Administracinė byla Nr. eA-1374-968/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07860-2023-1
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. balandžio 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas E. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 23S118904 (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Jis yra (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė) pilietis, nuo 2009 m. teisėtai gyvenantis Lietuvos Respublikoje, čia dirbantis, (duomenys neskelbtini), 2014 m. išsilaikęs Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei lietuvių kalbos egzaminus. (duomenys neskelbtini) santuoką su Lietuvos Respublikos piliete L. P.-S., čia augina dvi nepilnametes dukras Lietuvos Respublikos pilietes, 2023 m. vasario 4 d. pateikė prašymą Migracijos departamentui dėl pilietybės įgijimo Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 19 straipsnio pagrindu. Pareiškėjas atitinka visas Pilietybės įstatymo 19 straispnio sąlygas, savo gyvenimą kuria Lietuvoje ir neturi planų grįžti į kilmės valstybę, tačiau atsakovas Sprendimu nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, nes jo gyvenimas kelia grėsmę valstybės saugumui.
2.3. Pareiškėjas, atvykęs į Lietuvą, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas karo niekada nepalaikė, jo nepalaiko ir nepalaikys. (duomenys neskelbtini).
2.4. Pareiškėjas nusprendė (duomenys neskelbtini) ir persikvalifikuoti į informacinių technologijų specialistus. Mokėsi „Code Academy“, taip pat baigė Baltijos technologijų institutą Php programuotojo modulinę profesinio mokymo programą su pagyrimu. Šiuo metu jis ieškosi darbo IT srityje, vykdo individualią veiklą. Pareiškėjas yra vienintelis šeimos vyras, besirūpinantis ne tik žmona ir dviem dukromis, tačiau ir prižiūrintis sergančią žmonos motiną. Akivaizdu, jog jis savo gyvenimą sieja ir kuria jį Lietuvoje, kurioje tikisi įgyti pilietybę. Kilmės valstybėje pareiškėjas lankėsi vos kelis kartus, kartu su savo šeima, lankydamas savo tėvus, tačiau su tėvu nebendrauja nuo 2016 m.
2.5. Iš kilmės valstybės pareiškėjas išvykęs jau 4 metus, (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovas to neįvertino. Migracijos departamentas Sprendime nepaaiškino, kodėl turėdamas visą informaciją apie pareiškėją (ankstesnių savo veiklų jis niekada neslėpė) nuo 2010 m. jam išduodavo leidimus laikinai ir nuolat gyventi Lietuvoje. Pareiškėjui nesuteikta teisė pasisakyti, nei paaiškinti kokią nors informaciją ar ją patikslinti, jis neinformuotas apie neva atliktą tyrimą, nesupažindintas su Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. liepos 12 d. rašte Nr. 19-576 (S) (toliau – ir Raštas) pateikta išvada. Tokiu būdu Migracijos departamentas pažeidė gero administravimo principą, pareiškėjo teisę būti išklausytam.
2.6. Sprendimas priimtas atsakovui visapusiškai neanalizuojant pareiškėjo asmens, jo veiklos Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), nepaaiškinant, kokiu būdu jis jau daugiau nei 10 metų gyvenantis Lietuvoje, puikiai kalbantis lietuviškai, norintis įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas tokį neproporcingą Sprendimą priėmė automatizuotu būdu, netikrindamas faktinių aplinkybių ir dėl jo (duomenys neskelbtini).
2.7. Sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimams bei 3 straipsnyje įtvirtintiems principams (įstatymo viršenybės, išsamumo, objektyvumo). Sprendimas nemotyvuotas, o vienintelis nurodomas motyvas yra aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini). Daugiau nėra jokių duomenų apie jo ryšius ir apie tai, kad jis kažkokiu būdu galėtų kelti realią grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas visapusiškai ir objektyviai neįvertino Sprendimu jam pritaikytų priemonių proporcingumo šeiminių ryšių aspektu. Taigi, priėmus nepagrįstą, neproporcingą ir nemotyvuotą Sprendimą, buvo nepagrįstai pažeista teisė į jo šeimos privatų gyvenimą, visiškai nevertinant nei jo šeiminės padėties, nei to, kaip tai neigiamai paveiks jo šeimos gyvenimą.
3. Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai nurodė, kad Migracijos departamentas neįvertino jo atsakymų į klausimyną.
4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
4.1. Pareiškėjas 2023 m. vasario 10 d. pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo natūralizacijos tvarka. Migracijos departamentas 2023 m. liepos 13 d. gavo VSD Raštą, kurio neįslaptintoje dalyje nurodyta, kad VSD turimais duomenimis, iki atvykimo į Lietuvos Respubliką gyventi pareiškėjas (duomenys neskelbtini). VSD, atsižvelgęs į visą išdėstytą informaciją (kurios dalis yra įslaptinta teisės aktų nustatyta tvarka) ir šiandieninę geopolitinę situaciją, įvertino, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
4.2. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. Vadovaujantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą.
4.3. Pareiškėjas, (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas nustatė, kad užsienietis savo gyvenamąją vietą nuo 2009 m. spalio 12 d. deklaruoja Lietuvos Respublikoje. Pirmasis leidimas laikinai gyventi buvo išduotas 2009 m. spalio 2 d., o vėliau leidimas laikinai gyventi buvo keičiamas kas metus. Pareiškėjui 2014 m. gruodžio 5 d. buvo išduotas leidimas nuolat gyventi, o vėliau kas penkerius metus leidimas nuolat gyventi buvo keičiamas. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje dirbo nuo 2009 m. spalio 13 d. iki 2023 m. liepos 7 d., šiuo metu vykdo individualią veiklą. Pareiškėjo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė. Pareiškėjo dukros yra Lietuvos Respublikos pilietės. Migracijos departamentas sprendė, kad pareiškėjo asmeniniai interesai, šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, ekonominiai interesai ir pragyventas laikotarpis Lietuvos Respublikoje negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo.
4.4. Pagal teismų praktiką grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę ir toks vertinimas niekaip nepažeidžia nekaltumo prezumpcijos. Toks reikalavimas yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui.
4.5. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatyta imperatyvi taisyklė atsisakyti pakeisti arba panaikinti leidimą laikinai gyventi paaiškėjus, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui. Įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje, kurioje nustatomos taisyklės dėl pabėgėlio statuso, papildomos ar laikinosios apsaugos panaikinimo dėl grėsmės valstybės saugumui, yra aiškiai įtvirtinta, kad Migracijos departamentas sprendimą priima gavęs užsieniečio paaiškinimus. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje tokia taisyklė nėra numatyta (dėl užsieniečių paaiškinimų gavimo), galima daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas tokių ketinimų neturėjo. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nepažeidė taisyklių.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašo jį atmesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
5.1. Vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 ir 5 dalimis, VSD Raštu Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo ((duomenys neskelbtini)) gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD turimais duomenimis, (duomenys neskelbtini). Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo ryšiai su atitinkamais asmenimis, jo veikla kelia grėsmę valstybės saugumui. (duomenys neskelbtini).
5.2. Priimant Sprendimą, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, Migracijos departamentas neviršijo savo kompetencijos, taip pat Sprendimu nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai ir (ar) šeimos interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
6. Papildomai VSD pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad:
6.1. Pareiškėjas priklausė (duomenys neskelbtini). Pats pareiškėjas nurodė, jog (duomenys neskelbtini). Ši aplinkybė akivaizdžiai patvirtina pareiškėjo pažeidžiamumą. Gyventi Lietuvoje gali būti leidžiama tik tokiam asmeniui, kurio veikla, ryšiai ir kt. negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad jam gyvenant Lietuvoje, kils grėsmė, o juo labiau bus padaryta žalos Lietuvos valstybės nacionaliniam saugumui.
6.2. Pareiškėjas teigė, jog (duomenys neskelbtini). Teismui pateiktas VSD 2023 m. gegužės 19 d. raštas šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes paneigia. Jas paneigia ir 2015 m. rugsėjo 4 d. publikacijoje (duomenys neskelbtini).
6.3. Nagrinėjamoje byloje šeiminės aplinkybės, susijusios su pareiškėju, nepaneigia jo keliamos realios ir akivaizdžios grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėjo veikla ir ryšiai, suponuojantys jo pažeidžiamumą, pripažintini reikšmingesne aplinkybe sprendžiant dėl pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje nei jo šeiminiai ar kitokio pobūdžio ryšiai su Lietuva. Pareiškėjas kartu su skundu nepateikė Lietuvos žiniasklaidos publikacijų, susijusių su pareiškėju, tačiau VSD su jais susipažino, nustatė, kad juose aprašoma pareiškėjo veikla ir ryšiai bei nusprendė, kad jie susiję su nagrinėjamu ginču, todėl prašė teismo priimti į bylą teikiamą papildomą medžiagą.
II.
7. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. vasario 7 d. sprendimu atmetė pareiškėjo E. S. skundą.
8. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
8.1. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas savo gyvenamąją vietą nuo 2009 m. spalio 12 d. deklaruoja Lietuvos Respublikoje. Pirmasis leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas 2009 m. spalio 2 d., o vėliau leidimas laikinai gyventi buvo keičiamas kas vienerius metus. Pareiškėjui 2014 m. gruodžio 5 d. buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, o vėliau kas penkerius metus leidimas nuolat gyventi buvo keičiamas. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje dirbo nuo 2009 m. spalio 13 d. iki 2023 m. liepos 7 d., šiuo metu vykdo individualią veiklą. Pareiškėjo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė. Pareiškėjo nepilnametės dukros yra Lietuvos Respublikos pilietės.
8.2. Pareiškėjas 2023 m. vasario 10 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo natūralizacijos tvarka.
8.3. Migracijos departamentas 2023 m. liepos 13 d. gavo VSD Raštą, kurio neįslaptintoje dalyje nurodyta, kad VSD turimais duomenimis iki atvykimo į Lietuvos Respubliką gyventi pareiškėjas (duomenys neskelbtini). VSD, atsižvelgęs į visą išdėstytą informaciją (kurios dalis yra įslaptinta teisės aktų nustatyta tvarka) ir šiandieninę geopolitinę situaciją, vertino, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
8.7. Bylos nagrinėjimo metu VSD, pabaigęs įslaptintų dokumentų išslaptinimo procedūras, teismui pateikė 2023 m. gegužės 19 d. rašto išrašą, kuriame nurodyta, jog pareiškėjas (duomenys neskelbtini).
9. Teismas vadovavosi Įstatymo 4 straipsnio, 25 straipsnio 54 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, (toliau – ir Tvarkos aprašas) 105 punkto nuostatomis, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimais grėsmės nacionaliniam saugumui aspektu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, grėsmės valstybės saugumui aspektais ir, įvertinęs atsakovo Sprendimo turinį, sprendė, kad pareiškėjo leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje bei užkardyti galinčias kilti grėsmes.
10. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalimi ir įvertinęs Migracijos departamento priimtame Sprendime ir VSD Rašte išdėstytas aplinkybes, su tuo susijusius į bylą pateiktus viešai prieinamus įrodymus, be kita ko, atsižvelgęs ir į VSD pateiktą neviešą medžiagą, sprendė, jog pareiškėjo elgesys, jo anksčiau atlikti veiksmai, jų pobūdis suteikia pakankamą pagrindą išvadai apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Tokio teismo vertinimo nepaneigia tai, kad pareiškėjas kitaip vertina bylai reikšmingas aplinkybes.
11. Teismas aptarė VSD Rašte ir VSD 2023 m. gegužės 19 d. rašte pateiktas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo vaidmeniu, (duomenys neskelbtini), vertino kaip patvirtinančią pareiškėjo pažeidžiamumą. Teismas analizavo pareiškėjo veiklą iki atvykimo į Lietuvos Respubliką gyventi (duomenys neskelbtini) ir priėjo prie išvados, jog visos kitos VSD ir Migracijos departamento išdėstytos aplinkybės teismui nesukėlė abejonių dėl Sprendime išdėstytų argumentų. Teismas nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Teismas pabrėžė, jog VSD nurodė ir kitus asmenis, kurie yra (duomenys neskelbtini), ir kitų valstybių piliečiai, bei, kurie visuotinai žinomi kaip palaikantys Rusijos režimą, su minėtais asmenimis pareiškėjas palaikė ryšius ir tai yra nustatyta remiantis konkrečiais įrodymais.
12. Teismas aptarė Migracijos departamento Sprendime nurodytas aplinkybės, susijusias su pareiškėjo gyvenamąja vieta (nuo 2009 m. deklaruoja Lietuvos Respublikoje), leidimais nuolat gyventi, pateiktu prašymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo natūralizacijos tvarka, jo šeiminiais ryšiais, kurias įvertinęs atsakovas priėjo prie išvados, kad, atsižvelgiant į nustatytas, grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui keliančias aplinkybes, pareiškėjo asmeniniai interesai, šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis ir pragyventas laikotarpis Lietuvos Respublikoje negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesų. Teismas vadovavosi EŽTT praktika Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio aiškinimo aspektu, LVAT praktika, kurioje išaiškinta, jog teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti ir sprendė, kad Migracijos departamentas Sprendimu teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendime pagrįstai konstatuota, kad VSD Rašte nurodyta informacija ir pateikta išvada sudaro pakankamą pagrindą vertinti, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 54 str. 1 d. 2 p.), kad leidimo nuolat gyventi Lietuvoje panaikinimas laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje bei užkardyti galinčias kilti grėsmes, o asmeniniai interesai, šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis ir pragyventas laikotarpis Lietuvos Respublikoje negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesų. Teismas vertino, jog Migracijos departamento pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami, Sprendimu panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, o jo išsiuntimo iš Lietuvos klausimas nebuvo sprendžiamas.
13. Teismas analizavo LVAT praktiką VAĮ normų taikymo aspektu ir nusprendė, jog Migracijos departamento atliktas aplinkybių vertinimas yra išsamus, atsakovas pagrįstai nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi. Nenustatęs pagrindo Sprendimo naikinti, teismas atmetė pareiškėjo skundą, nenagrinėjo kitų procesiniuose dokumentuose išdėstytų neesminių argumentų, o taip pat atmetė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.
III.
14. Pareiškėjas E. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo (Vilniaus apygardos administracinis teismas nuo 2024 m. sausio 1 d. reorganizuotas į Regionų administracinį teismą, todėl apeliaciniame skunde neteisingas nurodytas teismo pavadinimas laikytinas rašymo apsirikimu) 2024 m. vasario 7 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje, o bylos medžiagą pripažinti nevieša.
15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skunde išdėstytas faktines aplinkybes, teisinius argumentus, susijusius su teise būti išklausytam, gero viešo administravimo principu, ir papildomai nurodo šiuos argumentus:
15.1. Teismas neatliko išsamaus visų byloje esančių įrodymų tyrimo, rėmėsi išimtinai VSD ir atsakovo teiktais įrodymais, t. y. vieninteliu 2023 m. gegužės 19 d. raštu, ignoravo pareiškėjo įrodymus, paneigiančius atsakovo ir VSD procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes (duomenys neskelbtini), jų nevertino ir nenurodė priežasčių, kodėl jie vertinami nebuvo. Teismas neatsižvelgė į atsakovo pareigą priimti individualų sprendimą, o ne kopijuoti VSD Rašte dėstomus motyvus, taip pat pareigą išklausyti pareiškėją prieš priimant neigiamą sprendimą. Teismas nepaminėjo aplinkybės, kad VSD nurodomi teiginiai subjektyvūs, VSD darbuotojų susisteminti kažkieno „pasakojimai“, todėl jie turėjo būti vertinami ne kaip institucijos pateiktas dokumentas, o kaip paprastas netiesioginis ir išvestinis įrodymas. Atsakovas ir VSD teismo posėdžio metu pripažino, kad byloje nėra jokių pirminių įrodymų, pagrindžiančių VSD Rašte dėstomus motyvus. Teismas priėmė sprendimą vadovaudamasis įslaptinta informacija, su kuria nesusipažino nei pareiškėjas, nei jo atstovas. Tai leidžia daryti išvadą, kad teismas ignoravo įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo administraciniame procese taisykles, tokiu būdu pažeisdamas ne tik Konstitucijoje įtvirtintą teisingumo vykdymo pareigą, tačiau ir ABTĮ 10, 15, 56, 80, 86, 87 straipsnius.
15.2. Teismas nepateikė savarankiško vertinimo dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su teise būti išklausytam, teisinės ir faktinės reikšmės. Migracijos departamentas, gavęs pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir vietoje to priimdamas neigiamą Sprendimą, neinformavo pareiškėjo apie tai, jog sprendžiama dėl jo teisės gyventi Lietuvoje, o priėmęs visiškai siurprizinį neigiamą Sprendimą, nesuteikė pareiškėjui teisės pasisakyti, paaiškinti kokią nors informaciją ar ją patikslinti prieš priimant Sprendimą. Teismai panašaus pobūdžio bylose yra konstatavę procedūrinį pažeidimą.
15.3. Teismas itin ribotai ir formaliai pasisakė apie pareiškėjo skunde itin plačiai aptariamą Sprendimo neigiamą įtaką pareiškėjo šeimos privačiam gyvenimui, dviem nepilnametėms dukroms, kurios, pareiškėjui uždraudus gyventi Lietuvoje, turės palikti savo šalį kartu su tėčiu. Sprendimas sukelia teisines pasekmes ne tik pareiškėjui, bet ir jo šeimos nariams, jos liko neįvertintos (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1891-662/2023). Pareiškėjas vadovaujasi Konvencijos 8 straipsniu, EŽTT ir LVAT praktika šiuo aspektu ir nurodo, jog teismas neatliko jokio savarankiško vertinimo kaip Sprendimo vykdymas pažeis pareiškėjo vaikų interesus.
15.4. Teismas skundžiamą sprendimą grindė ne atsakovo Sprendimo motyvais, o visiškai naujais, atsiradusiais procese išslaptinus VSD 2023 m. gegužės 19 d. raštą ta dalimi, kurios atsakovas, priimdamas Sprendimą, nematė ir negalėjo su juo susipažinti, skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje aprašė aplinkybes, kuriomis pareiškėjas negrindė savo skundo reikalavimų, nevertino pareiškėjo su papildomais paaiškinimais pateiktų įrodymų, kurie paneigia VSD 2023 m. gegužės 19 d. rašte esančias aplinkybes. Teismas priėmė sprendimą, neatitinkantį pagrįstumo, teisėtumo ir motyvavimo reikalavimų (žr., pvz., LVAT 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-925-789/2024). Teismas ignoravo pareiškėjo argumentus, susijusius su tuo, jog Sprendimas yra administracinis aktas, kuriuo pažeistos VAĮ normos. LVAT yra išaiškinęs, jog ginčijamo individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nenurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui. Teismas šios suformuotos praktikos nesilaikė ir pažeidė ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį.
15.5. Teisme buvo pažeisti aktyvaus teismo, rungimosi ir dispozityvumo principai. Teismas iš anksto buvo nusprendęs dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, todėl pareiškėjas neturėjo jokių realių šansų apsiginti, o tai suponuoja ir proceso šalių lygiateisiškumo principo pažeidimą. Teismo motyvai (duomenys neskelbtini) yra siurpriziniai, o pareiškėjo nurodytos išvykimo (duomenys neskelbtini) priežastys – (duomenys neskelbtini) panaudotos prieš pareiškėją. Teismas nevertino pareiškėjo užpildyto klausimyno atsakymų, kuriuose pareiškėjas labai aiškiai ir ne kartą pasisakė prieš Rusijos sukeltą karą Ukrainoje. Teismas neištyrė faktinių aplinkybių, nes vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 3–4 dalimis, 25 straipsniu, 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu pateikė argumentus dėl leidimo nuolat gyventi. Pareiškėjas nesikreipė į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi, jis kreipėsi su prašymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo.
15.6. Dėl teismo aptartų VSD Rašte ir VSD 2023 m. gegužės 19 d. rašte nurodytų aplinkybių, pareiškėjas aptaria įvairius socialinius, politinius įvykius Lietuvoje, kuriuose, be kita ko, dalyvavo jo kilmės valstybės aukščiausių audito institucijų vadovai ir delegacijos, universitetų atstovai, mokslininkai, politikai ir teigia, jog tai, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) kelia klausimą, ar VSD surinkta ir tikrovės neatitinkanti informacija, yra surinkta objektyviai, ar imant duomenis iš asmenų, kuriems pareiškėjo veikla Lietuvoje nepatiko dėl asmeninių ar verslo priežasčių. Pareiškėjas neatitinkančiais tikrovės laiko teismo sprendime nurodomas aplinkybes (duomenys neskelbtini).
16. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su teismo priimtu sprendimu, pakartoja savo argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą ir papildomai nurodo šias aplinkybes:
16.1. Pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) tai pripažino teismo posėdžio metu. Sprendime yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą, nes grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika buvo įvertinti. Įvertinus visas su pareiškėju susijusias aplinkybes, o teismui susipažinus ir su įslaptinta medžiaga, akivaizdžiai patvirtinta pareiškėjo galima grėsmė valstybės saugumui.
16.2. Įstatymas nedraudžia grįsti sprendimo netiesioginiais ar išvestiniais įrodymais. Tiesioginiai ar pirminiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius ar išvestinius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame visų byloje surinktų duomenų kontekste. Visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę. Įrodinėjimas netiesioginiais ar išvestiniais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiamas sprendimas, jei tais įrodymais nustatyti faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Teismo sprendime padarytos išvados yra pagrįstos ir motyvuotos.
16.3. Teismas įvertino Migracijos departamento priimto Sprendimo įtaką pareiškėjo šeimai, šiuo aspektu vadovavosi EŽTT bei LVAT praktika. Migracijos departamento Sprendimu pareiškėjas nėra grąžinamas ar išsiunčiamas iš Lietuvos, todėl nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai apie šeimos išskyrimą ar privertimą išvykti iš Lietuvos.
16.4. Migracijos departamentas neturėjo pareigos kreiptis į pareiškėją su prašymu patikslinti Sprendime nurodytas aplinkybes, tokios pareigos nenumato ir Įstatymas, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Įstatymo 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatyta imperatyvi taisyklė atsisakyti pakeisti arba panaikinti leidimą laikinai gyventi paaiškėjus, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui. Palyginimui, Įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje, kurioje nustatomos taisyklės dėl pabėgėlio statuso, papildomos ar laikinosios apsaugos panaikinimo dėl grėsmės valstybės saugumui, yra aiškiai įtvirtinta, kad Migracijos departamentas sprendimą priima gavęs užsieniečio paaiškinimus. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje tokia taisyklė nėra numatyta (dėl užsieniečių paaiškinimų gavimo), galima daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas neturėjo tokių ketinimų. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nepažeidė taisyklių (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018, 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4636-520/2018).
16.5. Priešingai nei teigia pareiškėjas apeliaciniame skunde, teismas priėmė pareiškėjo teiktus dokumentus, suteikė jam galimybę išdėstyti savo argumentus, sprendime pažymėjo (11 lapas), kodėl nesivadovauja šiais duomenimis, todėl nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeistas rungimosi ar dispozityvumo principai.
16.6. Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Priimant Sprendimą buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai, tačiau padaryta pagrįsta išvada, kad minėti ryšiai nenusveria pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, įvertinus tai, kad siekiama apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką.
17. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. VSD atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su skundžiamu teismo sprendimu, akcentuoja nacionalinio saugumo svarbą ir pabrėžia, kad:
17.1. Pareiškėjas nepagrindžia konkrečių teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė teismas. Pagal LVAT praktiką analogiško pobūdžio bylose pareiškėjas privalėjo pateikti teismui konkrečius įrodymus, paneigiančius VSD išvadose bei Sprendime nurodytas aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2024 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1185-556/2024). Pareiškėjas nepagrįstai siekia, jog būtų taikomas pernelyg aukštas ir pernelyg rizikingas įrodinėjimo standartas tokio pobūdžio bylai ir esant tokiai geopolitinei situacijai.
17.2. VSD Raštas buvo parengtas remiantis VSD 2023 m. gegužės 19 d. raštu. Šie dokumentai buvo parengti VSD vykdant Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytą veiklą ir įgyvendinant pavestas funkcijas bei uždavinius. Abu šie dokumentai buvo pateikti į bylą ir pareiškėjas turėjo galimybę su jais susipažinti bei pateikti savo vertinimą. Tačiau pareiškėjas į bylą nepateikė VSD nurodytas aplinkybes paneigiančių įrodymų. VSD pagal kompetenciją įvertino informaciją apie pareiškėją kaip užsienietį ir apie grėsmę nacionaliniam saugumui, buvo pateikta ne nuomonė, o duomenys (faktai) ir jų vertinimas. Tokiu būdu analogiškos situacijos traktuojamos ir LVAT praktikoje (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-393-520/2023).
17.3. Pareiškėjas klaidina apeliacinės instancijos teismą, teigdamas, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, neva neturėjo įslaptintos informacijos, susijusios su pareiškėju. Iš Sprendimo aiškiai matyti, kad atsakovas rėmėsi tiek įslaptinta, tiek ir neįslaptinta informacija. Teismo proceso metu VSD į bylą pateikta papildoma medžiaga (VSD 2023 m. gegužės 19 d. raštas) tik papildo ir detalizuoja nurodytą informaciją. Pareiškėjas turėjo visas galimybes teikti teismui argumentus ir įrodymus, paneigiančius minėtą informaciją ir pateiktus papildomus duomenis.
17.4. Dėl neatskleisto įslaptintos informacijos turinio VSD vadovaujasi ABTĮ 57 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu, kuriame išaiškinta, jog iš esmės yra draudžiama neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus, tačiau toks draudimas nėra absoliutus ir nurodo, kad tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju įslaptinta informacija tik detalizuoja, sukonkretina ir papildo neįslaptintus duomenis, papildomai pagrindžia pareiškėjo grėsmę nacionaliniam saugumui. Pareiškėjui yra atskleisti esminiai duomenys, kuriais remiantis pripažinta, jog jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.
17.5. Pareiškėjas nepateikė į bylą jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką (žr., pvz., LVAT 2024 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1149-968/2024). Aplinkybė, kad pareiškėjas pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė pildydamas jam pateiktą privalomą Migracijos departamento klausimyną, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovo Sprendimo neteisėtu (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023, 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023).
17.6. Pareiškėjas teismo posėdžio metu atsakinėdamas į teisėjos užduodamus klausimus nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas šių aplinkybių išsamiau niekaip nepaaiškino ir nepaneigė, tik patikslino, kad (duomenys neskelbtini). Remiantis vien tik šiomis aplinkybėmis galima išvada, kad pareiškėjas turi pakankamai stiprius ryšius su Rusija. Stiprius ryšius su Rusija turinčio pareiškėjo, kurio atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, tikslas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien pareiškėjo ar jo šeimos interesais (žr., pvz., LVAT 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023).
17.7. Teismo sprendime pagrįstai nurodyta, kad teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis visuomenės saugumo pagrindais. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo interesų. Vien tik pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime niekaip nepaneigia byloje nustatytų esminių aplinkybių dėl pareiškėjo veiklos ir ryšių Rusijoje bei iš to kylančios grėsmės Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2284-575/2023).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
18. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. 23S118904 (Sprendimas), kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui E. S. išduotas leidimas nuolat gyventi, nustačius, kad šio asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, teisėtumo ir pagrįstumo.
19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas, išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, todėl Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo.
20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą ir teigia, kad teismas bylą išnagrinėjo šališkai, netinkamai įvertino bylai reikšmingus įrodymus, nepagrįstai rėmėsi įslaptintais duomenimis, o tikrinamas teismo sprendimas yra nepakankamai motyvuotas.
21. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
22. Bylos duomenimis nustatyta, kad:
22.1. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Nuo 2009 m. spalio 2 d. iki 2015 m. spalio 7 d. jis gyveno Lietuvoje leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindu. Nuo 2014 m. spalio 7 d. jam išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris buvo pratęsiamas (paskutinį kartą toks leidimas išduotas 2019 m. rugsėjo 2 d. ir galioja iki 2024 m. rugsėjo 2 d.). Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje dirbo nuo 2009 m. spalio 13 d. iki 2023 m. liepos 7 d., šiuo metu vykdo individualią veiklą. Pareiškėjo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė. Pareiškėjo nepilnametės dukros yra Lietuvos Respublikos pilietės. Pareiškėjas 2023 m. vasario 10 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo natūralizacijos tvarka.
22.2. Migracijos departamentas 2023 m. liepos 27 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriame vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi. Sprendime Migracijos departamentas nurodė, jog 2023 m. liepos 12 d. gavo VSD 2023 m. liepos 12 d. raštą (Raštas), kurio neįslaptintoje dalyje nurodyta, kad: VSD turimais duomenimis, iki atvykimo į Lietuvos Respubliką gyventi E. S. (duomenys neskelbtini); VSD, atsižvelgęs į visą išdėstytą informaciją (kurios dalis yra įslaptinta teisės aktų nustatyta tvarka) ir šiandieninę geopolitinę situaciją, vertina, kad E. S. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendime konstatuota, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, be kita ko, motyvuojant tuo, kad: Migracijos departamentas neturi pagrindo kvestionuoti VSD išvados dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, kadangi VSD nustatė, jog pareiškėją sieja ryšiai, kurie kelia grėsmę valstybės saugumui, nes (duomenys neskelbtini); nepriklausomai nuo to, ar asmuo turi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, ar ne, tačiau nustačius, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui, leidimas nuolat gyventi privalo būti panaikintas, o vien tai, kad užsieniečio šeimos nariai yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir gyvena Lietuvoje, savaime nesuteikia jam teisės automatiškai gyventi ir būti Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, atsižvelgęs į paminėtas aplinkybes ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją, konstatavo, kad pareiškėjo leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes.
23. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 4 straipsnio 4 dalyje (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija), be kita ko, nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. To paties Įstatymo straipsnio 5 dalyje (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 ir 2023 m. balandžio 20 d. įstatymo Nr. XIV-1889 redakcija), be kita ko, nustatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų (nagrinėjamu atveju aktuali institucija – VSD) įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui; leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų (nagrinėjamu atveju aktualios institucijos – VSD) išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui. Įstatymo 25 straipsnyje (2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-924 redakcija) nustatyta, kad užsieniečiams išduodami šie leidimai gyventi: 1) leidimas laikinai gyventi; 2) leidimas nuolat gyventi. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
24. LVAT praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022, 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023, 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2405-968/2023) ne kartą yra konstatuota, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.
25. EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07)). Administracinių teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018).
26. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99); LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17)).
27. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant bylos esminę faktinę aplinkybę, jog jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Šiuo aspektu primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įvertinus ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį darytina išvada, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.
28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi paminėtais įrodymų vertinimo principais ir taisyklėmis, įvertinusi Migracijos departamento Sprendime, VSD Rašte išdėstytas aplinkybes, su tuo susijusius į bylą pateiktus viešai prieinamus įrodymus, be kita ko, atsižvelgdama ir į VSD pateiktą neviešą medžiagą, kurios dalis buvo išslaptinta, sutinka su tikrinamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyta pozicija ir, nekartodama pirmosios instancijos teismo motyvų, sprendžia, jog pareiškėjo elgesys, jo anksčiau atlikti veiksmai, jų pobūdis suteikia pakankamą pagrindą išvadai apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Tokio teisėjų kolegijos vertinimo nepaneigia tai, kad pareiškėjas kitaip vertina bylai reikšmingas aplinkybes.
29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, be kitų, pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių itin reikšminga yra tai, kad pareiškėjas atvykęs į Lietuvą, (duomenys neskelbtini). VSD analitikų vertinimu, kuris grindžiamas išslaptintais duomenimis, pareiškėjas, atskirais gyvenimo Lietuvoje laikotarpiais (duomenys neskelbtini) (teisėjų kolegijos vertinimu, šios VSD analitinės išvados pakankamai pagrįstos bylos duomenimis). Operatyviniais duomenimis, pareiškėjo (duomenys neskelbtini).
30. Nagrinėjamos bylos kontekste primintina, kad dėl Rusijos keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“.
31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo administraciniame procese taisykles, nes tikrinamą sprendimą priėmė vadovaudamasis ir įslaptinta informacija, su kuria nesusipažino nei pareiškėjas, nei jo atstovas.
32. Šiuo aspektu primintina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 3 dalyje nėra įtvirtintas absoliutus draudimas valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančius duomenis naudoti kaip įrodymus administracinėje byloje. Naudojant neišslaptintus duomenis kaip įrodymus administracinėje byloje būtina atsižvelgti į tai, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija (žr., pvz., LVAT 2022 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3672-556/2022, 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-393-520/2023). EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, kad tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Konvencijos pažeidimams, pirmiausia teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 str.) (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3706-520/2018, 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-393-520/2023).
33. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad Sprendime buvo atskleisti esminiai duomenys, kuriais remiantis atsakovas pripažino, jog pareiškėjas neatitinka nacionalinio saugumo interesų (t. y. kad pareiškėją, be kita ko, sieja grėsmę valstybės saugumui keliantys ryšiai su (duomenys neskelbtini)). Pirmosios instancijos teismo posėdyje tiriant Sprendime paminėtus faktus, į bylą buvo pateikti išslaptinti, su pareiškėjo veikla Lietuvoje susiję, duomenys bei surinkti duomenys iš viešai prieinamų šaltinių. Taigi pareiškėjas turėjo visas galimybes įrodinėti Sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą.
34. Papildomai akcentuotina, kad įslaptinta informacija šioje administracinėje byloje įvertinta kartu su kitais (neįslaptintais) byloje esančiais įrodymais, todėl nenukrypta nuo nustatytų įrodymų įvertinimo taisyklių. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra grindžiamas pareiškėjui nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, pareiškėjas dalyvavo teismo procese ir turėjo galimybę užduoti klausimus atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovams. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pareiškėjo nesupažindinimas su įslaptinta informacija, nepažeidė rungimosi ir proceso šalių lygybės principų, pareiškėjo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą.
35. Dėl šeiminių, socialinių, ekonominių pareiškėjo ryšių su Lietuvos Respublika pažymėtina, kad, atsižvelgiant į nustatytas grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui keliančias aplinkybes, pareiškėjo asmeniniai interesai, šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, išlaikyti atitinkami egzaminai siekiant gauti Lietuvos Respublikos pilietybę pagal atitinkamą procedūrą ir pragyventas laikotarpis Lietuvos Respublikoje negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesų. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta ir į šiandieninę geopolitinę situaciją, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta pareiškėjo leidimo nuolat gyventi panaikinimą proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Šiame kontekste papildomai paminėtina, kad, vadovaujantis EŽTT praktika, pagal kurią Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93)), darytina išvada, kad teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010). Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99)). LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014).
36. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista jo teisė būti išklausytam. Šiuo aspektu akcentuotina tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo gauti išsamūs procese dalyvaujančių asmenų paaiškinimai, bylos nagrinėjimas vyko žodinio proceso tvarka, teismo posėdyje dalyvavo pareiškėjas, jį atstovaujantis advokatas, atsakovo Migracijos departamento ir trečiojo suinteresuoto asmens VSD, kuris atsakovui pateikė išvadą dėl pareiškėjo, atstovai. Visa tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas Sprendimą priėmė atskirai neinformavęs pareiškėjo apie tai, jog yra sprendžiama dėl jo teisės gyventi Lietuvoje, nelaikytina esminiu procedūriniu pažeidimu, galinčiu nulemti ginčijamo Sprendimo neteisėtumą.
37. Atsakant į apeliaciniame skunde reiškiamas abejones dėl tikrinamo teismo sprendimo motyvų pakankamumo, pažymėtina, kad teismas detaliai išanalizavo pareiškėjo skundą, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus. Byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, teismas atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo motyvų nepakankamumo atmetami.
38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Sprendimas priimtas pažeidus tokio pobūdžio administraciniams aktams keliamus motyvuotumo reikalavimus (VAĮ 10 str.). Pastaruoju aspektu įvertinus Sprendimą, darytina išvada, kad iš jo turinio yra galimybė identifikuoti teisinį santykį, dėl kurio priimtas šis administracinis aktas. Sprendime yra pateikti motyvai, kuriais grindžiama Migracijos departamento išvada panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi, įskaitant išvadą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, t. y. išdėstytos faktinės aplinkybės, nurodytos teisės normos. Todėl ginčijamas atsakovo Sprendimas iš esmės atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia pareiškėjas, tai, kad pirmosios instancijos teismas Sprendime minimas faktines aplinkybes, įskaitant nurodytąsias VSD pateiktame rašte, ištyrė išsamiau (t. y. rinko su jomis susijusius papildomus įrodymus, prašė VSD išslaptinti dalį reikšmingų duomenų ir juos vertino pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui kontekste) savaime nereiškia, kad Sprendime išdėstyti motyvai yra nepakankami, ar kad pirmosios instancijos teismas peržengė nagrinėjamo ginčo ribas. Šiame kontekste primintina, jog pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises šiam tikslui pasiekti (žr., pvz., 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008, 2023 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-998-789/2023).
39. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kuriais jis grindžia poziciją dėl bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusios teisėjų kolegijos šališkumo (žr. Nutarties 15.5 p.). Šiuo aspektu pažymėtina, jog bet kokios abejonės dėl teisėjo (teismo) nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais bei prielaidomis. Pareiškėjas teismo šališkumą iš esmės motyvuoja tuo, kad, jo nuomone, teismas netinkamai ištyrė bylai reikšmingus įrodymus. Šiuo aspektu primintina, kad LVAT praktikoje ne kartą konstatuota, jog tai, kad pareiškėjas tiesiog nesutinka su priimtu teismo sprendimu, teismo atliktu įrodymų (faktinių aplinkybių) vertinimu, nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog bylą išnagrinėjo ir teismo sprendimą priėmė šališkas teismas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo atmetami.
40. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai ir pirmosios instancijos teismo motyvai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
41. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje, o pačią bylos medžiagą pripažinti nevieša. Šis pareiškėjo prašymas išspręstas pirmosios instancijos teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. nutartimi, kuria administracinės bylos medžiaga pripažinta nevieša ir nuspręsta administracinę bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje. Paminėta teismo nutartis buvo išsiųsta visiems proceso dalyviams, išaiškinta jos apskundimo tvarka, ji nebuvo apskųsta ar panaikinta. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuasmenintų teismo nutarčių paskelbimas vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka.
43. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą yra atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.