Administracinė byla Nr. A-3238-858/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02322-2016-1
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. lapkričio 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,
rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas E. Ž. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2009 m. liepos 10 d. iki 2011 m. gegužės 6 d. buvo laikomas perpildytose Lukiškių TI-K kamerose, todėl negalėjo pajudėti ir pasimankštinti, jam trūko oro, skaudėjo galvą, pareiškėjas negalėjo gerai išsimiegoti, dažnai kildavo konfliktai, jis tapo irzlus ir nervingas. Pareiškėjas prašė senaties termino netaikyti, kadangi karo nusikaltimams bei žmonių kankinimui senaties terminas netaikomas.
3. Atsakovo Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti. Atsakovas taip pat prašė priteisti 1,50 Eur dokumentų kopijų rengimo išlaidas.
4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2009 m. liepos 10 d. iki 2011 m. gegužės 5 d., tačiau jam tekęs plotas Lukiškių TI-K kamerose ne visuomet neatitiko minimalių ploto reikalavimų. Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsakovas pabrėžė, kad įstaiga stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė ir netenkino atsakovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2009 m. liepos 10 d. iki 2011 m. gegužės 6 d. ir sprendė, kad 3 metų ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikšti pareiškėjui baigėsi 2014 m. gegužės 6 dieną. Teismas nurodė, kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kreipėsi tik 2016 m. birželio 2 d., todėl sprendė, kad jis praleido skundo padavimo teismui terminą. Kadangi atsakovas teismui pateiktame atsiliepime į skundą tokį prašymą pareiškė, teismas pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą turėjo pagrindą taikyti ieškinio senatį. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė teismui jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą.
7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodytus atsakovo atstovo pažeidimus vertina kaip itin reikšmingus, todėl darė išvadą, kad jis objektyviai turėjo ir galėjo suvokti, jog tuo galimai yra pažeidžiamos jo teisės, ir laiku kreiptis teisminės gynybos. Teismas pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims yra suteikiama teisė siųsti ir gauti korespondenciją, todėl darė išvadą, jog pareiškėjas, manydamas, jog jo teisės yra pažeidžiamos, turėjo realią galimybę per įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą su reikalavimu priteisti neturtinę žalą. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog dėjo pastangas, siekdamas įrodyti patirtą žalą ir atsakovo pažeidimus. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
8. Pasisakydamas dėl atsakovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad atsakovo atstovas skundo priedus pateikė vykdydamas teismo įpareigojimą, be to, jų visiškai nepagrindė, todėl teismas atsakovo prašymo priteisti patirtas išlaidas netenkino.
III.
9. Pareiškėjas E. Ž. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir jo skundą išnagrinėti iš naujo.
10. Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu taikyti ieškinio senatį, paaiškina, kad laisvės atėmimo vietose yra apribotos teisės bei galimybės naudotis informacinėmis žiniasklaidos priemonėmis, apsunkinta padėtis gauti teisinę pagalbą. Pareiškėjas teigia, kad, nors ir jautėsi nuolat moraliai gniuždomas, tuomet tai laikė teisėtomis valstybės prievartos priemonėmis. Pareiškėjas pažymi, kad dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimų senaties terminas netaikytinas.
11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
k o n s t a t u o j a:
IV.
13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų nuo 2009 m. liepos 10 d. iki 2011 m. gegužės 6 dienos.
14. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavęs, kad pareiškėjas skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 10 d. iki 2011 m. gegužės 6 d. padavė praleidęs ieškinio senaties terminą, jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas, nenurodė, o teismas taip pat jų nenustatė, senaties termino neatnaujino, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nurodytu laikotarpiu atsakovo atstovo prašymu taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir pareiškėjo skundą šioje dalyje atmetė.
15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl ieškinio senaties termino taikymo ir teigia, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, kadangi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnyje toks apribojimas nėra nustatytas, be to, laisvės atėmimo vietose yra apribotos teisės bei galimybės naudotis informacinėmis žiniasklaidos priemonėmis, apsunkinta padėtis gauti teisinę pagalbą, pareiškėjas, nors ir jautėsi nuolat moraliai gniuždomas, tuomet tai laikė teisėtomis valstybės prievartos priemonėmis.
16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (Civilinio kodekso 1.131 str. 2 d.). Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-98/2013).
17. Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
18. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo teiginį, kad senaties terminas, kai asmuo prašo atlyginti žalą, pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją neturi būti taikomas. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. vasario 21 d. sprendimas G. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas A. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 8225/78; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas B. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 23805/94). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimas S. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 22083/93).
19. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš galbūt neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, nuo 2009 m. liepos 10 d. iki 2011 m. gegužės 6 dienos. Skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjas išsiuntė 2016 m. birželio 2 dieną. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė būdamas |Lukiškių TI-K, prašė taikyti ieškinio senatį.
20. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2009 m. liepos 10 d. iki 2011 m. gegužės 6 dienos pareikšti.
21. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Teisės normose, reguliuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009 ir kt.). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
22. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam per įstatymo nustatytą terminą įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad teisės aktai, reglamentuojantys minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą, įskaitant teisės aktus, numatančius neturtinės žalos atlyginimo tvarką bei ieškinio senaties terminus, yra tinkamai paskelbti, vieši. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą nuo 2009 m. liepos 10 d. iki 2011 m. gegužės 6 dienos.
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau minėta, pareiškėjas neturtinę žalą prašo priteisti laikotarpiu, kuomet buvo laikomas Lukiškių TI-K, nuo 2009 m. liepos 10 d. iki 2011 m. gegužės 6 dienos, tačiau iki 2016 m. birželio 2 d. nesiėmė jokių veiksmų savo galbūt pažeistoms teisėms ginti. Atsižvelgiant į pareiškėjui galbūt padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas visą kalinimo (laisvės atėmimo) laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau skundą teismui jis pateikė tik 2016 m. birželio 2 d., t. y. pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą ginti savo galbūt pažeistas teises.
24. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2016 m. birželio 2 d., o priežastys, dėl kurių į teismą dėl patirtos neturtinės žalos pareiškėjas nesikreipė per įstatymo nustatytą terminą, nesudarė pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, tinkamai aiškindamas ir taikydamas ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai vertino, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2009 m. liepos 10 d. iki 2011 m. gegužės 6 dienos pareikšti.
25. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012, 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016 ir kt.).
26. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,