis (Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 str. 1 d.).
Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Tarybos 2010 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. T11-787 ir Administracijos direktoriaus 2010 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. AD1-1880 jau buvo patvirtintas Pietinio išvažiavimo iš Klaipėdos uosto trasos (pietinė jungtis tarp Klaipėdos valstybinio jūrų uosto ir IXB transporto koridoriaus) detalusis planas, kurio rengimo pagrindas – Administracijos direktoriaus 2007 m. rugpjūčio 9 d. įsakymas Nr. AD1-1820 dėl sąlygų detaliajam planui rengti patvirtinimo ir 2007 m. rugpjūčio 2 d. planavimo sąlygos detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. 06-104. Klaipėdos miesto savivaldybės vyriausiasis architektas 2010 m. rugpjūčio 25 d. buvo patvirtinęs planavimo sąlygų sąvadą detaliojo planavimo dokumentui rengti. Tarybos 2010 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. T11-787 ir Administracijos direktoriaus 2010 m. spalio 26 d. įsakymą ginčijo pareiškėjas UAB „Ferteksos transportas“ bei fizinis asmuo (žemės sklypo savininkas) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2011/2012 panaikino šiuos administracinius aktus, nustatęs, kad atlikus detaliojo planavimo procedūras kaimyninių žemės sklypų savininkų (pareiškėjų) teisės buvo apribotos tokiu būdu, jog pastarieji iš esmės negali naudotis liekančia jiems priklausančios nuosavybės dalimi (nėra privažiavimo). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įvertino planuojamos teritorijos (Pietinio išvažiavimo iš Klaipėdos uosto trasos (pietinė jungtis tarp Klaipėdos valstybinio jūrų uosto ir IXB transporto koridoriaus)) specifiką, detaliojo planavimo svarbą, konstatuodamas, kad tai yra visuomenei svarbus objektas ir kad vertinant procedūrinio pobūdžio pažeidimą turi būti nustatyta, jog dėl tokio procedūrinio pobūdžio pažeidimo galėjo būti pažeistos pareiškėjų teisės. Minėtoje administracinėje byloje dalyvavo ir UAB „Sweco Lietuva“ bei Vokietijos bendrovė Eisenbahn-und Bauplanungsgesellschaft.
Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje akcentuodamas detaliojo planavimo, kuris buvo atliktas dėl tos pačios teritorijos po to, kai buvo panaikinti Tarybos 2010 m. spalio 28 d. sprendimas Nr. T11-787 ir Administracijos direktoriaus 2010 m. spalio 26 d. įsakymas Nr. AD1-1880, procedūros pažeidimus dėl teritorijos, esančios dviejose savivaldybių teritorijose, suplanavimo, dėl Detaliojo plano organizatoriaus (Administracijos), dėl Tarybos teisės tvirtinti Detalųjį planą, dėl Detaliojo plano rengėjo teisės rengti teritorijų planavimo dokumentus, nenurodė jokių faktinių ir teisinių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti konstatuoti pareiškėjo teisių bei teisėtų interesų pažeidimai. Skunde pareiškėjas nurodė motyvuotus argumentus, susijusius su jo teisių ir teisėtų interesų pažeidimu, teigdamas, kad turėjo būti parengtas specialusis planas, kuris užtikrintų žemės sklypų išpirkimo procedūras pagal Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymą, bei kad Detaliojo plano konkretūs sprendiniai pažeidžia pareiškėjo teises naudotis jo turima nuosavybe.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo argumentus, susijusius su tuo, kad turėjo būti rengiamas specialusis, o ne detalusis planas, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nurodė, jog Detalusis planas buvo pradėtas rengti dar iki naujos Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2014 m. sausio 1 d.) 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių rengimo kreiptasi planavimo sąlygų, gali būti baigiami rengti, derinami, tikrinami ir tvirtinami pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą, o 4 dalyje – kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėti rengti detalieji planai planavimo organizatoriaus sprendimu gali būti nerengiami ar nebaigiami rengti. Taigi atsakovai turėjo teisėtą pagrindą baigti rengti, derinti, tikrinti ir tvirtinti teritorijų planavimo dokumentą pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą. Pareiškėjas nenurodė jokių imperatyvių teisės aktų normų, kurios draustų atsakovams planuoti savivaldybių teritorijas, rengiant Detalųjį planą. Šiuo atveju atsakovams nebuvo suteikta teisė rengti ypatingos valstybinės svarbos projekto specialųjį planą, tačiau atsakovai turėjo teisę rengti ir tvirtinti Detalųjį planą, kuriuo yra suplanuota ne tik ta teritorija, kuri jau pradėjus rengti Detalųjį planą buvo pripažinta ypatingos valstybinės svarbos projektu, bet ir kita savivaldybių teritorija, kuri nepatenka į ypatingos valstybinės svarbos projekto (Rytų–Vakarų transporto koridoriaus) teritoriją.
Teritorijų planavimo įstatymo 2, 13, 16, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 181 straipsniu įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 4 straipsnyje išdėstytas Teritorijų planavimo įstatymo 181 straipsnis taikomas tik: 1) ypatingos valstybinės svarbos projektų specialiųjų planų, dėl kurių iki 2012 m. liepos 1 d. dar nėra išduotos planavimo sąlygos, rengimui, derinimui, keitimui, tikrinimui, tvirtinimui, galiojimui, viešumo užtikrinimui ir ginčų sprendimui; 2) jau galiojančių ypatingos valstybinės svarbos projektų specialiųjų planų pakeitimų rengimui, derinimui, keitimui, tikrinimui, tvirtinimui, galiojimui, viešumo užtikrinimui ir ginčų sprendimui. Taigi Teritorijų planavimo įstatymo 2, 13, 16, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 181 straipsniu įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata taikoma tais atvejais, kai iki 2012 m. liepos 1 d. projektas yra pripažintas ypatingos valstybinės svarbos projektu ir nėra išduotos planavimo sąlygos. Be to, Teritorijų planavimo įstatymo 181 straipsnyje buvo nustatyta ypatingos valstybinės svarbos projektų specialiųjų planų rengimo, derinimo, keitimo, tikrinimo, tvirtinimo, galiojimo, viešumo užtikrinimo ir ginčų sprendimo tvarka, pagal kurią ypatingos valstybinės svarbos projektų specialieji planai pradedami rengti Vyriausybės nutarimu, o šių planų organizatorius yra už atitinkamo ypatingos svarbos projekto įgyvendinimą atsakinga valstybės institucija (Teritorijų planavimo įstatymo 181 str. 2 d.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, jog Detalusis planas pradėtas rengti vadovaujantis Administracijos direktoriaus 2013 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. AD1-657, planavimo sąlygos išduotos 2013 m. balandžio 26 d., o Klaipėdos pietinio aplinkkelio projektas pripažintas ypatingos valstybinės svarbos projektu tik Seimo 2013 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. XII-381. Pastaruoju ypatingos valstybinės svarbos projekto dalimi pripažintas tik 6,8 km ruožas, kuris yra inkorporuotas į atsakovų patvirtintą Detalųjį planą. Rytų–Vakarų transporto koridoriaus Lietuvos dalies (Klaipėdos valstybinio jūrų uosto, kelių, geležinkelių infrastruktūros komplekso) įgyvendinančioji institucija yra Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija (Seimo 2013 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. XII-381 4 str.) ir tuo metu, kai buvo pradėtas rengti bei tvirtinamas Detalusis planas, joks specialusis planas nebuvo rengiamas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog specialiuoju planu bus nustatyti žemės sklypų plotai paėmimo visuomenės poreikiams ir realūs pareiškėjų patirti nuostoliai, kurie bus atlyginami įstatymų nustatyta tvarka, t. y. pareiškėjo žemės sklypai bus paimami visuomenės poreikiams vadovaujantis Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymu. Kaip jau minėta, atsakovai neturėjo teisės rengti specialiojo plano ir parengti žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto, o teisės aktai nedraudė atsakovams pradėti rengti, parengti ir patvirtinti Detalųjį planą, todėl pareiškėjo argumentai, kad vietoj Detaliojo plano turėjo būti rengiamas specialusis planas, nepripažintini teisiškai pagrįstais.
Įvertinusi visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su teritorija, kuri apima ne tik teritoriją, kuri jau pradėjus rengti Detalųjį planą buvo pripažinta ypatingos valstybinės svarbos projektu, bei šios teritorijos atliktu detaliuoju planavimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, jog Detaliojo plano rengimas ir tvirtinimas pažeidė pareiškėjo teises bei teisėtus interesus. Byloje pareiškėjas neteikė jokių įrodymų, jog apskritai Detaliojo plano rengimas ir patvirtinimas, nesant žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto, trukdo pareiškėjui vykdyti ūkinę ar kitokią veiklą jam priklausančiuose žemės ūkio paskirties žemės sklypuose, kurie patenka į Detaliuoju planu suplanuotą teritoriją. Byloje taip pat nebuvo pateikti įrodymai, kuriais remiantis turėtų būti konstatuotas Teritorijų planavimo įstatymo normų, reglamentuojančių detalųjį teritorijų planavimą, pažeidimas. Tiek pagal Teritorijų planavimo įstatymo, tiek pagal Vietos savivaldos įstatymo nuostatas Klaipėdos miesto savivaldybė bei Klaipėdos rajono savivaldybė turėjo teisę rengti ir tvirtinti detaliojo planavimo dokumentą. Tai, kad nagrinėjamu atveju buvo patvirtintas vienas Detalusis planas, apimantis atskiras abiejų savivaldybių teritorijas, o ne du atskiri planai, kad organizatoriumi buvo nurodytas tik atsakovas – Administracija, taip pat nesudaro jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovų sprendimai rengti ir patvirtinti Detalųjį planą yra neteisėti.
Dėl Detaliojo plano rengimo 2013 m. vasario 14 d. buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis Nr. J9-116/AS-124, kuri nėra nuginčyta ar pripažinta negaliojančia. Pareiškėjo argumentai, kad teismas ex officio (pagal pareigas) šį sandorį turėjo pripažinti niekiniu, apeliacinės instancijos teismo nepripažinti pagrįstais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad teismui tam tikrais atvejais kyla pareiga ex officio patikrinti, ar pagrindas, iš kurio kildinama ginama teisė, yra tinkamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2014). Savo iniciatyva ir nesant šalių prašymo teismas sprendžia dėl sandorio pripažinimo niekiniu tada, kai nagrinėjant bylą sandorio pripažinimas niekiniu tampa akivaizdus. Esant akivaizdžiam sandorio negaliojimo pagrindui teismui nereikia rinkti papildomų įrodymų, o pripažinęs sandorį niekiniu teismas turi taikyti atitinkamus teisinius padarinius neatsižvelgdamas į bylos šalių reikalavimus. Tik išsprendus dėl niekinio sandorio teisinių padarinių, užbaigiamas ginčo sprendimas ir atkuriama teisinė taika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-241-611/2015; 2015 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-695/2015; 2013 m. spalio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2013 ir jose nurodomą kasacinio teismo praktiką). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog būtent 2013 m. vasario 14 d. jungtinės veiklos sutartis Nr. J9-116/AS-124 yra tas pagrindas, iš kurio pareiškėjas kildina savo ginamą teisę. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti konstatuota, kad minėtas sandoris yra niekinis. Apeliaciniame skunde nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-448/2009 nebuvo nagrinėjami ir sprendžiami klausimai, susiję su savivaldybių administracijų sudarytos jungtinės veiklos sutarties, kurios tikslas – parengti detalųjį planą, teisėtumu.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pažymėjo, kad Detalųjį planą parengė UAB „Sweco Lietuva“, turinti teisę rengti tokio pobūdžio teritorijų planavimo dokumentą. Pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindė savo pozicijos, kad ši įmonė nepagrįstai ir neteisėtai parengė Detalųjį planą, ir kaip ta aplinkybė, kad ši įmonė parengė Detalųjį planą, pažeidė jo teises ir teisėtus interesus. Taip pat pareiškėjas nenurodė, kaip jo teises ir teisėtus interesus pažeidžia faktas, kad Detaliojo plano planavimo sąvadą parengė Administracija ir jį patvirtino šios savivaldybės vyriausiasis architektas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija teisiškai nepagrįstu pripažino ir pareiškėjo argumentą, kad Taryba neteisėtai patvirtino Detalųjį planą, kadangi Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 dalis nustatė teisę tiek savivaldybės tarybai, tiek savivaldybės administracijos direktoriui tvirtinti detaliuosius planus. Tarybai nustačius, kad pagal Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigybės aprašymą detaliuosius planus turi teisę tvirtinti administracijos vadovas, nėra jokio pagrindo teigti, kad Taryba prarado teisę tvirtinti Detalųjį planą. Pareiškėjo nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A520-500/2013 nenagrinėtos aplinkybės, susijusios su detaliųjų planų tvirtinimu, savivaldybės administracijos direktoriaus ar tarybos kompetencija patvirtinti detalųjį planą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino pagrįsta ir teisėta pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, jog Detaliajame plane suplanuoti servitutai, nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, numatytas sklypų padalijimas, atsižvelgiant į planuojamo objekto statusą (ypatingą svarbą valstybei ir visuomenei), į siekiamus patenkinti visuomenės poreikius, į tai, kad realizuojant Detaliojo plano sprendinius neišvengiamai turės būti sprendžiama ir dėl žemės paėmimo iš privačių žemės savininkų šiam poreikiui užtikrinti, nepažeidžia pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad pareiškėjas į savo žemės sklypus galės patekti per projektuojamą keturšalę sankryžą, nuvažiavimai į pareiškėjo žemės sklypą numatyti pagal ribotus atstumus tarp sankryžų, kurios mieste negali būti dažniau kaip 500 metrų; taip pat kad Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai 2011 m. gegužės 2 d. išduotas statybos leidimas statyti naujus statinius pagal projektą „Privažiavimo kelių sutvarkymas į multimodalinių krovinių terminalus pietinėje uosto dalyje, Kairių gatvės nuo skirtingų lygių sankryžos, Taikos prospekto su Kairių gatve iki Klaipėdos kanalo rekonstravimas“, o iš planinių sprendinių matyti, jog yra suprojektuoti nuvažiavimai į pareiškėjo žemės sklypus. Iš apeliaciniame skunde nurodytų argumentų matyti, kad pagal projektą „Privažiavimo kelių sutvarkymas į multimodalinių krovinių terminalus pietinėje uosto dalyje, Kairių gatvės nuo skirtingų lygių sankryžos, Taikos prospekto su Kairių gatve iki Klaipėdos kanalo rekonstravimas“ kelias nuo Kairių gatvės į pareiškėjo sklypus buvo suprojektuotas, bet nėra nutiestas ir nėra tiesiamas. Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą ir šio atsakovo atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad į pareiškėjo žemės sklypus yra patekimas iš Kairių gatvės, t. y. privažiuojama ties vakarine sklypo (duomenys neskelbtini) riba esančiu gruntiniu keliu, kuriuo pareiškėjas galės naudotis ir pastačius pietinę jungtį. Ši atsakovo nurodoma susiklosčiusi situacija buvo įvertinta ir teismo posėdyje apžiūrint Detaliojo plano projektinę dokumentaciją, pareiškėjo pateiktą Antstolės Vidos Daugirdienės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 0004/16/F-850 ir jo priedus. Iš šių įrodymų matyti, kad patvirtinus Detalųjį planą patekimas į sklypą (duomenys neskelbtini) pareiškėjui išlieka toks pat, koks yra ir šiuo metu. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apžiūrėjus Detaliojo plano projektinę dokumentaciją nustatyta, kad yra suprojektuoti privažiavimai į sklypo (duomenys neskelbtini) dalis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini); į sklypo (duomenys neskelbtini) dalis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, susijusius su numatytais privažiavimais prie pareiškėjui nuosavybės teise priklausančių sklypų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytų pareiškėjui privažiavimų prie sklypų teisingumu ir pagrįstumu.
IV.
Pareiškėjas UAB „Ferteksos transportas“ prašymu dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-993-520/2017 prašo: 1) atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje; 2) panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 20016 m. kovo 25 d. sprendimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutartį; 3) patenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Administracijos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 9 d. įsakymą Nr. AD1-2624, Tarybos 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. T11-288 bei jais patvirtintą Detalųjį planą.
Prašymą atnaujinti procesą UAB „Ferteksos transportas“ grindžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktais, t. y. kad: sprendimas ar nutartis yra be motyvų; padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį; bei būtinybe užtikrinti vienodos teismų praktikos formavimą. Prašyme UAB „Ferteksos transportas“ nurodo, kad:
1. Klaipėdos pietinio aplinkkelio projekto statuso pakeitimas (jo priskyrimas ypatingos valstybinės svarbos projektams) sukėlė privalomą Teritorijų planavimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 181 straipsnio taikymą. Pastarojo straipsnio taikymas buvo susietas tik su vienu požymiu – planavimo sąlygų išdavimo data, ir nesiejamas su tuo, kada projektas įgijo valstybinės reikšmės statusą. Nagrinėjamu atveju Detaliojo plano planavimo sąlygos buvo išduotos 2013 m. balandžio 26 d., joks teisės aktas neleidžia įstatymo traktuoti kaip neprivalomo tais atvejais, kai jau yra išleistas įsakymas dėl kitokio (detaliojo, o ne specialiojo) plano rengimo. Įstatymas nenustatė, kad ypatingos valstybinės svarbos projektui įgyvendinti galėtų būti rengiamas kitoks nei specialusis planas ir toks įstatymo reikalavimas taikytinas visiems po 2012 m. liepos 1 d. rengiamiems planams, nepriklausomai nuo to, kada projektas pripažintas ypatingos valstybinės svarbos projektu. Be to, priimdamas 2013 m. birželio 18 d. nutarimą Nr. XII-381, Seimas buvo informuotas, kad Klaipėdos pietinis aplinkkelis jau pradėtas planuoti Detaliuoju planu, tačiau nematė kliūčių įtraukti jį į ypatingos valstybinės svarbos objektų sąrašą bei nenustatė jokių išlygų nei dėl plano rūšies, nei dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams tvarkos.
2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas, ar teisėtai Detaliajame plane suplanuoti visuomenės poreikiui paimami pareiškėjo žemės sklypų plotai, netaikė Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo, nors šio įstatymo taikymo būtinumas yra pažymėtas Seimo 2013 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. XII-381 3 straipsnyje. Pareiškėjo teigimu, jokių žemės paėmimo ypatingos valstybinės svarbos projektų įgyvendinimui procedūrų su detaliaisiais planais teisės aktai nesieja. Vadinasi, Detaliuoju planu pareiškėjo sklypų dalys neteisėtai rezervuotos paėmimui visuomenės poreikiams, o specialusis planas nerengiamas iki šiol. Jeigu Ministerija ateityje suplanuotų Klaipėdos pietinio aplinkkelio statybą, nėra jokių duomenų, kad jis būtų planuojamas tiksliai toje vietoje, kuri numatyta Detaliajame plane.
3. Detaliuoju planu suplanuota, kur per pareiškėjo ir kitų asmenų sklypus turi būti tiesiamas kelias, rezervuojama teritorija kelio statybai bei suplanuoti kai kurie kiti su tuo susiję sprendiniai, t. y. planavimo objektas buvo ne sklypai, o kelias. Toks planavimas atitinka specialiojo plano objektą. Be to, Detaliuoju planu, kuris įregistruotas kaip vietovės lygmens, suplanuotos dviejų savivaldybių teritorijų dalys, todėl planas yra regioninio lygmens, o toks planavimas negali būti vykdomas detaliaisiais planais. Detaliaisiais planais taip pat negali būti planuojama daugiau nei vienos savivaldybės teritorija, o teisė būti detaliojo plano organizatoriumi negali būti suteikta kitos savivaldybės institucijoms, jeigu jos nėra sklypų savininkės ar valdytojos.
4. Teismai nesivadovavo galiojančiomis teisės normomis, pripažindami, kad 2013 m. vasario 14 d. jungtinės veiklos sutartis Nr. J9-116 yra sudaryta teisėtai. Jokie teisės aktai nesuteikia teisės vietos savivaldos institucijoms veikti kitos savivaldybės teritorijoje. Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 4 dalis nustato galimybę sutartimi perduoti kitai savivaldybei tik teisę įgyvendinti administracinių ir viešųjų paslaugų funkcijas, o teritorijų planavimas nėra nei administracinė, nei viešoji paslauga, taigi jis negali būti sutarties tarp dviejų savivaldybių objektu. Be to, Sutartis neturi tokiai civilinei sutarčiai būdingų požymių. Iš tiesų Sutartimi yra perduodamos viešojo administravimo funkcijos teritorijų planavimo srityje ir įsipareigojama atlikti viešojo administravimo veiksmus, kuriuos viešojo administravimo subjektai ir taip privalo vykdyti pagal įstatymą. Sutartis, kuria Administracijai buvo perduotos planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos, teismo turėjo būti pripažinta niekine ir negaliojančia ex officio.
5. Administracija neturi teisės Detaliajame plane pareiškėjo žemės sklypus planuoti privalomaisiais sprendiniais, nes nėra jų valdytoja ar naudotoja. Teismų sprendimai, pripažinę, kad Administracija teisėtai tapo planavimo organizatore, gali turėti įtakos vienodos teismų praktikos formavimui, nes jais pripažinta, kad vienas viešojo administravimo subjektas turi teisę savo viešojo administravimo funkcijas teisės aktų nenustatytu atveju ir teisės aktais nenustatytu dokumentu perduoti kitam viešojo administravimo subjektui, taip pat nukrypta nuo jau suformuotos administracinių teismų praktikos, teigiančios, kad savivaldybės administracijos direktorius teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas gali perduoti tik tiems asmenims, kurie yra planuojamų žemės sklypų valdytojai ar naudotojai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-448/2009, 2010 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1352/2010, 2011 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1000/2011, 2014 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-960/2014, išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1611- 662/2015).
6. Pirmosios instancijos teisme neaptartas servitutų suplanavimo ir nustatymo klausimas, o apeliacinės instancijos teismo nutartyje šiuo aspektu Detalusis planas teisiškai nevertintas. Pasak pareiškėjo, servitutai suplanuoti ne toje sklypų dalyje, kurioje suplanuotas žemės rezervavimas jos paėmimui, o gretimoje teritorijoje. Detaliajame plane nėra duomenų, kokie daiktai bus viešpataujantieji ir kas yra jų savininkai, t. y. kažkam suteikiama teisė važiuoti per pareiškėjo žemės sklypus, tačiau neįvardyta, kas tokią teisę turi. Be to, iš Detaliojo plano nėra galimybės nustatyti tikslias servitutų taikymo ribas, o tai pažeidžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.112 straipsnio 3 dalies, 4.113 straipsnio 1 dalies, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas.
7. Detaliuoju planu nėra suplanuotas servitutas viešpataujantiesiems daiktams, o pareiškėjas nėra pripažintas viešpataujančiojo daikto savininku, jis dėl to nėra pateikęs prašymo Tarnybai. Detaliuoju planu naujai projektuojami pareiškėjo žemės sklypai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) atsiduria už kelio juostos ir yra atskiriami nuo kitų pareiškėjo sklypų dalių. Paneigus galimybę prie jų privažiuoti nustačius servitutą, nėra jokios kitos privažiavimo galimybės. Teismų sprendimai, neapgynę pareiškėjo teisės pateikti į nuosavus žemės sklypus ir palikę galioti Detalųjį planą, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A525-2011/2012.
8. Teismai taip pat iš esmės nenagrinėjo aplinkybių, susijusių su specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymu, neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjas neturi galimybės gauti nuostolių, patirtų dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo, atlyginimą, nes planavimo organizatorius iki šiol šių sąlygų nėra įregistravęs.
9. Atsakovai šiurkščiai pažeidė ir nemažai kitų teritorijų planavimo procedūras reguliuojančių teisės normų: 1) planavimo sąlygų sąvadą detaliam planui Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje rengti išdavė ne Klaipėdos rajono, o Klaipėdos miesto savivaldybės vyriausiasis architektas; 2) Detalųjį planą neteisėtai patvirtinto Taryba, o ne savivaldybės administracijos direktorius; 3) Administracija detaliojo plano rengėja paskyrė įmonę Eisenbahn – und Bauplanungsgesellschaft mbH Erfurt, kuri neturėjo teisės vykdyti teritorijų planavimą Lietuvoje, o jos darbuotojas D. H. neturėjo teisės ir kvalifikacijos vykdyti projekto vadovo funkcijas; Detalųjį planą faktiškai parengė kitas juridinis asmuo – UAB „Sweco Lietuva“, dėl to nesant jokio planavimo organizatoriaus ar kitos institucijos leidimo; 4) Detalusis planas prieštarauja poveikio aplinkai vertinimo atrankai tiek, kiek jame nesuplanuoti keliai / nuovažos į visus pareiškėjo sklypus; 5) nesuplanavus privažiavimo kelių, neįvykdyti institucijų išduotų planavimo sąlygų reikalavimai.
Atsakovas Administracija atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašo jį atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Pradedant rengti Detalųjį planą, Klaipėdos pietinio aplinkkelio projektas dar nebuvo pripažintas ypatingos valstybinės svarbos projektu, todėl Teritorijų planavimo įstatymo 181 straipsnio normos planavimui neturėjo būti taikomos. Vien tik tai, kad pareiškėjas nesutinka su tokia teismų argumentacija, nesudaro pagrindo teigti, kad yra padarytas materialiosios teisės taikymo pažeidimas.
2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog atsakovai neturėjo teisės rengti specialųjį planą ir žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektą, tačiau teisės aktai jiems nedraudė pradėti rengti, parengti ir patvirtinti Detalųjį planą, todėl pareiškėjo argumentai, kad vietoje Detaliojo plano turėjo būti rengiamas specialusis planas, teisiškai nepagrįsti. Šie išaiškinimai tik patvirtina, jog žemės paėmimas valstybės poreikiams gali būti atliktas ir bendra tvarka.
3. Teismas taip pat konstatavo, kad Detalusis planas daugiau nei vienos savivaldybės teritorijoje buvo rengiamas teisėtai. Pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad Sutartimi nebuvo perduodamos jokios planavimo organizatoriaus teisės, o visos reikiamos planavimo procedūros buvo atliekamos abiejose savivaldybėse, todėl pareiškėjo prašyme nurodyti teiginiai yra teismo konstatuotų faktų iškraipymas.
4. Pareiškėjo argumentus dėl jo teisių pažeidimo planuojant ir nustatant servitutus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išnagrinėjo per nuosavybės neliečiamumo ir ribojimo konstitucinį institutą, todėl negalima teigti, kad teismai šiuo aspektu nepasisakė ir kad procesiniai sprendimai yra be motyvų.
5. Administracinėje byloje Nr. A525-2011/2012 buvo keltas klausimas dėl įsakymo panaikinimo, kuriuo buvo patvirtintas to paties objekto detalusis planas, tačiau jame nebuvo išspręstas nuvažiavimo į pareiškėjui priklausančius sklypus klausimas. Būtent todėl ankstesnis įsakymas ir buvo panaikintas. Tuo tarpu ginčo Detalusis planas parengtas ištaisius jo trūkumus, t. y. skiriasi detaliojo plano sprendiniai. Tai, kad Detaliajame plane yra išspręstas nuvažiavimų klausimas, o pareiškėjas nesutinka su teismo atliktu Detaliojo plano sprendinių vertinimu, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašo atmesti prašymą dėl proceso atnaujinimo.
Nurodo, kad pareiškėjas savo prašymą iš esmės grindžia tapačiomis aplinkybėmis ir motyvais, kuriuos jau nagrinėjo ir įvertino Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 25 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 10 d. nutartimi. Šie procesiniai sprendimai buvo motyvuoti, o pareiškėjas nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.
Tretieji suinteresuoti asmenys Tarnyba ir Ministerija atsiliepimuose prašo pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo spręsti teismo nuožiūra.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
V.
Pareiškėjo UAB „Ferteksos transportas“ prašymas dėl proceso atnaujinimo nagrinėjamas vadovaujantis ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-993-520/2017 pateiktas po Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Pažymėtina, kad proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais. Baigtinis proceso atnaujinimo pagrindų sąrašas pateiktas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės.
Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (anglų kalba – appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr. sprendimus bylose V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42916/04; R. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 52854/99; kt.). Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. K. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 20887/03). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. P. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 13151/04). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais tik, jei tai būtų pateisinama dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl teisinio „švarumo“ (žr. S. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 8269/02). Kitaip tariant, atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. S. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 40713/04).
Proceso atnaujinimo institutas taip pat turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl asmens, prašančio atnaujinti procesą, nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar procesą atnaujinti prašančio asmens nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.
Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).
Pareiškėjas UAB „Ferteksos transportas“ prašo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-993-520/2017, užbaigtoje įsiteisėjusia šio teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutartimi, pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktus.
Prašymą atnaujinti procesą pareiškėjas iš esmės grindžia argumentais, kad Klaipėdos pietinio aplinkkelio projekto priskyrimas ypatingos valstybinės svarbos projektams sukėlė privalomą Teritorijų planavimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 181 straipsnio taikymą, pagal kurį turėjo būti rengiamas ne detalusis, o specialusis planas bei sprendžiama dėl pareiškėjo žemės sklypų plotų paėmimo visuomenės poreikiams paėmimo pagal Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymą. Be to, Detaliuoju planu nėra suplanuotas servitutas viešpataujantiesiems daiktams ir pareiškėjas nėra pripažintas viešpataujančiojo daikto savininku, todėl pareiškėjui nesudaroma galimybė pakliūti į jam priklausančius naujai projektuojamus žemės sklypus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat nurodo, kad ginčo Detalusis planas yra neteisėtas iš esmės, kadangi jis yra parengtas neteisėtos tarp Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos sudarytos Sutarties pagrindu, neteisėtai perleidžiant planavimo organizatoriaus teises ir pereigas bei iš esmės pažeidžiant teritorijų planavimo procedūras. Teismai, nagrinėdami administracinę bylą, į šias aplinkybes neatsižvelgė, jų priimti sprendimai prieštarauja formuojamai administracinių teismų praktikai.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu
Vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.
EŽTT praktikoje nurodyta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT bylos Ruiz Torija prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 18390/91; Hiro Balani prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 18064/91). Todėl teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT byla Van de H. prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, formuojamoje atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, nuosekliai pabrėžiama, kad minėtu įstatyme numatytu pagrindu (sprendimas ar nutartis yra be motyvų) procesas gali būti atnaujinamas tik tada, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., 2015 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-87-556/2015, 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016, 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-40-602/2016, 2017 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-822/2017 ir kt.). Nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime neaptarė arba kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-221/2011, 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-99-492/2016).
Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje turinio matyti, kad prašymas atnaujinti procesą šiuo pagrindu siejamas su tuo, kad, anot pareiškėjo, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas nevertino servitutų suplanavimo ir nustatymo klausimų, taip pat nepasisakė dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų šioje byloje priimtus procesinius sprendimus, nesutinka su šiais pareiškėjo argumentais. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. kovo 25 d. sprendime konstatavo, jog pareiškėjas Detaliuoju planu suprojektuotus servitutus ir specialiąsias žemės naudojimo sąlygas ginčijo argumentuodamas nuosavybės teisės neliečiamumu, tačiau nagrinėjamu atveju Detaliojo plano sprendiniais siekiama patenkinti visuomenės poreikius, todėl realizuojant šiuos sprendinius neišvengiamai turės būti sprendžiama dėl žemės paėmimo iš privačių žemės savininkų šio poreikio užtikrinimui. Detalusis planas tenkina svarbias visuomenės reikmes, todėl pareiškėjo nuosavybės teisių ribojimas yra pagrįstas aiškiai išreikštu ir konkrečiu visuomenės poreikiu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 10 d, nutartimi šią pirmosios instancijos teismo išvadą pripažino pagrįsta ir teisėta. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl servitutų Detaliajame plane nustatymo bei patekimo į žemės sklypus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 10 d. nutartyje taip pat konstatavo, kad Detaliajame plane yra suprojektuoti privažiavimai į sklypo (duomenys neskelbtini) dalis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) bei į sklypo (duomenys neskelbtini) dalis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini).
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 25 d. sprendimo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutarties turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimti procesiniai sprendimai yra motyvuoti ir iš esmės atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies nuostatas (ABTĮ 137 str.), o iš jų motyvuojamosios dalies yra akivaizdu, kokiais konkrečiais motyvais ir teisės aktų normomis vadovavosi teismai, priimdami šiuos procesinius sprendimus. Kita vertus, pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą teigdamas esą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai yra be motyvų, cituoja šiuos procesinius sprendimus ir dėsto nesutikimo su jais motyvus, tokiu būdu pats paneigdamas minėtą savo teiginį. Atitinkamai asmens, prašančio atnaujinti procesą, netenkinantys teismo procesinio sprendimo motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginti motyvų nebuvimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-87-556/2015, 2017 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-26-602/2017 ir kt.).
Įvertinusi nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, todėl prašymas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu
ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011; 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014; 2015 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-82-438/2015; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016; kt.). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, o tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017).
UAB „Ferteksos transportas“ konkretūs argumentai dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu yra susiję tuo, kad apeliacinės instancijos teismas, pareiškėjo manymu, neteisingai vertino Klaipėdos pietinio aplinkkelio statuso pasikeitimą, nepagrįstai nusprendė, jog nagrinėjamu atveju galėjo būti rengiamas detalusis, o ne specialusis planas, ir netaikė Teritorijų planavimo įstatymo 181 straipsnio bei Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo nuostatų. Be to, pareiškėjo teigimu, Detalusis planas yra neteisėtas iš esmės, nes buvo parengtas neteisėtos Sutarties pagrindu, planas yra ne vietovės, o regioninio lygmens, jo planavimo objektas buvo ne sklypai, o kelias, planas parengtas ir patvirtintas netinkamų subjektų.
Dėl pareiškėjo argumentų, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomos Teritorijų planavimo įstatymo 181 straipsnio bei Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo nuostatos, Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 25 d. sprendime pažymėjo, kad Detalusis planas buvo pradėtas rengti dar iki naujos Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos įsigaliojimo, o 2013 m. birželio 27 d. Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XII-407 3 straipsnio 1 dalis atsakovui suteikė teisę pradėtus rengti planus baigti rengti pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą. Iki Administracijos direktoriaus 2013 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. AD1-657, kuriuo pradėtas rengti Detalusis planas, priėmimo Seimo 2013 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. XII-381 dar nebuvo priimtas – Klaipėdos pietinio aplinkkelio projektas dar nebuvo pripažintas ypatingos valstybinės svarbos projektu, todėl vadovautis Teritorijų planavimo įstatymo 181 straipsniu nebuvo pagrindo. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog Detalusis planas niekaip nepaneigia Seimo 2013 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. XII-381 reikšmės ir turinio, nes šis nutarimas nedraudžia rengti ir nestabdo rengiamų detaliųjų planų, o tik suteikia pagrindą įgyvendinti ypatingos svarbos projekto dalį pagal Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymą. Pastarajame įstatyme įtvirtinto specialiojo plano paskirtis negali būti aiškinama kaip reikalavimas panaikinti iki tol patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus arba nutraukti jau pradėtų teritorijų planavimo dokumentų rengimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 10 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, pabrėždamas, kad atsakovams nebuvo suteikta teisė rengti ypatingos valstybinės svarbos projekto specialųjį planą, tačiau atsakovai turėjo teisę rengti ir tvirtinti Detalųjį planą, kuriuo yra suplanuota ne tik ta teritorija, kuri jau pradėjus rengti Detalųjį planą buvo pripažinta ypatingos valstybinės svarbos projektu, bet ir kita savivaldybių teritorija, nepatenkanti į ypatingos valstybinės svarbos projekto teritoriją. Tuo metu, kai buvo pradėtas rengti ir tvirtinamas Detalusis planas, joks specialusis planas dėl Klaipėdos pietinio aplinkkelio 6,8 km ruožo, pripažinto ypatingos valstybinės svarbos projektu, nebuvo rengiamas, todėl nebuvo pagrindo pripažinti, kad Detaliojo plano rengimas ir patvirtinimas pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, byloje taip pat nėra įrodymų, jog Detaliojo plano rengimas ir patvirtinimas, nesant žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto, trukdo pareiškėjui vykdyti ūkinę ar kitokią veiklą jam priklausančiuose žemės ūkio paskirties žemės sklypuose, kurie patenka į Detaliuoju planu suplanuotą teritoriją.
Iš Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties matyti, kad teismai, pasisakydami dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Detaliojo plano parengimo ir tvirtinimo teisėtumu, konstatavo, jog Detaliojo plano sąlygų išdavimo, plano koncepcijos tvirtinimo, derinimo ir viešo svarstymo procedūros buvo atliekamos abiejose savivaldybėse, Klaipėdos rajono savivaldybė aktyviai dalyvavo planavimo procese, išdavusi sąlygas, derino pagal jas Detalųjį planą Nuolatinėje statybos komisijoje ir pati ginčo administraciniu aktu patvirtino Detalųjį planą. Detalusis planas teisėtai buvo rengiamas daugiau nei vienos savivaldybės teritorijoje, nes juo suplanuota ne dviejų savivaldybių teritorija, o žemės sklypų grupė, patenkanti į dviejų savivaldybių teritoriją. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai nebuvo perduotos planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos, kadangi planavimo organizatoriais savo savivaldybių teritorijose liko Klaipėdos rajono savivaldybės administracija ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracija. Abi savivaldybių administracijos veikė siekdamos bendrų tikslų – suderinti Detalųjį planą, o bendri teisėti tikslai ir vienodi interesai yra partnerystės sutartį kvalifikuojantys požymiai, todėl 2013 m. vasario 14 d. pasirašyta jungtinės veiklos sutartis Nr. J9-116 yra teisėta, pripažinti ją niekine ex officio teismai neturėjo pagrindo. Teismai minėtuose procesiniuose sprendimuose taip pat nustatė, kad Detalųjį planą parengė ir patvirtino tinkami subjektai.
Taigi matyti, jog tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas atliko išsamų bylos (įskaitant ir pareiškėjo nurodytų) aplinkybių įvertinimą ir dėl to išsamiai pasisakė, tačiau iš pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą išdėstytos pozicijos matyti, kad jis su tokiu vertinimu nesutinka. Įvertinusi pareiškėjo prašymo turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo prašymu siekiama, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, nes iš esmės nesutinkama su teismo pateiktu teisės normų aiškinimu. Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikia panašius argumentus, kuriais jis grindė savo skundą bei apeliacinį skundą. Kaip minėta, pirmosios instancijos ir apeliacinis teismas pateikiamus argumentus išnagrinėjo ir jų analize grindė savo motyvus. Akcentuotina ir tai, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-8/2012, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-69-602/2015).
Nagrinėjamu atveju pateiktame prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikiamas alternatyvus teisės normų teritorijų planavimo srityje aiškinimo variantas. Pareiškėjas teigia, kad Klaipėdos pietinio aplinkkelio projekto priskyrimas ypatingos valstybinės svarbos projektams sukėlė privalomą Teritorijų planavimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 181 straipsnio taikymą, pagal kurį turėjo būti rengiamas ne detalusis, o specialusis planas, be to, ginčo Detalusis planas yra neteisėtas iš esmės, nes jį rengiant ir tvirtinant buvo padaryti esminiai procedūriniai pažeidimai. Įvertinusi šiuos pareiškėjo argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo argumentai, nors ir pateikia galimą alternatyvų teisės normų aiškinimo variantą, tačiau nepaneigia fakto, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 25 d. sprendime ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 10 d. nutartyje argumentuotai pasisakė dėl kitokio minėtų normų aiškinimo. Nagrinėjamu atveju negalima padaryti vienareikšmės išvados, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikiamas aiškinimo variantas yra aiškiai teisingas, o teismo pateiktas nuostatų interpretavimo variantas yra aiškiai nepagrįstas. Esant tokiai situacijai, spręstina, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo nėra pateikti aiškūs teismo pateikto aiškinimo klaidingumo įrodymai, o tiesiog pateikiamas alternatyvus teisės aktų aiškinimo variantas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad, kai byla atnaujinama remiantis argumentais, kurie jau buvo pateikti vienos iš šalių nagrinėjant bylą, tai gali būti vertinama kaip tos šalies pastangos iš naujo ginčyti bylą tais aspektais, dėl kurių byla jau buvo pralaimėta (žr. EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje Varnienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42916/04). Taigi, siekiant užtikrinti įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumą, toks alternatyvus teisės akto aiškinimas negali būti pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu
Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą, be kita ko, nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nukrypo nuo administracinių teismų praktikos, kadangi pripažino, jog vienas viešojo administravimo subjektas turi teisę savo viešojo administravimo funkcijas teisės aktų nenustatytu atveju ir teisės aktais nenustatytu dokumentu perduoti kitam viešojo administravimo subjektui; taip pat kad savivaldybės administracijos direktorius teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas gali perduoti asmenims, kurie nėra planuojamų žemės sklypų valdytojai ar naudotojai; be to, teismai esą paliko galioti Detalųjį planą neapgynę pareiškėjo teisės pateikti į nuosavus žemės sklypus. Šiuos savo argumentus pareiškėjas grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika: 2009 m. gegužės 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-448/2009, 2010 m. birželio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-1352/2010, 2011 m. balandžio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1000/2011, 2014 m. balandžio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-960/2014, 2015 m. liepos 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1611- 662/2015, taip pat 2012 m. birželio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2011/2012. Pareiškėjo teigimu, tai yra pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, t. y. kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, vykdydamas ne tik instancinę teismo sprendimų kontrolę, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.).
Prašydamas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-10/2012).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinių teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko, pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. P261-40/2008). Taigi, sprendžiant dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, turi būti įvertinta, ar administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikusio asmens nurodytoje administracinių teismų praktikoje iš tikrųjų teisės normos aiškintos ir taikytos skirtingai, kartu atsižvelgiant į bylose spręstų klausimų pobūdį, faktines aplinkybes. Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-81-261/2016).
Pareiškėjo nurodytuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-448/2009, 2010 m. birželio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-1352/2010, 2011 m. balandžio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-1000/2011, 2014 m. balandžio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-960/2014 ir 2015 m. liepos 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1611- 662/2015 buvo sprendžiama dėl savivaldybės administracijos direktoriaus, kaip detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus, teisių ir pareigų perdavimo. Nagrinėjamu atveju gi tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinis teismas konstatavo, jog Klaipėdos rajono savivaldybės administracija savo detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai neperdavė, o detaliojo planavimo procedūros buvo vykdomos abiejose savivaldybėse, todėl nagrinėjamos bylos ir pareiškėjo nurodytų administracinių bylų aplinkybės nelaikytinos tapačiomis. Dėl pareiškėjo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A525-2011/2012 pažymėtina, kad joje buvo sprendžiama dėl detaliojo plano, kuriame nenumatyti įvažiavimai į planuojamus žemės sklypus, teisėtumo. Tuo tarpu nagrinėjamoje administracinėje byloje teismai konstatavo, jog Detaliajame plane privažiavimai į pareiškėjo nurodytas jo žemės sklypų dalis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) yra suprojektuoti. Taigi nagrinėjama administracinė byla bei pareiškėjo nurodyta administracinė byla taip pat nelaikytinos analogiškomis.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad administracinės bylos Nr. eA-993-520/2017 ir pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodytų administracinių bylų faktinės aplinkybės skiriasi iš esmės. Šioms byloms nesant analogiškoms, nėra pagrindo pareiškėjo nurodytose administracinėse bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtus procesinius sprendimus laikyti precedentais administracinėje byloje Nr. eA-993-520/2017 bei teigti, kad pastarojoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Kitų įrodymų, kad nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos, pareiškėjas nepateikė, taigi pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą taip pat nėra.
Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad UAB „Ferteksos transportas“ prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, kadangi pareiškėjas iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Klaipėdos apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu įrodymų vertinimu ir priimtu sprendimu, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo UAB „Ferteksos transportas“ prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. eA-993-520/2017 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-993-520/2017 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ferteksos transportas“ skundą atsakovams Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai ir Klaipėdos rajono savivaldybės tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Sweco Lietuva“, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, valstybės įmonė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, Vokietijos bendrovė Eisenbahn-und Bauplanungsgesellschaft) dėl įsakymo ir sprendimo panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Skirgailė Žalimienė